LIETUVOS TRANSPORTO SAUGOS ADMINISTRACIJOS DIREKTORIAUS ĮSAKYMAS DĖL VIDAUS VANDENŲ TRANSPORTO PRIEMONIŲ TECHNINIŲ REIKALAVIMŲ APRAŠO PATVIRTINIMO 2023 m. balandžio 25 d. Nr. 2BE-92 Vilnius Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 161 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2023 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. 3-158 „Dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 3-512 „Dėl Minimalių techninių reikalavimų vidaus vandenų transporto priemonėms, plaukiojančioms Lietuvos Respublikos vidaus vandenimis, ir Techninių reikalavimų vidaus vandenų transporto priemonėms, plaukiojančioms Europos Sąjungos vidaus vandenų keliais, nustatymo, Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatų išdavimo, pratęsimo, atnaujinimo, pakeitimo ir panaikinimo, klasifikavimo bendrovių pripažinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.1 papunkčiu: 1. T v i r t i n u Vidaus vandenų transporto priemonių techninių reikalavimų aprašą* (pridedama). 2. N u s t a t a u, kad greitaeigiai laivai, kurie Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre buvo įregistruoti iki 2003 m. kovo 31 d., šiuo įsakymu tvirtinamo Vidaus vandenų transporto priemonių techninių reikalavimų aprašo 213, 214, 215, 217 punktuose, 218.4, 218.5, 223.2 ir 223.3 papunkčiuose nurodytus reikalavimus turi atitikti nuo 2030 m. sausio 1 d. 3. N u s t a t a u, kad šis įsakymas įsigalioja 2023 m. gegužės 1 d. 4. I n f o r m u o j u, kad šis įsakymas nustatyta tvarka skelbiamas Teisės aktų registre ir Lietuvos transporto saugos administracijos interneto svetainėje. GENIUS LUKOŠIUS ADMINISTRACIJOS DIREKTORIUS ____________________________ *Aprašo priedas Saugos ženklai PATVIRTINTA Lietuvos transporto saugos administracijos direktoriaus 2023 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 2BE-92, įsigalioja nuo 2023 05 01 TAR, 2023-04-25, Nr. 7920 VIDAUS VANDENŲ TRANSPORTO PRIEMONIŲ TECHNINIŲ REIKALAVIMŲ APRAŠAS I SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS 1. Vidaus vandenų transporto priemonių techninių reikalavimų aprašas (toliau – Aprašas) taikomas toliau nurodytoms vidaus vandenų transporto priemonėms, kurios bus ar yra eksploatuojamos Lietuvos Respublikos vidaus vandenyse: 1.1. Aprašo II–XVIII skyriuose nustatyti reikalavimai taikomi vidaus vandenų laivams, kurių ilgis (L) yra 20 ar daugiau metrų, vidaus vandenų laivams, kurių ilgio (L), pločio (B) ir grimzlės (T) sandauga yra 100 m3 ar daugiau, vilkikams, stūmikams, keleiviniams laivams (nepriklausomai nuo jų dydžio) ir plūduriuojantiesiems įrenginiams (toliau nurodytuose skyriuose bendrai – laivai); 1.2. Aprašo XIX–XXXI skyriuose nurodytos specialiosios nuostatos taikomos šiuose skyriuose nurodytoms vidaus vandenų transporto priemonėms. 2. Aprašas netaikomas karo laivams. 3. Apraše vartojamos sąvokos: 3.1. Barža – plokščiadugnis vidaus vandenų laivas, skirtas kroviniams vežti, pastatytas taip, kad jį būtų galima vilkti, neturintis savo varomosios jėgos arba turintis tokią varomąją jėgą, kurios pakanka trumpiems manevrams atlikti. 3.2. Greitaeigis laivas – vidaus vandenų laivas, galintis plaukti daugiau negu 40 km/val. greičiu. 3.3. Keleivinis burlaivis – keleivinis laivas, pastatytas ir įrengtas taip, kad galėtų plaukti ir varomas burėmis. 3.4. Laivu gabenamas lichteris – lichteris, pastatytas taip, kad jį būtų galima gabenti jūrų laivais ir kad juo būtų galima plaukioti vidaus vandenų keliais. 3.5. Lichteris – vidaus vandenų laivas, skirtas kroviniams vežti, pastatytas arba specialiai pritaikytas taip, kad jį būtų galima stumti, neturintis savo varomosios jėgos arba turintis tokią varomąją jėgą, kurios pakanka trumpiems manevrams atlikti, kai jis nėra stumiamos vilkstinės dalis. 3.6. Statybvietėse naudojama vidaus vandenų transporto priemonė – vidaus vandenų transporto priemonė, pastatyta ir įrengta (pritaikyta) naudoti statybvietėse, pavyzdžiui, rekultivuojamoji barža, išsikraunančioji arba pontoninė barža, pontoninis arba akmenvertis laivas. 3.7. Stūmikas – vidaus vandenų laivas, specialiai pastatytas ar pritaikytas stumti kitas vidaus vandenų transporto priemones. 3.8. Vilkikas – vidaus vandenų laivas, specialiai pastatytas ar pritaikytas vilkti kitas vidaus vandenų transporto priemones. 3.9. Kitos Apraše vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekse ir Europos standarto dėl techninių reikalavimų vidaus vandenų laivams su taikymo metu galiojančiais pakeitimais (toliau – ES-TRIN standartas) 1 skyriuje. II SKYRIUS LAIVO KORPUSAS IR SKIRSTYMAS Į SKYRIUS 4. Laivo korpuso tvirtumas ir laivo stovumas: 4.1. Laivo korpusas turi būti pakankamai tvirtas, kad išlaikytų visus įtempius, kurie jį paprastai veikia. 4.2. Jei laivai yra nauji arba iš esmės rekonstruoti taip, kad tai turi įtakos laivo tvirtumui, pakankamas jų tvirtumas turi būti įrodytas projektiniais skaičiavimais. Šių įrodymų nereikalaujama, jei pateikiamas laivo klasės sertifikatas arba laivų klasifikavimo bendrovės, pripažintos pagal Techninių reikalavimų vidaus vandenų transporto priemonėms, plaukiojančioms Europos Sąjungos vidaus vandenų keliais, nustatymo, Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatų išdavimo, pratęsimo, atnaujinimo, pakeitimo ir panaikinimo, klasifikavimo bendrovių pripažinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 3-512 „Dėl Techninių reikalavimų vidaus vandenų transporto priemonėms, plaukiojančioms Europos Sąjungos vidaus vandenų keliais, nustatymo, Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatų išdavimo, pratęsimo, atnaujinimo, pakeitimo ir panaikinimo, klasifikavimo bendrovių pripažinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 5 priede nustatytus reikalavimus, (toliau – klasifikavimo bendrovė) patvirtinimas. 4.3. Mažiausias iš plieno pagamintų laivo dugno, korpuso žiaunų ir šonų apkalos lakštų storis turi būti ne mažesnis kaip didesnioji iš verčių, apskaičiuotų pagal šias formules: 4.3.1. laivų, kurie yra ilgesni negu 40 m: tmin = f  b  c  (2,3 + 0,04L) [mm]; laivų, kurie yra ne daugiau negu 40 m ilgio: tmin = f  b  c  (1,5 + 0,06L) [mm], bet ne mažiau negu 3 mm; 4.3.2. t min = 0,005  a T [mm], kur: a = atstumas tarp rėmų [mm]; ƒ = atstumo tarp rėmų koeficientas: ƒ = 1, jei a ≤ 500 mm, ƒ = 1 + 0,0013 (a – 500), jei a > 500 mm; b = dugno, šonų arba korpuso žiaunų apkalos lakštų koeficientas: b = 1,0 – dugno arba šonų apkalos lakštų, b = 1,25 – korpuso žiaunų apkalos lakštų. ƒ = 1 gali būti taikomas atstumui tarp rėmų, apskaičiuojant mažiausią šonų apkalos lakštų storį, tačiau mažiausias korpuso žiaunų apkalos lakštų storis jokiu būdu negali būti mažesnis už dugno ir šonų apkalos lakštų storį; c = koeficientas pagal konstrukcijos tipą: c = 0,95 – laivų su dvigubu dugnu ir sparno tuštuma, jei skiriamoji siena tarp sparno tuštumos ir triumo yra vertikalioje padėtyje, vienoje eilėje su komingsu, c = 1,0 – visų kitų tipų konstrukcijų. 4.3.3. Laivų su dvigubu dugnu ir sparno tuštumomis ir su išilginiais rėmais mažiausia apkalos lakštų storio vertė, apskaičiuojama pagal šiame punkte nurodytas formules, gali būti sumažinta iki apskaičiuotos vertės, klasifikavimo bendrovės patvirtintos kaip užtikrinančios pakankamą korpuso tvirtumą (išilginį, šoninį ir atskirų vietų tvirtumą). Jei dugno, korpuso žiaunų arba šonų apkalos lakštų storis yra mažesnis už šiuo būdu nustatytą leistiną vertę, apkalos lakštai atnaujinami. Šiuo būdu apskaičiuotos mažiausios vertės yra ribinės vertės, atsižvelgus į įprastą, tolygų nusidėvėjimą, jei plokštės yra iš laivų statybos plieno, o vidaus konstrukcijos elementai, pavyzdžiui, rėmai, rėmų pagrindas, pagrindiniai išilginiai ir skersiniai konstrukcijos elementai, yra geros būklės ir jei korpuse nematyti jokių išilginio tvirtumo perkrovos požymių. Kai atitinkamos apkalos plokštės nebeatitinka šių verčių, jos remontuojamos arba pakeičiamos. Tačiau ne daugiau negu 10 % už apskaičiuotas vertes mažesnis storis yra leidžiamas, jei toks jis yra atskirose vietose ir mažuose plotuose. 4.4. Jei korpuso konstrukcijoje naudojama medžiaga yra ne plienas, skaičiavimais įrodoma, kad korpuso tvirtumas (išilginis, šoninis ir atskirų vietų) yra ne mažesnis už tvirtumą, kuris būtų, jei būtų naudojamas plienas, tariant, kad jo mažiausias storis yra toks, kaip numatyta Aprašo 4.1–4.3 papunkčiuose. Jei pateikiamas klasės sertifikatas arba klasifikavimo bendrovės pareiškimas, įrodyti skaičiavimais nebūtina. 4.5. Laivus, pagamintus iš metalo lakštų, galima eksploatuoti, kai likutinis dugno apkalos ir rinkinio storis ≥ 0,75 t (t – naujo laivo apkalos storis), denio ir denio rinkinio – ≥ 0,70 t, bortų ir bortų rinkinio – ≥ 0,65 t (išorės apkalos storis nė viename taške neturi būti mažesnis negu 3 mm). 4.6. Medinį laivą galima eksploatuoti, kai likutinis dugno apkalos ir rinkinio storis ≥ 0,75 t, bortų, denio apkalos ir rinkinio – ≥ 0,70 t. 4.7. Laivus, pagamintus iš lengvų lydinių, galima eksploatuoti, kai: iš duraliuminio pagamintų laivų dugno apkalos ir rinkinio likutinis storis ≥ 0,85 t, iš duraliuminio ir magnio lydinio pagamintų laivų dugno apkalos ir rinkinio likutinis storis ≥ 0,80 t, denio, bortų apkalos, borto ir denio rinkinio, antstato likutinis storis ≥ 0,80 t. 4.8. Laivų stovumas turi atitikti numatytąją naudojimo paskirtį. 4.9. Laivų, išskyrus keleivinius laivus, stovumas turi būti įrodytas nepalankiausiomis pakrovimo sąlygomis bent jau šiais atvejais: 4.9.1. su 10 % atsargų be krovinio; 4.9.2. su 100 % atsargų ir 100 % krovinių. 4.9.3. Jei laivas turi kietą balastą, jo masė įtraukiama į „laivas tuščiomis“. 4.9.4. Atitinkamai pakankamas stovumas turi būti matematiškai įrodomas trijuose tarpiniuose užtvindymo etapuose (kai laivas apsemtas 25 %, 50 % ir 75 %) ir paskutiniame užtvindymo etape. 5. Laivo korpusas: 5.1. Denį arba, jei denio nėra, planšyrą siekiančios pertvaros įrengiamos šiose vietose: 5.1.1. taraninė pertvara – tinkamu atstumu nuo laivapriekio taip, kad būtų užtikrintas laivo su kroviniu plūdrumas, o liekamasis saugus atstumas būtų 100 mm, jei vanduo patektų į vandeniui nelaidų skyrių prieš taraninę pertvarą. Paprastai laikoma, kad šis reikalavimas įvykdytas, jei taraninė pertvara įrengta 0,04 L – 0,04 L + 2 m atstumu nuo laivapriekio statmens didžiausios grimzlės plokštumoje. Jei šis atstumas yra didesnis kaip 0,04 L + 2 m, šis reikalavimas įrodomas skaičiavimu. Atstumas gali būti sumažintas iki 0,03 L. Tuomet šis reikalavimas turi būti įrodomas skaičiavimu, laikant, kad prieš taraninę pertvarą esantis skyrius ir gretimi skyriai yra apsemti vandens; 5.1.2. achterpiko pertvara – tinkamu atstumu nuo laivagalio, jei laivo ilgis L yra didesnis kaip 25 m, taip, kad būtų užtikrintas laivo su kroviniu plūdrumas, o liekamasis saugus atstumas būtų 100 mm, jei vanduo patektų į vandeniui nelaidų skyrių, esantį už achterpiko pertvaros į laivagalio pusę. Paprastai laikoma, kad šis reikalavimas įvykdytas, jei achterpiko pertvara įrengta 1,4 m – 0,04 L + 2 m atstumu matuojant nuo korpuso ir didžiausios grimzlės linijos susikirtimo laivagalyje taško. Jei šis atstumas yra didesnis kaip 0,04 L + 2 m, šis reikalavimas įrodomas skaičiavimu. Atstumas gali būti sumažintas iki 1 m. Tuomet šis reikalavimas turi būti įrodomas skaičiavimu, laikant, kad skyrius, esantis už achterpiko pertvaros į laivagalio pusę, ir gretimi skyriai yra apsemti vandens. 5.2. Prieš taraninės pertvaros plokštumą negali būti gyvenamųjų patalpų arba įrenginių, būtinų laivo saugai arba eksploatavimui. Šis reikalavimas netaikomas inkaro įrenginiui. 5.3. Gyvenamosios patalpos, mašinų skyriai ir katilinės bei jose esančios darbo vietos nuo triumų atskiriamos vandeniui nelaidžiomis denį siekiančiomis skersinėmis pertvaromis. 5.4. Gyvenamosios patalpos nuo mašinų skyrių, katilinių ir triumų atskiriamos taip, kad būtų nelaidžios dujoms ir kad į jas būtų galima patekti tiesiai iš denio. Jei į minėtas patalpas iš denio patekti neįmanoma, turi būti galimybė patekti tiesiai į denį per jų atsarginius išėjimus. 5.5. Aprašo 5.1 ir 5.3 papunkčiuose nurodytose pertvarose ir 5.4 papunktyje nurodytoje atskiriamojoje zonų pertvaroje neturi būti angų. Tačiau durys achterpiko pertvaroje ir išgrąžos, pirmiausia šachtų ir vamzdynų išgrąžos, gali būti įrengtos, jei yra suprojektuotos taip, kad nepablogintų pertvarų ir zonų atskyrimo veiksmingumo. Durys achterpiko pertvaroje gali būti tik tuo atveju, jei nuotolinio stebėjimo būdu iš vairinės galima nustatyti, ar jos atviros, ar uždarytos, o ant durų iš abiejų pusių turi būti šis lengvai įskaitomas nurodymas: „Skubiai uždarykite duris“. 5.6. Vandens įleidžiamieji bei išleidžiamieji vamzdžiai ir su jais sujungti vamzdynai turi būti tokie, kad į laivą netyčia negalėtų patekti vanduo. 5.7. Laivapriekio zonos pastatomos taip, kad inkarai ar jų dalys neišsikištų už šoninės apkalos. 5.8. Tarpelis tarp įvorės ir veleno kaklelio priklausomai nuo iriamojo veleno kaklelio skersmens negali būti didesni kaip: Tarpelis tarp įvorės ir veleno kaklelio, mm Leistinas tarpelis eksploatacijos metu Iriamojo veleno kaklelio Veleno deidvudo Priekinių ir galinių skersmuo, mm vamzdžių ir kronšteinų Iriamojo veleno deidvudo vamzdžių įvorių montavimo kronšteinų įvorių įvorių 50–100 1,10–1,30 2,8 4,0 101–150 1,20–1,40 3,0 4,4 151–200 1,30–1,50 3,3 5,0 Pastaba. Be kronšteinų montavimo, tarpeliai gali būti sumažinti iki 30 % 5.9. Tarpelis tarp vairo posūkio mechanizmo helmportinių įvorių ir balerio priklausomai nuo balerio skersmens negali būti didesnis kaip: Tarpelis tarp įvorės ir balerio, mm Balerio skersmuo, mm Leistinas maks. eksploatacijos Montavimo metu 25–50 0,20–0,30 1,5 51–100 0,25–0,35 2,0 101–150 0,30–0,40 2,5 151–200 0,35–0,45 3,0 Pastaba. Toliau didėjant balerio skersmeniui, kas 50 mm tarpelis gali didėti po 0,5 mm. 6. Mašinų skyriai, katilinės ir bunkeriai: 6.1. Mašinų skyriai arba katilinės išdėstomos taip, kad būtų galima lengvai ir saugiai eksploatuoti, remontuoti ir prižiūrėti juose esančius įrenginius. 6.2. Skystojo kuro arba alyvos bunkeriai su keleivių zonomis ir gyvenamosiomis patalpomis negali turėti bendrų sienų, kurias įprastos eksploatacijos sąlygomis slėgtų statinis skysčio slėgis. 6.3. Mašinų skyriaus, katilinės ir bunkerio pertvaros, lubos ir durys turi būti iš plieno arba kitos lygiavertės nedegios medžiagos. Mašinų skyriuose naudojama izoliacinė medžiaga apsaugoma nuo kuro ir kuro garų prasiskverbimo. Visos angos mašinų skyrių, katilinių ir bunkerinių sienose, lubose ir duryse turi būti tokios, kad jas būtų galima uždaryti iš išorės. Užraktai turi būti iš plieno arba lygiavertės nedegios medžiagos. 6.4. Turi būti galimybė tinkamai išvėdinti mašinų skyrius ir katilines bei kitas patalpas, iš kurių gali nutekėti degiosios ar toksiškos dujos. 6.5. Trapai ir kopėčios, kuriais galima patekti į mašinų skyrius, katilines ir bunkerius, turi būti tvirtai pritvirtinti ir pagaminti iš plieno arba kitos smūgiams atsparios ir nedegios medžiagos. 6.6. Mašinų skyriuose ir katilinėse turi būti du išėjimai, iš kurių vienas gali būti atsarginis. 6.7. Antrasis išėjimas nebūtinas, jei: 6.7.1. bendrasis mašinų skyriaus arba katilinės plotas (vidutinis ilgis x vidutinis plotis grindų apkalos aukštyje) yra ne didesnis kaip 35 m2; 6.7.2. atstumas nuo kiekvienos vietos, kurioje turi būti atliekami apžiūros ir einamojo remonto arba techninės priežiūros darbai, iki išėjimo arba trapo prie išėjimo, per kurį patenkama į lauką, apačios nėra didesnis negu 5 m; 6.7.3. apžiūros ir einamojo remonto vietoje, kuri yra toliausiai nuo išėjimo durų, yra gesintuvas ir variklių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 100 kW. 6.8. Didžiausias leistinas garsinio slėgio lygis mašinų skyriuose turi būti 110 dB(A). Garso matavimo vietos pasirenkamos atliekant techninės priežiūros darbus, kurie reikalingi įprasto juose esančios įrangos eksploatavimo metu. III SKYRIUS SAUGUS ATSTUMAS, VIRŠVANDENINIS BORTAS IR GRIMZLĖS ŽYMĖS 7. Saugus atstumas: 7.1. Laivų durų ir angų, išskyrus triumo liukus, kurias galima uždaryti purslams nelaidžiais ir oro sąlygoms atspariais įtaisais, saugus atstumas turi būti ne mažiau kaip 150 mm (laivuose, kuriems leidžiamas pakrančių plaukiojimo rajonas, – bent 300 mm). 7.2. Saugus atstumas laivuose, kurių angų negalima uždaryti purslams nelaidžiais ir oro sąlygoms atspariais įtaisais, ir laivuose, plaukiančiuose atidengtais triumais, padidinamas tiek, kad kiekviena iš tokių angų būtų ne mažiau kaip 200 mm (laivuose, kuriems leidžiamas pakrančių plaukiojimo rajonas, – bent 500 mm) atstumu nuo didžiausios grimzlės plokštumos. 8. Viršvandeninis bortas: 8.1. Laivų su ištisiniu deniu ir deniu be balniškumo ir antstatų, viršvandeninis bortas turi būti 150 mm. 8.2. Laivų su balniškumu ir antstatais viršvandeninio borto aukštis apskaičiuojamas pagal šią formulę:   Sev +  a  Sea F = 150  (1 −  ) − v [mm], 15 kur:  – koreguojamasis koeficientas, kuriuo atsižvelgiama į visus atitinkamus antstatus;  v – koreguojamasis koeficientas, taikomas dėl laivapriekio balniškumo, kuris atsiranda, kai laivo ilgio L priekinėje ketvirtinėje dalyje yra antstatų;  a – koreguojamasis koeficientas, taikomas dėl laivagalio balniškumo, kuris atsiranda, kai laivo ilgio L galinėje ketvirtinėje dalyje yra antstatų; Sev – tikrasis laivapriekio balniškumas, mm; Sea – tikrasis laivagalio balniškumas, mm. 8.3. Koeficientas a apskaičiuojamas pagal šią formulę: =  le +  le +  le a m L v , kur: lem – tikrasis antstatų, esančių laivo viduryje, atitinkančiame laivo ilgio L pusiaukelę, ilgis metrais; lev – tikrasis laivo ilgio L priekinėje ketvirtinėje dalyje esančio antstato ilgis metrais; lea – tikrasis laivo ilgio L galinėje ketvirtinėje dalyje esančio antstato ilgis metrais. Tikrasis antstato ilgis apskaičiuojamas pagal šią formulę: b   h lem = 1 2,5  − 1,5   [m], B   0,36   h b [m]. lev , lea = 1 2,5  − 1,5   B 0 , 36 1   kur: l – tikrasis atitinkamo antstato ilgis metrais; b – atitinkamo antstato plotis metrais; B1 – laivo plotis metrais, išmatuotas vertikalios šoninės apkalos plokštės išorėje denio aukštyje išilgai atitinkamo antstato vidurio; h – atitinkamo antstato aukštis metrais. Tačiau, jei yra liukų, h nustatomas iš komingsų aukščio vertės atėmus pusę saugaus atstumo vertės; h vertė jokiu būdu neturi būti didesnė už 0,36 m. b b Jei atitinkamai ar vertė yra mažesnė negu 0,6, tikrasis antstato ilgis le yra lygus nuliui. B1 B 8.4. Koeficientai  v ir  a apskaičiuojami pagal šias formules: 3  lev v = 1 − L 3  lea a = 1− L 8.5. Tikrasis laivagalio (laivapriekio) balniškumas Sev/Sea apskaičiuojamas pagal šias formules: Sev = S v  p Sea = S a  p kur: Sv – tikrasis laivapriekio balniškumas (mm), tačiau Sv negali būti didesnis negu 1000 mm; Sa – tikrasis laivagalio balniškumas (mm), tačiau Sa negali būti didesnis negu 500 mm; p – koeficientas, apskaičiuojamas pagal šią formulę: x p = 4 L x – abscisė, matuojama nuo kraštinio taško, kuriame balniškumas yra lygus 0,25 Sv (Sa) (žr. 1 paveikslą). 1 paveikslas Tačiau koeficientas p negali būti didesnis už 1. 8.6. Jei  a  Sea yra daugiau už  v  Sev ,  v  Sev vertė laikoma  a  Sea verte. 9. Atsižvelgiant į Aprašo 8 punkte nurodytą vertės sumažinimą, mažiausias viršvandeninis bortas turi būti ne mažesnis negu 0 mm. 10. Grimzlės žymės: 10.1. Didžiausios grimzlės plokštuma nustatoma taip, kad atitiktų mažiausio viršvandeninio borto ir mažiausio saugaus atstumo specifikacijas. 10.2. Didžiausios grimzlės plokštuma nurodoma aiškiai matomomis nenuplaunamomis grimzlės žymėmis. 10.3. Laivuose turi būti ne mažiau kaip trys grimzlės žymių poros, iš kurių viena yra viduryje, o kitos dvi yra atitinkamai tokiu atstumu nuo laivapriekio ir laivagalio, kuris yra apytiksliai lygus laivo ilgio šeštadaliui. Tačiau jei laivo ilgis yra mažesnis negu 40 m, užtenka dviejų grimzlės žymių porų, esančių atitinkamai tokiu atstumu nuo laivapriekio ir laivagalio, kuris yra lygus laivo ilgio ketvirčiui; jei laivai nėra skirti kroviniams vežti, užtenka vienos grimzlės žymių poros, esančios apytiksliai laivo viduryje. 10.4. Jei laivas buvo išmatuotas įgyvendinant 1966 m. Konvenciją dėl vidaus vandenų laivų matavimo ir jei matavimo žymių plokštuma atitinka šiuos reikalavimus, tokios matavimo žymės naudojamos vietoj grimzlės žymių; tai nurodoma laivo dokumentuose. 11. Grimzlės skalės: 11.1. Ant laivų, kurių grimzlė gali būti didesnė kaip 1 m, abiejų šonų laivagalio pusėje pažymima grimzlės skalė; ant jų gali būti ir papildomos grimzlės skalės. 11.2. Kiekvieno grimzlės skalės nulio taškas pažymimas vertikaliai plokštumoje, lygiagrečioje su didžiausios grimzlės plokštuma, einančia per žemiausią korpuso ar kilio, jei jis yra, tašką. Vertikalus atstumas virš nulinio taško žymimas padalomis – decimetrais. Tokia skalė sužymima perforuotomis arba iškaltomis padalomis nuo laivo be krovinio vaterlinijos iki 100 mm virš didžiausios grimzlės ir nudažyta dviejų spalvų aiškiai matoma dryžuota juosta. Padalos kas penki decimetrai pažymimos skaičiais, nurodomais šalia skalės ir virš jos. 11.3. Vietoj grimzlės skalių gali būti dvi laivagalio matavimo skalės, pritvirtintos pagal 1966 m. Konvenciją dėl vidaus vandenų laivų matavimo, jei jos turi reikalavimus atitinkančias padalas ir jei tam tikrais atvejais yra pažymėtos grimzlę rodančiais skaičiais. IV SKYRIUS MANEVRINGUMAS 12. Laivo tinkamumas plaukioti ir manevringumas turi atitikti Aprašo 16–20 punktuose nustatytus reikalavimus. Atitiktis tinkamumo plaukioti ir manevringumo reikalavimams įrodoma navigaciniais bandymais arba kitu būdu, pastaruoju atveju nereikalaujama visų arba dalies šiame skyriuje nurodytų bandymų. 13. Aprašo 12 punkte nurodyti navigaciniai bandymai atliekami bandymų zonose, t. y. su Lietuvos transporto saugos administracija (toliau – Administracija) suderintose vietose. Bandymų zonos turi būti tekančio arba stovinčio vandens ruože, kuris, jei įmanoma, yra tiesus, ne mažiau kaip 2 km ilgio ir pakankamai platus, kuriame įrengiami lengvai atskiriami orientyrai laivo padėčiai nustatyti. 14. Atliekant navigacinius bandymus kroviniams vežti skirtus laivus ir vilkstines rekomenduojama pakrauti bent iki 70 % jų tonažo ir apkrovos, paskirstant taip, kad būtų kiek įmanoma horizontali padėtis. Jei bandymai atliekami su mažesne apkrova arba be krovinio, planuojamai apkrovai įvertinti turi būti atlikti skaičiavimai. 15. Atliekant navigacinius bandymus naudojama vidaus vandenų transporto priemonės tinkamumo plaukioti liudijime (toliau – tinkamumo plaukioti liudijimas) nurodyta įranga, kurią galima paleisti iš vairinės, išskyrus inkarus. Tačiau atliekant Aprašo 20 punkte nurodytą bandymą, kurio metu laivas įsuka į srovę, gali būti naudojami priekio inkarai. 16. Nustatytas (tiesioginės eigos) greitis: 16.1. Laivai ir vilkstinės plaukia ne mažesniu negu 13 km/h greičiu. Ši sąlyga nėra privaloma, kai vilkikai-stūmikai plaukia vieni. Šis reikalavimas netaikomas upių žiotyse ir uostų akvatorijose plaukiojantiems laivams ir vilkstinėms. 16.2. Laivo, kuris be krovinio gali plaukti didesniu negu 40 km/h greičiu, tinkamumo plaukioti liudijime turi būti įrašyta „Laivas gali plaukti didesniu negu 40 km/h greičiu“. 17. Gebėjimas sustoti: 17.1. Laivai ir vilkstinės, nukreipti pasroviui, turi sugebėti sustoti ir kartu likti pakankamai manevringi. 17.2. Jei laivai ir vilkstinės yra ne ilgesni negu 86 m ir ne platesni negu 22,9 m, vietoj pirmiau nurodyto gebėjimo sustoti gali būti tikrinamas gebėjimas suktis. 17.3. Gebėjimas sustoti įrodomas Aprašo 13 punkte nurodytoje bandymų zonoje atliekant sustojimo manevrus, o gebėjimas suktis – atliekant posūkio manevrus pagal Aprašo 20 punktą. 18. Jei sustojimo manevras pagal Aprašo 17 punktą atliekamas stovinčiame vandenyje, po jo atliekamas navigacinis bandymas plaukiant atbuline eiga. 19. Laivai ir vilkstinės turi sugebėti laiku atlikti išsisukamuosius manevrus. Šis gebėjimas įrodomas Aprašo 13 punkte nurodytoje bandymų zonoje atliekant išsisukamuosius manevrus. 20. Ne ilgesni negu 86 m arba ne platesni negu 22,9 m laivai ir vilkstinės turi sugebėti pasisukti. Gebėjimas suktis gali būti pakeičiamas Aprašo 17 punkte nurodytu gebėjimu sustoti. Gebėjimas suktis įrodomas posūkio manevrais prieš srovę. V SKYRIUS VAIRAVIMO SISTEMA 21. Bendrieji reikalavimai: 21.1. Laivuose įrengiama patikima vairavimo sistema, kuri užtikrina ne mažesnį manevringumą, negu reikalaujama Aprašo IV skyriuje. 21.2. Vairavimo sistemos su varikliais suprojektuojamos taip, kad laivo vairas negalėtų netyčia pakeisti padėties. 21.3. Visa vairavimo sistema suprojektuojama veikti esant iki 15˚ nuolatiniam pasvirimui ir aplinkos temperatūrai nuo -20 ˚C iki +50 ˚C. 21.4. Vairavimo sistemos sudedamosios dalys turi būti pakankamai tvirtos, kad visada galėtų išlaikyti įtempius, galimus įprastos eksploatacijos metu. Laivo vairą veikiančios išorinės jėgos neturi sumažinti vairo mechanizmo ir jo pavaros įtaiso eksploatacinio pajėgumo. 21.5. Vairavimo sistemoje turi būti mechanizuotas pavaros įtaisas, jei to reikia siekiant užtikrinti laivo vairui įjungti būtiną jėgą. 21.6. Vairo mechanizmas su mechanizuotu pavaros įtaisu nuo perkrovos apsaugomas pavaros įtaiso sukuriamą sukimo momentą apribojančia sistema. 21.7. Laivo vairo balerio išgrąžos suprojektuojamos taip, kad neleistų sklisti vandenį teršiančioms alyvoms. 22. Vairo mechanizmo pavaros įtaisas: 22.1. Jei vairo mechanizme yra mechanizuotas pavaros įtaisas, turi būti antras savarankiškas pavaros įtaisas arba rankinė pavara. Sugedus vairo mechanizmo pavaros įtaisui arba sutrikus jo darbui, per penkias sekundes turi būti galima pradėti naudoti antrąjį savarankišką pavaros įtaisą arba rankinę pavarą. 22.2. Jei antrasis pavaros įtaisas arba rankinė pavara neįsijungia automatiškai, vairininkas turi turėti galimybę iškart tai atlikti vienu paprastu ir greitu veiksmu. 22.3. Antrasis pavaros įtaisas arba rankinė pavara taip pat turi užtikrinti Aprašo IV skyriuje reikalaujamą manevringumą. 23. Hidraulinis vairo mechanizmo pavaros įtaisas: 23.1. Prie hidraulinio vairo mechanizmo pavaros įtaiso negali būti prijungta kita elektros energiją vartojanti įranga. 23.2. Hidraulinėse talpyklose įrengiama avarinė signalizacijos sistema, skirta stebėti, ar alyvos lygis nenukrito žemiau saugiai eksploatacijai būtino žemiausio lygio. 23.3. Vamzdyno matmenys, konstrukcija ir išdėstymas turi būti tokie, kad būtų užtikrinta kuo didesnė apsauga nuo mechaninio apgadinimo arba gaisro keliamos žalos. 23.4. Hidraulinės žarnos: 23.4.1. gali būti leidžiamos tik tuo atveju, jei jas naudoti yra būtina vibracijai slopinti arba tam, kad detalės laisvai judėtų; 23.4.2. turi būti suprojektuotos taip, kad išlaikytų slėgį, kuris yra ne mažesnis už gamintojo leidžiamą didžiausią eksploatacinį slėgį; 23.4.3. turi būti atnaujinamos ne rečiau kaip kas aštuonerius metus. 23.5. Hidraulinius cilindrus, hidraulinius siurblius, hidraulinius variklius ir elektros variklius ne rečiau kaip kas aštuonerius metus tikrina specializuota įstaiga. 24. Energijos šaltinis: 24.1. Vairavimo sistemos, kuriose yra du mechanizuoti pavaros įtaisai, turi turėti ne mažiau kaip du energijos šaltinius. 24.2. Jei laivui plaukiant antruoju mechanizuoto pavaros įtaiso energijos šaltiniu negalima naudotis nuolat, pakankamo galingumo buferinis įrenginys paleidimo laikotarpiu naudojamas kaip atsarginis. 24.3. Jei naudojami elektros energijos šaltiniai, pagrindinis vairavimo sistemos energijos šaltinis negali tiekti energijos kitai elektros energiją vartojančiai įrangai. 25. Rankinė pavara: 25.1. Rankinis vairaratis neturi būti varomas mechanizuotos pavaros įtaisu. 25.2. Neatsižvelgiant į laivo vairo padėtį, automatiškai įjungus rankinę pavarą neturi būti vairaračio atatrankos. 26. Laivo vairo sraigto, didelio slėgio vandens srovės, cikloidinio laivo sraigto ir laivapriekio pavairavimo sistemos: 26.1. Jei laivo vairo sraigto, didelio slėgio vandens srovės, cikloidinio laivo sraigto arba laivapriekio pavairavimo įrenginiai yra paleidžiami nuotoliniu būdu elektrinėmis, hidraulinėmis arba pneumatinėmis priemonėmis, tarp vairinės ir laivo sraigto arba pavairavimo įrenginių turi būti dvi viena nuo kitos nepriklausomos įjungimo sistemos, mutatis mutandis atitinkančios Aprašo 21–25 punktų reikalavimus. Šis reikalavimas netaikomas tokioms sistemoms, kurios nėra būtinos Aprašo IV skyriuje reikalaujamam manevringumui užtikrinti arba jei jos yra būtinos tik sustojimo bandymui. 26.2. Jei yra du arba daugiau vienas nuo kito nepriklausomų laivo vairo sraigtų, didelio slėgio vandens srovės, cikloidinio laivo sraigto arba laivapriekio pavairavimo įrenginių, antroji įjungimo sistema nėra būtina, jei sugedus vienai iš šių sistemų laivas išlaiko Aprašo IV skyriuje reikalaujamą manevringumą. 27. Indikatoriai ir kontroliniai prietaisai: 27.1. Laivo vairo padėtis turi būti aiškiai matoma laivo vairavimo vietoje. Jei laivo vairo padėties indikatorius yra elektrinis, jis turi turėti savo elektros energijos tiekimo šaltinį. 27.2. Laivo vairavimo vietoje turi būti vaizdo ir garso avarinis signalas, pranešantis apie: 27.2.1. alyvos lygio hidraulinėse talpyklose nukritimą žemiau žemiausio lygio ir hidraulinės sistemos eksploatacinio slėgio sumažėjimą; 27.2.2. elektros energijos tiekimo vairo valdymo įrangai sutrikimą; 27.2.3. elektros energijos tiekimo pavaros įtaisams sutrikimą; 27.2.4. posūkio kampinio greičio reguliavimo įtaiso darbo sutrikimą; 27.2.5. privalomų buferinių įrenginių darbo sutrikimą. 28. Posūkio kampinio greičio reguliavimo įtaisai: 28.1. Posūkio kampinio greičio reguliavimo įtaisai ir jų sudedamosios dalys turi atitikti Aprašo 77 punkte nustatytus reikalavimus. 28.2. Tinkamas posūkio kampinio greičio reguliavimo įtaiso veikimas vairavimo vietoje turi būti rodomas žalia indikatoriaus lempute. Turi būti stebima, ar ne per maža tiekiamos elektros srovės įtampa, ar ne per dideli jos svyravimai ir ar ne per daug sumažėja giroskopo sukimosi greitis. 28.3. Jei, be posūkio kampinio greičio reguliavimo įtaiso, yra kitų vairavimo sistemų, laivo vairavimo vietoje turi būti aiškiai matoma, kuri iš šių sistemų buvo paleista. Turi būti galimybė iš vienos sistemos nedelsiant persijungti į kitą. Posūkio kampinio greičio reguliavimo įtaisas negali turėti įtakos minėtoms kitoms vairavimo sistemoms. 28.4. Elektros energijos tiekimas posūkio kampinio greičio reguliavimo įtaisui neturi priklausyti nuo kitos elektros energiją vartojančios įrangos. 28.5. Posūkio kampinio greičio reguliavimo įtaisuose naudojami giroskopai, detektoriai ir posūkio kampinio greičio indikatoriai turi atitikti mažiausius vidaus vandenų laivuose naudojamų posūkio kampinio greičio indikatorių minimalių specifikacijų ir bandymo sąlygų reikalavimus. VI SKYRIUS VAIRINĖ 29. Bendroji dalis: 29.1. Vairinės išdėstomos taip, kad laivui plaukiant vairininkas visada galėtų atlikti savo darbą. 29.2. Įprastos eksploatacijos sąlygomis laivo sukelto garsinio slėgio lygis laivo vairavimo vietoje ties vairininko galva neturi būti didesnis kaip 70 dB(A). 29.3. Jei vairinė suprojektuota taip, kad radiolokacinį valdymą vykdytų vienas asmuo, vairininkas turi turėti galimybę dirbti atsisėdęs, o visi laivo eksploatacijai būtini indikatoriai arba kontroliniai prietaisai ir visos valdymo rankenėlės išdėstomos taip, kad laivui plaukiant vairininkui būtų patogu jomis naudotis savo vietoje ir nepamesti iš akių radaro ekrano. 30. Matomumas iš laivo vairavimo vietos: 30.1. Visomis kryptimis turi būti neribotas. 30.2. Matomumui užtikrinti naudojami tam skirti elektroniniai prietaisai. 30.3. Vairininko matomumo laukas jam esant įprastoje vietoje turi būti ne mažiau kaip 240˚ horizonto ir ne mažiau kaip 140˚ pusrutulio laivapriekio link. Įprastoje vairininko matymo lauko ašyje neturi būti langų rėmų, stulpų arba antstatų. Šoninių langų apatinio krašto aukštis turi būti kuo mažesnis, o šoninių ir galinių langų viršutinio krašto aukštis – kuo didesnis. Nustatant, ar vykdomi šio punkto reikalavimai dėl matomumo iš vairinės, remiamasi prielaida, kad laivo vairavimo vietoje esančio vairininko akys yra 1650 mm aukštyje virš denio. 30.4. Į laivapriekį nukreiptų vairinės langų viršutinis kraštas turi būti tokiame aukštyje, kad laivo vairavimo vietoje esantis asmuo, kurio akys yra 1800 mm aukštyje, akių lygyje aiškiai matytų vaizdą laivapriekio kryptimi ne mažiau kaip 10˚ virš horizontalės. 30.5. Geras matomumas pro priekinį stiklą turi būti užtikrinamas esant visokioms orų sąlygoms. 30.6. Vairinės langams naudojamas apsauginis stiklas, praleidžiantis ne mažiau kaip 75 % šviesos. Kad nebūtų atspindžių, priekiniai tiltelio langai turi būti neatspindintys arba įrengti taip, kad būtų veiksmingai išvengta atspindžių. Šis reikalavimas laikomas įvykdytu, kai langai nuo vertikalios plokštumos pasvirę ne mažiau negu 10˚ ir ne daugiau negu 25˚ kampu taip, kad jų viršus būtų labiau išsikišęs į išorę. 31. Bendrieji valdymo, indikatorių ir kontrolinės įrangos reikalavimai: 31.1. Laivui valdyti būtina valdymo įranga turi būti lengvai perjungiama į darbo padėtį. Ši padėtis turi būti pažymėta nedviprasmiškai ir aiškiai. 31.2. Kontrolinių prietaisų rodmenys turi būti lengvai įskaitomi. Jų apšvietimas turi būti išjungiamas laipsniškai jį mažinant. Šviesos šaltiniai neturi būti pernelyg ryškūs ir negali riboti kontrolinių prietaisų rodmenų matomumo. 31.3. Turi būti įrengta įspėjamųjų lempučių ir indikatorių lempučių bandymo sistema. 31.4. Turi būti galimybė aiškiai nustatyti, ar sistema veikia. Jei sistema veikia, turi degti žalia indikatoriaus lemputė. 31.5. Sistemų darbo sutrikimą arba gedimą, kuris turi būti stebimas, rodo raudonos įspėjamosios lemputės. 31.6. Užsidegus raudonai įspėjamajai lemputei, tuo pačiu metu turi įsijungti garsinis įspėjamasis signalas. Garsiniai įspėjimai gali būti duodami vienkartiniu bendruoju signalu. Šio signalo garsinio slėgio lygis turi būti bent 3 dB(A) didesnis už didžiausią aplinkos triukšmo garsinio slėgio lygį laivo vairavimo vietoje. 31.7. Turi būti galimybė išjungti garsinio įspėjimo signalą, kai patvirtinamas darbo sutrikimas ar gedimas. Toks išjungimas neturi trukdyti avarinei signalizacijai įsijungti, jei įvyktų kitų darbo sutrikimų. Raudonos įspėjamosios lemputės išsijungia tik pašalinus sutrikimą. 31.8. Kontroliniai prietaisai ir indikatoriai, sutrikus jų elektros energijos tiekimui, turi automatiškai persijungti į alternatyvų elektros energijos šaltinį. 32. Konkretūs pagrindinių variklių ir vairavimo sistemos valdymo, indikatorių ir kontrolinės įrangos reikalavimai: 32.1. Turi būti galimybė valdyti ir stebėti pagrindinius variklius ir vairavimo sistemas iš laivo vairavimo vietos. Pagrindiniai varikliai su sankaba, kurią galima įjungti iš laivo vairavimo vietos, arba reguliuojamo žingsnio laivo sraigtas, kurį galima valdyti iš laivo vairavimo vietos, turi būti paleidžiami ir sustabdomi iš mašinų skyriaus. 32.2. Kiekvienas pagrindinis variklis turi būti valdomas viena svirtimi, kuri brėžia lanką vertikalioje plokštumoje, kuri yra maždaug lygiagreti išilginei laivo ašiai. Kai svirtis juda laivapriekio link, laivas juda į priekį, o svirčiai judant laivagalio link, laivas plaukia atbuline eiga. Sankaba įjungiama ir laivas apgręžiamas, kai svirtis yra neutralioje padėtyje. Neutralioje padėtyje svirtis turi užsifiksuoti. 32.3. Turi būti rodomi laivui perduodamos varomosios jėgos kryptis ir laivo sraigto arba pagrindinių variklių sukimosi greitis. 32.4. Aprašo 27.2, 45.2 ir 47.14 papunkčiuose nustatyti indikatoriai ir kontroliniai prietaisai turi būti laivo vairavimo vietoje. 