ETIKETAS ĮVADAS ........................................................................................................................................... 5 1. PAGRINDINIAI ETIKETO PRINCIPAI IR JO REIKŠMĖ ............................................... 7 1.1. Etiketas ir vertybių sistema ........................................................................................... 7 1.2. Ekskursas į praeitį .......................................................................................................... 8 2. KASDIENIS ETIKETAS ........................................................................................................ 12 2.1. Pristatymo tvarka .......................................................................................................... 12 2.2. Pasisveikinimas ............................................................................................................. 13 2.2.1. Kas ką privalo sveikinti pirmas ir kodėl .............................................................. 13 2.2.2. Sveikinimasis praeinant ...................................................................................... 14 2.2.3. Rankos paspaudimas ........................................................................................... 15 2.2.4. Rankos pabučiavimas sveikinantis ...................................................................... 16 2.2.5. Atsistoti ar likti sėdėti .......................................................................................... 16 2.2.6. „Butukas bučiukas“ .............................................................................................. 16 2.2.7. Kreipimasis „Tu“ ar „Jūs“ .................................................................................... 17 2.3. Jūsų išvaizda ir įvaizdis ............................................................................................... 17 2.4. Mandagaus elgesio pagrindai .................................................................................... 18 2.4.1. Keturios taisyklės pirmam įvaizdžiui suformuoti ................................................ 18 2.4.2. Septynios galimybės lengvai sugadinti pirmą įspūdį .......................................... 19 2.5. Vyrų apranga ir detalės ............................................................................................... 20 2.5.1. Frakas, smokingas, kaklaraištis, avalynė, kojinės ............................................... 21 2.5.2. Ką galima nešiotis kišenėse ................................................................................. 24 2.5.3. Kvepalai ir priemonės po skutimosi ................................................................... 30 2.6. Moterų apranga ir detalės .......................................................................................... 31 2.6.1. Apatiniai rūbai, kojinės/pėdkelnės, avalynė ....................................................... 31 2.6.2. Elegantiškos moters garderobas ......................................................................... 32 2.7. Aksesuarai ir etiketas .................................................................................................. 36 2.7.1. Rankinė, rankinukas ............................................................................................ 36 2.7.2. Skrybelė, pirštinės, lietsargis ............................................................................... 36 2.7.3. Šalikas, skarelė, nosinė ........................................................................................ 37 2.7.4. Kvepalai ir tualetiniai vandenys .......................................................................... 37 2.7.5. Vyrų kelnių diržas, petnešos, galvos apdangalas ................................................ 37 1 2.7.6. Vyrų ir moterų papuošalai .................................................................................. 38 2.8. Verslininko įvaizdis ................................................................................................... 39 2.8.1. Moters dalykinis stilius ........................................................................................ 39 2.8.2. Vyro dalykinis stilius ........................................................................................... 40 3. DALYKINIS (VERSLO) ETIKETAS .................................................................................. 41 3.1. Įmonės įvaizdis ........................................................................................................... 41 3.2. Sekretorius (administratorius) – įmonės veidas .............................................. 41 3.3. Organizacijos siunčiamo dokumento blankas (forma) ................................... 43 3.4. Jūsų biuras .................................................................................................................. 44 3.4.1. Spalvinė biuro gama ............................................................................................ 45 3.5. Vizitinė kortelė ............................................................................................................ 46 3.5.1. Vizitinės kortelės struktūra ................................................................................. 48 3.5.2. Vizitinės kortelės naudojimas ............................................................................. 52 3.5.3. Stalo kortelės ........................................................................................................ 53 3.6. Dalykinio bendravimo abėcėlė .................................................................................. 54 3.6.1. Lankytojų priėmimas ........................................................................................... 54 3.6.2. Dalykiniai pokalbiai ............................................................................................. 58 3.6.3. Kavos, arbatos patiekimas ................................................................................... 59 3.7. Pokalbiai telefonu ......................................................................................................... 61 3.7.1. Dalykiniame gyvenime – savos taisyklės ............................................................. 62 3.7.2. „Po signalo palikite žinutę“ .................................................................................. 67 3.7.3. Patarimai telefonų abonentams .......................................................................... 68 3.8. Susirašinėjimas (korespondencija) ......................................................................... 69 3.8.1. Dalykiniai laiškai ................................................................................................. 69 3.8.2. Verslo korespondencija ....................................................................................... 72 3.8.3. Užrašai ant voko .................................................................................................. 76 3.8.4. Sveikinimo atvirukų istorija ................................................................................ 77 3.8.5. Šventinių sveikinimų etiketas ............................................................................. 79 3.8.6. Neoficialieji raštai ir jų kalbos etiketas .............................................................. 81 3.8.7. Šventinių kvietimų etiketas ................................................................................. 83 3.8.8. Sveikinimai .......................................................................................................... 85 3.9. Susitikimai ir derybos ................................................................................................. 86 3.9.1. Svečių sutikimas aerouoste (ar stotyje) .............................................................. 89 2 3.9.2. Transportas ......................................................................................................... 90 3.9.3. Viešbutis .............................................................................................................. 92 3.9.4. Dalykinė vizito dalis ............................................................................................ 93 3.9.5. Kultūrinė programa ............................................................................................. 95 3.9.6. Vėliavos ir vėliavėlės ............................................................................................ 95 3.9.7. Protokolinės priemonės ...................................................................................... 96 3.9.8. Svečių išlydėjimas ............................................................................................... 98 3.10. Konferencijų rengimas ............................................................................................. 98 3.11. Susirinkimų organizavimas .................................................................................... 101 3.11.1. Asmeninis sekretorės pasirengimas susirinkimui ........................................... 103 3.11.2. Pagrindinės susirinkimo vedimo taisyklės ...................................................... 104 4. INTERNETO ETIKETAS .................................................................................................... 106 4.1. Kaip rašyti elektroninius laiškus ............................................................................ 106 4.1.1. El. pašto adresas ................................................................................................. 107 4.1.2. Adresatų parinkimas .......................................................................................... 107 4.2. Elektroninių laiškų struktūra .................................................................................. 107 5. POBŪVIŲ ETIKETAS .......................................................................................................... 113 5.1. Priėmimų rūšys ............................................................................................................. 114 5.2. Mes pakviesti ................................................................................................................ 116 5.2.1. Laikysena prie stalo ............................................................................................ 119 5.2.2. Servetėlės ........................................................................................................... 120 5.2.3. Dubenėlis pirštams nusiplauti ........................................................................... 121 5.2.4. Dantų krapštymas .............................................................................................. 121 5.2.5. Jei apdrabstėte stalą ar kaimyną ....................................................................... 122 5.2.6. Pokalbiai prie stalo ............................................................................................ 122 5.2.7. Stalo palikimas pietų metu ................................................................................ 122 5.2.8. Rūkymas ............................................................................................................ 122 5.2.9. Tostai .................................................................................................................. 123 5.2.10. Apranga ............................................................................................................ 125 5.2.11. Dress code ......................................................................................................... 126 5.2.12. Arbatpinigiai – tradicija ar būtinybė ..................................................................... 127 5.2.13. Įrankiai ............................................................................................................. 130 5.2.14. Įrankių kalba .................................................................................................... 134 3 5.2.15. Taurės ............................................................................................................... 136 5.2.16. Valgymas (šaltieji ir karštieji patiekalai) ......................................................... 137 5.2.17. Kas ir kaip valgoma .......................................................................................... 138 5.3. Dovanojimo menas ..................................................................................................... 146 5.3.1. Kuo vadovautis renkantis dovaną ...................................................................... 147 5.3.2. Ką galima dovanoti ............................................................................................ 147 5.3.3. Kaip dovanoti gėles ............................................................................................ 148 5.3.4. Dovanos teikimas ............................................................................................... 149 5.3.5. Dovanos priėmimas ........................................................................................... 150 5.3.6. Dovanojimo papročiai kitose šalyse .................................................................. 150 6. NEVERBALINIS BENDRAVIMAS ................................................................................... 155 6.1. Kalba be žodžių – kas tai? .......................................................................................... 155 6.2. Neverbalinių gestų kilmė .......................................................................................... 156 6.2.1. Gestų savybės ...................................................................................................... 157 6.2.2. Kaip sėsti prie stalo ............................................................................................ 158 6.2.3. Gestikuliavimas ................................................................................................. 160 6.3. Gestų (kūno kalbos) reikšmės kitose valstybėse ................................................ 167 7. ETIKETAS IR BENDRAVIMO YPATUMAI UŽSIENIO ŠALYSE .............................. 170 LITERATŪRA ............................................................................................................................ 172 4 Niekas taip pigiai nekainuoja ir žmonių taip brangiai nevertinama, kaip mandagumas. N. Servantesas ĮVADAS Žmonės gyvena nuolat bendraudami tarpusavyje. Tam, kad šie kontaktai neperaugtų į konfliktus, negriautų socialinės lygsvaros, kad kasdienis bendravimas būtų harmoningass, malonus ir naudingas, nuo senų laikų buvo formuojamos etiketo taisyklės. Taigi elgesio kultūra – žmonijos kultūros dalis. Ji reikalauja laikytis svarbiausių žmonių tarpusavio bendravimo taisyklių, tinkamai kalbėtis su žmonėmis, būti paslaugiems, mandagiems bei taktiškiems. Elgesio kultūrai priklauso ir drabužių, kalbos, judesių kultūra. Išsilavinusiam žmogui ypač svarbus kalbos ir judesio grožis. Gražus elgesys – tai menas. Reikšdami žmogui pagarbą žodžiais, veiksmais (padėdami jam, patarnaudami, ypač senam žmogui) pirmiauia turime suvokti, kodėl taip darome, ir pasistengti pasijausti to žmogaus vietoje. Jei to nesuvoksime, tas veiksmas bus nenatūralus, tik dėl akių. Matydami save to seno žmogaus vietoje, pajutę, kad mes jam tikrai reikalingi, padėsime net ir tada, kai niekas nematys, o ne dėl noro sublizgėti. Tad, norėdami įgyti gero elgesio įgūdžių, turime pirmiausia ugdyti savyje meilės ir pagarbos jausmus žmogui, kokią visuomeninę padėtį jis beužimtų, ir visai mūsų aplinkai. Daugelis žmonių yra jautrūs, dėmesingi, nuoširdūs, paslaugūs. Šios savybės padeda elgtis taip, kad gera ir malonu būtų ir kitiems. Vieniems šios savybės įgimtos, kitiems jas reikia išsiugdyti patiems. Nebūdami aukštos moralės, nors ir mintinai išmoksime gero elgesio taisykles, neatrodysime kultūringi. Jei mūsų darbai ir mintys skirsis, jei apsimesime mandagiais, o galvosime apie nelabai gražius dalykus, visos pastangos nueis perniek ir vis vien kada nors išryškės. Teisingai yra pasakęs JAV prezidentas Abraomas Linkolnas: „Galima apgauti vienus žmones kai kada, kitus – visada, bet negalima apgauti visų žmonių visada.“ Palankumą žmonėms galima išreikšti įvairiai: žodžiais ir veiksmais, veido mimika, raštu (rašant laišką, kvietimą, sveikinimą ir pan.). Pavyzdžiui, jei niekada neužduosi nekuklių klausimų, neskaitysi svetimų laiškų, tave vadins taktišku, bet jei būsi abejingas skriaudžiamam 5 žmogui, nesirūpinsi tėvų sveikata, nepadėsi jiems, tave laikys nejautriu, nedėmesingu. Taigi ir nemandagiu. Vadinasi, mandagiais gali būti tik dėmesingi, jautrūs, tolerantiški ir taktiški žmonės. Tai jiems būdingi bruožai. Jautrumas – savybė, parodanti žmoniškumą, nesavanaudiškumą. Jautrūs žmonės visada stengiasi suprasti ir atjausti kitą. Lengviau pakelti skausmą, kai šalia yra draugas nelaimės metu ar sunkią mums valandą. Kaip gera jausti, kad tavo nelaimei jis neabejingas. Jam skauda todėl, kad skauda tau, ir todėl tą skausmą lengviau pakelti. Tolerancija. Kiekvienas iš mūsų turi savo nuostatas, pažiūras, įsitikinimus, elgiasi ir gyvena savitai, tačiau svarbu nepažeisti nusistovėjusių normų. Reikia būti pakančiam kitų nuomonei, net jei ji nesutampa su mūsų pažiūromis. Aklai gindami savo pažiūras, smerkdami kitų, būsime netolerantiški. Taktas –tai žmogus gero išsiauklėjimo, aukštos dorovinės kultūros rodiklis. Jis pagrįstas žmogiškumu, jautrumu ir pagarba kitiems. Elgtis reikia taip, kad nesudarytume rūpesčių aplinkiniams, kad kiti nesijaustų nepatogiai. Evangelijoje pagal Matą pasakyta: „Ir taip visame kame, kaip norite, kad elgtųsi su jumis žmonės, taip elkitės su jais ir Jūs“. Taktiškumas – tai elgesio būdas. Kaip ir mandagumo, takto išmokti negalima, nes taktas – širdies protas. Nemandagūs žmonės šių savybių neturi. Jie egoistai, rūpinasi tik savimi, išdidūs ir pasiputę. Tokie žmonės jaučiasi pranašesni už kitus, tuo parodydami tik savo žemą kultūros lygį. „Žmogus panašus į trupmeną, kurios skaitiklis yra pats žmogus, o vardiklis – kuo jis save laiko. Kuo didesnis vardiklis, tuo trupmena mažesnė.“ (L. Tolstojus) Ir vis dėlto nors žmogaus dorovinis pradas yra svarbus, etiketo žinios irgi yra labai reikalingos. 6 1. PAGRINDINIAI ETIKETO PRINCIPAI IR JO REIKŠMĖ 1.1. Etiketas ir vertybių sistema Šiuolaikinis žmogus nuolat atsiduria situacijose, kurios reikalauja iš jo specifinių elgesio ir bendravimo įgūdžių. Būdamas užsienyje, užmegzdamas verslo ir asmeninius kontaktus, lankydamasis diplomatiniuose priėmimuose, prezentacijose ir vernisažuose, jis veda tokį gyvenimo būdą, kuris skatina jį bendrauti su žmonėmis, kalbančiais kitomis kalbomis, susietais su tolimomis, kartais egzotinėmis kultūromis. Tai kelia naujus reikalavimus jo elgesiui ir išvaizdai, kalbai ir kultūriniam akiračiui. Etiketas dažniausiai suprantamas kaip visuma elgesio taisyklių, kuriose vienaip ar kitaip atsispindi tarpusavio santykiai. Etiketas yra situatyvinio pobūdžio reiškinys, t.y. tam tikro žodžio, gesto ar veiksmo parinkimą nulemianti konkreti situacija, į kurią patenka žmogus. Dauguma žmonių etiketą įsivaizduoja tik kaip tam tikros elgsenos techniką. Svarbus vaidmuo tenka tam, kas slypi už elgsenos, judesių ar gestų. Daugelis tyrinėtojų pastebi, kad etiketas remiasi dorove, tikslingumu, estetika ir tradicija. Atsižvelgiant į tai, išskiriami keturi pagrindiniai šiuolaikinio etiketo principai: 1. Humaniškumas ir žmoniškumas. Etiketo taisyklės reikalauja, kad vadovas būtų mandagus, taktiškas, korektiškas, elgtųsi pagarbiai, oriai, kukliai. 2. Veiksmų tikslingumas. Etiketas suteikia vadovui galimybę elgtis išmintingai, paprastai ir patogiai jo paties ir darbuotojų atžvilgiu. 3. Elgesio grožis ir estetinis patrauklumas. 4. Tradicijų ir papročių paisymas. Etiketo paskirtis – mažinti nepgrįstą socialinę-psichologinę įtampą, baimę, agresiją, padėti užmegzti kontaktus. Laikydamasis tam tikrų etiketo taisyklių žmogus identifikuoja save. Veiksmai, laikantis nusistovėjusių normų ir stereotipų, leidžia atsisakyti schemos konstravimo kiekvieną kartą, kai atsiduria panašioje situacijoje. Be to, žmogus turi visišką laisvę pasirinkti elgesio stereotipus, laikydamasis normų ribų. Mokslininkai išskiria keturis etiketo posistemius: 1. Kalbos, arba verbalinis etiketas, kuris reglamentuoja žodines pasisveikinimo, susipažinimo, prisistatymo, padėkos reiškimo, atsiprašymo ir pan. formules. 7 2. Mimika ir gestai – neutralūs, iškilmingi, familiarūs sutikimo, neigimo, nustebimo, sveikinimo ir kiti gestai. Kaip žmogus traktuoja pašnekovą ir pokalbio temą, galima spręsti iš mimikos, šypsenos, žvilgsnio krypties. 3. Erdvės kūrimo etiketas. Svarbų vaidmenį etikete vaidina tam tikro atstumo tarp pašnekovų nustatymas, fizinio kontakto buvimas ar nebuvimas. Būtina žinoti, kokios padėtys tam tikroje situacijoje yra leistinos. 4. Atributų (daiktų) naudojimo etiketas. Tai visų pirma drabužiai, galvos apdangalai, taip pat dovanos, gėlės ir vizitinės kortelės. Visi šie posistemiai vienaip ar kitaip pasireiškia įvairiaus profilio etikete. Kiekvienai gyvenimo sričiai būdingi saviti bruožai. 1.2. Ekskursas į praeitį Likimo ironija, bet pats žodis „etiketas“ atsirado nuo paprasto draudimo „nemindžioti žolės“. Liudviko XIV sodininkas gyventojai ir nuolat svečiai piktinosi, vaikšto po kad jo Versalio kruopščiai prižiūrimas vejas kur papuola, todėl su karaliaus leidimu prismaigstė lentelių su užrašu „Po žolę nevaikščioti“ (pats taip įsakinėti didikams neturėjo teisės) – tokios lentelės ir buvo vadinamos etiketu nuo prancūziško žodžio „etiquette“ – „etiketė“, „lentelė“. Ponios ir ponai pakluso šiai naujai tvarkai – tais laikais žmonės jau buvo raštingesni ir mokėjo skaityti. Liudvikas XIV skyrė itin daug dėmesio ceremonijoms ir taisyklingam jų atlikimui. Tai praktikai pasiteisinus, Liudvikas XIV nusprendė pratęsti įspėjamųjų, draudžiamųjų ar skatinamųjų užrašų seriją, ir taip „etiketas“ tapo ženklais, apibrėžiančiais, ką asmuo gali daryti ar ko turi vengti. Peržengti etiketo ribas reiškė atlikti ką nors nepriimtino ir gėdingo. Etiketas iš esmės buvo ne vien draudimų sistema, bet ir civilizuoto elgesio kodeksas. Anot karaliaus, jis gerino visų žmonių, turtuolių ir vargšų, kilmingų ir nekilmingų, charakterį. Kuriant etiketo taisykles buvo remiamasi Aristotelio ir Erazmo Roterdamiečio mokymu, higienos ir padorumo nuostatomis. Keista, Liudvikas XIV visą gyvenimą valgė tik pirštais, bet jo sukurtos 8 etiketo taisyklės primygtinai reikalavo maistą imti šakute. Paradoksalu ir tai, kad nors rūmuose buvo prikurta keli šimtai taisyklių, jos niekada nebuvo išleistos atskiru leidiniu, nes pačios taisyklės nuolat kito. Pirmą kartą Liudviko XIV dvare sukurtas taisykles išleido būsimasis pirmas JAV prezidentas George’as Washingtonas, garsėjęs savo frankofiliškomis pažiūromis. Pirmosios istorinės etiketo taisyklės skambėjo apytiksliai taip: „Kiekvienas poelgis draugijoje turi būti atliekamas su pagarba visiems dalyviams“, „Nerodyk artimam nieko, kas galėtų jį išgąsdinti“, „Draugijoje garsiai sau nedainuok, nemušk takto nei pirštais, nei koja“, „Jei kosti, šnypšti nosį, žiovauji ar čiaudai, nedaryk to garsiai“, „Nemiegok, kai kalba kiti, nesėdėk, kai stovi kiti, nekalbėk, kai turi tylėti, nevaikščiok, kai kiti stovi“, „Nenusirenk kitų akivaizdoje, neik iš savo kambario pusiau apsirengęs“, „Nespjaudyk į židinį, nesišildyk rankų ir nesidžiovink kojų virš liepsnos, ypač jei joje kepa mėsa“ ir pan. Ir iš Versalio etiketas pradėjo plisti po pasaulį kaip karališkųjų rūmų elgesio kanonai. Taigi etiketas – tai papročiais virtusios žmogaus elgesio taisyklės. Geros manieros ilgina žmogaus gyvenimą, tausoja nervus ir atvirkščiai. Daugelių konfliktų priežastimi tampa elementariausių elgesio taisyklių nepaisymas. O ar taip jau sunku jas išmokti? Galima atleisti beraščiams, tačiau nežinoti gero elgesio pagrindų baigusiam bent mokyklą ar gimnaziją, nekalbant jau apie aukštąją – neatleistina. Deja, šiuo metu, vykdant mokyklų reformas, rengiant aukštųjų mokyklų mokymo programas, visai pamirštama apie tokią visiems be išimties svarbią discipliną, kaip etiketas ir elgesio kultūra. Gero elgesio taisyklių sąvadai buvo kuriami jau senovės Egipte apie 2350 m. prieš m. erą. Buvo parašyta knyga, kuri vadinosi „Elgesio instrukcija“. Deja, išlikęs tik jos pavadinimas. Didysis senovės Kinijos mąstytojas Konfucijus (Kun-czi) 551–479 m. prieš m. erą), pačio įtakingiausio senovės Kinijos filosofinio-religinio judėjimo – konfucizmo pradininkas, etiketui (li) skyrė ypatingą dėmesį. Li-etiketas, Konfucijaus nuomone, turėjo formuoti harmoningus santykius tarp žmonių, reguliuoti žmogaus elgesį įvairiose gyvenimiškose situacijose. Li-etiketo prasmė pagal savo reikšmę labai artima europietiškajam terminui „etiketas“. Li-etiketas, be viso kito, – elgesio norma šeimoje, pavaldinių ir monarchų santykių taisyklės. Antikos laikais bendravimas (gražus elgesys) buvo labai vertinamas. Bendravimas, kaip rašė Aristotelis, būna trijų rūšių: „Pirma rūšis – elgesys, pvz., kaip kreipiamasi į visus sutiktuosius ir sveikinamasi su jais ištiesiant ranką. Antra – kai ateinama į pagalbą kiekvienam vargstančiam. Ir trečia – kai esame svetingi užstalėje.“ 9 Kaip susiklosčiusi ir detalizuota sistema, etiketas atsirado viduramžiais tarp feodalų. Riterių luomas sukūrė savo nuosavą garbės kodeksą, moralės normas, vedė smulkiai reglamentuotą, etiketo reikalavimais pagrįstą gyvenimo būdą.Rūbų detalės, ypač galvos apdangalai, tiksliai atspindėdavo socialinę padėtį, žmogaus rangą. Savo prestižą (įvaizdį) riteriai palaikydavo brangiais rūbais, apsčiai išsiuvinėtais brangakmeniais. Net kovoje tikras riteris turėdavo galvoti ne tiek apie pergalę, kiek apie savo garbę.Jis neturėjo teisės smogti iš nugaros, užmušti beginklio. Riteris turėjo būti pagarbus, dosnus, rūpintis silpnesniais. Subtiliu mandagumu pasireikšdavo jo elgesys su moterimis. Tuo pat metu su žmonėmis, nepriklausančiais riterių luomui, jis būdavo pasiputęs, grubus ir netgi žiaurus. Etiketas pasidarė tiek sudėtinga ir detalizuota sistema, kad atsirado profesijų, kurių atstovai pasirūpindavo jos reikalavimų vykdymu: ceremonmeisteriai buvo atsakingi už etiketo paisymą rūmuose, daugybė guvernančių ir mokytojų mokė bajorijos ir turtingų miestelėnų vaikus gerų manierų, kitų būtinų įmantrybių. Buvo leidžiamos atitinkamos knygos, pvz., „Galateo, arba gerų manierų knyga“ (Italija, 1558 m.): „Kiekvienas turi rengtis atsižvelgdamas į savo amžių ir padėtį visuomenėje. Jei to nedarysime, tai galima pastebėti smerkiančius aplinkinių žvilgsnius; stenkitės, kiek tai įmanoma, neišleisti garsų, žeidžiančių žmogaus klausą. Prie stalo niekada nesivalykite purvinų pirštų į staltiesę, kad nepagadintumėte kitiems apetito. Žmogus neturi girtis savo kilme, turtais, kilmingumu, taip pat savo protu; jūs neturite kalbėti nei per lėtai, ištęsdami žodžius, nei per greitai, prarydami juos. Kalbėti reikia ramiai, pasitikinčiai, taip, kad jus suprastų; žmogus ... turi daryti viską gražiai, grakščiai, būti maloniu.“ Beveik viskas aktualu ir mūsų dienomis, nors tai buvo parašyta ne prieš vieną šimtmetį. Vystantis buržuaziniams santykiams, etiketo vaidmuo šiek tiek pasikeitė. Išauklėtam žmogui tapo privalomas „elegantiškas nesitrikdymas“, kuris labai vertinamas anglų. „Nuo vaikystės anglui skiepijamas savikontrolės sugebėjimas. Jį pratina ramiai kęsti šaltį ir alkį, nugalėti skausmą ir baimę, tramdyti simpatijas ir prisirišimą. Jam diegiama, kad žmogus turi būti savo sielos kapitonu.“ Paryžiaus ir Londono aukštuomenės manieros, pasiekusios absurdiškumo ribą, didino prarają tarp pasiturinčio visuomenės sluoksnio ir varguomenės. Eksploatuojamos daugumos neapykanta eksploatatoriams, 1917 m. ir po jų sekusių pirmųjų porevoliucinių metų įvykiai privedė prie vadinamojo etiketo nihilizmo. Taip, pvz., 20-ųjų laikotarpiu rankos paspaudimas buvo paskelbtas infekcijų perdavimu, o merginos laikė save įžeistomis, jeigu joms buvo paduodamas paltas. 10 Palaipsniui, gęstant klasių kovai ir gerėjant materialinei žmonių padėčiai, klasikinės etiketo normos pradėjo grįžti į mūsų gyvenimą. Naujųjų laikų etiketas, sudarantis šiuolaikinio etiketo pagrindą, sujungė savyje „pirklišką solidumą ir riterišką garbę“. Ne tik Vakaruose, bet ir mūsų kraštuose gero tono paisymas tapo būtinas, siekiant tiek dalykinės, tiek asmeninės sėkmės. Paskutiniais metais, formuojantis rinkos santykiams ir atsiradus turtingųjų klasei, vis aktualesnės tampa aukštuomenės manieros, pokalbio vedimo subtilybės, stalo serviravimas, teisingas svečių susodinimas prie pokylių stalo ir automobiliuose, derybų vedimo tvarka ir t.t. Etiketas, laisvas nuo kraštutinumų ir pasenusių formalumų, ne sunkina, o supaprastina ir daro maloniu kasdienį gyvenimą. Jo taisyklės pagrįstos tokiomis moralinėmis kategorijomis kaip mandagumas, taktiškumas, korektiškumas, padorumas. Tokiu būdu etiketo taisyklių įsisavinimas padeda ugdyti takto jausmą (mokėjimą kalbėti ir veikti, atsižvelgiant į kitų žmonių individualias psichologines ypatybes ir nuotaikas), pratina išsaugoti savo savigarbą ir gerbti aplinkinius net sunkiose, konfliktinėse situacijose. Neatskiriama sudedamoji etiketo dalis yra padorumas. Etiketas padeda žmogui susilaikyti nuo netinkamų poelgių, tokių kaip smulkus sukčiavimas ar vagystė, apkalbos ar skundimas. Etiketo taisyklių vartojimas pašalina susikaustymą, leidžia neįžeisti verslo partnerių netinkamu žodžiu ar veiksmu, išlaikant savo savigarbą ir įmonės prestižą. Elgesio stereotipų įsisavinimas duoda galimybę išlaikyti priimtiną psichologinį dalykinio bendravimo klimatą, kas daro verslą ir priimtinu, ir maloniu. Įmonėms ir organizacijoms integruojantis į Europos ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, užmezgant ryšius su kitų regionų verslo ir politiniais sluoksniais, bendravimas su įvairių valstybių verslininkais reikalauja ypatingo dėmesio etiketui, jo specialių taisyklių laikymosi būtinumo. 11 2. KASDIENIS ETIKETAS 2.1. Pristatymo tvarka Glaudus bendradarbiavimas prasideda nuo susipažinimo. Tam, kad supažindinti žmones, juos reikia pristatyti vieną kitam. Teisę supažindinti turi asmuo, kuris pažįsta abi puses. Jaunesnį vyresniam, pagal asmenį, amžių užimantį pristatome ne tokias aukštas pareigas, – aukštesnio rango ar pareigų asmeniui, naujai atvykusį – jau esantiems, vyrą visada pristato moteriai (išskyrus tuos atvejus, kai vyras yra oficialus valstybės vadovas, karališkosios šeimos narys ar bažnyčios hierarchas), viengungį pristatome vedusiam. Įvardijus pristatomąjį, reikia įvardyti ir tą, kuriam pristatome. Jeigu pirmasis organizacijos asmuo (prezidentas, direktorius, posėdžio ar susirinkimo pirmininkas) nori pristatyti naujai atvykusį bendradarbį, tai daroma taip: einama pasitikti atvykusįjį, su juo sveikinamasi rankos paspaudimu, tada prezidentas (direktorius ar kitas asmuo) sako susirinkusiesiems: „Leiskite Jums pristatyti – ponas Rimas Genovaitis.“ Naujai atvykęs ir susirinkusieji pasikeičia rankos paspaudimais, esantieji iš eilės pasisako savo vardus ir pavardes. Naujai atvykęs to nedaro, nes jau buvo pristatytas. Vardus ir pavardes reikia tarti aiškiai ir raiškiai, kad netektų perklausti. Esant dideliam rangų skirtumui, supažindinama taip: pristatantysis sako: „Pone direktoriau, leiskite Jums pristatyti mūsų naują reklamos skyriaus bendradarbį – Riką Rikaitį.“ Asmuo, pažindinantis vienos lyties, artimus amžiumi ar tarnybiniu rangu žmones, gali pasinaudoti tokia formuluote: „Susipažinkite, prašau, gerbiami kolegos“, kartu neatkreipiamas dėmesys į tai, kas kam pristatomas. Šios normos, žinoma, išlieka ir verslo santykiuose, tačiau amžius ir lytis atlieka ne tokį svarbų vaidmenį: svarbiausia – susipažįstančiųjų pareigos. 12 2.2. Pasisveikinimas Reikia atkreipti dėmesį, kad nėra griežtų taisyklių, kam su kuo būtina sveikintis pirmam, kasdienio bendravimo praktikoje pirmas sveikinasi tas, kas pirmas kitą pamatė – jeigu nėra per didelio skirtumo ranguose ar amžiuje. Pasisveikinimui svarbu: ● Intonacija. Tai labai svarbus sveikinimosi elementas! Grubus burbtelėjimas arba sausas „labas“ nemaloniu tonu gali užgauti žmogų, su kuriuo sveikinatės. Pasveikinti žmogų reikia šiltai ir draugiškai. ● Šypsena. Prie pasisveikinimo „pridėta“ šypsena pagerina nuotaiką. ● Gestai. Pasisveikinimą palydi nusilenkimas, galvos linktelėjimas, rankos paspaudimas, apsikabinimas, rankos ar skruosto pabučiavimas. ● Vyras sveikindamasis turi kilstelėti skrybėlę. Žieminę kepurę, beretę, kepę kilstelėti netinka! ● Sveikinantis negalima nuleisti akių, reikia susitikti žvilgsniu su tuo, kurį sveikini. ● Sveikinantis negalima laikyti rankų kišenėse ir cigaretės dantyse. Sveikinantis su vyresniu pagal pareigas ar su moterimi, vyras dažniausiai atsistoja – tai numato viešasis etiketas. Dalykinis etiketas ir čia numato kai kuriuos pakeitimus: moteris darbo aplinkoje irgi atsistoja sveikinantis, jeigu įeinantysis užima daug aukštesnes pareigas. Šiuo atveju nesvarbu, kas sveikinasi – vyras ar moteris, ir nesvarbu,su kuo sveikinasi – vyru ar moterimi; svarbiausia, kad žemesnis rangu pasisveikina pirmas su rangu aukštesniu. Svarbu ne tik tai, kaip sveikinamasi, bet ir tai, kas pirmas pasisveikina. Tai priklauso nuo tam tikros hierarchijos ir pavaldumo pagal rangą. 2.2.1. Kas ką privalo sveikinti pirmas ir kodėl Jei laikysimės šių griežtų taisyklių, padėtis bus aiškesnė. Pagal priimtą bendrą tvarką pirmas sveikina: ● vyras – moterį; ● jaunesnis – vyresnį; ● ateinantis – stovintį; 13 ● vėluojantis – laukiantį. Pavyzdžiui, sekretorė (moteris) pirma sveikins savo vadovą (vyrą), stovintys ir besišnekučiuojantys prie durų studentai pasisveikins pirmieji su praeinančiu rektoriumi ir t.t. Pirmoje vietoje pareigybė: žemesnis rangu visada sveikinsis pirmas su aukštesnes pareigas užimančiu. Tačiau ir čia gali būti išimčių: pavyzdžiui, jaunas generalinis direktorius (vyras), jei gerai išauklėtas, nelauks, kol su juo pasisveikins jo pavaduotoja (moteris), o pasisveikins su ja pirmas, nors ji ir užima žemesnes pagal rangą pareigas. Kai kalbama apie moteris, dažnai iškyla neaiškumų, nes posakis „Moterims pirmenybė“ yra labai įsigalėjęs. Nors labai gražu rodyti moteriai pagarbą, tačiau ir šiuo atveju pirma pasisveikinama su aukštesniu pagal rangą asmeniu. Laikantis šių taisyklių išreiškiama pagarba. Pagaliau ir kiti žmonės gali tuojau pat įvertinti, kokią padėtį užima besisveikinantys asmenys. Sveikinantis balsu, geriausia vartoti tradicinį, oficialų žodį „Laba diena“. Dažniausiai „Labas rytas“ priimta sakyti iki 12.00 valandos, „Laba diena“ – iki 18.00 valandos, „Labas vakaras“ – po 18.00 valandos 2.2.2. Sveikinimasis praeinant Šiandien pirmas sveikinasi tas, kuris pirmas pamato, taigi rangas visai nesvarbu. Jeigu atstumas tarp besisveikinančiųjų per didelis sveikintis balsu, tokiu atveju užtenka tik galvos linktelėjimo, vyrai, kaip ir anksčiau, šiek tiek kilsteli skrybėlę. Į kito žmogaus pasveikinimą reikia būtinai atsakyti – net ir tada, kai nenorime reikšti savo pagarbos.Neatsakyti į pasveikinimą – vadinasi, sąmoningai pažeminti sutiktąjį. Net ir labiausiai skubėdami ar išsiblaškę nepamirškime: neatsakyti į pasveikinimą nemandagu visur – ir asmeninėje, ir profesinje sferoje. Svarbu žinoti: ● Jei pamatėte pažįstamą tolumoje (kitoje gatvės pusėje, autobuse ir pan.) ir jis taip pat jus pastebėjo, sveikinamasi galvos linktelėjimu, pamojuojant ranka, nusilenkimu, šypsena. Garsiai šaukti netinka! ● Jei pamatėte pažįstamą besiartinantį prie jūsų, nereikia iš tolo šaukti. Palaukite, kol jis prisiartins per keletą žingsnių. ● Jei einate su kuo nors ir jūsų palydovas sveikinasi su jums nepažįstamu žmogumi, privalote pasisveikinti ir jūs. ● Jei sutikote pažįstamą su jums nepažįstamu, reikia pasisveikinti su jais abiem.Taip pat jei prieinate prie grupės žmonių, reikia sveikintis su jais visais. 14 ● Jei einate su grupe žmonių ir sutinkate savo pažįstamą, nebūtina pažindinti visus su juo. Galima atsiprašius keletui sekundžių šnektelėti su pažįstamu. ● Būtina sveikintis ir su tais žmonėmis, su kuriais dažnai susitinkate, net jei jų ir nepažįstate. Tai laiptinės kaimynas, paštininkas, gretimos parduotuvės pardavėjas ir pan. ● Jei įeinate į kambarį, kuriame daug žmonių, reikia ne sveikinti kiekvieną atskirai, o bendrai visiems pasakyti „Laba diena“ ar pan. 2.2.3. Rankos paspaudimas Europos žemyne rankos paspaudimu išreiškiame mandagumą, šitaip parodome didesnį asmeninį domėjjimąsi, negu atokiai stovėdami vienas prieš kitą. Rankos paspaudimą suprantame kaip ženklą, kad norime pradėti pokalbį, todėl jos neduodame tuo atveju, kai skubame ar neturime paspaudimas noro rodo kalbėtis. pokalbio Rankos pradžią ir pabaigą; jei paduodame ranką, vadinasi, esame pasirengę persimesti su juo ar ja keliais žodžiais. Tačiau kas ir kam ją turi ištiesti? Čia taip pat galioja tam tikros taisyklės: 1. Aukštesniojo rango asmuo ištiesia ranką žemesniojo rango asmeniui. 2. Moteris ištiesia ranką vyriškiui. 3. Vyresnio amžiaus asmuo – jaunesniam. Biuro kasdienybėje sveikinimasis dažnai minimaliai apribojamas. Vadovaujantis darbuotojas kai kuriais atvejais su pavaldiniu pasisveikina rankos paspaudimu, lygiai taip pat jis pasitinka klientus ar verslo partnerius. Susitikus koridoriuje pirmą kartą, sveikinamasi kaip ir dera, o susitikus pakartotinai – pakanka tik nusišypsoti. Savaime suprantama, kad sveikinantis kairiąją ranką ištraukiame iš kelnių kišenės, o cigaretę iš burnos. Su patarnaujančiais – kelneriais, pardavėjais, viešbučio tarnautojais ir t.t. – sveikinamės rankos nepaduodami. Mus dažnai trikdo klausimas, kaip reikėtų paspausti ranką. Tai daroma daugeliu būdų. Vieni ją stipriai suspaudžia, kiti ranką paima ir laiko pernelyg glebiai ir vangiai arba paduoda tik pirštų galiukus. Čia reikėtų laikytis „aukso vidurio“ principo: ne per smarkiai, ne per lengvai ir ne 15 per ilgai. Ranką paspausti pakanka kelių sekundžių. Paprastai asmuo, kurio ranka pernelyg ilgai laikoma ir kratoma, pasijunta nejaukiai. 2.2.4. Rankos pabučiavimas sveikinantis Anksčiau vyrai bučiuodami ranką norėdavo ypač pagerbti „garbiąsias damas“. Buvo leidžiama bučiuoti tik ištekėjusios moters ranką ir tik uždarose patalpose, jokiu būdu ne gatvėje ar viešoje vietoje. Ir nors šis gražus senų laikų paprotys šiandien yra gana diskutuotinas, visgi šiuo metu šokių mokyklose išmokti bučiuoti ranką nori vis daugiau vyrų. O jaunos moterys, priešingai, visiškai nerodo nė mažiausio intereso mokytis, kaip paduoti ranką pabučiuoti. Todėl jaunas vyras, bučiuojantis ranką, gali grįžti namo su prakirsta lūpa. Bučiuojant ranką, dera laikytis tam tikrų taisyklių: ● damos ranką reikia paimti už pirštų galiukų; ● vyras damos ranką tik šiek tiek pakelia, o pats prie damos rankos pasilenkia; ● lūpos neturi liesti damos rankos, bet būti 1–2 cm atstumu nuo jos. Tokia taisyklė įvesta ne be pagrindo, nes tik šitaip galima išvengti keblumų, kai dama dėvi progines pirštines. Šios ceremonijos turi išmokti tiek vyras, tiek dama. 2.2.5. Atsistoti ar likti sėdėti Dažnai tenka pasisveikinti su sėdinčiais asmenimis. Anksčiau buvo įprasta, kad vyrai, išvydę atvykusįjį, atsistotų ir paspaustų ranką. Moterys ir vyresnio amžiaus vyrai likdavo sėdėti. Ši taisyklė galioja iki šiol, nors šiuolaikinės moterys ją laiko pasenusia. Jos (ypač bendraudamos darbo reikalais) pasisveikindamos atsistoja. Taip moterys simboliškai parodo esančios lygios su vyrais. Tačiau reikia nepamiršti, kad švarką dėvinti moteris, atsistodama pasisveikinti, turi užsisegti bent vieną švarko sagą. Paskutiniu metu įsivyrauja nuostata, kad sveikinantis su sėdinčiuoju (ypač rankos paspaudimu), sėdintysis turi bent šiek tiek kilstelėti nuo kėdės, antraip tai bus laikoma nepagarbos ženklu. 2.2.6. „Butukas bučiukas“ Anksčiau taip sveikindavosi tik pietų šalyse ir Prancūzijoje. Šiuo metu tai įsigali ir pas mus – tai bučinys į skruostus. Sveikinimasis bučiuojant į abus skruostus, pirma iš dešinės, po to iš kairės, yra visiškai priimtinas tarp draugų, priklausančių tai pačiai bendruomenei. 16 Bučiavimas į skruostus greičiausiai atėjo iš „viršaus“, iš kilmingųjų sluoksnio, kur jau labai seniai taip sveikinamasi. Ir iš Prancūzijos, kur toks draugiškas sveikinimosi gestas įprastas visuose sluoksniuose. Asmeniniame gyvenime toks pasisveikinimas nėra retas. Tokie bučiniai yra tik imituojami ir ne be pagrindo, nes moterys nenori sugadinti savo makiažo bei ištepti to, su kuriuo sveikinasi. Mūsų etikete (dar?) nėra jokių „bučiuko“ taisyklių; tad vadovaukimės tomis, kurios galioja sveikinimuisi paduodant ranką: čia derėtų atkreipti dėmesį į rangą ir niekada nebučiuoti pirmam, jei esi žemesniojo rango arba jaunesnis. 2.2.7. Kreipimasis „Tu“ ir „Jūs“ Bendraujant atsiranda nemažai progų pereiti nuo santūraus „jūs“ prie intymesnio „tu“. Etiketo taisyklės čia iš dalies atgyveno, tačiau reikia atsižvelgti ir į aplinką: gamyboje labiau nei administracijoje priimta vienas kitą tujinti. Prie „tu“ greičiau pereinama nedidelėje įmonėje nei didžiulėje organizacijoje. Tačiau čia nėra vieningų taisyklių. Klientų akivaizdoje jokių „tu“. Tai visais atvejais padaro geresnį įspūdį. Aukso vidurys: vadinti vienas kitą vardu, tačiau kreiptis „jūs“. Į kai kurias etiketo taisykles visgi verta atkreipti dėmesį: ● tujintis visuomet siūlo rangu aukštesnis žemesniajam, taigi ir dama vyrui, nes, visuomenės požiūriu, ji yra aukštesniojo rango; ● bruderšaftas supintom rankom – pasenęs paprotys; broliavimosi simbolikai pakanka susidaužti taurėmis; ● broliavimosi bučinys šiandien nėra etiketo dalis, patvirtinti draugystę pakanka rankos paspaudimo; ● nevalia rangu aukštesniam sakyti „tu“ rangu žemesniems – pavaldiniams, mokiniams arba diskriminuojamiems užsieniečiams. Kreipinys „jūs“ padeda išlaikyti distanciją ir apsaugo nuo įkyrumo. 2.3. Jūsų išvaizda ir įvaizdis Nuo tos akimirkos, kai su kuo nors susitinkame, susidarome nuomonę pagal tai, ką matome. Susitikus su kitu asmeniu žvilgsnis krypsta į kūną, vadinasi, visų pirma žiūrime į drabužius. Kadangi vertinama išorė, yra svarbu rūpestingai pasirinkti apsirengimo būdą. Tinkama jūsų apranga atskleidžia, kad galima pasitikėti ir jūsų darbo gebėjimais, protiniais gabumais, žiniomis ir kompetencija. 17 Kaip jūs, be abejo, jau ne kartą esate girdėję, tereikia tik 10–15 sekundžių, kad žmonės susidarytų apie jus pirmą ispūdį, ir viso likusio gyvenimo, kad jį pakeistų (jei jis buvo neigiamas). Su laiku, kiekvieno susitikimo su kuo nors metu, jūs galėsite pasirodyti kaip išsiauklėjęs profesionalas. Štai keletas taisyklių, kurios padės jums tvirtai atsistoti ant kojų. 2.4. Mandagaus elgesio pagrindai 2.4.1. Keturios taisyklės pirmam įvaizdžiui suformuoti Kadangi judesiai, gestai ir žodžiai daugiausia nulemia, kaip jus priima žmonės, apžvelkime keturias taisykles, nuo kurių priklauso, kokį pirmą įspūdį apie jus susidaro aplinkiniai. 1. Pirmieji dešimt jūsų ištartų žodžių turi būti labai svarbūs. Efektyviausias būdas greitai rasti tarpusavio supratimą yra padėkos išraiška. „Ačiū, kad radote laiko su manimi susitikti šįryt, pone Rasimaiti.“ „Aš labai laimingas, galėdamas asmeniškai su Jumis susitikti, ponia Rasimiene.“ Tai puikūs padėkos išraiškos pavyzdžiai pirmojo susitikimo metu. Taip pat sėkmingai jūs šia taisykle galite naudotis susitikdami ir su žmonėmis, kuriuos jau pažįstate. Pavyzdžiui: „Jurai, dėkoju Jums už pasiūlymą susitikti.“ „Dėkoju, kad susidomėjote mūsų susitikimo tikslais, Joana.“ Pagal galimybę pirmuose 10–12 pokalbio žodžiuose pasistenkite žmogų pavadinti vardu. „Kaip šaunu Jus vėl matyti, Jurai.“ Sutikite, kiekvienas iš mūsų automatiškai pasirengia pokalbiui, išgirdęs savo vardą. Mums visiems malonu, kai mus atpažįsta asmeniškai, nors tai bus ir nedidelis dėmesio ženklas. Taigi pradėkite pokalbį nuo padėkos, pavadindami žmogų, su kuriuo kalbamės, vardu. 2. Kreipkite dėmesį į kitus. Žiūrėkite į akis. Šypsokitės. Jūs galite išreikšti tiek energiją ir pasiryžimą, tiek liūdesį ir depresiją. Pagalvokite ... Kas jums labiau patiks: susitikimas su moterimi, kuri atrodo lyg nemiegojusi visą naktį, ar su besišypsančią kupina energijos moterimi. Jūsų energingas elgesys demonstruoja pasitikėjimą savimi. Šypsokitės. Būkite judrūs. Būkite pasitikintys. Ir žmonėms tai patiks. Pamėginkite. Tai veikia. 3. Atkreipkite dėmesį į eiseną. Ar įeinate į pastatą, kuriame yra jūsų biuras, ar einate susitikti su klientu, pridėkite grakštumo savo eisenai. Vaikščiokite energingai, lengvai. 18 Daugumai iš mūsų patinka energingų žmonių draugija. Sunkios darbo dienos pabaigoje pasistenkite judėti su tuo pačiu gyvybingumu, kaip ir darbo dienos pradžioje. Kiti tikrai atkreips dėmesį į jūsų eisenos lengvumą ir grakštumą. 4. Atkreipkite dėmesį į savo išvaizdą. Tolesniuose knygos puslapiuose bus pateikta specialių patarimų, kaip profesionaliai rengtis vyrams ir moterims, tačiau tam, kad paliktume pirmą teigiamą įspūdį, pateiksime pagrindines rekomendacijas. Privalote būti tvarkingai susišukavę, šukuosena turi tikti jūsų veido bruožams. Papuošalus derinkite prie įvykių ir situacijos Papuošalų ir aksesuarų kokybė dažnai įvertinama kaip jūsų esybės atspindys. Vyrai, pirkdami marškinius, turi patikrinti, ar jie tinkami; įkiškite rodomąjį pirštą už apykaklės. Jei pirštui vietos užtenka, vadinasi, marškiniai jums tinka ir nereikės dažnai atseginėti viršutinės sagos. Avalynės priežiūra ne mažiau svarbi, nei plaukų ar rūbų priežiūra. Avalynė visada turi atrodyti kaip nauja. Moterys turi atsiminti, kad kojinės su „nubėgusia akimi“ gadina įvaizdį. Visada savo darbo vietoje turėkite atsarginę porą. Dėl viso pikto. Kas dėl vyrų ... prašyčiau, turėkit omeny, kad daugumai moterų patiks nuogos kojos dalis, bet ne tada, kai jus su kelnėmis. Mūvėkite puskojines, kurios dengia jūsų blauzdą. 2.4.2. Septynios galimybės lengvai sugadinti pirmą įspūdį 1. Atsaini kalba. Dauguma iš mūsų – aplinkos produktas. Dažniausiai mūsų žodžiai, kuriuos tariame, jų vartojimo maniera – tai iš tėvų išgirstas pakartojimas.Vartokite žodžius, atitinkančius situaciją. 2. Žargono vartojimas. Nepriklausomai nuo to, kaip gerai jus apsirengęs ir kiek titulų ir vardų turite, žargono vartojimas sumažins pasitikėjimą jumis. Pavyzdžiui, reikia sakyti „taip“, o ne „nu“; „viskas tvarkoje“, o ne „tvarkelė“ ir pan. Kruopščiai rinkitės žodžius. 3. Kikenimas. Manoma, kad juokas – vaistas nuo daugelio ligų, o kikenimas gali būti vienas iš erzinančių veiksnių. Kai kurie žmonės kikena, norėdami užpildyti pauzę ar niveliuoti nepatogius momentus. Užuot kikenę, geriau padarykite pauzę. Kikenimas nėra patrauklus įprotis. Nekikenkit. 4. Nesilieskit be reikalo. Vienintelė pateisinama prisilietimo prie žmogaus forma pokalbio metu – rankos paspaudimas. Kol tarp jūsų neužsimezgė draugiški santykiai, 19 paplekšnojimai, bakstelėjimai alkūne į šoną ar lengvi prisilietimai gali būti traktuojami kaip priekabiavimas. Nepaleiskit į darbą rankų. 5. Neslėpkite rankų.Galite tikėti, galite ne, bet tyrimai etiketo srityje parodė, kad rankos, gulinčios ant stalo, labiau patrauklios, negu sugrūstos į kišenes. Kai jūsų rankos paslėptos, galima pagalvoti, kad sakote ne viską arba kokią nors šlikštynę. Jei esate iš tų, kurie negali bendrauti be rankų pagalbos, tai jums pasisekė. Kitiems galima patarti išsiugdyti tokį įprotį. Tačiau jeigu jus nelinkę gestikuliuoti, tai bent jau laikykite rankas taip, kad jos būtų matomos. 6. Kramtomoji guma.Nekramtykite kramtomosios gumos darbo vietoje niekada. Jeigu jums patinka kramtyti gumą, darykite tai laisvalaikiu, antraip jus laikys neprofesionaliu. 7. Kosčiojimas.Nuolatiniai kosčiojimai pokalbio metu labai nepatrauklūs. Žinoma, jei tai yra būtinumas (peršalimas) – tai visai kas kita. Tačiau jeigu tai tampa erzinančiu įpročiu, užuot kosčioję,padarykite ryjimo veiksmą. Tai gali būti kitų traktuojama kaip pauzė ir net gali būti naudinga – atkreips dėmesį to, su kuriuo kalbatės. Reikia būti atsakingam, kad jūsų dalykinis įvaizdis: ● įspūdį sukurtų akimirksniu, ● sukurtų patikimo, pastovaus ir draugiško asmens įspūdį, ● sukeltų moteriškumo ir patrauklumo ar vyriškumo ir apibrėžtumo, tvarkingumo įspūdį, ● reprezentuotų jūsų asmenybę ir profesinius laimėjimus, ● atitiktų jūsų gyvenimo viziją. 2.5. Vyrų apranga ir detalės Apie pagal knygas mes sprendžiame viršelius, o apie žmones – pagal rūbus. Tai patikrintas faktas.Todėl jūsų įvaizdis turi didžiulę reikšmę, jeigu norite surasti darbą ir jį išlaikyti. Kai kurios įmonės, pavyzdžiui, mano, kad tarnautojai-vyrai visada privalo nešioti kostiumus. Kitas įmones visiškai tenkina, kai tarnautojai-vyrai nešioja sportinius švarkus ir kelnes. Svarbiausia žinoti, kas tinka įmonei, kuriai jus atstovaujate. 20 Įvaizdis, sukurtas rūbų pagalba, vaidina svarbų vaidmenį. Nesvarbu, ar jus tradicijų, ar naujausios mados šalininkas, jūsų darbo apranga privalo atitikti įmonės, kuri jus samdo, vidaus kultūrą. Kostiumai. Kostiumas – tai iš to paties audinio pasiūtos kelnės ir švarkas. Iki šiol kostiumas – elegantiškiausias drabužis. Kiekvienam vyrui jis puikiai tinka, jei atsižvelgiama į kostiumo siluetą, spalvą, audinį, paros laiką, situaciją, sezoną ir klimatą. Anksčiau kostiumas buvo siuvamas iš trijų dalių: švarko, liemenės ir kelnių. Šiandien dažniau dėvimi dviejų dalių kostiumai, nors tie, kuriems patinka trijų dalių, mielai renkasi ir tokį. Patogu tai, kad dirbdamas biure prie stalo galite nusirengti švarką. Jūs vis tiek būsite elegantiškas. Visi kostiumai, kuriuos matuositės ar įsigysite, bus keturių pagrindinių kostiumų stilių variantai. Pagrindiniai modeliai: tradicinis amerikietiškas, maišelio formos (Brooks brother); klasikinis europietiškas; klasikinis modifikuotas europietiškas; angliškas (Savile row) ir atletiško kirpimo. Pasirinkite tą, kuris gražiausiai jums tinka ir pabrėžia jūsų figūrą. Daugelis įmonių, turinčių griežtas vidaus tvarkos taisykles, reikalauja, kad darbuotojaivyrai nešiotų vienaeilius, o ne dvieilius kostiumus, nes amerikietiško stiliaus (vienaeilis) švarkas atrodo labiau klasikinis, negu europietiškas (dvieilis), kuris sukuria modernesnio žmogaus įvaizdį. Nepriklausomai nuo to, kokį stilių vyras pasirenka, jo švarko tam tikros sagos vaikštant ar stovint turi būti užsegtos. Amerikietiško stiliaus švarke turi būti užsegta viršutinė saga, kai jų dvi, arba vidurinė, kai jų trys. Europietiško stiliaus švarke visos sagos užsegtos. 2.5.1. Frakas, smokingas, kaklaraištis, avalynė, kojinės Frakas. Frakas (white tie, cravate blanch) – tai šventinis (paradinis) kostiumas ypatingoms progoms, po 18 val. vykstančioms ceremonijoms, priėmimams, puotoms. Frakas – būtina dirigento apranga.Frakas – tai švarkas su šilkiniais atlapais ir ilgomis skvernų uodegomis. Kelnių šoninėse siūlėse – dvi juostelės, parišama balta peteliškė. Kvietimuose nurodoma „White tie“ (baltas kaklaraištis). Balta liemenė užsegama 3 sagomis. Krūtinės kišenėlėje gali būti įkišta nosinė (jei neįsega ordino), privaloma mūvėti juodas kojines, avėti juodus lakuotus batus. Žiemą vilkimas juodas paltas su baltu šaliku, baltos pirštinės. Fraką su juoda liemene ir juoda peteliške nešioja tik metrodoteliai ir padavėjai. 21 Smokingas. Smokingas (tuxedo, black tie, cravate noir) – tai iškilmingos vakarienės vyro kostiumas. Tradiciškai jis siuvamas juodos spalvos, tačiau vis dažniau esti ir kitų tamsių spalvinių gamų. Baltas smokingas vilkimas tik vasarą, ypač iškilmingomis progomis. Išskirtinis akcentas – šilkinė atlapų apdaila ir kelnių šonuose įsiūta satininė juostelė. Smokingas vilkimas su baltais lygiais marškiniais, juoda peteliške (iš aksomo ar šilko). Ant marškinių – juoda liemenė arba juodas platus šilkinis diržas. Juodos kojinės, juodi batai su raišteliais (gali būti lakuoti). Juodas paltas, tamsi skrybėlė, tamsios pirštinės. Jei kviečiama su smokingu, kvietime nurodoma „Blach tie“ (juodas kaklaraištis). Ne viskas, kas madinga, yra elegantiška. Be to, dauguma elegantiškai apsirengusių asmenų visiškai nemadingi.„Tikroji elegancija reiškia šiek tiek atsilikti nuo mados.“ (Hans Scherenberg) Kaklaraiščiai. Stenkitės nusipirkti kokybiškus šilkinius kaklaraiščius, kurių pamušalas – muslinas. Tradicinis mazgas – mažas ir simetriškas. Paprastas (four in hand) ir vienašonis Vindzoro mazgai geriausiai tinka su klasikiniu stiliumi. Kaklaraiščių plotis keičiasi milimetrais kas penkerius metus. Kaklaraiščio galas turi siekti kelnių juosmens apačią, jei dėvimas su petnešomis, arba diržo sagties vidurį. Derinkite kaklaraištį su marškiniais, švarku ir kelnėmis. Kaklaraiščio raštai kinta, todėl rekomenduojame atkreipti dėmesį į madą. Prie vienspalvių kostiumų tinka įvairių raštų (languoti, juostuoti, melanžiniai) kaklaraiščiai ir atvirkščiai. Skoningas švarko, marškinių ir kaklaraiščio derinimas parodo jūsų kūrybingumą, gerą skonį, tvarkingumą ir puikią išvaizdą. Avalynė. Batai – dažnai pamirštamas, tačiau labai svarbus aksesuaras. Batus rekomenduojama rinktis juodos ar natūralios odos spavos. Kai kuriose įmonėse leidžiama dėvėti odinius mokasinus. Puiki apranga su 22 baisiais batais tampa baisia apranga. Tinkamai parinkti batai pabrėžia jūsų profesionalumą, o netinkamai – paliekate savo esamiems ir potencialiems klientams prastą įspūdį. Batai, kaip ir kaklaraiščiai, labai daug pasako apie jus. Jie turi būti kuo geresni. Puskojinės. Kadaise buvo priimta kojinių spalvą derinti su kaklaraiščio spalva.Dabar vyrų aprangos kodas reikalauja jas rinktis pagal kelnes ir batus. Dalykinis stilius reikalauja vienspalvių tamsių kojinių, kurios būtų tarsi tiltas nuo kelnių spalvos prie batų. Kitaip tariant, kojinės turi būti šiek tiek tamsesnės už kostiumą ir šviesesnės už batus. Išimtis: jeigu siekiate madisto statuso arba trokštate išsiskirti iš kitų, galite mūvėti ryškiaspalves, pvz., raudonas kojines, tačiau nepersistenkite, kad nevirstumėte klounu: venkite demonstruoti „linksmus“ variantus (su animacinių filmukų herojais ir pan.). Tai dera tik namuose. Baltos kojinės dera tik su baltomis kelnėmis. Išimtis – trumpi sportiniai šortai ir sportinės kojinės. Su šviesiais džinsais mūvėkite juodas kojines. Sportinių kojinių (bet kokios spalvos) netinka mūvėti su klasikiniais batais. Kojinės turi būti tokios aukštos, kad nesimatytų nuoga koja netgi atsisėdus į žemą minkštą krėslą.Kojinės turi tvirtai apgaubti blauzdas, o ne raukšlėtis. Venkite mūvėti kojines su sandalais, šliurėmis ir šortais. Tams skirtos trumpos kojinaitės (vyriškos pėdutės). Mažas, bet svarbus niuansas: praplyšusios kojinės nelopomos. Išmeskite. Kojines būtina derinti prie kostiumo. Jos turi būti pakankamai ilgos, kad sėdint nesimatytų nuogos blauzdos. Tinkamiausiomis vyrų puskojinėmis laikomos: ● virš blauzdos, ● vienspalvės juodos, pilkos, tamsiai mėlynos, gelsvai rudos, smėlio spalvos, ● margintos švelniais, subtiliais atspalviais, ● baltos sportuoti. 23 2.5.2. Ką galima nešiotis kišenėse Niekada nevalia visa kas reikalinga sugrūsti į kišenę. Tam vyrai turi rankines. Kelnių ar švarko kišenėse gali būti nosinė, šukos, piniginė, tačiau jokiu būdu kišenės neturi atrodyti atspurusios, tai iš karto sudarys netvarkingo žmogaus įvaizdį. Ir jau jokiu būdu šukos, akiniai ar rašikliai negali atsirasti viršutinėje švarko kišenėlėje. Ji skirta kišeninei nosinaitei (fantazijai). Niekuomet nederinkite kišeninės nosinaitės su kaklaraiščio raštais. Ją reikia derinti su viena iš kaklaraištyje esančių spalvų. Visuomet naudokite šilkinę nosinę ir ji turi būti išsikišusi iš kišenės apie 3,81 cm ar tik 1–1,5 cm, jei tai juostelė. Kišeninė nosinaitė – rodyti, o medvilninė – naudoti. Saugokitės prekeivių, kurie parduoda komplektus iš kaklaraiščio ir nosinaitės. Toks komplektas tikrai parodys, kad esate nenusimanantis madoje asmuo. Norint išmokti, kaip lankstyti kišenines nosines, susipažinkime su AskMen.com kišeninių nosinių gidu. Vieno taško sulenkimas („The One Point“) Tai standartinis lenkimas, skirtas kasdieniam nešiojimui su klasikiniu kostiumu arba švarku su „retro“ stiliaus siaurais atlapais. 1. Išskleiskite nosinę. 2. Perlenkite per pusę išilgai. 3. Vėl perlenkite per pusę, tačiau šį kartą nuo viršaus į apačią. 24 4. Pakreipkite kvadratą taip, kad jis atrodytų kaip rombas. Laisvieji nosinės krašteliai turėtų būti nukreipti į viršų. Perlenkite kairįjį kampą į rombo vidurį. 5. Perlenkite dešinįjį kampą į vidurį, kad šis truputį apdengtų kairįjį kampą. 6. Atlenkite apatinį kampą atgal, kad išryškėtų per paskutinius du žingsnius atlikti perlenkimai. 7. Įkiškite į kišenę. 25 Keturių taškų sulenkimas Šis lenkimo būdas labiausiai tinka kasdieniams ir švarkams su dvejomis sagų eilėmis. 1. Išskleiskite nosinę ir pakreipkite ją taip, kad ji atrodytų kaip rombas. 2. Apatinį kampą sulenkite į viršų ir sulyginkite su viršutiniu kampu. 3. Sulenkite apatinį dešinįjį kampą į viršų, truputį į kairę nuo viršutinio kampo. 26 4. Sulenkite apatinį kairįjį kampą į viršų, truputį į dešinę nuo viršutinio kampo. 5. Apverskite nosinę ant kitos pusės ir įkiškite į kišenę. Kvadratas Šis paprastas lenkimas labiausiai tinka prie frako arba bet kokio juodo kostiumo formaliai progai. 1. Išskleiskite nosinę. 27 2. Perlenkite ją per pusę. 3. Užlenkite apatinę nosinės dalį į viršų, bet taip, kad šiek tiek matytųsi viršutinis nosinės kraštelis. 4. Apverskite nosinę ant kitos pusės ir įkiškite į kišenę. 28 „Puff“ lenkimas Šis lenkimo būdas skirtas toms dienoms, kai pamiršote kaklaraištį, bet norite savo kostiumą pagyvinti stilinga detale. 1. Išskleiskite nosinę. 2. Suimkite ją centre ir pakelkite. Visi kampai turėtų laisvai kyboti. 3. Su tarpu tarp nykščio ir smiliaus suimkite servetėlę per vidurį. 4. Užlenkite kabančius kampus į viršų. 29 5. Įkiškite į kišenę. 2.5.3. Kvepalai ir priemonės po skutimosi Galvokime, kuo kvepintis. Muilas ir dezodorantas yra labai puikūs natūralūs kvepalai. Svarbu išlikti ištikimiems labai lengviems kvepalams. Stiprūs kvepalai gali atstumti, sukelti galvos skausmą, sumažinti darbingumą. Ypač jei jūs savo darbo vietoje esate ne vienas. Kokie kvepalai jums tinka, galite nustatyti tik jūs. Specialistai pataria, kad jūsų kvapas yra tas, kuriuo pasipurškę jus neužuodžiate. Be to, ir kvepintis reikia saikingai, kad kvapas nuo jūsų sklįstų tik per 0,5 metro. Geriausia, kai naudojate tos pačios linijos ir to paties gamintojo prausimosi priemones, dezodorantus ir tualetinį vandenį ar odekoloną. Eidami į vakarinius priėmimus, galite pasimėgauti sodresniu kvapu. 30 2.6. Moterų apranga ir detalės 2.6.1. Apatiniai rūbai, kojinės/pėdkelnės, avalynė Patrauklus, figūrą gražinantis ir pabrėžiantis moteriškas apatinis trikotažas ne tik garantuoja,kad jūsų drabužiai gražiai, gracingai kris, slys kūnu, bet taip pat sukurs ir papildomą naudą, nes jūs jausitės ypatinga. Negailėkite nei pinigų, nei laiko savo apatiniams ir nustebsite, kaip pasikeis jūsų išvaizda. Niekada nesisekite tamsios liemenėlės po šviesia palaidine, ir atvirkščiai. Vienas svarbiausių korporatyvinio stiliaus akcentų – pėdkelnės. Jas taip pat būtina derinti prie aprangos. Neretai moterys renkasi pernelyg tamsias ir per storas pėdkelnes, tačiau jas reikėtų derinti ne tik prie drabužio, bet ir prie odos atspalvio. Pėdkelnes mūvėti būtina, net jei už lango viskas lydosi nuo karščio. Iš darbinių drabužių spintos meskite lauk įmantriais raštais margintas, tinklines, labai blizgančias ar juodas pėdkelnes. Žiemą nebūtina šalti su pačiomis ploniausiomis – renkantis kojines, reikėtų atsižvelgti ir į metų laiką, oro temperatūrą. Norinčioms atrodyti elegantiškai, bet jaustis patogiai oficialioje aplinkoje dirbančioms moterims patartume rinktis idealų variantą – turėti bent dvi poras batelių: aukštakulnius oficialiems susitikimams ir žemakulnius, su kuriais patogiai jausites prie darbo stalo. Porą batelių darbo kabinete labai patogu turėti žiemą, kai lauke spaudžia šaltis. Stori žieminiai batai ne tik nedera prie dailaus kostiumėlio, bet ir nėra patogūs šildomame biure. Priimta, kad biure dėvimų aukštakulnių pakulnė būtų ne aukštesnė nei 6–8 cm, todėl masyvių platformų darbe vertėtų vengti. Šiuo metu vėl madingi smailėjantys bateliai bei bateliai storesniu kulnu. Reikėtų nepamiršti ir spalvos. Darbe nerekomenduojama grynai balta avalynė. Tokia spalva tinka medikams ir jaunavedžiams, o biure labiau tiktų pastelinės spalvos: pilkšva, kreminė, dramblio kaulo. 31 Basučių taip pat geriau atsisakyti, nors jos ir labai gražios bei patogios. Atviri pirštai – netinkamas tono ženklas verslo pasaulyje, tačiau atviras kulnas – nieko baisaus. Dalykinėje aplinkoje labiausiai tinka bateliai be blizgių detalių ir įvairiausių raštelių. Nėra vieningos rekomendacijos, kokie batai dera prie kokio rūbo. Galų gale tai priklauso ir nuo moters eisenos ir įpročio ypatybių: pvz., ar ji mieliau avi aukštakulnius, ar žemakulnius batelius. Leidžiama, kas patinka, tačiau batai turi būti tvarkingi ir prižiūrėti – taip reikalauja etiketas. Nunešioti padai ir kreivi kulnai netinka lygiai taip pat kaip ir patogios „šliurės“,sportiniai batai, be gailesčio nešiojami prie kiekvieno drabužio, ir pan. 2.6.2. Elegantiškos moters garderobas Kiekvieną naują dieną mes jaučiame poreikį deramai atrodyti. Žodžio „elegantiškas“ nėra Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos trečiajame tome, išėjusiame 1978 metais. Elegancija, reiškianti apsirengimo skoningumą, elgesio grakštumą, matyt, anuo metu kai kam atrodė neverta dėmesio. Gera išvaizda – tai visų pirma natūralus grožis: grakšti figūra, malonūs bruožai, o visa tai papildo elegantiški drabužiai. Vieta, laikas, amžius – į šias aplinkybes turi atsižvelgti žmogus,norintis būti elegantiškas. Suknelė, labai pritinkanti jaunai panelei, į penktą dešimtmetį įkopusią moterį gali paversti komiška. Aštuoniolikmetė mergina, vilkinti karakulio kailinius, atrodo neįprastai. Ką galvoti apie moterį, kuri ant žvilgančio parketo „skelia“ šokį gatviniais ilgaauliais batais, jungtuvėse vilki džinsiniais drabužiais, raudona suknele ateina į laidotuves, vakariniu kostiumu vaikštinėja kaimo keliu? Žmonių požiūris į madą skiriasi. Daug yra tokių, kurie mno, jog išmintingas žmogus į madą žiūri iš aukšto. Tačiau rimtai pasigilinę pamatysime, kad tai stipri estetinė jėga, žmonijos istorijoje suvaidinusi reikšmingą vaidmenį. Be atodairos taikytis prie paskutinio mados reikalavimo – perdėtas uolumas. Pavojinga pasiduoti ir masinei madai, kuri žmones paverčia beveide minia. Suknelė. Prieš pirkdamos ar siūdindamos suknelę, neužmirškite mažų gudrybių: storas audeklas, šviesios spalvos ir stambus raštas jūsų figūrą optiškai pavers tvirtesne nei iš tikro; tamsus, laisvai krintantis audeklas – lieknesne. Išilginiai dryžiai plonina, skersiniai tinka tik lieknoms moterims. Įliemenuota suknelė tinka nepriekaištingai figūrai, laisva slepia apkūnumą. Sekdamos madą, atsižvelkite ir į savo amžių: penkių ar šešių dešimčių sulaukusios mergaičiukės atrodo juokingos. 32 Kokybę vertinkite labiau už kiekybę, verčiau viena tinkamos spalvos, iš geros medžiagos ir tinkamai pasiūta suknelė nei trejeta vidutiniškų. Atsisakykite drabužio, kurį mėgstate ir manote esant jums labai tinkantį, bet prie kurio neturite priedų. Pirkite drabužius toje šviesoje, kurioje ketinate juos dėvėti. Vakarinės suknelės spalva visada renkama tik dirbtinėje šviesoje. Rinkdamos medžiagą ar audeklą suknelei arba gatavą rūbą venkite draugių patarimų, jos niekada nebus objektyvios. Geriau kreipkitės į draugą ar vyrą; vilkėdamos naują rūbą pirmiausia ketinate patikti jam. Jeigu jūsų galimybės ribotos, žiemai pasirinkite juodą, pilką, tamsiai mėlyną, tamsiai žalią, tamsiai raudoną spalvą arba pastelinius atspalvius.Vasarą, saulei šviečiant, visos spalvos smagios. Neužmirškite ir juodos su balta, jos visada elegantiškos. Klasikinė suknelė – marškininė suknelė – priešpiečio suknelė. Genialiai universali, praktiška ir stilinga – taip galima apibendrinti liaupsių ir ditirambų vertą XX a. mados atradimą, ne tik išlikusį iki šių dienų, bet ir patenkantį į kiekvieno XXI a. mados sezono aktualiausias drabužių tendencijas. Tai marškinių tipo suknelė – legendinis legendinės Coco Chanel kūrinys, cituojamas šimtų šiuolaikinių mados kūrėjų. Coco Chanel – pirmoji, paskatinusi madą vertinti ne tik pagal grožio, efekto, bet ir patogumo, praktiškumo kriterijus. Taigi 1916 m. buvo sukurta marškininė suknelė iš medvilninio trikotažo – vienas iš daugelio kitų garsiosios dizainerės drabužių, sumodeliuotų priešinantis įmantrumui. Prancūzės tokio kirpimo suknelę pamalonindamos vadina „miestiškąja“ – kiek galvų, tiek nuomonių. Tokia suknelė dėvima nuo ryto iki vakaro, ji tinka net kuklios vakarienės metu. Suknelė gali būti kluostuota ar visai tiesi, mini arba midi ilgio, šilkinė ar vilnonė, trikotažinė ar medvilninė; tačiau ir vasarą būtinos rankovės, kadangi elegantiška moteris į darbą neina plikomis rankomis, jau nekalbant apie iškirptę. Maža juoda suknelė arba kostiumėlis. Ji visada madinga, tinka įvairiaus amžiaus moterims, be to, gyvenime esama situacijų, kai vilkėti dera tik juodą suknelę ar kostiumėlį. Maža juoda suknelė yra pati elegantiškiausia, prie jos tinka bet kokie papuošalai ir priedai. Ją galima dėvėti nuo pat ryto, jeigu ji ne iš aksomo ar kito vakarinio audeklo, nepapuošta žvilgančiais metaliniais siūlais. Vakarinė suknelė. Ar būtina vakarinė suknelė, kokio ji turi būti kirpimo – tai nulemia moters pareigos, visuomeninė padėtis, taip pat vyriškam tualetui keliami reikalavimai. Jei moters padėtis nėra itin įpareigojanti, jai tiks kukli „maža“ vakarinė suknelė, kurią galės vilkėti 33 ne vienerius metus. Dviejų dalių juodas kostiumėlis iš šilko, nėrinių, aksomo tiks visada. Maža vakarinė suknelė neturi būti ilga, gali būti midi. Prašmatni iškilminga suknelė turi būti iš brangios, efektingos medžiagos, su gilia iškirpte, prie jos dėvimi natūralių brangakmenių papuošalai, pritaikomi vakariniai bateliai, mažas rankinukas, išsiuvinėtas žvilgančiais siūlais, perliukais arba kitais brangakmeniais, vakarinis apsiaustas ar pelerina (manto). Vasarą vakarinei suknelei galima parinkti raštuotą audeklą, ne itin griežtą fasoną. Kostiumas. Klasikinio garderobo pagrindas yra kostiumas. Jų būtina turėti trejetą: sportinį; klasikinį – solidų siuvėjo darbą; popiečio. Dieną vilkimas kostiumas iš tvido, džersi, vilnos, trikotažo; vakarinis – iš aksomo, šilko, vilnos. Pasisiūti ar nusipirkti klasikinį kokybišką kostiumą nėra pigu. Prie jo vertėtų turėti dar porą, deramos spalvos sijonų ir kelnes. Tada turėsite daugiau galimybių kaitalioti sąstatą, o kostiumas tarnaus jums kur kas ilgiau. Pagrindinį kostiumą taip pat papildo kelių spalvų švarkai, palaidinės, liemenės, puloveriai, megztiniai. Palaidinės. Palaidinėms tinka visokios medžiagos, pradedant poplinu ir baigiant brokatu. Juk palaidines vilkime namuose, darbe, per atostogas ir pobūvius. Niekada neišmeskite, jūsų manymu, jau nemadingos palaidinės, tik išskalbkite ją, suvyniokite ir įdėkite į maišelį. Po kurio laiko bus madingi ilgi arba trumpi apykaklių galai, kaklajuostės, raukinukai. Taip metams bėgant sukaupsite originalių palaidinių kolekciją, ir jūsų draugai žavėsis tokiu turtingu garderobu. Nors svarbus bendras palaidinės siluetas, daugiausia dėmesio skiriama priešakinei daliai. Iš brangios medžiados pasiūtą klasikinę palaidinę papuoškite prisegamais raukiniais, surišamomis kaklajuostėmis, kaklaryšiais, ir jūs visada atrodysite naujai. Kelnės. Tiktai aukštos ir lieknos moterys atrodo elegantiškai, mūvėdamos kelnes. Vis dėlto su kelnėmis būkite apdairios: žiūrėkite, kad jų medžiaga ir fasonas tiktų laikui bei vietai. Kelnėtai moteriai eiti į bažnyčią nedera. Džinsinėmis kelnėmis mūvi visi – vyrai ir moterys, vaikai ir seneliai, turtuoliai ir valkatos. Tai patogu ar masinė mada? Jeigu dvejojate, ar dera kur eiti su džinsinėmis kelnėmis, prisiminkite – džinsai iš pradžių tebuvo piemenų kelnės ir jūreivių darbinės aprangos dalis. 