32.5. Laivai su vairinėmis, kuriose radiolokacinį valdymą vykdo vienas asmuo, vairuojami svirtimi. Svirtis turi būti lengvai valdoma ranka. Svirties padėtis laivo išilginės ašies atžvilgiu turi tiksliai atitikti laivo vairo plokščių padėtį. Turi būti galimybė svirtį paleisti bet kurioje padėtyje, nesikeičiant laivo vairo plokščių padėčiai. Neutrali svirties padėtis turi būti aiškiai pastebima. 32.6. Jei laive yra laivapriekio vairai arba specialieji laivo vairai, ypač skirti plaukti atbuline eiga, jie turi būti įjungiami vairinėse, kuriose radiolokacinį valdymą vykdo vienas asmuo, specialiomis svirtimis, kurios mutatis mutandis atitinka Aprašo 32.5 papunktyje išdėstytus reikalavimus. Šis reikalavimas taip pat taikomas, jei vilkstinėse yra naudojama vairavimo sistema, įrengta ne vilkstinę varančiuose laivuose. 32.7. Jei naudojami posūkio kampinio greičio reguliavimo įtaisai, posūkio kampinio greičio valdymo svirtis turi būti paleidžiama bet kurioje padėtyje nekeičiant pasirinkto greičio. Valdymo svirtis sukdamasi turi brėžti pakankamai didelį lanką, kad padėtis būtų nustatyta pakankamai tiksliai. Neutrali padėtis turi aiškiai skirtis nuo kitų padėčių. Padalų apšvietimas turi būti keičiamas ne pagal nustatytas padėtis. 32.8. Visos vairavimo sistemos nuotolinio valdymo įranga turi būti įrengiama stacionariai ir išdėstoma taip, kad pasirinktas kursas būtų aiškiai matomas. Jei nuotolinio valdymo įrangą galima išjungti, joje turi būti atitinkamas eksploatacijos sąlygas rodantis indikatorius „veikia“ arba „neveikia“. Valdymo rankenėlių išdėstymas ir valdymas turi būti funkcionalus. Pagalbinės vairavimo sistemos, pavyzdžiui, aktyvūs laivapriekio pavairavimo įrenginiai, nestacionari nuotolinio valdymo įranga, leidžiamos, jei tokį pagalbinį įrenginį bet kuriuo metu galima rankiniu būdu įjungti vairinėje. 32.9. Laivo vairo sraigto, didelio slėgio vandens srovės, cikloidinio laivo sraigto ir laivapriekio vairo sistemų atveju leidžiama naudoti lygiaverčius valdymo, indikatorių ir kontrolinius prietaisus. Aprašo 32.1–32.8 papunkčiuose išdėstyti reikalavimai taikomi mutatis mutandis atsižvelgiant į pasirinktas konkrečias pirmiau nurodytų aktyvių vairavimo ir varomųjų įtaisų charakteristikas ir išdėstymą. Analogiškai Aprašo 32.2 papunkčio nuostatoms, kiekvieną įtaisą valdo svirtis, kuri juda lanku vertikalioje plokštumoje, kuri yra maždaug lygiagreti su įtaiso varomosios jėgos kryptimi. Iš svirties padėties laivą veikiančios varomosios jėgos kryptis turi būti aiškiai matoma. Jei laivo vairo sraigtas ar cikloidinis laivo sraigtas nėra valdomi svirtimis, gali būti suteikiama išimtis dėl Aprašo 32.2 papunkčio. 33. Navigaciniai žiburiai, šviesos ir garso signalai: 33.1. Navigaciniai žiburių žibintai, jų korpusai ir priedai turi būti paženklinti taip, kaip nurodyta Laivų įrenginių sertifikavimo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 480 „Dėl Laivų įrenginių sertifikavimo nuostatų patvirtinimo“. 33.2. Srovės šviesiniai indikatoriai arba kiti lygiaverčiai įtaisai, pavyzdžiui, šviesiniai indikatoriai navigaciniams žiburiams stebėti, turi būti įrengti vairinėje, jei negalima žiburių stebėti tiesiai iš vairinės. 33.3. Vairinėse, kuriose radiolokacinį valdymą vykdo vienas asmuo, šviesiniai indikatoriai turi būti įrengiami valdymo pulte, kad būtų galima stebėti navigacinius žiburius ir šviesos signalus. Navigacinių žiburių jungikliai turi būti integruoti šviesiniuose indikatoriuose arba įrengti greta jų ir aiškiai jiems priskirti. Navigacinių žiburių ir šviesos signalų šviesinių indikatorių išdėstymas ir spalva turi atitikti tikrąją žiburių ir signalų padėtį ir spalvą. Neveikiant navigaciniam žiburiui arba šviesos signalui, atitinkamas šviesinis indikatorius turi išsijungti arba signalas duodamas kitu būdu. 33.4. Vairinėse, kuriose radiolokacinį valdymą vykdo vienas asmuo, garso signalai įjungiami koja valdomu jungikliu. Šis reikalavimas netaikomas signalui „Nesiartinti“. 34. Radiolokaciniai įrenginiai ir posūkio kampinio greičio indikatoriai (šio punkto reikalavimai taikomi, jeigu atitinkama įranga naudojama laive): 34.1. Radiolokacinė navigacijos įranga ir posūkio kampinio greičio indikatoriai turi atitikti ESTRIN standarto 5 priede nustatytus reikalavimus. Atitiktis šiems reikalavimams nustatoma pagal kompetentingos institucijos išduodamą tipo patvirtinimą. 34.2. Vidaus vandenų ECDIS įranga, t. y. įranga, skirta rodyti (informacijos ir navigacijos režimu) vidaus vandenų elektroninius navigacinius žemėlapius, kuri gali veikti navigacijos režimu, laikoma radiolokacine navigacijos įranga ir turi atitikti technines specifikacijas, nurodytas 2013 m. rugsėjo 10 d. Komisijos įgyvendinimo reglamente (ES) Nr. 909/2013 dėl vidaus vandenų navigacijos elektroninių žemėlapių rodymo ir informacijos sistemos (vidaus vandenų ECDIS) techninių specifikacijų, nurodytų Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2005/44/EB su pakeitimais, padarytais Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2018/1973. Turi būti laikomasi ES-TRIN standarto 5 priede nustatytų reikalavimų. 34.3. Vidaus vandenų AIS įranga turi atitikti aktualaus vidaus vandenų AIS standarto reikalavimus. Turi būti laikomasi ES-TRIN standarto 5 priede nustatytų reikalavimų. 34.4. Posūkio kampinio greičio indikatorius turi būti įrengtas priešais vairininką jo regėjimo lauke. 34.5. Vairinėse, kuriose radiolokacinį valdymą vykdo vienas asmuo: 34.5.1. radaro ekranas neturi būti labai nukreiptas į šoną nuo vairininko žiūrėjimo ašies jam esant įprastoje vietoje; 34.5.2. jei nėra apsauginių priemonių ar uždangos, vaizdas radaro ekrane turi būti puikiai matomas nepriklausomai nuo apšvietimo sąlygų vairinės išorėje; 34.5.3. posūkio kampinio greičio indikatorius turi būti įrengtas tiesiai virš radaro ekrano, po juo arba į jį integruotas. 35. Radijo ryšio sistemos, skirtos laivams su vairinėmis, kuriose radiolokacinį valdymą vykdo vienas asmuo (šio punkto reikalavimai taikomi, jeigu laive įrengta vairinė, kurioje radiolokacinį valdymą vykdo vienas asmuo): 35.1. Pranešimai iš laivų tinklo ir navigacinės informacijos tinklo turi būti priimami garsiakalbiu, o perduodami pranešimai – naudojantis stacionariu mikrofonu. Siuntimo ir gavimo režimai turi būti perjungiami paspaudus mygtuką. Šių tinklų mikrofonų negalima naudoti viešojo ryšio tinkle. 35.2. Jei yra viešojo ryšio tinklo radijo telefono sistema, pranešimus turi būti galima priimti sėdint vairininko kėdėje. 36. Laivo vidinio ryšio įranga: 36.1. Laivuose su vairinėmis, kuriose radiolokacinį valdymą vykdo vienas asmuo, turi būti laivo vidaus ryšio įranga. 36.2. Turi būti galimybė iš laivo vairavimo vietos užmegzti ryšį su: 36.2.1. laivo arba vilkstinės laivapriekiu; 36.2.2. laivo arba vilkstinės laivagaliu, jei iš laivo vairavimo vietos neįmanomas tiesioginis ryšys; 36.2.3. įgulos gyvenamosiomis patalpomis; 36.2.4. laivo kapitono kajute. 36.3. Visose vidinio ryšio vietose pranešimai turi būti priimami garsiakalbiu, o perduodami – stacionariu mikrofonu. Ryšys su laivo arba vilkstinės laivapriekiu ir laivagaliu palaikomas radiotelefonu. 37. Avarinės signalizacijos sistema: 37.1. Turi būti įrengta savarankiška avarinės signalizacijos sistema, kurios signalas pasiektų gyvenamąsias patalpas, mašinų skyrius ir tam tikrais atvejais atskiras siurblines. 37.2. Avarinės signalizacijos įjungimo ir išjungimo jungiklis turi būti vairininkui pasiekiamoje vietoje; negalima naudoti jungiklių, kuriuos atleidus jie automatiškai grįžta į poziciją „Išjungta“. 37.3. Avarinės signalizacijos garsinio slėgio lygis gyvenamųjų patalpų zonoje turi būti ne mažesnis kaip 75 dB(A). Mašinų skyriuose ir siurblinėse avarinė signalizacija turi būti mirksintis šviesos signalas, matomas iš visų pusių ir aiškiai pastebimas visose vietose. 38. Vairinėse turi būti įrengta veiksminga šildymo ir vėdinimo sistema, kurią galima reguliuoti. 39. Laivuose su vairine, kurioje radiolokacinį valdymą vykdo vienas asmuo, ir kurie yra ilgesni negu 86 m arba platesni negu 22.9 m, bei jų vilkstinėse vairininkas turi turėti galimybę laivagalio inkarus išmesti iš savo vietos. 40. Įtraukiamosiose vairinėse turi būti įrengta avarinė nuleidimo sistema. Prasidėjus nuleidimo veiksmams, turi automatiškai įsijungti gerai girdimas įspėjamasis signalas. Šis reikalavimas netaikomas, jei apsaugą nuo galimų sužeidimų nuleidimo metu užtikrina atitinkamos konstrukcijos ypatybės. Turi būti galimybė saugiai išeiti iš bet kurioje padėtyje esančios vairinės. 41. Jei laivas atitinka specialiąsias nuostatas, taikomas vairinėms, kuriose radiolokacinį valdymą vykdo vienas asmuo, tinkamumo plaukioti liudijime turi būti įrašyta „Laive yra vairinė, kurioje radiolokacinį valdymą vykdo vienas asmuo“. VII SKYRIUS VARIKLIS, MAŠINŲ SKYRIUS 42. Laive gali būti montuojami tik vidaus degimo varikliai, naudojantys kurą, kurio pliūpsnio temperatūra yra didesnė negu 55 ˚C. 43. Laivo pagrindinis (-iai) ir (ar) pagalbinis (-iai) variklis (-iai) turi užtikrinti patikimą laivo eksploatavimą esant ir sudėtingoms sąlygoms (šoninis pasvirimas – iki 15° ir diferentas – iki 5°). 44. Saugos įranga: 44.1. Varikliai sumontuojami ir įrengiami taip, kad būtų deramai prieinami eksploatuoti bei atlikti techninę priežiūrą ir kad nekeltų pavojaus asmenims, paskirtiems atlikti šias užduotis. Turi būti galimybė užtikrinti, kad jie nebus paleisti netyčia. 44.2. Pagrindiniuose varikliuose, pagalbiniuose įrenginiuose, katiluose ir slėginiuose induose bei jų prieduose įmontuojami saugumą užtikrinantys įtaisai. 44.3. Įvykus avarijai, pūtimo ir traukos ventiliatorių variklius turi būti galima išjungti iš kitų patalpų, negu jie yra, ir ne iš mašinų skyriaus. 44.4. Prireikus, vamzdžių, kuriais teka mazutas, tepalinė alyva ir alyva, naudojama energijos perdavimo, valdymo bei įjungimo ir šildymo sistemose, jungtys uždengiamos arba kitaip tinkamai apsaugomos, kad šios medžiagos nebūtų užpurkštos arba nutekėjusios nepatektų ant įkaitusių paviršių, į mašinų oro įleidžiamuosius vamzdžius arba kitus užsiliepsnojimo šaltinius. Tokiose vamzdžių sistemose turi būti kuo mažiau sujungimų. 44.5. Išoriniai dyzelinių variklių didelio slėgio kuro tiekimo vamzdžiai nuo didelio slėgio kuro siurblių iki kuro purkštuvų apgaubiami apsaugine vamzdžių sistema, galinčia sulaikyti kurą iš sugedusio didelio slėgio vamzdžio. Apsauginėje vamzdžių sistemoje turi būti ištekėjusių skysčių surinkimo priemonės, taip pat turi būti numatytos priemonės avariniam signalui duoti įvykus kuro vamzdžių avarijai, tačiau avarinis signalas nebūtinas, jei varikliai turi ne daugiau kaip du cilindrus. Apsauginės vamzdžių sistemos nebūtinos varikliuose, kuriais atviruose deniuose varomi špiliai ir brašpiliai. 44.6. Variklio dalių izoliacinė medžiaga turi būti apsaugota nuo kuro ir kuro garų prasiskverbimo. 45. Jėgainė: 45.1. Laivo varomąją jėgą turi būti galima patikimai ir greitai paleisti, sustabdyti arba apgręžti. 45.2. Tinkamais prietaisais turi būti stebimi parametrai, kuriems pasiekus kritinį lygį įsijungia avarinė signalizacija: pagrindinio variklio aušinimo vandens temperatūra; pagrindinių variklių ir pavarų tepalo slėgis; pagrindinio variklio reversavimo agregatų, reversinių pavarų transmisijų arba laivo sraigtų tepalo ir oro slėgis. 45.3. Jei laive yra tik vienas pagrindinis variklis, jis neturi būti išjungiamas automatiškai, išskyrus atvejus, kai taip apsaugoma nuo greičio viršijimo. 45.4. Jei laive yra tik vienas pagrindinis variklis, jame automatinis įtaisas variklio greičiui sumažinti gali būti tik tuomet, jei automatinis variklio greičio mažinimas vaizdo ir garso signalais rodomas vairinėje ir jei variklio greičio mažinimo įtaisą galima išjungti iš vairininko vietos. 45.5. Veleno įdėklai turi būti tokios konstrukcijos, kad neleistų pasklisti vandenį teršiančioms tepalinėms alyvoms. 46. Variklio išmetamųjų dujų šalinimo sistema: 46.1. Išmetamosios dujos vamzdžiais turi būti visiškai pašalinamos iš laivo. 46.2. Turi būti imamasi visų tinkamų priemonių, kad išmetamosios dujos nepatektų į įvairius laivo skyrius. Per gyvenamąsias patalpas arba vairinę einantys išmetamieji vamzdžiai turi būti padengti apsauginiu dujoms nelaidžiu apvalkalu. Į tarpą tarp išmetamojo vamzdžio ir šio apvalkalo turi patekti oras iš išorės. 46.3. Išmetamieji vamzdžiai turi būti išdėstyti ir apsaugoti taip, kad nesukeltų gaisro. 46.4. Mašinų skyriuose esantys išmetamieji vamzdžiai turi būti tinkamai izoliuoti arba aušinami. Ne mašinų skyriuose užtenka apsaugos nuo fizinio sąlyčio. 47. Kuro talpyklos, vamzdžiai ir priedai: 47.1. Skystasis kuras turi būti laikomas plieno talpyklose, kurios yra neatskiriama laivo korpuso dalis arba kurios yra tvirtai prie jo pritvirtintos. Jei to reikia dėl laivo konstrukcijos, gali būti naudojama atsparumo ugniai požiūriu lygiavertė medžiaga. Šie reikalavimai netaikomi talpykloms, kurių talpa ne didesnė kaip 12 litrų ir kurios buvo integruotos į pagalbinius įrenginius juos gaminant. Kuro talpyklos negali turėti bendrų skiriamųjų sienų su geriamojo vandens talpyklomis. 47.2. Talpyklos ir jų vamzdynas bei kiti priedai klojami ir išdėstomi taip, kad nei kuras, nei kuro garai negalėtų netyčia patekti į laivo vidų. Talpyklų sklendės, skirtos kuro bandiniams imti arba vandeniui nubėgti, turi užsidaryti automatiškai. 47.3. Kuro talpyklų negali būti prieš taraninę pertvarą. 47.4. Kuro talpyklos ir jų jungiamosios detalės negali būti montuojamos tiesiai virš variklių arba išmetamųjų vamzdžių. 47.5. Kuro talpyklų įleidžiamieji liečiai turi būti aiškiai pažymėti. 47.6. Kuro talpyklos įleidžiamųjų kaklelių lietis turi būti denyje, išskyrus vienos dienos atsargų talpyklas. Įleidžiamasis kaklelis turi būti prijungtas jungiamąja detale, atitinkančia Europos standartą EN 12827. Talpyklose turi būti alsuokliai, kurių galas yra atvirame ore virš denio ir kurie turi būti išdėstyti taip, kad į juos negalėtų patekti vandens. Alsuoklių skerspjūvis turi būti ne mažiau kaip 1,25 karto didesnis už įleidžiamojo kaklelio skerspjūvį. Jei talpyklos yra tarpusavyje sujungtos, jungiamųjų vamzdžių skerspjūvis turi būti ne mažiau kaip 1,25 karto didesnis už įleidžiamojo kaklelio skerspjūvį. 47.7. Kurui skirstyti skirtame vamzdyne tiesiai prie kuro talpyklų išleidžiamųjų angų turi būti įtaisytos greitai užsidarančios sklendės, kurias galima valdyti iš denio net tada, kai tos patalpos yra uždarytos. Jei valdymo įtaisas uždengtas, dangtis arba danga neturi būti rakinami. Valdymo įtaisas turi būti žymimas raudonai. Jei įtaisas uždengtas, jis turi būti pažymėtas greitai užsidarančios sklendės simboliu (Aprašo priedo 9 paveikslas), kurio šoninis ilgis yra bent 10 cm. Šio papunkčio pirmo sakinio nuostatos netaikomos tiesiai ant variklio įtaisytoms kuro talpykloms. 47.8. Kuro vamzdžiai, jų jungtys, tarpikliai ir jungiamosios detalės turi būti pagaminti iš tokių medžiagų, kurios gali išlaikyti galimus mechaninius, cheminius ir šiluminius įtempius. Kuro vamzdžiai turi būti apsaugoti nuo neigiamo šilumos poveikio. Turi būti galimybė apžiūrėti visą jų ilgį. 47.9. Kuro talpyklose įrengiamas tinkamas talpos matuoklis. Talpos matuoklio rodmenys turi būti įskaitomi iki didžiausio pripildymo lygio. Stikliniai matuokliai turi būti veiksmingai apsaugoti nuo smūgių, prie jų pagrindo turi būti sumontuotas automatinis uždaromasis įtaisas, o viršutinis galas prijungiamas prie talpyklų virš didžiausio pripildymo lygio. Stikliniams matuokliams gaminti naudojama medžiaga, kuri nesideformuoja esant normaliai aplinkos temperatūrai. Matavimo vamzdžių galas neturi būti gyvenamosiose patalpose. Matavimo vamzdžiuose, kurių galas yra mašinų skyriuje arba katilinėje, įrengiami tinkami automatiniai uždaromieji įtaisai. 47.10. Kuro talpyklos nuo kuro išsiliejimo kuro atsargų pildymo metu apsaugomos atitinkamais laive montuojamais techniniais įtaisais. 47.11. Jei kuras pilamas iš kuro atsargų pildymo stočių, kuriose yra techniniai įtaisai, apsaugantys nuo kuro išsiliejimo laive kuro atsargų pildymo metu, Aprašo 47.10 ir 47.12 papunkčiai įrangai netaikomi. 47.12. Jei kuro talpyklose yra sumontuotas automatinis uždaromasis įtaisas, pripildžius 97 % talpyklos, davikliai turi sustabdyti kuro pylimą; ši įranga turi atitikti „Veikimo be gedimų“ reikalavimus. Jei daviklis įjungia elektros įtaisą, kuris gali pertraukti grandinę, kurią kuro atsargų pildymo stotis sujungia dvinariu signalu, signalą į kuro atsargų pildymo stotį turi būti galima perduoti per vandeniui nelaidų jungiamąjį kištuką, atitinkantį IEC leidinio 60309-1:1999 reikalavimus, taikomus 40–50 V DC baltos korpuso spalvos įtaisams, kurių įžeminimo kontakto padėtis atitinka dešimtos valandos rodyklę. 47.13. Kuro talpyklose turi būti angos, kurias galima sandariai uždaryti, kad talpyklas būtų galima valyti ir tikrinti. 47.14. Kuro talpyklose, iš kurių kuras tiesiogiai tiekiamas pagrindiniams varikliams ir varikliams, būtiniems saugiai laivo eksploatacijai užtikrinti, turi būti įtaisas, įjungiantis vaizdo ir garso signalus vairinėje, jei jose nepakanka kuro tolesnei saugiai eksploatacijai užtikrinti. 48. Tepalinės alyvos laikymas, jos talpyklų vamzdžiai ir priedai: 48.1. Tepalinė alyva laikoma plieno talpyklose, kurios yra neatskiriama laivo korpuso dalis arba kurios yra tvirtai prie jo pritvirtintos. Jei to reikia dėl laivo konstrukcijos, gali būti naudojama atsparumo ugniai požiūriu lygiavertė medžiaga. Šie reikalavimai netaikomi talpykloms, kurių talpa yra ne didesnė kaip 25 litrai. Tepalinės alyvos talpyklos negali turėti bendrų skiriamųjų sienų su geriamojo vandens talpyklomis. 48.2. Tepalinės alyvos talpyklos ir jų vamzdynas bei kiti priedai klojami ir išdėstomi taip, kad nei tepalinė alyva, nei jos garai negalėtų netyčia patekti į laivo vidų. 48.3. Tepalinės alyvos talpyklų negali būti prieš taraninę pertvarą. 48.4. Tepalinės alyvos talpyklos ir jų jungiamosios detalės negali būti montuojamos tiesiai virš variklių arba išmetamųjų vamzdžių. 48.5. Tepalinės alyvos talpyklų įleidžiamieji liečiai turi būti aiškiai pažymėti. 48.6. Tepalinės alyvos vamzdžiai, jų jungtys, tarpikliai ir jungiamosios detalės turi būti pagaminti iš tokių medžiagų, kurios gali išlaikyti galimus mechaninius, cheminius ir šiluminius įtempius. Šie vamzdžiai turi būti apsaugoti nuo neigiamo šilumos poveikio. Turi būti galimybė apžiūrėti visą jų ilgį. 48.7. Tepalinės alyvos talpyklose sumontuojamas tinkamas talpos matavimo prietaisas. Talpos matavimo prietaisų rodmenys turi būti įskaitomi iki pat didžiausio kuro lygio. Stikliniai matavimo prietaisai turi būti veiksmingai apsaugoti nuo smūgių, prie jų pagrindo sumontuojamas automatinis uždaromasis įtaisas, o viršutinis jo galas prijungiamas prie talpyklų virš didžiausio kuro lygio. Stikliniams matavimo prietaisams gaminti naudojama medžiaga, kuri nesideformuoja esant normaliai aplinkos temperatūrai. Matavimo vamzdžių galas neturi būti gyvenamosiose patalpose. Matavimo vamzdžiuose, kurių galas yra mašinų skyriuje arba katilinėje, įrengiami tinkami automatiniai uždaromieji įtaisai. 49. Energijos perdavimo sistemose, valdymo ir paleidžiamosiose sistemose bei šildymo sistemose naudojamų alyvų laikymas, jų talpyklų vamzdžiai ir priedai: 49.1. Alyvos, naudojamos energijos perdavimo, valdymo bei įjungimo ir šildymo sistemose, laikomos plieno talpyklose, kurios yra neatskiriama laivo korpuso dalis arba kurios yra tvirtai prie jo pritvirtintos. Jei to reikia dėl laivo konstrukcijos, gali būti naudojama atsparumo ugniai požiūriu lygiavertė medžiaga. Šie reikalavimai netaikomi talpykloms, kurių talpa yra ne didesnė kaip 25 litrai. Šios alyvų talpyklos negali turėti bendrų skiriamųjų sienų su geriamojo vandens talpyklomis. 49.2. Šios alyvų talpyklos ir jų vamzdynas bei kiti priedai klojami ir išdėstomi taip, kad nei šios alyvos, nei jų garai negalėtų netyčia patekti į laivo vidų. 49.3. Tokios alyvų talpyklos negali būti prieš taraninę pertvarą. 49.4. Tokios alyvų talpyklos ir jų jungiamosios detalės neturi būti sumontuotos tiesiai virš variklių arba išmetamųjų vamzdžių. 49.5. Tokių alyvų talpyklų įleidžiamieji liečiai turi būti aiškiai pažymėti. 49.6. Tokie alyvų vamzdžiai, jų jungtys, tarpikliai ir jungiamosios detalės turi būti pagaminti iš tokių medžiagų, kurios gali išlaikyti galimus mechaninius, cheminius ir šiluminius įtempius. Šie vamzdžiai turi būti apsaugoti nuo neigiamo šilumos poveikio. Turi būti galimybė apžiūrėti visą jų ilgį. 49.7. Tokiose alyvų talpyklose sumontuojamas tinkamas talpos matavimo prietaisas. Talpos matavimo prietaisų rodmenys turi būti įskaitomi iki didžiausio pripildymo lygio. Stikliniai matavimo prietaisai turi būti veiksmingai apsaugoti nuo smūgių, prie jų pagrindo sumontuojamas automatinis uždaromasis įtaisas, o viršutinis jo galas prijungiamas prie talpyklų virš didžiausio pripildymo lygio. Stikliniams matavimo prietaisams gaminti naudojama medžiaga, kuri nesideformuoja esant normaliai aplinkos temperatūrai. Matavimo vamzdžių galas neturi būti gyvenamosiose patalpose. Matavimo vamzdžiuose, kurių galas yra mašinų skyriuje arba katilinėje, įrengiami tinkami automatiniai uždaromieji įtaisai. 50. Triumo vandens išsiurbimo ir drenažo sistemos: 50.1. Iš kiekvieno vandeniui nelaidaus skyriaus vandenį turi būti galima išsiurbti atskirai. Tačiau šis reikalavimas netaikomas vandeniui nelaidiems skyriams, kurie paprastai eksploatacijos metu yra sandariai uždaryti. 50.2. Laivuose, kuriuose būtina įgula, turi būti du nepriklausomi triumo siurbliai, esantys skirtingose vietose. Bent vienas iš jų turi būti motorinis. Tačiau laivuose, kurių galia yra mažesnė negu 225 kW arba kurių dedveitas yra mažesnis negu 350 t, arba laivuose, kurie nėra skirti kroviniams vežti ir kurių vandentalpa yra mažesnė negu 250 m3, pakanka vieno siurblio, kuris gali būti rankinis arba motorinis. Kiekvieną iš reikalaujamų siurblių turi būti galima naudoti bet kuriame vandeniui nelaidžiame skyriuje. 50.3. Mažiausias pirmojo triumo siurblio siurbimo pajėgumas Q1 apskaičiuojamas pagal šią formulę: Q1 = 0,1  d1 1 / min  2 d1 apskaičiuojamas pagal šią formulę: d1 = 1,5  L(B + H ) + 25 [mm] Mažiausias antrojo triumo siurblio siurbimo pajėgumas Q2 apskaičiuojamas pagal šią formulę: Q2 = 0,1  d 2 1 / min  2 d2 apskaičiuojamas pagal šią formulę: d 2 = 2  L(B + H ) + 25 [mm] Tačiau d2 vertė neturi būti didesnė už d1 vertę. Apskaičiuojant Q2 laikoma, kad l yra ilgiausio vandeniui nelaidaus skyriaus ilgis. Šiose formulėse: l – atitinkamo vandeniui nelaidaus skyriaus ilgis [m]; d1 – apskaičiuotas pagrindinio drenažo vamzdžio vidinis skersmuo [mm]; d2 – apskaičiuotas vamzdžio atšakos vidinis skersmuo [mm]. 50.4. Jei triumo siurbliai yra prijungti prie drenažo sistemos, drenažo vamzdžių vidinis skersmuo turi būti ne mažesnis negu d1 (mm), o vamzdžių atšakų vidinis skersmuo – ne mažesnis negu d2 (mm). Jei laivų ilgis yra mažesnis negu 25 m, d1 ir d2 vertes galima sumažinti iki 35 mm. 50.5. Leidžiama naudoti tik savipildžius triumo siurblius. 50.6. Visų platesnių negu 5 m plokščiadugnių nusausinamų skyrių dešiniojo ir kairiojo borto pusėje turi būti ne mažiau kaip po vieną siurbimo filtrą. 50.7. Achterpiką turi būti galima nusausinti iš pagrindinio mašinų skyriaus lengvai prieinamu automatiniu uždaromuoju įtaisu. 50.8. Atskirų skyrių vamzdžių atšakos su pagrindiniu drenažo vamzdžiu sujungiamos atgaliniais vožtuvais, kuriuos galima uždaryti. Skyriai arba kitos patalpos, į kurias galima patalpinti balastą, su drenažo sistema sujungiamos paprastais uždaromaisiais įtaisais. Šis reikalavimas netaikomas triumams, į kuriuos galima patalpinti balastą. Šie triumai balastiniu vandeniu užpildomi balasto vamzdynu, kuris yra stacionarus ir atskirtas nuo drenažo vamzdžių, arba vamzdžių atšakomis, kurias prie pagrindinio drenažo vamzdžio galima prijungti lanksčiais vamzdžiais arba lanksčiomis jungtimis. Šiuo tikslu neleidžiama naudoti triumo dugne esančių vandens įleidžiamųjų sklendžių. 50.9. Balasto triumuose sumontuojami matavimo įtaisai. 50.10. Jei drenažo sistemoje sumontuotas stacionarus vamzdynas, triumo dugno drenažo vamzdžiuose tepaluotam vandeniui nubėgti sumontuojami uždaromieji įtaisai. 51. Tepaluoto vandens ir panaudoto tepalo saugyklos: 51.1. Laive turi būti galima laikyti eksploatacijos metu susikaupusį tepaluotą vandenį. Mašinų skyriaus triumas yra laikomas tam skirta saugykla. 51.2. Laivų, išskyrus laivus, kurie plaukia tik į trumpojo nuotolio reisus, mašinų skyriuje panaudotam tepalui saugoti turi būti viena arba kelios tam skirtos talpyklos, kurių talpa turi būti ne mažiau kaip 1,5 karto didesnė už bendrą panaudoto tepalo iš visų įrengtų vidaus degimo variklių ir pavarų rinktuvių kartu su hidraulinio skysčio iš hidraulinio skysčio talpyklų kiekį. Nurodytoms talpykloms ištuštinti naudojamos jungtys turi atitikti Europos standartą EN 1305. 52. Laivų keliamas triukšmas: 52.1. Plaukiančio laivo keliamas triukšmas, ypač variklio oro ėmimo ir išleidimo įtaisų keliamas triukšmas, turi būti slopinamas tam skirtomis priemonėmis. 52.2. Plaukiančio laivo keliamas triukšmas neturi būti didesnis kaip 75 dB(A) 25 m šoniniu atstumu nuo laivo borto. 52.3. Išskyrus krovinių krovimo darbus, stovinčio laivo keliamas triukšmas neturi būti didesnis kaip 65 dB(A) 25 m šoniniu atstumu nuo laivo borto. 53. Laivo mašinų skyriuje turi būti pakabinta pagrindinių vamzdynų schema. Vandens, kuro, tepalo ir kitų sistemų ventiliai, čiaupai, vožtuvai turi turėti atitinkamus informacinės paskirties užrašus. VIII SKYRIUS IŠ VIDAUS DEGIMO VARIKLIŲ IŠMETAMI DUJINIAI IR KIETŲJŲ DALELIŲ TERŠALAI 54. Laivuose sumontuoti vidaus degimo varikliai, kurių nominalioji galia yra didesnė arba lygi 19 kW, kurie pateikti Europos Sąjungos rinkai 2019 m. sausio 1 d. ir vėliau, turi atitikti 2016 m. rugsėjo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/1628 dėl reikalavimų, susijusių su ne keliais judančių mechanizmų vidaus degimo variklių dujinių ir kietųjų dalelių išmetamųjų teršalų ribinėmis vertėmis ir tipo patvirtinimu, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) Nr. 1024/2012 ir (ES) Nr. 167/2013 ir iš dalies keičiama bei panaikinama Direktyva 97/68/EB, su visais pakeitimais reikalavimus. Ši atitiktis patvirtinama tipo patvirtinimo sertifikatu. IX SKYRIUS ELEKTROS ĮRANGA 55. Bendroji dalis: 55.1. Kai tam tikroms elektros instaliacijos ar elektros įrenginio dalims nenustatyta specialių reikalavimų, saugos lygis laikomas patenkinamu, jei minėtos dalys yra pagamintos pagal galiojantį Europos standartą arba pagal klasifikavimo bendrovės reikalavimus. 55.2. Laivo savininkas privalo turėti Administracijos ar klasifikavimo bendrovės patvirtintus dokumentus, kurie turi būti laikomi laive, išskyrus laivus be įgulos, ir kuriuose turi būti: 55.2.1. bendrieji visos elektros instaliacijos brėžiniai; 55.2.2. pagrindinio skirstomojo skydo, avarinio skirstomojo skydo ir skirstomojo skydo komutavimo schemos kartu su svarbiausiais techniniais duomenimis, pavyzdžiui, srovės stiprumas amperais ir apsaugos bei valdymo įtaisų nominalioji srovė; 55.2.3. elektros mechanizmų ir įrangos galios duomenys; 55.2.4. kabelių rūšys ir informacija apie laidų skerspjūvį. 55.3. Elektros įranga turi būti suprojektuota naudoti esant nuolatiniam iki 15˚ pasvirimui ir nuo 0 ˚C iki +40 ˚C aplinkos temperatūrai laivo viduje, o denyje – nuo -20 ˚C iki +40 ˚C. Esant šioms riboms ji turi veikti nepriekaištingai. 55.4. Elektros ir elektroninė įranga bei prietaisai turi būti visiškai prieinami ir lengvai prižiūrimi. 56. Elektros tiekimo sistemos: 56.1. Jei laive yra įrengta elektros sistema, ji turi turėti bent du energijos šaltinius tam, kad, jei vienas energijos šaltinis sugestų, kitas šaltinis bent 30 minučių galėtų aprūpinti saugiai laivybai būtiną elektros energiją naudojančią įrangą. 56.2. Pakankama elektros energijos tiekimo nominalioji vertė įrodoma galios balansu. Gali būti atsižvelgiama į atitinkamą vienalaikiškumo koeficientą. 56.3. Neatsižvelgiant į Aprašo 56.1 papunktį, vairavimo sistemai (laivo vairo įrenginiams) skirtam energijos šaltiniui turi būti taikomas Aprašo 24 punktas. 57. Apsauga nuo fizinio sąlyčio, kietųjų objektų ir vandens patekimo. Mažiausios stacionarių įrenginių dalių apsaugos tipas nustatomas pagal šią lentelę: Vieta Valdymo kabinos, mašinų skyriai, vairavimo įtaisų skyriai Triumai Baterijų ir dažų sandėliai Mažiausios apsaugos tipas (pagal IEC leidinį 60529:1992) Pultai, Jungiamosios Apšvietimo Generatoriai Varikliai Transformatoriai skirstytuvai, detalės įranga jungikliai IP 22 IP 22 2) IP 22 1)2) IP 22 IP 44 IP 22 IP 55 IP 55 IP 44 u. (buvęs)3) Atvirieji deniai ir atvirosios IP 55 IP 55 IP 55 IP 55 vairavimo vietos Vairinė IP 22 IP 22 IP 22 IP 22 IP 22 Gyvenamosios patalpos, išskyrus IP 22 IP 20 IP 20 sanitarines patalpas ir prausyklas Sanitarinės patalpos ir prausyklos IP 44 IP 44 IP 44 IP 55 IP 44 Pastabos: 1) Jei prietaisai išskiria didelį šilumos kiekį: IP 12. 2) Jei prietaisuose arba pultuose nėra šio tipo apsaugos, jie atitinka šiam apsaugos tipui taikomas sąlygas. 3) Patvirtinto saugos tipo elektros įranga pagal a) Europos standartus EN 50014; 50015; 50016; 50017; 50018; 50019 ir 50020 arba b) nuo 2003 m. spalio 1 d. pagal IEC leidinį 60079. 58. Patalpose, kuriose gali kauptis sprogstamosios dujos arba dujų mišiniai, pavyzdžiui, akumuliatoriams arba labai lengvai užsidegantiems produktams laikyti skirtuose skyriuose, galima įrengti tik nuo sprogimų apsaugotą (sertifikuotos saugos) elektros įrangą. Šiose patalpose negali būti montuojami šviesos jungikliai arba kitų elektros prietaisų jungikliai. Įrengiant apsaugą nuo sprogimo atsižvelgiama į galinčių sprogti dujų arba dujų mišinių, kurie gali susidaryti, charakteristikas (sprogimo potencialo grupę, temperatūros klasę). 59. Įžeminimas: 59.1. Didesnės negu 50 V įtampos sistemos turi būti įžemintos. 59.2. Metalinės dalys, su kuriomis galimas fizinis sąlytis ir kuriomis įprastos eksploatacijos metu neteka elektros srovė, pavyzdžiui, variklių rėmai ir korpusai, prietaisai ir apšvietimo įranga, turi būti įžeminamos atskirai, jei jas sumontavus jos neturi elektros kontakto su laivo korpusu. 59.3. Kilnojamosios elektros energiją naudojančios įrangos ir nešiojamųjų prietaisų korpusai juos įprastai naudojant įžeminami papildomu elektros kabelyje esančiu įžeminimo laidu. Ši nuostata netaikoma, jei naudojamas apsauginis grandinės atskiriamasis transformatorius ir jei prietaisai izoliuoti apsaugine izoliacija (dviguba izoliacija). 59.4. Įžeminimo laidų skerspjūvis turi būti ne mažesnis, negu nurodyta šioje lentelėje: Išorinių laidų skerspjūvis [mm2] 0,5–4 daugiau nei 4–16 daugiau nei 16–35 daugiau nei 35–120 daugiau nei 120 Mažiausias įžeminimo laidų skerspjūvis Izoliuotuose kabeliuose [mm2] Įrengtų atskirai [mm2] Toks pat kaip išorinio laido skerspjūvis 4 Toks pat kaip išorinio laido skerspjūvis Toks pat kaip išorinio laido skerspjūvis 16 16 Pusė išorinio laido skerspjūvio Pusė išorinio laido skerspjūvio 70 70 60. Didžiausia leistinoji įtampa: 60.1. Ši įtampa turi būti ne didesnė kaip: Įrenginio tipas Didžiausia leistinoji įtampa Trifazė Nuolatinė Vienfazė kintamoji srovė kintamoji srovė srovė Elektros ir šildymo įrenginiai, įskaitant bendro naudojimo kištukinius 250 V 250 V lizdus b. Apšvietimo, ryšių, valdymo ir informacijos įrenginiai, įskaitant bendro 250 V 250 V naudojimo kištukinius lizdus c. Kištukiniai lizdai, skirti elektrai kilnojamiesiems prietaisams, naudojamiems atviruose deniuose arba siauruose ar drėgnuose metaliniuose sandėliuose, išskyrus katilus ir talpyklas, tiekti: 1. Bendroji nuostata 50 V1) 50 V1) 2. Jei apsauginis grandinės atskiriamasis transformatorius – 250 V2) energiją tiekia tik vienam prietaisui 3. Jei naudojami prietaisai su apsaugine izoliacija (dviguba 250 V 250 V izoliacija) 4. Jei naudojami ≤ 30 mA standartiniai srovės pertraukikliai – 250 V d. Kilnojamoji elektros energiją naudojanti įranga, pavyzdžiui, elektros įranga, skirta konteineriams, varikliams, ventiliatoriams ir kilnojamiesiems siurbliams, kuri paprastai ją naudojant nejuda ir kurios srovei laidžios nuo fizinio sąlyčio neapsaugotos dalys yra įžemintos jungiamajame kabelyje 250 V 250 V esančiu įžeminimo laidu, ir kuri, be minėto įžeminimo laido, yra sujungiama su laivo korpusu – papildomu laidu arba ją atitinkamai sumontuojant e. Kištukiniai lizdai, skirti elektrai katiluose ir talpyklose naudojamiems 50 V1) 50 V1) kilnojamiesiems prietaisams tiekti Pastabos: 1) Jei įtampa tiekiama iš didesnės įtampos tinklų, naudojamas galvaninis atskyrimas (saugos transformatorius) 2) Visi antrinės grandinės stulpai izoliuojami nuo žemės a. 500 V – – – – 500 V 500 V – 60.2. Jei taikomos būtinos apsaugos priemonės, nukrypstant nuo Aprašo 60.1 papunkčio, leidžiama didesnė įtampa: 60.2.1. elektros įrenginiuose, jei to reikia pagal jų galią; 60.2.2. specialiuose laivo įrenginiuose, pavyzdžiui, radijo ir uždegimo sistemose. 61. Izoliacijos varža: 61.1. Elektros įrangos izoliacijos varža negali būti mažesnė, negu nustatyta gamintojo. 61.2. Elektros įrangos, kurios vardinė įtampa didesnė kaip 500 V, taip pat elektros mašinų, kurių galingumas didesnis kaip 1000 kW, izoliacijos varža turi būti ne mažesnė kaip 2000 Ω 1 V įtampos. 61.3. Laivo elektros įrangos izoliacijos varža turi būti ne mažesnė, kaip nurodyta lentelėje: Eil. Nr. 1. 2. 3. Elektros įrangos pavadinimas Elektros mašinos Įjungimo ir valdymo įranga Pagrindiniai, avariniai skirstomieji skydai, išjungus pagalbines signalizacijos ir apsaugos grandines: vardine įtampa iki 100 V Varžos dydis M Ω įrangai įšilus Norma Minimaliai leistina 0,7 ir daugiau iki 0,2 0,5 ir daugiau iki 0,2 0,3 ir daugiau iki 0,06 4. 5. 6. vardine įtampa iki 500V Laivo elektros tinklų kabeliai: apšvietimo linijos vardine įtampa iki 100 V apšvietimo linijos vardine įtampa 101 V–220 V jėginis vardine įtampa nuo 100 iki 500 V Valdymo, signalizacijos ir kontrolės grandinėse: vardine įtampa iki 100 V vardine įtampa nuo 101 V iki 500 V Akumuliatoriai atjungus apkrovimą: vardine įtampa iki 24 V vardine įtampa 25 V–250 V 1,0 ir daugiau iki 0,02 0,3 ir daugiau 0,5 ir daugiau 1,0 ir daugiau iki 0,06 iki 0,2 iki 0,2 0,3 ir daugiau 1,0 ir daugiau iki 0,06 iki 0,2 0,1 ir daugiau 0,5 ir daugiau iki 0,02 iki 0,1 62. Paskirstymo sistemos: 62.1. Leidžiamos šios nuolatinės srovės ir vienfazės kintamosios srovės paskirstymo sistemos: 62.1.1. dviejų laidų, iš kurių vienas yra įžemintas, sistemos (L1/N/PE); 62.1.2. vieno laido sistemos pagal „Iki laivo korpuso ir atgal“ principą, skirtos tik vietos įrenginiams (pavyzdžiui, vidaus degimo variklių paleidžiamajam įrenginiui, katodinei apsaugai) (L1/PEN); 62.1.3. dviejų laidų sistemos, kurios yra izoliuotos nuo laivo korpuso (L1/L2/PE). 62.2. Leidžiamos šios trifazės kintamosios srovės paskirstymo sistemos: 62.2.1. keturių laidų sistemos su neutralaus taško įžeminimu ne pagal „Iki laivo korpuso ir atgal“ principą (L1/L2/L3/N/PE) = (TN-S tinklas) arba (TT tinklas)); 62.2.2. nuo laivo korpuso izoliuotos trijų laidų sistemos (Ll/L2/L3/PE) = (IT tinklas); 62.2.3. trijų laidų sistemos su neutralaus taško įžeminimu pagal „Iki laivo korpuso ir atgal“ principą, tačiau tai draudžiama galinėse grandinėse (L1/L2/L3/PEN); 62.2.4. kitos su Administracija suderintos lygiavertės sistemos. 63. Sujungimas su kranto arba kitais išoriniais tinklais: 63.1. Elektros energijos tiekimo linijos iš kranto tinklų arba kitų išorinių tinklų į laivo tinklo įrenginius laive sujungiamos nuolatiniu jungimu, pavyzdžiui, stacionariais gnybtais arba stacionariais kištukiniais lizdais. Kabelių jungtys apsaugomos nuo traukiamosios apkrovos. 63.2. Jei jungties įtampa yra didesnė kaip 50 V, korpusą turi būti galima veiksmingai įžeminti. Įžeminimo jungtis turi būti specialiai pažymėta. 63.3. Jungties perjungiamieji įtaisai išdėstomi taip, kad laivo tinklo generatoriai ir kranto tinklas arba kitas išorinis tinklas nebūtų naudojami vienu metu. Juos naudoti vienu metu leidžiama trumpai, kai persijungiama iš vienos sistemos į kitą, kad nebūtų įtampos pertrūkio. 