34 Apsiaustai. Gyvename klimatinėje juostoje, kur negalime išsiversti be apsiausto. Kiekvienam metų laikui privalomas skirtingas paltas, tinkantis prie vilkimų kostiumų ir suknelių. Jei išsirinkote klasikinį garderobą, turite pasirūpinti ir tinkamais apsiaustais: 1. Sportinis paltas. Jis dėvimas su diržu ar be jo, taip pat su prisegamu šiltu pamušalu, todėl yra erdvesnis. Kad galėtumėte suderinti su priedais, patartina smėlio, tamsiai kaštoninės, tamsiai žalios arba tamsiai raudonos spalvos brangios ir geros medžiagos. 2. Klasikinis paltas. Iš brangaus audeklo, paprasto fasono, dažniausiai juodos, tamsiai pilkos ar ryškiai raudonos spalvos. Toks apsiaustas dėvimas tiek gatvėje, tiek iškilmingų priėmimų metu. 3. Impregnuotas paltas. Saugo nuo vėjo, lietaus ir dulkių. Kadangi tai ne itin vertingas drabužis, spalva neturi ypatingos reikšmės. 4. Pelerina, skraistė. Mūsų moterys, deja, dar neįpratusios prie jos taip kaip kitose Europos šalyse, kur ji garderobe užima tvirtą poziciją. Skraistė siuvama iš tankaus vilnonio audeklo. Mūsų sąlygomis ją dėvėdama moteris galės ilgiau naudotis kostiumu, taip pat vasaros vakarais renginiuose po atviru dangumi skraistė labiau tinka nei megztinis ar sportinė striukė. Aksominė skraistė su šilkiniu pamušalu dėvima prie vakarinės suknelės. 5. Kailiniai. Priklausomai nuo piniginės kailiniai dėvimi tiek iš triušio, tiek iš sabalo kailių. Dabar labai madingi ir dirbtinio kailio kailinukai. Moteris, norinti atrodyti išties elegantiškai, brangius, prašmatnius kailinius vilki tik po pietų ir vakare. Turguje, tarp statinių su raugintais agurkais ir bulvių maišų šeimininkė, apsirėdžiusi audinės kailiniais, atrodo tiesiog juokingai. Puskailinius galima dėvėti nuo ryto iki vakaro, pritaikius deramus priedus. Reikėtų nepamiršti ir boa. Tai moteriška šerpė iš kailio ar plunksnų, tapusi madinga XIX amžiuje. Boa laisvai dėvima ant apsiausto ar kostiumo apykaklės, ji pritvirtinama sagutėmis ar sankabėlėmis, kad nenusmuktų nuo pečių. Prie ilgaplaukės boa tinka nedidukė skrybėlaitė, jokiu būdu ne megzta kepurė. Patalpoje boa nešiojama ant pečių permesta per vieną petį arba ranką. Jei apsiaustai iš natūralios medžiagos, labai dažnai jie būna išsitampė ties sėdimąja vieta. Norėdamos to išvengti, prieš sėsdamos atsisekite apatinę palto sagą ir grakščiai kistelėkite palto apačią. Jei pastebėjote, taip elgiasi dauguma vyrenės kartos žmonių, ir ne tik moterų. 35 2.7. Aksesuarai ir etiketas 2.7.1. Rankinė, rankinukas Prie gatvėje dėvimų drabužių nešiokite spalviškai suderintą didesnę rankinę, kurioje tvarkingai telpa visi daiktai, reikalingi dirbančiai šiuolaikinei moteriai. Nešiojančioms įvairias bylas, kitokius popierius patartina įsigyti specialų aplanką arba moterišką „diplomatą“. Polietileninius maišelius, reklamuojančius įvairias firmas, elegantiška moteris naudoja tik maisto produktams į namus parsinešti. Praktiškiausias ir dailiausias maistui parsinešti yra krepšelis iš plonos medžiagos ar odos, kuris suvyniotas lengvai telpa rankinėje. Prie popiečio drabužių dera nedidelis rankinukas, prie vakarinės suknelės – šilkinis, aksominis, lakuotos odos, dažnai pamargintas puošmenomis mažytis rankinis krepšelis. 2.7.2. Skrybėlė, pirštinės, lietsargis Fetrinė skrybėlė, spalviškai suderinta su paltu, kostiumu ar suknele, tinka beveik visada ir visur. Vasarą – šiaudinė skrybėlaite, su puošniais apdarais – šilkinė. Skrybėlės nebūtina nusiimti kavinėje, dieną – restorane, per oficialius priėmimus, seniau – ir teatro ložėje. Skrybėlės niekada nededamos ant stalo. Klasikinė taisyklė byloja: dama gatvėje nuolat mūvi pirštines, bent jau prie palto ir kostiumo. Pirštinių spalva turi derėti prie batų spalvos, o medžiaga – prie drabužių medžiagos. Pirštinės gali būti šviesesnės už drabužius arba sudaryti spalvinį kontrastą, kuris pagyvins visą aprangą. Trumpos baltos pirštinaitės visada elegantiškos. Prie vakarinės suknelės mūvimos pirštinės papildo ansamblį. Jos mūvimos iki įeinant į puotos salę, taip pat per šokius. Lengvos pirštinės iš nėrinių, šilko, plonos odos, pikė ir kt. mūvimos oficialaus vizito metu ir bažnyčioje. Namų ar pobūvio šeimininkė, sveikindama savo svečius, niekada nemūvi pirštinių. 36 Lietsargių medžiagą, dydį, formą, rankeną ir ilgį sąlygoja mada. Kokybiškas juodo šilko lietsargis visada elegantiškas. 37 2.7.3. Šalikas, skarelė, nosinė Šalikus ir skareles dėvime nuolat, bet kuriuo metu. Tinkamai parinkta skarelė linksmomis spalvomis pagyvina bet kokį tamsų drabužį. Elegantiška moteris, ryte eidama į darbą, įsimeta rankinėn skarelę – gal ims lyti. Tiesioginė nosinaitės paskirtis – šluostyti nosį. Dabar imta naudoti popierines nosinaites. Jų vieta yra namuose, vonioje, nors dažnai praverčia ir rankinuke. Mūsų močiutės apnerdavo nosinaites, kamputyje išsiuvinėdavo monogramą. Prieš įsidedant į rankinuką, nosinaitė išskleidžiama ir apšlakstoma keliais lašeliais tualetinio vandens. Skoningai parinkta nosinaitė yra lyg plunksnos, prisegtos prie riterio skrybėlės. Elegantišką išvaizdą papildo šviesaus šilko nosinaitės, dažnai apnertais krašteliais. 2.7.4. Kvepalai ir tualetiniai vandenys Visos kosmetikos priemonės ir kvepalai yra itin individualus dalykas, formuojantis kiekvienos moters savitą stilių. Todėl tik žiupsnelis patarimų: ● Pasistenkite išrinkti kvapą, atitinkantį jūsų odą, jūsų asmenybę ir profesiją. ● Būkite saikingos. Kvepalai neturi skelbti nei apie jūsų pasirodymą, nei priminti jums išėjus, jie teturi jus lydėti kaip šešėlis. ● Dieną vartokite tualetinį vandenį, vakare – kvepalus. Jais pasišlakstykite už ausų, rankų riešus, tarp krūtų. Vienu kitu lašu apšlakstykite kojines, skarelę, nosinaitę, kostiumo ar palto atlapus, suknelės padurkus. ● Išsikvėpinkite prieš kabindamos ant kaklo perlus ar kitus blizgius puošnius akmenų vėrinius, nes kvepalai gali pakenkti jų natūraliam žvilgesiui. 2.7.5. Vyrų kelnių diržas, petnešos, galvos apdangalas Vyrams diržas – kelnėms prilaikyti, moterims – liemens laibumui paryškinti, kitų dėmesį atkreipti. Vyro diržas turi būti kuklus. Save gerbiantis vyras nenešioja diržo su vardu sagtyje ar su firmos ženklais. Petnešos dėvimos tik po švarku. O štai sudėtingiausia vyro garderobo dalis yra tinkamai parinktas galvos apdangalas. Didelę reikšmę turi ne tik kaip ir kada jis nešiojamas, bet ir jo forma, spalva. 38 Skrybėlė buvo ir lieka pagrindinis vyro galvos apdangalas. Elegantiškas vyras pagal apsiausto spalvą pasirenka juodą, pilką arba rudą skrybėlę. Ji visada turi būti švari. Dabar vyrai labai mėgsta įvairias kepures. Vilnonė vienspalvė ar škotiškais langeliais kepurė su snapeliu, taip pat beretė išties tinka prie sportinio stiliaus apsiausto ar striukės. Megztos vilnonės kepurės su kutu ar be papildo tik sportinę aprangą. 2.7.6. Vyrų ir moterų papuošalai Kuo griežtesnės rengimosi taisyklės, tuo daugiau svorio įgyja naudingos smulkmenos. Auskarus, grandinėles, laikrodžio apyrankę, apyrankes ir žiedus galima nešioti ir kas dieną, jeigu leidžia darbo vietos saugumas. Tačiau skoningiau vis dėlto dėvėti mažiau papuošalų. Trylikos taisyklė. Seminarų dalyviai dažnai užduoda klausimą: „Tai kiek gi papuošalų galima užsidėti, kad nebūtų per daug?“ arba „Ką galėtumėte pasakyti apie kitus priedus?“ Trylikos taisyklė atskleidžia šią paslaptį. Ryte apsirengus greitai suskaičiuokite visus aksesuarus, įskaitant puošnias kostiumėlio, palaidinės ar suknelės sagas, batų sagtis, akinius ir juvelyrinius dirbinius. Jeigu jų mažiau negu trylika, tai jūs tikriausiai atrodote gerai. Tačiau jeigu jūs priskaičiavote daugiau kaip trylika, nerizikuokite ir nuimkite perteklių. Bižuterija ir papuošalai šiandien dažnai yra vienodai dekoratyvūs. Svarbu tiktai, kad viskas derėtų prie drabužių. Mados istorijoje žinomi laikai, kai vyrai dabindavosi labiau nei moterys. Papuošalų vertė visada bylojo apie jų savininko turtą. Tačiau vyras, kuris iš tiesų nori atrodyti skoningai, vengia akį rėžiančių, blizgiais akmenimis, į moteriškus panašių papuošalų. Taigi elegantiško vyro papuošalai: ● Sutuoktuvių žiedas, jei vyras yra vedęs. ● Žiedas su įspaudu; jeigu jų turi daugiau, sykiu mūvimas tik vienas – darbe be brangakmenio, pokylyje – su brangakmeniu. ● Kaklaraiščio segtukas. ● Rankogalių sąsagos. Vyrai gali nešioti ir grandinėles ant kaklo, tačiau darbe tai paslepiama po marškiniais. Jas demonstruoti reikia laisvalaikiu. Daugelis nešioja apyrankes ant rankų arba auskarus, ir tai yra nūdienos demokratiškas požiūris ir priimtina, jeigu tam neprieštarauja darbo vidaus taisyklės arba etikos kodeksai. 39 2.8. Verslininko įvaizdis 2.8.1. Moters dalykinis stilius Šis aprangos stilius visų pirma yra skirtas darbui ir verslo susitikimams. Tinkamai parinkta dalykinė apranga sukuria kompetetingumo, tvarkingumo, rimtumo, solidumo įspūdį, sukelia pasitikėjimą. Dalykinio aprangos stiliaus bruožai: ● Tiesus arba pusiau prigludęs siluetas. ● Santūri spalvinė gama (juoda, tamsiai mėlyna, tamsiai pilka, balta, pastelinės spalvos). ● Geros kokybės audiniai, vienspalviai arba dryžuoti (dryžiai turi būti neryškūs, vos įžiūrimi). ● Klasikinio kirpimo drabužiai. ● Klasikinė, patogi avalynė (rekomenduojamas pakulnės aukštis – apie 5 cm). ● Paprasta, tvarkinga šukuosena. ● Neryškus makiažas. ● Klasikinis manikiūras. Dalykinis pagrindinis garderobas: ● Trys klasikinės palaidinės (viena – balta, kita – neutralios spalvos, trečia – kiek puošnesnė, pasiūta iš brangesnio audinio). ● Klasikinis kokybiškas kostiumas. ● Klasikinio kirpimo kelnės. ● Sijonas „pieštukas”, šiek tiek dengiantis kelius. ● Klasikinio stiliaus kokybiškas neutralios spalvos švarkas, derantis prie sijono ir kelnių. ● Vienspalvė paprasta suknelė „futliaras”, tinkama darbui ir neoficialiam renginiui. ● Keletas paprastų kokybiškų įvairių spalvų topų ir maikučių. ● Klasikiniai bateliai, ilgaauliai batai, derantis prie jų diržas. ● Neraštuotos, priderintos spalvos pėdkelnės. ● Kokybiška, griežtos formos, vidutinio dydžio, vienspalvė rankinė. ● Santūrūs papuošalai (nedideli auskarai, kuklus žiedas, laikrodis). ● Saikingas makiažas. 40 ● Uždari batai. ● Tvarkingi nagai. ● Dezodorantas. Tabu: perregimos palaidinės, „sunkūs“ kvepalai, mini sijonėliai, ryškus, žvilgsnį traukiantis makiažas, pečius atidengiantys drabužiai, pernelyg daug papuošalų, pernelyg didelė iškirptė, kūno auskarai (išimtis: meninės profesijos žmonėms), tatuiruotės, neskustos pažastys, neskustos kojos. Brandesnio amžiaus moterims madingais ir darbo aplinkai tinkamais drabužiais irgi reikėtų praturtinti garderobą. Korporatyvinis stilius neturi amžiaus cenzo. Jis tinka tiek jaunai karjeros siekiančiai moteriai, tiek vyresnei savo srities žinovei. Vis dėlto vyresnio amžiaus moterims patariama nebijoti spalvų ir jų derinių. Juoda spalva yra tikra klasika, tačiau darbe tinka ir tamsiai mėlyna ar smaragdinė, taip pat burgundiško vyno ar rusvi atspalviai. 2.8.2. Vyro dalykinis stilius ● Kostiumas arba kombinuotas kostiumas, atsižvelgiant į madą. ● Marškiniai su apykakle; sąsagų šiandien gali ir nebūti. ● Kaklaraištis, nerėžiantis akių. ● Švarūs, nušveisti iki blizgesio, tamsūs batai, tinkantys prie kostiumo; šviesesni batai tik vilkint šviesų vasarinį kostiumą. ● kostiumo Tamsios (baltos kojinės, kojinės priderintos netinka prie formaliam stiliui). ● Pakankamai ilgos kojinės, kad nesimatytų nuogos kojos. ● Papuošalai: laikrodis, ne daugiau kaip du žiedai, įskaitant vestuvinį, kaklaraiščio sagos ar segtukas; sąsagos, apyrankės. ● Švariai nuskustas veidas. ● Tvarkinga šukuosena. ● Dezodorantas. Tabu: sportiniai batai, sandalai ir batai su storais padais; baltos kojinės; džinsai, auskarai, į nosį įverti briliantai. 41 42 3. DALYKINIS (VERSLO) ETIKETAS 3.1. Įmonės įvaizdis Šiuolaikiniame versle taip pat svarbu profesionalus darbuotojų ir vadovo įvaizdis, išvaizda, jų etiketas ir elgesys visose verslo situacijose. Tai gali tapti skiriamuoju įmonės bruožu. Jūsų įvaizdis turi tiesioginį ryšį su jūsų įmonės siekiamu pelnu.Nors esame linkę manyti, kad žmonės kreipiasi į mūsų įmonę dėl jos profesinės ir techninės kompetencijos, rinkos tyrimai nustatė vieną labai svarbų faktą: dažniausiai žmonės nusprendžia, ar turėti reikalų su įmone, remdamiesi pirmuoju įspūdžiu. Apranga, oficialumo lygis, žavesys, kūno kalba lemia net 55 proc. bendravimo sėkmės! Taip pat svarbu išmanyti ir verslo etiketo subtilybes, nes, pavyzdžiui, dalyvaujant verslo pietuose ar sutinkant svečius iš užsienio, vadovas galės susitelkti į verslo klausimus ir sudarys klientams patikimo bei profesionalaus verslo partnerio įspūdį. Turbūt mažai kas žino, kad verslo pietūs skirti ne pavalgymui, o verslo santykiams kurti! 3.2. Sekretorius (administratorius) – įmonės veidas Šiandieniniame verslo pasaulyje sekretoriui tenka svarbus vaidmuo. Kalbėsime apie įmonės, įstaigos, organizacijos sekretorius. Ši profesija populiari visame pasaulyje, ypač tarp merginų ir moterų, tačiau sekretoriaus darbo nesikrato ir vaikinai. Užsienyje firmos sekretoriaus darbas laikomas prestižiniu ir yra gerai apmokamas. Lietuvoje vadovai dažniausiai samdo sekretorėmis moteris. Sekretorius – įmonės veidas. Pagal jo darbą ir išvaizdą sprendžiama apie įstaigos darbą. Sekretoriui labai svarbios šios savybės: tikslumas, kompetentingumas, korektiškumas, operatyvumas, lakoniškumas, mandagumas ir geranoriškumas. Efektyvus sekretoriaus darbas nulemia ne tik bendrovės vadovo darbo rezultatus, bet dažnai net visos firmos įvaizdį. 43 Sekretorius turi būti tvarkingas, pasitempęs. Šios profesijos atstovai turi mokėti deramai elgtis neformalioje, dalykinėje aplinkoje, turi išmanyti bendravimo psichologiją. Savo prastas nuotaikas jiems dera palikti už darbo kabineto durų. Visa savo esybe sekretorius turi prisidėti prie firmos autoriteto kėlimo ir geros jos reputacijos tarp klientų ir verslo partnerių. Įstaigoje neleistinas sekretorių bičiuliavimasis su vadovais, firmos reikalų tvarkymas jiems nežinant. Jei viršininkas užsiėmęs ir negali priimti verslo partnerių tuojau pat, sekretorius privalo pasiūlyti jiems prisėsti, peržvelgti spaudą. Jei laukimas užtrunka ilgėliau, galima pasiūlyti puodelį kavos ar arbatos. Reikėtų iš anksto sužinoti, kas ką gers derybų metu. Geras sekretorius antrą kartą atėjusio interesanto neturėtų klausti: „Jums su cukrumi ar be?“ Neleistina, kai sekretorius, matant partneriams, bastosi po biurą ar garsiai plepa telefonu. Vykstant deryboms, sekretorius turi užtikrinti, kad vadovo neblaškytų telefono skambučiai. Jeigu suskambo telefonas, jis turi maloniai pranešti, kad viršininkas užsiėmęs, paprašyti palikti telefono numerį. Po derybų sekretorius praneša vadovui, kas jam skambino.Paprastai sekretorius atsako ir už vadovo darbo kabineto būklę. Ant stalo po ranka vadovas visada turi turėti šratinuką, popieriaus. Ten neturėtų būti nereikalingų popierių, šiukšlių. Jei kabinete yra gėlių, jos visada turėtų būti šviežios ir gražios. Paties sekretoriaus darbo vieta taip pat turi būti tvarkinga. Meilė pasirinktai profesijai, jos svarbos supratimas, siekis nuolat tobulėti – tai būtinos sąlygos, jeigu trokštate būti ne vien kvalifikuotu vykdytoju, bet savo viršininko dešiniąja ranka. Biuro administratoriaus pareigybė atsirado palyginti neseniai. Rinkos sąlygomis vadovas siekia koncentruoti valdymo ir vykdymo funkcijas arba, kitaip tariant, sugretinti keletą pareigybių. Jam reikia ne tik techninio specialisto dokumentams tvarkyti ir budėti prie telefono, o specialisto, kuris užsiimtų personalu ir kita veikla. Todėl atsirado pareigybė, kurią būtų galima apibūdinti kaip sekretorių su tam tikrais biuro administratoriaus įgaliojimais. Didelių įmonių etatų sąrašuose yra biuro administratorius, vadinasi, bus ir sekretorius. Šiuo atveju sekretorius atsiliepia į skambučius, užsiima dokumentų valdymu, o biuro administratoriui pavedama dalis vadovo pareigų – koordinuoti viso biuro darbą, savarankiškai kontroliuoti atskirus procesus ir atstovauti įmonei.Žodžiu, biuro administratoriaus pareigos kur kas platesnės nei sekretoriaus, nes jis atlieka ir vadovavimo funkcijas, o sekretorius niekam nevadovauja. Bet kuriuo atveju pagrindinė biuro administratoriaus funkcija yra užtikrinti biuro darbą. 44 Biuro administratoriaus pareigos: ● administracinis biuro veiklos užtikrinimas: sekretoriato darbo kontrolė, aprūpinimas kanceliarinėmis prekėmis, eksploatacinių medžiagų pirkimas, vizitinių kortelių užsakymas, organizacinių klausimų sprendimas (viešbučių užsakymas, darbuotojų maitinimo organizavimas), darbas, susijęs su struktūriniais pokyčiais (biuro patalpų keitimas, remontas), ryšių su išorės institucijomis (priešgaisrine apsauga) palaikymas. Kartais biuro administratoriui pavedama valdymo sprendimų vykdymo kontrolė; ● atstovavimas įmonei: komandiruotės, svečių priėmimas, dalykinių susitikimų organizavimas, klientų aptarnavimas ir pan. Tiek sekretorius, tiek biuro administratorius privalo atrodyti nepriekaištingai, nes nuo to priklauso ir jų, ir vadovo autoritetas. Taip pat jie visada turi būti tvarkingi ir elegantiški, vidaus ir išorės harmonija sukuriantys nuoširdaus, bet kartu ir dalykiško žmogaus įvaizdį. 3.3. Organizacijos siunčiamo dokumento blankas (forma) Organizacijos siunčiamo dokumento blankas (forma) – oficialus organizacijos dokumentas, naudojamas apskaitoje, buhalterijoje, komunikacijoje. Siunčiamo dokumento blankas – tikrai labai svarbus atributas versle. Tai jūsų organizacijos „atstovas“ kitose įmonėse ir įstaigose. Jo paskirtis – perduoti organizacijos informaciją su indentifikaciniais ženklais. Siunčiamo dokumento blankas (forma) – tai nespalvotas ar spalvotas popieriaus lapas su išdėstytais jame jūsų organizacijos rekvizitais – pavadinimu, prekės ar paslaugos ženklu, kontaktine informacija, gali būti su iš dalies išspausdintu tekstu. Šis blankas – tai vienas iš firminio stiliaus elementų. Siunčiamo dokumento blankas (forma) dažniausiai naudojamas: ● organizacijos dokumentams, ● sąskaitoms faktūroms, ● komerciniams pasiūlymams, ● laiškams, ● garantiniams laiškams, ● organizacijos prašymams, pareiškimams, pranešimams, ● padėkos raštams, ● sertifikatams, 45 ● diplomams, kitiems dokumentams. Blankas spausdinamas iš vienos popieriaus lapo pusės. Jo standartai: ● formatas – A4 (210 x 297 mm), ● popierius – 80-130 gr (pritaikytas lazeriniams ir rašaliniams spausdintuvams, kopijavimo aparatams), ● spec. popierius – įvairių spalvų, su vandens ženklais. Kadangi tiek laiškai, tiek kiti dokumentai dažnai skirti bendradarbiavimui už organizacijos ribų, tai blankas būtinai turi atspindėti jūsų dalykinį stilių, organizacijos specifiką, palengvinti dalykinę komunikaciją. Įdomių grafinių sprendimų pagalba net standartinis blankas taps patogia bendravimo priemone. 3.4. Jūsų biuras Suskirstykite bendras biuro erdves į zonas pagal žmonių atliekamas funkcijas, darbo veiklos specifiką bei informacijos pasiskirstymą ir pastebėsite, kaip atmosfera jūsų biure pasikeis. Šiuolaikinis filosofija, kuria biuras – siekiama tai atskira suderinti organizacijos tikslus, individualius darbuotojų poreikius, architektų ir dizainerių sumanymus. Biuro planavimas gali būti puiki priemonė organizacijos unikalumui išreikšti. Todėl svarbu surasti tokią erdvės, šviesos, spalvų, baldų ir aksesuarų dermę, kuri perteiktų organizacijos dvasią. Vienų ji bus šviesi ir įkvepianti, žadinanti norą kurti, kitų – brandi ir globėjiška, leidžianti pasijusti saugiai. Svarbu biurą suvokti kaip vieningą visumą, o ne kaip atskirų zonų rinkinį. Tinkamai įrengtas biuras sureguliuoja informacinius srautus, palengvina komunikaciją tarp atskirų organizacijos skyrių, suteikia galimybę efektyviau atlikti tiek individualų, tiek komandinį darbą. Suskirstyta į zonas erdvė turėtų būti užpildyta funkcionaliais, patogiais, estetiškais baldais. Kartais įrenginėdami biurus įmonių vadovai patys eksperimentuoja, tačiau tiksliai suplanuoti biuro erdves gali tik profesionalai. 46 3.4.1. Spalvinė biuro gama Kai kyla klausimas, ko reikia biuro darbuotojui, daugelis atsakys – didelis stalas, patogi kėdė ir galingas kompiuteris. Ir tik nedaugelis dar pridės, kad svarbi ir akiai maloni aplinka. Komfortiškai jaustis darbo vietoje padeda ne tik baldai ir biuro technika, bet ir pačios biuro sienos. Būtent nuo spalvinio biuro interjero sprendimo tiesiogiai priklauso psichologinis kolektyvo klimatas, o svarbiausia – pasiekimai darbe. Mums likęs senų laikų palikimas – niūri rusvai pilkos spalvų gama, kuria buvo priimta dažyti oficialias įstaigas ir įvairias kontoras. Biuro sienos pradėjo keisti savo spalvas ne taip seniai. Tam, kad priverstume spalvas dirbti mums ir verslas klestėtų, būtina atsižvelgti į keletą griežtų taisyklių. Pirmiausia, spalva turi ne tik patikti biuro vadovui, bet ir atitikti tą situaciją, kurioje ji yra naudojama. Jei kalbame apie darbo vietos apipavidalinimą, vadinasi, užduotis yra išrinkti tokią spalvinę gamą, kuri skatintų darbuotojus atlikti žygdarbius. Būtent stimuliuotų jų aktyvumą, mažintų bendrą nuovargį, didintų dėmesingumo ir susikaupimo lygį, mažintų nervinę įtampą. Šiltų spalvų tonai gerai nuteikia, tonizuoja žmogų, pakelia darbingumą. Šaltų spalvų gama taip pat turi privalumų: ji vizualiai išplečia erdvę, padeda susikaupti ir įsigilinti į darbą. Taigi prislopinta geltona spalva teigiamai veikia protinį aktyvumą, švelniai tonizuoja ir padeda dirbti intelektualų darbą. Melsva spalva ramina ir kartu padeda rasti teisingą sprendimą, žalia, priešingai, padeda susikoncentruoti ir teigiamai veikia regą. Deimantų spalvos pilka – idealus sprendimas, norint sukurti ramią darbinę aplinką. Biuro sienų dažymui siūloma būtinai panaudoti bent vieną iš šių spalvų. Vis dėlto nereikia visiškai atsisakyti ryškių ar tamsių spalvų. Aktyvūs spalviniai biuro akcentai reikalingi, nes padeda stimuliuoti ir suteikti darbuotojams žvalumo, pagerina jų nuotaiką. Kita vertus, kaip garderobe, taip ir biure juos reikia sudėlioti labai atsargiai. Beje, jūsų biuro spalvinė gama priklauso ne tik nuo vienos ar kitos spalvos psichologinio suvokimo. Taip pat labai svarbu, kokia veikla užsiima kompanija. Jau senai įrodyta: kuo 47 aukštesnis yra darbuotojo intelektas, tuo labiau jis teikia pirmenybę sudėtingesniems, pasteliniams atspalviams. Tiems, kurie dirba su tekstais ir visą dieną kompiuterio monitoriuje (arba popieriuje) baltame fone mato mažus juodus simbolius, geriausia būtų dirbti tokiame kabinete, kurio sienos būtų padengtos vieno tono spalvos tapetais, neturinčiais nei faktūros, nei paveikslėlių. 3.5. Vizitinė kortelė Vizitinės kortelės – „Visite Biletes“ – atsirado XVII amžiuje Prancūzijoje, karaliaus Liudviko XIV dvare, kuriame, kaip žinia, atsirado ir dabartinė etiketo samprata. Iš ten jos paplito po visą pasaulį ir XIX amžiuje tapo privalomu kiekvieno Europos bei Amerikos džentelmeno atributu. Pirmosios vizitinės kortelės nebuvo tokios mažos, kaip dabartinės. Tada jos buvo kortos dydžio, vos mažesnės už suaugusio vyro plaštaką. Mat kortos būtent ir buvo pirmosios vizitinių kortelių funkciją atlikusios priemonės – ant jų buvo užrašomi reikiami duomenys, skolininko įsipareigojimai ir kita informacija. Laikui bėgant, jos evoliucionavo į sveikinimo korteles bei kiekvieno didiko priemone pabrėžti savo titulų ir turtų gausą – dailiai išpiešiant ant kortelės visus savo herbus bei regalijas (būtina neužmiršti, kad dauguma anų laikų didikų buvo beraščiai, todėl paveiksliukai buvo kur kas iškalbingesni, nei kažkokie „krendeliai“, vadinami raidėmis). Tiesa, Liudviko XIV dvare didikai jomis nesikeisdavo, nes jų tarnai tiesiog supažindindavo reikiamą asmenį (dažniausiai – į akis kritusią damą) su juo susidomėjusio asmens duomenimis. Beveik tuo pačiu metu Londone atsirado analogiškos prastuomenės plačiai naudojamos „prekybinės“ kortelės–žemėlapiai, padedančios rasti reikiamą parduotuvę ar paslaugas teikiančią įstaigą mieste, kuriame namai dar neturėjo savo numerių. Laikraščiuose nebuvo ir reklaminių skelbimų, todėl XVII–XVIII amžiuose „prekybinės“ kortelės tiesiog atliko informacijos nešėjo funkciją. Tik XIX amžiuje vizitinės kortelės buvo pradėtos naudoti pagal tą paskirtį, kokia mums yra įprasta šiandien. Tik jų naudojimą reglamentavo kur kas griežtesnis etiketas. Telefonų tada dar nebuvo, todėl norintys pradžiuginti savo draugus nelauktu vizitu ponai dažniausiai likdavo it musę kandę, nes jų aplankytieji tuo metu greičiausiai bandydavo aplankyti juos pačius… Todėl 48 aplankytojo namuose palikta vizitinė kortelė tapo ženklu, kad asmuo buvo apsilankęs ir tikisi greitai pasimatyti. Kiekvienų padorių namų prieangyje stovėdavo specialus sidabrinis padėklas apsilankiusiųjų vizitinėms kortelėms sudėti, ir grįžusio šeimininko dažniausiai jų laukdavo krūvos, nes korteles mėgo nešioti ir įvairūs prekijai, savo paslaugų siūlytojai ar kulto tarnai. Štai keletas tuometinio vizitinių kortelių etiketo reikalavimų: ● Apsilankęs džentelmenas privalo turėti po vieną kortelę kiekvienai namuose esančiai damai. ● Apsilankius pas damą, džentelmenas privalėjo kortelę pateikti tik tarnui ir kantriai laukti, kol dama jo kortelę išstudijuos. ● Kiekvienų padorių namų prieangyje turėjo būti ne vien sidabrinis padėklas vizitinėms kortelėms, bet ir popieriaus lapas su pieštuku tam atvejui, jeigu apsilankęs asmuo jau yra išdalijęs savo vizitines korteles. ● Atidarantis duris tarnas turėjo kairėje rankoje laikyti sidabrinį padėklą vizitinei kortelei. ● Jei į paliktą vizitinę kortelę asmuo nesulaukdavo nei atsakomojo vizito, nei laiško, jis privalėjo suprasti, kad tuose namuose nėra laukiamas. ● Buvo draudžiama peržiūrinėti ant sidabrinio padėklo gulinčias kitų asmenų vizitines korteles – tai ne džentelmeno reikalas, kas dar toks aplanko jį dominančią ponią. ● Jauna mergina galėjo įsigyti savo asmeninę vizitinę kortelę tik praėjus vieneriems metams nuo pasirodymo aukštuomenėje. ● Užlenktas paliekamos vizitinės kortelės kamputis reiškė, kad kortelę atnešė pats joje nurodytas asmuo. Amerikiečiai nepripažino šios europietiškos išmonės, juoba ir pačioje Europoje ši mada buvo trumpalaikė. ● Sulenkta per pusę paliekama vizitinė kortelė reiškė, kad apsilankęs asmuo tikėjosi aplankyti visus šeimos narius. Tik po Pirmojo pasaulinio karo, kai pasaulyje susiformavo visiškai naujo tipo ekonominiai santykiai ir daugelis prasčiokų staiga sugebėjo ūmiai praturtėti, vizitinės kortelės įgijo tą formą, kokią mes žinome šiandien, ir prasmę, kuri išliko iki šių dienų – ji tapo tiltu tarp džentelmeno ir prasčioko. Šiais laikais mažai kas norėtų kiekvieną sekmadienį išsipustęs sėdėti išblizgintuose namuose ir laukti, kol kas nors paskambins į duris. Sekmadienio džiaugsmai dabar kitokie. Maža to, iš anksto neaptartą apsilankymą laikome įžūlumu. Todėl dėl kiekvieno vizito reikia susitarti iš anksto. 49 Praeitą šimtmetį vizitinės kortelės buvo nepakeičiamas dvarininkų luomo atributas. Jas turėjo ir žurnalistai–literatai, advokatai, gydytojai – visi tie, kurie norėjo, kad jų pažįstamų ratas plėstųsi, kad nauji žmonės sužinotų ir įsimintų jų vardus bei adresus. Bet kuriame oficialiame susitikime – tiek verslininkų, tiek mokslininkų ar menininkų – neapsieinama be vizitinių kortelių. Jos tapo mūsų gyvenimo kasdienybe, būtinu atributu prisistatant pačiam ar sveikinant kitus, reiškiant užuojautą. Jos yra labai patogios, kadangi atlieka kai kurias funkcijas už savininką. Vizitinę kortelę galima paduoti asmeniškai, įteikti per vairuotoją arba pasiųsti paštu. Vizitinės kortelės funkcija – priminti apie jus, kas jūs esate, naujas pažintis, adresus, kontaktus, rangus. Asmeninėje kortelėje gali būti tik vardas ir pavardė. Ji prisegama prie dovanos, paliekama vizito metu. 3.5.1. Vizitinės kortelės struktūra Spalva, šriftas, dydis. Dažniausiai – baltos ar kreminės spalvos, vengiama įmantrių raidžių. Garbės laipsnis asmeninėje kortelėje nerašomas. Kūrybinių profesijų atstovai (fotografai, dailininkai, dizaineriai ir kt.) gali sau leisti įdomesnes korteles ir taip griežtai nesilaikyti protokolinių reikalavimų. Pastebimiausios ir labiausiai įsimenamos kortelės (išberkite visas turimas korteles ir stebėkite, kas išryškėja): ● raudona spalva; ● nuotrauka; ● vertikalumas; ● juodas fonas; ● paveiksliukas. Kokia turėtų būti vizitinė kortelė? Klasikinis dydis – 6 x 9 cm. Dažniausiai – 5 x 9 cm. Moterų gali būti ir mažesnės kortelės – 6 x 8 cm. Ekscelencijai leidžiamos išskirtinės vizitinės kortelės. Jų dydis, forma, medžiaga visiškai neribojama ir nevaržoma. Ambasadoriaus gali būti ir A6 formato. Tokių asmenų kortelėje nėra nei adreso, nei telefono, tačiau juos galima rasti kontaktų šaltiniuose, telefonų knygose. 50 Kortelės forma. Gali būti įvairiausia: stačiakampė, kvadratinė, apvali, ovalo ir trikampio formos. Kiekviena forma turi turėti sąsają su prekės ženklu ir nesukelti jokios neigiamos emocijos. Šokoladinės vizitinės kortelės. Brangu? Taip. Skanu? Greičiausia. Įsimintina? Taip. Piešiniai ant kitos kortelės pusės arba kortos (su asmenimis); kortelės su įdomia informacija kitoje kortelės pusėje. Vizitinė kortelė – geras būdas pozicionuoti save tam tikroje srityje. Tai gali būti: Pop-up cards. Knygos reklama ant kortelės. Kortelės su receptais. Odinės, blyksinčios. Kortelės-lipdukai. Banknotai-kortelės. Geriau sugaiškite daugiau laiko, kol pasigaminsite tokią kortelę, kuri tikrai jus reprezentuos. Palikite ją „pagulėti“, pauostykite popierių, išmėginkite. Jūsų vizitinė kortelė – tai ne tik formalus popierėlis, kuriame nurodyti jūsų kontaktai ir vardas. Jūsų vizitinė kortelė – pati svarbiausia pažinčių užmezgimo priemonė. Kortelės popierius. Kiek galima kietesnis. Venkite plono popieriaus kortelių, nors jas ir galite lengvai išspausdinti spausdintuvu. Plono popieriaus kortelės sudaro įspūdį, kad verslas laikinas ir pigus. Kortelės spalva. Pagal protokolo reikalavimus rekomenduojama balta arba švelnaus atspalvio. Versle jos gali būti labai įvairios. Tačiau prabangios kortelės būna ramių spalvų. Įrašai daromi viena spalva. Naudojamos spalvos labai daug pasako apie jus. Žalia – būdinga „žaliajam“ judėjimui, įmonėms, kurioms labai svarbi aplinka. Žalia – augimas ir natūralumas, ją naudoja aplinkosaugos įmonės ir labdaros organizacijos. Mėlyna – vandens – verslo šakoms, finansų verslui. Mėlyna – saugumas, patikimumas, orumas. Dauguma finansų institucijų naudoja būtent ją, pvz.: Danske Bankas, Nordea. Tamsi violetinė, purpurinė sukelia asociaciją su šokoladu... Raudona – jėga, valdžia, aistra, meilė, karštis ir tvirtumas, pvz.: Vodafone, Coca Cola, Virgin. Purpurinė/violetinė – rodo turtingumą, protingumą, sumanumą, rafinuotumą ir išprusimą. Katalikų naudojama kaip liūdesio, gedulo spalva. 51 Geltona – ryški ir optimistiška, tarsi teigianti šiltumą, draugiškumą, saulę, pvz., Mc Donalds kviečiantis lankas. Tačiau tai gali liudyti ir bailumą. Oranžinė – šilta ir rudeniška, galvojame apie moliūgus ir miškus. Tai patikima ir saugu. Ji sukelia puikų efektą, pvz.,SwedBank. Ruda – patikimumas, kartais – senamadiškumas. Mados ir interjero dizaine šokoladinė ruda tampa vis populiaresnė, dažniausiai naudojama kavinėse, siekiant sukurti atsipalaidavimo atmosferą. Juoda – tvirtumas, tačiau pasauliniu mastu asocijuojasi su mirtimi ir gedulu. Organizacijos gali ją naudoti norėdamos pabrėžti rimtumą. Balta – tradiciškai derinama su kitomis spalvomis, pavyzdžiui, juoda. Tai gali simbolizuoti grynumą, tyrumą, švarumą, šviesumą. Tačiau juodos reikėtų vengti Japonijoje ir Kinijoje, kaip ir Rytų kultūrose, nes joms tai asocijuojasi su mirtimi. Jūsų pasirinkimą diktuos organizacijos gebėjimai, tikslai ir įvaizdis, kurį norite perteikti. Naudokite spalvas, kad jos sujungtų visą organizacijos rinkodaros korespondenciją. Spalvos turi daryti įtaką, pabrėžti tam tikrus dalykus, jų negali būti perdaug vienu metu. Naudokite įvairius atspalvius, geriau – vienos spalvos schemą. Tekstas. Vienoje pusėje – lietuvių kalba, o kitoje gali būti ir užsienio kalba, jei dažnai tenka bendrauti su užsieniečiais. Tačiau geriau turėti atskirai anglų ir gimtąja kalba. Aiškus, lengvai įskaitomas šriftas. Atstovaujama organizacija. Vardas, pavardė (tai pati svarbiausia vizitinės kortelės informacija, ji rašoma ryškiausiai); pareigos (ne tik pareigos, tačiau ir sfera: direktoriaus pavaduotojas rinkodarai); kontaktinė informacija (rašoma apatinėje kortelės dalyje); adresai; telefonas, faksas ir mobilusis telefonas, el. paštas ir www.puslapis. Tarnybinė vizitinė kortelė Tarnybinės vizitinės kortelės paskirtis – priminti, kas jūs esate ir kur jus rasti. Ji siunčiama kartu su pranešimu. Ši kortelė tinka ir prie tarnybinės dovanos (tik ne prie asmeninės). Tuo atveju, jei kortelė yra ne konkretaus asmens, bet organizacijos, į ją surašoma tokia pažintinė informacija: a) įstaigos (įmonės/organizacijos) pavadinimas, b) jos veiklą nusakanti informacija. 