63.4. Jungtis turi būti apsaugota nuo trumpojo jungimo ir perkrovos. 63.5. Pagrindinis skydas turi rodyti, ar jungtyje yra įtampa. 63.6. Įrengiami indikatoriai, skirti poliariškumui palyginti, kai srovė yra nuolatinė, ir fazių sekai, kai srovė yra trifazė kintamoji, tarp jungties ir laivo tinklo. 63.7. Greta jungties esantis pultas turi rodyti: 63.7.1. priemones, kurių reikia tinklams sujungti; 63.7.2. srovės rūšį bei nominaliąją įtampą ir kintamosios srovės dažnį. 64. Elektros energijos tiekimas į kitus laivus: 64.1. Elektros energijai tiekti į kitus laivus naudojama atskira jungtis. Jei elektrai tiekti į kitus laivus naudojami elektros energijos lizdai, kurių nominalioji srovė yra didesnė negu 16 A, turi būti sumontuoti įtaisai (pavyzdžiui, jungikliai arba blokuojamieji įtaisai), skirti užtikrinti, kad liniją sujungti ir atjungti būtų galima tik tuomet, kai ja neteka srovė. 64.2. Kabelių jungtys turi būti apsaugotos nuo traukiamosios apkrovos. 64.3. Aprašo 63.3–63.7 papunkčiai taikomi mutatis mutandis. 65. Generatoriai ir elektros varikliai: 65.1. Generatoriai, elektros varikliai ir jų prijungiamosios dėžutės turi būti prieinami patikrinimams, matavimams ir remonto darbams atlikti. Apsaugos tipas turi atitikti vietą, kurioje jie yra (Aprašo 57 punktas). 65.2. Generatoriai, kuriuos suka pagrindinis laivo variklis, laivasraigčio velenas arba pagalbinis įrenginys, skirti kitoms funkcijoms atlikti, turi būti suprojektuojami atsižvelgiant į įprastos eksploatacijos metu galimą sukimosi greičio diapazoną. 66. Akumuliatoriai: 66.1. Akumuliatoriai turi būti prieinami ir išdėstyti taip, kad dėl laivo judėjimo nepasislinktų. Jie turi būti išdėstyti taip, kad būtų apsaugoti nuo pernelyg didelio karščio ar šalčio, purslų, garo ar garų. Jų negalima statyti vairinėje ar gyvenamosiose patalpose arba triumuose. Šis reikalavimas netaikomas nešiojamųjų prietaisų akumuliatoriams arba akumuliatoriams, kuriems įkrauti reikalinga mažesnė negu 0,2 kW galia. 66.2. Akumuliatoriai, kuriems įkrauti būtina didesnė negu 2 kW galia (skaičiuojama pagal didžiausią įkrovimo srovę bei nominaliąją akumuliatoriaus įtampą ir atsižvelgiant į tipinę įkraunamojo prietaiso krovimo kreivę), turi būti statomi specialiose patalpose. Jeigu jie statomi denyje, juos užtenka įrengti spintoje. Akumuliatorius, kurių įkrovimo galia yra ne didesnė kaip 2,0 kW, galima įrengti spintoje ar dėžėje, statomose ne tik denyje, bet ir po deniu. Juos taip pat galima įrengti mašinų skyriuje ar kitoje gerai vėdinamoje patalpoje, jeigu jie apsaugomi nuo krintančių daiktų ir vandens lašų. 66.3. Visų akumuliatoriams skirtų patalpų, spintų ar dėžių, lentynų ar kitų integruotų talpyklų vidiniai paviršiai turi būti apsaugoti nuo ardančio elektrolitų poveikio. 66.4. Jei akumuliatoriai įrengiami uždarame skyriuje, spintose ar dėžėse, turi būti numatytas veiksmingas jų vėdinimas. Turi būti numatytas vėdinimas dirbtiniu skersvėju nikelio ir kadmio akumuliatoriams, kuriems įkrauti reikia daugiau negu 2 kW galios, ir švino rūgšties akumuliatoriams, kuriems įkrauti reikia daugiau negu 3 kW galios. Oras turi būti tiekiamas iš apačios ir šalinamas per viršų taip, kad būtų visiškai ištraukiamos dujos. Vėdinimo vamzdžiuose neturi būti oro srautui kliudyti galinčių įtaisų, pavyzdžiui, uždaromųjų vožtuvų. 66.5. Būtinas oro srautas (Q) apskaičiuojamas pagal šią formulę: Q = 0,11 I  n [m3/h], kurioje: I = 1 4 didžiausios įkroviklio tiekiamos srovės amperais; n = sekcijų skaičius. Jei laivo tinkle naudojami pagalbiniai akumuliatoriai, leidžiama naudoti kitus skaičiavimo būdus, taikomus atsižvelgiant į įkroviklio krovimo kreivę, jei šie būdai yra pagrįsti klasifikavimo bendrovės nuostatomis arba atitinkamais standartais. 66.6. Jei vėdinama natūraliu oro srautu, oro srauto greitis vėdinimo kanale turi būti ne mažesnis nei 0,5 m/s. Naudojant švino rūgšties akumuliatorius, vėdinimo kanalų skerspjūvis turi būti bent 80 cm2, o naudojant nikelio ir kadmio akumuliatorius – 120 cm2. 66.7. Jei vėdinama dirbtiniu skersvėju, turi būti įrengiamas ventiliatorius, geriausia ištraukiamasis, kurio variklis veikdamas neišskiria dujų arba nekuria oro srauto. Ventiliatoriai turi būti tokios konstrukcijos, kad jų mentei atsitrenkus į ventiliatoriaus korpusą nepažirtų kibirkštys ir neatsirastų elektrostatinių krūvių. 66.8. Ant skyrių, spintų ir dėžių, kuriose yra akumuliatoriai, durų arba uždangalų turi būti pritvirtinti bent 10 cm skersmens ženklai „Atsargiai su ugnimi, rūkyti draudžiama“ (Aprašo priedo 2 paveikslas). 67. Skirstomieji elektros skydai: 67.1. Prietaisai, jungikliai, lydieji saugikliai ir skirstomojo skydo prietaisai turi būti aiškiai išdėstyti ir prieinami techninei priežiūrai ir remonto darbams atlikti. Gnybtai, skirti iki 50 V ir didesnei negu 50 V įtampai, laikomi atskirai ir tinkamai pažymimi. 67.2. Prie skirstomųjų skydų pritvirtinamos žymeklių lentelės, žyminčios visų jungiklių ir prietaisų grandinę. Turi būti nurodytas nominalus srovės stiprumas amperais ir lydžiųjų saugiklių grandinė. 67.3. Jei prietaisai, kurių eksploatacinė įtampa yra didesnė negu 50 V, yra sumontuoti už durų, šių prietaisų įtampą turinčios sudedamosios dalys turi būti apsaugotos nuo atsitiktinio sąlyčio, kai durys yra atidarytos. 67.4. Medžiagos, iš kurių gaminami skirstomieji elektros skydai, turi būti tinkamo mechaninio patvarumo, ilgaamžės, turi turėti antipireno savybių ir savaime gesinti ugnį; šios medžiagos neturi būti hidroskopiškos. 67.5. Jei skirstomuosiuose elektros skyduose yra sumontuoti didelės atjungiamosios gebos (HRC) lydieji saugikliai, jiems montuoti ir išmontuoti būtina turėti priedus ir asmeninės apsaugos įrangą. 68. Jungikliai, apsauginiai įtaisai: 68.1. Visi neįžeminti generatorių grandinės ir elektros energiją naudojančios įrangos grandinės laidai turi būti apsaugoti nuo trumpojo jungimo ir perkrovos. Tam gali būti naudojami perjungiamieji įtaisai arba lydieji saugikliai, įsijungiantys trumpojo jungimo ir perkrovos atveju. Pavaros įtaisų (vairavimo sistemos) elektros varikliams elektrą tiekiančios grandinės ir jų valdymo grandinės turi būti apsaugotos tik nuo trumpojo jungimo. Jei grandinėse sumontuoti terminiai srovės pertraukikliai, jie turi būti išjungiami arba nustatomi veikti esant bent dvigubam nominaliosios srovės stiprumui amperais. 68.2. Pagrindinio skirstomojo skydo išvaduose, skirtuose esant didesnei negu 16 A srovei veikiančiai elektros energiją naudojančiai įrangai, turi būti sumontuotas krūvio arba srovės jungiklis. 68.3. Laivo varomosios jėgos, vairavimo sistemos, vairo padėties indikatorių, laivybos arba saugumo sistemų elektros energiją naudojančiai įrangai ir elektros energiją naudojančiai įrangai, kurios nominalusis srovės stiprumas amperais yra didesnis negu 16 A, elektra turi būti tiekiama atskiromis grandinėmis. 68.4. Elektros energiją naudojančios įrangos, skirtos laivams varyti ir manevruoti, grandinėms elektra tiekiama tiesiai iš pagrindinio skirstomojo skydo. 68.5. Srovės pertraukiamoji įranga pasirenkama pagal nominalųjį srovės stiprumą amperais, šiluminį arba dinaminį tvirtumą ir pertraukiamąją gebą. Jungikliai vienu metu turi atjungti visus įtampą turinčius laidus. Perjungimo vieta turi būti aiškiai nurodyta. 68.6. Lydieji saugikliai turi būti uždarojo lydymosi rūšies ir pagaminti iš keraminės arba lygiavertės medžiagos. Juos turi būti galima pakeisti be fizinio sąlyčio pavojaus operatoriui. 69. Matavimo ir kontrolės prietaisai: 69.1. Generatorių, akumuliatorių ir skirstomosios grandinės turi būti aprūpintos matavimo ir kontrolės prietaisais, kurių reikia, kad įrenginys būtų eksploatuojamas saugiai. 69.2. Neįžemintuose tinkluose, kurių įtampa yra didesnė negu 50 V, sumontuojamas įžeminimo nustatymo įtaisas, galintis įjungti vaizdo ir garso įspėjimo signalą. Antriniuose įrenginiuose, pavyzdžiui, valdymo grandinėse, šio įtaiso gali nebūti. 70. Skirstomųjų elektros skydų įrengimo vieta: 70.1. Skirstomieji skydai montuojami prieinamose ir gerai vėdinamose vietose bei apsaugomi nuo vandens ir mechaninio sugadinimo. Vamzdynas ir ortakiai išdėstomi taip, kad nutekėjimo atveju nebūtų sugadinti skirstomieji skydai. Jei jų neįmanoma nemontuoti netoli skirstomųjų elektros skydų, netoli jų esančiuose vamzdžiuose negali būti nuimamųjų jungčių. 70.2. Spintos ir nišos, kuriose yra sumontuoti neapsaugoti perjungimo įtaisai, turi būti iš antipireno savybių turinčios medžiagos arba apsaugoti metaliniu arba kitu antipireno savybių turinčiu apvalkalu. 70.3. Jei įtampa yra didesnė negu 50 V, operatoriaus darbo vietoje prieš pagrindinį skirstomąjį skydą padedamos izoliuojamosios grotelės arba kilimėliai. 71. Mazuto degiklių, kuro siurblių, kuro skirtuvų ir mašinų skyriaus ventiliatorių avariniai srovės pertraukikliai montuojami centralizuotai; jie neturi būti montuojami patalpose, kuriose yra įranga. 72. Instaliacijų jungiamosios detalės: 72.1. Kabelių įvadų dydis nustatomas pagal prijungtinus kabelius ir turi atitikti naudojamų kabelių rūšis. 72.2. Skirtingos įtampos arba dažnių skirstomųjų grandinių kištukinių lizdų turi būti neįmanoma supainioti. 72.3. Jungikliai vienu metu turi perjungti visus neįžemintus grandinės laidus. Tačiau neįžemintų grandinių vieno poliaus jungiklius leidžiama montuoti gyvenamųjų patalpų apšvietimo grandinėse, išskyrus skalbyklas, vonios kambarius, prausyklas ir kitas patalpas, kuriose yra vandens tiekimo įrangos. 72.4. Jei srovės stiprumas amperais yra didesnis kaip 16 A, kištukinius lizdus turi būti galima jungikliu užrakinti taip, kad kištuką būtų galima įkišti ir ištraukti tik tuomet, kai srovė išjungta. 73. Kabeliai: 73.1. Kabeliai turi turėti antipireno savybių, savaime gesinti ugnį bei būti atsparūs vandeniui ir tepalui. Gyvenamosiose patalpose gali būti naudojami kitų rūšių kabeliai, jei jie yra veiksmingai apsaugoti, turi antipireno savybių ir savaime gesina ugnį. Elektros kabelių antipireno savybių standartai nustatomi pagal IEC leidinius 60332-1:1993, 60332-3:2000 arba Lietuvos Respublikoje pripažintas lygiavertes taisykles. 73.2. Mažiausias energijos tiekimo ir apšvietimo grandinėse naudojamų kabelių laidų skerspjūvis turi būti 1,5 mm2. 73.3. Metalinis kabelių šarvas ir apvalkalas įprastomis eksploatacijos sąlygomis negali būti naudojami kaip laidininkai arba įžeminimui. 73.4. Bent vienas energijos ir apšvietimo įrenginiuose esančių kabelių metalinio apvalkalo galas turi būti įžemintas. 73.5. Pasirenkant laidų skersmenį turi būti atsižvelgiama į jų didžiausią leistiną galutinę temperatūrą (srovės perdavimo gebą) ir leistiną įtampos mažėjimą. Palyginti su nominaliąja įtampa, nuo pagrindinio skirstomojo skydo iki nepalankiausio instaliacijos taško apšvietimo grandinėse įtampa neturi sumažėti daugiau negu 5 %, o energijos tiekimo arba šildymo grandinėse – daugiau negu 7 %. 73.6. Kabeliai turi būti apsaugoti nuo mechaninio apgadinimo. 73.7. Kabeliai tvirtinami taip, kad tempiamoji apkrova atitiktų leistinas ribas. 73.8. Jei kabeliai pakloti per pertvaras arba denius, išgrąžos turi nepakenkti šių pertvarų ir denių mechaniniam atsparumui, nelaidumui vandeniui ir atsparumui ugniai. 73.9. Visų laidų galai ir sandūros jungiami taip, kad būtų išsaugotos pradinės elektros, mechaninio atsparumo, antipireno ir, kai būtina, atsparumo ugniai savybės. Kabelių sandūrų skaičius turi būti minimalus. 73.10. Prie įtraukiamųjų vairinių prijungti kabeliai turi būti pakankamai lankstūs ir izoliuoti izoliacija, išliekančia pakankamai lanksčia iki -20 ˚C temperatūros ir atsparia garui bei garams, ultravioletiniams spinduliams ir ozonui. 74. Apšvietimo įrenginiai: 74.1. Apšvietimo prietaisai įrengiami taip, kad jų išskiriama šiluma neuždegtų netoli šių prietaisų esančių lengvai užsiliepsnojančių objektų. 74.2. Apšvietimo prietaisai atviruose deniuose įrengiami taip, kad netrukdytų atpažinti navigacinių žiburių. 74.3. Jei mašinų skyriuje arba katilinėje yra įrengti du arba daugiau apšvietimo prietaisų, jiems elektros energija turi būti tiekiama bent dviem atskiromis grandinėmis. Šis reikalavimas taip pat taikomas patalpoms, kuriose yra įrengti aušinimo įrenginiai, hidrauliniai mechanizmai arba elektros varikliai. 75. Navigaciniai žiburiai: 75.1. Navigacinių žiburių skirstomieji skydai montuojami vairinėje. Jiems elektra tiekiama atskira linija iš pagrindinio skirstomojo skydo arba dviejų nepriklausomų antrinių skirstomųjų skydų. 75.2. Navigaciniams žiburiams elektra turi būti tiekiama, jie apsaugomi ir įjungiami atskirai iš navigacinių žiburių skirstomojo skydo. 75.3. Kontrolinio įrenginio gedimai neturi turėti įtakos juo kontroliuojamo žiburio veikimui. 75.4. Keliems žiburiams, sudarantiems funkcinį vienetą ir įrengtiems kartu vienoje vietoje, elektros srovė gali būti tiekiama, jungiama ir kontroliuojama bendra elektros grandine. Kontroliniu įrenginiu turi būti galima nustatyti bet kurio iš šių žiburių gedimą. Tačiau dvigubas žiburys (du vienas virš kito arba viename korpuse sumontuoti žiburiai) negali vienu metu naudoti abiejų šviesos šaltinių. 76. Mechaninei įrangai stebėti ir apsaugoti skirtos avarinės signalizacijos ir saugos sistemos turi atitikti šiuos reikalavimus: 76.1. Avarinės signalizacijos sistemos suprojektuojamos taip, kad dėl avarinės signalizacijos sistemos gedimo negalėtų sugesti stebimas prietaisas arba įrenginys. Dvejetainiai siųstuvai suprojektuojami remiantis inertiškos srovės arba stebimos krūvio srovės principu. Vaizdo avariniai signalai turi būti matomi tol, kol neištaisomas gedimas; avarinį signalą, kurio gavimas patvirtintas, turi būti galima atskirti nuo avarinio signalo, kurio gavimas dar nepatvirtintas. Kiekvieną avarinį signalą turi lydėti ir garsinis įspėjimas. Garso įspėjimo signalus turi būti galima išjungti. Tai, kad buvo išjungtas vienas garsinis avarinis signalas, turi nekliudyti dėl kitos priežasties įsijungti kitam signalui. Jei avarinės signalizacijos sistemose yra mažiau negu penki matavimo taškai, šiam reikalavimui gali būti taikomos išimtys. 76.2. Saugos sistemos suprojektuojamos sustabdyti arba sulėtinti apgadintos įrangos darbą arba siųsti įspėjimą į darbo vietas, kuriose nuolat yra įgula, kad tai būtų padaryta prieš įrangai pasiekiant kritinę būklę. Dvejetainiai siųstuvai suprojektuojami remiantis krūvio srovės principu. Jei saugos sistemos nėra suprojektuotos vykdyti savistabą, turi būti galima patikrinti, ar jos veikia tinkamai. Saugos sistemos turi nepriklausyti nuo kitų sistemų. 77. Elektroninės įrangos, būtinos laivų vairavimo sistemoms ir jėgainėms, įskaitant jų pagalbinius įrenginius, bandymo sąlygos: 77.1. Šiuos bandymus atliekant atsirandantys įtempiai turi nesugadinti elektroninių prietaisų arba nesukelti jų darbo sutrikimų. Bandymai pagal atitinkamus tarptautinius standartus, pavyzdžiui, IEC leidinį 60092-504:2001, išskyrus atsparumo šalčiui bandymą, turi būti atliekami įjungus įtaisus. Atliekant šiuos bandymus turi būti patikrinama, ar įtaisas veikia tinkamai. 77.2. Įtampos ir dažnio svyravimai: Svyravimai Bendroji dalis Baterijos darbo Dažnis Įtampa Įtampa Ištisiniai ±5% ± 10 % + 30 %–25 % Trumpalaikiai ± 10 % 5 s ± 20 % 1,5 s 77.3. Atsparumo karščiui bandymas. Bandinys per pusę valandos įkaitinamas iki 55 ˚C temperatūros. Ją pasiekus, tokia jo temperatūra išlaikoma 16 valandų. Tada atliekamas eksploatacinis bandymas. 77.4. Atsparumo šalčiui bandymas. Bandinys išjungiamas, šaldomas iki -25 ˚C temperatūros ir tokios temperatūros laikomas dvi valandas. Tuomet temperatūra padidinama iki 0 ˚C ir atliekamas eksploatacinis bandymas. 77.5. Atsparumo vibracijai bandymas. Atsparumo vibracijai bandymas atliekamas išilgai trijų įtaisų arba sudedamųjų dalių ašių veikiant rezonansiniu dažniu kaskart po 90 sekundžių. Jei neatsiranda aiškaus rezonanso, atsparumo vibracijai bandymas atliekamas 30 Hz dažniu. Atsparumo vibracijai bandymas atliekamas sukeliant sinusoidinius virpesius, atitinkančius šias ribas: Bendrosios nuostatos: f = nuo 2,0 iki 13,2 Hz; a = ± 1 mm (amplitudė a = 1 vibracijos pločio) 2 f = nuo 13,2 Hz iki 100 Hz; pagreitis ± 0,7 g. Įranga, skirta montuoti dyzeliniuose varikliuose arba vairo mechanizme, išbandoma taip: f = nuo 2,0 iki 25 Hz; a = ± 1,6 mm (amplitudė a = 1 vibracijos pločio) 2 f = nuo 25 Hz iki 100 Hz; pagreitis ± 4 g. Daviklius, skirtus montuoti dyzelinių variklių išmetamuosiuose vamzdžiuose, gali veikti daug didesni įtempiai. Į tai turi būti atsižvelgiama atliekant šiuos bandymus. 77.6. Elektromagnetinio suderinamumo bandymas atliekamas pagal IEC leidinius 610004-2:1995, 61000-4-3:2002, 61000-4-4:1995, bandymo laipsnio numeris – 3. 77.7. Įrodymus, kad elektroninė įranga atitinka šias bandymų sąlygas, turi pateikti gamintojas. Klasifikavimo bendrovės sertifikatas taip pat laikomas įrodymu. 78. Elektromagnetiniai trikdžiai neturi bloginti elektros ir elektroninių sistemų darbo. Bendrosios priemonės taikomos vienodai: trikdžių perdavimo iš trikdžių šaltinio į trikdomus įtaisus keliams atjungti, trikdžių priežastims prie šaltinio mažinti, trikdomų įtaisų jautrumo trikdžiams mažinti. 79. Elektrinis laivų varomasis įrenginys, t. y. grynai elektrinis arba dyzelinis-elektrinis arba dujiniselektrinis laivo varomasis įrenginys, valdomas arba iš savo maitinimo šaltinio, arba iš laivo tinklo, ir kurį sudaro bent vienas elektrinis varomasis variklis, turi atitikti ES-TRIN standarto 11 skyriaus nuostatas. X SKYRIUS INKARO ĮRANGA 80. Laivuose, skirtuose kroviniams vežti, išskyrus laivu gabenamus lichterius, kurių ilgis L yra ne didesnis kaip 40 m, turi būti sumontuoti laivapriekio inkarai, kurių bendra masė P apskaičiuojama pagal šią formulę: P = k  B  T [kg], kurioje: k – koeficientas, kuriuo atsižvelgiama į ilgio L ir bimso B santykį bei laivo tipą: k =c L 8 B tačiau lichterių k = c; c – empirinis koeficientas, pateiktas šioje lentelėje: Dedveito tonažas, t Iki 400 imtinai Nuo 400 iki 650 imtinai Nuo 650 iki 1 000 imtinai Daugiau negu 1 000 Koeficientas c 45 55 65 70 81. Jei laivų dedveito tonažas yra ne didesnis negu 400 t ir dėl jų konstrukcijos bei naudojimo paskirties jie plaukioja tik iš anksto nustatytuose trumpojo nuotolio ruožuose, privalomi tik du trečdaliai bendros laivapriekio inkarų masės P. 82. Keleiviniuose laivuose ir laivuose, kurie nėra skirti kroviniams vežti, išskyrus stūmikus, turi būti sumontuoti laivapriekio inkarai, kurių bendra masė P apskaičiuojama pagal šią formulę: P = k  B  T [kg], kurioje: k – koeficientas, atitinkantis Aprašo 80 punkte nurodytą koeficientą, tačiau vietoj dedveito tonažo empirinio koeficiento c dydžiui apskaičiuoti imama tinkamumo plaukioti liudijime įrašyta vandentalpa (m3). 83. Aprašo 80 punkte nurodytuose laivuose, kurių ilgis yra ne didesnis kaip 86 m, turi būti sumontuoti laivagalio inkarai, kurių bendra masė yra lygi 25 % masės P. Laivuose, kurių ilgis yra didesnis kaip 86 m, turi būti sumontuoti laivagalio inkarai, kurių bendra masė yra lygi 50 % masės P, apskaičiuotos pagal Aprašo 80 arba 82 punktą. Laivagalio inkarai nėra būtini: 83.1. laivuose, kurių apskaičiuota laivagalio inkaro masė mažesnė negu 150 kg (Aprašo 81 punkte nurodytų laivų atveju atsižvelgiama į sumažintą laivapriekio inkarų masę); 83.2. lichteriuose. 84. Vilkikuose ir stūmikuose, skirtuose varyti ne ilgesnes kaip 86 m ilgio standžiąsias laivų vilkstines, turi būti sumontuoti laivagalio inkarai, kurių bendra masė yra lygi 25 % didžiausios masės P, apskaičiuotos pagal Aprašo 80 punktą, jei sąstatai (laikomi laivybos vienetu) yra leidžiami ir įrašyti tinkamumo plaukioti liudijime. 85. Vilkikuose ir stūmikuose, skirtuose pasroviui varyti ilgesnes nei 86 m ilgio standžiąsias laivų vilkstines, turi būti sumontuoti laivagalio inkarai, kurių bendra masė yra lygi 50 % didžiausios masės P, apskaičiuotos pagal Aprašo 80 punktą, jei sąstatai (laikomi laivybos vienetu) yra leidžiami ir įrašyti tinkamumo plaukioti liudijime. 86. Pagal Aprašo 80–85 punktus nustatyta inkarų masė gali būti sumažinta tam tikriems specialiems inkarams. 87. Nurodyta bendra laivapriekio inkarų masė P gali būti paskirstyta vienam arba dviem inkarams. Ji gali būti sumažinta 15 %, jei laive yra vienas laivapriekio inkaras, o lyno vamzdis yra laivo viduryje. 88. Nustatyta stūmikų ir laivų, kurių didžiausias ilgis yra didesnis kaip 86 m, laivagalio inkarų bendra masė gali būti pasiekiama vienu inkaru arba paskirstyta dviem inkarams. 89. Lengviausio inkaro masė turi būti ne mažesnė negu 45 % bendros inkarų masės. 90. Ketaus inkarai draudžiami. 91. Ant inkarų iškilaus reljefo ilgaamžiškais ženklais turi būti nurodoma jų masė. 92. Jei inkarų masė didesnė negu 50 kg, turi būti sumontuoti špiliai ar brašpiliai. 93. Kiekvienos laivapriekio inkaro grandinės mažiausias ilgis turi būti: 93.1. 40 m, jei laivo ilgis yra ne didesnis kaip 30 m; 93.2. 10 m ilgesnis už laivą, jei šio ilgis yra didesnis negu 30 m, bet mažesnis negu 50 m; 93.3. 60 m, jei laivas yra ilgesnis negu 50 m. 94. Kiekviena laivagalio inkaro grandinė turi būti ne mažesnio negu 40 m ilgio. Tačiau jei laivai turi sustoti laivapriekiu pasroviui, juose turi būti sumontuotos laivagalio inkaro grandinės, kurių kiekviena yra ne mažesnio negu 60 m ilgio. 95. Mažiausias inkaro grandinių atsparumas tempimui R apskaičiuojamas pagal šias formules: 95.1. inkarų, kurių masė yra iki 500 kg: R = 0,35  P' [kN]; 95.2. inkarų, kurių masė yra didesnė kaip 500 kg, bet ne didesnė kaip 2000 kg: P'−500   R =  0,35 −  P‘ [kN]; 1500   95.3. inkarų, kurių masė yra daugiau negu 2000 kg: R = 0,25  P' [kN], kurioje: P' – teorinė kiekvieno inkaro masė, nustatyta pagal Aprašo 80–85 ir 87–89 punktus. 95.4. Jei inkarų masė yra didesnė, negu reikalaujama Aprašo 80–89 punktuose, inkaro grandinės atsparumas tempimui turi būti nustatomas pagal tikrąją inkaro masę. 96. Jei laive yra sunkesnių inkarų su atitinkamai tvirtesnėmis inkaro grandinėmis, tinkamumo plaukioti liudijime turi būti įrašyta tik mažiausia masė ir mažiausias atsparumas tempimui, reikalaujami pagal Aprašo 80–89 ir 95 punktus. 97. Inkaro ir grandinės jungiamosios detalės (lankstinės jungtys) turi išlaikyti 20 % už atitinkamos grandinės atsparumą tempimui didesnę tempiamąją apkrovą. 98. Vietoj inkaro grandinių leidžiama naudoti lynus. Lynai turi būti tokio pat atsparumo tempimui, koks nustatytas grandinėms, tačiau jie turi būti 20 % ilgesni. XI SKYRIUS KITA ĮRANGA 99. Laive turi būti sumontuota bent ši įranga: 99.1. Radiotelefoninė įranga, prietaisai ir įtaisai, skirti vaizdo ir garso signalams duoti ir laivui ženklinti, privalomų švartavimosi žiburių autonominiai atsarginiai žibintai. 99.2. Talpyklos: pažymėta talpykla buitinėms atliekoms, atskiros pažymėtos talpyklos iš plieno ar kitos standžios nedegios medžiagos su sandariais dangčiais, reikiamo dydžio, bet ne mažesnės kaip 10 l, skirtos alyvuotoms valymo šluostėms, pavojingoms ar teršiančioms kietosioms atliekoms, pavojingoms ar teršiančioms skystosioms atliekoms, taip pat, jei susidarytų, paplavoms ir kitoms alyvuotoms ar tepaluotoms atliekoms. 99.3. Trys švartavimosi lynai. Mažiausias jų ilgis turi būti ne mažesnis negu: pirmojo lyno: L + 20 m, tačiau ne daugiau negu 100 m, antrojo lyno: 2/3 pirmojo lyno ilgio, trečiojo lyno: 1/3 pirmojo lyno ilgio. Trumpiausias lynas nebūtinas laivuose, kurių ilgis L yra mažesnis negu 20 m. Lynų atsparumas tempimui Rs turi būti lygus pagal šias formules apskaičiuotam atsparumui: L  B T Rs = 60 + jei L  B  T yra iki 1000 m3: [kN]; 10 L  B T Rs = 150 + jei L  B  T yra daugiau negu 1000 m3: [kN]. 100 Laive turi būti laikomas privalomų lynų sertifikatas pagal Europos standartą EN 10 204 (Nr. 3.1). Vietoj šių lynų gali būti tokio pat ilgio ir atsparumo tempimui virvės. 99.4. Vilkimo trosai. Vilkikuose turi būti keli jų eksploatacijai tinkami trosai. Tačiau pagrindinis trosas turi būti ne mažesnio negu 100 m ilgio, o jo atsparumas tempimui (kN) turi būti ne mažesnis už vieną trečdalį bendros pagrindinio (-ių) variklio (-ų) galios (kW). Laivuose, kurie gali ir vilkti, turi būti bent 100 m ilgio vilkimo trosas, kurio atsparumas tempimui (kN) yra ne mažesnis už vieną ketvirtadalį pagrindinio (-ių) variklio (-ų) galios (kW). 99.5. Metamasis lynas. 99.6. Laipinimo trapas, ne mažesnio negu 0,4 m pločio ir 4 m ilgio, kurio šoniniai kraštai yra apibrėžti ryškiaspalve juosta. Trapas turi būti su turėklais. Mažuose laivuose leidžiami trumpesni trapai. 99.7. Kobinys. 99.8. Tinkamas pirmosios pagalbos rinkinys, kurio turinys atitiktų Laivų vaistinėlių išdavimo ir kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. V-910 „Dėl Laivų vaistinėlių išdavimo ir kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“, ir Pirmosios pagalbos rinkinio aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. V-450 „Dėl Asmens sveikatos priežiūros įstaigos pirmosios medicinos pagalbos rinkinio aprašo, Pirmosios pagalbos rinkinio aprašo ir Asmens sveikatos ir farmacijos specialistų kompetencijos teikiant pirmąją medicinos pagalbą aprašo patvirtinimo“, reikalavimus. Pirmosios pagalbos rinkinys turi būti laikomas gyvenamojoje patalpoje arba vairinėje taip, kad prireikus būtų lengvai ir saugiai prieinamas. Jei pirmosios pagalbos rinkiniai laikomi uždengti, dangtis turi būti pažymėtas pirmosios pagalbos rinkinio simboliu (Aprašo priedo 8 paveikslas), kurio šoninis ilgis yra bent 10 cm. 99.9. Žiūronai, 7 x 50 arba didesnio lęšių skersmens. 99.10. Instrukcija dėl žmonių, iškritusių už borto, gelbėjimo ir gaivinimo. 99.11. Prožektorius, kurį galima valdyti iš vairinės. 99.12. Įlaipinimo laiptai arba kopėčios (laivuose, kurių borto aukštis virš vaterlinijos be krovinio yra didesnis kaip 1,50 m). XII SKYRIUS GAISRO GESINIMO ĮRANGA 100. Nešiojamieji gesintuvai: 100.1. Pagal Europos standartus EN 3–7:2007 ir EN 3–8:2007 kiekvienoje iš šių vietų turi būti bent vienas nešiojamasis gesintuvas: 100.1.1. vairinėje; 100.1.2. netoli kiekvieno įėjimo iš denio į gyvenamąsias patalpas; 100.1.3. netoli kiekvieno įėjimo į tarnybines patalpas, į kurias negalima patekti iš gyvenamųjų patalpų ir kuriose yra šildymo, maisto ruošimo arba šaldymo įranga, kurioje naudojamas kietasis arba skystasis kuras, arba suskystintosios dujos; 100.1.4. prie kiekvieno įėjimo į mašinų skyrius ir katilines; 100.1.5. tinkamose mašinų skyrių ir katilinių vietose po deniu taip, kad nė vienas patalpos taškas einant pėsčiomis nebūtų toliau negu 10 metrų nuo gesintuvo. 100.2. Pagal Aprašo 100.1 papunktį reikalaujami nešiojamieji gesintuvai gali būti tik milteliniai gesintuvai, kurių talpa yra ne mažesnė kaip 6 kg, arba kiti tokios pat gesinamosios gebos nešiojamieji gesintuvai. Jie turi būti tinkami A, B ir C kategorijų gaisrams gesinti. Nukrypstant nuo šios nuostatos, laivuose, kuriuose nėra suskystintųjų dujų įrangos, leidžiama naudoti purškiamų putų gesintuvus, kuriuose naudojama vandeninę plėvelę sudaranti puta (AFFF–AR), neužšąlančius iki -20 °C temperatūros, net jeigu jie netinkami C kategorijos gaisrams gesinti. Šie gesintuvai turi būti ne mažesnės kaip 9 l talpos. Visi gesintuvai turi būti tinkami iki 1000 V įtampos elektros sistemų gaisrams gesinti. 100.3. Be to, gali būti naudojami milteliniai, vandens arba putų gesintuvai, kurie yra tinkami bent tokios kategorijos gaisrui gesinti, kuris yra labiausiai tikėtinas patalpoje, kuriai jie skirti. 100.4. Nešiojamieji gesintuvai, kurių gesinamoji medžiaga yra CO2, gali būti naudojami tik gaisrams laivo virtuvėse ir elektros įrenginiuose gesinti. Šiuose gesintuvuose turi būti ne daugiau negu 1 kg gesinamosios medžiagos 15 m3 patalpos, kurioje jie yra padėti naudotis. 100.5. Nešiojamuosius gesintuvus kompetentingas asmuo turi tikrinti ne rečiau kaip kas dveji metai. Ant gesintuvo turi būti pritvirtinta kompetentingo asmens pasirašyta patikrinimo etiketė, joje nurodoma patikrinimo data. 100.6. Jei nešiojamieji gesintuvai yra įrengti taip, kad jų nematyti, juos dengiantis skydas turi būti pažymėtas gesintuvo simboliu (Aprašo priedo 3 paveikslas), kurio šoninis ilgis yra bent 10 cm. 101. Stacionarios gaisro gesinimo sistemos gyvenamosioms patalpoms, vairinėms ir keleivių zonoms apsaugoti: 101.1. Priešgaisrinė sauga gyvenamosiose patalpose, vairinėse ir keleivių zonose turi būti užtikrinama tik tinkamais automatiniais didelio slėgio vandens purkštuvais, kurie yra įrengti kaip stacionarios gaisro gesinimo sistemos (toliau šiame punkte – sistemos). 101.2. Sistemas turi įrengti arba pertvarkyti tik specializuotos įmonės. 101.3. Sistemos turi būti iš plieno arba lygiavertės nedegios medžiagos. 101.4. Sistemos per minutę turi išpurkšti bent 5 l vandens vienam didžiausios apsaugotinos patalpos ploto kvadratiniam metrui. 101.5. Sistemos, išpurškiančios mažiau vandens, turi turėti tipo patvirtinimą pagal Tarptautinės jūrų organizacijos (toliau – TJO) rezoliuciją A 800(19) „Peržiūrėtos gairės dėl purškimo sistemų, lygiaverčių toms, kurios nurodytos SOLAS konvencijos II-2/12 taisyklėje, patvirtinimo“ (angl. Revised Guidelines for Approval of Sprinkler Systems Equivalent to that referred to in SOLAS Regulation II-2/12) su taikymo metu galiojančiais pakeitimais. Tipo patvirtinimą atlieka klasifikavimo bendrovė arba akredituota bandymų institucija. Akredituota bandymų institucija laikosi Europos darniųjų bandymų laboratorijų eksploatacijos standartų (EN ISO/IEC 17025: 2017). 101.6. Laive turi būti datuotas dokumentas, įrodantis, kad buvo atliktas sistemų patikrinimas: prieš pradedant jas eksploatuoti pirmą kartą, prieš pradedant jas eksploatuoti po to, kai jos buvo suveikusios, prieš pradedant jas eksploatuoti po bet kokio didesnio pakeitimo ar remonto, reguliarus, atliekamas ne rečiau kaip kas dveji metai (reguliarius patikrinimus gali atlikti ir kompetentingas asmuo iš kompetentingos įmonės, kurios specializacija yra gaisro gesinimo sistemos). 102. Stacionarios gaisro gesinimo sistemos mašinų skyriams, katilinėms ir siurblinėms apsaugoti: 102.1. Mašinų skyriams, katilinėms ir siurblinėms apsaugoti stacionariose gaisro gesinimo sistemose gali būti naudojamos šios gesinamosios medžiagos: CO2 (anglies dioksidas); HFC 227ea (heptafluoropropanas); IG-541 (52 % azoto, 40 % argono, 8 % anglies dioksido); FK-5-1-12 (dodekafluor-2-metilpentan-3-onas). 102.2. Vėdinimas, oro įleidimas: 102.2.1. Varomųjų variklių degimui reikalingas oras neturi būti ištraukiamas iš patalpų, kurios apsaugotos stacionariomis gaisro gesinimo sistemomis. Šis reikalavimas netaikomas, jei yra du vienas nuo kito nepriklausantys ir sandariai atskirti pagrindiniai mašinų skyriai arba jei greta pagrindinio mašinų skyriaus yra atskiras mašinų skyrius su laivapriekio pavairavimo įrenginiu, užtikrinant, kad pagrindiniame mašinų skyriuje kilus gaisrui laivas galėtų plaukti varomas sava galia. 102.2.2. Įsijungus gaisro gesinimo sistemai, apsaugotinos patalpos mechaninis vėdinimas turi automatiškai išsijungti. 102.2.3. Turi būti įrengiami įtaisai, kuriais būtų galima greitai uždaryti visas angas, per kurias į apsaugotiną patalpą gali patekti oras arba iš jos nutekėti dujos. Turi būti aiškiai matoma, ar angos yra atidarytos ar uždarytos. 102.2.4. Iš mašinų skyriuose įrengtų suslėgto oro talpyklų per apsauginius vožtuvus nutekantis oras turi būti išleidžiamas į aplinką. 102.2.5. Dėl ištekėjusios gesinamosios medžiagos susidaręs per didelis arba per mažas slėgis neturi suardyti apsaugotiną patalpą supančių skiriamųjų sienų dalių. Slėgį turi būti galima išlyginti nesukeliant pavojaus. 102.2.6. Saugomose patalpose turi būti įranga gesinamajai medžiagai ir degimo metu susidariusioms dujoms ištraukti. Šią įrangą turi būti galima valdyti iš darbo vietų saugomų patalpų išorėje, dėl saugomose patalpose kilusio gaisro įranga neturi tapti neprieinama. Jei yra stacionarių trauktuvų, jų turi būti neįmanoma įjungti tol, kol gesinamas gaisras. 102.3. Priešgaisrinės signalizacijos sistema. Apsaugotina patalpa turi būti stebima atitinkama priešgaisrinės signalizacijos sistema. Pavojaus signalas turi būti pastebimas vairinėje, gyvenamosiose patalpose ir apsaugotinoje patalpoje. 102.4. Vamzdynų sistema: 102.4.1. Gesinamoji medžiaga į apsaugotiną patalpą turi būti tiekiama ir joje paskirstoma stacionaria vamzdynų sistema. Apsaugotinoje patalpoje esantis vamzdynas ir susijusios jungiamosios detalės turi būti pagamintos iš plieno. Šis reikalavimas netaikomas talpyklų jungiamiesiems vamzdžiams ir plėtimosi sandūroms, jei naudojamos medžiagos gaisro atžvilgiu yra lygiaverčių savybių. Vamzdžiai iš vidaus ir išorės turi būti apsaugoti nuo korozijos. 102.4.2. Išleidžiamieji purkštukai turi būti tokio dydžio ir įrengti taip, kad gesinamąją medžiagą purkštų tolygiai. Gesinamoji medžiaga pirmiausia turi būti veiksminga ir po grindų plokštėmis. 102.5. Įjungiamasis įtaisas: 102.5.1. Automatiškai įsijungiančios gaisro gesinimo sistemos yra draudžiamos. 102.5.2. Gaisro gesinimo sistemą turi būti galima įjungti iš atitinkamos vietos apsaugotinos patalpos išorėje. 102.5.3. Įjungiamieji įtaisai įrengiami taip, kad juos būtų galima valdyti net kilus gaisrui ir, gaisrui arba sprogimui padarius žalos apsaugotinoje patalpoje, į ją vis tiek būtų galima tiekti būtiną gesinamosios medžiagos kiekį. 102.5.4. Nemechaniniai įjungiamieji įtaisai turi būti varomi dviejų vienas nuo kito nepriklausančių energijos šaltinių. Šie energijos šaltiniai negali būti apsaugotinoje patalpoje. Valdymo linijos apsaugotinoje patalpoje turi būti suprojektuotos taip, kad kilus gaisrui galėtų veikti ne trumpiau kaip 30 minučių. Šis reikalavimas yra įvykdytas, jei naudojama elektros laidų instaliacija atitinka standartą IEC 60331-21:1999. 102.5.5. Jei įjungiamieji įtaisai yra įrengti taip, kad jų nematyti, juos dengiantis skydas turi būti pažymėtas gaisro gesinimo įrangos simboliu (Aprašo priedo 6 paveikslas), kurio šoninis ilgis yra bent 10 cm ir kuriame raudonomis raidėmis baltame fone užrašyta: „Gaisro gesinimo įranga“. 102.5.6. Jei gaisro gesinimo sistema yra skirta kelioms patalpoms apsaugoti, kiekvienai patalpai turi būti skiriami atskiri ir aiškiai pažymėti įjungiamieji įtaisai. 102.5.7. Greta kiekvieno įjungiamojo įtaiso matomoje vietoje turi būti pakabintos neištrinamos naudojimo instrukcijos valstybine kalba. Jose pirmiausia turi būti instrukcijos: dėl gaisro gesinimo sistemos paleidimo; dėl būtinumo patikrinti, ar visi asmenys paliko apsaugotiną patalpą; dėl veiksmų, kurių imasi laivo įgulos nariai įsijungus gaisro gesinimo sistemai ir einant į patalpą, kurioje įsijungė gaisro gesinimo sistema, ar ją užpildė gesinamoji medžiaga, pirmiausiai informuojant apie pavojingąsias medžiagas; dėl veiksmų, kurių imasi laivo įgulos nariai sugedus gaisro gesinimo sistemai. 102.5.8. Eksploatavimo instrukcijose turi būti nurodoma, kad prieš paleidžiant gaisro gesinimo sistemą išjungiami iš apsaugotinos patalpos orą imantys vidaus degimo varikliai. 102.6. Avarinės signalizacijos sistema: 102.6.1. Stacionariose gaisro gesinimo sistemose turi būti garso ir vaizdo avarinės signalizacijos sistemos. 102.6.2. Avarinė signalizacijos sistema turi automatiškai įsijungti iškart, pirmą kartą įsijungus gaisro gesinimo sistemai. Prieš pradedant purkšti gesinamąją medžiagą, tam tikrą laiką skamba įspėjamasis signalas, kurio neįmanoma išjungti. 102.6.3. Įspėjamieji signalai turi būti aiškiai matomi apsaugotinose patalpose bei įėjimų, per kuriuos galima į jas patekti, išorėje ir turi būti aiškiai girdimi netgi eksploatacijos sąlygomis, kuriomis sukeliamas garsiausias įprastas triukšmas. Jie turi aiškiai išsiskirti iš visų kitų garso ir vaizdo signalų apsaugotinoje patalpoje. 102.6.4. Įspėjamieji garso signalai turi būti aiškiai girdimi gretimose patalpose netgi tuomet, kai jungiamosios durys yra uždarytos, ir eksploatacijos sąlygomis, kuriomis sukeliamas garsiausias įprastas triukšmas. 102.6.5. Jei įspėjimo sistema nėra trumpojo jungimo, laidų nutraukimo ir įtampos mažėjimo savistabos, turi būti galima patikrinti, ar ji tinkamai veikia. 102.6.6. Prie kiekvieno įėjimo į patalpą, į kurią gali būti tiekiama gesinamoji medžiaga, turi būti pakabintas aiškiai matomas įspėjimas, kuriame raudonomis raidėmis baltame fone užrašyta: „Įspėjimas, gaisro gesinimo įranga! Palikti patalpas kaip galima greičiau skambant įspėjamajam signalui (signalo aprašymas)“. 102.7. Slėginės talpyklos, jungiamosios detalės ir slėginiai vamzdžiai: 102.7.1. Slėginės talpyklos turi būti įrengtos pagal gamintojo nurodymus. 102.7.2. Slėginės talpyklos, jungiamosios detalės ir slėginiai vamzdžiai neturi būti įrengiami gyvenamosiose patalpose. 102.7.3. Temperatūra spintose ir įrenginio zonose, kuriose yra slėginės talpyklos, neturi būti didesnė kaip 50 ˚C. 102.7.4. Denyje esančios spintos ir įrenginio zonos turi būti tvirtai pritvirtintos ir turėti orlaides, kurios išdėstomos taip, kad iš slėginės talpyklos nutekėjusios dujos negalėtų patekti į laivo vidų. Draudžiamos tiesioginės jungtys su kitomis patalpomis. 102.7.5. Leistinas dirbančios slėginės talpyklos slėgis turi būti pažymėtas ant slėgio matavimo prietaiso skalės. Slėginės talpyklos ir jų prijungimo vamzdžiai turi būti keičiami, kai sienelės suplonėja 10 % nuo pirminio storio arba kai atskirose vietose pastebimi korozijos židiniai. Slėginės talpyklos ir sistemos pripažįstamos tinkamomis naudoti, jeigu bandymų darbiniu slėgiu ir hidraulinių bandymų rezultatai yra teigiami, o reguliavimo bei matavimo prietaisai veikia patikimai. 102.8. Gesinamosios medžiagos kiekis. Jei gesinamosios medžiagos kiekis yra skirtas daugiau negu vienai patalpai apsaugoti, bendras turimas gesinamosios medžiagos kiekis turi būti ne didesnis negu didžiausiai patalpai apsaugoti būtinas kiekis. 102.9. Įrengimas, tikrinimas ir dokumentacija: 102.9.1. Stacionarią gaisro gesinimo sistemą turi įrengti arba rekonstruoti tik tokia įmonė, kurios specializacija – gaisro gesinimo sistemos. Tai darant turi būti laikomasi gesinamosios medžiagos gamintojo ir sistemos gamintojo nurodytų reikalavimų (produkto duomenų lapas, saugos duomenų lapas). 102.9.2. Laive turi būti datuotas dokumentas, įrodantis, kad buvo atliktas stacionarios gaisro gesinimo sistemos patikrinimas: prieš pradedant ją eksploatuoti pirmą kartą, prieš pradedant ją eksploatuoti po to, kai ji buvo suveikusi, prieš pradedant ją eksploatuoti po bet kokio didesnio pakeitimo ar remonto, reguliarus, atliekamas ne rečiau kaip kas dveji metai (reguliarius patikrinimus gali atlikti ir kompetentingas asmuo iš kompetentingos įmonės, kurios specializacija yra gaisro gesinimo sistemos). 102.10. Gaisro gesinimo sistemos, kuriose naudojama gesinamoji medžiaga CO2, be Aprašo 102.1–102.9 papunkčių nuostatų, papildomai turi atitikti šias nuostatas: 102.10.1. CO2 rezervuarai negali būti sudedami apsaugotinoje patalpoje, o talpinami sandariai nuo kitų patalpų atskirtoje patalpoje arba spintoje. Durys į šias įrengimo patalpas ir spintas turi atsidaryti į išorę ir būti rakinamos, o iš išorės ant jų turi būti pavaizduotas simbolis „Bendras įspėjimas apie pavojų“ (Aprašo priedo 4 paveikslas), kurio aukštis yra bent 5 cm, kartu su tokios pat spalvos ir tokio pat aukščio ženklu „CO2“. 102.10.2. Į CO2 rezervuarų įrengimo patalpas po deniais turi būti galima patekti tik iš lauko. Šiose patalpose turi būti atskira atitinkama dirbtinio vėdinimo sistema su ištraukiamaisiais ortakiais, visiškai atskirta nuo kitų laivo vėdinimo sistemų. 102.10.3. CO2 rezervuarai turi būti užpildomi daugiau negu 0,75 kg/l. Laikoma, kad savitasis nesuslėgtų CO2 dujų tūris yra 0,56 m3/kg. 102.10.4. Apsaugotinai patalpai skirto CO2 kiekis turi būti ne mažesnis negu 40 % bendro patalpos tūrio. Šį kiekį turi būti įmanoma išleisti per 120 sekundžių ir patikrinti, ar jis visas buvo išleistas. 102.10.5. Rezervuaro sklendžių atidarymas bei užpildymo sklendės valdymas turi būti atskiros operacijos. 102.10.6. Aprašo 102.6.2 papunktyje nurodytas įspėjamojo signalo skambėjimo laikas turi būti ne trumpesnis negu 20 sekundžių. Turi būti įrengiamas patikimas įtaisas, kuris per šį laiką sulaikytų CO2 dujas prieš pradedant jas tiekti. 102.11. Gaisro gesinimo sistemos, kuriose naudojama gesinamoji medžiaga HFC 227ea, be Aprašo 102.1–102.9 papunkčių nuostatų, papildomai turi atitikti šias nuostatas: 102.11.1. Jei yra kelios apsaugotinos patalpos ir visos jos yra skirtingo bendro tūrio, kiekvienai patalpai turi būti skiriama atskira gaisro gesinimo sistema. 102.11.2. Kiekviename apsaugotinoje patalpoje įrengtame gesinamosios medžiagos HFC 227ea rezervuare turi būti slėgio mažinimo vožtuvas. Jei rezervuaras patenka į gaisrą, o gaisro gesinimo sistema nesuveikė, slėgio mažinimo vožtuvu rezervuaro turinys turi būti saugiai išleidžiamas į apsaugotiną patalpą. 102.11.3. Kiekviename rezervuare turi būti sumontuotas įtaisas dujų slėgiui tikrinti. 102.11.4. Rezervuarai negali būti užpildomi iki daugiau negu 1,15 kg/l. Laikoma, kad savitasis nesuslėgtos gesinamosios medžiagos HFC 227ea tūris yra 0,1374 m3/kg. 102.11.5. Apsaugotinai patalpai skirtos gesinamosios medžiagos HFC 227ea kiekis turi būti ne mažesnis negu 8 % bendro patalpos tūrio. Šis kiekis turi būti išleidžiamas per 10 sekundžių. 102.11.6. Gesinamosios medžiagos HFC 227ea rezervuaruose turi būti slėgio kontrolės prietaisas, kuriuo, jei be leidimo sumažėja suslėgtųjų dujų slėgis, vairinėje įjungiamas garso ir vaizdo avarinis signalas. Jei vairinės nėra, šis avarinis signalas turi būti įjungiamas apsaugotinos patalpos išorėje. 102.11.7. Po patalpos užpildymo gesinamaja medžiaga, jos koncentracija apsaugotinoje patalpoje neturi būti didesnė kaip 10,5 %. 102.11.8. Gaisro gesinimo sistemoje neturi būti detalių iš aliuminio. 102.12. Gaisro gesinimo sistemos, kuriose naudojama gesinamoji medžiaga IG-541, be Aprašo 102.1–102.9 papunkčių nuostatų, papildomai turi atitikti šias nuostatas: 102.12.1. Jei yra kelios apsaugotinos patalpos ir visos jos yra skirtingo bendro tūrio, kiekvienai patalpai turi būti skiriama atskira gaisro gesinimo sistema. 102.12.2. Kiekviename apsaugotinoje patalpoje įrengtame gesinamosios medžiagos IG-541 rezervuare turi būti slėgio mažinimo vožtuvas. Jei rezervuaras patenka į gaisrą, o gaisro gesinimo sistema nesuveikė, slėgio mažinimo vožtuvu rezervuaro turinys turi būti saugiai išleidžiamas į apsaugotiną patalpą. 102.12.3. Kiekviename rezervuare turi būti sumontuotas įtaisas jame esančios medžiagos tūriui tikrinti. 102.12.4. Rezervuaro pildymo slėgis neturi būti didesnis kaip 200 barų esant +15 ˚C temperatūrai. 102.12.5. Apsaugotinai patalpai skirtos gesinamosios medžiagos IG-541 kiekis turi būti ne mažesnis negu 44 % ir ne didesnis negu 50 % bendro patalpos tūrio. Šis kiekis turi būti išleidžiamas per 120 sekundžių. 102.13. Gaisro gesinimo sistemos, kuriose naudojama gesinamoji medžiaga FK-5-1-12, be Aprašo 102.1–102.9 papunkčių nuostatų, papildomai turi atitikti šias nuostatas: 102.13.1. Jei yra kelios apsaugotinos patalpos ir visos jos yra skirtingo bendro tūrio, kiekvienoje patalpoje turi būti atskira gaisro gesinimo sistema. 102.13.2. Kiekviename apsaugotinoje patalpoje įrengtame gesinamosios medžiagos FK-5-1-12 rezervuare turi būti slėgio mažinimo vožtuvas. Jei rezervuaras patenka į gaisrą, o gaisro gesinimo sistema nesuveikė, slėgio mažinimo vožtuvu rezervuaro turinys turi būti saugiai išleidžiamas į apsaugotiną patalpą. 102.13.3. Kiekviename rezervuare turi būti sumontuotas įtaisas dujų slėgiui tikrinti. 102.13.4. Rezervuarai negali būti užpildomi iki daugiau negu 1,00 kg/l. Laikoma, kad savitasis nesuslėgtos gesinamosios medžiagos FK-5-1-12 tūris yra 0,0719 m3/kg. 102.13.5. Apsaugotinai patalpai skirtos gesinamosios medžiagos FK-5-1-12 kiekis turi būti ne mažesnis negu 5,5 % bendro patalpos tūrio. Šis kiekis turi būti išleidžiamas per 10 sekundžių. 102.13.6. Gesinamosios medžiagos FK-5-1-12 rezervuaruose turi būti slėgio kontrolės prietaisas, kuriuo, jei be leidimo sumažėja suslėgtųjų dujų slėgis, vairinėje įjungiamas garso ir vaizdo avarinis signalas. Jei vairinės nėra, šis avarinis signalas turi būti įjungiamas apsaugotinos patalpos išorėje. 102.13.7. Po patalpos užpildymo gesinamaja medžiaga, jos koncentracija apsaugotinoje patalpoje neturi būti didesnė kaip 10 %. 102.14. Neleidžiama naudoti stacionarių gaisro gesinimo sistemų objektams apsaugoti. XIII SKYRIUS GELBĖJIMO ĮRANGA 103. Laivo valtys ir gelbėjimosi plaustai: 103.1. Laivo valtys, atitinkančios Europos standartą EN 1914, turi būti: 103.1.1. motoriniuose laivuose ir baržose, kurių dedveitas yra didesnis kaip 150 t; 103.1.2. vilkikuose ir stūmikuose, kurių vandentalpa yra didesnė negu 150 m3; 103.1.3. plūduriuojančiuosiuose įrenginiuose; 103.1.4. keleiviniuose laivuose. 103.2. Laivo valtis vienas asmuo turi sugebėti saugiai nuleisti per 5 minutes nuo pirmo būtino rankinio veiksmo. Jei naudojamas mechanizuotas nuleidimo įtaisas, jis turi būti toks, kad ir sutrikus jo aprūpinimui elektros energija būtų galima saugiai ir greitai nuleisti valtis. 103.3. Pripučiamos laivo valtys turi būti tikrinamos pagal gamintojo nurodymus. 103.4. Laivuose, kuriems leidžiamas pakrančių plaukiojimo rajonas, turi būti gelbėjimosi plaustai, kurie, be jiems taikomų Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje su taikymo metu galiojančiais pakeitimais (toliau – SOLAS konvencija), Tarptautinio gelbėjimosi priemonių kodekso su taikymo metu galiojančiais pakeitimais (toliau – LSA kodeksas) ir TJO rezoliucijos MSC.81(70) „Peržiūrėtos rekomendacijos dėl gelbėjimosi priemonių bandymų“ (angl. Revised recommendation on testing of life-saving appliances) su taikymo metu galiojančiais pakeitimais reikalavimų: 103.4.1. turi turėti užrašą, nurodantį jų paskirtį, ir asmenų, kuriems leidžiama jais plaukti, skaičių; 103.4.2. turi turėti pakankamai vietų atsisėsti asmenims, kuriems leidžiama jais plaukti; 103.4.3. turi būti ne mažesnio negu 750 N plūdrumo vienam asmeniui gėlame vandenyje; 103.4.4. turi turėti virvę, prikabintą prie laivo, kad plaustai nebūtų nunešti; 103.4.5. turi būti iš tinkamos medžiagos ir atsparūs naftai, naftos produktams ir temperatūrai iki +50 ˚C; 103.4.6. turi pasiekti ir išlaikyti stovų diferentą; tam juose turi būti įrengiami atitinkami įtaisai, į kuriuos galėtų įsikibti nurodytas asmenų skaičius; 103.4.7. turi būti fluorescencinės oranžinės spalvos arba turėti iš visų pusių matomus ne mažesnio negu 100 cm2 ploto fluorescencinius paviršius; 103.4.8. turi būti tokie, kad iš sukrovimo vietos juos galėtų atkabinti ir už borto greitai bei saugiai nuleisti vienas žmogus arba kad galėtų laisvai nuplaukti iš sukrovimo vietos. 103.4.9. Gelbėjimosi plaustai turi būti tikrinami pagal gamintojo nurodymus. 104. Gelbėjimo ratai ir gelbėjimosi liemenės: 104.1. Laive turi būti bent trys gelbėjimo ratai, atitinkantys Europos standartą EN 14144 arba SOLAS konvencijos III skyriaus 7.1 taisyklę ir LSA kodekso 2.1 poskyrį. Jie turi būti parengti naudoti ir pritvirtinti prie atitinkamų denio vietų, bet ne prie jų įtvarų. Bent vienas gelbėjimo ratas turi būti prie pat vairinės ir turėti savaime užsidegantį žiburį, veikiantį su baterija, kurio negali užgesinti vanduo. 104.2. Kiekvienam laive nuolat esančiam asmeniui turi būti pasiekiama gelbėjimosi liemenė, atitinkanti ISO 12402-2, ISO 12402-3, ISO 12402-4 arba SOLAS konvencijos III skyriaus 7.2 taisyklę ir LSA kodekso 2.2 poskyrį. Taip pat turi būti minėtus standartus atitinkančių gelbėjimosi liemenių, tinkamų naudotis vaikams. 104.3. Gelbėjimosi liemenės turi būti tikrinamos pagal gamintojo nurodymus. XIV SKYRIUS DARBO VIETOS SAUGA 105. Stacionari įranga, kuri yra būtina darbui laive, turi būti įrengiama, išdėstoma ir pritvirtinama taip, kad ją būtų galima saugiai ir lengvai valdyti, naudoti ir prižiūrėti. Prireikus mobiliosiose arba didelės temperatūros sudedamosiose dalyse turi būti sumontuojami apsauginiai įtaisai. 106. Apsauga nuo kritimo: 106.1. Deniai ir šoniniai deniai turi būti lygūs, neturėtų būti tikimybės ant jų suklupti ir ant jų neturi būti galimybės susidaryti baloms. 106.2. Deniai, šoniniai deniai, mašinų skyrių grindys, laiptų aikštelės, laiptai ir šoninių denių knechtų viršūnės turi būti neslidūs. 106.3. Šoninių denių knechtų viršūnės ir kliūtys koridoriuose, pavyzdžiui, pakopų kraštai, turi būti nudažyti spalva, kontrastuojančia su juos supančio denio spalva. 106.4. Išoriniuose denių kraštuose ir šoniniuose deniuose, taip pat darbo vietose, kur yra pavojus kristi daugiau negu 1 m, turi būti ne žemesni kaip 0,90 m falšbortai arba komingsai, arba ištisinis lėjerinis aptvaras. Jei šoninių denių lėjerinis aptvaras yra įtraukiamasis, prie komingso 0,7–1,1 m aukštyje turi būti papildomai pritvirtintas 0,02–0,04 m skersmens ištisinis turėklas ir aiškiai matomose vietose šoninio denio prieigose turi būti ne mažiau kaip 15 cm skersmens ženklas „Vilkėkite gelbėjimosi liemenę“ (Aprašo priedo 10 paveikslas). 106.5. Lichteriuose ir baržose be gyvenamųjų patalpų falšbortai ar lėjeriniai aptvarai nebūtini, jei prie denių ir šoninių denių išorinio krašto įrengti apatiniai aptvarai, prie komingsų pritvirtinti turėklai ir aiškiai matomose denio vietose yra Aprašo 106.4 papunktyje nurodyti ženklai. 106.6. Nereikalaujama, kad lygiadeniuose ir tronkiniuose laivuose turėklai būtų tvirtinami tiesiogiai prie denių išorinio krašto, jei per tuos lygius denius yra perėja su stacionariais lėjeriniais aptvarais iš abiejų pusių ir aiškiai matomose vietose ties perėjimu į lėjeriniais aptvarais neapsaugotas sritis yra Aprašo 106.4 papunktyje nurodyti ženklai. 106.7. Jei darbo vietose yra pavojus kristi daugiau negu 1 m, turi būti įrengti atitinkami įtaisai ir naudojama įranga saugiam darbui užtikrinti. 107. Darbo patalpos turi būti pakankamai didelės, kad kiekvienas jose dirbantis asmuo turėtų pakankamai vietos laisvai judėti. 108. Šoninio denio pločio prošvaisa turi būti ne mažesnė negu 0,6 m. Šį skaičių galima sumažinti iki 0,5 m tam tikrose laivo vietose, pavyzdžiui, būtinose denio plovimo sklendėms eksploatuoti. Prie knechtų ir antelių jį galima sumažinti iki 0,4 m. Šie reikalavimai taikomi iki 2 m aukščio virš šoninio denio. 109. Patekimas į darbo vietas: 109.1. Patekimo vietos ir asmenų bei daiktų judėjimui skirti koridoriai turi būti pakankamo dydžio ir išdėstyti taip, kad: 109.1.1. prieš įėjimo angą būtų pakankamai erdvės, kad nebūtų trukdoma judėjimui; 109.1.2. koridoriaus pločio prošvaisa būtų tinkama numatytai darbo patalpos paskirčiai ir būtų ne mažesnė negu 0,6 m, išskyrus mažesnio negu 8 m pločio laivus, kuriuose ją galima sumažinti iki 0,5 m; 109.1.3. koridoriaus, įskaitant slenkstį, aukščio prošvaisa būtų ne mažesnė negu 1,9 m. 109.2. Durys išdėstomos taip, kad jas iš abiejų pusių būtų galima saugiai atidaryti ir uždaryti. Jos turi būti apsaugotos nuo atsitiktinio atsidarymo ir užsidarymo. 109.3. Jei įėjimų, išėjimų ir koridorių grindų lygis skiriasi daugiau negu 0,5 m, juose turi būti įrengiami tinkami laiptai, kopėčios arba pakopos. 109.4. Jei darbo patalpų, kuriose nuolat dirba įgula, grindų lygis skiriasi daugiau negu 1 m, jose turi būti įrengti laiptai. Šis reikalavimas netaikomas avariniams išėjimams. 109.5. Laivuose su triumais iš kiekvieno triumo galo turi būti įrengta bent viena stacionari priemonė į jį patekti. Nukrypstant nuo pirmo sakinio, stacionarios priemonės patekti į vidų gali nebūti, jei yra bent dvi kilnojamosios kopėčios, kuriomis galima užlipti bent 3 laiptelius virš liuko komingso 60˚ pasvirimo kampu. 110. Išėjimai ir avariniai išėjimai: 110.1. Išėjimų, įskaitant avarinius išėjimus, skaičius, išdėstymas ir matmenys turi atitikti atitinkamos patalpos paskirtį ir matmenis. Jei vienas iš išėjimų yra avarinis, tai aiškiai pažymima. 110.2. Avarinių išėjimų arba kaip avariniai išėjimai naudotinų langų ar stoglangių liukų kiaurymės prošvaisa turi būti ne mažesnė negu 0,36 m2, o mažiausias matmuo – ne mažesnis negu 0,5 m. 111. Kopėčios, pakopos ir panašūs įtaisai: 111.1. Laiptai ir kopėčios turi būti tvirtai pritvirtinti. Laiptai turi būti ne mažesnio negu 0,6 m pločio, pločio prošvaisa tarp turėklų rankoms turi būti ne mažesnė negu 0,6 m, pakopos – ne mažesnio negu 0,15 m gylio, pakopų paviršius turi būti neslidus, o daugiau negu trijų pakopų laiptuose turi būti įtaisyti turėklai rankoms. 111.2. Kopėčių ir atskirai pritvirtintų skersinių pločio prošvaisa turi būti ne mažesnė negu 0,3 m, atstumas tarp skersinių turi būti ne didesnis negu 0,3 m, o atstumas tarp skersinių ir konstrukcijų – ne mažesnis negu 0,15 m. 111.3. Kopėčios ir atskirai pritvirtinti skersiniai turi būti aiškiai matomi iš viršaus ir virš išėjimo angų turi būti įtaisytos apsauginės rankenos. 111.4. Kilnojamosios kopėčios turi būti ne mažesnio negu 0,40 m pločio, o jų pagrindo plotis turi būti ne mažesnis negu 0,50 m; turi būti galima užtikrinti, kad jos neapvirs arba neslys; skersiniai turi būti tvirtai įtaisomi į statramsčius. 112. Vidaus patalpos: 112.1. Vidaus darbo patalpų matmenys, išdėstymas ir suplanavimas turi atitikti reikalavimus, taikomus sveikatai ir saugai. Patalpų apšvietimas turi būti pakankamas ir neakinti, patalpose turi būti tinkamos vėdinimo priemonės. Prireikus patalpose turi būti įrengiami šildymo prietaisai, galintys užtikrinti pakankamą temperatūrą. 112.2. Vidaus darbo patalpų grindys turi būti kietos bei tvirtos ir suprojektuotos taip, kad ant jų nebūtų galima suklupti arba paslysti. Denių ir grindų angos, kai jos yra atidarytos, turi būti apsaugotos nuo pavojaus kristi, o langai ir stoglangiai išdėstyti ir įrengti taip, kad juos būtų galima saugiai valdyti ir valyti. 113. Apsauga nuo triukšmo ir vibracijos: 113.1. Darbo patalpos turi būti išdėstytos, įrengtos ir suprojektuotos taip, kad įgulos nariai būtų apsaugoti nuo kenksmingos vibracijos. 113.2. Nuolatinės darbo patalpos turi būti pastatytos ir nuo garso izoliuotos taip, kad triukšmas nekenktų įgulos narių sveikatai ir saugai. 113.3. Įgulos nariai, kuriuos kasdien gali veikti didesnis kaip 85 dB(A) triukšmas, turi turėti asmenines apsaugos nuo triukšmo priemones. Jei triukšmo lygis darbo patalpose yra didesnis kaip 90 dB(A), ženklu „Dėvėti apsaugos nuo triukšmo priemonę“ (Aprašo priedo 7 paveikslas), kurio skersmuo yra ne mažesnis negu 10 cm, turi būti nurodyta, kad privaloma dėvėti apsaugos nuo triukšmo priemones. 114. Liukų dangčiai: 114.1. Liukų dangčiai turi būti lengvai prieinami ir saugiai valdomi. Daugiau negu 40 kg sveriančios liuko dangčių dalys turi būti suprojektuotos taip, kad slankiotų, suktųsi arba turėtų mechaninius atidaromuosius įtaisus. Keliamąja įranga valdomuose liukų dangčiuose turi būti sumontuoti tinkami ir lengvai prieinami tvirtinimo įtaisai. Nesukeičiami liukų dangčiai ir viršutinės atramos turi būti pažymėti taip, kad būtų aišku, kurio liuko jie yra ir kaip teisingai juos ant liukų uždėti. 114.2. Liukų dangčiai turi būti pritvirtinti taip, kad jų nenulenktų vėjas arba krovimo įranga. Slankiuosiuose dangčiuose turi būti sumontuoti fiksuojamieji įtaisai, kad jie negalėtų atsitiktinai horizontaliai pasislinkti daugiau negu 0,40 m, galutinėje padėtyje juos turi būti galima užrakinti. Atitinkami įtaisai turi būti įrengti vienas ant kito sukrautiems liukų dangčiams laikyti. 114.3. Elektros energijos tiekimas mechaniškai valdomiems liukų dangčiams automatiškai turi būti išjungiamas paleidus valdymo jungiklį. 114.4. Liukų dangčiai turi išlaikyti tikėtinai susidarysiančią apkrovą. Liukų dangčiai, ant kurių galima vaikščioti, turi išlaikyti ne mažesnę negu 75 kg vienam taškui tenkančią apkrovą. Liukų dangčiai, ant kurių negalima vaikščioti, turi būti atitinkamai pažymėti. Ant liukų dangčių, ant kurių galima krauti denio krovinį, turi būti pažymėta leistinoji apkrova (t/m2). Jei tam, kad būtų pasiekta didžiausia leistinoji apkrova, reikia atramų, tai turi būti nurodyta atitinkamoje vietoje, o atitinkami brėžiniai turi būti laikomi laive. 115. Gervės turi būti suprojektuotos taip, kad būtų galima saugiai atlikti darbą. Jose turi būti sumontuoti įtaisai, kurie neleistų netyčia paleisti krovinio. Gervėse, kurios automatiškai neužsirakina, turi būti stabdys, kurio pakanka jų traukos jėgai įveikti. Rankinėms gervėms privalomi įtaisai, apsaugantys nuo skriejiko atatrankos. Gervės, kurios yra varomos ir varikliais, ir rankiniu būdu, turi būti suprojektuotos taip, kad varomosios jėgos valdymo įtaisas negalėtų įjungti rankinio valdymo įtaiso. 116. Kranai: 116.1. Eksploatuojant kranus sukuriamos jėgos turi būti saugiai perduodamos laivo konstrukcijai, jos neturi pabloginti laivo stovumo. 116.2. Ant kranų turi būti pritvirtinta gamintojo lentelė su šia informacija: 116.2.1. gamintojo pavadinimas ir adresas; 116.2.2. CE ženklas kartu su pagaminimo metais; 116.2.3. serijos arba tipo nuoroda; 116.2.4. tam tikrais atvejais serijos numeris. 116.3. Didžiausios leistinos apkrovos ant kranų turi būti pažymėtos taip, kad užrašai nenusitrintų ir būtų aiškiai įskaitomi. Jei saugi krano darbinė apkrova yra ne didesnė kaip 2 000 kg, užtenka, kad ant krano būtų pažymėta saugi darbo apkrova esant didžiausiam pasiekiamam atstumui taip, kad užrašai nenusitrintų ir būtų aiškiai įskaitomi. 116.4. Kranuose turi būti įtaisai, skirti apsaugoti nuo sužalojimo sutraiškant arba nupjaunant. Į viršų, į apačią ir į šonus nuo išorinių krano dalių turi būti paliekamas saugus 0,5 m atstumas iki visų aplinkinių objektų. Saugus atstumas į šonus būtinas tik darbo vietose ir koridoriuose. 116.5. Varikliu varomus kranus turi būti galima apsaugoti nuo naudojimo be leidimo. Juos paleisti turi būti įmanoma tik iš krano vairuotojo vietos. Valdymo įtaisas turi būti automatinis grįžtamasis (mygtukai be tarpinių fiksuojamųjų padėčių). Valdymo kryptis turi būti nurodoma vienareikšmiškai aiškiai. 116.5.1. Sugedus varomajai jėgai, turi būti neįmanomas nevaldomas krovinio kritimas. Kranas negali netyčia pajudėti. 116.5.2. Keliamojo įtaiso judėjimas į viršų ir saugios darbo apkrovos viršijimas turi būti ribojami atitinkamu įtaisu. Keliamojo įtaiso judėjimas žemyn turi būti ribojamas, jei bet kokiomis numatomomis eksploatacijos sąlygomis kablio prikabinimo momentu ant būgno gali būti mažiau negu dvi troso apvijos. Atitinkamas priepriešinis judėjimas ir toliau turi būti galimas įjungus automatinius ribojamuosius įtaisus. 116.5.3. Takelažui valdyti skirtų trosų atsparumas tempimui turi būti penkis kartus didesnis už leistiną troso apkrovą. Trosas turi būti nepriekaištingos konstrukcijos ir savo sandara tinkamas naudoti kranuose. 116.6. Laive turi būti datuotas dokumentas, įrodantis, kad buvo atliktas kranų patikrinimas prieš pradedant juos eksploatuoti pirmą kartą, prieš pradedant juos eksploatuoti po bet kokio didesnio pakeitimo ar remonto, reguliarus, atliekamas ne rečiau kaip kas dešimt metų. Per šį patikrinimą atliekant skaičiavimus ir apkrovos bandymus laive įrodoma, kad laivo tvirtumas ir stovumas yra pakankami. Jei saugi krano darbinė apkrova neviršija 2000 kg, įrodymas atliekant skaičiavimus gali būti visiškai arba iš dalies pakeičiamas bandymu už saugią darbinę apkrovą 1,25 karto didesne apkrova, keliama per visą darbinį intervalą. 116.7. Kranai turi būti tikrinami reguliariai ir bet kuriuo atveju ne rečiau kaip kas 12 mėnesių. Kompetentingas asmuo apžiūri kraną ir atlieka jo veikimo patikrinimą. Saugi krano darbinė būklė paliudijama kompetentingo asmens pasirašytu dokumentu, jame nurodant patikrinimo datą. 116.8. Kranai, kurių saugi darbinė apkrova yra didesnė kaip 2000 kg ir kurie yra naudojami kroviniui perkrauti arba yra sumontuoti kėlikliuose, pontonuose ir kituose plūduriuojančiuosiuose įrenginiuose arba statybvietėse naudojamose vidaus vandenų transporto priemonėse, turi atitikti Kėlimo kranų priežiūros taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. A1-425 „Dėl Kėlimo kranų priežiūros taisyklių patvirtinimo“, reikalavimus. 116.9. Privaloma vadovautis krano gamintojo parengta krano naudojimo instrukcija, kurioje turi būti bent ši informacija: valdiklių veikimo intervalas ir funkcijos, didžiausia leidžiama saugi darbinė apkrova pagal strėlės siekį, didžiausias leidžiamas krano posvyris, surinkimo ir techninės priežiūros nurodymai, bendrieji techniniai duomenys. 117. Degiesiems skysčiams, kurių pliūpsnio temperatūra yra mažesnė negu 55 ˚C, laikyti denyje turi būti įrengiama iš nedegios medžiagos pagaminta vėdinama spinta. Iš išorės ant jos turi būti pavaizduotas ne mažesnio negu 10 cm skersmens ženklas „Atsargiai su ugnimi, rūkyti draudžiama“ (Aprašo priedo 2 paveikslas). XV SKYRIUS GYVENAMOSIOS PATALPOS 118. Laivuose turi būti nuolat juose gyvenantiems asmenims skirtos gyvenamosios patalpos, kurių užtektų bent mažiausiai įgulai. Gyvenamosios patalpos turi būti suprojektuotos, išdėstytos ir įrengtos taip, kad atitiktų laive esančių asmenų sveikatos, saugos reikalavimus ir patogumo poreikius. Į jas turi būti galima saugiai ir lengvai patekti bei jos turi būti tinkamai apsaugotos nuo karščio ir apšiltintos. Jei asmenų sveikata ir sauga yra užtikrinama kitomis priemonėmis, leidžiama nukrypti nuo šio skyriaus nuostatų. Tokiu atveju turi būti numatyti apribojimai kasdieniams darbo laikotarpiams ir darbo režimui pagal minėtas nukrypti leidžiančias nuostatas. 119. Reikalavimai gyvenamosioms patalpoms: 119.1. Gyvenamosios patalpos turi būti pakankamai vėdinamos, net kai durys yra uždarytos. Į bendrojo naudojimo gyvenamąsias patalpas turi patekti pakankamai dienos šviesos. 119.2. Jei iš denio lygio nėra įėjimo į gyvenamąsias patalpas, o grindų lygio skirtumas yra 0,30 m arba daugiau, patekti į gyvenamąsias patalpas turi būti įrengti laiptai. 119.3. Laivo pirmagalio zonoje grindys turi būti ne daugiau negu 1,2 m žemiau didžiausios grimzlės plokštumos. 119.4. Gyvenamosiose ir miegamosiose patalpose turi būti bent du išėjimai, kurie būtų kuo toliau vienas nuo kito ir būtų naudojami kaip evakuacijos keliai. Vienas išėjimas gali būti suprojektuotas kaip avarinis išėjimas. Tai netaikoma patalpoms, kurių išėjimas veda tiesiai į denį arba į koridorių, kuris naudojamas kaip evakuacijos kelias, jei koridoriuje yra du vienas nuo kito toli esantys išėjimai į kairiojo ir dešiniojo borto puses. Avarinių išėjimų, kuriais gali būti ir stoglangiai bei langai, kiaurymės prošvaisa yra bent 0,36 m2, trumpiausia kraštinė – ne trumpesnė negu 0,5 m, o avarijos atveju per juos turi būti galima greitai evakuotis. Evakuacijos kelių izoliacija ir plakiruotė turi būti iš antipireno savybių turinčių medžiagų, o evakuacijos kelių tinkamumas naudoti visuomet turi būti užtikrinamas atitinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, kopėčiomis arba atskirai pritvirtintais skersiniais. 119.5. Gyvenamosios patalpos apsaugomos nuo neleistino triukšmo ir vibracijos. Garsinio slėgio lygis turi būti ne didesnis kaip: 119.5.1. 70 dB(A) bendrojo naudojimo gyvenamosiose patalpose; 119.5.2. 60 dB(A) miegamosiose patalpose. Ši nuostata netaikoma laivams, plaukiantiems tik tuo laikotarpiu, kuris nėra įgulos poilsio laikas pagal Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“. 119.6. Gyvenamųjų patalpų aukštis turi būti ne mažesnis negu 2 m. 119.7. Paprastai laivuose turi būti bent viena nuo miegamųjų patalpų atitverta bendrojo naudojimo gyvenamoji patalpa. 119.8. Laisvasis bendrojo naudojimo gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis negu 2 m2 vienam žmogui ir bet kuriuo atveju ne mažesnis negu 8 m2 iš viso (neįskaitant baldų, išskyrus stalus ir kėdes). 119.9. Kiekvienos privačios gyvenamosios ir miegamosios patalpos tūris turi būti ne mažesnis negu 7 m3. 119.10. Privačių gyvenamųjų patalpų oro erdvės tūris vienam žmogui turi būti ne mažesnis negu 3,5 m3. Miegamosiose patalpose pirmajam gyventojui turi tekti bent 5 m3, o kiekvienam papildomam gyventojui – bent 3 m3 (neskaitant baldų tūrio). Miegamosios kajutės, kiek tai įmanoma, turi būti skiriamos ne daugiau negu dviem asmenims. Gultai turi būti bent 0,3 m virš grindų. Jei vienas gultas yra virš kito, laisvasis patalpos aukštis virš kiekvieno gulto turi būti ne mažesnis negu 0,6 m. 119.11. Duryse turi būti anga, kurios viršutinis kraštas turi būti bent 1,9 m virš denio arba grindų, o pločio prošvaisa – ne mažesnė negu 0,6 m. Būtiną aukštį galima užtikrinti slankiaisiais arba atlenkiamaisiais skydais arba atvartais. Durys turi atsidaryti į išorę, jas turi būti galima atidaryti iš abiejų pusių. Slenksčiai turi būti ne didesnio negu 0,4 m aukščio, tačiau bet kuriuo atveju turi atitikti kitų saugos taisyklių nuostatas. 119.12. Laiptai turi būti pritvirtinti stacionariai, jais turi būti galima saugiai lipti. Laikoma, kad jie tokie yra, jei: yra bent 0,6 m pločio; pakopos yra bent 0,15 m gylio; pakopos yra neslidžios; daugiau negu trijų pakopų laiptai turi bent turėklą rankoms arba rankeną. 119.13. Vamzdžiai, kuriais teka pavojingos dujos arba skysčiai, ypač tokio didelio slėgio, kad jų nutekėjimas galėtų kelti pavojų asmenims, turi būti ne gyvenamosiose patalpose arba koridoriuose, vedančiuose į gyvenamąsias patalpas. Tai netaikoma garo ir hidraulinės sistemos vamzdžiams, jei jie yra įrengti metalo įvorėse, ir buitinės paskirties suskystintųjų dujų įrenginių vamzdžiams. 120. Sanitariniai įrenginiai: 120.1. Laivuose su gyvenamosiomis patalpomis turi būti bent šie sanitariniai įrenginiai: 120.1.1. vienas tualetas vienai gyvenamajai patalpai arba šešiems įgulos nariams, kurį galima vėdinti grynu oru; 120.1.2. viena kriauklė su atliekų šalinimo vamzdžiu, sujungta su karšto ir šalto geriamojo vandens vandentiekiu, vienai gyvenamajai patalpai arba keturiems įgulos nariams; 120.1.3. vienas dušas arba vonia, sujungta su karšto ir šalto geriamojo vandens vandentiekiu, vienai gyvenamajai patalpai arba šešiems įgulos nariams. 120.2. Sanitariniai įrenginiai turi būti šalia gyvenamųjų patalpų. Iš tualetų turi būti negalima patekti tiesiai į laivo virtuves, valgyklos patalpas arba sujungtas bendrojo naudojimo gyvenamąsias patalpas ir laivo virtuves. 120.3. Tualeto patalpos turi būti ne mažesnio negu 1 m2 ploto, ne mažesnio negu 0,75 m pločio ir ne mažesnio negu 1,1 m ilgio. Tualeto patalpos kajutėse, skirtose ne daugiau negu dviem asmenims, gali būti mažesnės. Jei tualete įrengiama kriauklė ir (arba) dušas, jo plotas turi būti padidinamas ne mažesniu negu kriauklės ir (arba) dušo (arba vonios) užimamu plotu. 121. Laivo virtuvės gali būti sujungtos su bendrojo naudojimo gyvenamosiomis patalpomis. Laivo virtuvėse turi būti: viryklė, kriauklė su atliekų šalinimo vamzdžiu, geriamojo vandens vandentiekis, šaldytuvas, pakankamai vietos sandėliavimui ir darbui. Sujungtų laivo virtuvių ir bendrojo naudojimo gyvenamųjų patalpų valgomojo zona turi būti pakankamai didelė, kad joje tilptų visi įgulos nariai, kurie paprastai ja naudojasi vienu metu. Sėdimosios vietos turi būti ne mažesnio negu 0,6 m pločio. 122. Geriamasis vanduo: 122.1. Laivuose su gyvenamosiomis patalpomis turi būti geriamojo vandens įrenginys. Geriamojo vandens talpyklos įleidžiamosios angos ir geriamojo vandens žarnos turi būti pažymėtos, kad yra skirtos tik geriamajam vandeniui. Geriamojo vandens įleidžiamieji kakleliai turi būti įrengti virš denio. 122.2. Geriamojo vandens įrenginiai: 122.2.1. vidinis jų paviršius turi būti iš korozijai atsparios medžiagos, kuri nekeltų fiziologinio pavojaus; 122.2.2. juose neturi būti vamzdžių atkarpų, kuriose nėra užtikrinamas nuolatinis vandens tekėjimas, ir 122.2.3. turi būti apsaugoti nuo pernelyg didelio įkaitimo. 122.3. Be to, kas numatyta Aprašo 122.2 papunktyje, geriamojo vandens talpyklos: 122.3.1. turi būti bent 150 l talpos vienam paprastai laive gyvenančiam asmeniui ir bent kiekvienam mažiausios įgulos nariui; 122.3.2. turi turėti tinkamą užrakinamą angą, kad būtų galima išvalyti jų vidų; 122.3.3. turi turėti vandens lygio indikatorių; 122.3.4. turi turėti vėdinimo vamzdžius, kurie išeina į atvirą orą arba turi atitinkamus filtrus. 122.4. Geriamojo vandens talpyklos neturi turėti bendrų sienų su kitomis talpyklomis. Geriamojo vandens vamzdžiai neturi būti klojami per talpyklas, kuriose yra kitų skysčių. Draudžiamos jungtys tarp geriamojo vandens tiekimo sistemos ir kitų vamzdžių. Vamzdžiai, kuriais teka dujos arba kiti skysčiai, išskyrus geriamąjį vandenį, neturi būti klojami per geriamojo vandens talpyklas. 122.5. Geriamojo vandens slėginiai indai turi veikti tik su neužterštu suslėgtu oru. Jei jis slegiamas kompresoriais, tiesiai prieš slėgio indą turi būti įrengti atitinkami oro filtrai ir tepalo skirtuvai, jei vanduo ir oras nėra atskirti membrana. 123. Šildymas ir vėdinimas: 123.1. Gyvenamąją patalpą turi būti galima šildyti pagal jos naudojimo paskirtį. Šildymo įrenginiai turi būti tinkami galimoms oro sąlygoms. 123.2. Gyvenamosios ir miegamosios patalpos turi pakankamai vėdintis, net kai durys yra uždarytos. Vėdinimas turi užtikrinti pakankamą oro apytaką visomis klimato sąlygomis. 123.3. Gyvenamosios patalpos turi būti suprojektuotos ir išdėstytos taip, kad, kiek tai įmanoma, į jas iš kitų laivo zonų, pavyzdžiui, mašinų skyrių arba triumų, nepatektų užterštas oras; jei vėdinama dirbtiniu oro srautu, oro įleidimo angos turi būti išdėstytos taip, kad atitiktų pirma nustatytus reikalavimus. 124. Kita gyvenamųjų patalpų įranga: 124.1. Kiekvienas laive gyvenantis įgulos narys turi turėti asmeninį gultą ir asmeninę drabužių spintelę su užraktu. Vidiniai gulto matmenys turi būti ne mažesni negu 2 x 0,9 m. 124.2. Turi būti įrengtos tinkamos vietos darbo drabužiams laikyti ir džiovinti, tačiau jos turi būti ne miegamosiose patalpose. 124.3. Visose gyvenamųjų patalpų zonose turi būti elektros apšvietimas. Papildomi dujiniai arba skystojo kuro žibintai gali būti naudojami tik bendrojo naudojimo gyvenamosiose patalpose. Skystąjį kurą naudojantys prietaisai turi būti iš metalo ir deginti tik tokį kurą, kurio pliūpsnio temperatūra yra didesnė negu 55 ˚C, arba pramoninį žibalą. Jie turi būti padedami arba pritvirtinti taip, kad nekeltų gaisro pavojaus. XVI SKYRIUS KURĄ DEGINANTI ŠILDYMO, MAISTO RUOŠIMO IR ŠALDYMO ĮRANGA 125. Šildymo, maisto ruošimo ir šaldymo įranga, deginanti suskystintąsias dujas, turi atitikti Aprašo XVII skyriaus reikalavimus. 126. Šildymo, maisto ruošimo ir šaldymo įranga kartu su priedais turi būti suprojektuota ir įrengta taip, kad netgi perkaitusi nekeltų pavojaus. Ji turi būti įrengta taip, kad negalėtų netyčia apsiversti arba judėti. Šios įrangos neturi būti zonose, kuriose yra naudojamos arba laikomos medžiagos, kurių pliūpsnio temperatūra yra mažesnė nei 55 ˚C. Šios įrangos dūmtakiai neturi būti klojami per tokias zonas. Turi būti užtikrintas degimui būtino oro tiekimas. Šildymo prietaisai turi būti tvirtai prijungti prie dūmtakių, kurie turi tinkamus gaubtus arba įtaisus, apsaugančius nuo vėjo. Jie turi būti išdėstyti taip, kad juos būtų galima valyti. 127. Skystąjį kurą ir mazutą naudojančios įrangos naudojimas: 127.1. Šildymo, maisto ruošimo ir šaldymo įrangoje, naudojančioje skystąjį kurą, galima naudoti tik tokį kurą, kurio pliūpsnio temperatūra yra didesnė negu 55 ˚C. 127.2. Nukrypstant nuo Aprašo 127.1 papunkčio, maisto ruošimo ir šildymo bei šaldymo prietaisus, turinčius degiklius su dagčiais ir deginančius pramoninį žibalą, galima naudoti gyvenamosiose patalpose ir vairinėje, jei kuro talpyklos talpa yra ne didesnė kaip 12 litrų. 