52 Negalima vienoje kortelėje suplakti asmeninės ir įmonės veiklą apibūdinančios informacijos. Vizitinė kortelė, kurioje šalia informacijos apie įmonės pobūdį nurodoma ir asmens vardas, pavardė, pareigos, neatitinka protokolo reikalavimų. Daugelyje kompanijų yra įprasta spausdinti dviejų rūšių korteles: darbuotojų ir pačios kompanijos. Jos maketuojamos panašiu, tai kompanijai būdingu, stiliumi. Logotipai. Valstybinių institucijų (Prezidentūros, Vyriausybės, ministerijų, muitinės darbuotojų, ambasadų darbuotojų) herbas turi būti centre, viršuje arba kairiajame kampe. Logotipai – centre, viršuje arba kairiajame kampe. Tiek logotipai, tiek valstybės herbas gali būti išspausdinti viena spalva. Nuotrauka. Šiandien kai kurie kortelės savininkai spausdina savo nuotrauką. Tai labai patogu, nes galima greičiau prisiminti asmenį. Vizitinės kortelės įteikimas ir priėmimas. Jei norite turėti kieno nors vizitinę kortelę – turite paprašyti to asmens vizitinės kortelės. Jei asmuo nepaprašo jūsų vizitinės kortelės, tuomet ir nesiūlykite. Kiek kartų buvo taip nutikę, kad pirmos pažinties metu jums įteikia kortelę, o jūs galvojate: „Dėkui... tačiau ko tas asmuo norėtų iš manęs?“ Kai keičiatės kortelėmis, turite pagalvoti, ar su tuo asmeniu pageidaujate bendrauti tik darbo reikalais, tik asmeniniais reikalais ar abiem atvejais. Jeigu bendravimas apsiribos darbo reikalais, pakaks darbo vizitinės kortelės. Galima pasigaminti asmeninių kortelių, kuriose būtu nurodyta asmeninė informacija: namų adresas, el. paštas, Skype, telefono numeris.Jei norėtumėte pažintį pratęsti, tuomet turite paprašyti kortelės. Kortelė įteikiama taip, kad asmuo iš karto galėtų perskaityti informaciją apie jus. Japonijoje ir Kinijoje kortelė įteikiama ir priimama būtinai abiem rankomis. Įteikti galite ir viena ranka. Taip pat rekomenduojama, kad vizitinė kortelė būtų anglų ir japonų (kinų) kalba. Paprastai japonai ir kinai visų pirma nurodo savo pavardę, o paskui vardą. Jei esate užsienio šalyje, įteikdami perskaitykite savo vardą ir pavardę. Gavęs vizitinę kortelę asmuo pakartoja vardą, pavardę (stengiamasi ištarti kuo tiksliau). Pasitikslinkite, jei informacija neaiški. Musulmoniškuose kraštuose ir Indijoje priimkite ir teikite kortelę dešiniąja ranka, jokiu būdu ne kairiąja. Niekuomet nežaiskite su kortele, neglamžykite ir nerašykite ant jos ir tuo labiau nepanaudokite vietoj krapštuko, tai išduoda nepagarbą to asmens atžvilgiu. Jei norite užrašyti papildomą informaciją, paprašykite paties asmens užrašyti savo ranka. Su vizitine kortele turėtumėte elgtis taip pat pagarbiai, kaip ir su jos savininku. 53 Vizitines korteles privalote nešiotis su savimi dieną ir naktį. Turėkite vizitinių kortelių kišenėje, rankinėje ar portfelyje.Visada turėtumėte būti pasiruošęs užmegzti kontaktus, reklamuoti savo veiklą ir atstovaujamą įmonę. Savo privatų numerį galite užrašyti ranka. Jei žaidžiate golfą, tai po golfo partijos susitinkama restorane ir čia keičiamasi vizitinėmis kortelėmis, užmezgami ryšiai. Vizitinė kortelė – mūsų gyvenimo kasdienybė. Ja naudojames, kai prisistatome, sveikiname, reiškiame užuojautą, dėkojame. Ją galima įteikti asmeniškai, per vairuotoją arba net nusiųsti paštu, jei susitikimo metu jos neturėjote. Jei kortelės neturite, paaiškinkite, dėl kokios priežasties neturite (pasikeitė telefonai, organizacija, adresas, išdalijote ir pan.). Jeigu kortelėmis keičiamasi delegacijoje, keitimasis pradedamas nuo svarbiausio delegacijos nario ir vyksta griežtai pagal rangą. Visuomet reikia atsakyti į kortelę kortele. Jeigu rangu aukštesnis nori pasikeisti kortelėmis su rangu žemesniu, jis kortelę įteikia pirmas. Jei sėdite, korteles susidėliokite priešais save sėdinčių žmonių tvarka, taip bus lengviau bendrauti ir nepainiosite vardų ir pavardžių. Vizitinę kortelę įsidedame į dėklą, aplanką, piniginę tik asmeniui išėjus, o ilgų derybų metu tik praėjus 40 min. nuo derybų pradžios. Dar keli patarimai: ● Pirmasis vizitines korteles įteikia atėjęs asmuo susitikimo pradžioje. ● Įteikdami kortelę žiūrėkite pašnekovui į akis. ● Prisistatydamas rangu žemesnis asmuo įteikia savo vizitinę kortelę rangu aukštesniam. ● Susitikimo metu atsakyti kortele į kortelę – privaloma mandagumo taisyklė. ● Gautoje kortelėje patys nedarykite jokių įrašų, o paprašykite paties asmens parašyti. ● Ką tik gautos kortelės negrūskite į aplanką ar kišenę, net nežvilgtelėję į ją. ● Jei kortelėmis keičiatės draugijoje, būtina jomis apdalyti visus. ● Socialiniuose renginiuose kortelės nedalijamos. Paprašykite, jei norite pažintį pratęsti. 3.5.2. Vizitinės kortelės naudojimas ● Kai siunčiate gėles. ● Prisegame prie siunčiamos dovanos. ● Paliekame susitikimo metu. ● Siunčiame, kai norime padėkoti už susitikimą, tačiau geriau tinka padėkos kortelė. ● Pridedame, kai siunčiame bilietus, kvietimus į parodos atidarymą ar savo autorinį vakarą. ● Kai siunčiate savo straipsnį, leidinį. 54 ● P. s. Jei dalyvavote kviestiniuose pusryčiuose, pietuose ar vakarienėje, turėtumėte per savaitę nusiųsti savo vizitinę kortelę priėmimo šeimininkams kaip padėkos ženklą, jei nenusiuntėte padėkos laiško ar padėkos kortelės. Nedera: siųsti kortelės per trečią asmenį, o reikėtų įteikti pačiam. Vizitinės kortelės su trumpiniais. Vizitinėse kortelėse galimi papildomi ranka rašyti sutartiniai įrašai – simboliai. Tokia ,,kalba“ labai populiari tarp diplomatų. Minėtieji simboliai yra atitinkamą atvejį nusakančių prancūzų kalbos žodžių pirmosios raidės, užrašomos ranka parkeriu arba pieštuku apatiniame kortelės kampe, kaip antai: p. r. (pour remercier) – reiškiant dėkingumą. Jeigu buvome pakviesti į seminarą ar pokylį ir norime padėkoti už kvietimą, nebūtina siųsti laiško, užtenka nusiųsti vizitinę kortelę su šiuo įrašu. p. f. (pour feliciter) – sveikinant iškilmių proga. Taip dera pasveikinti partnerius šventės, kokios nors sukakties ar kita proga. p. f. N. A. (pour feliciter Nouvel An) – sveikinant su Naujaisiais metais. Jei partneris jau atsiuntė savo vizitinę kortelę su Naujųjų metų sveikinimu, tinka jam pirma padėkoti ir taip pat jį pasveikinti: p. r. f. N. A. (pour remercier et pour feter le Nouvel An). Atsakyti galima taip pat ir paprasta forma, nusiunčiant vizitinę kortelę su prierašu p. r. p. c. (pour condoleance) – reiškiant užuojautą. Vizitinė kortelė su tokiu prierašu siunčiama sužinojus apie asmens mirtį, įvykus kokiai nors nelaimei ar esant valstybiniam gedului. p. p. c. (pour prendre conge) – atsisveikinant, kai išvykstama iš šalies ar miesto (vietoj asmeninio vizito). Tai netiesioginis, neoficialus atsisveikinimas. Į šią kortelę atsakyti nereikia. p. p. (pour presenter) – neakivaizdžiai pristatant naują pareigūną. Vizitinė kortelė siunčiama kartu su šio pareigūno vizitine kortele. Trumpinį p. p. rašo pristatantysis, o ne pristatomasis asmuo. Atsakoma pasiunčiant naujam pareigūnui savo vizitinę kortelę be jokio užrašo. p. m. (pour memoire) – norint priminti apie susitikimą ar specialų susitarimą. Į vieną kortelę negalima surašyti dviejų simbolių. Atsakome tik į vizitines korteles su trumpiniais: p. f., p. f. N. A., p. c. Į kitas atsakyti nereikia. Vizitinė kortelė yra trumpo laiško pakaitas. Jos niekuomet nepasirašomos, jose nerašoma data. Vizitinės kortelės nesulenktos dedamos į specialų voką, ant kurio ranka arba mašinėle užrašomas adresato vardas, pavardė ir pareigos, ir siunčiamos paštu ar per kurjerį. Pastarasis būdas (kai voką kurjeris įteikia asmeniškai) laikomas didesniu pagarbos ženklu. Adresato pavardės ant voko šiuo atveju rašyti nebūtina. 55 Kartais į vieną voką galima sudėti kelių asmenų vizitines korteles, pavyzdžiui, vienos misijos diplomatų korteles, siunčiamas ministerijai. Jeigu jos siunčiamos keliems asmenims viename voke, kortelės kairiajame viršutiniame kampe nurodoma pavardė asmens, kuriam toji kortelė adresuota. 3.5.3. Stalo kortelės Jeigu kortelė yra vienguba, ją rekomenduojama padėti į svečio pagrindinę lėkštę. Tačiau daugiausia naudojamos stogo formos kortelės. Patariama abiejose jos pusėse užrašyti svečio vardą ir pavardę originalo (dažniausiai anglų) kalba. Tai daroma tam, kad būtų galima iš tolo matyti ir nesuklystant kreiptis į svečią pavarde. Stogo formos kortelės statomos ant stalo kiek dešiniau prieš pakviestojo asmens lėkštę. Kai vienguba kortelė padėta lėkštėje, svečias ją paima ir padeda šalia savęs ant stalo. Ne lėkštėje padėtų kortelių liesti visiškai nereikia. Pasiimti kortelę atminimui galima, bet tik pasibaigus pobūviui (nors tai dažniausiai nemandagu). Ant švediško, taip pat kokteilio ir furšeto priėmimų stalo minėtosios kortelės nereikalingos. Apie priėmimo pobūdį galima spręsti iš kvietimo. Jos taip pat, kaip ir vizitinės kortelės, neturi tiksliai nustatyto formato, tačiau paprastai nebūna didelės. Stalo kortelės gaminamos iš standaus balto popieriaus. Firmos, įmonės, organizacijos ir kitos įstaigos jose gali išspausdinti savo firminius ženklus arba emblemas – tik patariama kortelių neperkrauti. Maketuojant stalo kortelių tekstą, išryškinamas pakviestojo vardas, pavardė ir titulas. 3.6. Dalykinio bendravimo abėcėlė 3.6.1. Lankytojų priėmimas Biuro darbuotojai dažnai yra pirmieji žmonės, kuriuos pamatome užsukę į įmonę. Du trečdalius administratorės darbo sudaro bendravimas su žmonėmis ir tik vieną – darbas su dokumentais. Jie – tarsi įmonės veidas arba ambasadoriai, kuriantys įmonės įvaizdį visuomenėje. Dažniausiai lankytojai skirstomi į tris grupes: 56 1) Kitų organizacijų darbuojai: a) iš anksto užsiregistravę; b) neužsiregistravę. 2) Tos pačios įmonės darbuotojai. 3) Lankytojai asmeniniais klausimais. Pirmiausia reikia pasirūpinti aplinka. Priimamasis (sekretoriatas) turėtų nuteikti maloniai. Tinkanai įrengtame kabinete išskiriamos atitinkamos zonos: administratorės darbo zona, pagalbinė (techninė) ir būtinai – zona lankytojams aptarnauti. Įrengimas priklauso nuo patalpos dydžio. Nedidelėje – tik kelios kėdės, erdvesnėje galima įsigyti minkštų baldų komplektą. Sutikimas ir pasisveikinimas. Įsivaizduokite, kad sėdite priimamajame, įsigilinusi į dokumentus, ir kartkartėmis atsakote į telefono skambučius. Atsidaro durys ir ant slenksčio Jis – jūsų lankytojas. Misteris Iksas gali būti kuklus, drovus,paprastas vadybininkas arba įnoringas ir pasipūtęs aukščiausios valdžios tarnautojas. Kaip patyrusi darbuotoja, jūs jau „nuskaitėte“ 50 proc. vaizdinės informacijos apie šį žmogų, tačiau kad ir kokias emocijas tai sukeltų, jūsų reakcija turi būti vienareikšmė: mandagi, draugiška šypsena ir malonus pasisveikinimas. Visada prisiminkite: pirmą įspūdį galima padaryti tik vieną kartą,todėl jūs turite būti nepriekaištingi. Ką daryti, jei sekretorė, atėjus lankytojui, kalbasi telefonu ir negali nutraukti pokalbio. Pirmiausia pažiūrėkite į savo svečią, leisdama jam suprasti, kad jį pastebėjote. Maloniai nusišypsokite ir rankos mostu pakvieskite prisėsti. Baigusi kalbėtis, atsistokite ir pasisveikinkite. Pasisveikinę su lankytoju būtinai prisistatykite (jei jūs nepažįstami): „Aš esu ...., mano vardas...“ Kalbėkite raiškiai, gana garsiai ir neskubėdami, kad lankytojas puikiai suprastų jūsų prisistatymą. Prisistačius svečiui pasisveikinimas baigtas. Praneškite vadovui apie lankytoją. Jei vadovas jį iš karto priims, jūsų toesnis elgesys priklausys nuo vadovo nurodymų. Tačiau jeigu vadovas paprašys jūsų kurį laiką sulaikyti lankytoją priimamajame, visa atsakomybė gulasi ant jūsų pečių. Tik nuo jūsų malonaus, delikataus elgesio, šmaikštumo ir komunikabilumo priklausys, su kokia nuotaika svečias įžengs į vadovo kabinetą. Pirma, padėkite svečiui nusivilkti paltą (šaltuoju metų laiku), padėkite džiūti skėtį (jei svečias papuolė į lietų). Visada po ranka turite turėti kempinėlę batams nuvalyti ir šepetį drabužiams. Priimamasis, kaip ir teatras, prasideda nuo drabužinės, ir jūsų rūpestingumas bus malonus svečiui. 57 Antra, svečiui atsisėdus, pasiūlykite kavos, arbatos, sučių ar vandens. Pageidautina, kad jūsų siūlomas asortimentas būtų įvairus. Turėkite juodos ir žalios arbatos su citrina, juodos kavos ar su grietinėle, kelių rūšių sulčių, gazuoto ir negazuoto vandens. Tai visai nesunku, o svečias bus pamalonintas. Pasiūlymas pakartojamas, jei iš pradžių buvo atsisakyta, po kelių minučių, tačiau trečiojo karto nebūna. Bendraudami kreipkitės į svečią vardu ar pavarde arba taip, kaip jis prisistatė. Jeigu vienu metu atėjo keli svečiai ir jie užsisakė kai kurių jūsų pasiūlytų gėrimų, būkite itin atidūs – pasistenkite nieko nesupainioti. Geriau dar kartą pasitikslinti, negu svečiui, kuris mėgsta juodą kavą be cukraus, atnešite kavos su grietinėle. Bet kokia smulkmena gali teigiamai arba neigiamai nuteikti klientą jūsų atžvilgiu, o tai padarys gerą įtaką jo susitikimui su vadovu arba suerzins. Norisi įspėti tuos, kurie ypač įkyriai mėgina vaišinti svečius. Jei svečias atsisakė jūsų vaišių, neįkyrėkite. Per didelis paslaugumas, pereinantis į įkyrumą, netinkamas. Ar mano liežuvis – mano priešas? Neverta su žmogumi pradėti pašnekesio, jei jis nerodo noro. O tai suprasti galima iš pirmų frazių. Jeigu svečias atsako vienskiemeniais žodžiais ir nutyla, palikite jį ramybėje. Galbūt jis apmąsto būsimą pokalbį su jūsų vadovu ir jam būtina susikaupti. Jei vis dėlto pokalbis užsimezgė,patartina rinktis bendras temas: apie orą, paskutines kultūros ar ekonomikos naujienas ir t.t. Apie politiką reikia kalbėti itin atsargiai, ypač jei nežinote svečio pažiūrų. Ir atsiminkite –nieko nėra vulgaresnio, kaip tokiais atvejais pasakoti anekdotus. Priimamajame taip pat netinka lėkšti ir vulgarūs juokeliai. Keletą metų atgal man teko lydėti vadovą ir dar keletą kolegų į dalykinį pokalbį, vykusį vienoje iš reklamos agentūrų. Kol mes laukėme audiencijos laukiamajame, sekretorė mielai čiauškėjo apie šį bei tą. Palaipsniui pokalbis palietė vyrų ir moterų tarpusavio santykius. Staiga ši miela sekretorė, norėdama mus palinksminti, papasakojo gana nekuklų anekdotą ir prajuko. Priimamajame įsivyravo nejauki tyla. Nežinia kuo visa tai būtų pasibaigę, bet pasirodė agentūros vadovas ir mes nuskubėjome į susitikimą. Nepamirškite, kad lėkšti ir vulgarūs juokeliai netinka priimamajame. Neretai pokalbiuose sekretorei užduodami klausimai: ar seniai ji dirba šioje įmonėje, su šiuo vadovu ir kt. Neskubėkite visko dėstyti, net jeigu jums čia atsibodo ir jūs jau seniai galvojate apie tai, kaip pakeisti darbo vietą. Pasistenkite atsakyti bendromis pozityviomis frazėmis. Jokiu būdu neneškite „šiukšlių iš namų“ ir tuo labiau nekalbėkite apie vadovo trūkumus. (Deja, tokie dalykai pasitaiko, ir todėl norėčiau į tai atkreipti dėmesį). Duokite 58 svečiui suprasti, kad jūs patenkinti savo darbu ir jums labai pasisekė su vadovu: jis protingas, talentingas, perspektyvus ir t.t. (juolab kad tikriausiai taip ir yra – antraip jūsų vadovas negalėtų užimti tokių pareigų). Jeigu jūs vis tiktai, norėdami pakeisti darbą ir svetyje matydami tinkamą savo būsimojo vadovo kandidatūrą, pamėginsite sukritikuoti savo dabartinį vadovą ir darbo sąlygas, abejoju, ar ką laimėsite. Pirma, svečias pamanys, kad jūsų poreikiai labai aukšti ir jo įmonė negalės jų patenkinti, o, antra, svečias gali nuspręsti, kad jei taps jūsų vadovu, jūs anksčiau ar vėliau pradėsite ir jį taip pat kritikuoti. Tiesa, yra dar ir trečias variantas. Jis gali paprasčiausiai papasakoti vadovui apie jūsų atsiliepimus. Manau, tada jūs tikrai būsite priversti išeiti iš darbo. Kaip tik taip nutiko vienai mano pažįstamai iš mažmeninės prekybos valdybos. Mėgindama rasti naują darbo vietą, ji numatė kompaniją, tuo metu buvusią jos įmonės partnere versle. Būdama gerose santykiuose su generaliniu direktoriumi, ji prasitarė, kad vadovas nevertina jos pastangų, neskuba kelti atlyginimo, ir jai norėtųsi rasti labiau perspektyvią vietą. Matyt, vedamas gerų ketinimų, draugiškame pokalbyje šis generalinis direktorius užtarė sekretorę jos direktoriui, kartu padarydamas jai „meškos paslaugą“. Vadovo reakcija buvo atvirkštinė: jis pasiūlė sekretorei palikti kompaniją. Dažnai lankytojai gali lyg tarp kitko užduoti klausimus, į kuriuos atsakydami jūs norom nenorom galite iš dalies atskleisti komercinę paslaptį. Besikalbant, kai nesate labai atidi, suktą klausimą lengvą praleisti. Būkite budri. Kad neįžeistumėte svečio, atsakykite: „Tai neįeina į mano kompetenciją.“ Nesistenkite parodyti svečiui, kad jūs viską gerai žinote ir kad vadovas jumis visiškai pasitiki.Kuklumas ne tik puošia, bet ir padeda išsaugoti darbo vietą.Taip apsaugosite įmonės komercinius interesus. Ir, žinoma, atsisveikinimas.Svečiui išėjus iš vadovo kabineto, dar kartą atsistokite ir maloniai šypsodamasi atsisveikinkite: „ Viso gero“ arba „Viso geriausio“. Susitikimo pradžioje ir pabaigoje paspausti ranką mėgsta užsieniečiai, pas mus tai nepriimtina. Jeigu vis dėlto lankytojas atsisveikindamas ištiesė jums ranką – paspauskite ją. Judesys turi būti pasitikintis ir dalykiškas. Nespauskite rankos glebiai ir netieskite jos koketiškai,provokuodama vyrą ją pabučiuoti. Elkitės deramai ir santūriai. Na štai priėmimas pasibaigė. Reziumuokime: Atėjus klientui nepakanka pakelti galvą nuo popierių ir pasakyti : „Taip?“ ar „Kitas...“ Pasisveikinkite: „Laba diena, p. .....“ Pažvelkite į akis. NUSIŠYPSOKITE. Pasakykite ką nors gero, kas susiję su klientu, pvz.:„Na, ir pila kaip iš kibiro, tiesa?“ 59 Ištarkite kliento vardą, pavardę (jei žinote), tačiau nevadinkite kliento vien tik vardu, nebent jis jums taip pasiūlo. Kalbėkite draugišku tonu; balsas turi būti nemonotoniškas; neparodykite, kad jums neįdomu. Užduokite atvirus klausimus, t.y.tokius, į kuriuos nepakanka atsakyti taip arba ne. Atidžiai klausykitės, nepertraukinėkite kliento. Subtilus humoras yra vienas greičiausių ir veiksmingiausių būdų patraukti žmones į savo pusę. Labai svarbus laiko tarpsnis yra tarp to momento, kai klientas įėjo pro duris, ir momento, kai į jį buvo atkreiptas dėmesys – kuo tas laikas ilgesnis, tuo didesnė tikimybė, kad klientas supyks ir savo pyktį išlies ant įmonės darbuotojų. Todėl: - praneškite klientams, kiek laiko jiems reikės laukti, pasiūlykite tuo metu sutvarkyti kitus numatytus reikalus jūsų įmonėje, išgerti puodelį kavos ir pan.; - jei esate užsiėmę, pasistenkite, kad klientą aptarnautų kitas kompetentingas darbuotojas. Žmonės paprastai įsižeidžia, jei jų neaptarnauja, kai mato, kad yra neužsiėmusių darbuotojų (net jei klientui taip tik atrodo); - jei klientas turi užpildyti kokius nors dokumentus, paaiškinkite, kaip juos pildyti; jei reikia papildomų dokumentų, nurodykite, kodėl jie reikalingi; - klientui laukiant, prieikite ir pasiteiraukite, ar jam nieko netrūksta; - būkite dėmesingi klientui, bet neįkyrėkite, kad žmogus nesusierzintų. Pravartu priminti ir apie pokalbio strategiją.Pasisveikinimai ryte, pokalbiai su kolegomis darbe, dieną – nuolatinis malimas liežuviu, vakare – pašnekesiai su draugais. Ar po tokio kasdienio kalbėjimo maratono kažkas galėtų pasakyti, kad nemokame bendrauti? Deja, dažnas nemoka. 3.6.2. Dalykiniai pokalbiai Tai plačiai paplitęs būdas spręsti įvairius klausimus. Juose ne tik nagrinėjamos problemos ar derinamos sutartys, bet dažnai ir susidaroma nuomonė apie kitą žmogų ir jo atstovaujamą įmonę. Nors kalbėti moka lyg ir visi, tačiau dalykiniame pokalbyje daugelis elementarių mandagaus bendravimo taisyklių kartais tiesiog pamirštamos. Nors jas žinoti reikėtų Sau ir pašnekovui sudarykite vienodas sąlygas Jei jūs kalbate sėdėdami, tai ir savo pašnekovui pasiūlykite atsisėsti. Jeigu nenorite pašnekovo pakviesti sėsti – stovėkite ir pats. 60 Rodykite pašnekovui nuoširdų dėmesį Ši taisyklė tinka bendraujant ir žodžiu, ir gestais. Jūsų dėmesys turėtų būti neįkyrus, mandagus ir skirtas kiekvienam pašnekovui.Susitikimą pradėkite rankos paspaudimu, nes jis ir dabar, kaip ir anksčiau, laikomas mandagumo gestu ir formaliai reiškia pokalbio pradžią arba pabaigą. Kreipkitės į savo pašnekovą pavarde Ne visi žino, bet jau seniai įrodyta, kad mėgstamiausias kiekvieno žmogaus žodis yra jo pavardė. Šypsokitės: tai labai svarbu Be abejo, ne kiekvienoje situacijoje tai tinka. Atidžiai klausykitės pašnekovo ir leiskite jam išsikalbėti Paprastai pokalbiui skirtas laikas būna trumpas, todėl ne visada galima išklausyti mėgstantį pakalbėti pašnekovą. Vis dėlto pirmiausia reikėtų išklausyti pašnekovą, nes tam paaukotas laikas „atsiperka“ keleriopai. Mes sužinome šiek tiek daugiau apie žmogų, su kuriuo kalbamės, nors dalykiniu atžvilgiu ir nesitikime išgirsti ką nors naujo. Nutraukdami pokalbį, pašnekovo atsiprašykite Dažniausiai pokalbis nutrūksta, kai kas nors įeina arba paskambina. Atsiprašykite, nepaisydami pašnekovo socialinės padėties, vyras tai būtų ar moteris. 3.6.3. Kavos, arbatos patiekimas Ar visada priimamajame dera siūlyti kavos ar arbatos, lankytojui užėjus pas vadovą? Lankytojui užėjus į vadovo kabinetą, vadovas pats sprendžia, pasiūlyti savo svečiams puodelį kavos ar ne. Gurkšnojant kavą ar arbatą bendravimas tampa sklandesnis, lankytojas pasijunta maloniai pagerbtas. Kaip tinkamai paruošti ir patiekti kavą. Ruošiant kavą svarbiausia tinkamos kavos ir vandens proporcijos. Norint tinkamai paruošti kavą, vienam puodeliui reikia daugiau kavos. Nereikia tikėtis, kad ilgiau prisitraukusi ji bus stipresnė ir gardesnė. Rekomenduojamas kiekis – 1–2 šaukšteliai kavos vienam puodeliui. Bet reikėtų atsiminti: jų dydžiai būna skirtingi. Dažniausiai kava patiekiama 50–75 (100) ml talpos puodeliuose su lėkštelėmis. Stipri espresso kava patiekiama labai mažuose – 30–40 ml puodeliuose. Puodeliai turi būti vienodi, pagaminti iš stiklo, keramikos ar fajanso. Svečiams vaišinti netinka dideli „virtuviniai“ puodeliai. Kavos puodelyje turi būti ne daugiau kaip trys ketvirtadaliai. 61 Arbata. Į puodelius arbatos pilama tiek, kad iki puodelio krašto liktų 1 cm. Arbata patiekiama 200–250 ml puodeliuose su lėkštelėmis. Puodelio ąselė pasukta į dešinę, šaukštelis dedamas lygiagrečiai puodelio ąselei. Dažniausiai arbata lankytojams patiekiama vienkartiniais pakeliais. Tai dažniausiai šiuolaikiniame pasaulyje naudojamas arbatos ruošimo būdas, nes yra paprastas ir patogus. Pasistenkite, kad būtų pasirinkimo galimybė pagal pomėgius. Kol arbata prisitraukia, jos maišyti nerekomenduojama. Arbatos į tą patį puodelį pakartotinai nepilama, nes ant sienelių lieka apnašų. Kavai ir arbatai ruošti netinka naudoti antrą kartą užvirinto vandens. Taip paruošta kava ar arbata bus prasto skonio. Dažniausiai prie arbatos ir kavos patiekiamas cukrus. Kokį patiekti – skonio ir galimybių reikalas. Cukrus (smulkus (porcijinis) ar gabalinis) patiekiamas cukrinėje. Ji dedama polėkštėje, šalia padedamos žnyplės. Citrina patiekiama supjaustyta lėkštelėje ir padedamos dvipirštės šakutės. Kava ir arbata atnešama ant padėklo ir pasiūloma svečiams. Padėklai turi būti praktiški, lengvi ir stiprūs. Ant padėklų, kad neslidinėtų indai, tiesiamos medžiaginės servetėlės, tačiau galima naudoti ir vienkartines popierines. Servetėlės neturi būti nukarusios. Tuščio padėklo negalima nešti nuleisto prie kojų. Patiekiant kava ar arbatą, reikia laikytis eiliškumo. Aptarnavimo seka priklauso nuo lankytojų lyties, jų visuomeninės padėties ir amžiaus. Iš pradžių aptarnaujamas svečias. Kai į vadovo kabinetą yra užėję daugiau nei vienas lankytojas, pirmiausia kava patiekiama moteriai, paskui vyrams. Jei, pavyzdžiui, visi lankytojai yra vyrai, pirmiausia aptarnaujamas aukštesniojo rango svečias, jei svečių rangas nežinomas – vyriausias iš jų. Kitaip yra priėmimuose ar derybose, kai dalyvauja vertėjai. Anksčiau aptarnavimo eiliškumas buvo toks: svečių vadovas, savas vadovas, visi svečiai pagal rangus arba pirma moterys (jei tokių esama), savi darbuotojai, vertėjai. Šiuo metu tvarka pasikeitusi, kadangi kol eilė ateidavo vertėjams, vadovai jau baigdavo gerti kavą ir pradėdavo bendrauti, taigi vertėjams neužtekdavo laiko ją išgerti. Dabar po svečių ir savo vadovo kava patiekiama vertėjams. Gėrimai lankytojams patiekiami iš dešinės. Jei atnešama kavinuke, į puodelį pilama iš dešinės svečio pusės dešiniąja ranka. Kavinuko snapelis nuo lankytojo pusės pridengiamas servetėle, kad netyčia kava neužtikštų ant lankytojo. Jeigu vadovo kabinete lankytojai sėdi taip, kad sekretorė negali prie kiekvieno prieiti, ji turėtų puodelius pastatyti ant stalo, kiekvienas galės pasiekti ir pasiimti pats. 62 Jeigu vadovas pageidauja, gėrimų galima ir nepilstyti. Vadinasi, jis pats aptarnaus svečius. Tokiu atveju padėklą su gėrimais reikia palikti ant stalo ir išeiti. Negalima patiekti iš anksto pasaldintos kavos ar arbatos. Visa tai paduodama atskirai, ir kiekvienas įsideda pagal savo skonį. Grietinėlė dažniausiai patiekiama vienkartiniuose indeliuose, kurie sudedami ant lėkštelės. Jei kava bus geriama su grietinėle, ji patiekiama didesnės talpos (100 ml) arba arbatos puodeliuose. Prie kavos ar arbatos kartais pasiūloma saldumynų: sausainių, saldainių, pyragaičių. Sausainiai ir saldainiai patiekiami vazose, neįvynioti saldainiai – dėžutėje. Derėtų atsiminti, kad saldainiai nededami kartu su sausainiais. Pyragaičiai desertinėje lėkštelėje patiekiami individualiai kiekvienam lankytojui ir padedamas desertinis šaukštelis. Gaivieji gėrimai patiekiami atšaldyti iki 7–12 0C mažuose buteliukuose. Svečiams atnešamos 175–200 ml talpos stiklinės, kurios yra apverstos, todėl turėtų būti padėtos ant padėklo ar servetėlės. Turėkite omeny, kad 0,5 l talpos mineralinio vandens butelyje telpa 4–5 taurės. Taigi galima apskaičiuoti, kiek butelių reikia padėti ant stalo. Butelių etikėtės turi būti švarios, neįplėštos. 3.7. Pokalbiai telefonu Išmanydami pokalbio telefonu etiketą, jūs greičiau sutvarkysite dalykinius reikalus ir išsaugosite nervus. Alexanderis Grahamas Bellas, išradęs telefoną ir į ragelį pasakęs pirmuosius žodžius „Prieikite, pone Vatsonai“, net neįtarė, kad po šimto su trupučiu metų žmogus nesiskirs su telefonu net ir miegodamas – telefonas skambės ne tik namuose ar biure, bet lydės žmogų visur, kur tik jis eis, važiuos, plauks. Šiandien telefonas atstoja asmeninį bendravimą, paskambinti yra greičiau ir paprasčiau nei parašyti laišką, telefono griebiamės, kai reikia skubios pagalbos, nelaimės atveju, telefonu auklėjame vaikus, keičiamės informacija, perkame ir parduodame. Telefonas, tapęs neatsiejama žmogaus gyvenimo dalimi, diktuoja naujas tinkamo elgesio taisykles. 63 Pokalbis telefonu – vienas iš pavyzdžių, rodantis, kad situacija lemia tinkamos elgsenos taisykles. Kai skambiname artimiesiems, draugams, geriems pažįstamiems, patarimų mums nereikia, nes žinome jų įpročius, gyvenimo ritmą, aplinkybes, kartu ir patogiausią laiką, kada galima skambinti. Pavyzdžiui, jums tikrai nekils noras skambinti krepšinio sirgaliui per patį rungtynių įkarštį, o naktinę pamainą dirbusio nežadinsite telefono skambučiu ryto valandą. Kitos taisyklės galioja telefoniniams pokalbiams su mažai pažįstamais ar nepažįstamais žmonėmis. Kai kuriuose etiketo vadovėliuose teigiama, kad darbo dienomis rytais į namus galima skambinti nuo 7 valandos ryto, o vakarais – iki 21 valandos. Toks laikas patogus, norint užtikti pašnekovą namuose prieš darbą ir miegą. Vis dėlto ne visi dirba, ne visada gali žinoti, ar namuose nėra mažamečių vaikų, kurie koreguoja suaugusiųjų, ypač jaunų mamų, režimą, todėl rytais geriausia būtų skambinti 1–2 valandomis vėliau. Kita vertus, privačiam asmeniui galima skambinti tik tuo atveju, jei jis pats yra davęs telefono numerį. Žinoma, pasitaiko visokių atvejų, tačiau tinkamo elgesio taisyklės yra kaip tik tokios.Apskritai telefonu reikia išmokti kalbėti trumpai, dalykiškai ir aiškiai. Jeigu telefonas suskamba namuose, atsiliepiama taip, kaip pasiūlė Thomas Edissonas: „Alio“. Kartais atsiliepiama ir kitaip: „Taip“, „Klausau Jūsų“ (tai rusiško „Slušaju vas“ pažodinis vertimas). „Alio“ – geriausias, labiausiai įsitvirtinęs būdas atsiliepti telefonu. Jūsų balsas – malonus, atlaidus, piktas ar žvalus – gali nulemti pokalbio nuotaiką. Labai svarbus ir žodynas; iš jo sprendžiama apie žmogaus kultūrą, intelektą, gebėjimą bendrauti, reikšti mintis, gerbti pašnekovą. Kartais žodis, žvirbliu išskridęs, akmeniu sugrįžta. Nemalonumų galima išvengti, tereikia pasistengti, tinkamai parinkti žodžius ir kalbėjimo manierą, pasirūpinti tarimu ir vengti svetimybių, žodžių-šiukšlių. Kartais telefono ragelį reikia padėti po pirmų išgirstų žodžių – nešvankybių. Nesuteikite chuliganams džiaugsmo, neleiskite jiems mėgautis jūsų pykčiu ar baime. Jei toks skambutis pasikartos, vėl padėkite ragelį, o paskambinus trečią kartą, visai nekelkite ragelio. Apie nesiliaujančius įžeidžius skambučius reikia pranešti telefono kompanijai, kuri gali susekti skambintojo numerį. Kartais įkyri ir reklaminiai skambučiai. Tačiau šįkart reikėtų atminti, kad jums skambinantys žmonės dirba savo darbą, tad ir elgtis su jais reikia kitaip: mandagiai nutraukti pokalbį padėkojant už pasiūlymus. 64 3.7.1. Dalykiniame gyvenime – savos taisyklės Iš to, kaip atsiliepiama telefonu, sprendžiama apie įstaigą. Kiekvienos įstaigos vidaus taisyklėse turėtų būti nurodoma, kaip atsiliepti ir bendrauti telefonu.Galimi pokalbių variantai, kai skambinat jūs arba skambinama jums, be to, kartais tenka sujungti savo vadovą su kitos organizacijos vadovu: Skambina jums: 1. Nukelkite ragelį po antrojo – trečiojo skambučio, kad neverstumėte abonento laukti. 2. Pradėkite kalbėti tik tada, kai ragelio mikrofonas yra arti burnos, antraip jūsų frazių abonentas gali ir neišgirsti. 3. Šypsokitės – tai suteiks geranoriškumo ir melodingumo jūsų balsui. 4. Pasakykite firmos pavadinimą ir pasisveikinkit. Teisingai Neteisingai - Įmonė„BIC”, laba diena. - Generalinio direktoriaus priimamasis, - Alio - Taip laba diena. 5. Abonentas neprisistatė – mandagiai, bet reikliai pasiūlykite jam tai padaryti. Teisingai Neteisingai - Prisistatykit prašau. - Kaip jus pristatyti (pasakykit tai - O kas skambina - O kas jūs pabrėžtinai mandagiu tonu). 6.Jums reikia sužinoti skambučio tikslą. Teisingai - Neteisingai Kokiu klausimu jūs skambinat - 7. Jūs neišgirdote frazės. 65 Ko jūs norit Teisingai - Neteisingai Atsiprašau, aš neišgirdau. Būkit malonūs - Ką? pakartoti. - Aš nesupratau, kalbėkit garsiau. 8. Abonentas prašo jūsų sujungti su vadovu, bet jūs to padaryti negalite, nes: vadovo nėra vietoje, jis užimtas, jis nenori kalbėtis su šiuo žmogumi. 66 Teisingai - Neteisingai Gaila, bet p. Jonaitis dabar užimtas – vyksta susirinkimas. Ar Jis užimtas, perskambinkit vėliau. - Jo dabar nėra. Nežinau, kada bus. negalėtumėt perskambinti 1500 val. - - p. Jonaičio šiuo metu nėra biure. Būkit malonus palikti savo telefono numerį, kuriuo jis galėtų jus surasti. 9. Jums diktuoja informaciją: Perduokit prašau, kad skambino p.Petraitis ir prašė su juo susisiekti iki 1900val. telefonu 273 22 56 – būtinai pakartokite vardus, datas, skaičius. Teisingai Neteisingai - 273 22 56 – jus kartojate telefono - Ačiū, aš viską užsirašiau. numerį. - Gerai, perduosiu. - Ačiū p.Petraiti, aš viską perduosiu. 10. Jums būtina nedelsiant nutraukti pokalbį. Teisingai - Neteisingai Atsiprašau, ar jus nepalauktumėt, kol - Palaukit sekundėlę. atsiliepsiu į kitą skambutį (Nedėkite - Vieną minutę. - Aš tuojau sužinosiu (ir dingstate ragelio, kol abonentas neatsakė: „Taip, žinoma“). - Palaukite prašau, aš patikslinsiu pas keliom minutėm). vadybininką. (Jūsų pasišalinimas negali trūkti ilgiau kaip minutę). - Man reikia laiko šiai informacijai gauti. Aš galėsiu jums perskambinti po 15 minučių. 67 - Aš nežinau, perskambinkit vėliau. Jeigu abonentui tenka laukti, pasistenkit, kad jis negirdėtų, kas tuo metu vyksta priimamajame. Paspauskite mygtuką „hold“ arba pridenkite ragelį ranka. Skambinate jūs: 1. Pasisveikinkit ir prisistatykit. Teisingai Neteisingai - Laba diena, Jonaitienė, firmos „Elefant“ - Jus trukdo iš firmos „Elefant“. gen. direktoriaus sekretorė. - Labas, aš iš firmos „Elefant“. 2. Pasakykite savo skambučio tikslą. Teisingai Neteisingai - Mane prašė išsiaiškinti.... - Sakykit, kas pas jus tvarko vizas. - Vadovo nurodymu norėčiau išsiaiškinti... - Priimkit faksą. - Priimkite prašau faksą. 3. Jums reikia sujungti kompanijos generalinį direktorių p.Petraitį su padalinio vadovu p.Simaičiu: 1) Jūs skambinate p.Simaičio sekretorei: - Laba diena, ponia Kerienė, generalinio direktoriaus sekretorė. Ponas Petraitis norėtų pasikalbėti su ponu Simaičiu. 2) Simaičio sekretorė, peršnekėjusi su savo vadovu, sujungia jį su jumis. 3) Jūs sakote: - Ponas Simaiti, laba diena, su jumis dabar kalbės ponas Petraitis. 4) Jūs sujungiate p.Simaitį su savo vadovu. Tokiu būdu po kelių veiksmų vyresnis pagal rangą (Petraitis) ima ragelį paskutinis, jis neturi laukti. 4. Gavote informaciją – patikslinkite ją. Teisingai Neteisingai - Aš jus teisingai supratau Ponas Bazenas - Ačiū. atvyksta iš Paryžiaus 345 „Air France“ reisu. 68 5. Pokalbį baigia skambinantysis. Teisingai Neteisingai - Ačiū už informaciją. Iki pasimatymo. - Viskas. Viso gero. - Dėkoju jums. Viso gero. - Aišku. 6. Jeigu jums iš karto neprisistatė arba jūs ne ten pataikėtė, atsiprašykit, patikslinkit firmos pavadinimą ir telefono numerį (ar teisingai surinkote). Teisingai Neteisingai - Atsiprašau, tai firma „BIC“ - Sakykit, kokius kondicionierius - Atsiprašau, matyt, ne ten pataikiau. Tai jūs parduodate Oi, aš ne tenpataikiau. - O koks jūsų numeris. numeris 25 77 26 7. Jeigu pokalbis netyčia nutrūksta, pakartotinai skambina skambinantysis. 