127.3. Prietaisai, turintys degiklius su dagčiais: 127.3.1. turi turėti metalinę kuro talpyklą, kurios įleidžiamąją angą galima užrakinti ir kurioje žemiau didžiausio pripildymo lygio nėra žemoje temperatūroje sulituotų sandūrų, ir turi būti suprojektuoti ir įrengti taip, kad kuro talpyklos nebūtų galima netyčia atidaryti arba išpilti jos turinio; 127.3.2. juos turi būti galima uždegti papildomai nenaudojant kito skystojo kuro; 127.3.3. turi būti įrengiami taip, kad degimo dujos būtų saugiai pašalinamos. 128. Garinamieji mazuto šildytuvai su degikliais ir šildymo prietaisai su purškiamaisiais mazuto degikliais turi būti pagaminti vadovaujantis geriausia praktika. Jei garinamasis mazuto šildytuvas su degikliu arba šildymo prietaisas su purškiamuoju mazuto degikliu yra įrengti mašinų skyriuje, oro tiekimas į šildymo prietaisą ir variklius turi būti suprojektuotas taip, kad šildymo prietaisas ir varikliai galėtų tinkamai ir saugiai veikti atskirai vienas nuo kito. Prireikus turi būti įrengiamas atskiras ortakis. Įranga turi būti sumontuota taip, kad degiklio liepsna negalėtų pasiekti kitų mašinų skyriaus įrenginių dalių. 129. Garinamieji mazuto šildytuvai su degikliais: 129.1. Garinamuosius mazuto šildytuvus su degikliais turi būti galima uždegti nenaudojant kito degaus skysčio. Jie turi būti pritvirtinti virš metalinio padėklo, kuris yra po visomis dalimis, kuriose yra kuras, ir kurio kraštai yra ne mažesnio negu 20 mm aukščio, o talpa ne mažesnė negu 2 litrai. 129.2. Aprašo 129.1 papunktyje nurodyto metalinio padėklo, skirto mašinų skyriuje įrengtiems garinamiesiems mazuto šildytuvams, kraštai turi būti ne mažesnio negu 200 mm aukščio. Apatinis garinamojo degiklio kraštas turi būti virš padėklo krašto. Viršutinis padėklo kraštas turi būti bent 100 mm virš grindų. 129.3. Garinamieji mazuto šildytuvai su degikliais turi turėti tinkamą reguliatorių, kuris esant visiems nustatymo parametrams užtikrintų iš esmės ištisinį kuro tekėjimą į degiklį ir kuris užgesus liepsnai neleistų kurui nutekėti. Tinkamais laikomi reguliatoriai, kurie tinkamai veikia, net veikiami vibracijos ir pasvirę iki 12˚ kampu ir kuriuose, be lygio reguliavimo plūdės, yra: 129.3.1. antroji plūdė, kuri viršijus leistiną lygį saugiai ir patikimai uždaro kuro tiekimo vamzdį, arba 129.3.2. nutekamasis vamzdis, tačiau tik tuomet, jei padėklas yra pakankamos talpos, kad į jį tilptų bent kuro talpyklos turinys. 129.4. Jei garinamojo mazuto šildytuvo su degikliu kuro talpykla yra įrengta atskirai: 129.4.1. nuolydis nuo talpyklos ir degiklio tiekimo kanalo negali būti didesnis nei gamintojo eksploatacijos instrukcijose nustatytas nuolydis; 129.4.2. ji turi būti įrengta taip, kad būtų apsaugota nuo netinkamo šildymo; 129.4.3. kuro tiekimą turi būti galima nutraukti iš denio. 129.5. Garinamųjų mazuto šildytuvų su degikliais dūmtakiuose turi būti įtaisas, apsaugantis nuo atgalinės traukos. 130. Šildymo prietaisai su purškiamaisiais mazuto degikliais pirmiausia turi atitikti šiuos reikalavimus: 130.1. prieš tiekiant kurą turi būti užtikrintas pakankamas degiklio vėdinimas; 130.2. kuro tiekimas turi būti reguliuojamas termostatu; 130.3. kuras turi būti uždegamas elektros įtaisu arba nuolat įjungtu degikliu; 130.4. liepsnai užgesus liepsnos kontrolinis įtaisas turi nutraukti kuro tiekimą; 130.5. pagrindinis jungiklis turi būti lengvai prieinamoje vietoje ne įrenginio patalpoje. 131. Šildymo dirbtiniu oro srautu prietaisai, sudaryti iš degimo kameros, aplink kurią šildomasis oras yra slėgiu perduodamas į skirstomąją sistemą arba į patalpą, turi atitikti šiuos reikalavimus: 131.1. Jei slegiamas kuras yra purškiamas, degimo oras turi būti pučiamas pūtikliu. 131.2. Prieš uždegant degiklį degimo kamera turi būti gerai išvėdinta. Ją galima laikyti visiškai išvėdinta, jei liepsnai užgesus degimo oro pūtikliai toliau veikia. 131.3. Kuro tiekimas turi būti automatiškai nutraukiamas, jei užgeso ugnis, degimo oro tiekimas nėra pakankamas, šildomo oro temperatūra yra didesnė už anksčiau nustatytą temperatūrą arba nutrūksta elektros energijos tiekimas į saugumą užtikrinančius įtaisus. Šiais išvardytais atvejais nutraukus kuro tiekimą, jis nepradedamas iš naujo tiekti automatiškai. 131.4. Degimo oro ir šildomo oro pūtiklius turi būti galima išjungti patalpos, kurioje yra šildymo prietaisas, išorėje. 131.5. Jei šildomas oras yra įtraukiamas iš išorės, oro įleidžiamosios angos turi būti, kiek tai įmanoma, virš denio. Jos turi būti įrengtos taip, kad į jas nepatektų lietus ir vandens purslai. 131.6. Šildomo oro vamzdžiai turi būti iš metalo. 131.7. Šildomo oro išleidimo angų turi būti neįmanoma visiškai uždaryti. 131.8. Nutekėjęs kuras neturi pasiekti šildomo oro vamzdžių. 131.9. Šildymo dirbtiniu oro srautu prietaisai neturi įtraukti šildomo oro iš mašinų skyriaus. 132. Šildymas kietuoju kuru: 132.1. Šildymo kietuoju kuru prietaisai turi būti padedami ant metalinės plokštės su taip paaukštintais kraštais, kad nuo jos negalėtų nukristi degantis kuras arba karštos žarijos. Šis reikalavimas netaikomas prietaisams, įrengtiems skyriuose, pastatytiems iš nedegios medžiagos ir skirtiems tik katilams laikyti. 132.2. Kietojo kuro katiluose turi būti termostatiniai reguliatoriai degimo oro srautui reguliuoti. 132.3. Greta kiekvieno šildymo prietaiso turi būti padedamos priemonės, kuriomis galima greitai užgesinti žarijas. XVII SKYRIUS BUITINĖS PASKIRTIES SUSKYSTINTŲJŲ DUJŲ ĮRENGINIAI 133. Suskystintųjų dujų įrenginius iš esmės turi sudaryti tiekimo blokas iš vienos ar kelių dujų talpyklų, vienas ar keli slėgio reguliatoriai, skirstomoji sistema ir keli dujas naudojantys prietaisai. Ne tiekimo bloke esančios atsarginės ir tuščios talpyklos nėra laikomos įrenginio dalimi. Joms Aprašo 137 punktas taikomas mutatis mutandis. Įrenginiuose galima deginti tik pramoninį propaną. 134. Įrenginiai: 134.1. Suskystintųjų dujų įrenginiai visą eksploatacijos laiką turi būti tinkami propanui deginti ir turi būti pagaminti ir įrengti vadovaujantis geriausia praktika. 134.2. Suskystintųjų dujų įrenginiai gali būti naudojami tik buitinės paskirties gyvenamosiose patalpose bei vairinėje ir atitinkamai paskirčiai keleiviniuose laivuose. 134.3. Laive gali būti keli atskiri įrenginiai. Gyvenamųjų patalpų zonoms, atskirtoms triumu arba stacionaria talpykla, aprūpinti nenaudojamas vienas įrenginys. 134.4. Nė viena suskystintųjų dujų įrenginio dalis negali būti montuojama mašinų skyriuje. 135. Talpyklos: 135.1. Leidžiama naudoti tik patvirtintas 5–35 kg talpos talpyklas. Keleiviniuose laivuose leidžiama naudoti didesnės talpos talpyklas. 135.2. Ant talpyklų turi būti oficialus antspaudas, liudijantis, kad jos buvo priimtos atlikus privalomus bandymus. 136. Tiekimo blokų vieta ir išdėstymas: 136.1. Tiekimo blokai turi būti įrengti denyje atskirai stovinčioje arba sieninėje spintoje, pastatytoje ne gyvenamosiose patalpose taip, kad netrukdytų judėjimui laive. Tačiau jie negali būti įrengiami prie pirmagalio arba laivagalio apsauginio borto. Juos galima montuoti į antstatą įleidžiamoje sieninėje spintoje, jei ji yra nelaidi dujoms ir gali būti atidaryta tik iš antstato išorės. Ji turi būti padedama taip, kad skirstomieji vamzdžiai į dujų naudojimo vietas būtų kaip įmanoma trumpesni. 136.2. Vienu metu galima eksploatuoti ne daugiau talpyklų, negu būtina įrenginiui veikti. Kelias talpyklas galima sujungti tik tuomet, jei naudojama apgręžiamoji jungiamoji mova. Viename tiekimo bloke galima sujungti iki keturių talpyklų. Laive turi būti ne daugiau negu šešios talpyklos, įskaitant atsargines, vienam įrenginiui. 136.3. Keleiviniuose laivuose su keleiviams skirtomis laivo virtuvėmis arba valgyklomis galima sujungti iki šešių talpyklų. Laive turi būti ne daugiau negu devynios talpyklos, įskaitant atsargines, vienam įrenginiui. 136.4. Slėgio reguliatoriai arba, jei reguliavimas yra dviejų etapų, pirmasis slėgio reguliatorius turi būti įmontuojami tos pačios spintos, kurioje yra talpykla, sienoje. 136.5. Tiekimo blokai turi būti įrengiami taip, kad nutekėjusios dujos iš spintos galėtų patekti į atvirą erdvę be pavojaus, kad jos prasiskverbs į laivo vidų arba pasieks uždegimo šaltinį. 136.6. Spintos turi būti pagamintos iš antipireno savybių turinčių medžiagų ir būti pakankamai vėdinamos per viršuje ir apačioje esančias angas. Talpyklos spintose turi būti pastatomos stačiai taip, kad negalėtų apvirsti. 136.7. Spintos turi būti pagamintos ir pastatytos taip, kad talpyklų temperatūra negalėtų būti didesnė kaip 50 ˚C. 136.8. Žodžiai „Suskystintosios dujos“ ir bent 10 cm skersmens ženklas „Atsargiai su ugnimi, rūkyti draudžiama“ (Aprašo priedo 2 paveikslas) turi būti pritvirtinti prie išorinės spintos sienelės. 137. Ne tiekimo bloke esančios atsarginės ir tuščios talpyklos turi būti laikomos pagal Aprašo 136 punkto reikalavimus pastatytoje spintoje, esančioje ne gyvenamosiose patalpose ir ne vairinėje. 138. Slėgio reguliatoriai: 138.1. Dujas naudojančius prietaisus prie talpyklų galima prijungti tik per skirstomąją sistemą, kurioje yra sumontuoti vienas ar keli slėgio reguliatoriai dujų slėgiui sumažinti iki naudojamo slėgio. Slėgis gali būti mažinamas vienu arba dviem etapais. Visų slėgio reguliatorių slėgis nuolat turi būti toks, kaip nustatyta Aprašo 139 punkte. 138.2. Galutiniuose slėgio reguliatoriuose arba tiesiai už jų turi būti sumontuojamas įtaisas, skirtas vamzdžiui automatiškai apsaugoti nuo per didelio slėgio sutrikus slėgio reguliatoriaus darbui. Turi būti užtikrinama, kad iš apsauginio įtaiso nutekėjusios dujos galėtų patekti į atvirą orą be pavojaus, kad jos prasiskverbs į laivo vidų arba pasieks uždegimo šaltinį. Prireikus tam įrengiamas specialus vamzdis. 138.3. Apsauginiai įtaisai ir ventiliacijos angos turi būti apsaugotos nuo vandens patekimo. 139. Slėgis: 139.1. Jei naudojamos dviejų etapų reguliuojamosios sistemos, vidutinis slėgis turi būti ne daugiau negu 2,5 baro didesnis už oro slėgį. 139.2. Slėgis paskutinio slėgio reguliatoriaus išleidžiamojoje angoje turi būti ne daugiau negu 0,05 baro didesnis už atmosferos slėgį, o leistinasis nuokrypis yra 10 %. 140. Vamzdynai ir lankstieji vamzdžiai: 140.1. Vamzdynus sudaro stacionariai sumontuoti plieniniai ar variniai vamzdžiai. Tačiau su talpyklomis jungiami vamzdžiai – propanui tinkami didelio slėgio lankstieji arba spiraliniai vamzdžiai. Dujas naudojantys prietaisai, jei jie nėra montuojami stacionariai, turi būti prijungiami tinkamais ne didesnio negu 1 m ilgio lanksčiaisiais vamzdžiais. 140.2. Vamzdžiai turi būti atsparūs, ypač normaliomis eksploatavimo laive sąlygomis, galimai korozijai ir įtempiams, o jų charakteristikos bei išdėstymas turi būti tokie, kad į dujas naudojančius prietaisus būtų tiekiama pakankamai tinkamo slėgio dujų. 140.3. Vamzdžiuose turi būti kuo mažiau jungčių. Vamzdžiai ir jungtys turi būti nelaidūs dujoms ir nepraleisti dujų, net ir veikiami vibracijos ar plėsdamiesi. 140.4. Vamzdžiai turi būti lengvai prieinami, tinkamai pritvirtinti ir apsaugoti visose vietose, kuriose galimi smūgiai ar trintis, ypač jeigu vamzdžiai yra pakloti per plienines pertvaras arba metalines sieneles. Visi plieninių vamzdžių paviršiai turi būti apdoroti, kad nerūdytų. 140.5. Lankstieji vamzdžiai ir jų jungtys turi išlaikyti visus normaliomis eksploatacijos sąlygomis laive galimus įtempius. Šie vamzdžiai turi būti montuojami taip, kad nebūtų įtempti, negalėtų pernelyg įkaisti ir kad būtų galima patikrinti visą jų ilgį. 141. Skirstomoji sistema: 141.1. Visą skirstomąją sistemą turi būti galima atjungti pagrindine sklende, kuri būtų visuomet lengvai ir greitai prieinama. 141.2. Dujos į kiekvieną dujas naudojantį prietaisą turi būti tiekiamos atskira skirstomosios sistemos atšaka, o kiekviena atšaka yra valdoma atskiru uždaromuoju įtaisu. 141.3. Sklendės turi būti įrengiamos tokiose vietose, kuriose jos būtų apsaugotos nuo oro sąlygų poveikio ir nuo smūgių. 141.4. Tikrinti skirta jungtis turi būti įrengta po kiekvienu slėgio reguliatoriumi. Uždaromuoju įtaisu turi būti užtikrinama, kad atliekant slėgio bandymus slėgio reguliatoriaus neveiktų bandomasis slėgis. 142. Dujas naudojantys prietaisai ir jų montavimas: 142.1. Montuoti galima tik Europos Sąjungos valstybėje narėje patvirtintus propaną naudojančius prietaisus, turinčius įtaisus, kurie užgesus pagrindinio ir mažojo degiklio liepsnai veiksmingai apsaugo nuo dujų nutekėjimo. 142.2. Prietaisai turi būti statomi tokioje vietoje ir prijungiami taip, kad negalėtų apvirsti ar būti netyčia pastumti ir kad jungiamųjų vamzdžių nebūtų galima netyčia atsukti. 142.3. Šildymo bei vandens šildymo prietaisai ir šaldytuvai turi būti prijungiami prie dūmtakio degimo dujoms šalinti į atvirą orą. 142.4. Dujas naudojančius prietaisus vairinėje leidžiama montuoti tik tuomet, jei ji yra pastatyta taip, kad nutekėjusios dujos negalėtų patekti į apatines laivo dalis, ypač per išgrąžas, per kurias paklotos valdymo linijos, – į mašinų skyrių. 142.5. Dujas naudojančius prietaisus miegamosiose patalpose galima montuoti tik tuomet, jei degimas juose vyksta nenaudojant patalpose esančio oro. 142.6. Dujas naudojantys prietaisai, kuriuose degimo procesas priklauso nuo aplinkos oro, turi būti montuojami pakankamai didelėse patalpose. 143. Vėdinimas ir degimo dujų šalinimas: 143.1. Į patalpas, kuriose yra dujas naudojantys prietaisai, kurių degimo procesas priklauso nuo aplinkos oro, grynas oras turi būti tiekiamas ir degimo dujos iš jų šalinamos per pakankamo dydžio vėdinimo angas, kiekvienos iš kurių skerspjūvio prošvaisa turi būti ne mažesnė negu 150 cm2. 143.2. Vėdinimo angose neturi būti uždaromųjų įtaisų ir jos negali būti išvestos į miegamąsias patalpas. 143.3. Šalinimo įtaisai turi būti suprojektuoti taip, kad užtikrintų saugų degimo dujų šalinimą. Jie turi veikti patikimai ir turi būti iš nedegių medžiagų. Jų veikimui neturi daryti įtakos vėdinimas dirbtiniu srautu. 144. Eksploatacijos ir saugos reikalavimai. Eksploatacijos instrukcija turi būti pritvirtinta tinkamoje laivo vietoje. Joje turi būti pateikta bent ši informacija: „Talpyklų, kurios nėra prijungtos prie skirstomosios sistemos, sklendės turi būti uždarytos, net jei manoma, kad talpyklos yra tuščios“, „Lankstieji vamzdžiai turi būti keičiami iškart, kai tik to reikia dėl jų būklės“, „Visi dujas naudojantys prietaisai turi būti sujungti arba atitinkami jungiamieji vamzdžiai turi būti užsandarinti“. 145. Laive turi būti datuotas dokumentas, įrodantis, kad buvo atliktas suskystintųjų dujų įrenginių patikrinimas: prieš pradedant juos eksploatuoti pirmą kartą, prieš pradedant juos eksploatuoti po bet kokio didesnio pakeitimo ar remonto, atestuojant kas trejus metus. XVIII SKYRIUS LAIVO NUOTEKŲ VALYMO ĮRENGINIAI 146. Jeigu laive įrengti laivo nuotekų valymo įrenginiai, suprojektuoti laive susikaupiančiam buitinių nuotekų (nuotekos iš laivo virtuvės, valgomųjų, prausyklų ir skalbyklų ir fekaliniai vandenys) kiekiui išvalyti, jie turi atitikti ES-TRIN standarto 18 skyriaus nuostatas. XIX SKYRIUS SPECIALIOSIOS NUOSTATOS, TAIKOMOS KELEIVINIAMS LAIVAMS 147. Keleiviniams laivams netaikomos šios Aprašo nuostatos: 147.1. 4.3 papunkčio; 147.2. 7–10 punktų; 147.3. 50.2 papunkčio antro sakinio ir 50.7 papunkčio; 147.4. didesnei negu 50 V nominaliajai įtampai – 72.3 papunkčio antro sakinio. 148. Keleiviniuose laivuose draudžiama ši įranga: 148.1. suskystintąsias dujas arba skystąjį kurą deginantys žibintai; 148.2. prietaisai, turintys degiklius su dagčiais; 148.3. garinamieji mazuto šildytuvai su degikliais; 148.4. kietojo kuro šildytuvai; 148.5. suskystintųjų dujų prietaisai. 149. Laivai be nuosavo varomojo mechanizmo keleivių vežti negali. 150. Keleiviniuose laivuose turi būti numatytos zonos, skirtos riboto judumo asmenims. 151. Keleivinio laivo korpusas: 151.1. Pertvarų skaičius ir vieta turi būti pasirenkami taip, kad apsemtas laivas liktų plūdrus, kaip nustatyta Aprašo 152.9–152.15 papunkčiuose. Kiekviena vidaus konstrukcijos dalis, turinti įtakos laivų atskyrimo pertvaromis veiksmingumui, turi būti nelaidi vandeniui ir suprojektuota taip, kad būtų išsaugotas atskyrimo pertvaromis vientisumas. 151.2. Atstumas tarp taraninės pertvaros ir laivapriekio statmens turi būti ne mažesnis negu 0,04 LWL (LWL – vaterlinijos ilgis) ir ne didesnis negu 0,04 LWL + 2 m. 151.3. Skersinėje pertvaroje gali būti įrengta pertvaros niša, jei visos šio pertvaros susiaurėjimo dalys yra saugioje zonoje. 151.4. Pertvaros, į kurias atsižvelgiama pagal Aprašo 152.9–152.15 papunkčius atliekant apgadinto laivo stovumo skaičiavimą, turi būti vandeniui nelaidžios ir montuojamos iki pertvarų denio. Jei pertvarų denio nėra, pertvaros turi siekti bent 20 cm virš ribinės grimzlės linijos. 151.5. Pertvarose turi būti įrengta kuo mažiau angų, atsižvelgiant į konstrukcijos tipą ir įprastą laivo eksploataciją. Angos ir išgrąžos turi nemažinti pertvarų nelaidumo vandeniui. 151.6. Taraninėse pertvarose neturi būti angų ir durų. 151.7. Pertvarose, kuriomis mašinų skyriai atskiriami nuo keleivių zonų arba įgulos ir laive dirbančio personalo gyvenamųjų patalpų, neturi būti durų. 151.8. Aprašo 151.4 papunktyje nurodytose pertvarose esančios rankomis atidaromos durys be nuotolinio valdymo turi būti leidžiamos tik zonose, į kurias negali patekti keleiviai. Jos: 151.8.1. visuomet turi būti uždarytos ir atidaromos trumpam tik tam, kad būtų galima įeiti; 151.8.2. turi turėti tinkamus įtaisus, kad jas būtų galima greitai ir saugiai uždaryti; 151.8.3. ant jų abiejų durų pusių turi būti šis užrašas „Praėjus pro duris, nedelsiant jas uždaryti“. 151.9. Aprašo 151.4 papunktyje nurodytose pertvarose esančios durys, kurios būna ilgai atidarytos, turi atitikti šiuos reikalavimus: 151.9.1. jas turi būti galima uždaryti iš abiejų pertvaros pusių ir iš lengvai prieinamos vietos virš pertvarų denio; 151.9.2. duris uždarius nuotolinio valdymo įtaisu, jas vėl turi būti galima vietoje saugiai atidaryti ir uždaryti. Kiliminė danga, apatiniai aptvarai ar kitos kliūtys turi netrukdyti jas uždaryti; 151.9.3. durų uždarymas nuotoliniu būdu trunka ne trumpiau negu 30 sekundžių, bet ne ilgiau negu 60 sekundžių; 151.9.4. uždarant duris turi įsijungti automatinis garso avarinės signalizacijos signalas; 151.9.5. durų pavara ir avarinės signalizacijos signalas taip pat turi veikti nepriklausomai nuo laivo elektros energijos tiekimo. Nuotolinio valdymo vietoje turi būti įtaisas, rodantis, ar durys yra atidarytos ar uždarytos. 151.10. Aprašo 151.4 papunktyje nurodytose pertvarose esančios durys ir jų pavaros turi būti saugioje zonoje. 151.11. Vairinėje turi būti avarinės signalizacijos sistema, rodanti, kurios iš Aprašo 151.4 papunktyje nurodytose pertvarose esančių durų yra atidarytos. 151.12. Vamzdžiai ir vėdinimo kanalai su atvirais galais turi būti taip susiaurinti, kad galimo apsėmimo atveju per juos nebūtų užtvindytos kitos patalpos arba talpyklos. 151.12.1. Jei keli skyriai yra sujungiami atvirais vamzdžiais arba vėdinimo kanalais, šie vamzdžiai arba vėdinimo kanalai turi būti klojami tinkamoje vietoje virš vaterlinijos, atitinkančios didžiausią galimą užtvindymo lygį. 151.12.2. Vamzdynas gali neatitikti Aprašo 151.12.1 papunkčio reikalavimo, jei tose vietose, kuriose jis kerta pertvaras, yra įrengti uždaromieji įtaisai, kuriuos galima valdyti nuotoliniu būdu iš virš pertvarų denio esančios vietos. 151.12.3. Jei vamzdyno sistemoje nėra atviros išleidžiamosios angos į skyrių, laikoma, kad apgadinus šį skyrių vamzdynas nebus pažeistas, jei jis paklotas per saugią zoną ir yra daugiau negu 0,50 m virš laivo dugno. 151.13. Pertvaros durų nuotolinio valdymo priemonės pagal Aprašo 151.9 papunktį ir uždaromieji įtaisai virš pertvarų denio pagal Aprašo 151.12.2 papunktį turi būti aiškiai atitinkamai pažymimi. 151.14. Jei yra įrengtas dvigubas dugnas, jo aukštis turi būti ne mažesnis negu 0,60 m, o jei yra įrengtos sparno tuštumos, jų plotis turi būti ne mažesnis negu 0,60 m. 151.15. Langai gali būti po ribinės grimzlės linija, jei jie yra vandeniui nelaidūs, jų negalima būtų atidaryti, yra pakankamo tvirtumo ir atitinka Aprašo 157.15 papunktį. 152. Keleivinio laivo stovumas: 152.1. Laivo stovumo tinkamumas turi būti įrodytas skaičiavimu pagal rezultatus, gautus pritaikius neapgadinto laivo stovumo standartą. Visi skaičiavimai turi būti atliekami pagal laisvą diferentą ir grimzdimą. Nepakrauto laivo duomenys, į kuriuos atsižvelgiama apskaičiuojant stovumą, nustatomi šoninio svirimo bandymu. 152.2. Neapgadinto laivo stovumas turi būti įrodomas šiomis standartinės apkrovos sąlygomis: 152.2.1. reiso pradžioje: 100 % keleivių, 98 % kuro ir gėlo vandens, 10 % nuotekų; 152.2.2. reiso metu: 100 % keleivių, 50 % kuro ir gėlo vandens, 50 % nuotekų; 152.2.3. reiso pabaigoje: 100 % keleivių, 10 % kuro ir gėlo vandens, 98 % nuotekų; 152.2.4. laivas be krovinio: be keleivių, 10 % kuro ir gėlo vandens, be nuotekų. 152.3. Visomis standartinės apkrovos sąlygomis laikoma, kad balasto talpyklos yra tuščios arba pripildytos esant normalioms eksploatacijos sąlygoms. 152.4. Be to, Aprašo 152.5.4 papunkčio reikalavimo vykdymas turi būti įrodomas šiomis apkrovos sąlygomis: 100 % keleivių, 50 % kuro ir gėlo vandens, 50 % nuotekų, visų kitų skysčių (įskaitant balasto) talpyklos laikomos esančios užpildytomis 50 %. 152.5. Pakankamo neapgadinto laivo stovumo įrodymai skaičiavimais gaunami pagal šias Aprašo 152.2.1–152.2.4 papunkčiuose paminėto neapgadinto laivo stovumo ir standartinės apkrovos sąlygų apibrėžtis: 152.5.1. Didžiausias atstatomasis petys hmax yra tada, kai laivo pasvirimo kampas (φmax ≥ (φmom + 3˚), ir yra ne mažesnis negu 0,20 m. Tačiau jei φf < φmax, užtvindymo kampo φf atstatomasis petys turi būti ne mažesnis negu 0,20 m. 152.5.2. Užtvindymo kampas φf yra ne mažesnis negu (φmom + 3˚). 152.5.3. Plotas A po atstatomojo peties kreive, atsižvelgiant į φf ir φmax padėtį, turi būti už šias vertes ne mažesnio dydžio: Atvejis 1 φmax ≤ 15˚ ar φf ≤ 15˚ 2 3 4 15˚ < φmax < 30˚ 15˚ < φf < 30˚ φmax ≥ 30˚ ir φf ≥ 30˚ φmax ≤ φf φmax > φf A 0,05 m rad, kai kampas φmax arba φf (pasirenkamas mažesnis dydis) 0,035+0,001 • (30 – φmax) m rad, kai kampas φmax 0,035+0,001 • (30 – φf) m rad, kai kampas φf 0,035 m rad, kai kampas φ = 30˚ kai: hmax – didžiausias petys; φ – pasvirimo kampas; φf – žemyn nukreipto užtvindymo kampas, kuris yra laivo pasvirimo kampas, kuriam esant apsemiamos korpuso, antstato arba denio kabinų angos, kurių negalima uždaryti taip, kad jos nepraleistų vandens; φmom – didžiausias pasvirimo kampas pagal Aprašo 152.5.5 papunktį; φmax – pasvirimo kampas, kai susidaro didžiausias atstatomasis petys; A – plotas po atstatomųjų pečių kreive. 152.5.4. Pradinis metacentrinis aukštis GMo, pakoreguotas atsižvelgiant į skysčio talpyklų laisvųjų paviršių poveikį, turi būti ne mažesnis negu 0,15 m. 152.5.5. Kiekvienu iš šių dviejų atvejų laivo pasvirimo kampas φmom turi būti ne didesnis kaip 12˚: 152.5.5.1. taikant asmenų ir vėjo sukeltą pasvirimo momentą; 152.5.5.2. taikant asmenų ir laivo posūkio sukeltą pasvirimo momentą. 152.5.6. Pasvirimo momento, atsirandančio dėl asmenų, vėjo ir laivo posūkio sukeltų momentų, atveju liekamasis viršvandeninis bortas turi būti ne mažesnis negu 0,20 m. 152.5.7. Laivų, kurių langai arba kitos korpuso angos yra po pertvarų deniais ir nėra sandariai uždaryti, liekamasis saugus atstumas turi būti ne mažesnis negu 0,10 m, taikant pasvirimo momentus, atsirandančius dėl asmenų, vėjo ir laivo posūkio sukeltų momentų. 152.6. Pasvirimo momentas, susidaręs dėl vienoje laivo pusėje susirinkusių asmenų, apskaičiuojamas pagal šią formulę: M P = g  P  y = g   Pi  y i [kNm], kurioje: P = bendra laive esančių asmenų masė [t], apskaičiuota didžiausią leistiną keleivių skaičių sudėjus su didžiausiu normaliomis eksploatacijos sąlygomis laive dirbančio personalo ir įgulos narių skaičiumi, darant prielaidą, kad vidutinė vieno asmens masė yra 0,075 t, y = horizontalus atstumas nuo vidurio linijos iki bendros asmenų masės P svorio centro [m], g = laisvasis pagreitis (g = 9,81 m/s2), Pi = plote Ai susirinkusių asmenų masė [t], Pi = ni  0,075  Ai [t], kurioje: Ai = asmenų užimamas plotas [m2], ni = asmenų skaičius vienam kvadratiniam metrui; laisvų denio zonų ir denio zonų su kilnojamais baldais ni = 3,75; denio zonų su pritvirtintais sėdimaisiais baldais, pavyzdžiui, suolais, ni apskaičiuojamas tariant, kad vienam asmeniui skiriamas 0,50 m pločio ir 0,75 m gylio sėdimasis plotas, yi = horizontalus atstumas nuo vidurio linijos iki ploto Ai geometrinio centro [m]. 152.6.1. Skaičiuojama darant prielaidą, kad asmenys yra susitelkę ir prie dešiniojo, ir prie kairiojo borto. 152.6.2. Asmenų pasiskirstymas atitinka stovumo požiūriu nepalankų pasiskirstymą. Skaičiuojant asmenų sukeliamą momentą daroma prielaida, kad kajutės yra tuščios. 152.6.3. Apskaičiuojant apkrovos atvejus laikoma, kad asmens svorio centras yra 1 m virš žemiausio denio taško, kai LWL yra lygus 0,5, neatsižvelgiant į denio išlinkį ir darant prielaidą, kad vieno asmens masė yra 0,075 t. 152.6.4. Išsamus asmenų užimamų denio plotų skaičiavimas nebūtinas, jei naudojamos šios vertės: P = 1,1  Fmax  0,075 į vienos dienos reisus plaukiančių laivų atveju, 1,5  Fmax  0,075 laivų su kajutėmis atveju, kurioje: Fmax = didžiausias leistinas keleivių skaičius laive y = B/2 [m] 152.7. Vėjo slėgio (Mw) sukeltas momentas apskaičiuojamas taip: Mw = p w  Aw  (1w + T / 2) [kNm], kur: pw = savitasis vėjo slėgis, lygus 0,25 kN/m2, Aw = horizontali laivo plokštuma virš grimzlės plokštumos nagrinėjamomis apkrovos sąlygomis (m2), 1w = atstumas nuo grimzlės plokštumos iki horizontalios plokštumos AW svorio centro nagrinėjamomis apkrovos sąlygomis (m). Apskaičiuojant horizontalią laivo plokštumą atsižvelgiama į numatytą denio uždengimą tentais ar panašiais kilnojamaisiais įrenginiais. 152.8. Dėl išcentrinės jėgos (Mdr), sukeltos dėl laivo posūkio, susidaręs momentas apskaičiuojamas taip: M dr = c dr  C B  v 2  D / LWL  (KG − T / 2) [kNm], kurioje: cdr = koeficientas, lygus 0,45, CB = vandentalpos koeficientas (jei jo vertė nežinoma, daroma prielaida, kad jis lygus 1,0), v = didžiausias laivo greitis (m/s), KG = atstumas nuo svorio centro iki kilio linijos (m). Laivų su pavairavimo sistemomis pagal Aprašo 26 punktą Mdr nustatomas eksploataciniais laivo ar modelio bandymais arba atitinkamais skaičiavimais. 152.9. Laivo stovumo tinkamumas užtvindymo atveju turi būti įrodytas sumažėjusio plūdrumo metodu pagrįstais skaičiavimais. Visi skaičiavimai turi būti atliekami pagal laisvą diferentą ir grimzdimą. Laivo plūdrumas užtvindymo atveju įrodomas Aprašo 152.2 papunktyje nurodytomis standartinėmis apkrovos sąlygomis. Atitinkamai pakankamas stovumas turi būti matematiškai įrodomas trijuose tarpiniuose užtvindymo etapuose (kai laivas apsemtas 25 %, 50 % ir 75 %) ir paskutiniame užtvindymo etape. 152.10. Laivai turi atitikti vieno skyriaus būseną ir dviejų skyrių būseną. Užtvindymo atveju turi būti atsižvelgiama į šias prielaidas dėl apgadinto ploto: 1 skyriaus būsena 2 skyrių būsena išilginis 1 [m] 0,10 L WL , bet ne mažesnis nei 4,00 m 0,05 L WL , bet ne mažesnis nei 4,00 m skersinis b [m] vertikalus h [m] Apgadinto dugno matmenys B/5 0,59 nuo laivo dugno iki viršaus, nenustatant ribų išilginis l [m] 0,10 L WL , bet ne mažesnis nei 4,00 m skersinis b [m] vertikalus h [m] B/5 0,59; pagal Aprašo 151.12.3 papunktį įrengtas vamzdynas laikomas neapgadintu Apgadintų šonų matmenys 0,05 L WL , bet ne mažesnis nei 4,00 m 152.10.1. Vieno skyriaus būsenos atveju galima daryti prielaidą, kad pertvaros yra neapgadintos, jei atstumas tarp dviejų gretimų pertvarų yra didesnis negu apgadinimo ilgis. Atliekant skaičiavimus neatsižvelgiama į išilgines pertvaras, esančias mažesniu negu B/3 atstumu nuo išorinės apkalos, nustatomu statmenai nuo metalinės korpuso apkalos ties didžiausia grimzle iki vidurio linijos. Ilgesnė kaip 2,50 m skersinės pertvaros niša laikoma išilgine pertvara. 152.10.2. Dviejų skyrių būsenos atveju daroma prielaida, kad apgadintame plote apgadintos visos pertvaros. Tai reiškia, kad pertvarų padėtis turi būti pasirenkama taip, kad būtų užtikrinta, kad laivas galėtų išsilaikyti vandens paviršiuje, jei būtų išilgai užtvindyti du arba daugiau gretimų skyrių. 152.10.3. Žemiausias kiekvienos vandeniui nelaidžios angos (pvz., durys, langai, liukai) taškas turi būti bent 0,10 m virš pažeistos vaterlinijos. Pertvarų denis paskutiniame užtvindymo etape neturi būti po vandeniu. 152.10.4. Daroma prielaida, kad laidumas yra lygus 95 %. Jei skaičiavimu įrodoma, kad vidutinis bet kurio skyriaus laidumas yra mažiau negu 95 %, galima naudoti apskaičiuotą vertę. Imtinos vertės turi būti ne mažesnės negu: Holų 95 % Mašinų skyrių ir katilinių 85 % Bagažo saugyklų ir atsargų sandėlių 75 % Dvigubų dugnų, kuro bunkerių, balasto ir kitų talpyklų, atsižvelgiant į tai, ar pagal 0 arba 95 % naudojimo paskirtį turi būti daroma prielaida, ar jie užpildyti, ar tušti, laivui plūduriuojant didžiausios grimzlės plokštumoje 152.10.5. Jei dėl mažesnio, negu pirmiau nurodyta, dydžio apgadinimo pasvirimas yra didesnis arba metacentrinis aukštis sumažėja labiau, į tokį apgadinimą turi būti atsižvelgiama atliekant skaičiavimus. 152.11. Visais Aprašo 152.9 papunktyje nurodytais tarpiniais užtvindymo etapais turi būti laikomasi šių kriterijų: 152.11.1. pasvirimo kampas φ atitinkamo tarpinio etapo pusiausvyros padėtyje neturi būti didesnis kaip 15˚; 152.11.2. viršijus atitinkamo tarpinio etapo pusiausvyros padėties pasvirimą, atstatomojo peties kreivės teigiamoje dalyje atstatomojo peties vertė turi būti GZ ≥ 0,02 m prieš pirmai neapsaugotai angai panyrant po vandeniu arba prieš laivo pasvirimo kampui φ pasiekiant 25˚; 152.11.3. angos, kurios nėra vandeniui nelaidžios, neturi panirti po vandeniu, kol nepasiekiamas atitinkamo tarpinio etapo pusiausvyros padėties pasvirimas; 152.11.4. laisvojo paviršiaus poveikis visuose tarpiniuose užtvindymo etapuose turi būti apskaičiuojamas pagal bendrą apgadintų skyrių paviršiaus plotą. 152.12. Paskutiniu užtvindymo etapu, atsižvelgiant į atsiradusį pasvirimo momentą pagal Aprašo 152.6 papunktį, turi būti atitinkami šie kriterijai: 152.12.1. pasvirimo kampas φE neturi būti didesnis kaip 10˚; 152.12.2. virš pusiausvyros padėties atstatomojo peties kreivės teigiamoje dalyje atstatomojo peties vertė turi būti GZR ≥ 0,02 m, kai plotas A ≥ 0,0025 m rad (žr. 2 paveikslą). Šios mažiausios stovumo vertės taikomos, kol apsemiama pirma neapsaugota anga arba bet kuriuo atveju, kol laivo pasvirimo kampas pasiekia φm 25˚; 2 paveikslas kai: φE – pasvirimo kampas paskutiniame užtvindymo etape, atsižvelgiant į momentą pagal Aprašo 152.6 papunktį; φm – prarandamo stovumo kampas arba kampas, kuriuo panyra pirma neapsaugota anga, arba 25˚, naudojamas mažesnis iš jų; GZR – likęs atstatomasis petys paskutiniame užtvindymo etape, atsižvelgiant į momentą pagal Aprašo 152.6 papunktį; GZK – pasvirimo petys, susidaręs dėl momento pagal Aprašo 152.6 papunktį; 152.12.3. vandeniui laidžios angos, neturi būti po vandeniu, kol nepasiekta pusiausvyros padėtis; jei iki tol šios angos yra apsemiamos, atliekant apgadinto laivo stovumo skaičiavimus, patalpos, į kurias angos išeina, laikomos apsemtomis. 152.13. Uždaromieji įtaisai, kuriuos galima sandariai uždaryti, turi būti atitinkamai pažymėti. 152.14. Jei yra kompensuojamojo užtvindymo angos nesimetriškam užtvindymui išlyginti, joms taikomos šios sąlygos: 152.14.1. apskaičiuojant kompensuojamąjį užtvindymą taikoma TJO rezoliucija A.266(VIII) „Rekomendacijos dėl standartinio metodo siekiant nustatyti reikalavimų dėl kompensuojamojo užtvindymo tvarkos keleiviniuose laivuose laikymąsi“ (angl. Recommendation on a standard method for establishing compliance with the requirements for cross-flooding arrangements in passenger ships) su taikymo metu galiojančiais pakeitimais; 152.14.2. jos turi būti automatinės; 152.14.3. jose neturi būti uždaromųjų įtaisų; 152.14.4. bendras kompensavimui skiriamas laikas turi būti ne ilgesnis kaip 15 minučių. 153. Keleivinio laivo saugus atstumas ir viršvandeninis bortas: 153.1. Saugus atstumas turi būti ne mažesnis už šių dydžių sumą: leistinojo laivo pasvirimo kampo, sukelto papildomo horizontalaus nugrimzdimo, matuojamo ant išorės apkalos, pagal Aprašo 152.5.5 papunktį ir liekamojo saugaus atstumo pagal Aprašo 152.5.7 papunktį. Laivuose be pertvarų denio saugus atstumas turi būti ne mažesnis negu 500 mm. 153.2. Viršvandeninis bortas turi būti ne mažesnis už šių dydžių sumą: leistinojo laivo pasvirimo kampo sukelto papildomo horizontalaus nugrimzdimo, matuojamo ant išorės apkalos, pagal Aprašo 152.5.5 papunktį ir liekamojo viršvandeninio borto pagal Aprašo 152.5.6 papunktį. Tačiau viršvandeninis bortas turi būti ne mažesnis negu 300 mm. 153.3. Didžiausios grimzlės plokštuma nustatoma taip, kad būtų užtikrinta atitiktis saugiam atstumui pagal Aprašo 153.1 papunktį, viršvandeniniam bortui pagal Aprašo 153.2 papunktį ir Aprašo 151, 152 punktų nuostatoms. 154. Didžiausias leistinas keleivių skaičius neturi viršyti nė vienos iš šių verčių: 154.1. keleivių skaičiaus, kuriam skirtos evakuacijos zonos buvimas įrodytas pagal Aprašo 157.8 papunktį; 154.2. keleivių skaičiaus, į kurį buvo atsižvelgta atliekant stovumo apskaičiavimą pagal Aprašo 152 punktą; 154.3. turimo keleiviams skirtų gultų skaičiaus laivuose su kajutėmis, naudojamiems reisams su nakvyne. 155. Laivų su kajutėmis, kurie yra naudojami ir kaip į vienos dienos reisus plaukiantys laivai, keleivių skaičius apskaičiuojamas ir tuo atveju, kai jie naudojami kaip į vienos dienos reisus plaukiantys laivai ir kaip laivai su kajutėmis. 156. Didžiausias leistinas keleivių skaičius nurodomas aiškiai įskaitomais užrašais, esančiais gerai matomose laivo vietose. 157. Keleiviams skirtos patalpos ir zonos: 157.1. Keleiviams skirtos patalpos visuose deniuose turi būti išdėstytos už taraninės pertvaros lygio laivagalio link ir, jei jos yra po pertvarų deniu, jos turi būti išdėstytos laivapriekio link nuo achterpiko pertvaros lygio ir jos turi būti atskirtos nuo mašinų skyrių ir katilinių taip, kad į jas negalėtų prasiskverbti dujos. Denio zonos, uždengiamos tentu ar panašiais kilnojamaisiais įrenginiais ne tik iš viršaus, bet ir visiškai ar iš dalies iš šono, turi atitikti tokius pačius reikalavimus kaip ir uždaros keleiviams skirtos patalpos. 157.2. Aprašo 117 punkte nurodytos degiesiems skysčiams laikyti skirtos spintos ir patalpos turi būti ne keleivių zonoje. 157.3. Keleiviams skirtų patalpų išėjimų skaičius ir plotis turi atitikti šiuos reikalavimus: 157.3.1. Patalpos arba patalpų grupės, suprojektuotos arba suplanuotos 30 arba daugiau keleivių arba kuriose yra 12 arba daugiau keleivių skirti gultai, turi turėti bent du išėjimus. Į vienos dienos reisus plaukiančiuose laivuose vietoj vieno iš šių dviejų išėjimų gali būti du avariniai išėjimai. Patalpos, išskyrus kajutes, ir patalpų grupės, kuriose yra tik vienas išėjimas, turi turėti bent vieną avarinį išėjimą. 157.3.2. Jei patalpos yra po pertvarų deniu, vienas iš išėjimų gali būti pagal 148.10 papunktį vandeniui nelaidžios pertvaros durys į gretimą skyrių, iš kurio galima patekti tiesiai į viršutinį denį. Kitas išėjimas turi išeiti tiesiai arba, jei leidžiama pagal Aprašo 157.3.1 papunktį, turi būti avarinis išėjimas į atvirą orą arba į pertvarų denį. Šis reikalavimas netaikomos atskiroms kajutėms. 157.3.3. Išėjimai pagal Aprašo 157.3.1 ir 157.3.2 papunkčius turi būti tinkamai išdėstyti, jų pločio prošvaisa turi būti ne mažesnė negu 0,80 m, o aukščio prošvaisa – ne mažesnė negu 2 m. Keleivių kajučių ir kitų mažų patalpų durų pločio prošvaisa gali būti sumažinta iki 0,70 m. 157.3.4. Visų daugiau negu 80 keleivių skirtų patalpų arba jų grupių atveju keleiviams skirtų avarinių išėjimų, kuriais jie naudosis avarijos atveju, pločių suma turi būti ne mažesnė negu 0,01 m vienam keleiviui. 157.3.5. Jei bendras išėjimų plotis nustatomas pagal keleivių skaičių, kiekvieno išėjimo plotis turi būti ne mažesnis negu 0,005 m vienam keleiviui. 157.3.6. Avarinių išėjimų trumpiausia šoninė kraštinė turi būti ne mažesnė negu 0,60 m ilgio arba jų mažiausias skersmuo turi būti 0,70 m. Jie turi atsidaryti evakuacijos kryptimi ir turi būti pažymėti iš abiejų pusių. 157.3.7. Patalpų, skirtų naudoti riboto judumo asmenims, išėjimų pločio prošvaisa turi būti ne mažesnė negu 0,90 m. Išėjimų, paprastai naudojamų riboto judumo asmenims įlipti į laivą ir iš jo išlipti, pločio prošvaisa turi būti ne mažesnė negu 1,50 m. 157.4. Keleiviams skirtų patalpų durys turi atitikti šiuos reikalavimus: 157.4.1. Išskyrus duris į jungiamuosius koridorius, jas turi būti galima atsidaryti į lauko pusę arba jos turi būti stumdomosios. 157.4.2. Kajutės durys turi būti pagamintos taip, kad jas taip pat būtų galima bet kuriuo metu atrakinti iš išorės. 157.4.3. Mechanizuotas duris turi būti lengva atidaryti, jei sutriktų elektros energijos tiekimas į jų mechanizmą. 157.4.4. Mažiausias atstumas iš riboto judumo asmenims naudoti skirtų durų pusės, iš kurios jos atsidaro, nuo durų staktos vidinio krašto užrakto pusėje iki gretimos statmenos sienos turi būti 0,60 m. 157.5. Jungiamieji koridoriai turi atitikti šiuos reikalavimus: 157.5.1. Jų pločio prošvaisa turi būti ne mažesnė negu 0,8 m. Jei jie veda į patalpas, naudojamas daugiau negu 80 keleivių, jie turi atitikti Aprašo 157.3.4 ir 157.3.5 papunkčiuose minimas nuostatas dėl išėjimų, vedančių į jungiamuosius koridorius, pločio. 157.5.2. Jų aukščio prošvaisa turi būti ne mažesnė negu 2 m. 157.5.3. Jungiamųjų koridorių, skirtų naudoti riboto judumo asmenims, pločio prošvaisa turi būti 1,3 m. Didesnio negu 1,5 m pločio jungiamuosiuose koridoriuose iš abiejų pusių turi būti turėklai rankoms. 157.5.4. Jei keleiviams skirta laivo dalis arba patalpa yra sujungta vienu jungiamuoju koridoriumi, jo pločio prošvaisa turi būti ne mažesnė negu 1 m. 157.5.5. Jungiamuosiuose koridoriuose neturi būti pakopų. 157.5.6. Jie turi išeiti tik į atvirus denius, patalpas arba laiptus. 157.5.7. Jungiamųjų koridorių aklavietės turi būti ne ilgesnės negu du metrai. 157.6. Be Aprašo 157.5 papunkčio nuostatų, evakuacijos keliai taip pat turi atitikti šiuos reikalavimus: 157.6.1. Laiptai, išėjimai ir avariniai išėjimai išdėstomi taip, kad bet kurioje atitinkamoje zonoje kilus gaisrui iš kitų zonų būtų galima saugiai evakuoti asmenis. 157.6.2. Evakuacijos keliai turi būti trumpiausias kelias į evakuacijos vietas. 157.6.3. Evakuacijos keliai neturi eiti per mašinų skyrius arba laivo virtuves. 157.6.4. Evakuacijos keliuose neturi būti įrengta skersinių, kopėčių ar pan. 157.6.5. Durys į evakuacijos kelius turi būti įstatytos taip, kad nesumažintų Aprašo 157.5.1 ir 157.5.4 papunkčiuose nurodyto evakuacijos kelio mažiausio pločio. 157.6.6. Evakuacijos keliai ir avariniai išėjimai turi būti aiškiai paženklinti. Ženklai turi būti apšviečiami avarine apšvietimo sistema. 157.7. Evakuacijos keliuose ir avariniuose išėjimuose turi būti tinkama saugos nuorodų sistema. 157.8. Visiems laive esantiems asmenims turi būti numatytos susirinkimo zonos, kurios atitinka šiuos reikalavimus: 157.8.1. Bendras susirinkimo zonų plotas AS turi atitikti ne mažesnes už šias vertes: Į vienos dienos reisus plaukiančių laivų: AS = 0,35  Fmax [m2] Laivų su kajutėmis: AS = 0,45  Fmax [m2] Šiose formulėse: Fmax – didžiausias leistinas keleivių skaičius laive. 157.8.2. Kiekviena atskira susirinkimo arba evakuacijos vieta turi būti didesnio negu 10 m2 ploto. 157.8.3. Susirinkimo zonose neturi būti nei kilnojamų, nei pritvirtintų baldų. 157.8.4. Jei kilnojamas baldas yra patalpoje, kurioje yra nustatytos susirinkimo zonos, jis turi būti tinkamai pritvirtintas, kad neslystų. 157.8.5. Jei pritvirtintos kėdės arba suolai yra patalpoje, kurioje yra nustatytos susirinkimo zonos, apskaičiuojant bendrą susirinkimo zonų plotą pagal Aprašo 157.8.1 papunktį, į atitinkamą asmenų skaičių atsižvelgti nebūtina. Tačiau asmenų, į kuriems skirtų pritvirtintų kėdžių arba suolų tam tikroje patalpoje skaičių yra atsižvelgta, skaičius neturi viršyti asmenų, kuriems šioje patalpoje yra skirtos susirinkimo zonos, skaičiaus. 157.8.6. Gelbėjimo prietaisai turi būti lengvai pasiekiami iš evakuacijos vietų. 157.8.7. Iš šių evakuacijos vietų turi būti galima saugiai evakuoti asmenis per bet kurį laivo bortą. 157.8.8. Susirinkimo zonos turi būti virš ribinės grimzlės linijos. 157.8.9. Susirinkimo ir evakuacijos vietos turi būti nurodytos saugos plane ir turi būti pažymėtos laive. 157.8.10. Aprašo 157.8.4 ir 157.8.9 papunkčiai taip pat taikomi laisviems deniams, kuriuose yra nustatytos susirinkimo zonos. 157.8.11. Jei laive yra Aprašo 160.5 papunktį atitinkančių kolektyvinių gelbėjimo priemonių, apskaičiuojant bendrą 157.8.1 papunktyje nurodytų susirinkimo zonų paviršiaus plotą, į asmenų skaičių, kuriam jų užtenka, gali būti neatsižvelgiama. 157.8.12. Tačiau visais atvejais, jei dydžiai mažinami pagal Aprašo 157.8.5, 157.8.10 ir 157.8.11 papunkčius, bendras plotas pagal 157.8.1 papunktį turi būti pakankamas bent 50 % didžiausio leistino keleivių skaičiaus. 157.9. Laiptai ir jų aikštelės keleivių zonose turi atitikti šiuos reikalavimus: 157.9.1. Jie turi būti pastatyti pagal Europos standartą EN 13056. 157.9.2. Jų pločio prošvaisa turi būti ne mažesnė negu 0,80 m arba, jei jie veda į daugiau negu 80 keleivių naudojamus jungiamuosius koridorius arba zonas, ne mažesnė negu 0,01 m vienam keleiviui. 157.9.3. Jų pločio prošvaisa turi būti ne mažesnė negu 1 m, jei jie skirti tik patekti į keleiviams skirtą patalpą. 157.9.4. Jei toje pat patalpoje nėra bent vienerių laiptų abiejose laivo pusėse, jie turi būti saugioje zonoje. 157.9.5. Be to, laiptai, skirti naudoti riboto judumo asmenims, turi atitikti šiuos reikalavimus: laiptų nuolydis neturi būti didesnis kaip 38˚; laiptų pločio prošvaisa turi būti ne mažesnė negu 0,90 m; spiraliniai laiptai yra draudžiami; laiptai neturi būti įrengti skersai laivo; laiptų turėklai turi būti maždaug 0,30 m virš laiptų viršaus ir apačios, tačiau turi neapriboti judėjimo kelių; turėklai, bent pirmosios ir paskutinės pakopos priekinės pusės, bei grindų danga laiptų galuose turi būti išsiskiriančios spalvos. 157.10. Liftai, skirti riboto judumo asmenims, ir keliamoji įranga, pavyzdžiui, laiptų keltuvai arba keliamosios platformos, turi būti įrengti pagal jiems taikomus reikalavimus. 157.11. Denio dalys, kurios yra skirtos keleiviams ir kurios nėra uždaros, turi atitikti šiuos reikalavimus: 157.11.1. Aplink jas turi būti pritvirtintas ne mažesnio negu 1 m aukščio apsauginis bortas arba apsauginis turėklas, arba baliustrada, atitinkantys Europos standartą EN 711:2016 ir esantys PF, PG arba PZ konstrukcijos tipo. Deniuose esantys apsauginiai bortai ir baliustrados, skirti naudoti riboto judumo asmenims, turi būti ne mažesnio negu 1,10 m aukščio. 157.11.2. Įlaipinimo ir išlaipinimo angos bei įranga ir angos kroviniui įkrauti arba iškrauti turi būti tokios, kad jas būtų galima pritvirtinti, o jų pločio prošvaisa būtų ne mažesnė negu 1 m. Angų, paprastai naudojamų riboto judumo asmenims įlaipinti arba išlaipinti, pločio prošvaisa turi būti ne mažesnė negu 1,50 m. 157.11.3. Jei įlaipinimo ir išlaipinimo angų ir įrangos negalima stebėti iš vairinės, turi būti numatytos optinės arba elektroninės priemonės. 157.12. Keleiviams neskirtos laivo dalys, ypač įėjimai į vairinę, prie suktuvų ir į mašinų skyrius, turi būti tokios, kad jas būtų galima apsaugoti, kad į jas nepatektų pašaliniai. Prie visų tokių įėjimų gerai matomoje vietoje turi būti ženklas „Be leidimo įeiti draudžiama“ (Aprašo priedo 1 paveikslas). 157.13. Trapai turi būti pagaminti pagal Europos standartą EN 14206. Nukrypstant nuo Aprašo 99.2.4 papunkčio, jų ilgis gali būti mažesnis negu 4 m. 157.14. Eismo zonų, skirtų naudoti riboto judumo asmenims, pločio prošvaisa turi būti 1,30 m, prie jų negali būti didesnio negu 0,025 m aukščio laiptelių ir slenksčių. Prie eismo zonų, skirtų naudoti riboto judumo asmenims, sienų 0,90 m virš grindų turi būti pritvirtinti turėklai. 157.15. Eismo zonų stiklinės durys bei sienos ir lango stiklai turi būti iš grūdinto arba laminuoto stiklo. Jie taip pat gali būti iš sintetinės medžiagos, jei ją leidžiama naudoti pagal priešgaisrinės apsaugos reikalavimus. Eismo zonų grindis siekiančios permatomos durys ir permatomos sienos turi būti gerai matomai pažymėtos. 157.16. Antstatai arba jų stogai, sudaryti vien iš panoraminių langų, taip pat uždaros patalpos, sudarytos iš tento, ar panašūs kilnojamieji įrenginiai ir jų pagrindai turi būti suprojektuoti taip ir gaminami tik iš tokių medžiagų, kad, įvykus avarijai, laive esančių žmonių sužeidimo pavojus būtų kuo mažesnis. 157.17. Geriamojo vandens sistemos turi atitikti bent Aprašo 103 punkto reikalavimus. 157.18. Turi būti įrengti keleiviams skirti tualetai. Bent vienas tualetas turi būti pagal atitinkamus reikalavimus įrengtas naudoti riboto judumo asmenims ir turi būti prieinamas iš zonų, skirtų naudoti riboto judumo asmenims. 157.19. Kajutės, kuriose nėra atsidarančių langų, turi būti prijungtos prie vėdinimo sistemos. 157.20. Patalpos, kuriose gyvena įgulos nariai arba laive dirbantis personalas, turi atitikti šio punkto nuostatas mutatis mutandis. 158. Keleivinio laivo varomoji sistema: 158.1. Siekiant užtikrinti, kad įvykus pagrindinei varomajai sistemai įtakos turinčiam gedimui, laivas galėtų toliau plaukti varomas nuosava energija laivui manevruoti būtinu mažiausiu greičiu, be pagrindinės varomosios sistemos, laivuose turi būti antroji savarankiška varomoji sistema. 158.2. Antroji nepriklausoma varomoji sistema turi būti atskirame mašinų skyriuje. Jei mašinų skyriai turi bendrų skiriamųjų sienų, jos turi būti pastatytos pagal Aprašo 162.2 papunktį. 159. Keleivinio laivo saugumą užtikrinantys įtaisai ir įranga: 159.1. Visuose laivuose turi būti vidaus ryšio įranga pagal Aprašo 36 punktą. Ši įranga taip pat turi būti valdymo punktuose ir, jei nėra tiesioginio ryšio iš vairinės, keleiviams skirtuose įėjimo ir evakuacijos vietose. 159.2. Visos keleivių zonos turi būti pasiekiamos garsiakalbių sistema. Sistema turi būti suprojektuota taip, jog užtikrintų, kad perduodamą informaciją būtų galima aiškiai išskirti iš aplinkos triukšmo. Garsiakalbiai nėra privalomi, jei galimas tiesioginis ryšys tarp vairinės ir keleivių zonos. 159.3. Laive turi būti avarinės signalizacijos sistema, kurią sudaro: 159.3.1. Avarinės signalizacijos sistema, kuria keleiviai, įgulos nariai ir laive dirbantis personalas galėtų įspėti laivo vadovybę ir įgulą. Šis avarinis signalas turėtų būti duodamas tik zonose, skirtose laivo vadovybei ir įgulai, avarinį signalą galėtų išjungti tik laivo vadovybė. Avarinio signalo įjungiamieji įtaisai turi būti įrengti aukštyje nuo 0,85 m iki 1,1 m virš grindų. Šį signalą turi būti galima įjungti bent šiose vietose: kiekvienoje kajutėje; koridoriuose, liftuose ir trapų šachtose, kuriuose atstumas iki artimiausio įjungiamojo įtaiso nebūtų didesnis negu 10 m, o viename vandeniui nelaidžiame skyriuje turi būti bent vienas įjungiamasis įtaisas; holuose, valgomuosiuose ir panašiose poilsio patalpose; tualetuose, skirtuose naudoti riboto judumo asmenims; mašinų skyriuose, laivo virtuvėse ir panašiose patalpose, jei jose yra gaisro pavojus; šaldyklose ir kituose sandėliuose. 159.3.2. Avarinės signalizacijos sistema, kuria laivo vadovybė galėtų įspėti keleivius. Šis avarinis signalas turi būti aiškiai girdimas visose keleiviams prieinamose patalpose, neturi būti galimybės jo supainioti su kitu garsu. Jį turi būti galima įjungti iš vairinės ir vietos, kurioje nuolat yra personalo. 159.3.3. Avarinės signalizacijos sistema, kuria laivo vadovybė galėtų įspėti įgulą ir laive dirbantį personalą. Aprašo 42 punkte nurodyta avarinės signalizacijos sistema taip pat turi būti įrengta laive dirbančio personalo poilsio patalpose, šaldyklose ir kituose sandėliuose. Avarinio signalo įjungiamieji įtaisai turi būti apsaugoti nuo netyčinio įjungimo. 159.4. Kiekviename vandeniui nelaidžiame skyriuje turi būti triumo vandens lygio kontrolės signalas. 159.5. Turi būti įrengti du motoriniai triumo siurbliai. 159.6. Turi būti triumo vandens išsiurbimo sistema su stacionariu vamzdynu. 159.7. Turi būti galimybė net ir užrakintas šaldyklų duris atidaryti ir iš vidaus. 159.8. Jei CO2 sistemos yra po deniu esančiose patalpose, jose turi būti įrengiama automatinė vėdinimo sistema, kuri automatiškai įsijungtų atidarius duris arba liuką į patalpą. Vėdinimo kanalai turi būti nuleidžiami iki 0,05 m virš šios patalpos grindų. 159.9. Be privalomo pirmosios pagalbos rinkinio turi būti užtikrintas pakankamas papildomų pirmosios pagalbos rinkinių skaičius. Pirmosios pagalbos rinkiniai ir jų laikymas turi atitikti Aprašo 99.8 papunktyje išdėstytus reikalavimus. 160. Gelbėjimo įranga keleiviniame laive: 160.1. Be Aprašo 104.1 papunktyje nurodytų gelbėjimo ratų, visose keleiviams skirtose neuždarose denio dalyse iš abiejų laivo pusių ne didesniu negu 20 m atstumu vienas nuo kito turi būti tinkami gelbėjimo ratai. Gelbėjimo ratai laikomi tinkamais, jei atitinka Europos standartą EN 14144 arba SOLAS konvencijos III skyriaus 7.1 taisyklę ir LSA kodekso 2.1 dalį. Pusė visų privalomų gelbėjimo ratų turi turėti plūdriąją virvę, kuri būtų ne trumpesnė negu 30 m ir 8–11 mm skersmens. Kita pusė privalomų gelbėjimo ratų turi turėti automatiškai užsidegančius žibintus su baterijomis, kurių negalėtų užgesinti vanduo. 160.2. Laive esančiam personalui, neatsakingam už pareigų vykdymą pagal saugos tvarkaraštį, leidžiamos nepripučiamos arba pusiau automatiškai pripučiamos gelbėjimosi liemenės, atitinkančios 104.2 papunktyje nurodytus standartus. 160.3. Laivuose turi būti tinkama įranga, kuria asmenis būtų galima saugiai perkelti į seklumas, krantą arba į kitą vidaus vandenų transporto priemonę. 160.4. Laive turi būti 104.2 papunktyje nurodyta asmeninė gelbėjimosi įranga, kurios užtektų 100 % didžiausio leistino keleivių skaičiaus. Taip pat leidžiamos pripučiamos arba pusiau automatiškai pripučiamos gelbėjimosi liemenės, atitinkančios 104.2 papunktyje nurodytus standartus. 160.5. Sąvoka „kolektyvinė gelbėjimo įranga“ apima laivo valtis, nurodytas Aprašo 103.1–103.3 papunkčiuose, ir gelbėjimo plaustus. 160.6. Papildomos kolektyvinės gelbėjimo priemonės – gelbėjimo įranga, užtikrinanti, kad keli asmenys galėtų išsilaikyti vandens paviršiuje. Jos: 160.6.1. turi turėti užrašą, nurodantį jų paskirtį ir asmenų skaičių, kuriam leidžiama jomis plaukti; 160.6.2. turi būti ne mažesnio negu 100 N plūdrumo vienam asmeniui gėlame vandenyje; 160.6.3. turi būti iš tinkamos medžiagos ir atsparios naftai, naftos produktams ir temperatūrai iki +50 ˚C; 160.6.4. turi pasiekti ir išlaikyti stovų diferentą; tam jose turi būti įrengiami atitinkami įtaisai, į kuriuos galėtų įsikabinti nurodytas skaičius asmenų; 160.6.5. turi būti fluorescencinės oranžinės spalvos arba turėti iš visų pusių matomus ne mažesnio negu 100 cm2 ploto fluorescencinius paviršius; 160.6.6. turi būti tokios, kad jas iš laikymo vietos galėtų atkabinti ir už borto greitai bei saugiai nuleisti vienas asmuo arba kad galėtų laisvai nuplaukti iš sukrovimo vietos. 160.7. Pripučiamos kolektyvinės gelbėjimo priemonės: 160.7.1. turi turėti bent dvi atskiras oro kameras; 160.7.2. nuleidus į vandenį turi automatiškai arba atlikus veiksmą ranka prisipūsti; 160.7.3. turi pasiekti ir išlaikyti stovų diferentą, neatsižvelgiant į apkrovą, kurią turi išlaikyti, net jei pripūsta tik pusė oro kamerų. 160.8. Gelbėjimo priemonės laive turi būti sukrautos taip, kad prireikus jas būtų galima lengvai ir saugiai pasiekti. Paslėptos laikymo vietos turi būti aiškiai pažymėtos. 160.9. Gelbėjimo įranga turi būti tikrinama pagal gamintojo nurodymus. 160.10. Laivo valtyje turi būti variklis ir paieškos prožektorius. 160.11. Laive turi būti tinkami neštuvai. 161. Keleivinio laivo elektros įranga: 161.1. Apšvietimui leidžiama naudoti tik elektros įrangą. 161.2. Aprašo 74.3 papunktis papildomai taip pat taikomas keleiviams skirtiems koridoriams ir poilsio patalpoms. 161.3. Pakankamas apšvietimas ir avarinis apšvietimas turi būti įrengti šiose patalpose ir vietose: 161.3.1. vietose, kuriose laikoma gelbėjimo įranga ir kuriose ši įranga paprastai yra parengiama naudoti; 161.3.2. evakuacijos keliuose, keleiviams skirtose prieigos vietose, įskaitant trapus, įėjimus ir išėjimus, jungiamuosius koridorius, liftus ir gyvenamųjų patalpų zonų trapus, kajučių zonas ir gyvenamųjų patalpų zonas; 161.3.3. prie evakuacijos kelių ir avarinių išėjimų ženklų; 161.3.4. kitose zonose, skirtose naudoti riboto judumo asmenims; 161.3.5. valdymo kabinose, mašinų skyriuose, vairavimo įrangos patalpose ir jų išėjimuose; 161.3.6. vairinėse; 161.3.7. avarinėje elektros energijos tiekimo patalpoje; 161.3.8. vietose, kuriose yra gesintuvai ir gaisro gesinimo įrangos valdymo svirtys; 161.3.9. zonose, kuriose pavojaus atveju renkasi keleiviai, laive dirbantis personalas ir įgula. 161.4. Laive turi būti įrengta avarinė jėgainė, kurią sudaro avarinis energijos šaltinis ir avarinis skirstomasis skydas, kuri gali nedelsdama pradėti veikti kaip pakaitinis toliau išvardytos elektros įrangos energijos tiekimo šaltinis, nutrūkus energijos tiekimui į ją, jei pati įranga neturi atskiro energijos šaltinio: 161.4.1. signalinių žiburių; 161.4.2. garsinių avarinės signalizacijos prietaisų; 161.4.3. avarinio apšvietimo; 161.4.4. radiotelefono įrenginių; 161.4.5. avarinio signalo, garsiakalbių ir laivo pranešimų ryšio sistemos; 161.4.6. paieškos prožektorių; 161.4.7. priešgaisrinės signalizacijos sistemos; 161.4.8. kitos saugumą užtikrinančios įrangos, pavyzdžiui, automatinės didelio slėgio purkštuvų sistemos arba gaisro gesinimo siurblių; 161.4.9. liftų ir keliamosios įrangos. 161.5. Avarinio apšvietimo šviestuvai turi būti atitinkamai pažymėti. 161.6. Avarinė jėgainė neturi būti įrengiama pagrindiniame mašinų skyriuje ar patalpose, kuriose yra Aprašo 56.1 papunktyje nurodyti energijos šaltiniai, ar patalpoje, kurioje yra pagrindinis skirstomasis skydas. Nuo šių patalpų ji turi būti atskiriama skiriamosiomis sienomis pagal Aprašo 162.2 papunktį. 161.6.1. Į elektros įrenginius avarijos atveju elektros energiją tiekiantys kabeliai turi būti paklojami taip ir tokia trasa, kad gaisro arba užtvindymo atveju elektros energijos tiekimas į šiuos įrenginius nenutrūktų. Šie kabeliai niekuomet netiesiami per pagrindinį mašinų skyrių, laivo virtuves arba patalpas, kuriose yra įrengtas pagrindinis energijos šaltinis ir su juo sujungta įranga, išskyrus kiek tai būtina elektros energiją tiekti šiose zonose esančiai avarinei įrangai. 161.6.2. Avarinė jėgainė turi būti įrengiama virš ribinės grimzlės linijos arba kuo toliau nuo energijos šaltinių, nurodytų Aprašo 56.1 papunktyje, kad būtų užtikrinta, jog užtvindymo atveju ji nebūtų užtvindyta tuo pačiu metu kaip ir šie energijos šaltiniai. 161.7. Kaip avarinį energijos šaltinį leidžiama naudoti šią įrangą: 161.7.1. pagalbinę generatorių įrangą, turinčią atskirą savarankišką kuro tiekimo šaltinį ir savarankišką aušinimo sistemą, kuri nutrūkus elektros energijos tiekimui automatiškai įsijungtų ir per 30 sekundžių pradėtų tiekti elektros energiją, arba jei ji yra šalia vairinės arba bet kurios kitos vietos, kurioje nuolat yra įgulos narių, ją galima įjungti rankiniu būdu; 161.7.2. akumuliatorių baterijas, kurios nutrūkus elektros energijos tiekimui automatiškai įsijungtų, arba jei jos yra šalia vairinės arba bet kurios kitos vietos, kurioje nuolat yra įgulos narių, jas galima įjungti rankiniu būdu. Jos turi pakartotinai neįkrautos ir netinkamai nemažindamos įtampos nustatytą laikotarpį aprūpinti elektros energija pirmiau nurodytą elektros energiją naudojančią įrangą. 161.8. Projektinis avarinio elektros energijos šaltinio darbo laikotarpis nustatomas pagal nustatytą laivo paskirtį. Jis turi būti ne trumpesnis negu 30 minučių. 161.9. Elektros sistemos izoliacijos varža ir įžeminimas turi būti išbandomi atliekant periodiškus patikrinimus pagal nustatytą tvarką. 161.10. Energijos šaltiniai, nurodyti Aprašo 56.1 papunktyje, turi veikti nepriklausomai vienas nuo kito. 161.11. Pagrindinės arba avarinės elektros įrangos gedimas turi abipusiškai nepakenkti saugiai įrenginių eksploatacijai. 162. Keleivinio laivo priešgaisrinė sauga: 162.1. Medžiagų ir sudedamųjų dalių tinkamumą naudoti priešgaisrinės saugos požiūriu atitinkamais bandymų būdais turi nustatyti akredituota bandymų institucija, kuri atitinka Atsparumo ugniai bandymų kodeksą arba Europos standartą EN ISO/IEC 17025:2017. 162.2. Skiriamosios sienos tarp patalpų projektuojamos pagal šias lenteles: 162.2.1. Skiriamųjų sienų tarp patalpų, kuriose nėra įrengtos didelio slėgio purkštuvų sistemos pagal Aprašo 101 punktą, lentelė: Patalpos Valdymo centrai Trapų šachtos Susirinkimo zonos Holai Mašinų skyriai Laivo virtuvės Sandėliai Valdymo centrai – Trapų šachtos A0 – Susirinkimo zonos A0/B151 A0 – Holai A30 A30 A30/B152 –/A0/B153 Mašinų skyriai A60 A60 A60 A60 A60/A04 Laivo virtuvės A60 A60 A60 A60 A60 A0 Sandėliai A30/A605 A30 A30/A605 A30 A60 A30/B156 – 162.2.2. Skiriamųjų sienų tarp patalpų, kuriose yra įrengtos didelio slėgio purkštuvų sistemos pagal Aprašo 101 punktą, lentelė: Patalpos Valdymo centrai Trapų šachtos Susirinkimo zonos Holai Mašinų skyriai Laivo virtuvės Sandėliai Valdymo centrai – Trapų šachtos A0 – Susirinkimo zonos A0/B151 A0 – Holai A0 A0 A30/B152 –/B15/B03 Mašinų skyriai A60 A60 A60 A60 A60/A04 Laivo virtuvės A30 A30 A30 A30 A60 – Sandėliai A0/A305 A0 A0/A305 A0 A60 A0/B156 – Skiriamosios sienos tarp valdymo centrų ir vidinių susirinkimo zonų turi atitikti A0 tipą, tačiau išorinių susirinkimo zonų – tik B15 tipą. 2 Skiriamosios sienos tarp holų ir vidinių susirinkimo zonų turi atitikti A30 tipą, tačiau išorinių susirinkimo zonų – tik B15 tipą. 3 Skiriamosios sienos tarp kajučių, tarp kajučių ir koridorių ir vertikaliosios skiriamosios sienos turi atitikti B15 tipą, kai patalpose įrengtos B0 tipo didelio slėgio purkštuvų sistemos. Skiriamosios sienos tarp kajučių ir saunų turi atitikti A0 tipą, kai patalpose įrengtos B15 tipo didelio slėgio purkštuvų sistemos. 4 Skiriamosios sienos tarp mašinų skyrių pagal Aprašo 158 punkto ir 161.6 papunkčio reikalavimus turi būti A60 tipo. Kitais atvejais jos turi būti A0 tipo. 5 Skiriamosios sienos tarp nedegiųjų skysčių sandėlių ir valdymo centrų bei susirinkimo zonų turi būti A60 tipo, kai patalpose įrengtos A30 tipo didelio slėgio purkštuvų sistemos. 6 Pakanka, kad skiriamosios sienos tarp laivo virtuvių ir šaldymo bei maisto sandėlių būtų B15 tipo . 1 162.2.3. A tipo skiriamosios sienos – laivo pertvaros, sienos ir deniai, kurie atitinka šiuos reikalavimus: yra iš plieno arba kitos lygiavertės medžiagos; yra tinkamai sutvirtintos; yra izoliuotos tokia patvirtinta nedegia medžiaga, kad nuo ugnies nugręžtoje jų pusėje vidutinė temperatūra pakiltų ne daugiau negu iki 140 ˚C, palyginti su pradine temperatūra, ir nė vienoje vietoje, įskaitant plyšius ties sandūromis, palyginti su pradine temperatūra, temperatūra nepakiltų daugiau negu 180 ˚C, per šiuos laikotarpius: A60 tipo 60 minučių; A30 tipo 30 minučių; A0 tipo 0 minučių; yra tokios konstrukcijos, kuri dūmų ir liepsnų nepraleidžia iki vienos valandos trukmės normalaus atsparumo ugniai bandymo pabaigos. 162.2.4. B tipo skiriamosios sienos – laivo pertvaros, sienos, deniai, lubos arba dangos, kurios atitinka šiuos reikalavimus: yra pagamintos iš patvirtintos nedegios medžiagos, be to, visos pertvaroms gaminti ir surinkti naudojamos medžiagos yra nedegios, išskyrus dangas, kurios turi turėti bent antipireno savybių; jų izoliacijos vertė yra tokia, kad vidutinė temperatūra nuo ugnies nugręžtoje pusėje pakiltų ne daugiau negu iki 140 ˚C, palyginti su pradine temperatūra, ir nė vienoje vietoje, įskaitant plyšius ties sandūromis, palyginti su pradine temperatūra, temperatūra nepakiltų daugiau negu 225 ˚C, per šiuos laikotarpius: B15 tipo 15 minučių; B0 tipo 0 minučių; yra tokios konstrukcijos, kuri nepraleidžia liepsnų iki normalaus atsparumo ugniai bandymo pirmo pusvalandžio pabaigos. 162.3. Patalpose, išskyrus mašinų skyrius ir sandėlius, naudojami dažai, lakas ir kitos medžiagos paviršiui apdoroti bei denio dangos turi turėti antipireno savybių. Kilimai, audiniai, užuolaidos ir kitos kabinamosios tekstilės medžiagos bei apmušti baldai ir patalynės sudedamosios dalys turi turėti antipireno savybių, jei patalpose, kuriose jie yra, neįrengta didelio slėgio purkštuvų sistema pagal Aprašo 101 punktą. 162.4. Holų, kuriuose nėra didelio slėgio purkštuvų sistemos pagal Aprašo 101 punktą, lubų ir sienų plakiruotė, įskaitant jų pagrindą, turi būti iš nedegios medžiagos, išskyrus paviršių, kuris turi turėti bent antipireno savybių. Šio punkto reikalavimai netaikomi saunoms. 162.5. Holų, kurie naudojami kaip susirinkimo zonos, baldai ir įranga turi būti iš nedegių medžiagų, jei patalpose nėra didelio slėgio purkštuvų sistemos pagal Aprašo 101 punktą. 162.6. Dažai, lakas ir kitos medžiagos, naudojamas atvirose vidaus zonose, neturi išskirti pernelyg didelio dūmų arba nuodingųjų medžiagų kiekio. Tai įrodoma pagal Atsparumo ugniai bandymų kodeksą. 162.7. Holuose naudojamos izoliacinės medžiagos turi būti nedegios. Tai netaikoma aušinamojo skysčio vamzdžiams izoliuoti naudojamai izoliacijai. Šiems vamzdžiams naudojamų izoliacinių medžiagų paviršius turi turėti bent antipireno savybių. 162.8. Tentai ir panašūs kilnojamieji įrenginiai, kuriais visiškai ar iš dalies uždengiamos denio zonos, taip pat jų pagrindas turi turėti bent antipireno savybių. 162.9. Pagal Aprašo 162.2 papunktį skiriamosiose sienose įstatytos durys turi atitikti šiuos reikalavimus: 162.9.1. Jos, kaip ir pačios skiriamosios sienos, turi atitikti tuos pačius Aprašo 162.2 papunktyje nustatytus reikalavimus. 162.9.2. Jos turi užsidaryti automatiškai, jei tai durys, įstatytos skiriamosiose sienose pagal Aprašo 162.11 papunktį arba jos yra uždarose patalpose aplink mašinų skyrius, laivo virtuves ir trapų šachtas. 162.9.3. Automatiškai užsidarančias duris, kurios yra atidarytos normaliomis eksploatacijos sąlygomis, turi būti įmanoma uždaryti iš vietos, kurioje nuolat yra laive dirbantis personalas arba įgulos nariai. Nuotoliniu būdu uždarius duris, jas turi būti galima nedelsiant saugiai atidaryti ir uždaryti. 162.9.4. Vandeniui nelaidžių durų nebūtina izoliuoti. 162.10. Sienos pagal Aprašo 162.2 papunktį turi būti ištisinės nuo denio iki denio arba baigtis prie ištisinių lubų, kurios atitinka tokius pat reikalavimus, kaip nurodyta 162.2 papunktyje. 162.11. Šios keleivių zonos turi būti atskirtos Aprašo 162.2 papunktyje nurodytomis vertikaliomis skiriamosiomis sienomis, kurios normaliomis eksploatacijos sąlygomis turi būti nelaidžios dūmams ir būti ištisinės nuo denio iki denio: 162.11.1. keleivių zonos, kurių bendras paviršiaus plotas turi būti didesnis negu 800 m2; 162.11.2. keleivių zonos, kuriose yra kajutės, turi būti nutolusios viena nuo kitos ne didesniu negu 40 m atstumu. 162.12. Ertmės virš lubų, po grindimis ir už sienų plakiruotės ne daugiau negu kas 14 m turi būti atskirtos nedegiomis priešgaisrinėmis pertvaromis, kurios net kilus gaisrui būtų veiksminga, atspari ugniai atitvara. 162.13. Laiptai turi būti iš plieno arba kitos lygiavertės nedegios medžiagos. 162.14. Vidiniai laiptai ir liftai visuose lygiuose turi būti atitverti sienomis pagal Aprašo 162.2 papunktį. Leidžiamos šios išimtys: 162.14.1. tik du denius jungiantys laiptai neturi būti atitverti, jei vieno iš denių laiptai yra uždari pagal Aprašo 162.2 papunktį; 162.14.2. holuose laiptai neturi būti atitverti, jei jie visi yra šios patalpos viduje, ir jei ši patalpa apima tik du denius arba jei šioje patalpoje visuose deniuose yra įrengta didelio slėgio purkštuvų sistema pagal Aprašo 101 punktą, ši patalpa turi dūmų ištraukiamąją sistemą pagal Aprašo 162.17 papunktį ir iš patalpos visuose deniuose galima prieiti prie trapo šachtos. 162.15. Vėdinimo sistemos ir oro tiekimo sistemos turi atitikti šiuos reikalavimus: 162.15.1. Jos turi būti suprojektuotos taip, kad pačios nebūtų gaisro ir dūmų plitimo priežastis. 162.15.2. Oro įleidimo bei ištraukimo ir oro tiekimo sistemų angos turi būti tokios, kad jas būtų galima uždaryti. 162.15.3. Vėdinimo kanalai turi būti iš plieno arba lygiavertės nedegios medžiagos ir turi būti tvirtai sujungti vienas su kitu ir su laivo antstatu. 162.15.4. Jei vėdinimo kanalai, kurių skerspjūvis yra didesnis negu 0,02 m2, kerta A tipo skiriamąsias sienas pagal Aprašo 162.2 papunktį arba skiriamąsias sienas pagal 162.11 papunktį, juose turi būti sumontuotos automatinės gaisrinės sklendės, kurias galima valdyti iš vietos, kurioje nuolat yra laive dirbantis personalas arba įgulos nariai. 162.15.5. Laivo virtuvių ir mašinų skyrių vėdinimo sistemos turi būti atskirtos nuo kitas zonas vėdinančių vėdinimo sistemų. 162.15.6. Oro ištraukimo kanaluose turi būti užrakinamos angos, skirtos jiems tikrinti ir valyti. Šios angos turi būti netoli gaisrinių sklendžių. 162.15.7. Integruotieji ventiliatoriai turi būti tokie, kad juos būtų galima išjungti iš centrinio pulto, esančio ne mašinų skyriuje. 162.16. Laivo virtuvėse turi būti vėdinimo sistemos ir viryklės su gartraukiais. Gartraukių oro ištraukimo kanalai turi atitikti Aprašo 162.15 papunkčio reikalavimus ir, be to, prie jų įleidžiamųjų angų turi būti rankiniu būdu valdomos gaisrinės sklendės. 162.17. Valdymo centruose, trapų šachtose ir vidaus evakuacijos vietose turi būti natūralaus arba mechaninio dūmų ištraukimo sistemos. Dūmų ištraukimo sistemos turi atitikti šiuos reikalavimus: 162.17.1. turi būti pakankamai galingos ir patikimos; 162.17.2. turi atitikti laivams taikomas eksploatacijos sąlygas; 162.17.3. jei dūmų ištraukimo sistemos naudojamos ir kaip patalpų bendrosios paskirties ventiliatoriai, kilus gaisrui tai neturi kliudyti joms veikti kaip dūmų ištraukimo sistemoms; 162.17.4. turi turėti rankiniu būdu valdomą įjungiamąjį įtaisą; 162.17.5. mechaninio dūmų ištraukimo sistemos turi būti tokios, kad jas būtų galima valdyti iš vietos, kurioje nuolat yra laive dirbantis personalas arba įgulos nariai; 162.17.6. natūralaus dūmų ištraukimo sistemose turi būti atidaromasis mechanizmas, valdomas rankiniu būdu arba naudojantis ištraukimo sistemos viduje esančiu energijos šaltiniu; 162.17.7. rankiniu būdu valdomi įjungiamieji įtaisai ir atidaromieji mechanizmai turi būti prieinami iš jais apsaugomos patalpos vidaus arba išorės. 162.18. Holai, kurių nuolat neprižiūri laive dirbantis personalas arba įgulos nariai, laivo virtuvės, mašinų skyriai ir kitos patalpos, kuriose yra gaisro grėsmė, turi būti prijungti prie atitinkamos priešgaisrinės signalizacijos sistemos. Tai, kad kilo gaisras, ir tiksli jo vieta turi būti automatiškai rodoma vietoje, kurioje nuolat yra laive dirbantis personalas arba įgulos nariai. 163. Gaisro gesinimas keleiviniame laive: 163.1. Be nešiojamųjų gesintuvų pagal Aprašo 100 punktą, papildomai laive turi būti bent šie nešiojamieji gesintuvai: 163.1.1. keleivių zonose vienas nešiojamasis gesintuvas 120 m2 bendro patalpų ploto; 163.1.2. vienas nešiojamasis gesintuvas vienai 10 kajučių grupei, skaičių apvalinant iki didesnio skaičiaus; 163.1.3. vienas nešiojamasis gesintuvas kiekvienoje laivo virtuvėje ir netoli bet kurios patalpos, kurioje yra laikomi arba naudojami degieji skysčiai. Laivo virtuvėse naudojama gesinamoji medžiaga turi būti tinkama ir degantiems riebalams gesinti. 163.1.4. Šie papildomi gesintuvai turi atitikti Aprašo 100.2 papunktyje nustatytus reikalavimus ir turi būti laive įrengiami ir paskirstomi taip, kad kilus gaisrui gesintuvą būtų galima nedelsiant pasiekti iš bet kurios vietos ir bet kuriuo metu. Kiekvienoje laivo virtuvėje ir kirpyklose bei parfumerijos parduotuvėse turi būti po ranka padėta gaisro gesinimo antklodė. 163.2. Laivuose turi būti įrengta hidrantų sistema, kurią sudaro: 163.2.1. du pakankamos galios motoriniai gaisro gesinimo siurbliai, iš kurių bent vienas yra stacionarus; 163.2.2. viena gesinimo linija, turinti pakankamą skaičių hidrantų, nuolat prijungtas bent 20 m ilgio gaisro gesinimo žarnas ir vandens miglą ir srovę galintį purkšti purkštuką bei uždaromąjį įtaisą. 163.3. Hidrantų sistemos turi būti suprojektuotos taip ir yra tokio dydžio, kad: 163.3.1. bet kurią laivo vietą galėtų pasiekti bent du skirtingose vietose esantys hidrantai, kurių kiekvieno vienos žarnos ilgis būtų ne didesnis negu 20 m; 163.3.2. slėgis hidrantuose būtų ne mažesnis negu 300 kPa; 163.3.3. visuose deniuose būtų galima purkšti bent 6 m ilgio vandens srovę. 163.4. Jei yra hidrantų dėžė, prie dėžės iš išorės turi būti pritvirtintas ne mažesnio negu 10 cm ilgio šoninės kraštinės ženklas „Gesinimo žarna“ (Aprašo priedo 5 paveikslas). 163.5. Hidranto sklendės su sraigtų galvutėmis arba čiaupais turi būti tokios, kad jas galima nustatyti taip, kad kiekvieną gaisro žarną būtų galima atskirti ir nuimti veikiant gaisro gesinimo siurbliams. 163.6. Laivo viduje gesinimo žarnos turi būti suvyniotos ant išilgai ašies sujungtos ritės. 163.7. Medžiagos, iš kurių pagaminta gaisro gesinimo įranga, turi būti karščiui atsparios arba tinkamai apsaugotos nuo darbo sutrikimų veikiant aukštai temperatūrai. 163.8. Vamzdžiai ir hidrantai turi būti išdėstyti taip, kad negalėtų užšalti. 163.9. Gaisro gesinimo siurbliai: 163.9.1. turi būti įrengti arba laikomi atskirose patalpose; 163.9.2. turi būti tokie, kad juos būtų galima valdyti nepriklausomai vienas nuo kito; 163.9.3. visuose deniuose turi išlaikyti būtiną hidrantų slėgį ir užtikrinti būtino ilgio vandens srovę; 163.9.4. turi būti įrengti prieš laivagalio pertvarą. 163.9.5. Gaisro gesinimo siurbliai taip pat gali būti naudojami bendrai paskirčiai. 163.10. Mašinų skyriuose turi būti stacionari gaisro gesinimo sistema pagal Aprašo 102 punktą. 163.11. Laivuose su kajutėmis turi būti: 163.11.1. du savarankiškai veikiančių kvėpavimo aparatų komplektai, atitinkantys Europos standartą EN 137 su visą veidą dengiančiomis kaukėmis, atitinkančiomis Europos standartą EN 136; 163.11.2. du įrangos komplektai, kuriuos sudaro bent apsauginis kombinezonas, šalmas, auliniai batai, pirštinės, kirvis, laužtuvas, žibintas ir apsauginė virvė; 163.11.3. keturi dūmų gaubtai. 164. Saugos organizavimas keleiviniame laive: 164.1. Laivuose turi būti saugos tvarkaraštis, kuriame aprašomos įgulos ir laive dirbančio personalo pareigos šiais galimais atvejais: avarijos, gaisro laive, keleivių evakuacijos, žmogaus už borto. Turi būti atsižvelgiama į ypatingas riboto judumo asmenims skirtas saugos priemones. Saugos tvarkaraštyje nurodytiems įgulos nariams ir laive dirbančiam personalui pareigos turėtų būti skiriamos atsižvelgiant į jų einamas pareigas. Specialiais nurodymais įgulai užtikrinama, kad pavojaus atveju nedelsiant būtų sandariai uždarytos visos vandeniui nelaidžių pertvarų durys ir angos. 164.2. Saugos tvarkaraštis apima saugos planą, kuriame turi būti aiškiai ir tiksliai nurodyti bent šie dalykai: 164.2.1. zonos, skirtos naudoti riboto judumo asmenims; 164.2.2. evakuacijos keliai, avariniai išėjimai ir susirinkimo bei evakuacijos zonos; 164.2.3. gelbėjimo įranga ir laivo valtys; 164.2.4. gesintuvai ir gaisro gesinimo bei didelio slėgio purkštuvų sistemos; 164.2.5. kita saugumą užtikrinanti įranga; 164.2.6. avarinės signalizacijos sistema; 164.2.7. pertvarų durys, nurodytos Aprašo 151.5 papunktyje, ir jų valdymo rankenėlių vieta bei kitos angos, nurodytos Aprašo 151.9, 151.10, 151.13 ir 152.14 papunkčiuose; 164.2.8. durys, nurodytos Aprašo 162.9 papunktyje; 164.2.9. gaisrinės sklendės; 164.2.10. priešgaisrinės signalizacijos sistemos; 164.2.11. avarinė jėgainė; 164.2.12. vėdinimo sistemos valdymo pultai; 164.2.13. ryšys su krantu; 164.2.14. kuro vamzdžių uždaromieji įtaisai; 164.2.15. suskystintųjų dujų įrenginiai; 164.2.16. keleivių informavimo sistemos; 164.2.17. radiotelefonų įranga; 164.2.18. pirmosios pagalbos rinkiniai. 