8. Neskambinkit namų telefonu tarnybiniais klausimais vėliau 22 00val., nepamirškit atsiprašyti, ir labai kruopščiai laikykitės telefoninių pokalbių vedimo taisyklių. Telefono ragelis keliamas po antrojo–trečiojo skambučio. Pakėlęs ragelį darbuotojas pirmiausia turi pasisveikinti, pristatyti savo firmą ir prisistatyti pats (pasakoma vardas, pavardė, pareigos). Telefonu reikia kalbėti mandagiai ir kompetentingai, niekada neparodant nepasitenkinimo, net jeigu klientas jums ir nepatinka, atrodo įkyrus ar jau spėjo įkyrėti. Jeigu negalite kalbėti su pašnekovu ar turite nutraukti užsitęsusį pokalbį, mandagiai atsiprašykite. Jei skambinantis prašo pakviesti asmenį, kuris tuo metu kalba kitu telefonu ar negali prieiti prie telefono dėl kitų svarbių priežasčių, ragelį pakėlęs bendradarbis turi tai paaiškinti skambinančiajam ir paklausti, kokią žinutę norėtų palikti. Žinutę palikęs žmogus, žinoma, tikisi, kad jam bus paskambinta. Kitaip ir neturėtų būti. Jeigu skambinantis asmuo neprisistato ir prašo sujungti su viršininku, administratorė ar kitas ragelį pakėlęs asmuo turėtų griebtis diplomatijos: „Ar galėčiau direktoriui pasakyti, kas jam skambina?“Derėtų paklausti, ne tik kas, bet ir kokiu reikalu skambina, paaiškinti, kad vadovas visuomet prašo šito paklausti. Kalbant nekramtoma, negeriama, nečepsima. Radijas, jei jis įjungtas, pritildomas. Jeigu pokalbis įrašinėjamas, būtina apie tai įspėti pašnekovą. 69 Jeigu laukėte svarbaus skambučio, o paskambina kitas žmogus, privalote atsiprašyti ir pažadėti, kad paskambinsite, kai tik galėsite. Tačiau jei asmuo, kuriam skambinate, paprašo jus truputį palaukti – palaukite, bet ne ilgiau kaip 2 minutes. Tada padėkite ragelį, o mandagus asmuo, prašęs palaukti, paskambins jums pats. Jei pokalbis nutrūksta, jį turėtų atnaujinti asmuo, kuris paskambino. Lygiai taip pat nedera atsakinėti į svetimus skambučius biuruose, kabinetuose. Jei atsitiko taip, kad kabinete likote vienas, skamba telefonas, nekelkite ragelio, jei jūsų to neprašė kabineto šeimininkas. Jei užėjote į kabinetą tuo metu, kai ten kalbama telefonu, išeikite ir palaukite už durų. Žinoma, jei šeimininkas pakvies, galite užeiti ir palaukti, kol pokalbis bus baigtas. Vienu ir kitu atveju geriau būtų atsiprašyti ir išeiti. Baigęs kalbėti kabineto šeimininkas pakvies jus užeiti. Kita vertus, jei tuo metu, kai kalbate telefonu, į kabinetą įeina žmogus, skirkite jam dėmesio: atsiprašykite pašnekovo, pridenkite telefono ragelį delnu (jokiu būdu nelaikykite ragelio prie krūtinės, nes šioje vietoje balsas rezonuoja) ir pasiteiraukite lankytojo, kuo galite jam padėti. Jeigu skambinantysis surinko klaidingą numerį, nesipiktinkite, nemeskite ragelio, o į atsiprašymą galima būtų atsakyti kad ir tokia fraze: „Nieko tokio.“ 3.7.2. „Po signalo palikite žinutę“ Tokią frazę išgirstame, kai namuose ar biure įtaisytas atsakiklis. Žinutė turi būti trumpa ir aiški, pasistenkite kalbėti lėtai ir raiškiai.Nederėtų diktuoti asmeniškų ir labai svarbių žinučių, nes neaišku, kas pirmas gali jas išklausyti. Namuose įtaisyto atsakiklio bendravimo tonas gali būti kiek žaismingesnis nei įstaigos, tačiau vienur ir kitur turi būti tokia pat informacija: pažadas paskambinti, prašymas skambinusiajam nurodyti vardą, pavardę, telefono numerį ir palikti trumpą žinutę. Patartina neįrašinėti į atsakiklį tokios informacijos, kaip, pavyzdžiui, „atostogauju, nebūsiu visą vasarą“ ar „išvykau ilgam“.Praneškite, kad paskambinsite, kai galėsite. Tuo tarpu skambinantis žmogus turėtų sužinoti, kad jam būtinai bus paskambinta, kad firma dirba nuo... iki... arba šiuo metu nedirba, nes remontuojama, kada pradės dirbti. Jeigu 70 įmonės atsakiklis pradės teikti informaciją apie firmos paslaugas, nesipiktinkite – tai visiškai neprieštarauja taisyklėms. Nauji išradimai, naujos tradicijos. Kalbėdami apie mobiliojo ryšio telefonus, negalime remtis klasikinėmis elgesio taisyklėmis. Net Alexanderis Bellas, 1876 m. išradęs telefoną, nepranašavo, kad bus tokie telefonai – mobiliojo ryšio, su kuriais nesiskirsime nei dieną, nei naktį. Šie telefonai jau tapo kasdienybe, ypač jie reikalingi tiems, kurie turi būti nuolat surandami, pasiekiami. Įprasta, kad mobiliojo ryšio telefonais kalbama gatvėse, jie skamba troleibusuose, lengvuosiuose automobiliuose. Kada ir kur negalima naudotis mobiliojo ryšio telefonais? Ten, kur jūsų telefonas, veikiantis radijo bangomis, gali trukdyti, pavyzdžiui, lėktuvo piloto ryšiui. Nedera naudotis mobiliaisiais ir koncertuose, teatruose, konferencijose, bažnyčiose, muziejuose, bibliotekose, paskaitoje, pamokoje ir kitose panašios paskirties vietose. Mobiliuoju galite kalbėti per spektaklio pertrauką, bet derėtų pokalbiams pasirinkti nuošalesnę vietą. Telefono skambutis gali erzinti ir jūsų kaimynus restorane. Jeigu negalite išjungti telefono, paprašykite drabužininko, kad jis už jus atsilieptų ir pakviestų prie telefono. Žinoma, už šią paslaugą reikės jam duoti arbatpinigių. Reikėtų išjungti mobilųjį ir einant į kieno nors kabinetą. Būtina ar ne atsiliepti pietų pertraukos metu? Tai jūsų šventas laikas poilsiui, todėl turite pilną teisę telefonu neatsiliepti. Toks klausimas nekyla, jeigu jūs pietaujate ne savo darbo vietoje, o einate į kavinę, valgyklą. Jeigu pietaujate kabinete – pasirenkate. Tačiau jei jau atsiliepiate, tai ne tam, kad praneštumėte: „Pas mus pietų pertrauka. “Elementaru: jei klientas paskambina į įmonę, jis tikisi aiškaus, profesionalaus pokalbio. Pakėlus ragelį privalote jam tai suteikti. 3.7.3. Patarimai telefonų abonentams ● Nepriverskite paskambinusiojo ilgai laukti prie telefono ragelio, net jeigu jis klausosi malonios muzikos. ● Nepamirškite šypsotis. Pašnekovas jūsų šypsenos nemato, bet, patikėkite, jis ją tikrai girdi iš jūsų besikeičiančios balso intonacijos. Šypsena telefonu daro didesnę įtaką pašnekovui nei gyvenime. ● Neatsakinėkite į skambučius, jeigu esate užsiėmę kitais reikalais. Geriau atidėkite pokalbį vėlesniam laikui. ● Bendraudami telefonu nekramtykite, negerkite, nes kitame laido gale bus girdėti jūsų žiaumojimas. 71 ● Jeigu skambutis nutrūko, perskambinti turėtų pokalbio iniciatorius. ● Jeigu jūs paskambinote ir pataikėte ne ten, kur norėjote, atsiprašykite ir paklauskite, ar čia tikrai toks numeris. Tai padaryti turėtumėte todėl, kad sužinotumėte, ar numeris neteisingas, ar neteisingai buvote sujungti. ● Jeigu žmogus pataikė ne ten, paklauskite, kokį numerį jis renka. ● Laikoma blogu tonu tarnybos reikalais skambinti į namus. Jeigu tai neišvengiama, būtinai atsiprašykite ir paklauskite, ar žmogus gali šiuo metu kalbėti. ● Kalbėkite aiškiai ir suprantamai. ● Jeigu žmogus jūsų paprašė palaukti ir neprieina prie telefono per dvi minutes, padėkite ragelį ir vėl perskambinkite. 3.8. Susirašinėjimas (korespondencija) 3.8.1. Dalykiniai laiškai Tai – pagrindinė išorinio bendravimo priemonė, todėl jie turi būti tinkamai parengti. Laiško turinys, jo estetinė išvaizda daug ką pasako apie verslo partnerio padėtį, ten dirbančių žmonių kompetenciją. Nors šiuolaikinės technologijos ir keičia informacijos perdavimo būdus – nemažai informacijos yra persiunčiama kompiuteriais, tačiau esminiai rašytinės informacijos parengimo būdai lieka tie patys. Sėkmingai dirbančiose organizacijose dalykinei korespondencijai, jos kokybei skiriama daug dėmesio, ir ne veltui, nes susirašinėjimas, keitimasis informacija apie bendravimo galimybes, prekes, paslaugas yra pagrindas, kuriuo remiantis pasirašomi susitarimai, sudaromos bendradarbiavimo sutartys. Komunikacinė kompetencija ypač svarbi šiuolaikiniame pasaulyje, kai intensyviai bendraujama su įvairių organizacijų atstovais, verslo partneriais. Bendravimo kokybė priklauso nuo to, kaip sugebama įvertinti nacionalinėse kultūrose susiformavusį požiūrį į komunikavimą, bendravimo etiką, pareigą, laiką ir kt. Rytų šalyse labiau vertinami susitarimai, kurie pasiekiami pasitikėjimu paremtais tarpasmeniniais santykiais. Europos valstybėse susitarimų siekiama rašytiniais pranešimais, ir jų sėkmė priklauso nuo informacijos, kuria keičiasi verslo partneriai, turinio kokybės. Globaliame pasaulyje formuojasi ir bendrojo pobūdžio taisyklės. Europos valstybėse pripažįstamas tarptautinis dokumentų valdymo standartas, šalia kitų dalykų nustatantis informacijos sudėtį, naudojamas oficialus kalbos stilius, kurio ypatumai – tikslumas, glaustumas 72 ir aiškumas. Tačiau siekiant efektyvaus bendravimo, reikia išmanyti ir savitą skirtingų šalių komunikavimo praktiką. Manydami, kad mūsų įmonės ir organizacijos dažniausiai bendrauja su artimiausiais kaimynais, pateiksime praktiškų patarimų, kaip teisingai, laikantis šalies taisyklių, parašyti ir įforminti dalykinius laiškus rusų, lenkų, vokiečių ir anglų kalbomis. Šie patarimai turėtų būti naudingi ne tik įmonės vadovui ar jo administratorei (sekretorei), turintiems įvertinti parengtų dokumentų kokybę, bet ir įmonės specialistams bei vadybininkams. Gebėjimas parašyti įtikinamą dokumentą ir kartu tiksliai bei glaustai išdėstyti mintį yra vertinga profesinė savybė. Dalykinio bendravimo raštu bendrosios nuostatos, kurių tarptautinė bendruomenė laikosi ir dabar, susiformavo Anglijoje maždaug prieš 150 metų. Dalykiniais laiškais sprendžiami įvairūs klausimai: tenka suformuluoti paklausimą, pateikti pasiūlymą, priminti apie skolą ar paraginti ją grąžinti, nusiųsti pretenziją, bet ją parašyti taip, kad nenutrūktų dalykiniai santykiai ir kt. Reikia išmanyti, kaip „tai daryti“, gebėti „tai padaryti“ greitai, be to, būtina laikytis ne tik bendrųjų taisyklių, bet ir išmanyti konkrečios valstybės, su kurios verslo partneriais raštu bendraujate, laiškų rašymo ypatumus. Šie ypatumai susiję su atskirų šalių etiketo ypatumais ir į juos reikia atsižvelgti, kitaip galima sugadinti dalykinius santykius. Pavyzdžiui, rašant dalykinį laišką, negalima pamiršti pripažintos tarptautinėje bendruomenėje etiško kreipinio formos. Anglijoje ar kitoje Europos šalyje adresatas, gavęs laišką be kreipinio, gali pamanyti, kad laiško siuntėjas dėl ko nors reiškia nepasitenkinimą arba iš viso rengiasi nutraukti dalykinius santykius. Bendraujant su verslo partneriais Rusijoje, į adresatą priimta kreiptis vardu ir tėvavardžiu. Į kitus etikos formalumus Rusijos verslo pasaulyje kreipiama mažiau dėmesio. Siekiant efektyvaus susirašinėjimo, visada reikia prisiminti egzistuojantį dvipusį – siuntėjo ir adresato – ryšį. Kalbos priemonės, vartojamos dalykinio susirašinėjimo tikslais, tiesiogiai susijusios su komunikacine situacija. Laiškuose pirmiausia atsispindi siuntėjo tikslas, tačiau būtina atsižvelgti į adresatą, jo interesus, poreikius, visuomeninę padėtį, požiūrį į sprendžiamą problemą, jo intelektą. Įvertinus adresatą, jo požiūrį į informaciją, reikia pasirinkti tinkamą bendravimo stilių. Vieni raiškos būdai bus taikomi raštu bendraujant su viešųjų administravimo institucijų vadovais ar tarnautojais, ir tai atsispindės laiško stiliuje. Kitokio stiliaus laiškas bus rašomas to paties lygmens verslo partneriams, ir čia bus vartojamos kitos raiškos priemonės. Visais atvejais svarbu, kai laiškuose (nesvarbu, ar tai iniciatyvinis laiškas, ar atsakymas) yra tas pats minties dėstymo nuoseklumas, laikomasi vienodų kalbos terminologijos. 73 raiškos priemonių, ypač vienodos Dalykinėje kalboje vartojami standartinių žodžių junginiai, tam tikros frazės. Jomis išreiškiama veiksmo motyvacija, laiško parašymo priežastys, pateikiamos nuorodos į atitinkamus dokumentus ir kt. Vartojant žodžių junginius ir frazes, lengviau ir greičiau perduodama konkreti informacija. Vienoje kalboje šių frazių daugiau, kitoje – mažiau. Dokumentavimo praktikoje susiformavusios kalbos formulės tenkina verslo žmones. Vartojant standartines frazes, greičiau parašomas dalykinis laiškas. Atskirais leidiniais išleisti frazių ir posakių, tinkamų įvairioms situacijoms, rinkiniai, yra parengtų dalykinių laiškų pavyzdžių, kompaktinių diskų su laiškų šablonais. Pasirinktą pavyzdį nesunku pritaikyti konkrečiai situacijai. Taip parašytas laiškas individualumu nepasižymės, tačiau gerokai sutrumpins laiką, reikalingą parašyti laišką. Kartu bus laikomasi svarbios komunikavimo raštu taisyklės – nedelsiant atsakyti į dalykinį laišką. Pastaruoju metu dalykiniuose laiškuose vartojamos kitų kalbų leksikos formulės – žodžiai ar žodžių junginiai, santrumpos. Kai kurie iš jų visiems žinomi, pavyzdžiui, PS (Post scriptum) – po parašyto; kai kurie mažiau paplitę, pavyzdžiui, Entre nous (rečiau santrumpa EN) – tik tarp mūsų. Cito – skubiai rašoma arba teksto pabaigoje, arba pradžioje atskira pastraipa, gali būti užrašyta ir rezoliucijoje. Nota bene (arba santrumpa NB) – labai svarbu rašoma arba paraštėje šalia pastraipos su svarbia informacija, arba prieš pastraipą atskira eilute.Nota nota bene (arba santrumpa NNB) – ypač svarbu rašoma analogiškai NB. Šiuos ir kitus žodžius bei santrumpas galima rasti ne tik angliškuose laiškuose, bet ir kita kalba parašytoje korespondencijoje. Nors didžiausios semantinės reikšmės turi dalykinio laiško tekstas, tačiau svarbios ir kitos laiško dalys, o kai kurios iš jų ir būtinos. Dalykiniai laiškai rašomi blankuose (siunčiamo dokumento formoje). Manoma, kad blankas rodo organizacijos solidumą, tai savotiška vizitinė kortelė. Kokybiškuose popieriaus lapuose iš anksto tipografiniu būdu ar kompiuteriu yra užrašomi būtini duomenys apie organizaciją. Čia dažniausiai spausdinamas įmonės prekių ženklas, nurodomas įmonės pavadinimas, pašto adresas, telefono ir fakso numeriai, elektroninio pašto adresas. Komunikuojant su kitų šalių verslo partneriais, reikia atkreipti dėmesį, kad blanko duomenų užrašymo ir išdėstymo taisyklės šiek tiek skiriasi. Lietuvoje šių duomenų pateikimo tvarka labiau reglamentuota, kitur galioja laisvesnės taisyklės. Angliškos korespondencijos blankuose, be kompanijos pavadinimo, dažnai nurodomas ir jos veiklos pobūdis. Kartais surašomi filialų ir atstovybių pavadinimai, miestai ar valstybės, kuriose atstovybės (filialai) yra. Rekomenduojama pasigaminti ir specialius vokus su tais pačiais kaip ir blanke rekvizitais. 74 Dalykiniame laiške visuomet nurodoma data. Dažniausiai nurodoma laiško parašymo data. Data rašoma kiek kitaip nei pagal verslo partnerio šalyje priimtas taisykles. Į šiuos ypatumus bus atkreiptas dėmesys rašant apie konkrečios šalies korespondencijos ypatybes. 75 3.8.2. Verslo korespondencija Tai – dvipusis komunikacinis procesas. Jei ir anksčiau susirašinėta su verslo partneriu, dalykinį laišką reikia pradėti žyma, kurioje nurodomas paskutinis gautas laiškas. Jo nuoroda žymima šalia datos, o kartais tokia informacija parašoma teksto pradžioje. Kai kalbama apie adresatą, suprantama, kad tai yra laiško gavėjas – asmuo arba organizacija – ir adresas. Adresato vardas ir pavardė (arba organizacijos pavadinimas) bei adresas rašomas kairiojoje lapo pusėje po datos. Parašius vardą ir pavardę, kitoje eilutėje rašomas gatvės pavadinimas ir namo numeris, atskiroje eilutėje – miesto ir šalies pavadinimas. Kai kuriose Europos šalyse namo numeris rašomas prieš gatvės pavadinimą. Laiškai dažniausiai siunčiami paštu. Siuntėjo ir gavėjo adresas užrašomas ant voko. Dabar jau visame pasaulyje pirma rašoma, kam laiškas siunčiamas, paskui – kur jis siunčiamas. Ant voko adresai turėtų būti atspausdinti, o ne užrašyti ranka. Tai ypač svarbu, kai laiškas siunčiamas į kitą valstybę. Siuntėjo adresą būtina nurodyti ne tik ant voko, bet ir pačiame laiške (geriausiai blanko duomenų dalyje arba po parašo). Kai kuriose valstybėse ir laiško gavėjo adresą priimta rašyti du kartus – ir laiške, ir ant voko. Nusprendus rašyti dalykinį laišką, reikia susirasti informacijos apie organizaciją – būsimą jūsų verslo partnerį. Nepatariama užrašyti bendros frazės: „Verslo pasiūlymas firmos komerciniam padaliniui.“ Jūsų laiškas neturėtų būti beasmenis. Reikėtų kreiptis į organizacijos vadovą, nurodyti jo vardą, pavardę. Taip parodoma pagarba asmeniui ir sukuriama palankesnė dalykinio bendravimo atmosfera. Dalykiniuose laiškuose, kurie siunčiami į Europos valstybes, vartojamas įžanginis kreipinys. Tai būtina etiketo taisyklė. Šis kreipinys rašomas po adreso iš kairės atskiroje eilutėje. Daugelyje šalių priimta nurodyti adresato titulą, garbės vardą, luomą (grafas, daktaras, magistras), tačiau galima vartoti žodžius ponas, ponia (tokias kreipinio formas, kurios priimtos konkrečioje šalyje). Prie pavardės vartojama tik sutrumpinta įžanginio kreipinio forma (Dear Dr. Harlow; Dear Mr. Golden). Vakarų Europos šalyse laiško antraštė rašoma rečiau, Rusijoje (kaip ir Lietuvoje) – tai privaloma laiško dalis. Antraštėje trumpai ir lakoniškai nurodoma laiško tema, dėl to būna lengvesnis gautų laiškų rūšiavimas ir dokumentų paieška. Antraštė laišką išskiria iš kitų panašių pasiūlymų, todėl jos užrašymas gali būti naudingas tuo atveju, jei jūsų laišku potencialus klientas susidomės ne iš karto. 76 Dalykinis laiškas yra reglamentuotas, turinys formalizuotas. Formalizavimas pasireiškia tuo, kad kiekvienas dalykinis laiškas turi vienodas laiško teksto dalis. Dažniausiai laiškų tekstai būna trijų dalių. Pirmojoje dalyje išdėstomas tikslas, antrojoje pateikiama informacija arba išdėstomas pageidavimas. Trečioji dalis – lyg reziumė, t. y. dalykų, apie kuriuos rašyta, apibendrinimas. Čia galima parašyti vieną iš trijų dalykų: išskirti svarbiausią mintį ir suformuluoti ją kaip vieną teiginį; suformuluoti pageidavimą, t. y. pasakyti adresatui, ką ir kada daryti; kai kuriuose laiškuose pakanka vien padėkos už dėmesį ar atsakymą. Kartais rašomas ir dviejų dalių laiško tekstas. Šiuo atveju pirmojoje dalyje nurodomi motyvai, kurie yra laiško rašymo priežastis, antrojoje pateikiami pasiūlymai, formuluojamas sprendimas, prašymas ar pageidavimas. Pagrindiniai teksto reikalavimai visur vienodi – trumpai, tiksliai ir aiškiai išdėstyti klausimo esmę ir laikytis neutralaus tono. Dalykinių laiškų tekstas rašomas kompiuteriu. Kairioji paraštė neturi būti mažesnė kaip 3 cm. Eilutės rašomos 1,5 arba 1 (Single) intervalu. Puslapiai numeruojami pradedant antruoju. Nepriimta rašyti laiškų ant A5 formato, nors laiško tekstas būtų tik viena frazė. Tekstas rašomas pastraipomis, t. y. nauja mintis pradedama rašyti kitoje eilutėje. Tekstas, parašytas pastraipomis, padeda adresatui greičiau suvokti reikalą ar problemą, dėl kurios yra kreipiamasi. Pastraipa – tai nedidelė teksto dalis, keletas sakinių, kurių mintys glaudžiai tarpusavyje susijusios. Dokumentuose pastraipą gali sudaryti ir vienas sakinys. Pastraipos pradžia visada pradedama rašyti nauja eilute, tačiau pagal valstybių formalias tradicijas jos rašomos skirtingai. Pavyzdžiui, lietuviškuose ar rusiškuose dokumentų tekstuose nauja pastraipa pradedama rašyti palikus nuo kairiosios paraštės tuščią tarpą, kuris gali būti ne didesnis kaip 22 mm. Angliškuose, vokiškuose tekstuose pastraipos pradedamos nuo kairiosios paraštės be tarpo, tačiau jos atskiriamos didesniu intervalu tarp eilučių. Tokiu atveju dokumentų tekstai dažniausiai rašomi Single, t. y. mažiausiu intervalu tarp eilučių, o tarp pastraipų daromas dvigubas intervalas. Visuose dalykiniuose laiškuose turi būti rašoma baigiamoji mandagumo formulė. Dažniausiai vartojama frazė Sincerely – Nuoširdžiai; didesnis formalumas yra suteikiamas frazei Respectfully – Pagarbiai. Po baigiamosios mandagumo formulės, o jei jos nebūtų – po teksto, rašomas parašo rekvizitas. Valstybėse laikomasi skirtingų tradicijų. Kai kur šis rekvizitas rašomas stulpeliu ir atskirose eilutėse išdėstomas laiško autoriaus parašas, jo vardas ir pavardė, pareigos. Kitas būdas – visos šios parašo sudedamosios dalys rašomos vienoje eilutėje nuo kairiosios iki dešiniosios paraštės. 77 Dalykiniuose laiškuose pateikiama ir papildomos informacijos. Laiško rengėjas ir dokumento autorius (dokumentas dažniausiai rašomas organizacijos vardu) nėra tas pats, dėl to pagal valstybių dokumentų rengimo reikalavimus priimta nurodyti rengėją. Jei prie laiško pridedami priedai, apie juos nurodoma užrašius santrumpą Enc. – pridedama arba priedas. Pridedamus dokumentus būtina išvardyti. Jei kitiems adresatams siunčiamos laiško kopijos, apie tai būtina nurodyti atskira eilute. Ši nuoroda žymima žodžiais Carbon copy arba santrumpa CC. Po jos užrašomos asmenų, kuriems siunčiamos kopijos, pavardės. Šios nuorodų santrumpos būdingos tik angliškų dokumentų tekstams. Kitose valstybėse taikomos savitos taisyklės. Parengti dalykiniai laiškai įforminami pagal vienokį ar kitokį stilių. Vakarų Europos valstybėse įforminimo taisyklės mažiau reglamentuotos ir stilių galima rinktis. Kitų valstybių dokumentų valdymo taisyklės nustato griežtesnius laiškų įforminimo reikalavimus. Nors pripažįstamas tarptautinis dokumentų valdymo standartas, valstybių laiškų rašymo ir įforminimo ypatumai gana ryškūs ir juos paaiškinti galima tik vadovaujantis atskirų valstybių praktikos pavyzdžiais. Bendraujant labai svarbūs esti įvairūs raštai, laiškai, kuriuos mums tenka rašyti arba gauti. Privalu mokėti juos tinkamai rašyti. Daugumai jūsų teks rengti informaciją– reklamą apie savo firmą, jos produkciją, teks atsakinėti į šimtus laiškų, ateinančių į jūsų firmą, siųsti prašymus ar užsakymus į daugelį įstaigų, organizacijų, rengti pranešimus ar ataskaitas apie jūsų skyriaus darbą ir kt. Rašytinė komunikacija yra labai paplitusi tarp verslo žmonių. Ar kada nors susimąstėte apie sąvokų „laiškas“, „raštas“ reikšmę? Prieš pradedami analizuoti verslo laiškams (dar jie vadinami dalykiniais laiškais) keliamus reikalavimus, plačiau pagvildenkime šias sąvokas, kad vėliau išvengtume nesusipratimų. Šnekamojoje kalboje (kartais ir spaudoje) sąvokos „laiškas“, „raštas“ įvardijamos vienu žodžiu „laiškas“. Klausiame: „Ar turite man laiškų?“, „Ar išsiuntėte laiškus?“; nesakome: „Ar turite man raštų?“. Laiško sąvoką praplečiame, ir visą rašytinę informaciją vadiname laiškais. Šios sąvokos (laiško ir rašto) tapo tokios artimos, kad dažnai jų nebeskiriame. Lietuvių kalboje turime du atskirus žodžius, tad laiško nereikia painioti su raštu. Kai rašydami kreipiamės į asmenį, tokį raštą vadiname laišku. Kai objektyviai, šaltai, be kreipinių išdėstome reikalus įstaigai, įmonei, šiaip kokiam kolektyvui ar pareigūnui, parašytą siunčiamą tekstą vadiname raštu (A. Kučinskaitė „Lietuvių kalbos etiketas“).Siunčiantis laišką, užsakymą ar kitą rašytinę informaciją žmogus yra siuntėjas, o gaunantis informaciją – gavėjas. Atsiminkite, kad jūs visada turite galvoti apie tą asmenį, kuris skaitys jūsų informaciją ar laišką, atkreipkite 78 dėmesį į jo polinkius. Todėl neskubėkite išsiųsti laiško vos tik jį parašę. Jo turinys gali patikti jums, tenkinti jūsų poreikius, bet, perskaitę laišką, pagalvokite apie gavėjo poreikius, pamąstykite, ar nereikėtų perrašyti laiško. Kuo dažniau galvosite apie partnerio interesus, tuo didesnė tikimybė, kad ir jūsų kolega elgsis taip pat. ● Geriau ir greičiau parašysite įvairius raštus, jei atkreipsite dėmesį į šiuos patarimus: ● Vartokite žodžius, kurie jūsų skaitytojui keltų teigiamas emocijas. Venkite žodžių, galinčių sukelti skaitytojo priešiškumą. ● Venkite nelanksčių ir pasenusių frazių, perduodančių mažai informacijos ir menkinančių malonų pokalbio toną. ● Sudėstykite žodžius, frazes ir sakinius taip, kad jūsų pranešimai, laiškai būtų tiksliai ir teisingai suprantami. ● Prieš rašydami gerai pagalvokite, ką norite pasakyti, pamėginkite prognozuoti, kokį įspūdį ar mintis tai sukels skaitytojui. ● Savo mintis dėstykite taip, kad jos sklandžiai plauktų viena po kitos. Dalykiniai laiškai dažnai rašomi dėl tų pačių priežasčių kaip ir asmeniniai laiškai: norint gauti informacijos ar ją perteikti, norint aptarti būsimus sandorius ar kontraktus. Verslo žmonės, taupydami laiką ir pinigus, paprastai rašo šimtus laiškų ar pranešimų, kurie pakeičia asmeninius jų susitikimus su partneriais. Laiško efektyvumą lemiantys veiksniai. Savybės, kuriomis pasižymi laiškas, turi būti priimtinos skaitovui, tik tada jis reaguos į laišką palankiai, skirs šios informacijos priėmimui reikiamą dėmesį. Todėl vienas iš svarbiausių dalykinių laiškų tikslų – paskatinti gavėją palankiai reaguoti į gautą informaciją. Dalykiniai laiškai turi savų reikalavimų, kurie skatina partnerio palankumą.Geras laiškas yra tas, kuris: ● tiksliai ir teisingai perteikia informaciją; ● yra mandagus, draugiškas, nuoširdus; ● rodo jūsų rūpinimąsi firmos reputacija; ● yra aiškus, išsamus; ● yra lakoniškas ir sklandus, be nereikalingų intarpų ir frazių, nesusijusių su pagrindinėmis laiško mintimis. Be to, reikia priminti, kad pirmasis laiškas, parašytas kokiai nors organizacijai, asmeniui, yra itin svarbus jūsų firmos sėkmei, kadangi nuo jo priklausys, ar įsigysite naują bendravimo partnerį, ar ne. Todėl pirmasis laiškas turėtų padaryti itin gerą įspūdį apie jus ir jūsų firmą 79 (žinoma, ir visi vėlesni laiškai turi būti laukiami jūsų partnerio). Vadinasi, geri laiškai – tie, kurie nuo pirmos eilutės kelia skaitytojui malonų įspūdį. Sudarykite palankų pirmąjį įspūdį. Pirmą kartą sutikę žmogų, į ką jūs pirmiausia atkreipiate dėmesį? Nedvejodami atsakysite – į išvaizdą. Ir gana dažnai pirmas įspūdis būna lemtingas. Tai sąlygoja net jūsų vėlesnius sprendimus. Tas pats pasakytina ir apie laiškus. Pirmą įspūdį lemia būtent laiško išvaizda. Gražiai pateiktas maistas kelia apetitą, o patrauklus, tvarkingai, gražiai parašytas laiškas žadina norą jį skaityti. Jei laiško forma daro pirmą palankų įspūdį, jūs turbūt palankiai reaguosite ir į jo turinį. Gavęs prestižinį laišką, jūs jį skaitote puikiai nusiteikęs, nekantraujate sužinoti jo turinį. Niekada nesitikėkite teigiamos gavėjo reakcijos, jei leisite sau sugadinti pirmą įspūdį. Netvarkingi dalykiniai laiškai įžeidžia partnerį ir gali pakenkti firmos prestižui: su tokiu partneriu, kuris nesugeba tinkamai parašyti laiško, gali niekas nenorėti turėti reikalų – jūs rizikuojate prarasti nemažai partnerių. Taigi nelaikykite laiško rašymo nereikšminga detale, reikalaukite iš savęs ir visų pavaldinių, kurie rašo laiškus ar teikia kitą rašytinę informaciją, kad ši atrodytų patraukliai. Negailėkite pinigų geriems spausdintuvams, geram rašomajam popieriui ir vokams. Primename: vokas ir laiško popierius turi būti vienos spalvos. Pasistenkite užsisakyti specialaus popieriaus ir vokų su firmos ženklu bei rekvizitais. Tai ne tik pakels firmos prestižą, bet ir padės jūsų partneriui taupyti laiką, skirstant ir saugant gautą informaciją. Čia įdėtos lėšos sugrįš dešimteriopai, nes jūs įgysite vieną iš brangiausių ir reikalingiausių dalykų – palankumą. 3.8.3. Užrašai ant voko Nors žmonės šiais laikais daug mažiau naudojasi paprasto siunčiant laiškus, pašto atvirukus paslaugomis ar kitą korespondenciją, vis tiek reikia žinoti, kaip tinkamai užrašyti adresato ir savo rekvizitus ant voko ar siuntinio, nes netinkamai užrašytas laiškas nepasieks jūsų adresato. Pašto ženklas klijuojamas dešiniajame viršutiniame kampe. Kairiajame viršutiniame voko kampe rašome, kas siunčia laišką ar siuntą – tai yra jūsų adresas. 80 Dešinėje apačioje rašome, kam siunčiame laišką ar siuntą. Būtina nurodyti: ● Vardą, pavardę ● Adresą ● Miestą, pašto kodą ● Šalį 3.8.4. Sveikinimo atvirukų istorija Ar žinote, kada ir kur gimė tradicija sveikinti artimuosius ir linkėti jiems laimės siunčiant atviruką? Tradicija sveikinti savo artimuosius rašytais linkėjimais gimė dar gerokai prieš mūsų erą: tokiais rašteliais vieni kitus su Naujaisiais metais sveikindavo senovės kinai, nuo jų neatsiliko ir senovės egiptiečiai, panašius linkėjimus įvairiomis progomis rašę ant papiruso ritinių. Yra kelios atvirukų atsiradimo istorijos. Pirmoji pasakoja, jog 1843 metais anglų verslininkas seras Henris Koulas nusprendė pasveikinti savo tėvus ir draugo dailininko paprašė nupiešti sveikinimo atviruką, kuriame būtų pavaizduota visa Koulų šeimyna, – rašo emotionscards.com. Kita legenda byloja, kad pirmojo atviruko autorius– dailininkas iš Anglijos seras Dobsonas, kuris 1802 metais ant popieriaus skiautės išreiškė savo meilę nuotakai. Tačiau iki mūsų laikų šis prisipažinimas neišliko. Trečioji legenda pasakoja: viduramžiais žmonės aktyviai supirkdavo religines graviūrėles, kurios buvo parduodamos vienuolynuose. Turtingi piliečiai šiais paveikslais papuošdavo namus ir siųsdavo juos kaip dovanėles savo giminaičiams ir pažįstamiems. Laikui bėgant, ant atvirukų atsirado ir kitokių, ne tik religinių piešinių. Kai kurie teigia, kad atvirukų „motina“– vizitinė kortelė, atsiradusi XVIII amžiaus viduryje Paryžiuje. Rusijoje valdant Jekaterinai vizitinių kortelių išvežiojimas su sveikinimais ir linkėjimais Naujųjų metų, Kalėdų ir Kūčių proga tapo net ne mada, o būtinybe. XIX amžiaus viduryje Londone net patys turtingiausi anglai su malonumu artimiesiems patys darydavo atvirukus Kalėdoms. Siųsti fabrikinius atvirukus buvo laikoma „blogu tonu“. 1870 metais keistis atvirukais prieš šventes pradėjo ir austrai. Juolab kad jie labai pigiai kainavo. Na, o XX amžiaus pradžioje atvirukai užkariavo visą Europą. 81 1878 metais Tarptautiniame pašto kongrese Paryžiuje buvo nustatytas ir jų formatas – 9x14 cm, galiojęs iki 1925-ųjų. Bet tai visiškai nereiškia, kad būtent ši data turėtų būti laikoma atviruko gimtadieniu. Pirmieji atvirukai Lietuvoje pasirodė XIX amžiaus pabaigoje. Aptinkama atvirukų su Kauno, Šiaulių vaizdais, ant kurių paštas pažymėjo 1898, 1899 metus. Atvirukų leidybai Lietuvoje turėjo įtakos Rusijoje išleistas potvarkis, pagal kurį teisė sveikinti atviruku buvo suteikta ne tik valstybinėms, bet ir privačioms įstaigoms. Atvirukai į Lietuvą atkeliavo iš Vakarų Europos. Panaikinus caro valdžios draudimą rašyti lietuviškai, 1905 metais prasidėjo tikras atvirukų leidybos bumas, kuris tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo. Lietuvos leidyklos dažniausiai iš Vokietijos, Švedijos ir Prancūzijos įsigydavo tenykščių atvirukų vaizdų, prototipų, užrašydavo lietuviškus sveikinimus ir spausdindavo Lietuvos rinkai. Tarpukariu atvirukų siuntinėjimas šiek tiek nuslūgo, kadangi atsirado telefonas. Tačiau atvirukų leidyba nenutrūko. Susikūrus religinėms organizacijoms, atsirado ir šios tematikos šventinių atvirukų. 1940 metais, kai Lietuva tapo SSRS dalimi, religinių temų atvirukai išnyko kaip ir pačios šventės. Juos pardavinėti buvo leidžiama tik prie bažnyčių. Dažniausiai tai buvo „smetoninių“ atvirukų kopijos. Iki šių dienų pirmųjų kalėdinių atvirukų išliko nedaug. Šiaulių „Aušros“ muziejuje sukaupta per 80 tūkstančių atvirukų, iš kurių apie 70 procentų sudaro kalėdiniai ir naujamečiai sveikinimai. Pastaruoju metu, nepaisant staigaus internetu siunčiamų elektroninių atvirukų ir sveikinimų išpopuliarėjimo, tikrų spausdintų kalėdinių atvirukų siuntimas ir gavimas yra laikoma geru tonu. Dabar populiaru artimam žmogui išsiųsti ne standartinį kalėdinį atviruką, pirktą prekybos centre, o specialiai užsakytą, individualų atviruką. Šiuo metu baiminamasi, jog skaitmeninė fotografija, socialiniai internetiniai tinklai kelia rimtą grėsmę atvirukų išlikimui. Vienų leidėjų apyvartos smarkiai krenta, kiti ima teikti eatvirukų paslaugas. Keletas patarimų, kaip rašyti sveikinimus artėjančių šv.Kalėdų, Velykų proga. Džiugu, kad kurį laiką buvęs šiek tiek primirštas atgimė paprotys ta proga prisiminti ir pasveikinti vienas kitą atviruku. Kaip nudžiuginti giminaičius ir bičiulius – pačių sveikintojų reikalas. Čia visuotinai priimtų etiketo normų galima ir nepaisyti. Kur kas dažniau iškyla klausimų, kai rašome 82 oficialiems asmenims – verslo partneriams, įstaigoms ar kitiems mažiau pažįstamiems žmonėms. Sveikinimo tekstas paprastai pradedamas kreipiniu. Į oficialius asmenis kreiptis patartina mandagiai ir santūriai, pvz.: Gerbiamasis Viršininke, Gerbiamoji Mokytoja. Ypač didelę pagarbą rodo kreipinys su prieveiksmiu didžiai, tokiais atvejais vartojamos neįvardžiuotinės būdvardžių formos: Didžiai Gerbiamas Pirmininke. Neretai teiraujamasi, ar reikia didžiąja raide rašyti visus kreipinio žodžius. Nepamirškime, kad didžiosios raidės rodo ir mandagumą, taigi taip derėtų rašyti ne tik pirmą kreipinio žodį, sveikinamo žmogaus vardą, pavardę, bet ir jo pareigas. Sveikinimo pradžioje netinka trumpinys Gerb., mandagiau rašyti visą žodį Gerbiamasis. Po kreipinio geriau dėti šauktuką, ne kablelį, arba nieko. Labai paplitę sveikinimai su Kalėdomis, Naujaisiais metais, bet geriau būtų sveikinti Naujųjų metų proga, linkėti Laimingų, linksmų šv. Kalėdų; Gerų švenčių. Jei nepatinka būdvardis šventas, galima jo ir nevartoti, tačiau jo buvimas ypač sušildo sveikinimą. Trumpinys šv. su žodžiu Kalėdos pagal rašybos taisykles turėtų būti rašomas mažąja raide, bet stilistiniais sumetimais galima ir didžioji raidė. Įmones, siunčiančias atvirukus savo klientams, galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Vienos siųsdamos šventinius sveikinimus tai vertina kaip neišnaudotą galimybę pasiekti klientą, o kitos tiesiog nori parodyti savo įmonės puoselėjamas vertybes, pasidžiaugti kartu per praėjusius metus pasiektais rezultatais. Taigi apibrėžkime, kodėl vis dėlto verta sveikinti savo verslo klientus. Yra keletas priežasčių: 1. Švenčių metu parodytas dėmesys gerina santykius su esamais klientais. 2. Apie save primenate seniems klientams, parodote, kad jų nepamiršote. 3. Tai gali pritraukti naujų klientų jūsų verslui. Tačiau verta paminėti, kad pagrindinė priežastis, kodėl siunčiate atviruką, – noras parodyti savo klientams, kad jūs vertinate juos. 3.8.5. Šventinių sveikinimų etiketas Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprasta, tačiau sukurti atviruką gali būti šiek tiek varginantis procesas, ypač jei nežinote verslo sveikinimų kūrimo taisyklių. Verslo įmonės sveikinimo atvirukas skiriasi nuo asmeninio (pvz., šeimos sveikinimo atviruko giminėms) – jis perteikia įmonės solidumą, statusą, vertybes, požiūrį į klientus, todėl atviruke pavaizduotos žvaigždelės ir mėnuliukai, besisupantys ant debesėlių, visą įmonės įvaizdį paverčia komišku. 