164.3. Saugos tvarkaraštis ir saugos planas turi būti iškabinti gerai matomoje vietoje kiekviename denyje. 164.4. Keleiviams skirtos elgesio taisyklės turi būti pakabintos kiekvienoje kajutėje kartu su supaprastintu saugos planu, kuriame yra tik Aprašo 164.2.1–164.2.6 papunkčiuose nurodyta informacija. Šiose elgesio taisyklėse valstybine kalba (laivuose, plukdančiuose keleivius turistiniais maršrutais, rekomenduojama ir anglų kalba) skelbiami bent šie dalykai: 164.4.1. avarinių situacijų ženklai: gaisro; užtvindymo; bendrojo pavojaus; 164.4.2. įvairių pavojaus signalų aprašymas; 164.4.3. instrukcijos: dėl evakuacijos kelių; dėl to, ką daryti; dėl būtinybės elgtis ramiai; 164.4.4. instrukcijos: dėl rūkymo; dėl ugnies ir atviros liepsnos degimo; dėl langų atidarymo; dėl tam tikros įrangos naudojimo. 165. Keleivinio laivo nuotekų surinkimo ir šalinimo įranga: 165.1. Laivuose turi būti įrengiamos buitinių nuotekų surinkimo talpyklos, atitinkančios Aprašo 165.2 papunkčio nuostatas, arba tinkami laivo nuotekų valymo įrenginiai, atitinkantys Aprašo XVIII skyriaus nuostatas. 165.2. Nuotekų surinkimo talpyklos turi būti pakankamos talpos. Talpyklose turi būti įtaisas jų pripildymo lygiui rodyti. Turi būti įrengiami laivo siurbliai ir vamzdžiai talpykloms ištuštinti, kuriais nuotekos galėtų tekėti iš abiejų laivo pusių. Turi būti galimybė nuotekoms pratekėti iš kitų laivų. Vamzdžiuose turi būti sumontuotas ištekamasis tarpvamzdis, atitinkantis Europos standartą EN 1306:2018. 166. Tam tikriems keleiviniams laivams taikomos leidžiančios nukrypti nuostatos: 166.1. Daugiausia 50 keleivių vežti leidimą turintiems ir ne didesniems kaip 25 m ilgio LWL laivams reikia įrodyti pakankamą stovumą po apgadinimo pagal Aprašo 152.9–152.14 papunkčių nuostatas arba alternatyviai įrodyti, kad po simetriško užtvindymo jie atitinka šiuos kriterijus: 166.1.1. turi nenugrimzti žemiau ribinės grimzlės linijos ir; 166.1.2. metacentrinis aukštis GMR turi būti ne mažesnis negu 0,10 m. Būtinas liekamasis plūdrumas turi būti užtikrinamas tinkamai korpuso konstrukcijai pasirinkta medžiaga arba prie laivo korpuso tvirtai pritvirtintomis labai akyto putplasčio plūdėmis. Laivų, kurių ilgis yra didesnis negu 15 m, liekamasis plūdrumas gali būti užtikrinamas plūdėmis ir atskyrimu pagal vieno skyriaus būseną, nurodytą Aprašo 152 punkte. 166.2. Laivams, nurodytiems 166.1 papunktyje, gali būti leidžiama nukrypti nuo aukščio prošvaisos, nustatytos Aprašo 157.3.3 ir 157.5.2 papunkčiuose. Nukrypimas turi būti ne didesnis negu 5 %. Nukrypti leidžiančios nuostatos atveju atitinkamos dalys turi būti pažymėtos tam tikra spalva. 166.3. Nukrypstant nuo 152.10 papunkčio, ne didesnio negu 45 m ilgio ir daugiausia 250 keleivių vežti leidimą turintiems laivams nebūtina būti dviejų skyrių būsenos. 166.4. Leidimą vežti daugiausia 250 keleivių turinčių ir ne didesnio negu 25 m ilgio LWL laivų atveju Aprašo 103 punkto nuostatos neprivalomos, jei tokiuose laivuose tiesiai virš vaterlinijos yra įrengta iš kiekvienos laivo pusės prieinama platforma taip, kad būtų galima iš vandens ištraukti žmones. Lygiavertis įrenginys gali būti įrengtas laikantis šių sąlygų: 166.4.1. įrenginį turi sugebėti valdyti vienas asmuo; 166.4.2. yra leidžiami kilnojamieji įrenginiai; 166.4.3. įrenginiai negali būti varomųjų sistemų pavojaus zonoje, ir 166.4.4. tarp laivo kapitono ir už įrenginį atsakingo asmens turi būti įmanomas veiksmingas ryšys. 166.5. Leidimą vežti daugiausia 600 keleivių turinčių ir ne didesnio negu 45 m ilgio L laivų atveju Aprašo 103 punkto nuostatos neprivalomos, jei tokiuose laivuose yra pagal Aprašo 166.4 papunkčio pirmąjį sakinį įrengta platforma arba lygiavertis įrenginys pagal minėto papunkčio antrąjį sakinį. Be to, toks laivas turi turėti: 166.5.1. laivo vairo sraigtą, cikloidinį laivo sraigtą arba vandens srovės įtaisą, naudojamus kaip pagrindinę varomąją jėgą, arba 166.5.2. pagrindinę varomąją sistemą su dviem varomaisiais blokais, arba 166.5.3. pagrindinę varomąją sistemą ir laivapriekio pavairavimo įrenginį. 166.6. Nukrypstant nuo Aprašo 151.9 papunkčio, laivuose, kurių ilgis L yra ne didesnis kaip 45 m ir kuriais daugiausia leidžiama vežti laivo ilgį metrais atitinkantį keleivių skaičių, yra leidžiama keleivių zonoje įrengti rankiniu būdu valdomas pertvaros duris be nuotolinio valdymo, jei: 166.6.1. laivas turi tik vieną denį; 166.6.2. šios durys yra prieinamos tiesiai iš denio ir nėra toliau negu 10 m nuo denio; 166.6.3. apatinis durų angos kraštas yra bent 30 cm virš keleivių zonos grindų, ir 166.6.4. kiekviename iš durimis atskirtų skyrių yra įrengtas triumo vandens lygio kontrolės signalo įtaisas. 166.7. Laivuose pagal Aprašo 166.6 papunktį vienas evakuacijos kelias gali eiti per laivo virtuvę, jei yra antras evakuacijos kelias. 166.8. Laivams, kurių ilgis L yra ne didesnis kaip 45 m, netaikomos Aprašo 148.5 papunkčio nuostatos, jei suskystintųjų dujų įrenginiuose yra atitinkamos signalizacijos sistemos, įspėjančios apie sveikatai grėsmę keliančią CO koncentraciją ir galinčius sprogti dujų ir oro mišinius. 166.9. Laivams, kurių ilgis LWL yra ne didesnis kaip 25 m, netaikomos: 166.9.1. Aprašo 153.1 papunkčio paskutinio sakinio nuostatos; 166.9.2. Aprašo 157.6.3 papunkčio nuostatos laivo virtuvėms, jei yra antras evakuacijos kelias; 166.9.3. Aprašo 158 punkto nuostatos. 166.10. Aprašo 163.11 papunktis netaikomas laivams su kajutėmis, kurių ilgis L yra ne didesnis kaip 45 m, jei kiekvienoje kajutėje yra gultų skaičių atitinkantis lengvai prieinamų dūmų gaubtų skaičius. XX SKYRIUS SPECIALIOSIOS NUOSTATOS, TAIKOMOS KELEIVINIAMS BURLAIVIAMS 167. Keleiviniams burlaiviams taikomos Aprašo II–XVIII skyrių nuostatos. Keleiviniams burlaiviams, kurių LWL yra ne didesnis kaip 45 m ir kurių didžiausias leistinas keleivių skaičius yra ne didesnis kaip LWL reikšmė metrais (keleivių skaičius gali būti 1,5 karto didesnis už LWL reikšmę metrais, jei tai galima atsižvelgiant į bures, takelažą ir denio įrangą), netaikomos: 167.1. Aprašo 5.7 papunkčio nuostatos, jei inkarai nėra transportuojami inkaro kliuzuose; 167.2. Aprašo 99.3 papunkčio nuostatos dėl ilgio; 167.3. Aprašo 159.3.1 papunkčio nuostatos; 167.4. Aprašo 166.8 papunkčio nuostatos. 168. Stovumo reikalavimai keleiviniams burlaiviams plaukiant iškėlus bures: 168.1. Pasvirimo momentui pagal Aprašo 152.5 papunktį apskaičiuoti, nustatant laivo svorio centrą, atsižvelgiama į suvyniotas ir pritvirtintas bures. 168.2. Atsižvelgiant į visas apkrovos sąlygas pagal Aprašo 152.2 papunktį ir esant standartiniam burių išdėstymui, vėjo slėgio sukeltas pasvirimo momentas negali būti toks didelis, kad būtų didesnis už 20˚ laivo pasvirimo kampą. Taip pat: 168.2.1. skaičiuojant laikoma, kad pastovus vėjo slėgis yra 0,07 kN/m2; 168.2.2. liekamasis saugus atstumas turi būti ne mažesnis negu 100 mm; ir 168.2.3. liekamasis viršvandeninis bortas negali būti neigiamas. 168.3. Statinio stovumo atstatomasis petys: 168.3.1. yra didžiausios vertės hmax, kai laivo pasvirimo kampas  max yra 25˚ arba daugiau; 168.3.2. yra ne mažesnis negu 200 mm, kai laivo pasvirimo kampas yra 30˚ arba daugiau; 168.3.3. yra teigiamas, kai laivo pasvirimo kampas yra iki 60˚. 168.4. Plotas po atstatomojo peties kreive yra ne mažesnis negu: 168.4.1. 0,055 m rad iki 30˚; 168.4.2. 0,09 m rad iki 40˚ arba kampo, kuriam esant neapsaugota anga pasiekia vandens paviršių ir kuris yra mažesnis negu 40˚; 168.4.3. tarp 30˚ ir 40˚; arba 168.4.4. 30˚ ir kampo, kuriam esant anga pasiekia vandens paviršių ir kuris yra mažesnis negu 40˚, šis plotas turi būti ne mažesnis negu 0,03 m rad. 169. Keleivinių burlaivių statybos ir mechaniniai reikalavimai: 169.1. Nukrypstant nuo Aprašo 25.3 ir 58.3 papunkčių, įranga turi būti suprojektuota nuolatiniams pasvirimams iki 20˚. 169.2. Nukrypstant nuo Aprašo 157.5.1 ir 157.9.2 papunkčių, ne ilgesnio nei 25 m keleivinio burlaivio atveju leidžiama mažesnė nei 800 mm jungiamųjų koridorių ir trapų pločio prošvaisa. Tačiau pločio prošvaisa negali būti mažesnė negu 600 mm. 169.3. Nukrypstant nuo Aprašo 157.11.1 papunkčio, tam tikrais atvejais zonose, kuriose tai yra būtina burėms valdyti, leidžiami nuimami apsauginiai turėklai. 169.4. Nukrypstant nuo Aprašo 166.6.3 papunkčio, apatinio durų angos krašto aukštį virš keleivių zonos grindų galima sumažinti iki 200 mm. Atidarius duris, jos turi automatiškai užsidaryti ir užsirakinti. 169.5. Jei yra tikimybė, kad laivui plaukiant iškėlus bures laivo sraigtas dirbs tuščiąja eiga, visos varomosios sistemos dalys, kurioms kyla grėsmė, turi būti apsaugotos nuo galimo apgadinimo. 170. Bendrosios keleivinio burlaivio takelažui taikomos nuostatos: 170.1. Takelažo dalys turi būti išdėstytos taip, kad nederamai nesitrintų. 170.2. Jei naudojama medžiaga yra ne medis arba jei naudojamas ypatingų tipų takelažas, tokios konstrukcijos turi užtikrinti tokio pat lygio saugą pagal šiame skyriuje nustatytus matmenis ir tvirtumo vertes. Tvirtumas įrodomas taip: 170.2.1. atliekamas tvirtumo skaičiavimas; arba 170.2.2. pakankamo tvirtumo patvirtinimas gaunamas iš klasifikavimo bendrovės; arba 170.2.3. matmenys nustatomi pripažintoje norminėje bazėje nurodyta tvarka. 171. Bendrosios keleivinio burlaivio stiebams ir rangautams taikomos nuostatos: 171.1. Visi rangautai turi būti iš aukštos kokybės medžiagų. 171.2. Laivo stiebams naudojamas medis: 171.2.1. turi būti be šakelių sankaupų; 171.2.2. nustatyto dydžio plotas turi būti be jaunos medienos sluoksnio; 171.2.3. kiek tai įmanoma turi būti tiesių rievių; 171.2.4. turi kaip įmanoma mažiau susisukusių ataugų. 171.3. Jei pasirenkama šiurkščiosios pušies Pinus rigida P. Mill arba didžiosios pocūgės (Duglaso kėnio) Pseudotsuga menziesii mediena, kuri yra „lygi ir geresnės“ kokybės, Aprašo 172–177 punktų lentelėse pateiktus skersmenis galima sumažinti 5 %. 171.4. Jei laivo stiebams, stengoms, rėjų atšakoms, gikams ir bušpritams naudojami rąstai nėra apvalaus skerspjūvio, tokie rąstai turi būti lygiaverčio tvirtumo. 171.5. Stiebų cokoliai, stiebų vamzdžiai ir tvirtinimai ant denio, pajoluose ir laivapriekyje arba laivagalyje turi būti montuojami taip, kad galėtų amortizuoti jas veikiančias jėgas arba perduoti jas kitoms sujungtoms konstrukcijos dalims. 171.6. Atsižvelgiant į laivo stovumą ir jį veikiančias išorines jėgas bei turimo burių ploto paskirstymą, pagal Aprašo 172–177 punktuose nustatytus matmenis leidžiami mažesnio skerspjūvio rangautai ir tam tikrais atvejais sumažintas takelažas. Įrodymai turi būti pateikiami pagal Aprašo 170.2 papunktį. 171.7. Jei laivo virpėjimo (šoninio supimosi) laikotarpis sekundėmis yra mažesnis negu trys jo pločio ketvirtadaliai metrais, Aprašo 172–158 punktuose nurodyti matmenys turi būti padidinami. Įrodymai turi būti pateikiami pagal 170.2 papunktį. 171.8. Aprašo 172–177 ir 179 punktų lentelėse pateikiamos galimos tarpinės vertės turi būti interpoliuojamos. 172. Specialiosios keleivinio burlaivio stiebams taikomos nuostatos: 172.1. Mediniai laivo stiebai turi atitikti šiuos reikalavimus: Ilgis * (m) 10 11 12 13 Skersmuo ant denio (cm) 20 22 24 26 Skersmuo ties salingu (cm) 17 17 19 21 Skersmuo ties stiebo gaubtu (cm) 15 15 17 18 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 28 30 32 34 36 39 41 43 44 46 49 51 23 25 26 28 29 31 33 34 35 37 39 41 19 21 22 23 24 25 26 28 29 30 32 33 * Atstumas nuo salingo iki denio. 172.1.1. Jei laivo stiebas turi dvi rėjas, jų skersmuo turi būti padidinamas bent 10 %. 172.1.2. Jei laivo stiebas turi daugiau negu dvi rėjas, jų skersmuo turi būti padidinamas bent 15 %. 172.1.3. Jei laivo stiebai kerta denį, stiebo skersmuo laivo stiebo apačioje turi būti ne mažesnis negu 75 % laivo stiebo skersmens denio lygyje. 172.2. Stiebų jungtys, stiebų bugeliai, salingai ir stiebų gaubtai turi būti tokių matmenų, kad būtų pakankamai tvirti. Jie turi būti tvirtai pritvirtinti. 173. Specialiosios keleivinio burlaivio stengoms taikomos nuostatos: 173.1. Medinės stengos turi atitikti šiuos reikalavimus: Ilgis * (m) 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 Skersmuo ties pagrindu (cm) 8 10 13 14 16 18 20 23 25 26 28 31 Skersmuo ties viduriu (cm) 7 9 11 13 15 16 18 20 22 24 25 27 Skersmuo ties tvirtinimo vieta** (cm) 6 7 8 10 11 13 15 16 17 18 20 21 * Bendras stengos ilgis be stiebo viršūnės. ** Stengos skersmuo stiebo viršūnės tvirtinimo lygyje. 173.2. Jei kvadrato formos burės yra pritvirtintos prie stengos, lentelėje nurodyti matmenys turi būti padidinami 10 %. 173.3. Stengos ir laivo stiebo užlaida turi būti bent 10 kartų didesnė už būtiną stengos pagrindo skersmenį. 174. Specialiosios keleivinio burlaivio bušpritams taikomos nuostatos: 174.1. Mediniai bušpritai turi atitikti šiuos mažiausius reikalavimus: Ilgis * (m) 4 5 6 7 8 9 10 11 Skersmuo ties foršteveniu (cm) 14,5 18 22 25 29 32 36 39 Skersmuo ties viduriu (cm) 12,5 16 19 23 25 29 32 35 12 43 39 * Bendras bušprito ilgis. 174.2. Laivo viduje esančios bušprito dalies ilgis turi būti bent keturis kartus didesnis už bušprito skersmenį ties foršteveniu. 174.3. Bušprito skersmuo ties viršūne turi būti ne mažesnis negu 60 % bušprito skersmens ties foršteveniu. 175. Specialiosios keleivinio burlaivio kliverio gikams taikomos nuostatos: 175.1. Mediniai kliverio gikai turi atitikti šiuos būtiniausius reikalavimus: Ilgis * (m) 2 3 4 5 6 7 8 9 10 Skersmuo ties foršteveniu (cm) 7 10 14 17 21 24 28 31 35 * Bendras kliverio giko ilgis. 175.2. Kliverio giko skersmuo ties viršūne turi būti ne mažesnis negu 60 % skersmens ties foršteveniu. 176. Specialiosios keleivinio burlaivio groto gikams taikomos nuostatos: 176.1. Mediniai groto gikai turi atitikti šiuos būtiniausius reikalavimus: Ilgis * (m) 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 Skersmuo (cm) 14 15 16 17 18 20 21 23 24 25 26 27 *Bendras groto giko ilgis 176.2. Skersmuo ties lanksto pirštu turi būti ne mažesnis negu 72 % lentelėje nurodyto skersmens. 176.3. Skersmuo ties burės metaline kilpa turi būti ne mažesnis negu 85 % lentelėje nurodyto skersmens. 176.4. Didžiausias skersmuo turi būti ties dviem trečdaliais ilgio nuo laivo stiebo. 176.5. Jei kampas tarp groto giko ir laisvojo burės krašto yra mažesnis negu 65˚, o pagrindinis šotas pritvirtintas prie giko galo arba šoto tvirtinimo taškas yra ne vienoje linijoje su burės metaline kilpa, pagal Aprašo 170.2 papunktį nustatomas didesnis skersmuo. 176.6. Jei burių plotas yra mažesnis negu 50 m2, leidžiama sumažinti lentelėje nurodytus matmenis. 177. Specialiosios keleivinio burlaivio gafeliams taikomos nuostatos: 177.1. Mediniai gafeliai turi atitikti šiuos būtiniausius reikalavimus: Ilgis * (m) Skersmuo (cm) 4 10 5 12 6 14 7 16 8 17 9 18 10 20 * Bendras gafelio ilgis. 177.2. Gafelio be atramos ilgis turi būti ne didesnis negu 75 %. 177.3. Sąvaržų atsparumas trūkimui turi būti bent 1,2 karto didesnis už didžiausio falo atsparumą trūkimui. 177.4. Viršutinis sąvaržos kampas turi būti daugiausia 60˚. 177.5. Jei, nukrypstant nuo Aprašo 177.4 papunkčio, viršutinis sąvaržos kampas yra didesnis negu 60˚, jos atsparumas tempimui turi būti koreguojamas, kad ji išlaikytų šiomis sąlygomis veiksiančias jėgas. 177.6. Jei burių plotas yra mažesnis negu 50 m2, leidžiama sumažinti lentelėje nurodytus matmenis. 178. Bendrosios stovimajam ir judamajam keleivinio burlaivio takelažui taikomos nuostatos: 178.1. Stovimasis ir judamasis takelažas turi atitikti Aprašo 160 ir 161 punktuose nustatytus tvirtumo reikalavimus. 178.2. Plieniniai lynai gali būti sujungiami: 178.2.1. rezginiais; 178.2.2. suveržiamosiomis movomis; arba 178.2.3. sandarinamosiomis movomis. Lyno galų rezginiai turi būti iš kelių spalvų lynų vijų, o galai turi būti užtaisomi, kad neirtų. 178.3. Lyno kilpos turi būti su žiedais. 178.4. Virvės turi būti rišamos taip, kad neužstotų prieigos vietų ir trapų. 179. Specialiosios stovimajam keleivinio burlaivio takelažui taikomos nuostatos: 179.1. Forštagai ir vantai turi atitikti šiuos būtiniausius reikalavimus: Laivo stiebo ilgis * (m) Forštago atsparumas tempimui (kN) Vantų atsparumas tempimui (kN) Trosų ir lynų virvėms sutvirtinti skaičius vienai pusei 11 160 355 3 12 172 415 3 13 185 450 3 14 200 485 3 15 220 525 3 16 244 540 3 17 269 630 4 18 294 720 4 * Atstumas iki denio nuo viršūnės arba salingo 179.2 Bakštagai, stengos, bėgamieji kliverštagai, kliverio gikai ir bušprito vantai turi atitikti šiuos būtiniausius reikalavimus: Laivo stiebo ilgis * (m) Bakštago atsparumas tempimui (kN) Stengos atsparumas tempimui (kN) Stengos ilgis (m) Bėgamojo kliverštago atsparumas tempimui (kN) Kliverio giko ilgis (m) Bušprito vantų atsparumas tempimui (kN) <13 89 89 <6 58 <5 58 13–18 119 119 6–8 89 5–7 89 >18 159 159 >8 119 >7 119 * Atstumas iki denio nuo viršūnės arba salingo 179.3. Pasirinkta virvės konstrukcija turi atitikti 6x7 FE virvių konstrukcijos metodą ir turi būti 1550 N/mm2 tvirtumo kategorijos, arba gali būti naudojamos tokios pat tvirtumo kategorijos virvės, atitinkančios 6x36 SE arba 6x19 FE konstrukcijos metodą. Kadangi 6x19 konstrukcijos metodą atitinkančios virvės yra tampresnės, lentelėje nurodytas atsparumas tempimui turi būti padidinamas 10 %. Skirtingos konstrukcijos virves leidžiama naudoti, jei jų savybės yra panašios. 179.4. Jei naudojamas standusis takelažas, lentelėje nurodytas atsparumas tempimui turi būti padidinamas 30 %. 179.5. Takelažui gali būti naudojamos tik patvirtintos šakutės, apvaliosios kilpos ir varžtai. 179.6. Varžtus, šakutes, apvaliąsias kilpas ir trosų sąvaržas turi būti galima tinkamai pritvirtinti. 179.7. Vaterštago atsparumas tempimui turi būti bent 1,2 karto didesnis už atitinkamų kliverštago ir bėgamojo kliverštago atsparumą. 179.8. Mažesniuose negu 30 m3 vandentalpos laivuose leidžiama sumažinti toliau lentelėje nurodytą atsparumą tempimui: Vandentalpa, padalyta iš laivo stiebų skaičiaus (rrf) > 20 ir iki 30 nuo 10 iki 20 < 10 Mažinimas (%) 20 35 60 180. Specialiosios judamajam keleivinio burlaivio takelažui taikomos nuostatos: 180.1. Judamajam takelažui turi būti naudojamos pluošto virvės arba plieniniai vieliniai trosai. Judamojo takelažo mažiausias atsparumas tempimui ir skersmuo pagal burių plotą turi atitikti šiuos būtiniausius reikalavimus: Judamojo takelažo tipas Stakselio falai Gafelio falai Topselio falai Stakselio šotai Virvės medžiaga Burių plotas (m2) Mažiausias Virvės skersmuo atsparumas (mm) tempimui (kN) Plieninė viela iki 35 20 6 > 35 38 8 Pluoštas (polipropileno Virvės skersmuo ne mažesnis negu 14 mm ir vienas virvių (PP) skriemulys kiekvieniems 25 m2 arba jų daliai Plieninė viela iki 50 20 6 > 50 iki 80 30 8 > 80 iki 120 60 10 >120 iki 160 80 12 Pluoštas (PP) Virvės skersmuo ne mažesnis negu 18 mm ir vienas virvių skriemulys kiekvieniems 30 m2 arba jų daliai. Pluoštas (PP) iki 40 14 > 40 18 Gafelio (topselio) šotai Jei burių plotas didesnis negu 30 m2, vietoj šoto naudojamas kabamasis keltuvas arba šotą galima valdyti suktuvu. Plieninė viela < 100 60 10 nuo 100 iki 150 85 12 > 150 116 14 Topselio šotams yra būtinos tamprios jungiamosios detalės (priekinės pavažos). Pluoštas (PP) Virvės skersmuo ne mažesnis negu 18 mm ir bent trys virvių skriemuliai. Jei burių plotas yra didesnis negu 60 m2, vienas virvių skriemulys kiekvieniems 20 m2. 180.2. Judamasis takelažas, sudarantis stovų dalį, turi būti tokio atsparumo tempimui, kuris atitinka atitinkamų štagų arba vantų atsparumą. 180.3. Jei naudojamos kitos medžiagos, negu nurodyta Aprašo 180.1 papunktyje, turi būti laikomasi to papunkčio lentelėje pateiktų tvirtumo verčių. Neturi būti naudojamos polietileno pluošto virvės. 181. Keleivinio burlaivio takelažo jungiamosios detalės ir dalys: 181.1. Jei naudojamos plieninės vielos arba pluošto virvės, nuo vienos virvės centro iki kitos matuojamas virvių skriemulių skersmuo turi atitikti šiuos būtiniausius reikalavimus: Plieninė viela (mm) Pluoštas (mm) Virvės skriemulys (mm) 6 16 100 7 18 110 8 20 120 9 22 130 10 24 145 11 26 155 12 28 165 181.2. Nukrypstant nuo Aprašo 181.1 papunkčio, virvių skriemulių skersmuo gali būti iki šešių kartų didesnis už plieninės vielos skersmenį, jei plieninė viela nėra nuolat traukiama per skriemulius. 181.3. Jungiamųjų detalių (pvz., šakučių, apvaliųjų kilpų, trosų sąvaržų, ąsų antsiuvų, varžtų, žiedų ir apkabų) atsparumas tempimui turi atitikti stovimojo arba judamojo takelažo, kuris yra prie jų pritvirtintas, atsparumą tempimui. 181.4. Štagų ir vantų futoksų jungiamosios detalės turi būti suprojektuotos taip, kad išlaikytų jas veikiančias jėgas. 181.5. Prie kiekvienos kilpos gali būti tvirtinama tik viena apkaba kartu su atitinkamu štagu arba vantu. 181.6. Falų ir topenantų blokai turi būti tvirtai pritvirtinti prie laivo stiebo, tam naudojamos geros būklės trosų sąvaržos. 181.7. Ąsų antsiuvų, antelių, virvių tvirtinamųjų kaiščių ir laivastiebių atitvarų tvirtinimas turi būti suprojektuotas taip, kad jie išlaikytų jas veikiančias jėgas. 182. Keleivinio burlaivio burės: 182.1. Turi būti užtikrinama, kad bures būtų galima nesunkiai, greitai ir saugiai sulankstyti. 182.2. Burių plotas turi atitikti laivo tipą ir vandentalpą. 183. Keleivinio burlaivio įranga: 183.1. Laivuose, kuriuose yra kliverio gikas arba bušpritas, turi būti kliverio tinklelis ir pakankamas skaičius atitinkamų laikomųjų ir įtempiamųjų įtaisų. 183.2. Įrangos pagal Aprašo 183.1 papunktį gali nebūti, jei kliverio gike arba bušprite yra rankinis seisingas ir pakankamo dydžio liktrosai, kad būtų galima pritvirtinti saugos diržų įrangą, kuri turi būti laive. 183.3. Takelažo darbams atlikti turi būti įrengta kabamoji sėdynė. XXI SKYRIUS SPECIALIOSIOS NUOSTATOS, TAIKOMOS VIDAUS VANDENŲ TRANSPORTO PRIEMONĖMS, KURIOS GALI BŪTI STUMIAMOS ARBA VELKAMOS VILKSTINĖS ARBA SUJUNGTOS GRUPĖS DALIS 184. Stūmikuose turi būti tinkamas stumiamasis įtaisas. Stūmikai turi būti suprojektuoti ir įrengti taip, kad: 184.1. įgulos galėtų lengvai ir saugiai perlipti į stumiamą vidaus vandenų transporto priemonę, kai yra sukabinti sukabinamieji įtaisai; 184.2. jie galėtų būti pastovioje padėtyje sukabintos vidaus vandenų transporto priemonės atžvilgiu; 184.3. vidaus vandenų transporto priemonės negalėtų judėti viena kitos atžvilgiu. 185. Jei vidaus vandenų transporto priemonės yra sukabintos trosais, stūmikuose turi būti bent du specialūs suktuvai arba lygiaverčiai sukabinamieji įtaisai trosams įtempti. 186. Sukabinamaisiais įtaisais su stumiamomis vidaus vandenų transporto priemonėmis turi būti galima suformuoti standųjį sąstatą. Jei vilkstines sudaro stūmikas ir viena stumiama vidaus vandenų transporto priemonė, sukabinamaisiais įtaisais turi būti galima reguliuoti sujungimą. Būtini pavaros įtaisai turi lengvai amortizuoti perduotinas jėgas ir turi būti lengvai bei saugiai valdomi. Šiems pavaros įtaisams Aprašo 22–24 punktai taikomi mutatis mutandis. 187. Aprašo 5.1.1 punkte nurodytos taraninės pertvaros stūmikuose gali nebūti. 188. Vidaus vandenų transporto priemonės, kurios gali būti stumiamos: 188.1. Lichteriams, neturintiems vairavimo sistemos, gyvenamųjų patalpų, mašinų skyrių arba katilinių, netaikomos šios nuostatos: 188.1.1. Aprašo IV–VI ir XV skyrių; 188.1.2. Aprašo 50.2–50.8 papunkčių, 99 punkto ir 104.1 papunkčio. 188.2. Jei vairavimo sistemos, gyvenamosios patalpos, mašinų skyriai arba katilinės lichteriuose yra, jiems taikomos atitinkamos Aprašo nuostatos. 188.3. Be to, laivu gabenami lichteriai, kurių ilgis yra ne didesnis kaip 40 m, turi atitikti šiuos reikalavimus: 188.3.1. Aprašo 5.1.1 papunktyje nurodytų taraninių pertvarų gali nebūti, jei jų priekinės pusės gali išlaikyti apkrovą, kuri yra bent 2,5 karto didesnė, nei nustatyta tokios pat grimzlės vidaus vandenų transporto priemonių, pastatytų pagal klasifikavimo bendrovės reikalavimus, taraninėms pertvaroms. 188.3.2. Nukrypstant nuo Aprašo 50.1 papunkčio, dvigubo dugno skyriai, į kuriuos sunku patekti, neturi būti nusausinami, jei jų tūris yra ne didesnis kaip 5 % laivu gabenamo lichterio vandentalpos esant didžiausiai leidžiamai pakrauto lichterio grimzlei. 188.4. Vidaus vandenų transporto priemonėse, kurios gali būti stumiamos, turi būti sukabinamieji įtaisai, užtikrinantys saugų prikabinimą prie kitų vidaus vandenų transporto priemonių. 189. Vidaus vandenų transporto priemonėse, skirtose stumti bortais sukabintų vidaus vandenų transporto priemonių grupes, turi būti knechtai arba lygiaverčiai įtaisai, kuriais, esant pakankamam jų skaičiui ir tinkamam išdėstymui, būtų galima saugiai prikabinti sujungtą grupę. 190. Vidaus vandenų transporto priemonėse, kurios gali būti stumiamos vilkstinėse, turi būti sukabinamieji įtaisai, knechtai arba lygiaverčiai įtaisai, kuriais, esant pakankamam jų skaičiui ir tinkamam išdėstymui, būtų galima užtikrinti saugų prikabinimą prie kitų vilkstinės vidaus vandenų transporto priemonių. 191. Vilkikai turi atitikti šiuos reikalavimus: 191.1. Vilkimo įtaisai turi būti išdėstyti taip, kad jų naudojimas nekeltų pavojaus vidaus vandenų transporto priemonei, įgulai arba kroviniui. 191.2. Vilkikuose turi būti vilkimo kablys, kurį būtų galima saugiai atkabinti iš vairinės; ši nuostata netaikoma, jei dėl konstrukcijos arba kitų jungiamųjų detalių jie negali apsiversti. 191.3. Vilkimo įtaisus turi sudaryti suktuvai arba vilkimo kablys. Vilkimo įtaisai turi būti montuojami prieš laivo sraigto plokštumą. Šis reikalavimas netaikomas vidaus vandenų transporto priemonėms, vairuojamoms naudojant nuosavą varomąją įrangą, pavyzdžiui, vairo sraigtus arba cikloidinius sraigtus. 191.4. Nukrypstant nuo Aprašo 191.3 papunkčio nuostatų, vilkikams, kurie pagal Lietuvos Respublikoje taikomas laivybos taisykles velka tik motorinius laivus, užtenka vilkimo įtaiso, pavyzdžiui, knechto arba lygiaverčio įtaiso. Aprašo 191.2 papunktis taikomas mutatis mutandis. 191.5. Jei vilkimo trosai gali užkliūti už laivagalio, turi būti sumontuojami nukreipiamieji trosų fiksatorius turintys lankai. 192. Vilkikams, kurių ilgis yra didesnis kaip 86 m, draudžiama vilkti pasroviui. XXII SKYRIUS SPECIALIOSIOS NUOSTATOS, TAIKOMOS PLŪDURIUOJANTIESIEMS ĮRENGINIAMS 193. Plūduriuojančiųjų įrenginių konstrukcijai ir įrangai taikomos Aprašo II, VI–XVII ir XXI skyrių nuostatos. Plūduriuojantieji įrenginiai, turintys nuosavą varomąją įrangą, taip pat turi atitikti IV ir V skyrių reikalavimus. Varomieji įtaisai, leidžiantys plaukti tik trumpais nuotoliais, nelaikomi nuosava varomąja įranga. 194. Leidžiančios nukrypti nuostatos: 194.1. Aprašo 5.1 ir 5.2 papunkčiai taikomi mutatis mutandis; 194.2. Aprašo 30 punktas taikomas mutatis mutandis; 194.3. Aprašo 119.5 papunktyje nustatyti didžiausi garsinio slėgio lygiai gali būti viršyti veikiant plūduriuojančiojo įrenginio mechanizmui, jei reiso metu naktį laive niekas nemiega; 194.4. leidžiama nukrypti nuo kitų konstrukcijos, mechanizmų arba įrangos reikalavimų, jei kiekvienu atveju užtikrinama nemažesnė sauga; 194.5. Aprašo 80 punktas netaikomas, jei plūduriuojančiojo įrenginio eksploatacijos metu jį galima tvirtai pritvirtinti darbiniu inkaru arba poliais. Tačiau plūduriuojantysis įrenginys, turintis nuosavą varomąją įrangą, turi turėti bent vieną inkarą, atitinkantį Aprašo 80 punkto reikalavimus, jei laikoma, kad empirinis koeficientas k yra lygus 45, o T yra laikomas lygiu aukščiui H; 194.6. Aprašo 119.1 papunkčio antras sakinys netaikomas, jei gyvenamąsias patalpas galima pakankamai apšviesti elektra. 194.7. Papildomai taikomos šios nuostatos: 194.7.1. dėl Aprašo 50.2 papunkčio antro sakinio: triumo siurblys turi būti motorinis; 194.7.2. dėl Aprašo 52.3 papunkčio: stacionaraus plūduriuojančiojo įrenginio atveju, veikiant jo mechanizmui, 25 m atstumu horizontaliai nuo jo borto triukšmas gali būti didesnis kaip 65 dB(A); 194.7.3. dėl Aprašo 100.1 papunkčio: būtina turėti bent vieną papildomą nešiojamąjį gesintuvą, jei denyje yra mechanizmas, kuris nėra stabiliai pritvirtintas prie vidaus vandenų transporto priemonės; 194.7.4. dėl Aprašo 134.2 papunkčio: be buitinės paskirties suskystintųjų dujų įrangos, taip pat gali būti kita suskystintųjų dujų įranga, atitinkanti jai taikomus reikalavimus. 195. Papildomi reikalavimai: 195.1. Plūduriuojančiajame įrenginyje, kuriame eksploatacijos metu yra asmenų, turi būti sumontuota bendroji avarinės signalizacijos sistema. Avarinės signalizacijos signalas turi būti aiškiai atskiriamas nuo kitų signalų ir gyvenamosiose patalpose bei visose darbo vietose pasiekti garsinio slėgio lygį, kuris yra bent 5 dB(A) didesnis už didžiausią vietos garsinio slėgio lygį. Avarinės signalizacijos sistemą turi būti galima įjungti iš vairinės ir pagrindinių darbo vietų. 195.2. Darbo įranga turi būti pakankamai tvirta, kad atlaikytų ją veikiančias apkrovas, ir turi atitikti Techninį reglamentą „Mašinų sauga“, patvirtintą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 28 „Dėl Techninio reglamento „Mašinų sauga“ patvirtinimo“. 195.3. Darbo įrangos ir tam tikrais atvejais jos papildomų įtaisų stabilumas (pasipriešinimas, kad nebūtų prarasta pusiausvyra) ir tvirtumas turi būti tokie, kad ji galėtų atlaikyti jėgas, atsirandančias dėl plūduriuojančiojo įrenginio numatomo pasvirimo, diferento ir judėjimo. 195.4. Jei krovinys nukeliamas keltuvais, pagal stabilumą ir tvirtumą didžiausia leidžiama apkrova turi būti nurodyta gerai matomoje vietoje denyje ir valdymo stotyse esančiuose skyduose. Jei keliamąją galią galima padidinti prikabinus papildomas plūdes, turi būti aiškiai nurodomos leidžiamos vertės naudojant šias papildomas plūdes ar jų nenaudojant. 196. Liekamasis saugus atstumas: 196.1. Taikant šį skyrių liekamasis saugus atstumas – trumpiausias vertikalus atstumas tarp vandens paviršiaus ir žemiausios plūduriuojančiojo įrenginio dalies, žemiau kurios ji jau yra laidi vandeniui, atsižvelgiant į diferentą ir pasvirimą, susidarantį dėl Aprašo 199.4–199.9 papunkčiuose nurodytų momentų. 196.2. Pagal Aprašo 199.1 papunktį purslams nelaidžios ir oro sąlygoms atsparios angos liekamasis saugus atstumas yra pakankamas, jei jis yra bent 300 mm. 196.3. Angos, kuri yra laidi purslams ir neatspari oro sąlygoms, liekamasis saugus atstumas turi būti bent 400 mm. 197. Liekamasis viršvandeninis bortas: 197.1. Taikant šį skyrių liekamasis viršvandeninis bortas – mažiausias vertikalus atstumas tarp vandens paviršiaus ir viršutinio denio paviršiaus prie jo krašto, atsižvelgiant į diferentą ir pasvirimą, susidarantį dėl Aprašo 199.4–199.9 papunkčiuose nurodytų momentų. 197.2. Pagal Aprašo 199.1 papunktį liekamasis viršvandeninis bortas yra pakankamas, jei jis yra bent 300 mm. 197.3. Liekamasis viršvandeninis bortas gali būti mažesnis, jei įrodoma, kad įvykdyti Aprašo 200 punkto reikalavimai. 197.4. Jei plūdės forma pastebimai skiriasi nuo pontono formos, kaip cilindrinės plūdės atveju, arba jei plūdės skerspjūvis turi daugiau nei keturias kraštines, leidžiama nesilaikyti Aprašo 197.2 papunktyje nustatytų reikalavimų liekamajam viršvandeniniam bortui. Ši nuostata taip pat taikoma plūduriuojančiajam įrenginiui, kurį sudaro kelios plūdės. 198. Šoninio svirimo bandymas: 198.1. Pagal Aprašo 199 ir 200 punktus stovumo patvirtinimas grindžiamas tinkamai atliktu šoninio svirimo bandymu. 198.2. Jei atliekant šoninio svirimo bandymą neįmanoma pasiekti pakankamų pasvirimo kampų arba jei šoninio svirimo bandymas sukelia pernelyg didelių techninių sunkumų, vietoj jo galima atlikti vidaus vandenų transporto priemonės svorio centro ir svorio apskaičiavimą. Svorio apskaičiavimo rezultatą patikrinus išmatuojant grimzlę, gautas skirtumas turi būti ne didesnis kaip ± 5 %. 199. Stovumo patvirtinimas: 199.1. Turi būti patvirtinta, kad, atsižvelgiant į mechanizmų apkrovas eksploatacijos metu ir plaukiant, liekamasis viršvandeninis bortas ir liekamasis saugus atstumas yra pakankami. Kad tai būtų padaryta, diferento ir pasvirimo kampų suma turi būti ne didesnė kaip 10˚, o plūdės dugnas neišnirti. 199.2. Stovumo patvirtinimą sudaro šie duomenys ir dokumentai: 199.2.1. sumažinto mastelio plūdžių bei mechanizmų brėžiniai ir išsamūs duomenys apie juos, kurie yra būtini stovumui patvirtinti, įskaitant talpyklų turinį, angas, per kurias galima patekti į laivo vidų; 199.2.2. hidrostatiniai duomenys arba kreivės; 199.2.3. statinio stovumo atstatomojo peties kreivės, kiek tai būtina pagal Aprašo 199.5 papunktį arba 200 punktą; 199.2.4. eksploatacijos sąlygų aprašymas bei atitinkami svorio ir svorio centro duomenys, įskaitant nepakrauto laivo ir įrangos padėtį laivo atžvilgiu; 199.2.5. pasvirimo, diferento ir atstatomųjų momentų apskaičiavimas, nurodant diferentą bei pasvirimo kampus ir atitinkamą liekamąjį viršvandeninį bortą bei liekamuosius saugius atstumus; 199.2.6. skaičiavimo rezultatų suvestinė, nurodant eksploatacijos ir didžiausių apkrovų ribas. 199.3. Stovumo patvirtinimas grindžiamas bent šiomis apkrovos prielaidomis: 199.3.1. žemsiurbių iškasamų medžiagų savitoji masė: smėlio ir žvirgždo – 1,5 t/m3; labai šlapio smėlio – 2,0 t/m3; žemės, vidutiniškai – 1,8 t/m3; smėlio ir vandens mišinio kanaluose – 1,3 t/m3; 199.3.2. griebiamųjų žemsiurbių atveju Aprašo 199.3.1 papunktyje pateiktos vertės padidinamos 15 %; 199.3.3. hidraulinių žemsiurbių atveju atsižvelgiama į didžiausią keliamąją galią. 199.4. Patvirtinant stovumą atsižvelgiama į momentus, atsirandančius dėl apkrovos, nesimetriškos konstrukcijos, vėjo slėgio, savaeigio plūduriuojančiojo įrenginio posūkio plaukiant, prireikus, skersinės srovės, balasto ir atsargų, denio apkrovų ir tam tikrais atvejais krovinio, skysčių laisvųjų paviršių, inercijos jėgų ir kitos mechaninės įrangos. Momentai, kurie gali veikti vienu metu, sudedami. 199.5. Vėjo slėgio sukeltas momentas apskaičiuojamas pagal šią formulę: T  M W = c  pW  A1W +  [kNm], 2  kurioje: c = nuo formos priklausantis pasipriešinimo koeficientas, laivo griaučių c = 1,2, o ištisinio profilio sijų c = 1,6. Apskaičiuojant abi vertes atsižvelgiama į vėjo gūsius. Visas rėmo kontūro linijos apibrėžtas plotas laikomas paviršiaus plotu, į kurį pučia vėjas. pw = savitasis vėjo slėgis; jis paprastai laikomas lygiu 0,25 kN/m2; A = šoninė plokštuma virš didžiausios grimzlės plokštumos (m2); 1w = atstumas nuo A šoninės plokštumos ploto centro iki didžiausios grimzlės, m. 199.6. Savaeigio plūduriuojančiojo įrenginio posūkio plaukiant sukurtiems momentams nustatyti naudojama Aprašo 152.8 papunktyje pateikta formulė. 199.7. Į skersinės srovės sukurtą momentą atsižvelgiama tik plūduriuojančiojo įrenginio, kuris eksploatuojant pritvirtinamas inkaru arba pririšamas skersai srovės, atveju. 199.8. Nustatomas stovumo požiūriu nepalankiausias talpyklos užpildymo lygis ir atitinkamas momentas, kuris įskaičiuojamas apskaičiuojant momentus, susidarančius dėl skystojo balasto ir skystųjų atsargų. 199.9. Turi būti deramai atsižvelgta į inercijos jėgų sukeltą momentą, jei krovinio ir mechanizmo judėjimas gali turėti įtakos stovumui. 199.10. Vertikalias šonines sienas turinčių plūdžių atstatomieji momentai gali būti apskaičiuojami pagal šią formulę: M a = 10  D  MG  sin  [kNm], kurioje: MG = metacentrinis aukštis (m),  = pasvirimo kampas laipsniais. Ši formulė taikoma ne didesniems nei 10˚ pasvirimo kampams arba pasvirimo kampui, atitinkančiam denio krašto nugrimzdimą arba dugno krašto išnirimą, mažiausias kampas laikomas lemiamu. Formulė gali būti taikoma ne didesniu nei 5˚ kampu pasvirusioms nuožulnioms šoninėms sienoms, taip pat taikomos Aprašo 199.3–199.9 papunkčiuose nustatytos ribinės sąlygos. Jei dėl tam tikros (-ų) plūdės (-ių) formos toks supaprastinimas negalimas, būtinos atstatomojo peties kreivės, nurodytos Aprašo 199.2.3 papunktyje. 200. Stovumo patvirtinimas, jei sumažinamas liekamasis viršvandeninis bortas: 200.1. Jei liekamasis viršvandeninis bortas yra sumažintas pagal Aprašo 197.3 papunktį, turi būti įrodoma, kad visomis eksploatacijos sąlygomis: 200.1.1. po koregavimo atsižvelgiant į skysčių laisvuosius paviršius, metacentrinis aukštis yra ne mažesnis nei 0,15 m; 200.1.2. 0–30˚ pasvirimo kampų atveju atstatomasis petys yra bent: h = 0,30 − 0,28   n [m]  n – pasvirimo kampas, nuo kurio atstatomojo peties kreivės vertės yra neigiamos (stovumo intervalas). Jis turi būti ne mažesnis nei 20˚ arba 0,35 rad ir nėra įrašomas į formulę, jei yra didesnis nei 30˚ arba 0,52 rad,  n vienetu laikant radianą (rad) (1˚ = 0,01745 rad); 200.1.3. diferento ir pasvirimo kampų suma yra ne didesnė kaip 10˚; 200.1.4. išlaikomas Aprašo 196 punkto reikalavimus atitinkantis liekamasis saugus atstumas; 200.1.5. išlaikomas bent 0,05 m liekamasis viršvandeninis bortas; 200.1.6. 0–30˚ pasvirimo kampų atveju liekamasis atstatomasis petys išlieka bent: h = 0,20 − 0,23   n [m]  n – pasvirimo kampas, nuo kurio atstatomojo peties kreivės vertės yra neigiamos; jis neįrašomas į formulę, jei yra didesnis nei 30˚ arba 0,52 rad. Liekamasis atstatomasis petys – didžiausias skirtumas tarp 0˚ ir 30˚ pasvirimo tarp atstatomojo peties kreivės ir pasvirimo peties kreivės. Jei vanduo pasiekia angą į laivo vidų, kai pasvirimo kampas yra mažesnis nei kampas, atitinkantis didžiausią skirtumą tarp peties kreivių, turi būti atsižvelgta į tą pasvirimo kampą atitinkantį petį. 201. Grimzlės žymės ir grimzlės skalės turi būti pritvirtintos pagal Aprašo 13 ir 15 punktus. 202. Aprašo 196–200 punktai gali būti netaikomi plūduriuojančiajam įrenginiui, kurio mechanizmas jokiomis aplinkybėmis negali pakeisti jo pasvirimo arba diferento, ir jei pagrindžiama, kad negali pasislinkti svorio centras. Tačiau esant didžiausiai apkrovai saugus atstumas turi būti bent 300 mm, o viršvandeninis bortas – bent 150 mm. Angų, kurių negalima uždaryti taip, kad jos būtų nelaidžios purslams ir atsparios oro sąlygoms, saugus atstumas turi būti bent 500 mm. XXIII SKYRIUS SPECIALIOSIOS NUOSTATOS, TAIKOMOS STATYBVIETĖSE NAUDOJAMOMS VIDAUS VANDENŲ TRANSPORTO PRIEMONĖMS 203. Statybvietėse naudojamos vidaus vandenų transporto priemonės, kurios yra atitinkamai įvardytos tinkamumo plaukioti liudijime, gali plaukioti ne statybvietėse tik nepakrautos. 204. Nuo statybvietėse naudojamoms vidaus vandenų transporto priemonėms taikomų Aprašo II– XVII ir XXI skyriuose nustatytų reikalavimų leidžiančios nukrypti nuostatos: 204.1. Aprašo 5.1 papunktis taikomas mutatis mutandis; 204.2. jei vidaus vandenų transporto priemonės yra savaeigės, Aprašo IV ir V skyriai taikomi mutatis mutandis; 204.3. Aprašo 99.2 papunktis taikomas mutatis mutandis; 204.4. leidžiamos su Administracija suderintos konstrukcijos, išdėstymo ir įrangos reikalavimų išimtys, jei kiekvienu atveju užtikrinama lygiavertė sauga. 204.5. Netaikomos šios nuostatos: 204.5.1. Aprašo 50.2–50.8 papunkčių, jei nebūtina įgula; 204.5.2. Aprašo 80 ir 83 punktų, jei statybvietėse naudojamas vidaus vandenų transporto priemones galima tvirtai pritvirtinti darbiniais inkarais arba poliais. Tačiau savaeigės tokios priemonės turi turėti bent vieną inkarą, atitinkantį Aprašo 80 papunktyje numatytus reikalavimus, kai laikoma, kad koeficientas k yra lygus 45, o T yra mažiausias aukštis; 204.5.3. Aprašo 99.1 papunkčio nuostata dėl privalomų švartavimosi žiburių autonominių atsarginių žibintų, jei statybvietėse naudojamos vidaus vandenų transporto priemonės nėra savaeigės. 205. Saugus atstumas ir viršvandeninis bortas: 205.1. Jei statybvietėse naudojama vidaus vandenų transporto priemonė naudojama kaip rekultivuojamoji barža arba išsikraunančioji barža, saugus atstumas iš triumo zonos išorės turi būti bent 300 mm, o viršvandeninis bortas – bent 150 mm. Leidžiamas mažesnis viršvandeninis bortas, jei skaičiavimu įrodoma, kad stovumas yra pakankamas, kai krovinio savitoji masė yra 1,5 t/m 3, o denio bortai nesiekia vandens. Turi būti atsižvelgiama į suskystintojo krovinio poveikį. 205.2. Aprašo 8 ir 9 punktų nuostatos statybvietėse naudojamoms vidaus vandenų transporto priemonėms, kurioms netaikomas Aprašo 205.1 papunktis, taikomos mutatis mutandis. 206. Laivo valtys neprivalomos, jei statybvietėse naudojamos vidaus vandenų transporto priemonės nėra savaeigės arba laivo valtis laikoma kitoje statybvietės vietoje. XXIV SKYRIUS SPECIALIOSIOS NUOSTATOS, TAIKOMOS PRAMOGINIAMS LAIVAMS 207. Pramoginiai laivai, kurių korpuso ilgis 24 m ir daugiau, turi atitikti šias Aprašo nuostatas: 207.1. 4.2, 4.4, 5.1.1, 5.6 ir 6.1 papunkčių; 207.2. IV skyriaus; 207.3. 21.1 papunkčio ir 28 punkto; 207.4. 29.1 ir 29.2 papunkčių, 30 punkto, 31.1, 31.2, 32.1, 33.3 papunkčių; 207.5. 44.1, 44.2, 45.1, 45.3 papunkčių, 46 punkto, 47.1–47.10, 47.14 papunkčių, 48 ir 49 punktų, 50.1, 50.2, 50.5, 50.7, 50.10, 51.1 papunkčių ir 52 punkto; 207.6. VIII skyriaus; 207.7. 55.1 papunkčio mutatis mutandis; 207.8. 82, 83 ir 86–98 punktų, 99.1, 99.3 ir 99.7–99.10 papunkčių, 100.1.1, 100.1.2 ir 100.1.4 papunkčių (tačiau laive turi būti bent du gesintuvai), 100.2–100.6 papunkčių, 101, 102 ir 104 punktų; 207.9. XVI skyriaus; 207.10. XVII skyriaus. XXV SKYRIUS SPECIALIOSIOS NUOSTATOS, TAIKOMOS KONTEINERIUS PLUKDANTIEMS LAIVAMS 208. Konteinerius plukdančių laivų stovumo patvirtinimui taikomos ES-TRIN standarto 27 skyriaus nuostatos. XXVI SKYRIUS SPECIALIOSIOS NUOSTATOS, TAIKOMOS ILGESNĖMS NEI 110 M VIDAUS VANDENŲ TRANSPORTO PRIEMONĖMS 209. Ilgesnėms nei 110 m vidaus vandenų transporto priemonėms be atitinkamų Aprašo II–XXV skyrių nuostatų papildomai taikomos ES-TRIN standarto 28 skyriaus nuostatos. XXVII SKYRIUS SPECIALIOSIOS NUOSTATOS, TAIKOMOS GREITAEIGIAMS LAIVAMS 210. Greitaeigiai laivai turi atitikti jiems taikomus Aprašo II–XIX skyrių reikalavimus, išskyrus šias nuostatas: 210.1. 6.7 papunkčio; 210.2. 50.2 papunkčio – dėl reikalavimo, kad bent vienas iš triumo siurblių turi būti motorinis; 210.3. 106.4 papunkčio antro sakinio; 210.4. 119.4 papunkčio – dėl reikalavimo, kad vienas iš gyvenamosiose ir miegamosiose patalpose privalomų dviejų išėjimų gali būti suprojektuotas kaip avarinis išėjimas; 210.5. 157.3.1 papunkčio antro sakinio. 211. Greitaeigių laivų negalima statyti kaip laivų su kajutėmis. 212. Greitaeigiuose laivuose draudžiami šie įrenginiai: 212.1. prietaisai, turintys degiklius su dagčiais; 212.2. garinamieji mazuto šildytuvai su degikliais; 212.3. kietojo kuro šildymo prietaisai; 212.4. suskystintųjų dujų įrenginiai. 213. Greitaeigiai laivai turi būti statomi ir priskiriami tam tikrai klasei prižiūrint klasifikavimo bendrovei ir pagal jos nustatytas konkrečias taisykles, taikomas greitaeigiams laivams. Turi būti išlaikoma nustatyta klasė. 214. Visas duris vandeniui nelaidžiose pertvarose turi būti galima valdyti nuotoliniu būdu. 215. Sugedus vairo mechanizmo pavaros įtaisui arba sutrikus jo darbui, nedelsiant turi įsijungti antras savarankiškas pavaros įtaisas arba rankiniu būdu valdomas pavaros įtaisas. 216. Greitaeigiame laive turi būti įrengtos sėdimosios vietos didžiausiam laive leidžiamam keleivių skaičiui. Sėdimosiose vietose turi būti įrengti saugos diržai. Saugos diržų gali nebūti, jei yra numatyta tinkama apsauga nuo smūgių arba jei jie nėra būtini pagal 2000 m. greitaeigių laivų saugos kodekso (HSC Code 2000) 4 skyriaus 6 dalį. 217. Greitaeigio laivo viršvandeninis bortas turi būti bent 500 mm. 218. Greitaeigio laivo vairinė: 218.1. Vairinė turi būti įrengta taip, kad laivui plaukiant vairininkas ir antrasis įgulos narys visada galėtų atlikti savo užduotis. 218.2. Laivo vairavimo vieta turi būti įrengta taip, kad joje tilptų Aprašo 218.1 papunktyje paminėtų asmenų darbo vietos. Navigaciniai, manevravimo, kontrolės bei ryšio prietaisai ir kitos svarbios valdymo svirtys turi būti pakankamai arti viena kitos, kad antrasis įgulos narys bei vairininkas sėdėdami gautų būtiną informaciją ir atitinkamai valdytų valdymo svirtis ir įrenginius. Visais atvejais taikomi šie reikalavimai: vairininko laivo vairavimo vieta turi būti įrengta taip, kad naudodamas radiolokacinę įrangą laivą galėtų vairuoti vienas asmuo; antrojo įgulos nario darbo vietoje turi būti atskiras radiolokacinis ekranas (pagalbinis), turi būti sudarytos sąlygos iš jo darbo vietos perduoti informaciją ir kontroliuoti laivo varomąją įrangą. 218.3. Aprašo 218.1 papunktyje paminėtiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos nekliudomai valdyti 218.2 papunktyje paminėtus įrenginius net tuomet, kai jie yra tinkamai užsisegę saugos diržus. 218.4. Sėdinčiam vairininkui netrukdomo matomumo laivapriekio kryptimi laukas turi būti ne mažesnis nei visas laivo ilgis, neatsižvelgiant į pakrovimo sąlygas. 218.5. Bendras aklųjų sektorių lankas nuo tiesiai priešais esančios linijos iki 22,5˚ už kiekvieno borto traverso turi būti ne didesnis kaip 20˚. Kiekvienas atskiras aklasis sektorius neturi viršyti 5˚. Matomumo laukas tarp dviejų aklųjų sektorių turi būti ne mažesnis nei 10˚. 218.6. Aprašo 223 punkte nurodytų įrenginių valdymo ir kontrolės prietaisų pultai vairinėje turi būti sumontuoti atskirose ir aiškiai pažymėtose vietose. Ši nuostata taip pat tam tikrais atvejais taikoma valdymo svirtims, skirtoms kolektyvinei gelbėjimo įrangai nuleisti į vandenį. 218.7. Įrangos zonose arba įrangos dalims, kurios naudojant apšviečiamos, turi būti naudojama raudona šviesa. 218.8. Vairinės languose turi būti vengiama atspindžių. Turi būti numatyta priemonė, kad būtų išvengta apakinimo saulės šviesa. 218.9. Vairinėje turi būti vengiama naudoti atspindinčias paviršiaus medžiagas. 219. Greitaeigiuose laivuose turi būti lengvai prieinama asmeninė gelbėjimosi įranga, kaip nurodyta Aprašo 160.4 papunktyje. 220. Viešosios bei gyvenamosios patalpos ir jose esanti įranga turi būti suprojektuotos taip, kad bet kuris tinkamai jomis besinaudojantis asmuo nebūtų sužeistas normalaus ir avarinio laivo pajudėjimo arba stabdymo metu arba laivui manevruojant normaliu plaukimo režimu ir gedimo arba sutrikimo sąlygomis. 221. Keleiviams informuoti apie saugos priemones visuose keleiviniuose laivuose turi būti įrengti garso ir vaizdo įrenginiai, matomi ir girdimi visiems laive esantiems asmenims. Laivo kapitonas turi galėti šiais įrenginiais duoti nurodymus keleiviams. Šalia kiekvieno keleivio sėdimosios vietos turi būti instrukcija apie veiksmus avarinės padėties atveju, įskaitant laivo planą, kuriame nurodyti visi išėjimai, evakuacijos keliai, avarinė įranga, gelbėjimo įranga ir gelbėjimosi liemenių naudojimo instrukcijos. 222. Išėjimai ir evakuacijos keliai turi atitikti šiuos reikalavimus: 222.1. iš laivo vairavimo vietos turi būti galima lengvai, saugiai ir greitai patekti į keleiviams prieinamas patalpas ir gyvenamąsias patalpas; 222.2. evakuacijos keliai, vedantys prie avarinių išėjimų, turi būti pažymėti aiškiai ir taip, kad užrašai nenusitrintų; 222.3. visi išėjimai turi būti tinkamai pažymėti. Turi būti aišku, kaip angos mechanizmas yra valdomas iš išorės ir iš vidaus; 222.4. turi būti naudojama tinkama naudojimosi evakuacijos keliais ir avariniais išėjimais saugos nuorodų sistema; 222.5. prie išėjimų turi būti palikta pakankamai vietos įgulos nariui. 223. Priešgaisrinė sauga ir gaisro gesinimas: 223.1. Keleiviams prieinami koridoriai, patalpos bei gyvenamosios patalpos ir laivo virtuvės bei mašinų skyriai turi būti prijungti prie tinkamos priešgaisrinės signalizacijos sistemos. Apie gaisrą ir jo vietą turi būti automatiškai pranešama vietoje, kurioje nuolat yra įgula. 223.2. Mašinų skyriuose turi būti įrengta stacionari gaisro gesinimo sistema, kaip nurodyta Aprašo 102 punkte. 223.3. Keleiviams prieinamose patalpose bei gyvenamosiose patalpose ir evakuacijos iš jų keliuose turi būti įrengta didelio slėgio vandens purkštuvų sistema, kaip nurodyta Aprašo 101 punkte. Turi būti įmanoma greitai ir tiesiai į išorę išleisti panaudotą vandenį. XXVIII SKYRIUS SPECIALIOSIOS NUOSTATOS, TAIKOMOS LAIVŲ VAROMOSIOMS IR PAGALBINĖMS SISTEMOMS, NAUDOJANČIOMS KURĄ, KURIO PLIŪPSNIO TEMPERATŪRA YRA 55 ˚C ARBA MAŽESNĖ 224. Šiame skyriuje „varomosios ir pagalbinės sistemos“ reiškia bet kokią sistemą, naudojančią degalus, įskaitant kuro bakus ir bakų jungtis, dujų paruošimo sistemas, vamzdynus ir vožtuvus, variklius ir turbinas, valdymo, stebėjimo ir saugos sistemas. 225. Laivų varomosios ir pagalbinės sistemos, naudojančios kurą, kurio pliūpsnio temperatūra yra 55 ˚C arba mažesnė, turi atitikti ES-TRIN standarto 30 skyriaus nuostatas. XXIX SKYRIUS SPECIALIOSIOS NUOSTATOS, TAIKOMOS PLŪDURIUOJANČIOSIOMS PRIEMONĖMS 226. Plūduriuojančiųjų priemonių projektavimas ir statyba turi būti atliekami laikantis pripažintų standartų ir atsižvelgiant į tai, ko reikalauja medžiagos panaudojimo ir konstrukcijos statybos metodas, kad konstrukcija būtų patikima ir saugi. 227. Jei šiame skyriuje nenurodyta kitaip, plūduriuojančiosios priemonės konstrukcija, sudedamosios dalys ir įranga turi atitikti Aprašo II, IX–XVIII, XIX (mutatis mutandis) ir XXI skyriuose išdėstytas nuostatas. 228. Plūduriuojančiosios priemonės: 228.1. korpusas ir konstrukcija turi būti pakankamai stiprūs, kad atlaikytų visas numatomas sąlygas. Korpuso matmenys turi būti tokie, kad plūduriuojančioji priemonė galėtų pakelti ir atlaikyti statinį ir dinaminį jėgų poveikį, atsirandantį dėl korpuso ar virš jo pastatytų patalpų ir antstatų bei, jei taikoma, variklių ar cisternų įrenginių, taip pat kitos įrangos. Būtinieji sutvirtinimai turi būti pastatyti ten, kur atsiranda taškinė apkrova; 228.2. korpusas turi būti suprojektuotas ir pagamintas laikantis atitinkamų klasifikavimo bendrovės nustatytų taisyklių, susijusių su plūduriuojančiosios priemonės korpuso konstrukcija, stiprumu ir matmenimis. Jeigu korpusas pagamintas iš medžiagos arba naudojant metodą, dėl kurių nėra klasifikavimo bendrovės nustatytų projektavimo taisyklių, gali būti naudojami kiti plūduriuojančiosioms priemonėms taikomi standartai arba praktikos kodeksai; 228.3. korpuso suvirinimas atliekamas pagal pripažintus suvirinimo darbų standartus ir praktikas, laikantis klasifikavimo bendrovės taisyklių; 228.4. korpusas turi būti pagamintas iš plieno, aliuminio, gelžbetonio ar kitos tinkamos medžiagos, prireikus naudojant veiksmingą apsaugą. Visos medžiagos, naudojamos korpusui, deniui, išorinei dangai ir grindų dangos pagrindui, veikiamam vandens ar drėgmės, turi būti pagamintos iš medžiagos, kuriai drėgmė neturi neigiamos įtakos, arba medžiaga turi būti apsaugota tinkamu būdu; 228.5. korpusai, pastatyti kaip uždari, nelaidūs vandeniui pontonai, skirti tik plūduriuojančios priemonės plūdrumui palaikyti, turi būti padalijami išilginių ir skersinių vandeniui nelaidžių pertvarų (pertvarų), kurios užtikrina, kad visiškai pakrauta plūduriuojančioji priemonė išliktų stabiliai plūdri, net jei didžiausia patalpa bus užpildyta vandeniu. Arba turi būti pakankamas pontonų skaičius, kad plūduriuojančioji priemonė išliktų stabiliai plūdri, net jei didžiausias pontonas bus užpildytas vandeniu; 228.6. viršvandeninis bortas neturi būti mažesnis nei 500 mm; 228.7. korpuse neturi būti vožtuvų ir kitų angų žemiau vaterlinijos, nebent ant korpuso yra vožtuvas, kurį galima uždaryti nuo denio. Korpuso išleidimo angos turi būti virš vaterlinijos ir mažiau nei 350 mm virš giliausios vandens linijos, o sistemos su atviromis išleidimo angomis bortuose turi turėti atbulinį vožtuvą, kuris neleidžia vandeniui prasiskverbti. Vamzdynas, einantis per kelias sujungtas patalpas, turi būti įrengtas taip, kad vanduo nepatektų į plūduriuojančiąją priemonę net tuomet, jei vožtuvai yra atviri. Vožtuvai turi būti tinkami naudoti plūduriuojančiosiose priemonėse ir pagaminti iš plieno, bronzos ar kitos tvirtos medžiagos ir pritvirtinti taip, kad būtų lengvai prieinami; 228.8. korpuso šoninės išpjovos (jeigu yra) apatinis kraštas turi būti bent 500 mm virš vandens paviršiaus, esant didžiausiai grimzlei. Šoniniai grioveliai ir langai, kurių apatinis kraštas yra mažiau nei 800 mm virš vandens linijos, esant didžiausiai grimzlei, negali būti atidaromi. Šoniniai karkasai, langai, taip pat juose esantis stiklas turi būti tvirtos konstrukcijos ir pagaminti iš grūdinto arba laminuoto stiklo, kuris turi būti mechaniškai pritvirtintas tarp dviejų metalinių rėmų arba tarp flanšo ir metalinio rėmo; 228.9. cisternų (vandeniui, alyvai, nuotekoms) (jeigu yra) matmenys turi būti tokie, kad atlaikytų didžiausią slėgį, kurį cisternos gali patirti jų naudojimo metu. Turi būti galimybė apžiūrėti cisternas tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Cisternų vėdinimo vamzdžiai turi išeiti į lauką ne mažiau kaip 380 mm virš korpuso denio. 229. Plūduriuojančiojoje priemonėje turi būti: 229.1. nuosava švartavimosi įranga, kad būtų galima saugiai pritvirtinti plūduriuojančiąją priemonę. Kiekviename plūduriuojančiosios priemonės gale taip pat turi būti bent vienas tvirtinimo elementas arba kolonas, kuriuos galima naudoti vilkimui. Jei buksyravimo fiksatoriai yra lengvai prieinami, jie taip pat gali būti naudojami kaip švartavimosi įranga. Plotas, prie kurio tvirtinamos apkabos, tvirtinimo elementai ir kolonai, turi būti tinkamai sutvirtintas; 229.2. aukšto vandens lygio pavojaus signalizacija (kiekvienoje po deniu esančioje atskiroje patalpoje), suteikianti akustinį ir vizualinį įspėjimą, kuris netyčinio vandens srauto atveju būtų girdimas visose plūduriuojančiosios priemonės patalpose. Jei yra kelios sujungtos patalpos, pakanka, kad aukšto vandens lygio pavojaus signalizacija būtų įrengta vienoje iš patalpų; 229.3. triumo vandens siurblys, kuris užtikrintų vandens išpumpavimą per pagrindinį triumo vamzdį mažiausiai 2 m/s greičiu. Vandens siurblio našumas turi būti ne mažesnis kaip 15 m3/h. Vandens siurbliai turi būti išdėstyti taip, kad vandenį būtų galima išleisti iš visų po deniu esančių vietų, išskyrus patalpas, skirtas tik vandeniui ar alyvai laikyti, arba, jei yra tik vienas siurblys, jį būtų įmanoma perkelti iš vieno siurbimo šulinio į kitą; 229.4. bent vienas gelbėjimosi ratas su 30 m ilgio neskęstančiu lynu, paruoštas nedelsiant naudoti, pasiekiamas vandens pusėje; 229.5. nuolat pritvirtintos kopėčios, trapas arbo kitos priemonės, kad į vandenį įkritęs asmuo galėtų saugiai užlipti ant borto. Jei plūduriuojančioji priemonė yra prie prieplaukos arba tiltelio su lygiavertėmis kopėčiomis, galima atsisakyti plūduriuojančiosios priemonės kopėčių; 229.6. apsauginiai turėklai denyje ir kitose žmonių praeinamose vietose arba kitos priemonės, užtikrinančios lygiavertę apsaugą, kad žmonės neįkristų į vandenį. Turėklai turi būti ne mažesniame kaip 1 metro aukštyje. Deniai, laiptai ar kitos vietos, kur praeina žmonės, turi būti neslidūs ar padengti neslystančia medžiaga; 229.7. talpykla (-os) eksploatuojant plūduriuojančiąją priemonę susikaupiančioms buitinėms nuotekoms (nuotekos iš virtuvės, valgomųjų, prausyklų ir skalbyklų ir fekaliniai vandenys) surinkti arba taikomus reikalavimus atitinkanti jungtis su nuotekų surinkimo sistema krante. 230. Tam tikrose plūduriuojančiosios priemonės patalpose leidžiama atsisakyti triumo vandens siurblio ar aukšto vandens lygio pavojaus signalizacijos nustačius, kad dėl to nesumažėja plūduriuojančiosios priemonės sauga. 231. Plūduriuojančioji priemonė turi būti stabili visomis įmanomomis sąlygomis, atsižvelgiant į jos svorį be krovinio, atsargas ir krovinius, taip pat į asmenis ir kitus judančius krovinius įprasto plūduriuojančiosios priemonės naudojimo metu ir ją velkant. 232. Prieš pradedant eksploatuoti plūduriuojančiąją priemonę turi būti atliekamas pasvirimo bandymas, siekiant nustatyti svorio centrą. Kaip pasvirimo bandymo alternatyva leidžiami eksperto arba kompetentingo asmens atliekami išsamūs svorio ir svorio centro skaičiavimai. Stovumui nustatyti gali būti naudojami lygiaverčiai su Administracija suderinti metodai. 233. Plūduriuojančiojoje priemonėje keičiant jos stovėjimo vietą leidžiamas tik šiam vietos pakeitimui atlikti būtinas žmonių skaičius. Visiems plūduriuojančiojoje priemonėje esantiems žmonėms turi būti lengvai pasiekiamos gelbėjimosi liemenės. XXX SKYRIUS SPECIALIOSIOS NUOSTATOS, TAIKOMOS MAŽIESIEMS LAIVAMS 234. Mažųjų laivų konstrukcijai ir įrangai taikomos Aprašo 4.2–4.4, 4.8, 5.6 ir 6.1–6.4 papunkčių, 12–26, 29 ir 30 punktų, 31.1, 31.2 ir 32.1 papunkčių, 33 punkto, 44.1, 44.2, 44.4, 44.6, 45.1 ir 45.5 papunkčių, 46 ir 47 punktų, 50.1, 50.2, 50.5, 51.1, 55.1 (mutatis mutandis) papunkčių, 82, 86–92, 97, 98 punktų, 99.1–99.3, 99.7–99.10, 100.1.1–100.1.4, 100.2 (laivams be ištisinio denio, kurių bendras ilgis mažiau kaip 6 m, reikalaujami milteliniai gesintuvai, kurių talpa yra ne mažesnė kaip 2 kg), 104.1 (turi būti bent du gelbėjimo ratai), 104.2 ir 104.3 papunkčių, 105–117 ir 125–145 punktų nuostatos. Mažiesiems laivams, kuriems leidžiamas pakrančių plaukiojimo rajonas, taikomos Aprašo 103.4 (laivams, kurių ilgis daugiau kaip 6 m), 160.5, 160.7 ir 160.8 papunkčių nuostatos. 235. Mažųjų laivų konstrukcijai ir įrangai taikomi standartai: 235.1. ISO 12215 – Mažieji laivai. Korpuso konstrukcija ir konstrukcinių detalių matmenys; 235.2. ISO 12216 – Mažieji laivai. Langai, navigacinės šviesos, liukai, iliuminatoriai ir durys. Stiprumo ir sandarumo reikalavimai; 235.3. ISO 13592 – Mažieji laivai. Benzininių variklių atbulinės eigos liepsnos kontrolė; 235.4. ISO 10133 – Mažieji laivai. Elektros įranga. Ypač žemos įtampos nuolatinės srovės įrenginiai; 235.5. ISO 7840 – Mažieji laivai. Ugniai atsparios kuro žarnos; 235.6. ISO 8846 – Mažieji laivai. Elektros prietaisai. Apsauga nuo aplinkinių degių dujų užsidegimo; 235.7. ISO 13591 – Mažieji laivai. Nešiojamosios kuro sistemos užbortiniams varikliams; 235.8. ISO 10088 – Mažieji laivai. Stacionariosios kuro sistemos ir stacionarieji kuro bakai; 235.9. ISO 15584 – Mažieji laivai. Vidiniai benzininiai varikliai. Variklyje sumontuoti degalų ir elektros komponentai; 235.10. ISO 11105 – Mažieji laivai. Benzininio variklio ir (arba) benzino bako skyrių vėdinimas; 235.11. ISO 13297 – Mažieji laivai. Elektros sistemos. Kintamosios srovės įrenginiai; 235.12. ISO 13929 – Mažieji laivai. Vairo pavara. Pavarų sistemos; 235.13. ISO 10592 – Mažieji laivai. Hidraulinės vairo sistemos; 235.14. ISO 9094 – Mažieji laivai. Priešgaisrinė sauga. XXXI SKYRIUS SPECIALIOSIOS NUOSTATOS, TAIKOMOS LAIVAMS SU ORO PAGALVE 236. Be šio skyriaus nuostatų, laivams su oro pagalve (toliau šiame skyriuje – laivas) taikomos Aprašo XXX skyriaus nuostatos. 237. Laivo konstrukcija ir įranga turi užtikrinti tinkamą stiprumą ir tinkamumą naudoti laivą visą numatytą jo eksploatavimo laiką ir numatytomis eksploatavimo sąlygomis. 238. Projektuojant laivą turi būti atsižvelgta į visus pagrįstus apkrovų (manevravimo, vandens poveikio, vilkimo, įrangos, hidrometeorologinių sąlygų ir kt.) derinius. 239. Laivas gali būti pagamintas iš pluoštu sustiprinto plastiko (FRP), aliuminio lydinio, didelio tankio polietileno, nuolat pripūstos konstrukcijos arba iš tokių medžiagų derinio. 240. Papildomai bendra laivo korpuso konstrukcija turi atitikti: 240.1. laivams, kurių ilgis iki 12 m, – standartus ISO 12215-5 ir 12215-6, naudojant visą konstrukcijos matmenų nustatymo metodiką, jei laivo ilgis yra iki 12 m, supaprastintą konstrukcijos matmenų nustatymo metodiką, nurodytą standarto ISO 12215-5 A priede, jei laivo ilgis yra iki 9 m, arba klasifikavimo bendrovės taisykles; 240.2. laivams, kurių ilgis yra 12 m ir daugiau, – klasifikavimo bendrovės taisykles. 241. Vandeniui nelaidžios pertvaros: 241.1. Vandeniui nelaidžių pertvarų stiprumas arba bet kokių alternatyvių priemonių veiksmingumas turėtų atitikti numatytą paskirtį ir, jei taikoma, klasifikavimo bendrovės taisykles. 241.2. Kai vamzdžiai ir kabeliai eina per vandeniui nelaidžias pertvaras, juose turi būti įrengti vožtuvai ir (arba) vandeniui nelaidūs riebokšliai, jei taikoma, pagal klasifikavimo bendrovės reikalavimus. 242. Oro pagalvės konstrukcija ir medžiagos: 242.1. Oro pagalvės medžiagos turi būti atsparios plyšimui. 242.2. Oro pagalvės konstrukcija kniedijimo, klijavimo ir siuvimo būdu turi būti tokia, kad visos jungtys, sandūros ir siūlės būtų tvirtesnės nei vieno storio pagrindo medžiaga. Sujungtos jungtys turi atlaikyti ilgalaikį panardinimą į vandenį be didelio stiprumo praradimo. 242.3. Oro pagalvės tvirtinimo prie korpuso detalės turi būti pakankamai tvirtos, kad nepažeistų korpuso, jei oro pagalvės medžiaga suplyštų arba susigadintų tokia jėga, kad nutrūktų oro pagalvės jungtis. 242.4. Oro pagalvės turi būti suprojektuotos taip, kad atlaikytų apkrovą, atsirandančią dėl atramų ant žemės. 243. Laivas turi būti suprojektuotas ir pagamintas taip, kad būtų išvengta tiesioginio vandens patekimo į kajutes, vandeniui nelaidžius vidinius skyrius ir erdves. 244. Dėl laivo liukų, dangčių, durų ar langų stiprumo ir sandarumo vandeniui turi būti taikomi standarte ISO 12216 nustatyti reikalavimai. 245. Jėgainės įranga turi būti sudarya iš vidaus degimo mechanizmų, tinkamų naudoti numatytoje darbo aplinkoje ir atitikti toliau nurodytus reikalavimus. Pagrindinės varomosios sistemos ir visos pagalbinės jėgainės sistemos, reikalingos užtikrinti laivo varymą ir saugą, turi būti suprojektuotos veikti taip, kad statinėmis sąlygomis laivas būtų vertikalioje padėtyje ir pakreiptas bet kokiu nuolydžio ir posvyrio kampu atitinkamai iki 15˚ ir 7,5˚. 246. Jeigu laivas varomas dyzeliniu varikliu, jis turi būti skirtas naudoti būtent laivuose. Jam taikomos Aprašo 54 punkto nuostatos. 247. Benzininiai varikliai gali būti naudojami tik laivuose, kurių ilgis yra iki 12 m (išskyrus komercinei veiklai naudojamus laivus). Bendra maksimali benzininių variklių, sumontuotų laivuose, galia neturi viršyti 175 AG (130 kW). Kai variklio skyrius yra visiškai uždaras, turėtų būti montuojami tik benzininiai varikliai su degalų įpurškimu. 248. Variklių įrengimas: 248.1. Variklis, degalų bakas (-ai) ir susijusios vamzdynų sistemos bei jungiamosios detalės turi būti tinkamos konstrukcijos, kad atitiktų tikslus, kuriems jie yra skirti. Vertinant atitiktį reikia vadovautis ISO 7840 ir ISO 8846 standartais. 248.2. Turi būti numatytos priemonės, skirtos izoliuoti kuro šaltinį, galintį sukelti gaisrą variklio skyriuje. Degalų tiekimo linijoje kuo arčiau degalų bako arba degalų tiekimo linijos sandarios jungties turi būti sumontuotas vožtuvas arba čiaupas, leidžiantis greitai atjungti degalų tiekimą, kurį galima uždaryti už variklio skyriaus ribų. 248.3. Degalų papildymo ir ventiliacijos linijos turi būti pagamintos iš nesilankstančios medžiagos, suderinamos su kuru, tinkamai sutvirtintos ir pakankamo dydžio, kad būtų išvengta nuotėkio pilant degalus. 248.4. Ventiliacijos vamzdis turi būti išvestas į atvirą erdvę, o jo atviras galas turi būti apsaugotas nuo vandens patekimo ir nuo liepsnos plitimo. 248.5. Didžioji kuro sistemos dalis turėtų būti pagaminta iš metalinių vamzdžių. Tačiau jei konstrukcijai svarbi vamzdyno lanksti dalis, ji turi būti kuo trumpesnė, lankstieji vamzdžiai turi būti atsparūs ugniai / armuoti metalu. 248.6. Jei pagrindinio (-ių) variklio (-ių) kuro sistemoje yra vandens atskyrimo filtras (-ai) su plastikiniu arba stikliniu rezervuaru (-ais), filtras turi būti gerai matomas ir apsaugotas nuo karščio ir atsitiktinių pažeidimų. 249. Variklio paleidimo ir sustabdymo įrenginiai: 249.1. Variklyje turi būti įrengtas mechaninis, rankinis arba elektrinis užvedimas su atskirais akumuliatoriais arba kitomis priimtinomis užvedimo priemonėmis. 249.2. Jei akumuliatorius yra vienintelis užvedimo būdas, laivams, kurių ilgis yra 9 m ir daugiau, akumuliatorių reikia dubliuoti ir perjungimo jungikliu prijungti prie starterio, kad varikliui užvesti būtų galima naudoti bet kurį iš akumuliatorių. Turi būti įrengtas įkroviklis su apsauga nuo viršįtampio. 249.3. Visuose vidaus degimo varikliuose turi būti veiksmingos nuotolinio variklio stabdymo priemonės už variklio skyriaus ribų. 249.4. Jei valdymo patalpa nėra uždara, laive turi būti įrengtas avarinis stabdymo lynas, kuris būtų naudojamas visą plaukimo laiką. 250. Benzininio kuro saugykla. Variklio atsarginį benzininį kurą galima gabenti 5 litrų talpos konteineryje denio patalpose, kurios yra sandarios (nepraleidžia garų), neatsidaro iš laivo vidaus, gali būti tinkamai nusausinamos ir turi gerą ventiliaciją. 251. Laivų ventiliatoriai ir oro sraigtai turi būti tinkami naudoti rajone, kuriame laivas bus eksploatuojamas. Pasirinktų ventiliatorių ar oro sraigtų greitis visada turi būti neviršijantis didžiausio gamintojo ar patvirtinto standarto rekomenduojamo greičio. 252. Aplinkos sąlygos: 252.1. Oro sraigto gebėjimas tinkamai veikti turi būti užtikrintas bet kokiomis tikėtinomis sąlygomis, susijusiomis su vandens purslais, smėliu, druska ir kt., kurios gali atsirasti eksploatuojant laivą. 252.2. Turi būti atsižvelgta į korozijos, ultravioletinės spinduliuotės, skirtingų metalų nulemtos elektrolizės, erozijos ar kavitacijos, kurios gali atsirasti tam tikromis aplinkos sąlygomis, poveikį. 252.3. Metalai ir lydiniai, naudojami laivų varomojoje įrangoje, turi būti tinkami vandenų aplinkai. 252.4. Visi laivo sistemose naudojami varžtai ir kiti tvirtinimo elementai turi būti fiziškai pritvirtinti, kad laivo eksploatacijos metu neatsilaisvintų. 252.5. Visi ventiliatoriai ir sraigtai turi būti išdėstyti taip, kad bangos poveikio tikimybė būtų kuo mažesnė. 253. Ventiliatoriaus ar oro sraigto apsauga: 253.1. Visos ventiliatoriaus ir oro sraigto apsaugos turi būti suprojektuotos taip, kad per visą besisukančių ventiliatorių ir oro sraigtų perimetrą būtų numatyta apsauga, jei sugestų mentės arba jos skiltų dėl susidūrimų arba pašalinių daiktų patekimo. 253.2. Visi ventiliatoriai ar oro sraigtai turi būti apsaugoti tinkamomis įleidimo priemonėmis su tinkleliu, kurio akies maksimalus dydis yra 50 mm, bent 125 mm atstumu nuo mentės arba, jei atstumas yra mažesnis nei 125 mm, tinklelio akies maksimalus dydis – 15 mm. 253.3. Visi ventiliatoriai ar oro sraigtai turi būti apsaugoti priekyje ir šonuose, kad pirštas, ranka ar kita kūno dalis negalėtų patekti į ventiliatorių ar oro sraigtą. 12 mm skersmens ir 100 mm ilgio strypas turi būti nepasiekiamas besisukančio agregato trajektorijoje, kai artėjama prie ventiliatoriaus ar oro sraigto apsaugos iš išorės, kai apkrova ne didesnė kaip 450 N. 253.4. Oro srauto išėjimo zona turi būti apsaugota taip, kad 300 mm skersmens objektas nepasiektų ventiliatoriaus. 254. Elektros sistemos: 254.1. Elektros instaliacija ir baterijų saugojimas turi atitikti šio punkto ir standarto ISO 13297 nuostatas. 12 m ar ilgesnių laivų mašinos, elektros ir valdymo sistemos turi atitikti klasifikavimo bendrovės taisykles. 254.2. Jei bendras apšvietimas laivo viduje užtikrinamas naudojant centralizuotą elektros sistemą, turėtų būti įrengtas alternatyvus apšvietimo šaltinis, atsižvelgiant į laivo dydį ir sudėtingumą. Šio alternatyvaus apšvietimo šaltinio turi pakakti mažiausiai vieną valandą: 254.2.1. apšviesti gelbėjimo valčių nuleidimą ir įlaipinimą į jas; 254.2.2. apšviesti iškritusiojo už borto gelbėjimo įrangą ir gelbėjimo zonas; 254.2.3. leisti dirbti su pagrindiniais laivo mechanizmais. 255. Reikalavimai akumuliatoriams: 255.1. Akumuliatoriaus gnybtai turi būti apsaugoti nuo atsitiktinio prisilietimo prie metalinių daiktų. 255.2. Akumuliatoriaus įkrovimo sistemose turi būti grandinės, kad būtų išvengta perkrovimo. 255.3. Visose sistemose turi būti akumuliatoriaus atjungimo jungiklis. 255.4. Akumuliatoriai, naudojami pagrindinėms funkcijoms (avarinis apšvietimas, vairavimo sistemos, navigacijos ir ryšių įranga), turi būti išdėstyti tokiose vietose, kurios nebūtų užtvindytos normaliai eksploatuojant laivą arba esant nedideliems pažeidimams. 255.5. Akumuliatoriai turi būti sandaraus tipo, kad neprarastų elektrolitų. 255.6. Visi akumuliatoriai turi būti tvirtai pritvirtinti, kad nejudėtų, kai laivas greitai įsibėgėja arba lėtėja. 255.7. Jei didžiausia įkrovimo galia yra mažesnė nei 0,2 kW, baterijas galima dėti bet kurioje tinkamoje vietoje be jokių specialių reikalavimų talpyklai. 255.8. Jei didžiausia įkrovimo galia yra nuo 0,2 kW iki 2 kW, akumuliatoriai talpinami variklio skyriuje arba kitoje gerai vėdinamoje vietoje ar talpykloje. 255.9. Jei maksimali įkrovimo išėjimo galia viršija 2 kW nikelio-kadmio akumuliatorių arba 3 kW švino rūgšties akumuliatorių (apskaičiuojama pagal didžiausią įkrovimo srovę ir akumuliatoriaus nominalią įtampą bei atsižvelgiant į įkroviklio įkrovimo charakteristikų kreivę), akumuliatoriai turi būti sumontuoti tam skirtame mechaniškai vėdinamame skyriuje laivo viduje arba talpykloje atvirame denyje. Bet kokiu atveju tokia saugojimo vieta turi būti skirta tik akumuliatoriams. 256. Elektros kabeliai turi būti nutiesti pagal standartą ISO 13297. 257. Jei įmanoma, elektros prietaisai neturėtų būti montuojami tose vietose, kur gali kauptis alyvos garai ar kitos angliavandenilio dujos. Kai elektros prietaisai montuojami minėtose vietose, jie turi atitikti standartą ISO 8846. 258. Laivo valdymas: 258.1. Laivas turi turėti veiksmingą valdymą. 258.2. Valdymo vieta turi būti išdėstyta taip, kad asmeniui, valdančiam laivą, būtų užtikrintas geras matomumas. 258.3. Jei vairo pavara turi nuotolinio valdymo pultą, reikia numatyti avarinį vairavimą gedimo atveju. 259. Vairo sistema. Vairo ir laikančiųjų konstrukcijų medžiagos, visa konstrukcija (įskaitant pavaros cilindrus, švaistiklius, tvirtinimo detales, guolius ir ašis) turi būti tinkama laivo eksploatavimo sąlygoms, atsižvelgiant į standartus ISO 13929 ir ISO 10592. 260. Laivo stovumas: 260.1. Oro pagalvės sistema turi užtikrinti pakankamą pagalvės svyravimo stabilumą visomis eksploatavimo sąlygomis. 260.2. Laivas turi išlaikyti pakankamą stovumą, kad neapvirstų, jei kuri nors oro pagalvės dalis būtų apgadinta judant maksimaliu darbiniu greičiu bet kuria kryptimi. 260.3. Oro pagalvė turi būti suprojektuota taip, kad dėl bet kurios jos dalies ar srities pažeidimo nekiltų pažeidimo / gedimo grėsmė kitoms oro pagalvės dalims. 261. Kai laivas turi nuolat pripūstą konstrukciją, bandymai turėtų būti atliekami su visa laivo įranga, kuru, kroviniu (įskaitant su veikla susijusią įrangą) ir leidžiamu vežti asmenų skaičiumi laive. Variklis, įranga ir krovinys gali būti pakeisti lygiaverte mase. Kiekvienas asmuo gali būti pakeistas 82,5 kg mase bandymams atlikti. ______________________ Vidaus vandenų transporto priemonių techninių reikalavimų aprašo priedas (nuo 2023 05 01) SAUGOS ŽENKLAI 1 paveikslas „Be leidimo įeiti draudžiama“ Spalvos: raudona, balta, juoda 2 paveikslas „Atsargiai su ugnimi, rūkyti draudžiama“ Spalvos: raudona, balta, juoda 3 paveikslas „Gesintuvas“ Spalvos: raudona, balta 4 paveikslas „Bendras įspėjimas apie pavojų“ Spalvos: juoda, geltona 5 paveikslas „Gesinimo žarna“ Spalvos: raudona, balta 6 paveikslas „Gaisro gesinimo įrenginys“ Spalvos: raudona, balta 7 paveikslas „Užsidėti apsaugos nuo triukšmo priemonę“ Spalvos: mėlyna, balta 8 paveikslas „Pirmosios pagalbos rinkinys“ Spalvos: žalia, balta 9 paveikslas „Greitai užsidaranti sklendė“ Spalvos: ruda, balta 10 paveikslas „Vilkėkite gelbėjimosi liemenę“ Spalvos: mėlyna, balta _______________