83 Verslo sveikinimuose svarbiausia – geras skonis ir originalumas. Pats atvirukas turi būti aukštos kokybės – juk siunčiate ne klasės draugui, o verslo įmonei. Sveikinimo kortelės dizainas turėtų atspindėti ir jūsų verslo įvaizdį – galima panaudoti logotipą, spalvas, esančias logotipe, ir pan., tačiau šios detalės jokiu būdu neturėtų užgožti pagrindinių švenčių vertybių. Sveikinimo tekstas turėtų būti originalus (niekas taip neatstumia kaip metai iš metų skaitomi tie patys tradiciniai tekstai), trumpas (turite tik kelias sekundes užkariauti kliento dėmesį!), aiškiai įskaitomas, parašytas ta kalba, kurią moka gavėjas, o ne penkiomis iš karto (taip parodomas išskirtinis dėmesys klientui, kad sveikinimas skirtas būtent jam, o ne masei) ir, žinoma, be kalbos klaidų. Sąmojingas, nuotaikingas, tačiau kartu subtilus atvirukas nudžiugins net rimčiausią verslininką. Kokių frazių reikėtų vengti verslo sveikinimuose? Nerekomenduojama įmonių sveikinimuose vartoti eiliuotų tekstų, geriau vartoti prozos tekstus. Taip pat reikėtų vengti banalių užrašų tiek atviruko išorėje, tiek viduje, pvz., „Senieji metai išriedėjo“, „Leiskit pasveikint su Naujais“... arba žodžių, susijusių su komerciniais kalėdiniais atributais, tokių kaip „Tegul Kalėdų senelis Jums atneša pilną maišą laimės.“ Kaip jau buvo minėta, reikėtų vengti ir tiesmukos reklamos: „Linkime ir ateinančiais metais intensyviai naudotis mūsų paslaugomis!“ arba „Kalbėkite nesustodami ir 2014-aisiais!“ (mobiliojo ryšio operatoriaus sveikinimas verslo klientams). Po atviruko tekstu turi būti ranka padėtas originalus parašas, dar geriau – jeigu ranka įrašyta ir sveikinančiojo asmens ir (ar) įmonės atstovo vardas ir pavardė. Profesionaliausiai ir elegantiškiausiai atrodo sveikintojo parašas ir ranka įrašytas trumpas pranešimas, pvz., „Sėkmingų metų linki – ...“ Kuo daugiau ranka rašyto teksto – tuo geriau, nes kompiuteriu atspausdinti masiniai atvirukai paverčia juos beasmeniais. Verslo partneriams siunčiami atvirukai negali būti ir pernelyg asmeniški – kreipiatės ir sveikinate ne būtent vieną žmogų, o visą kompaniją. Ta pati taisyklė taikytina ir jums, kaip savo įmonės atstovui, – sveikinate įmonės vardu, o ne asmeniškai! Rašydami oficialų sveikinimą, nurodykite sveikintojo pareigas, vardą ir pavardę. Galite nurodyti datą ir vietovę, savo verslo adresą. Šie duomenys rašomi sveikinimo atviruko viršuje, dešiniojoje pusėje, arba apačioje, kairiojoje pusėje, po parašo nuoroda. Ir paskutinis štrichas – atvirukas turi pasiekti adresatą laiku – nei per anksti, nei per vėlai. Oficialius sveikinimo atvirukus pasirašome pridėdami su pagarba (iškilminga), pagarbiai (trumpiau, paprasčiau) arba Jus gerbiantis, -i, po šių žodžių kablelis nededamas. 84 3.8.6. Neoficialieji raštai ir jų kalbos etiketas Skelbimą, kvietimą ar renginio programą tik su išlygomis galima būtų vadinti dokumentais. Tai neformalūs, džniausiai ir neoficialūs raštai, kurių nevaržo standartai ir dokumentų valdymo taisyklės. Tokių raštų pavyzdžių mažai pateikiama ir literatūroje, todėl dažnai kyla klausimų, kaip rengti minėtus raštus. Juose svarbu paisyti taisyklingos kalbos ir kalbos etiketo reikalavimų. Skelbimas.Tai viešai skelbiamas, dažniausiai apie renginį ar įvykį informuojantis raštas. Jis skiriamas ne vienam asmeniui, o tam tikrai žmonių grupei. Skelbimo turinys gali skirtis atsižvelgiant į tai, kam jis skirtas ir kur bus pateiktas – iškabintas įstaigos skelbimų lentoje, viešose vietose, išspausdintas laikraščiuose. Skelbimą sudaro antraštė, tekstas ir rengėjas. Antraštėje gali būti žodis Skelbimas, bet jis nepatrauklus, nesudominantis. Todėl dažniau vartojamas žodis Dėmesio! Šalia jo gali būti nurodoma, kam skelbimas skiriamas, pvz., Studentų dėmesiui! Įtaigiausias būdas – skelbimą pradėti kreipiniu su mandagumo žodžiu, pvz., Gerbiamieji konferencijos dalyviai! Mieli mokiniai! Kreipimosi žodžiai gerbiamas, brangus, mielas, vartojami su kitu asmens pavadinimu, nėra klaida, bet labiau tinkamos įvardžiuotinės formos, pvz., Gerbiamasis Docente! Brangioji Auklėtoja! Būna skelbimų ir be antraštės. Tekste nurodoma laikas, vieta, renginio pavadinimas, galima pateikti programą ar darbotvarkę. Po skelbimo tekstu nurodomas skelbimo rengėjo pavadinimas. Jeigu tai asmuo, rašomas jo vardas ir pavardė, jeigu tai įstaiga, organizacija ar komitetas, nurodomas jų pavadinimas. Jei iš skebimo teksto aišku, kas skelbimo rengėjas, jo nurodyti nebūtina, tačiau reikia pateikti jo adresą, telefoną ar elektroninį paštą. Pavyzdys Dėmesio! Rugių g. atidaryta nauja avalynės parduotuvė. Iki balandžio 10 d. visai avalynei taikoma 10% nuolaida. Rugių g. 85, tel. 200 0000 85 86 Pavyzdys Maloniai prašome dalyvauti Vilniaus Gerosios Vilties vidurinės mokyklos 70-mečio šventėje, kuri vyks 2014 m. birželio 16 d. 16 val. El. p. mokykla@one.lt Pavyzdys Gerbiamieji senjorai! SEMINARAS LIGŲ PRIEŽASTYS IR GALIMYBĖ JŲ IŠVENGTI vyks gruodžio 10 d. 14 val. Vilniaus miesto Edukologijos universiteto aktų salėje, Studentų g. 39, III a. Programa: 1. Dvasios ir kūno harmonija. Vardaitė Pavardaitė, manualinės terapijos specialistė (Klaipėda). 2. Kalcis – jaunystės ir sveikatos pagrindas. Vardaitis Pavardaitis, sveikos gyvensenos propaguotojas (Jonava). 3. Homeopatija mūsų namuose. Vardienė Pavardienė, farmacininkė (Kaunas). 4. Kaulų ir sąnarių ligos – mūsų gyvenimo klaidų pasekmė. Vardaitis Pavardaitis, gydytojas (Šiauliai). Sveikos gyvensenos klubo „Pasveik pats“ vadovas Vardaitis Pavardaitis Skelbimo grafinis išdėstymas gali būti įvairus: rašoma skirtingu šriftu, skirtingo dydžio raidėmis, naudojamos kelios spalvos ir kt. 87 Kvietimas. Kaip ir skelbimas, kvietimas informuoja apie renginį ir kviečia jame dalyvauti. Tik skelbimai skirti daugeliui asmenų, kvietimai – konkrečiam asmeniui. Kvietimas spausdinamas specialiame atviruke ar lankstinuke. 3.8.7. Šventinių kvietimų etiketas Bene svarbiausias kiekvienos šventės atributas yra kvietimas. Kvietimu svečiams parodoma pagarba ir leidžiama suprasti, kad šventėje jie maloniai laukiami. Kvietimas – tai neoficialus, neformalus dokumentas, kurio nevaržo jokios dokumentų rengimo taisyklės, tačiau rašant kvietimą reikia laikytis tam tikros etikos. Kvietimai gali būti patys įvairiausi: įvairių spalvų, įvairių dydžių, stiliaus, dekoruoti ar piešti. Dažniausiai kvietimu yra atspindimas būsimos šventės stilius. Jeigu šventė oficiali, kvietimas turėtų būti santūrus ir neiššaukiantis. Jei šventė neoficiali, kvietimas gali būti rašytas ranka ar atspindėti tam tikras šventės detales: dominuojančias spalvas, elementus ar pan. Kvietimą sudaro pats kvietimas, vidinis vokas, išorinis vokas ir atsakymo dalyvauti kortelė (jei reikia). Kaip kvietimas atrodys – tai kiekvieno fantazija, tačiau prieš rašant kvietimą reikėtų žinoti, kaip taisyklingai jį parašyti. Visų pirma reikėtų pradėti nuo svečių sąrašo. Svarbu žinoti, kiek svečių bus kviečiama ir kiek kvietimų reikės. Kvietimas rašomas ant kieto kokybiško popieriaus. Pats kvietimas būna kortelės ar atviruko pavidalo. Tekstas gali būti rašomas ranka arba įdedamas spausdintas tekstas, jame ranka įrašant kviečiamųjų vardus, pavardes (jei reikia). Tekstas pradedamas kreipiniu Kviečiame, Maloniai kviečiame, Kviečiu ar pan. Kvietimo tekstas gali būti paprastas ar neformalus tekstas: eiliuotas kvietimas, eilėraštis. Kvietimai rašomi trečiuoju asmeniu. Į kviečiamuosius kreipiamasi kreipiniais Gerb. Petrauskai, Mielieji Petrauskai, Gerb. Lina ir Linai ir pan. Jei žmogus turi kokį nors titulą, į jį kreipiamasi titulu ir vardu, tačiau titulas yra netrumpinamas. 88 p. Lina Lazdauskaite! Š. m. kovo 13 d. 18 val. miesto Kultūros centre (Aušros al. 31) įvyks Šiaulių meno mėgėjų kolektyvų festivalio baigiamasis koncertas „Šiauliečiai – šiauliečiams“. Maloniai kviečiame dalyvauti. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyrius Šventiniame kvietime nurodoma kviečiamųjų vardai, pavardės (jei reikia), šventės data, vieta, laikas, aprangos kodas ( jei reikia) ir asmenų, kurie kviečiami, vardai. Jeigu norima, kad svečiai praneštų apie dalyvavimą, apatiniame kairiajame kvietimo kampe rašoma R.S.V.P (tai prancūziško „Respondez S’il Vous Plait“ sutrumpinimas, reiškiantis „prašome atsakyti“) ir nurodoma data, iki kada reikėtų atsakyti. Jei pageidaujama, kad svečiai dalyvautų ne tik pačios šventės, bet bažnytinės ir civilinės santuokos reikia ar metu, nurodyti tikslią ceremonijos vietą ir laiką. Taip pat svarbu žinoti, kiek ir kam kvietimų siunčiame siųsti. kvietimą Jei porai, partneriams, kurie gyvena kartu, siunčiamas vienas bendras kvietimas. Tačiau jei partneriai gyvena ne kartu, siunčiami du kvietimai, kiekvienam atskirai. Šeimai siunčiamas vienas kvietimas. Pirmiausia rašoma moters vardas, vyro vardas ir vaikų vardai. Jei šeimoje yra vaikų, kurie vyresni nei 18 m., jiems siunčiamas atskiras kvietimas. Jei iš anksto žinoma, kad kai kurie žmonės negalės dalyvauti, jiems įteikiamas neoficialus neįpareigojantis kvietimas. Dažniausiai kvietimus stengiamasi įteikti kiekvienam svečiui asmeniškai, tačiau jei nėra galimybės, kvietimas gali būti siunčiamas ir paštu, registruotu laišku. Kvietimas dedamas į du 89 vokus:į vidinį, kuriame yra pats kvietimas (vidinio voko užklijuoti nereikia), ir išorinį, ant kurio klijuojamas pašto ženklas, rašomas adresas. Kvietimus svečiams derėtų įteikti prieš mėnesį ar du, galima ir dar anksčiau. Gavus kvietimą į jį atsakyti reikėtų per 3–5 dienas. Tai galima padaryti asmeniškai, kortele, kuri pridedama prie kvietimo, arba telefonu, nurodytais kontaktais. Jei dėl svarbios priežasties vėluosite, iš anksto apie tai praneškite šventės organizatoriams. Kai kvietimai išsiųsti, belieka laukti atsakymo. Gavus atsakymus bus žinomas tikslus šventės dalyvių skaičius ir kiek vaišių reikės paruošti. 3.8.8. Sveikinimai Sveikinimai rašomi asmeninių (gimtadienio, vestuvių, vardinių, krikštynų, darbo jubiliejų) ir visuotinių švenčių (Naujųjų metų, Kalėdų, Velykų, Valstybės atkūrimo, Mokytojo dienos ir kt.) progomis. Sveikinimai paprastai rašomi atvirukuose. Prieš tekstą dažniausiai rašomas kreipinys, pvz.: Gerb. Mere Rimai Rimaiti!, Mieloji mama! Brangieji!, Verute! ir pan. Po kreipiniu ršomas šauktukas arba nededama jokio ženklo. Tekstas dažniausiai pradedamas žodžiais: Sveikinu! Sveikiname! Nuoširdžiai sveikinu! Jei atvirukas yra su įspaustais proginiais skaičiais ar užrašais, nederėtų tekste kartoti tų pačių frazių. Galima pasinaudoti ir poetų eilėmis, tačiau jas reikia parinkti taip, kad jos tiktų sveikinamam žmogui. Rašant oficialų sveikinimą, reikia nurodyti sveikintojo pareigas, vardą ir pavardę. Jei sveikinimas asmeniškas, pakanka vardo ir pavardės arba tik vardo. Sveikinimuose galima nurodyti datą ir vietovę. Šios nuorodos dažniausiai rašomos atviruko viršuje, dešiniojoje pusėje virš kreipinio, arba apačioje, kairiojoje pusėje po rengėjo nuoroda. Sveikinimo tekstas turi būti ne tik prasmingas, originalus, sklandus, bet ir be kalbos klaidų. Gerb. doc. Laima Laimiene! Sveikatos, laimės ir santarvės Jums ir Jūsų artimiesiems Kalėdų ir Naujųjų metų proga linki Lieporių mokyklos pedagogai 2013 1224 Šiauliai 90 Net ir neoficialiuosius raštus reikėtų rengti atsakingai, kruopščiai, gerai apgalvojus smulkmenas ir pasitelkus visas turimas žinias, nes tvarkingai įforminti, nepriekaištinga lietuvių kalba parengti minėti raštai ne tik maloniai nuteikia, bet ir daro gerą įspūdį apie jų autorių. 3.9. Susitikimai ir derybos Visiškai nesvarbu, kokiu tikslu ir kokie svečiai apsilanko įmonėje, svarbu juos sutikti ir maloniai priimti. Svečių oficialus sutikimas įmonėje renginys, tačiau nėra norint išvengti įvairių nesusipratimų, būtina laikytis tarptautinio reikalavimų. deramą protokolo Sugebėjimas pagarbą svečiams parodyti padeda išsaugoti gerą įmonės įvaizdį, plėtoti bendradarbiavimą ir daug pasako apie įmonės patikimumą. Vizitas turi vykti sklandžiai. Tam reikia iš anksto numatyti ir aptarti dienotvarkę, darbotvarkę ir begalę įvairių smulkmenų. Jei reikia, išsiunčiami kvietimai. Po to prasideda sunkiausia dalis – svečių priėmimo programos rengimas. Ją rengiant didelė atsakomybė tenka biuro administratorei. Svečių iš užsienio sutikimui nereikia rengtis taip griežtai (pagal tarptautinio protokolo reikalavimus) kaip oficialiems valstybinio lygio vizitams, tačiau programa turi būti sudaroma kruopščiai, atsižvelgiant į svečių pageidavimus. Turėkite omenyje, kad asmeninės derybos, nepriklausomai nuo to, kur jos vyksta – jūsų įmonėje, įmonės atstovybėje Vilniuje, parodoje, viešbutyje ar kitur – yra ypač efektyvi partnerių bendravimo forma. Jei derybos bus sėkmingos, tai leis pasiekti abiem pusėms priimtinų rezultatų, gauti jus dominančios informacijos, sutvirtins partnerių ryšius. Tačiau norint pasiekti šiuos tikslus, deryboms privalu gerai pasirengti ir jas organizuoti: ● Organizuoti grupę „derybininkų“ (šis žodis lengva politikų ranka paskutiniu metu įėjo į „dalykinę“ verslininkų kalbą, tapo beveik oficialiu). Grupės sudėtis ir atstovavimo lygis priklausys nuo atvykstančių partnerių sudėties ir lygio. Pavyzdžiui, jei atvykstančiųjų grupei 91 vadovauja departamento vadovas, tai visai nebūtina savo grupės vadovu skirti įmonės direktoriaus. Pakanka, kad tai grupei vadovautų direktoriaus pavaduotojas ar net marketingo skyriaus vadovas (atsižvelgiant į klausimų svarbą konkrečiose derybose). Nedidelė pastaba: jei tarp atvykstančiųjų yra moteris, tikslinga ir į savo grupę įtraukti moterį. Jeigu svečiai atvyksta su antrosiomis pusėmis, reikia numatyti programą ir joms. Atsižvelgiant į jų interesus, galima pasiūlyti aplankyti muziejus, parodas, teatrus ir kt. Iš karto reikia išspręsti vertėjo klausimą. Juo gali būti tiek mūsų įmonės darbuotojas, jei jis gerai moka derybose vartojamą kalbą, tiek atvykstančiosios pusės atstovas. Kai kuriais atvejais vertėjas gali būti samdomas iš šalies, nors tai nelabai pageidaujama, kadangi jis gali nežinoti mūsų įmonės specifikos. Bet kuriuo atveju mūsų grupės sudėtis kiekybiškai neturėtų viršyti partnerių grupės sudėties. Tai, žinoma, neatmeta galimybės atskirose derybų etapuose papildomai pritraukti kitų mūsų įmonės darbuotojų. ● Būtina susirinkti ir įdėmiai išanalizuoti visą mūsų turimą medžiagą apie įmonę ir asmeninius duomenis apie atvažiuojančius partnerius, aiškiai nustatyti jų hierarchiją įmonėje, kompetencijos lygį, kiek vienas ar kitas asmuo gali turėti įtakos klausimo sprendimui, taip pat įdėmiai išanalizuoti visus duomenis apie ankstesnes derybas, jei tokios vyko anksčiau. ● Derybos gali būti sėkmingos tik tada, kai visi mūsų grupės nariai aiškiai įsivaizduoja šių konkrečių derybų tikslą. Tai gali būti tokie klausimai: sutarties, kitų dokumentų ar susitarimų derinimas ir pasirašymas; duomenų apie kitą įmonę rinkimas; vienos ar kitos prekės pirkimo ar pardavimo galimybės; duomenų apie naujų medžiagų ar įrenginių tipus, kuriuos mes norėtume nusipirkti iš įmonės-partnerės, gavimas. Atsižvelgiant į iškeltus tikslus, keisis ir mūsų grupės sudėtis. ● Iš karto būtina spręsti klausimą, kas darys derybų įrašus, kadangi protokoluoti nedera nei grupės vadovui, nei vertėjui. Deryboms pasibaigus reikės pateikti pilną ataskaitą apie derybų eigą ir pasiektus rezultatus. ● Grupės vadovas savo narių ir administratorės pagalba turi parengti visus deryboms reikalingus dokumentus, pavyzdžiui, techninius dokumentus, kainų pasiūlymus, bukletus ir kt. informacinius dokumentus apie mūsų įmonę. ● Paprastai svečių priėmimui rengiamos dvi programos: bendroji, skirta svečiams, ir darbinė (daug smulkesnė), skirta priėmimo organizatoriams. Svečių priėmimo programoje surašomas visas svečių buvimo grafikas. Pageidautina, kad ši programa būtų išversta į šeimininkų (kviečiančiųjų) ir svečių kalbas, išspausdinta nedideliu formatu ir išdalyta visiems, susijusiems su svečių priėmimu, ir patiems svečiams. 92 Darbinėje programoje turi būti išdėstytos visos, net ir smulkiausios, svečių priėmimo organizacinės ir techninės detalės. Prieš atvykstant partnerių delegacijai būtina sudaryti delegacijos buvimo programą, kurią įmonės vadovybė turi patvirtinti. Programoje turi būti numatyta: ● viešbučio ar kitos svečių apgyvendinimo vietos užsakymas ar paruošimas; ● maitinimo vietos; ● asmenų, pasitinkančių svečius oro uoste (ar kitur), sąrašas; ● bagažo paėmimas ir gabenimas; ● transporto, aptarnaujančio svečius, užsakymas; ● kultūrinė programa; ● protokolinės priemonės (pietūs, priėmimai, furšetai ir t.t.); ● vertėjo paslaugos ir t. t. Norint išvengti nesklandumų, reikia paskirti žmones, atsakingus už šių klausimų sprendimą. Programą reikia sudaryti visoms vizito dienoms. Žinoma, reikia nepamiršti palikti laisvo laiko svečių asmeninėms reikmėms. Kartu su programa paprastai sudaroma ir tvirtinama delegacijos priėmimo sąmata. Būtina nuspręsti ir apgalvoti, ar mes teiksime svečiams suvenyrus ar dovanas, kokias – firmines ar pirktines. Nepamirškite visus mūsų derybų dalyvius aprūpinti vizitinėmis kortelėmis; gerai būtų paruošti jiems ir prisegamas dalyvio korteles (brendžus). Jeigu įmonėje nėra specialiai deryboms skirtos patalpos, tikslinga patalpas deryboms ar susitikimams parengti iš anksto. Nepageidautina, kad tai būtų direktoriaus ar jo pavaduotojo kabinetai, nes tokiu atveju neišvengiami telefono skambučiai, kurie trukdys. Bet kokiu atveju verta išorinėje durų pusėje pakabinti lentelę „PRAŠOME NETRUKDYTI! VYKSTA DERYBOS!“ Geriausiai, jeigu deryboms bus skirtos specialios patalpos, pavyzdžiui, administraciniame pastate, kur galima pateikti reklamines parodomąsias jūsų įmonės medžiagas. Labai gerai atrodys stendai su produkcijos pavyzdžiais, nuotraukos, iliustruojančios įmonės veiklą. Įspūdį partneriams daro ir elektrofikuotas žemėlapis, iliustruojantis įmonės vidaus ir užsienio ryšius. Japonijos įmonėse (o dabar jau ir Europoje) plačiai naudojami videoklipai apie įmonę. Verta priimamajame šalia derybų patalpos įrengti nedidelį bufetą arba bent jau pastatyti nedidelį šaldytuvą, suteikti galimybę pasidaryti kavos, arbatos ir sumuštinių. (Atleiskite už tokį priminimą: nepamirškite apie tualetą!) 93 Sužinojus tikslų partnerių atvykimo laiką, tikslinga dar kartą surinkti grupę ir išanalizuoti anksčiau sudarytą programą. Šių darbų etape (sutikimas, apgyvendinimas viešbutyje, aprūpinimas transportu, derybų organizavimas, kultūrinė programa, protokolinės priemonės) pagrindinis krūvis tenka biuro administratoriui. 3.9.1. Svečių sutikimas aerouoste (ar stotyje) Sutinkant svečius, būtina laikytis protokolo reikalavimų. Norint, kad sutikimas praeitų sklandžiai ir ilgai neužtruktų, turi būti sudarytas pasitinkančiųjų sąrašas. Reikia nepamiršti, kad asmenys, sutinkantys svečius, turės juos ir išlydėti. Sąrašas turi būti sudaromas pagal vizito lygį ir svarbą. Reikėtų laikytis šių protokolo reikalavimų: ● sutinkančiojo asmens statusas ir rangas turėtų atitikti svečio rangą (tai vadinamasis vieno lygio principas. Jis reiškia, kad sutinkantis asmuo negali eiti aukštesnes pareigas už svečią); ● jei svečias atvyksta su žmona, tai ir pasitinkantis asmuo turėtų būti su žmona. Pasitinkant svečius oro uoste ar pan., reikia, kad kiekvienas asmuo žinotų, kur turi stovėti (geriausia viena eile, nes taip patogiau pasisveikinti) ir kam pirmam prieiti prie svečių ir pristatyti kitus sutinkančiuosius. Pirmas turėtų prisistatyti sutinkančiųjų delegacijos vadovas (jis parenkamas pagal rangą arba amžių). Jeigu jis svečius pasitinka su žmona, turi pristatyti žmoną. Visus kitus pasitinkančius asmenis reikia pristatyti pagal protokolą. Aukštesniojo rango asmeniui pristatomi žemesnieji rangu. Akademiniai vardai pasakomi kartu su pavarde. Prisistatymo metu vyrai paprastai paspaudžia vieni kitiems rankas, o moterys paduoda ranką, jeigu pačios to nori. Kai kuriose šalyse yra priimta moteriai pabučiuoti ranką. Reikėtų nepamiršti, kad tai priimta daryti uždarose patalpose, o ne oro uoste ar pan. Puiku būtų įteikti gėlių visoms atvykusioms (ir išvykstančioms) moterims. Priimant užsienio svečius, dažnai iškyla keblumų dėl pavardžių: būna sunku suprasti, ištarti ar įsiminti. Galima paprašyti dar kartą pakartoti pavardę, tai kur kas geriau nei nežinoti, kaip kreiptis į svečią. Priimant oficialius asmenis, kurie turi valstybinį statusą, karinį laipsnį, diplomatinį rangą ar pan., priimta nevartoti pavardės ( pvz.: gerbiamas ministre, ponas mere ir pan). Išimtis – Vokietija, kur priimta prie pareigų prijungti ir pavardę. Reikia nepamiršti, kad kreipiantis į oficialų asmenį jis „pakeliamas“ pareigose, pavyzdžiui, į ministro pavaduotoją kreipiamės „pone ministre“, pirmininko pavaduotoją – „pone pirmininke“ ir t. t. Tačiau jei asmenys nėra oficialūs, paprastai gana greitai pereinama prie paprastesnių kreipinių ir abipusiu susitarimu – prie kreipinio „tu“. 94 Visiems susipažinus, galima svečius palydėti iki automobilių. Jokiu būdu neleiskite svečiams eiti pirmiems, nes jie nežino, kur reikia eiti. Lydėti ir rodyti kelią privalo šeimininkai. Transporto rūšis ir jo komfortabilumas priklauso nuo svečių rango ir skaičiaus, taip pat nuo finansinių įmonės galimybių. Bet kokiu atveju svarbiausia, kad automobiliai būtų švarūs ir techniškai tvarkingi. Iš anksto reikia numatyti, kuriose vietose kiekvienas svečias sėdės automobilyje. Atsižvelgiant į automobilio konstrukciją, parenkamos garbingiausios vietos. Jeigu automobilį vairuoja vairuotojas, garbingiausia vieta bus ant galinės automobilio sėdynės dešiniojoje pusėje. Jeigu automobilį vairuoja pats vadovas, garbingiausia vieta – šalia vairuotojo. Nedera sodinti ant galinės automobilio sėdynės trijų asmenų. Pirmas į mašiną įsėda ir iš jos išlipa garbingiausias svečias (pagal rangą). Vežiojant svečią po miestą, taip pat tinka vieta šalia vairuotojo, nes tai geriausia vieta apžiūrėti miestą. Jei svečią pasitinkate įmonėje, galima paskirti asmenį, kuris svečių lauktų vestibiulyje. Apie svečių atvykimą vadovas privalo iš anksto informuoti sekretorę. Svečiams įėjus į kabinetą, sekretorė atsistoja ir apie jų atvykimą praneša vadovui ir tik po to pakviečia užeiti į vadovo kabinetą, arba pats vadovas išeina pasitikti svečių. Dažniausiai, atsižvelgiant į atvykstančiųjų sudėtį, juos pasitinka sekretorius-referentas su vairuotoju ir galbūt vertėjas. Teikti gėlių nepriimta, nebent tarp atvykstančiųjų yra moteris. Tada galima įteikti nedidelę puokštę, ir tai priklausomai nuo metų laiko. Sutikimo metu nepriimta keistis vizitinėmis kortelėmis. Atvykusios grupės sutikimas prie „lėktuvo trapo“ paprastai nepraktikuojamas, išskyrus tuos atvejus, kai atvyksta labai aukšto rango vadovai. 3.9.2. Transportas Priklausomai nuo atvykusios delegacijos dalyvių skaičiaus tai gali būti: viena ar dvi lengvosios mašinos (nuomotos ar įmonės) arba mikroautobusas. Aptarnauti delegaciją nuosavais automobiliais nerekomenduojama.Automobilis yra oficialių ceremonijų dalis ir taip pat gali būti siejamas su pagarba ir dėmesiu žmogui, organizacijai ar šaliai. Automobiliai turi atitikti sutinkamų svečių rangą ir sutinkančios šalies ar firmos galimybes. Bet kokiu atveju tai turi būti erdvūs, techniškai tvarkingi ir švarūs automobiliai (tik ne kupė tipo). Reikia atkreipti dėmesį į automobilių techninę būklę, išorinę ir vidinę išvaizdą. Automobilyje būtina nustatyti garbingiausias vietas – tai priklauso nuo konkrečių aplinkybių ir automobilio konstrukcijos. Įsidėmėtina, jog automobilio gale sodinti tris žmones nepriimta. 95 Jei mašiną vairuoja vairuotojas, garbingiausia vieta bus ant galinės sėdynės, dešiniojoje pusėje. Toliau vietos skirstomos, kaip parodyta a paveiksle. Jei pasitikęs asmuo pats vairuoja automobilį, garbingiausia vieta – šalia vairuotojo. Toliau vietos skirstomos taip, kaip parodyta b paveiksle. a b Limuzinas – ypač ištaigingas automobilis, jame yra dvi eilės sėdynių keleiviams. Vairuotojo vieta nuo keleivių vietų dažnai būna atskirta stiklu. Keleivių vietos limuzine komponuojamos dviem būdais: jie sėdi veidu vieni į kitus arba visi veidu judėjimo kryptimi. Pirmuoju atveju vietos skirstomos, kaip parodyta c paveiksle, antruoju atveju – kaip parodyta d paveiksle. Vieta šalia vairuotojo lieka laisva arba ją gali užimti techninis darbuotojas: apsauginis, vertėjas ir pan. c d Mikroautobusuose (e paveikslas) vietos skirstomos pagal tokius principus: vietų garbingumas mažėja galo link; eilėje garbingesnė vieta – iš dešinės; jei sėdynės sustatytos priešpriešiais, garbingiausia eilė – pirmoji veidu judėjimo kryptimi; papildomos vietos (atlenkiamos sėdynės) neįskaičiuojamos. 96 e Automobiliuose, kuriuose vairas yra dešinėje, viskas darytina atvirkščiai. Į automobilį svečiai sodinami pagal rangą, t.y. pirmas į jį, ant užpakalinės sėdynės dešiniojoje pusėje, sėdasi aukščiausias pagal rangą svečias. Svečiui įlipant į automobilį ir išlipant iš jo, dureles atidaro vienas iš sutinkančiųjų arba vairuotojas. Jei automobilį vairuoja pats sutinkantysis, nesvarbu, vyras ar moteris, jis pats atidaro dureles šalia sodinamam asmeniui (uždaryti durelių nereikia) ir tik po to atidaro savo dureles. Svarbu, automobilį vairuotojas apeina iš priekio, kad matytų svečias. Į automobilį sulipama ir iš jo iš išlipama pro visas dureles. Jei vienas iš esančių mašinoje asmenų nori užsirūkyti, kad ir koks būtų jo rangas, jis turi paprašyti kitų mašinoje esančių asmenų sutikimo. Iš automobilio išlipama tokia pat tvarka, kaip buvo susėsta: pirmasis jį palieka aukščiausias pagal pareigas svečias, paskui kiti. Vykstant į protokolinius pokalbius ir priėmimus galioja visos anksčiau aptartos taisyklės, tačiau yra ir keletas ypatumų. Vykstantis į priėmimą asmuo negali pats vairuoti automobilio. Į priėmimą ir aukšto lygio susitikimą patartina nevažiuoti taksi, geriau pasamdyti automobilį su vairuotoju. Grįžti galima kuo norint. Vykstant į priėmimus sėdamasi tik ant užpakalinės automobilio sėdynės. Automobilis dažnai pabrėžia savininko statusą ir gerovę, todėl turtingi žmonės stengiasi įsigyti prabangų automobilį. Firmos darbuotojo automobilis neturėtų būti prabangesnis nei jos vadovo, nes tai gali įžeisti vadovą statuso atžvilgiu. Lietuvoje į tai mažai kas kreipia dėmesį. 3.9.3. Viešbutis Numeriai viešbutyje turi būti užsakyti iš anksto. Priklausomai nuo viešbučio klasės, gerai būtų kambarius apžiūrėti iš anksto ir įsitikinti jų komfortabilumu. Jeigu, kaip tai dažnai praktikuojama, mes apgyvendiname svečius savo įmonės svečių namuose, patikrinkite, kad 97 kambariai būtų išdėstyti tyliausioje ir ramiausioje jų dalyje. Tokiais atvejais, esant galimybei, gerai būtų kambariuose pastatyti nedidelius šaldytuvus, kuriuos pripildom gaivinamaisiais gėrimais, ir televizorius. Apgyvendinti viename kambaryje du asmenis nepriimta (jei tai ne numeris-liuksas). Į moters numerį galima pamerkti gėlių. Nepriklausomai nuo delegacijos atvykimo ir derybų pradžios laiko visada priimta svečius iš aerouosto (stoties) iš pradžių nuvežti į viešbutį, duoti jiems galimybę susitvarkyti po kelionės. Tik po to galima pradėti įgyvendinti numatytą derybų pravedimo programą. Tuo metu, kol svečiai apgyvendinami, šeimininkai (dažniausiai administratorius) rengia patalpą pirmam susitikimui. Pageidautina užsienio delegacijos sutikimams turėti atskirą patalpą.Jei tokios nėra, susirinkimai vedami prie stalo. Stalo galuose išdėliojami padėklai arba popierinės servetėlės, ant kurių dedami mineralinio, stalo vandens buteliai (gydomieji vandenys nestatomi). Paprastai vartojami stalo mineraliniai vandenys, galima vartoti ir gaiviuosius gėrimus „Coca cola“,„Fanta“. Buteliai turi būti su tvarkingomis etiketėmis, pasuktomis į stalo vidurį, kad visi matytų pavadinimus. Čia pat statomos stiklinės ar taurės: stiklinės dugnu į viršų, taurės, atvirkščiai, kojele į apačią. Atsižvelgiant į susitikimo dalyvių skaičių, išdėliojami popieriaus lapai, užrašų knygutės, pieštukai (paprasti ir spalvoti), trintukai. Daugumai užsienio delegacijų padedamos peleninės, cigaretės, žiebtuvėliai, degtukai. 3.9.4. Dalykinė vizito dalis Kiekvienas derybų „raundas“ trunka 2–2,5 valandos. Derybų metu, suderinus su partneriais, naudinga padaryti 10–15min. pertrauką (arba kelias pertraukas). O dėl rūkymo, tai viską sprendžia derybų „šeimininkas“: jei ant stalų stovi peleninės (o kai kada padėtos ir cigaretės), vadinasi, rūkyti galima. Jei šių atributų ant stalų nesimato, patyręs verslininkas turėtų suprasti, kad rūkymas nepageidaujamas. Nemandagu kabinti ant sienos (o tuo labiau statyti ant stalų) lenteles su užrašu „Pas mus nerūkoma!“ arba dar įmantriau „Nerūkyti!“ Pačioje derybų pradžioje vertėtų svečiams pristatyti visus savo derybų grupės atstovus, nurodant jų pareigas ir veiklos sritis. Tuo momentu paprastai pasikeičiama vizitinėmis kortelėmis. Taip pat tikslinga supažindinti svečius su siūloma jiems buvimo programa ir pasidomėti jų nuomone šiuo klausimu, sužinoti pageidavimus. Derybų metu svečiams galima pasiūlyti kavos, arbatos, gaivinamųjų gėrimų. Ilgų derybų metu galima pasiūlyti sumuštinių, alaus. Netinka siūlyti stiprių alkoholinių gėrimų. Išimtį galima 98 padaryti tik tuo atveju, jei pasiektas susitarimas sudėtingais, ilgai svarstytais klausimais arba pasirašant kokius nors galutinius dokumentus (sutartį,susitarimą ir pan.) Tokiu atveju išimties tvarka galima pasiūlyti visiems derybų dalyviams po šampano taurę, tik jokiu būdu ne degtinės ar konjako. Viena iš svarbiausių ir nekomentuojamų derybų taisyklių – visas derybas veda VIENAS žmogus – grupės vadovas. Visi kiti pradeda kalbėti ir išsako savo nuomonę tik gavę vadovo leidimą. Neleistina derybų metu vesti diskusijų tarpusavyje, kalbėtis. Ypač neleistina ką nors aptarinėti lietuviškai, tikintis, kad svečiai šios kalbos nemoka. Tai gali labai skaudžiai atsiliepti, nepaisant to, kad tai tiesiog nemandagu. Galima patarti, kad nereikia derybų metu gestikuliuoti. Apskritai verslo praktikoje pokalbio metu per daug gestų nėra pageidautina, ypač derybų metu. Tačiau gyvenimas diktuoja savo taisykles ir atsižvelgiant į nacionalines derybų dalyvių savybes gestų kalba vienu ar kitu būdu, ypač neoficialioje aplinkoje, visgi pasitelkiama. Tačiau čia ir prasideda kuriozai. Pavyzdžiui, partneriai iš Azijos (japonai, korėjiečiai, indai) nelabai mėgsta apsikabinimus, paplekšnojimus per nugarą sveikinantis ir net rankų paspaudimus, taip priimtus Europoje, ypač šiaurinėse šalyse. Pasitikintis galvos linktelėjimas bulgarams reiškia visai ne sutikimą, kaip priimta kitose šalyse, o …neigimą. Pakeltas dešiniosios rankos didysis pirštas vietoj savo reikšmės „puiku“ kai kuriose Rytų ir arabų šalyse tiesiog nepadorus. Jei jūs nežinodami vakarienės metu japonų restorane Japonijoje pakelsite nykštį į viršų, tai neatmetama galimybė, kad pas jūs pasėdėti „prie ugnelės“ gali užsukti netradicinės orientacijos vyras. Labai pageidautina, kad visi mūsų derybų grupės nariai nors šiek tiek mokėtų tą kalbą, kuria vyks derybos. Tačiau ir šiuo atveju vis tik tikslinga oficialų pokalbį vesti vertėjo pagalba. Reikia parinkti tokį pokalbio tempą, kad vertėjui būtų patogu versti; vartoti trumpas, aiškias ir konkrečias frazes, be dviprasmybių. Pasibaigus eiliniam derybų raundui, tikslinga surinkti grupės narius ir bendrai aptarti pasiektus (arba nepasiektus) rezultatus. Bet kuriuo atveju, pasibaigus visam derybų ciklui, baigiamojo pokalbio su partneriais metu tikslinga apibendrinti, aiškiai suformulavus, pasiektus susitarimus ir klausimus, kuriuos būtina išnagrinėti abiem derybų pusėms ateityje. Po delegacijos išvykimo reikia sukviesti grupę aptarti derybų eigą, jos rezultatus, klaidas rengiant derybas, taip pat numatyti darbų, pasiektų su partneriais derybų metu, vykdymo planus. Kaip pavyzdį galima parekomenduoti tokią derybų vedimo schemą: ● mūsų derybinės grupės narių pristatymas ir pažintis su partnerių grupės nariais; ● svečių supažindinimas su jiems parengta viešnagės programa; 99 ● pasakojimas apie įmonę, jos istoriją, ryšius Lietuvoje ir užsienyje, produkciją ar paslaugas, perspektyvinį vystymą, eksporto (ar importo) programas; ● pažintis su įmone-partnere, jos programa ir produkcija, būtinų duomenų apie įmonę rinkimas, jų interesų išaiškinimas mūsų įmonės atžvilgiu; ● išsiaiškinti, ką partneriai žino apie mūsų prekes ar paslaugas, jų nuomonė apie jas; ● įmonės pristatymas, siekiant išsiaiškinti partnerių nuomonę apie ją; ● pagrindinių partnerius dominančių klausimų aptarimas (eksportas, importas, mokslinis – techninis bendradarbiavimas, dalyvavimas parodose ir kt.); ● derybų išdavų susumavimas, jei reikia, parengtų dokumentų pasirašymas. Tarptautinis protokolas neleidžia tarptautinių derybų ar susitikimų metu stenografuoti, naudoti diktofonus ar videoįrašus, nebent gaunamas kitos šalies sutikimas. Patartina konspektuoti užrašuose. Po derybų ar susitikimo delegacijos nariams be vadovo leidimo negalima komentuoti derybų eigos. 3.9.5. Kultūrinė programa Ji priklauso nuo partnerių interesų, jų pomėgių, hobi, lietuvių kalbos mokėjimo. Sutikite, vargu ar verta partnerius vesti į krepšinio ar rankinio varžybas, jei jie nesidomi sportu. Arba į dramos teatrą, jeigu jie nesupranta lietuvių kalbos. Užtat visada pageidautina ekskursija po miestą ar jo žymias vietas, aplankyti kraštotyros ir meno muziejus; galima nueiti į Operos ir baleto teatrą, tik ne į operos, o į baleto spektaklį. Tikslinga organizuoti išvyką už miesto (žinoma, tai priklauso nuo metų laiko, oro sąlygų ir jei yra laisvo nuo derybų laiko). Galima organizuoti pikniką gamtoje. Nelabai patartina įvairių suomiškų pirčių, baseinų, medžioklinių namelių lankymas. Tačiau visada būtina prisiminti: partneriai atvyko pas jus į derybas! Visa kita – „priedas“ prie derybų. Jis gali būti malonus, įdomus, bet tai ne „pagrindinis patiekalas“. Tarp kitko, kultūrinėje programoje nebūtinai turi dalyvauti visi mūsų derybų grupės nariai. Kultūrinę programą reikėtų sudaryti pagal svečių pageidavimus ir vizito tikslą. Dovanas ir suvenyrus galima parinkti įvairiai. Geriausia tinka dovanėlės su nacionaline ar įmonės simbolika. Delegacijos vadovui reikėtų įteikti vertingesnę dovaną nei kitiems delegacijos nariams. Tik reikia nepamiršti svarbiausių verslo dovanų principų. Svarbiausias jų – dovana neturėtų būti pernelyg brangi: nereikia svečių pastatyti į nejaukią padėtį ar puikuotis savo finansinėmis galimybėmis. Kai kuriose šalyse yra griežti įstatymai, susiję su dovanomis oficialiems asmenims, todėl būtina jų paisyti. Pirmieji dovanas įteikia šeimininkai. Dovanomis 100 keičiamasi likus nedaug laiko iki išvykimo. Jeigu dovana perduodama per kurjerį, reikia pridėti vizitinę kortelę. 3.9.6. Vėliavos ir vėliavėlės Jeigu Lietuvos valstybinė vėliava iškeliama kartu su kitos valstybės vėliava, Lietuvos valstybinė vėliava turi būti iškelta dešiniojoje, kitos valstybės vėliava – kairiojoje pusėje (žiūrint į pastato fasadą). Lietuvos valstybinė vėliava turi būti viename aukštyje su kitų valstybių vėliavomis. Iškilaus užsienio šalies svečio vizito proga abiejų šalių valstybinės vėliavos dažnai iškeliamos toje pačioje vietoje, t.y. iš abiejų sveikinimo pakylos ar tribūnos pusių. Svečio vieta pakyloje visada yra dešiniojoje pusėje (ten pat kabinama ir jo šalies vėliava). Ant transporto priemonių (išskyrus laivus) kairiojoje pusėje pagal judėjimo kryptį turi būti Lietuvos valstybinė vėliava, dešiniojoje– kitos valstybės vėliava. Jei atvykę užsienio svečiai atstovauja valstybės institucijoms, ant stalo galima statyti vėliavėles, o jei tai privačių firmų atstovai, galima apsieiti ir be šito. Įprasta statyti abiejų šalių vėliavėles arba tik šeimininko šalies vėliavėlę. Vėliavėlių dydis ir stoveliai turi būti vienodi. Vėliavėlės išdėstomos griežtai reglamentuota tvarka. Galimi trys būdai. Jei dalyvauja daugiau negu dviejų šalių atstovai, įvairių suvažiavimų, konferencijų, ceremonijų, žaidynių ir kitų renginių metu vėliavos rikiuojamos pagal valstybių, kurioms atstovauja svečiai, pavadinimus – šeimininkų arba renginio darbo kalbos abėcėlės tvarka. Išimtis gali būti taikoma šeimininkų vėliavai – jos vietą gali nustatyti renginio organizatoriai. Tarptautinio daugiašalio pokalbio metu vėliavėlės ant stalo statomos priešais kiekvienos valstybės atstovą, šiek tiek į kairę nuo jo. 3.9.7. Protokolinės priemonės Priėmimas – būtina protokolinio svečių iš užsienio priėmimo dalis. Priėmimai skirstomi į dieninius ir vakarinius (labiau garbingi) bei sėdimus arba stovimus. „Taurė šampano“ – tai dieninis priėmimas, rengiamas tarp 12–13 val. ir trunka apie vieną valandą. Šis priėmimas vyksta trumpai ir yra pats paprasčiausias ir mažiausiai iškilmingas iš visų priėmimo būdų. Svečiai vaišinami šampanu, baltuoju ir raudonuoju vynu, sumuštiniais, pyragaičiais, sūriu, vaisiais. Šampano atsisakyti negalima. Vaišinamasi stovint. Vaišes ant padėklų išnešioja padavėjai. 101 Kokteilis – tai vakarinis priėmimas, kurio metu vaišinamasi stovint. Jis rengiamas apie 17–18 val. ir trunka dvi valandas. Kvietimuose nurodomas pradžios ir pabaigos laikas. Svečiai gali ateiti ir išeiti įvairiu laiku. Šis priėmimo būdas patogus tuo, kad mažoje patalpoje galima priimti daug svečių, nereikia laikytis užstalės tvarkos, nesakomos oficialios kalbos ir nereikalauja didelių išlaidų. Furšetas (pranc. fourchette – šakutė) – paprastai rengiamas nuo 18 iki 20 val. ir trunka 2–3 valandas. Šis priėmimo būdas panašus į kokteilių pobūvį, tačiau skiriasi siūlomų užkandžių kiekiu ir įvairove. Vėlyvieji pusryčiai (angl. brunch) turiniu ir forma yra pusryčių (breakfast) ir priešpiečių (lunch) derinys. Vyksta dienos metu sėdint prie stalo. Prasideda tarp 11–12 val. ir trunka dvi valandas. Tai lengvi pietūs be sriubos. Kviestiniai pietūs (angl. dinner) – tai iškilmingas vakarinis priėmimas. Paprastai prasideda apie 19–20 val., tęsiasi 2–2,5 valandos. Jam reikia kruopščiai pasirengti ir daug didesnių išlaidų. Kviestinė vakarienė – tai ypač iškilmingas ir prabangus renginys. Pradžia gali būti tarp 18–21 val. ir vėliau. Jam taikomi griežčiausi protokoliniai reikalavimai. Priėmimo būdų yra daug ir įvairių. Jie pasirenkami pagal vizito tikslą ir priimančiųjų finansines galimybes. Iškilmingais laikomi pietūs ir vakarienė. Tačiau šie būdai reikalauja daugiau pastangų ir išlaidų, tad labiau paplitę paprastesni ir demokratiškesni– kokteilis ir furšetas. Šie būdai leidžia pakviesti daugiau žmonių ir suteikia priėmimui laisvumo. Dauguma svečių noriai ragauja vietinės virtuvės patiekalų, tačiau reikėtų nepamiršti, kad jie nėra pratę prie nacionalinių valgio gaminimo ypatumų, tad būtina atsižvelgti į atvykusiųjų valgymo įpročius ir tradicijas. Dažniausiai svečiai valgo lengvus, vadinamuosius europinius pusryčius. Jų metu patiekiama vaisių sulčių, kavos ar arbatos, bandelių, sviesto, kiaušinių, kumpio, sūrio. Anglijoje, JAV, Prancūzijoje, Lotynų Amerikos šalyse ir Kanadoje antrasis valgymas vadinamas pusryčiais ir valgomas mūsų pietų metu. Nuo įprastų pietų jis skiriasi tuo, kad nevalgomi pirmieji patiekalai, o valgomi užkandžiai, antrieji patiekalai, desertas, geriama kava ar arbata. Trečiasis valgymas – pietūs (mūsų vakarienės laiku). Valgomi užkandžiai, sriuba, antrieji patiekalai, desertas, geriama kava ar arbata. Visada iš anksto reikėtų pasidomėti svečių valgymo įpročiais, kad maitinimasis nepakenktų jų sveikatai, neprieštarautų religiniams draudimams ar pan. Negalima siūlyti 102 kiaulienos musulmonams ar jautienos induistams. Vengti reikėtų ir avienos, kurią dėl specifinio skonio ne visi mėgsta. 103 3.9.8. Svečių išlydėjimas Išlydėjimas vyksta tokia pat tvarka kaip ir sutikimas. Jei nebus išlaikytas toks pat lygis, svečiams gali pasirodyti, kad šeimininkai nepatenkinti jų vizitu. Išlydėjimo tvarkos pakeitimai galimi tik tuo atveju, jei to reikalauja patys svečiai dėl vėlaus išvykimo laiko ar pan. Jei svečiai išvyksta savo transportu, būtų gražu, kad kas nors iš šeimininkų palydėtų savo automobiliu iki miesto, rajono ar šalies ribos. Po puikiai organizuoto svečių priėmimo tikrai verta tikėtis gero įmonės įvertinimo ir tolesnio bendradarbiavimo. 3.10. Konferencijų rengimas Konferencija – tai pasitarimas su pranešimaisir diskusijomis – vienas populiariausių sukauptos informacijos pateikimo būdų. Į konferencijas kviečiami specialistai, kad būtų galima perimti jų patirtį ir kūrybiškai ją taikyti darbe. Jei konferencijoje dalyvauja svečiai iš užsienio, ji vertinama kaip aukšto lygio renginys. Dažniausiai rengiamos probleminės, teminės ir spaudos konferencijos. Probleminės konferencijos tikslas – kartu su grupe žinovų išspręsti iškilusią problemą arba nustatyti prioritetines kryptis. Tokioje konferencijoje išdėstomos įvairios nuomonės, pateikiama naujų idėjų ir minčių, apibendrinama nauja informacija. Probleminė konferencija gali būti rengiama, pavyzdžiui, įmonės rinkodaros specialistams siekiant pakeisti įmonės profilį, nes gaminama produkcija paseno, yra nepaklausi ir ateityje bus neįmanoma sudaryti naudingų sutarčių. Teminė konferencija. Joje ieškoma optimalaus užduoties sprendimo viena konkrečia tema. Specialistai skaito pranešimus, diskutuoja konferencijos tema. Pabaigoje parengiamas konkretus sprendimas – rekomendacijos. Skirtinos trys teminių konferencijų rūšys: 1. Informacinėjė konferencijoje grupės nariai plačiau aptaria naują informaciją, mokslo pasiekimus. Tai turi palengvinti jų darbą, praplėsti suvokimą, padėti atrasti naujų veiklos būdų. 2. Motyvacinės konferencijos tikslas – principinių reikalavimų kokiu nors klausimu suvienodinimas. Sukviečiami specialistai ir glaustai išdėstoma problema, paprašoma dalyvių pareikšti nuomones. 104 3. Mokomosios konferencijos dažniausiai rengiamos aukštosiose mokyklose. Jų metu dalyviams pateikiama informacija apie naujus mokslinius tyrimus, išradimus, praktinio naujovių panaudojimo galimybes. Mokomosios konferencijos yra informacinių ir motyvacinių konferencijų junginys. Posėdžių patalpa turėtų būti nei per didelė, nei per maža, kad atitiktų konferencijos dalyvių skaičių. Privalu parinkti tinkamos formos stalus ir sustatyti juos taip, kad visi dalyviai vienas kitą gerai matytų ir girdėtų, be to,visi turi jaustis lygūs. Tam geriausiai tinka apskritas stalas, dar vadinamas pokalbio ratu (žr. schemą). Jei dalyvių daugiau, tiks kvadratu ar kitaip išdėstyti stalai, kurių išorinėje pusėje sėdi dalyviai. Netiks U formos stalas, nes sėdintys vidinėse pusėse bus atsukę nugaras kitiems. 105 Konferencijos vadybininkui nederėtų užmiršti, kad darbą gali trukdyti vėluojantieji arba iš lauko atėję žmonės. Todėl etiška matomoje vietoje pakabinti užrašą „Prašom netrukdyti konferencijos posėdžio.“ Vaikštant duris reikėtų uždarinėti tyliai. Konferencijos vieta puošiama saikingai. Gali tikti skoningas akcentas – tinkamai parinktos gėlės. Gėlės merkiamos vazose taip, kad neuždengtų dalyvių, sėdinčių vienas prieš kitą, ir netrukdytų jiems bendrauti. Viena vaza su gėlėmis skiriama 10–12 žmonių. Vazose gėlės gali būti tos pačios ar skirtingų spalvų ir rūšių. Kvietimų rengimas ir išsiuntimas. Sudarius konferencijos programą, darbotvarkę ir dienotvarkę bei kviečiamų svečių sąrašą, rengiami kvietimai. Pranešėjai kvietimus dalyvauti konferencijoje turi gauti ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius, kad galėtų pasirengti pranešimui ir diskusijoms. Kad jos būtų vaisingesnės, dažnai renginio organizatoriai iki renginio pradžios išspausdina konferencijos dalyvių pranešimų medžiagą arba tezes. Kvietimuose turėtų būti nurodyta: ● kviečiančiojo (-osios) vardas ir pavardė; ● kviečiamojo (-osios) vardas ir pavardė, pagarbos žodis arba titulas; ● renginio rūšis; ● renginio data ir laikas; ● renginio vieta; ● prašymas atsakyti (nurodant atsakymo terminą; prašoma parašyti el. pašto adresą ar telefoną ir kokios garso ar vaizdo aparatūros svečiui reikės skaitant pranešimą). Rašant kvietimus akademiniai ir garbės titulai yra nurodomi tik šalia turinčiojo tą titulą pavardės. Kreipiantis profesoriaus ar daktaro titulai netrumpinami. Gavus kvietimą įgyjamas potencialaus svečio statusas. Pagal etiketo taisykles į asmeninius kvietimus visuomet reikia atsakyti. Neatsakant į kvietimą parodoma nepagarba tam, kas kvietė. Prieš atvykstant svečių delegacijoms, organizatoriai turėtų pasiruošti sutikti ir išlydėti garbingus svečius, pasirengti dalykinei programai ir priėmimams, skirdami už tuos darbus atsakingus asmenis. Iki smulkmenų numatomi visi organizaciniai darbai, jų vykdytojai ir techninės priemonės, suplanuojamas laikas. Svečių sutikimas. Sutinkant svečius būtina laikytis vadinamojo vieno lygio principo. Šeimininkų uždavinys – sutikti svečius neužtrunkant ir pagal taisykles. Jokiu būdu negalima siūlyti svečiams eiti pirmiems, juos reikia vesti, nes svečiai nežino, kur reikia eiti. Išlydėti turi tie patys asmenys, kurie pasitiko. 106 3.11. Susirinkimų organizavimas Susirinkimai ne tik užtikrina darbuotojų dalyvavimą organizacijos valdyme, bet ir sustiprina atsakomybę už skyriaus, departamento ir visos įmonės veiklą. Jei susirinkimai yra gerai parengiami ir pravedami, tai jie auklėja, moko bendro gyvenimo kultūros, ir atvirkščiai. Blogai parengtas ir pravestas susirinkimas demoralizuoja, turi neigiamos įtakos darbo disciplinai, atgrasina nuo gero darbo ir pan. Susirinkimai gali būti skirtingi, jų forma priklauso nuo tikslų, dalyvių skaičiaus, jų pasirinkimo. Pagal dalyvių skaičių susirinkimai skirstomi į: ● mažus; ● didelius. Tarp daugybės susirinkimų formų paminėsime šias: 1. Instruktažas. Paprastai dalyvauja nedaug žmonių, jiems vadovas praneša skubią informaciją ir pavedimus, reikalaujančius greito įvykdymo. Instruktažai vyksta dažnai, bet trunka neilgai. 2. Pasitarimas – tai tam tikro skyriaus, departamento arba bet kokio kito organizacinio vieneto darbuotojų susirinkimas. Pasitarimų metu galima pasidalyti patirtimi. 3. Seminaras – tai mokymo forma, kurios tikslas yra supažindinimas su naujomis problemomis, pvz., ekonomikoje, technologijoje. Seminaras remiasi diskusija, kurios pagrindas yra anksčiau išnagrinėta literatūra. 4. Simpoziumas – tai apibrėžtos srities specialistų susirinkimas. Simpoziumo tikslas – pasikeisti nuomonėmis diskutuojant pasirinkta moksline ar profesine tema. Susirinkimo efektyvumas priklauso nuo gero jo suplanavimo, pasirengimo ir pravedimo, todėl daug dėmesio reikia skirti organizaciniams darbams. Kuo svarbesnis ir didesnis susirinkimas, tuo kruopščiau reikia jam pasirengti. Didesnę šio organizacinio darbo dalį atlieka sekretorė. Pradedant ruoštis susirinkimo organizavimui, sekretorė turi disponuoti tam tikra informacija (susirinkimo tema (darbotvarkė), laikas ir vieta, kur vyks susirinkimas, trukmė (pradžios ir pabaigos laikas), dalyvaujančiųjų sąrašas ir kt.). Šiuos duomenis sekretorė tiesiogiai gauna iš vadovo, tais atvejais, kai susirinkimo iniciatoriumi būna kitas vadovaujantis asmuo (pavyzdžiui, vienas iš vadovo verslo partnerių), – iš išorinių šaltinių (telefonas, faksas, elektroninis paštas, telefonograma, faksograma, kvietimas ar kitokie būdai). 107 Gavusi informaciją apie susirinkimą sekretorė privalo: 1. Tiksliai užfiksuoti visą gautą informaciją darbo žurnale. 2. Informuoti kviečiamus asmenis apie susirinkimo vedimo tvarką telefonu ar išsiunčiant kvietimus. Jei tai atlieka ne vadovas, tai jį informuoti reikia pirmiausia, kartu išsiaiškinant, ar bus papildomų nurodymų dėl susirinkimo vedimo tvarkos. Remiantis papildomais vadovo nurodymais, sekretorė turi nustatyti: 1. Pareiginius asmenis, kurie dalyvaus susirinkime. Jei vadovas asmeniškai nedalyvaus, privalu nustatyti, kas ir su kokiais įgaliojimais atstovaus jį susirinkime. 2. Bendrą susirinkimo vedimo tvarką. Gautų nurodymų pagrindu sekretorė parengia ir pateikia vadovui (jo nustatytu laiku) susirinkimo planą (programą), o esant būtinybei – susirinkimo rengimo planą. Susirinkimo, organizuojamo kitos organizacijos, planą sekretorė pateikia vadovui tuojau pat, gavusi jį paštu. 3. Informacinės medžiagos turinį, būtiną vadovui rengiantis susirinkimui ir dalyvaujant jame. Tokia medžiaga yra informacinio pobūdžio, atitinkanti susirinkimo temą, su kuria vadovas susipažino iš anksto, taip pat vadovo pranešimo tekstas. Galima pažymėti, kad organizuojant didelius susirinkimus vadovo sekretorė privalo kontroliuoti pagrindines susirinkimo organizavimo priemones. Kitiems privalomiems organizaciniams darbams atlikti dažniausiai iš kelių darbuotojų, vadovaujant atsakingam pareiginiam asmeniui (vadovo pavaduotojui),sudaromas laikinas organizacinis komitetas. Susirinkimo rengimo proceso metu vadovo sekretorė turi kontroliuoti: 1. Organizacinį susirinkimo aprūpinimą (patalpos tvarkymas, baldų išdėstymas, techninių priemonių naudojimas, dalyvių darbo vietų aprūpinimas visomis būtinomis priemonėmis, įskaitant rašymo priemones, mineralinį vandenį, pelenines ir kt.). 2. Informacinį susirinkimo aprūpinimą (dalyvių sąrašų sudarymas, demonstracinės medžiagos rengimas, susirinkimo protokolavimas). 3. Materialinį-techninį ir buitinį sisirinikimo aprūpinimą (dalyvių sutikimas ir apgyvendinimas, jų transporto parkavimas, aprūpinimas visuomeninio transporto pravažiavimo talonėliais, maitinimo, gyvenimo ir laisvalaikio organizavimas). Prieš pat susirinkimo darbo pradžią, kuriam vadovauja vadovas, sekretorė privalo: 1. Įsitikinti, kad pagrindinė patalpa,taip pat ir pagalbinės patalpos (spaudos centras, tualeto ir rūkomieji kambariai, bufetas) parengti susirinkimo vedimui. 108 2. Patikslinti, ar visi susirinkimo dalyviai susirinko, ar dalyvauja pagrindiniai asmenys (pranešėjai ar juos pavaduojantys), ar nėra pasikeitimų susirinkimo programoje. 3. Patikrinti, ar visos susirinkimo dalyvių vietos aprūpintos būtiniausiomis darbo priemonėmis. 4. Įsitikinti, ar darbo vietoje yra sekretorė, fotografas, vadovo pavaduotojas ir kiti asmenys, atsakingi už susirinkimo vedimą. 5. Įsitikinti, kad vadovas turi viską, ko reikia susirinkimo vedimui (informacinę medžiagą, kanceliarines, organizacinės technikos ir mobiliojo ryšio priemones). 6. Įsitikinti, kad, pranešant vadovui apie pasirengimą pradėti susirinkimą, visi jo duoti nurodymai yra įvykdyti. 3.11.1. Asmeninis sekretorės pasirengimas susirinkimui Neatmetama galimybė, kad vadovas pasiūlys sekretorei dalyvauti susirinkime savo padėjėjos ar techninių priemonių, demonstruojant informacines priemones, operatorės vaidmenyje. Tačiau, kaip rodo praktika, dažniausiai vadovo sekretorei pavedamas susirinkimo protokolavimas bei tolesnis jo rengimas ir įforminimas. Protokoliniams veiksmamsatlikti sekretorei tikslinga pasirengti iš anksto, numatant tokius momentus: 1. Prieš vykstant į susirinkimą būtina pervesti technines priemonės į budėjimo režimą. 2. Įsitikinti, kad dalyvavimas susirinkime nesutrukdys atlikti kitų numatytų tai dienai priemonių. 3. Parengti susirinkimo darbo planą. 4. Parengtii darbui nešiojamąjį kompiuterį, diktofoną, kitas būtinas priemones. 5. Parengti protokolo formą. PLANAS _________________________susirinkimas Eil.Nr Plano punkto Trumpas plano punkto turinys pavadinimas 1. Susirinkimo tema Darbotvarkės klausimai 2. Susirinkimo data Metai, mėnuo, diena 3. Susirinkimo pradžia Valandos, minutės 109 Pastabos 4. Trukmė Valandos, minutės 5. Pravedimo vieta Adresas su tikslios vietos nurodymu 6. Informacinė medžiaga Pagrindinės medžiagos pavadinimas 7. Atsakingas organizatorius Pareigybė, pavardė, kontaktinis telefonas 8 Susirinkimo vedantysis Pareigybė, pavardė, kontaktinis telefonas 9. Susirinkimo sekretorius Pareigybė, pavardė, kontaktinis telefonas 10. Ypatumai Susirinkimo ypatumų turinys Atlikti nedelsiant: Pavedimas: Susisiekti: Informuoti: Pranešti: Kita: 3.11.2. Pagrindinės susirinkimo vedimo taisyklės Susirinkimo efektyvumui turi reikšmės aiškus jo reglamentavimas, t.y. jo pravedimo atitikimas numatytiems reikalavimams. Reglamentą reikia suprasti kaip organizacinį pagrindą, susirinkimo pravedimo tvarką, kurių jo dalyviai privalo griežtai laikytis.Pateiksime patarimus, kurie padės sekretorei ne tik teisingai nustatyti reglamentą, bet ir kontroliuoti jo laikymąsi susirinkimo eigos metu. Pagrindiniai reglamento elementai: ● susirinkimo ir jo atskirų elementų (pranešimas, diskusija, pertraukos) laiko rodikliai; ● pagrindinės susirinkimo procedūros (pasisakymai, pasisakymų aptarimai, nutarimo priėmimas, balsavimo tvarka priimant nutarimą, dalyvių informavimo tvarka susirinkimo eigoje); ● vadovaujančių asmenų, dalyvaujančių susirinkime, sudėtis (pirmininkas, sekretorius, balsavimo komisija). Nustatant reglamentą reikia aptarti: ● svarstomų klausimų susirinkime eiliškumą (paskelbtos temos ribose); ● pagrindinio pranešimo trukmę; ● pasisakymų trukmę diskusijų metu; ● susirinkimo ir jo atskirų dalių trukmę bei pertraukų skaičių; ● nutarimo priėmimo tvarką balsuojant (balsavimo būdas, balsų skaičiaus santykis balsuojant, ypatingos nuomonės pareiškimo galimybė). 110 Kalbant apie pareiginių asmenų, dalyvaujančių susirinkime, sudėtį, tai ji arba tvirtinama iš anksto, arba nustatoma tiesiog susirinkimo metu balsuojant. Praktika rodo, kad eiliniam (planiniam) susirinkimui optimalus yra toks reglamentas: ● bendra susirinkimo trukmė – 45– 50 min. (pravedamas be pertraukų); ● įvadinės susirinkimo dalies trukmė – iki 5 min.; ● pagrindinio pranešimo trukmė – 5–10 min.; ● pasisakymai aptarimo metu – 1– 3 min.; ● vadovo baigiamojo žodžio trukmė – iki 3 min.; ● laikas skelbimams susirinkimo pabaigoje – iki 3 min. Susirinkimui vadovauja vadovas arba vienas iš jo pavaduotojų, jeigu vadovas daro pagrindinį pranešimą. Susirinkimo stenogramos vedimas ir protokolo įforminimas pavedamas sekretorei arba susirinkimo pirmininko nurodymu – kitam pareiginiam asmeniui, dalyvaujančiam susirinkime. Keletas praktinių patarimų susirinkimų efektyvumui didinti 1. Susirinkimo pradžia ir pabaiga turi tiksliai atitikti laiką, nurodytą plane. Diskusijų atskirais klausimais pratęsimui susirinkimo sekretorė gali pakviesti suinteresuotus dalyvius susitikti po 5–10 minučių patogioje jiems vietoje. 2. Nenukrypkite nuo reglamento ir susirinkimo temos, korektiškai priminkite dalyviams apie būtinybę laikytis sprendimų, kuriuos jie patys priėmė. „Trumpinkite“ per ilgai kalbančiuosius, malšinkite ypač įsikarščiavusiųjų aistras, reguliuokite pasisakymų eiliškumą. 3. Nuo pirmos iki paskutinės minutės stebėkite stenogramos (audioįrašo) vedimą. Ekspres – protokolas (susirinkimo sprendimas pagrindiniu darbotvarkės klausimu) turi būti parengtas per 15– 30 minučių susirinkimui pasibaigus, o jo kopijos perduotos susirinkimo dalyviams. Pilnas protokolo versijas išsiuntinėti ne vėliau kaip kitą darbo dieną faksu ar elektroniniu paštu. 4. Turėkite omenyje, kad iki bus priimtas galutinis sprendimas, susirinkimo dalyviai turi būti supažindinti su specialistų nuomone (ekspertų, teisininkų, finansininkų, analitikų). 5. Pagrindinis susirinkimo rezultatas– protokolas, sprendimas. Svarbiausių susirinkimo nutarimų punktų vykdymas turi būti kontroliuojamas. Sekretorei pravartu išanalizuoti susirinkimų rengimo ir vedimo patirtį. Tam padeda, pirma, ankstesnių susirinkimų su vadovu aptarimas (pavyzdžiui, tos pačios darbo dienos pabaigoje), antra, nuomonių pasikeitimas su susirinkimo dalyviais jo pasirengimo ir vedimo klausimais ir, trečia, formavimas ypatingos „duomenų bazės“, kurioje bus kaupiama ypač 111 vertinga medžiaga, kurią bus galima panaudoti pravedant kitus susirinkimus (dokumentų formos, tekstų pavyzdžiai, informacija apie naudingus ryšius ir pan.).Visa tai, be abejo, leis sekretorei išvengti klaidų rengiantis susirinkimui,padidins jų efektyvumą. 4. INTERNETO ETIKETAS Bendravimo el. erdvėje etiketas, arba interneto etiketas (angl. netiquette; žodžių network etiquette santrumpa) – tai socialinių nuostatų rinkinys, skirtas apibrėžti bendravimo taisykles elektroninėje erdvėje, įskaitant forumus, tinklaraščius, el. paštą, naujienų ir diskusijų grupes, el. komentarus ir pan. 4.1. Kaip rašyti elektroninius laiškus Vis dar pasitaiko žmonių, kurie rašydami dalykinius verslo el. laiškus nesuvokia, kad profesionalus bendravimas skiriasi nuo el. laiškų rašymo draugams ar pažįstamiems, todėl atliekant įmonių gaunamų laiškų analizę randama nemandagių, su klaidomis parašytų el. laiškų. Gavęs tokį laišką gavėjas neabejotinai susidaro tam tikrą nuomonę ne tik apie siuntėją, bet ir apie įmonę, kurios darbuotojas atsiuntė tokį el. laišką. Atsižvelgiant į bendrąsias interneto etiketo taisykles, tiesiogiai taikomas el. paštui, reikia vengti: 1. Gramatinių klaidų, nes su klaidomis parašytas tekstas atrodo nepatikimas. 2. Rašyti tekstą didžiosiomis raidėmis, nes didžiosios raidės laikomos pakeltu tonu. 3. Bet kokiu atveju nerašyti įžeidžiančių laiškų arba įžeidimu atsakyti į įžeidžiančius laiškus, nes tai ryškiausias neprofesionalumo ir žemos moralės požymis. 4. Siųsti brukalus (angl. spam), nes galima net tik pakenkti įmonės įvaizdžiui, bet taip pat siuntėjo pašto serveris gali būti įtrauktas į vadinamuosius „juoduosius sąrašus“ (angl. blacklist) ir tai gali sukelti rimtų tolesnio el. pašto naudojimo techninių kliūčių. 5. Siųsti laiškus naktį, nes paprastai tokiu metu žmonės miega, todėl naktį išsiųstas laiškas gali sukelti abejonių, susijusių su jūsų gyvenimo būdu. 112 4.1.1. El. pašto adresas Jis turi būti prasmingas, informatyvus. Šiuo metu dažniausiai naudojami tokie el. pašto adresai: v.pavardė@adresas.lt ir vardas.pavardė@adresas.lt. Kurį iš jų naudoti, įmonės pasirenka priklausomai nuo el. pašto adreso galūnės ilgio. Jei galūnė labai ilga (pavyzdžiui, sokoladomeistrai.lt), tuomet vartojama tik pirmoji vardo raidė, nes el. pašto adresą sudarius iš viso vardo ir pavardės adresas bus per ilgas. Kuo adresas trumpesnis, tuo paprasčiau juo naudotis. Taip pat negalima darbe naudoti asmeninio pašto, t. y. turi būti naudojamas įmonės el. pašto domenas: tikriausiai niekas rimtai nežiūrės į įmonės vardu gautą laišką su atgaliniu adresu iš @gmail.com, @yahoo.com arba, pavyzdžiui, @one.lt. 4.1.2. Adresatų parinkimas Ypač svarbu tinkamai įvertinti visus aspektus ir teisingai adresuoti, kai tiražuojame laiškus, t. y. vienas laiškas siunčiamas dviem arba daugiau adresatų. Vis dar tenka gauti laiškų, kai matyti, kad laiškas išsiųstas dešimtims ar net šimtams adresatų: visų jų adresai gavėjui matomi „Kam“ arba „Kopija“ laukeliuose. Tiražuojant laiškus ir norint, kad gavėjai nematytų, kam dar išsiųstos laiško kopijos, adresatai paprastai nurodomi „Nematomos kopijos“ (angl. Blind Carbon Copy; BCC) laukelyje. 4.2. Elektroninių laiškų struktūra Viena iš pagrindinių dalykinio bendravimo priemonių – elektroninis paštas. Elektroniniai laiškai gali būti asmeniniai ir dalykiniai. Asmeninių elektroninių laiškų turinys priklauso ir nuo bendrosios siuntėjo kultūros, ir nuo siuntėjo bei gavėjo bendravimo lygio. Dalykiniams laiškams keliami griežtesni reikalavimai. Elektroninėje erdvėje etiketas turi savo niuansų. Čia žmogus, su kuriuo bendraujame, nemato mūsų mimikos, kūno kalbos, negirdi mūsų balso tono. Todėl toks bendravimas tampa dar sudėtingesnis ir tinkamam įvaizdžiui sudaryti reikia daug didesnių pastangų. Bendraudami elektroniniu paštu ne tik siekiame įgyvendinti įvairius darbo uždavinius, bet ir kuriame savo kaip darbuotojo bei įstaigos, įmonės įvaizdį. Todėl mokėti tinkamai rašyti elektroninius laiškus tiek pat svarbu, kaip ir oficialius dokumentus. Rašydami elektroninius laiškus turime laikytis įprastų elgesio taisyklių, kalbos etiketo reikalavimų ir nepamiršti lietuvių 113 kalbai būdingų dalykinio bendravimo normų. Klaidos parodo rašančiojo neišprusimą, skubėjimą ir nepagarbą. Geros manieros rašant elektroninį laišką yra tokios pat svarbios, kaip ir kalbant telefonu. Siunčiamo elektroninio laiško eilutėje Tema (Subject) reikia nurodyti savo laiško antraštę. Temą reikia parinkti aiškią ir trumpą, tačiau informatyvią – ji turi atspindėti laiško turinį. Jei įmanoma, reikia įterpti su laiško turiniu susijusį reikšminį žodį, pagal kurį gavėjas galėtų lengvai atsiminti, kas tame elektroniniame laiške parašyta. Daugžodžiauti irgi nereikėtų: sakinys iš trijų esminių žodžių gali būti informatyvesnis ir lengviau įsimenamas, pvz.: Skyriaus darbuotojų pasitarimas arba Dėl sprendimo. Taip pat negalima šio laukelio palikti tuščio – toks laiškas nesulauks dėmesio. Be to, kai kurios pašto tarnybos elektroninius laiškus be temos vertina kaip brukalus. Jei atsakant į laišką keičiamas laiško turinys, reikėtų pakeisti ir laiško antraštę. Elektroninį laišką paprastai pradedame pasisveikinimu ir kreipiniu arba tik pasisveikinimu. Kai rašydami elektroninį laišką tiksliai nežinome adresato vardo, pavardės, pareigų, kai laiškas skirtas keletui gavėjų, kartais tik pasisveikiname, pvz.: Labas rytas, Laba diena. Tik labai artimiems žmonėms galime rašyti: Labas, Sveikas (kreipiantis į vieną asmenį daugiskaita Sveiki netinka). Tačiau kiekvienas mėgstame, kai į mus kreipiamasi ne anonimiškai, bet vardu ir (ar) pavarde. Kreipimosi žodžiai gali būti labai įvairūs. Į mažai pažįstamus, gerbtinus žmones reikia kreiptis santūriai, pagarbiai: Gerbiamasis Profesoriau, Gerbiamoji Daktare. Į visai nepažįstamus žmones tinka kreiptis tiesiog Gerbiamasis (-oji). Tik į labai artimus draugus kreipiamės vardu. Tradicinis mandagumas reikalauja ir laiško kreipinyje, ir visame tekste iš didžiosios raidės rašyti asmenį ar asmenis, nors tas asmuo ar tie asmenys būtų minimi tik įvardžio forma (Jūs, Jūsų). Po pasisveikinimo ar kreipinio vieni deda kablelį, kiti šauktuką. Kai po pasisveikinimo ar kreipinio rašome šauktuką, pirmąjį laiško žodį turime pradėti didžiąja raide. Tačiau elektroniniuose laiškuose po pasisveikinimo ir kreipinio dažniausiai rašomas kablelis. Tokiu atveju pirmasis laiško žodis pradedamas mažąja raide, pvz.: Laba diena, gerbiamieji Kolegos, pranešame, kad Dokumentų rengimo aprašo darbo grupės posėdis įvyks... Elektroniniu paštu rašomi paklausimai, atsakymai ar siunčiama informacija. Bet kokiu atveju laiško tekstas turi būti paprastas, aiškus, trumpas, tikslus. Paklausimą reikia rašyti glaustai, apsiriboti keliais sakiniais, neperkrauti teksto nereikšminga informacija, pastebėjimais. Nustatyta, kad ilgesni laiškai paliekami skaityti vėlesniam laikui, o juk atsakymo dažniausiai reikia tuojau pat. Geriausiai viename laiške rašyti viena tema. Patogu susirašinėti 114 greičiau ir paprasčiau vartojant sakinių konstrukcijas Jei…, tai… . Pavyzdžiui, vietoj dviejų žinučių: Ar gavai Vilmos žinutę? ir Persiųsk dokumentus vedėjui, galima parašyti vieną: Ar gavai Tado žinutę? Jeigu taip, nusiųsk pridėtus dokumentus vedėjui. Rašyti laišką darbuotojui ar kolegai yra viena, tačiau prašyti pagalbos ar klausti patarimo nepažįstamojo – visai kas kita. Rašydami nepažįstamam asmeniui, pirmiausia prisistatome ir paaiškiname, kodėl rašome, pateikiame su savo prašymu susijusios informacijos (tik nereikia rašyti viso savo gyvenimo aprašymo). Derėtų pranešti, iš kur gavome to asmens kontaktinius duomenis, pasidomėti, ar jis vis dar dirba toje srityje. Paskui išdėstome prašymą, kad asmeniui, į kurį kreipiamės, būtų aiškus laiško tikslas. Mainais už prašomą informaciją galime pasiūlyti savo žinias ir pagalbą – taip bus didesnė tikimybė, kad asmuo sutiks bendradarbiauti ir padėti. Iš anksto padėkokime už informaciją ar pagalbą, kurios prašome, bet būkime pasirengę išgirsti ir neigiamą atsaką. Net ir nesulaukę lauktosios informacijos, padėkokime už sugaištą laiką – juk asmuo, kuriam rašėme, turėjo skirti savo laiko laiškui perskaityti ir į jį atsakyti. Atsakant į kitų laiškus, patartina išsaugoti gauto pranešimo tekstą, o savo atsakymą rašyti virš gauto teksto. Jei klausimai pateikiami papunkčiui, galime iškart po jais ir atsakyti, nes toks atsakymo būdas aiškesnis gavėjui. Jeigu viena ar kita mintis užgavo mūsų jausmus ar įsitikinimus, neskubėkime atrašyti – galime padaryti didelę klaidą, kurios vėliau nepajėgsime ištaisyti. Leiskime emocijoms nurimti, mąstykime blaiviai. Įžeidus laiško tonas rodo neprofesionalumą ir netaktiškumą. Atsakyti į dalykinį laišką reikėtų per parą (nedarbo dienų neskaičiuoti), į laiškus su ženklu „!“ būtina atsakyti nedelsiant. Neverta atidėlioti tokio atsakymo, kuriam paruošti reikia laiko. Geriau trumpai informuoti, kad laiškas gautas ir nagrinėjamas, o atsakyta bus esant galimybei. Rašydami informacinį pranešimą, laikykimės visų anksčiau paminėtų taisyklių ir patarimų, sukurkime lakonišką ir konkretų tekstą. Laiško pabaiga Atsisveikinant nebūtina visada linkėti geros dienos, reikia būti išradingam. Pavyzdžiui, laišką galima baigti sakiniu: Lauksiu Jūsų atsakymo. Po teksto palikus vieną tuščią eilutę rašomi mandagumo žodžiai: Pagarbiai ar Su pagarba (po jų kablelio rašyti nereikia). Laišką reikia pasirašyti. Pasirašant asmeninius laiškus, užtenka vardo ir pavardės arba tik vardo. Oficialų darbuotojo elektroninį parašą turėtų sudaryti: vardas, pavardė, pareigos, darbovietė, adresas, telefonas, faksas, interneto svetainės adresas. 115 Elektroninis etiketas pataria laišką perskaityti prieš jį išsiunčiant. Taip įsitikiname, kad parašėme visą informaciją suprantamai, aiškiai, taisyklingai ir gausime tinkamą atsakymą. PASTABA: elektroninį paštą galima trumpinti taip: el. paštas, e. paštas, el. p., e. p. (ne epaštas, e-p, e-mail). Elektroniniame laiške viena pastraipa nuo kitos turėtų būti atskiriama tuščia eilute. Vienoje pastraipoje nereikėtų rašyti daugiau kaip 5–7 eilučių. Sunkiau yra skaityti tas laiško eilutes, kurios ilgesnės negu 70 ženklų. Svarbų tekstą geriau surašyti teksto redaktoriumi ir nukopijuoti į elektroninį laišką arba siųsti kaip priedą. Dalykiniam elektroniniam laiškui šypsenėlės ir kiti simboliai netinka, nors ir suteikia tekstui emocionalumo, gyvumo. Norint tam tikrą teksto vietą pabrėžti, ją galima pabraukti, paryškinti, rašyti pasvirusiu šriftu ar didžiosiomis raidėmis – jos internete reiškia šūktelėjimą ar šaukimą. Elektroniniuose laiškuose reikia vengti kalbos klaidų, nes su klaidomis parašytas tekstas atrodo nepatikimas. Apklausos rodo, kad gramatines klaidas žmonės laiko ne tik kalbos neišmanymu, bet ir profesinės kompetencijos stoka. Reikia vengti ir elektroninio šveplavimo, nes nelietuviškomis raidėmis parašytą tekstą sunkiau perskaityti. Be to, manoma, kad ydingam įpročiui yra linkę žmonės, prastai mokantys gramatiką. Atlikus tyrimus pastebėta, kad netaisyklinga rašyba yra tiesiogiai proporcinga kitų rašybos taisyklių nesilaikymui, t. y. šveplai rašantis žmogus dažniausiai nesilaiko jokių rašybos taisyklių: nevartoja skyrybos ženklų, praleidžia raides, nepaiso didžiųjų ir mažųjų raidžių rašybos normų, painiai ir neaiškiai dėsto mintis. Taigi, prieš spausdami Išsiųsti (angl. Send) mygtuką, būtinai perskaitykite laišką dar kartą, išmeskite tai, kas nebūtina, ir ištaisykite klaidas – jų tikrai rasite! Ilgesnė informacija, nuotraukos, piešiniai ir pan. turėtų būti siunčiami kaip elektroninių laiškų priedai. Siunčiant priedus, reikia laiške apie tai informuoti. Tiek prie elektroninio, tiek prie paštu siunčiamo laiško priedus pridedame, o ne prisegame. Taigi pasakymų prisegti, prisegtukas ir kt. dalykinėje kalboje reikėtų vengti. Informacinių technologijų specialistai įspėja nesiųsti brukalų (angl. spam), nes tai gali pakenkti įstaigos, įmonės įvaizdžiui ir kelti pavojų siuntėjo pašto serveriui patekti į vadinamuosius juoduosius sąrašus. Akivaizdu, kad taisyklingai parašyti elektroniniai laiškai gerina asmeninį darbuotojo ir visos įstaigos, įmonės įvaizdį, padeda išvengti bendravimo nesusipratimų. 116 Laikykimės minėtų taisyklių – ir bendravimas elektroniniu paštu taps paprastesnis, greitesnis ir solidesnis. 117 Patarimas Jei norite užtikrinti verslo sėkmę – laikykitės elektroninio pašto etiketo. 1.Atsakykite į elektroninius laiškus ir tai darykite GREITAI. Internetas yra greitas. Jis suteikia galimybę gauti informaciją per gerokai trumpesnį laiką nei tradiciniai būdai. Klientai tikisi greitų atsakymų. Atsakymo laikas neturėtų būti ilgesnis nei 48 valandos. Nelaukite mėnesio, nes galite lengvai prarasti pirkėją. 2. NEDELSDAMAS atsakykite į klientų skundus. Užtrukti galite ne ilgiau kaip 24 valandas. Niekas taip neerzina vartotojo, kaip jūsų atsakymo laukimas savaitę ar ilgiau, jei jis nežino, kaip elgtis tam tikroje situacijoje (pvz., jei atsiuntėte netinkamos produkcijos). Jūs galite netekti kliento, jei atsakysite į skundą vėliau nei per vieną dieną. Jeigu nenutuokiate, kaip ištaisyti susidariusią padėtį, bent užmegzkite ryšį su nepatenkintu klientu. Patikinkite jį, kad ši problema sprendžiama, ir, žinoma, spręskite ją. 3. Laiškuose DALYKIŠKAI kreipkitės į esamą ar būsimą klientą. Tinka tokie kreipiniai kaip „Gerbiamasis (-oji) pone (-ia) ...“ Kreipiantis į asmenis, kurių vardų nežinote, patariame rašyti „Gerb. rinkodaros direktoriau“ ir pan. 4. Jei ką nors klientui siūlote nemokamai (pvz., informacijos, produkto pavyzdį), BŪTINAI nusiųskite. Elektroniniu paštu siųskite tą pačią dieną. Jei neturite galimybių siųsti informaciją kasdien, naudokite autoatsakiklį. Nelaukite dviejų savaičių ar ilgiau, per tą laiką potencialus klientas pamirš jus. Nemokamą produkto pavyzdį paprastu paštu išsiųskite tą pačią savaitę. Klientas lauks pašto siuntos ilgiau nei elektroninio laiško, tačiau ne ilgiau kaip savaitę. 5. Potencialiam klientui siųskite TRUMPĄ informaciją apie savo įmonės veiklą. Patartume rašyti taip: „Jeigu Jūs pageidaujate už prieinamiausią kainą sukurti vienintelę, nepaprastą, spalvingą savo kompanijos reklamą, prašom rašyti mums arba aplankyti mūsų tinklalapį, kuriame rasite daugiau informacijos.“ Daugiau informacijos pateikiama tik tuomet, kai klientas jos pageidauja. Svarbu, kad šią trumpą žinutę klientas peržvelgtų laisvalaikiu, nes tada jis turi daugiau laiko apsvarstyti jūsų pasiūlymą. Be to, jums nieko nekainuoja išsakyti savo įspūdžius ar teigiamai pakomentuoti 118 galimų klientų tinklalapį. Pagelbėtų ir tai, jei svečiuodamasis jame įsigytumėte vieną iš tos kompanijos produktų. 6. Jei jums siunčiama kitos kompanijos reklama, bet jūsų nedomina siūlomas produktas ar paslauga, NEKRITIKUOKITE ir nekeikite. Tokiu atveju geriau neatsakykite arba atsakykite taip: „Gerb. pone (-ia) ..., dėkojame, kad informuojate apie savo puikią paslaugą. Šiuo metu neturime galimybių pasinaudoti Jūsų kompanijos paslaugomis, tačiau pasitaikius progai būtinai Jus prisiminsime. Kadangi Jūs aplankėte mūsų tinklalapį, norėtume pasiūlyti ... (pvz., nemokamą mūsų populiariausio augalo pavyzdį; 10 proc. nuolaidą, galiojančią tik šią savaitę auksiniams laikrodžiams)“. Toks atsakymas paverčia parduodančiąją pusę – perkančiąja puse. Siuntėjai bus dėkingi už tai, kad skyrėte laiko atsakyti. Be to, jie gali įsigyti jūsų produktą! 7. PADĖKOKITE tiems, kurie jus apdovanoja, teigiamai apie jus atsiliepia ar kitaip pripažįsta. Darykite tai kuo skubiau. Asmuo, suteikęs jums apdovanojimą ar kaip nors ypatingai paminėjęs jūsų kompanijos vardą, neprivalėjo skirti tam savo laiko. Nedelsiant nusiuntęs padėką elektroniniu paštu, galbūt užsitikrinsite puikius santykius ateityje. Ar tai atima daug laiko? Tik tris sekundes – surinkti žodelį „Dėkojame“ ir nuspausti Send (išsiųsti). 8.VISKĄ DARYKITE iki galo. Susirašinėdamas su klientu elektroniniu paštu, palaikykite nuolatinį ryšį tol, kol problema bus išspręsta. Žmogus bus dėkingas už jūsų rūpestingumą jam ir jo problemai, kad ir kas nutiktų. 9. NESIKREIPKITE į klientą klaidingu vardu. Visuomet iš to asmens laiško išsiaiškinkite vardo ir pavardės rašybą ir įsidėmėkite ją. Žmogus vardas yra ypatingas ir jam labai svarbus bruožas. Jei kreipiatės į klientus klaidingai parašytu vardu, jie manys, kad jums yra nesvarbūs arba jūs esate nedėmesingas smulkmenoms. O tai ne pati geriausia pardavėjo internetu savybė. Nuolat girdite, kad „klientas visada teisus“, „vartotojo nuomonė pati svarbiausia“. Abu šie teiginiai turi būti pritaikyti ne tik bendraujant realioje verslo erdvėje, bet ir tvarkant reikalus internetu. Kiekvieną dieną atsiranda vis naujų konkurentų. Kas nugalės? Žinoma, tie, kurie yra mandagūs ir pagarbūs visiems. 10. ATMINKITE, tai, kaip jūs tvarkote reikalus su žmonėmis internetu (el. paštu), parodys, koks jūs esate iš tiesų. Jeigu jūs neigiamai įvertinate konkurentą, vartotojas gali nebegerbti jūsų kaip verslininko. Pagaliau kas gali užtikrinti, kad kita neigiama replika nebus apie patį klientą? 119 120 5. POBŪVIŲ ETIKETAS Etiketo subtilybės prie stalo, elgesio manieros, geras tonas valgant – ar tai kam nors dar rūpi? Kaip mes tai suprantame šiandien? Būtų per daug drąsu sakyti, kad valgymo kultūrai šiandien Lietuvoje neskiriama jokio dėmesio. Tačiau drįsčiau teigti, jog dėmesio skiriama tikrai per mažai. Jei etiketo stoka valgant puikiai matoma „aukščiausiame“ elito sluoksnyje – Lietuvos Vyriausybės, Seimo valgyklose, stebint, kaip nelabai gražiai valgo valdžios žmonės, tai ką bekalbėti apie mūsų kasdienybę – kaip elgiamės prie stalo būdami su šeima ar draugais, galbūt universiteto ar darbovietės valgykloje, oficialesnėje aplinkoje, o kartais ir visai rimtuose susibūrimuose. Nemenka problema ir ta, kad mes patys nejuntame pakankamo poreikio išmanyti etiketą prie stalo ir dėl to nesidomime šiuo klausimu. Mes kasdien patenkame į įvairiausias situacijas ir neretai tenka pasukti galvą, kaip derėtų elgtis. Kad ir kaip ten būtų, visuomet lengviau, kai išmanai jau išbandytas ir įprastas gero tono taisykles, nes tik išmanydamas gali retkarčiais jų taip griežtai nesilaikyti. Gražiai padengtas stalas – tai ne naujųjų laikų išradimas. Puotos pradėtos rengti, kai tik žmogus išmoko įžiebti ugnį. Ištaigingi banketai jau buvo įprasti senovės Egipto faraonų rūmuose, tačiau dar nebuvo naudojami stalo įrankiai. Įvairiose šalyse ir epochose rutuliojosi 121 skirtinga stalo kultūra, kuriai priklauso tiek valgymo bei gėrimo papročiai, tiek elgesys ir tvarka prie stalo. Ilgą laiką žmonės į etiketą apskritai rimtai nežiūrėjo, o aštuonioliktojo dešimtmečio pradžioje juo imta vėl domėtis. Šiandieninis stalo etiketas pagrįstas įvariais aspektais, kaip, pavyzdžiui, patogumo, tvarkingumo, higienos, pagarbos stalo kaimynui ir kitais estetiniais reikalavimais. Be to, elgesio prie stalo taisyklės nuolat laisvėja ir paprastėja. Stalo etiketas dažniausiai priklauso nuo šalies papročių, tradicijų bei nacionalinės virtuvės ypatumų. Vis dėlto yra ir nemažai bendrų, nekintamų taisyklių, kurių laikomasi daugelyje šalių. Tik reikia visada prisiminti – svarbiausia santūrumas ir pagarba kitos valstybės atstovams. Tai galima, to negalima – sunku apibrėžti etiketo taisykles, nes jos nuolat kinta. „Nesikūprink prie stalo!“, „Nesisupk ant kėdės!“, „Nuimk alkūnes nuo stalo!“, „Nekalbėk pilna burna!“ ir taip toliau… Regis, tai pirmosios mūsų mamų pamokos, išgirstos kilnojant vaikišką šaukštą prie stalo. Ko gero, šiandien nerasime tokių universalių taisyklių, kurių laikydamiesi bet kokioje aplinkoje ar žmonių draugijoje elgsimės ne tik deramai, bet ir gerai bei teisingai. Kiekviena konkreti situacija – tai naujas elgesio taisyklių išbandymas. 5.1. Priėmimų rūšys Pagal tarptautinį protokolą įvairios vaišės, pobūviai, banketai vadinami priėmimais. Jie rengiami kokio nors asmens garbei, nacionalinių ar kalendorinių švenčių, sutarčių pasirašymo, vizitų, jubiliejų, įkurtuvių ir įvairiomis kitomis progomis. Priėmimai skirstomi į stovimus ir sėdimus, dieninius ir vakarinius. Dieniniai stovimi priėmimai tai „Taurė šampano“ ir „Taurė vyno“.Šių priėmimų protokoliniai reikalavimai iš esmės vienodi. Skirtumas tas, kad pirmasis rengiamas kokia nors proga, taip pat ir kokiam nors asmeniui ar atvykusiai delegacijai pagerbti, o „Taurė vyno“ – nelabai svarbia proga arba visai be progos. „Taurė šampano“ priėmimo metu svečiai vaišinami šampanu, baltuoju ir raudonuoju vynu, sumuštiniais, pyragaičiais, sūriu, vaisiais. Šampanas dažniausiai geriamas iškilminga proga, todėl atsisakymas gali būti suprastas kaip nepagarba asmeniui ar įvykiui. Valgius ir gėrimus išnešioja padavėjai. Apranga gali būti kasdieninis kostiumas ar suknelė, arba, kitaip tariant, darbinė. Priėmimo pradžia apie 12 val. ir trunka apie 1 valandą. Vakariniai stovimi priėmimai– tai kokteilis, furšetas ir bufetas (švediškas stalas). 122 Kokteilis tinka kam nors pagerbti, jis dažnai rengiamas prieš labdaringus spektaklius ar koncertus. Tai pats praktiškiausias būdas priimti ir pavaišinti daug žmonių. Į neoficialų kokteilį galima pakviesti ir telefonu, o į oficialų paprastai siunčiamas kvietimas, kuriame gali būti nurodyta ir aprangos forma. Gėrimus išnešioja padavėjai: tai kokteiliai, šampanas, vynas. Kartais įrengiamas gėrimų baras. Jame gali būti ir vyno, ir stipriųjų gėrimų. Svečiai gėrimus įsipila patys, nebent yra aptarnaujantis personalas. Užkandžiai ruošiami tokie, kad nereikėtų įrankių, nebent gali būti mažų šakučių ar smeigtukų mažiems sumuštiniams ar įdarytiems kiaušiniams paimti. Pradžia 17–18 val., trukmė – 2 valandos. Furšetai – patys populiariausi priėmimai ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šalių. Šio priėmimo metu valgoma tik šakutėmis. Furšeto metu patiekiama ne mažiau gėrimų nei kokteilių vakarėlyje, o užkandžių – kur kas daugiau. Serviruojamas vienas didelis stalas, kuris uždengiamas beveik siekiančia grindis staltiese. Stalą galima statyti salės viduryje arba palei sieną, paliekant nedidelį tarpą aptarnaujančiam personalui. Stalas serviruojamas taip, kad svečiams būtų patogu ir nereikėtų grūstis prie stalo. Šeimininkas priėmimo pradžioje turėtų stovėti prie įėjimo į salę ir sutikti svečius. Šeimininkas iš karto siūlo paimti taurę šampano ar vyno iš šalia stovinčio padavėjo arba netoliese esančio stalelio. Svečiai vaišinami 3–4 šaltaisiais žuvies patiekalais ir 3–4 mėsos patiekalais, įvairiomis mišrainėmis, daržovėmis, vaisiais, pyragaičiais. Svečiai apsitarnauja patys, padavėjai tik pakeičia indus, papildo užkandžių lėkštes, įpila gėrimų, įdeda ledų. Gėrimams ir taurėms turėtų būti dengiamas atskiras stalas – baras arba gėrimus padavėjai turėtų siūlyti pasiimti nuo padėklų. Tačiau dėl vietos stokos kartais gėrimai bei taurės sustatomi ant užkandžių stalo. Jei pobūviui rengti skiriamos kelios patalpos, kitoje patalpoje gali būti dengiami alaus ir deserto stalai. 123 Vaisiai patiekiami taip, kad svečiui būtų patogu paimti: vynuogės sukarpomos po dvi tris uogas, melionai, obuoliai, kriaušės, mandarinai padalijami ir sudedami į tam skirtus indus – vazas ant kojelių ar kelių aukštų lėkštes. Galima patiekti ir įvairių vaisių vėrinukų. Gražiai patiekti vaisiai galibūti ne tik puikus patiekalas, bet ir stalo puošmena.Jei patalpoje statomi keli stalai, tarp jų turi būti maždaug 1,5 m tarpai. Stalai gali būti pastatomi keliais būdais. Furšeto privalumas – laisvas bendravimas. Tačiau po to, kai jau pasakomos kalbos ir paskelbiami tostai, renginio šeimininkai turėtų skirti šiek tiek dėmesio kiekvienam svečiui. Apranga nurodoma kvietimuose. Prasideda tarp 17–19 val. ir trunka apie 2 valandas. Bufetas (švediškas stalas) – tai vadinamasis pobūvis, kai maistas sudėtas ant stalo, o svečiai apsitarnauja patys. Švediškas stalas gali būti rengiamas restoranuose, kavinėse, viešbučių restoranuose, per įvairias šventes. Kitaip šis pobūvių tipas dar vadinamas bufetu. Gali būti įvairių švediškų stalų – šaltųjų užkandžių, salotų, žuvies, šventinis, karštųjų patiekalų, įvairių patiekalų, pusryčių. Pats populiariausias – švediškas pusryčių stalas. Šio tipo stalas (kaip ir furšetinis) dengiamas ilga staltiese ( 5–10 cm iki grindų), puošiamas masyviomis gėlių puokštėmis. Staltiesės gali būti baltos, spalvotos ar net languotos. Švediškas stalas statomas visiems gerai prieinamoje vietoje, gali turėti kelis paaukštinimus. Stalus galima statyti keliais būdais: Nuo furšeto bufetas skiriasi tuo, kad susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis – susitikimas su garsiu žmogumi, koncertas ar filmo peržiūra, antroji – vaišės. Svečiai prieina prie stalo, kairiąja 124 ranka ima servetėlę, ant jos deda lėkštutę, prieš tai į ją įsidėję valgomuosius įrankius. Įsidėję maisto dešiniąja ranka jie ima taurę su vynu, sultimis ar kitokiu gėrimu. Valgant galima prisėsti prie mažų staliukų, įsitaisyti ant sofų, fotelių. Prasideda tarp 17–19 val., trunka apie 2 valandas. 5.2. Mes pakviesti Svarbiausios susibūrimų, draugijų, visuomeninių renginių formos ir kaip joms pasirengti KVIESTINĖ VAKARIENĖ PRIVAČIAME RATE ● Punktualumas; toleruojamas 15 min. vėlavimas; jei vėluojate daugiau, praneškite telefonu. ● Rūbai – iškilmingi: vyrams kostiumas (jokių kombinacijų). ● Dovana – taip; tai gali būti tik gėlių puokštė. Jei kviečia geri draugai, tuomet ir tinkama dovana. ● Valgymas ir gėrimas – taip; pilnas meniu, vynas ir t.t. ● Kontaktai –visi bendrauja vieni su kitais, kadangi visi pažįstami. ● Kiti asmenys – ne. Be šeimininkų leidimo nieko su savimi neatsivedame. ● Išeiti ne anksčiau nei valandą po vakarienės. Juk atėjome ne pavalgyti. PRIĖMIMAS Pavyzdys: Miesto įkūrimo jubiliejaus proga meras 11.00 val. iš ryto visus kviečia į priėmimą. ● Punktualumas –taip, toleruojamas poros minučių vėlavimas. ● Rūbai – iškilmingi, bet nebūtinai tamsūs. ● Dovana – ne; ● Valgymas ir gėrimas – švediškas stalas, gėrimai su sumuštiniais. ● Kontaktai – ne automatiškai; reikalinga individuali iniciatyva. ● Kiti asmenys – ne. ● Išeiti galima iš karto pasibaigus priėmimui ir paspaudus ranką merui bei garbės svečiams. 125 ŠVENTINIS AKTAS Pavyzdys: Universiteto rektorius bendradarbiavimo sukaktuvių proga kviečia vakarinei programai su kalbomis ir muzikiniais intarpais. ● Punktualumas – taip; šiuo atveju truputį anksčiau nurodyto laiko. ● Rūbai – iškilmingi, bet ne vakariniai. ● Dovana – ne. ● Valgymas ir gėrimas – nėra reikalo net minėti. ● Kontaktai – nedaug galimybių. ● Kiti asmenys nepageidaujami. ● Išeiti pasibaigus programai. IŠKILMINGAS BALIUS ● Punktualumas – vėlavimas toleruojamas iki 20 min. ● Rūbai – vakariniai tualetai, smokingai ir ilga vakarinė suknelė. ● Dovana – ne. ● Valgymas ir gėrimas – taip. ● Kontaktai – tik riboti, tačiau galimi. ● Kiti asmenys – ne. ● Išeiti galima bet kuriuo laiku. VERNISAŽAS ● Šiuolaikinio meno parodos atidarymas. ● Punktualumas – vėlavimas labai toleruojamas. ● Rūbai – madingi, prašmatnūs, neįprasti, netradiciniai. ● Dovana – ne. ● Valgymas ir gėrimas – tik smulkmenos. ● Kontaktai – įmanomi, esant asmeninei iniciatyvai. ● Kiti asmenys – taip. ● Išeiti po pasveikinimo ir, jei galima, po kalbų. ĮMONĖS JUBILIEJUS ● Vakare elegantiškame viešbutyje. ● Punktualumas – toleruojamas minimalus vėlavimas. 126 ● Rūbai – tamsus kostiumas, galimas smokingas ir trumpa vakarinė suknelė. ● Dovana – ne. ● Valgymas ir gėrimas – iškilmingi. ● Kontaktai – geri. ● Kiti asmenys – ne. ● Galima išeiti įvykdžius numatytos programos punktus arba po iškilmingos vakarienės. Bendradarbiams – išvykus valdybai arba vadovams. 127 5.2.1. Laikysena prie stalo Kaip ir visko, reikia mokytis netgi taisyklingo sėdėjimo prie stalo. Keletas patarimų: ● Laikysena. Sėdėkite tiesiai, kiek palinkę į priekį, t.y. neatsilošus ant visos kėdės. Nuo krūtinės iki stalo turi būti tarpas per plaštaką. Sėdėkite ramiai ir nevažinėkite su kėde. ● Galva. Galvą laikykite tiesiai, nereikia baimintis, kad sutepsite baltą staltiesę. Kai valgai nosį į sriubą įmerkęs, kaimynas gali prarasti apetitą. Kai kuriose šalyse apie valgymo kultūrą sprendžiama netgi pagal tai, kiek žmogus palinkęs viršum lėkštės: kuo arčiau lėkštės – tuo prasčiau atrodo. Svarbu ne vien tai, ar sugebi valgyti nesitaškydamas ir nedrabstydamas maisto. ● Rankos. Rankas laikykite ne po stalu, o ant jo. Nedera stalo ramstyti alkūnėmis ir ant jo užsidrėbti. Valgydami alkūnes laikykite prispaudę prie šonų. Jei kairiąja ranka nevalgote, laikykite ją iki plaštakos ant stalo krašto. (Kai kuriose Azijos šalyse kairioji ranka laikoma nešvaria ir todėl jos vieta ne ant stalo, o ant kelių.) Jei norime pasiekti atokesnį dubenį, netiesiame rankos virš kaimyno lėkštės, o prisimename, kad Dievas mums suteikė ir kalbos dovaną. ● Pirštai. Pirštus laikykite ramiai, nebarbenkite jais į stalą, nežaiskite su valgomaisiais įrankiais. ● Kojos. Sėdėkite suglaudę kojas, nedera po stalu jų ištiesti, sukryžiuoti ar uždėti vieną ant kitos. Kojomis netabaluokit, nejudinkit pagal muzikos taktą. Laikykite jas suglaustas netoli kėdės. ● Batai. Kad ir kaip spaustų batai, prie stalo nenusiaukite. ● Švarkas. Vyrų švarkų sagos gali būti atsegtos. Tačiau nedera atsagstyti liemenės ar marškinių, kad ir kaip karšta būtų. Kylant nuo stalo ar pakylant sakyti kalbą (tostą), švarką būtina užsegti. Blogiausi įpročiai Kad nesugadintumėte geros nuotaikos prie stalo: ● Nekramtykite kramtomosios gumos ● Nešnabždėkite ranka prisidengę burną ir nesikuždėkite su kaimynu ● Negadinkite oro ● Nekrapštykite nosies ● Nekramtykite nagų ● Neriaugėkite 128 ● Nečepsėkite ● Nebrūžinkite kojomis ● Mobiliuoju telefonu kalbėkite tik kraštutiniu atveju Jei valgant nukentėjo makiažas, galima žvilgtelėti į veidrodėlį ir truputį pasidažyti lūpas, nors mandagiau tai būtų daryti kitoje patalpoje, ypač dažytis ar šukuotis. Beje, nereikia gausiai kvėpintis, mat kvepalų aromatas gali nustelbti gardžius valgių kvapus. 5.2.2. Servetėlės Pirmiausia servetėlės pradėtos naudoti Senovės Romoje ir jos buvo asbestinės (iš nedegios medžiagos). Norėdami išvalyti tokią servetėlę, romėnai ją paprasčiausiai įmesdavo į ugnį. Kadangi asbestas – nedegi medžiaga, nešvarumai sudegdavo, o servetėle vėl būdavo galima naudotis. Šiandien servetėlės yra popierinės ir medžiaginės. Prieš prasidedant pietums, servetėlė guli ant stalo – ji yra būtina stalo serviruotės dalis. Dažnai jos būna sulankstytos labai gražiai ir atrodo per daug dailiai, kad būtų galima jomis naudotis. Tačiau servetėlė kaip tik ir yra skirta tam, kad ja naudotųsi. Įprastas judesys, siekiant paimti servetėlę tik atsisėdus prie stalo, parodo svečio užstalės kultūros supratimą. Atsisėdę prie stalo paimkite servetėlę, išskleiskite ją ant kelių. Tik ant kelių ir niekur kitur. Negalima: ● Servetėlės užkišti už baltinių apykaklės ● Prisegti ją prie kaklaraiščio segtukų ● Vieną kraštą pakišti po lėkšte ● Visiškai ja nesinaudoti Servetėlė apsaugo drabužius, be to, ja nusišluostome burną. Įprastai su servetėle elgiamės taip: ● Prieš pradedant valgyti, servetėlė išlankstoma ir perpus sulenkta (valgant pietus) ar visiškai ištiesta (valgant pusryčius) padedama ant kelių. ● Jei valgydami išsitepame pirštus, atsargiai juos nusivalome į viršutinę servetėlės dalį, jos nekeldami. ● Norėdami nusišluostyti, perlenkiame servetėlę ir kilstelėję prispaudžiame prie lūpų. Jei yra vienkartinės popierinės servetėlės, šluostomės į jas. Valgydami riebius patiekalus (taip pat salotų lapus su acto ir aliejaus padažu), pirma imkitės servetėlės, o tik po to taurės vyno. Lūpų ar 129 pirštų antspaudai ant taurės – menkos kultūros požymis. Taip pat prieš gerdama nusivalykite lūpas, jei esate pasidažiusi. ● Jei pietų metu turite pakilti nuo stalo, servetėlę, lengvai ją sulankstę nešvaria puse į vidų, padėkite ant kėdės dėl higieninių sumetimų švariąja puse. Kartais kartu su dubenėliu vandens atnešama ir antroji servetėlė. Ji skirta pirštams nusausinti, jei kažką valgėte rankomis. Panaudota medžiaginė servetėlė perlenkiama ir padedama pagrindinės lėkštės kairiojoje pusėje. Tačiau nereikia jos lankstyti pagal senas lenkimo linijas ar figūriškai. Popierinė servetėlė suglamžoma arba sulankstoma į mažą gumulėlį ir paliekama lėkštėje, iš kurios buvo valgyta. Susėdus prie stalo, indai ir įrankiai servetėlėmis niekada nevalomi, tai įžeistų šeimininką. 5.2.3. Dubenėlis pirštams nusiplauti Kai kuriuos patiekalus ne tik galima, bet ir reikia valgyti pirštais. Nenustebkite ant stalo pamatę specialų dubenėlį pirštams nusiplauti. Tai nedidelis stiklinis arba metalinis dubenėlis su vandeniu, pripiltas daugiau kaip iki pusės. Jis stovi vidutinio dydžio lėkštėje ant servetėlės, kuria taip pat galima naudotis. Į indą pilamas šaltas arba šiltas vanduo – žiūrint ką valgote; jei maistas riebus, gelbsti šiltas vanduo ir citrinos griežinėlis. Dubenėliai pirštams nusiplauti padedami visiems svečiams prieš patiekiant pietus. Vienus patiekalus galima valgyti pirštais, o kitus, jei nenorite pasirodyti netašytas stuobrys, – tik su peiliu ir šakute. Ašakų, alyvų ar kitų vaisių kauliukų nedera iš burnos išimti pirštais, o juo labiau išspjauti. Geriau daryti taip: ranka prisidengę burną nevalgomą smulkmę išspjaukite ant šakutės ar šaukšto ir nepastebimai padėkite ant lėkštės krašto. Ašakas galima iškrapštyti pirštais, tik nepamirškit prisidengti burną. Jeigu prieš jus dubenėlis pirštams nusiplauti, drąsiai galite valgyti rankomis. 5.2.4. Dantų krapštymas XVII amžiuje didikai į svečius nešdavosi sidabrines ar paauksuotas šakutes, kuriomis ne tik prilaikydavo maistą, bet ir krapštydavosi dantis. Tačiau šiandien niekas jokiais įrankiais dantų nerakinėja, net ir prisidengęs burną. Kažin ar kitiems malonu stebėti šią procedūrą. Tai yra menkos kultūros požymis, tad geriau tai daryti kur nors toliau nuo stalo. 130 Dantims krapštyti naudokite dantų krapštukus Tačiau jais irgi nepiktnaudžiaukite – turėdamas dantų krapštuką visą vakarą burnoje neparodysite įspūdingų manierų. 131 5.2.5. Jei apdrabstėte stalą ar kaimyną Jei neatsargiai dėdamiesi maistą iš bendros lėkštės apdrabstėte staltiesę, nukritusių gabalėlių ant stalo nepaliekame. Juos padedame ant savo lėkštės krašto, o dėmėtą staltiesę pridengiame servetėle. Netyčia sutepę kaimyno drabužį, nepuolame valyti ir perdėtai apgailestauti – tik mandagiai atsiprašome. Nukentėjusiojo reakcija taip pat turėtų būti santūri: „Nieko tokio!“ 5.2.6. Pokalbiai prie stalo Kalbant su kaimynu, nedera atgręžti nugaros kitam, reikia tik pasukti galvą į pašnekovo pusę. Nedera šnekėtis su priešpriešais sėdinčiais, taip pat pasilenkus arba atsilošus per kaimyno nugarą. Su kitais svečiais bendraujama jau pakilus nuo vaišių stalo. Prie stalo būtina vengti politinių diskusijų, reikia atrasti kiek galima „neutralesnes“ temas, kurios būtų visiems įdomios ir pakankamai aktualios. Taip išlaikoma gera pobūvio atmosfera. Vyras visada skiria daugiau dėmesio moteriai, sėdinčiai jam iš dešinės. Pilna burna geriau nekalbėti, kalbant – nekramsnoti. Nevalgome ir tada, kai kažkas sako kalbą ar tostą (beje, kartais iš tokių vaišių galima grįžti ir alkanam...). 5.2.7. Stalo palikimas pietų metu Valgant nuo stalo keltis nederėtų. Tačiau jei būtinai reikia, sulaukite tinkamo momento, pavyzdžiui, pertraukos tarp dviejų patiekalų. Restorane stalas nukraustomas ir ruošiamas kitam patiekalui tada, kai baigia valgyti visi svečiai. Jei svečias pakilo nuo stalo, bet jo įrankiai nerodo, kad galima nunešti lėkštę, visi likusieji turi jo laukti. Padavėjas neturi nukraustyti stalo, kol nebaigs valgyti nors vienas lankytojas. Kai restorane pietaujama dviese, mandagus žmogus, pakildamas nuo stalo, visada atsiprašys. Pakanka kelių žodžių: „Atsiprašau, aš tuoj grįšiu.“ „Atsiprašau, aš trumpam jus paliksiu.“ Jei pietaujate su daugiau žmonių, kildami atsiprašykite šalia sėdinčio žmogaus. Stodamiesi atstumkite ar kilstelėkite kėdę kuo tyliau. 5.2.8. Rūkymas Šiuo metu Lietuvos įstatymai draudžia rūkyti viešose vietose, tad klausimas, ar galima rūkyti restorane, kavinėje ar kitoje maitinimo įstaigoje, yra nediskutuotinas. 132 Jei esate kitokio tipo uždarame vakarėlyje, prie stalo taip pat draudžiama rūkyti tol, kol nebus paduota kava. Nedideliame draugų būryje galima ir dūmelį užtraukti, tik prieš tai vertėtų susimąstyti, ar užsirūkius neatbuks skonio receptoriai. Net su pažįstamais sėdėdamas prie bendrojo stalo rūkalius turi paklausti, ar galima rūkyti. Jei bent vienas žmogus netoleruoja rūkalų kvapo, rūkyti negalima. Apskritai, žinodamas, kad tabako kvapas nepageidautinas, rūkalius susipras rūkyti kitur. Jei šeimininkas nepageidauja, kad namuose būtų rūkoma, jis nieko neįžeis tai pasakydamas svečiams. Galbūt kviečiant svečius vertėtų iš anksto užsiminti: „Nesupykite, bet mūsų namuose nerūkoma.“ Jeigu ant stalo stovi peleninė, vadinasi, rūkyti galima. Tačiau nepamirškite, kad peleninės skirtos ne graužtukams ir kitokioms šiukšlėms. 5.2.9. Tostai Istoriniai šaltiniai teigia, kad tostai buvo žinomi jau senovėje. Cezario valdymo laikais gerti į sveikatą buvo privaloma pagal įstatymą. Susidaužti taurelėmis – išvaikyti piktąsias dvasias. Tostai išliko iki mūsų dienų. Žodis tostas (angl.toast) reiškia paskrudintą duoną. Žinomas paprotys įdėti pakepintą duonos riekelę į taurę vyno, kad jis įgautų kvapą. Geriant į kieno nors sveikatą, reikėjo išgerti taurę ir suvalgyti įmirkusią riekelę. Dar iki šiol Anglijoje kai kada į gėrimą dedamas skrebutis. Tostai sakomi pusryčių, pietų, vakarienės ir kitų priėmimų metu. Tai daroma pačioje priėmimo pradžioje arba po 10–15 minučių nuo priėmimo pradžios. Stovimuose priėmimuose skelbiami 1–2 tostai (nors tai nėra privaloma), sėdimuose – nuo 2 iki 6. Tostai visada suteikia pobūviui šventiškumo, o tie, kurių garbei jie sakomi, jaučiasi pamaloninti. Pirmąjį tostą paprastai sako pobūvio ar priėmimo šeimininkas, nors tai gali daryti ir šeimininkė. Tostas skiriamas garbei svečio, atvykusio iš kitur, arba šeimos nario, švenčiančio iškilmingą šventę (gimimo dieną, jubiliejų ir t.t.). Taip pat tostas gali būti sakomas tos progos, dėl kurios visi susirinko, garbei. Kalbėdamas aiškiai, garsiai ir suprantamai, tosto sakytojas gali papasakoti ką nors linksmo iš svečio gyvenimo arba pasveikinti jį su sėkme. Sakydamas tostą, šeimininkas atsistoja. Jeigu sunku atkreipti svečių dėmesį, jis gali pabarbenti į taurę nenaudota šakute ar šaukštu. Baigęs sakyti tostą, jis, iškėlęs taurę, pasisuka į tą, kurio garbei tostas skiriamas, ir nugeria gurkšnį vyno. Vėliau jis gali paprašyti kitą asmenį pasakyti keletą žodžių apie garbingą svečią. Tačiau kad paprašytasis nepasijustų nepatogiai dėl 133 neparengtos kalbos, šeimininkas turi paprašyti jį arba ją pagalvoti apie būsimą tostą dar gerokai iki pobūvio pradžios. Tai suteikia galimybę svečiui apgalvoti savo žodžius arba atsisakyti tosto. Besirengiantiems sakyti tostus siūlytume nepamiršti šių patarimų: ● Tosto tekstą galima pasirašyti iš anksto ir jį perskaityti. Žinoma, visada geriau sakyti jį iš atminties ir iš širdies. ● Tostai gali būti trumpi ar šiek tiek ilgesni. Jie turi tikti priėmimo progai, nieko neįžeisti, nebūti labai familiarūs. Paprastai kiti tostai priklauso nuo pagrindinio tosto turinio. ● Jeigu tostas neoficialus, svečiai kelia taures sėdėdami. Iškilmingesnėmis progomis, kai, pavyzdžiui, sveikinami jaunieji, visi svečiai atsistoja ir pakelia taures. ● Mandagus svečias, kurio garbei buvo pasakytas tostas, atsistoja ir taria kelis padėkos žodžius arba iškart po tosto, arba vėliau, baigiant valgyti desertą. ● Oficialių pusryčių, pietų ar vakarienės metu nepriimta susidaužti taurėmis. Jeigu tai daroma, vyro taurė turi būti žemiau negu moters. ● Po tosto nebūtina išgerti visą įpiltą gėrimą. Pakanka pakelti taurę prie lūpų. ● Tostų gėrimai – vynas ir šampanas, bet ne konjakas ar alus. ● Jei priėmimas vyksta pagal protokolą, negeriantis žmogus po kiekvieno tosto pakelia taurę ir, palietęs ją lūpomis, vėl pastato. Negeriantys alkoholio svečiai gali gerti vandenį ar kitus nealkoholinius gėrimus. ● Tuo metu, kai sakomos kalbos ar skelbiami tostai, neleistina kalbėtis, pilstyti gėrimus, valgyti. Jeigu tektų sakyti tostą viešint svetimoje valstybėje arba kviestiniuose pietuose užsienio svečio garbei, o jūs nemokate jo gimtosios kalbos, pasistenkite bent „Į Jūsų sveikatą!“ pasakyti svečio gimtąja kalba. Frazės „Į Jūsų sveikatą“ atitikmenys kai kuriomis kalbomis (pateikta pagal tarimą): Australijoje – cheers Olandijoje – proost Graikijoje – kalymata Prancūzijoje – a votre sante arba salud Italijoje– salute arba cin cin Portugalijoje – salud (familiariau) Suomijoje – kippis Ispanijoje– salud Švedijoje – skoal Japonijoje – kampai Turkijoje – šerefe Kinijoje – gambai Vokietijoje – prosit (su alumi) arba Lenkijoje – na zdrowie cum vol (su vynu) 134 135 5.2.10. Apranga Vakarinis puošnumas – tai ne tik savo skonio demonstravimas, bet ir atitinkamas etiketo taisyklių išmanymas. Gavusi kvietimą į pobūvį su pastaba, jog apranga – vakariniai drabužiai, moteris sunerimsta: mintys, kaip tinkamai apsirengti, kokiais papuošalais pasidabinti, neduoda ramybės. Norisi atrodyti grakščiai, patraukliai, madingai, bet kartu ir nepretenzingai. Vakariniai drabužiai padeda sukurti gerą, šventišką nuotaiką. Jie labiau negu bet kurie kiti rūbai turi atitikti individualias išvaizdos ir charakterio savybes, laikyseną, stilių, suteikti kuklumo arba ekstravagantiškumo. Paprastai vakarinės suknelės siuvamos ilgos, tačiau, atsižvelgiant į progą ir vietą, galimi ir kiti variantai. Vakariniai drabužiai, skirti namų iškilmėms, turi būti ramios, santūrios formos. Juose vengiama labai aštrių spalvinių sprendimų, brangių blizgančių audinių. Be suknelių, kostiumėlių, dėvimi ansambliai iš tamsaus lygaus sijono ir puošnios baltos ar kitos šviesios spalvos palaidinukės su rankovėmis ar be jų. Vakariniam premjeriniam spektakliui tinka puošnesnės, atviresnės vakarinės suknelės, naudojama daugiau dekoratyvinės apdailos. Eilinių spektaklių metu dėvimuose drabužiuose vyrauja neutralios spalvos ir formos. Per kokteilių tipo pobūvius, kurie organizuojami 17–19 val., dėvimos nesudėtingo kirpimo, kokybiško audinio neilgos suknelės. Vakariniai drabužiai, skirti šokių baliams ar kitiems iškilmingiems pobūviams, atspindi pačius įvairiausius sprendimus. Suknelės gali būti labai atviros, paliekami nuogi pečiai, rankos, kaklas, modeliuojami gilūs skeltukai ir pan. Atsisakoma praktišką paskirtį turinčių elementų, tokių kaip rankovės, apykaklės arba joms suteikiama nauja dekoratyvi forma, nepriimtina kukliems kasdieniams modeliams. Prie šių drabužių būtinos papildomos šventinio tualeto detalės. Jos taip pat neturi būti praktinio pobūdžio (pvz., prie ilgos puošnios vakarinės suknelės netinka rankinis laikrodis). Čia dera brangūs papuošalai, blizgioji bižuterija, puošnūs šaliai ir pan. Batelių spalva ir faktūra derinama prie mažų rankinių. Šiuolaikinė vakarinių drabužių mada žavi siluetų paprastumu. Didesnis dėmesys skiriamas audiniams. Jie turi būti labai geros kokybės. Pasirenkant medžiagą, svarbu metų laikas, kuriuo rūbas bus dėvimas (vasarai – lengvesni audiniai, žiemai – storesni). Ypač madingi 136 auksu ar sidabru žvilgantys, taip pat turtingos faktūros audiniai, su įaustais blizgučiais ar metaliniais siūlais, karoliukais. Tradiciniai vakarinių suknelių audiniai – aksomas, brokatas, gipiūras. Šiuo metu populiarūs organza, šifonas, tafta. Kadangi vakariniams drabužiams plačiai taikomas siuvinėjimas, todėl dažniausiai naudojami vienspalviai audiniai, nors galimi ir stambūs efektingi raštai. Šalia visada populiarios juodos spalvos, vakariniams drabužiams taikomos ir kitos sodrios, ryškaus kolorito spalvos, taip pat ir švelnūs pasteliniai tonai. Tai priklauso nuo to, kokio efekto tikimės. Ilgos, sudėtingo kirpimo, su drapiruotėmis vakarinės suknelės dėvimos iškilmingiausiomis progomis – Naujųjų metų sutikimo, vestuvių, jubiliejų metu ir pan. 5.2.11. Dress code Jei jums kada nors teko gauti kvietimą į renginį, tikriausiai jame buvo nurodytas aprangos kodas (dress code). Kam jis reikalingas? Tam, kad tam tikru metu ir tam tikroje vietoje susirinkę žmonės gerai atrodytų interjere ir derėtų tarpusavyje. Aprangos kodas yra tikras išsigelbėjimas, kai dvejojate ar tiesiog nežinote, ką vilkėti. Žinodami, koks aprangos stilius nurodytas kvietime, tikrai neprašausite ir neraudonuosite, į prašmatnų pokylį atėję su paprastais džinsais. Nesijaudinkit, mes padėsime tinkamai pasirinkti aprangą, kad nepasiklystumėte „dress code`o“ labirintuose. „Formal attire“, „Black tie“ ir „Cocktail attire“ – tai dažniausiai sutinkami „dress code“ terminai, skirti aprangos stiliui nurodyti. Paprasčiau kalbant, šių terminų atitikmenys būtų: formalus, pusiau formalus, neformalus aprangos stiliai. „Formal attire“ Dažniausiai nurodomas kviečiant į dalykinius pietus, verslo susitikimus. Taigi ir apranga privalo būti dalykiška: vyrams – kostiumas, moterims – kostiumėlis. Pagrindinė taisyklė renkantis marškinius – jie turėtų būti šiek tiek šviesesni arba tamsesni už oficialaus susitikimo metu dėvimo kostiumo spalvą. Bateliai tinka tik uždaro tipo! „Black tie“ Aprangos kodas skirtas itin iškilmingoms progoms. Vyrams patartina dėvėti juodą smokingą šilkiniais atlapais ir juodos spalvos kelnes su išilgine šilko juosta per šoną. Avalynė bei 137 kojinės taip pat turėtų būti juodos spalvos. Derėtų apsivilkti baltus smokinginius marškinius ir pasipuošti juoda peteliške. Moterims derėtų rinktis ilgas puošnias sukneles. Suknelės gali būti tiek šviesių, tiek tamsių atspalvių. Bateliai – žinoma, aukštakulniai. Ne mažiau svarbus akcentas – puošnaus audinio šalis ar skraistė bei nedidelė, delne telpanti rankinė. Nepamirškite ir prabangių papuošalų. „Cocktail attire“ Tai mažiausiai formalus aprangos stilius. Šiuo atveju etiketo taisyklės leidžia pasirinkti daug platesnį ir įvairesnį aprangos spektrą. Dažniausiai „Cocktail attire“ kodas nurodomas kvietimuose į gimtadienius, šventinius vakarėlius, pristatymus ir t.t. Vyrams patariama vilkėti klasikinį kostiumą arba tamsaus atspalvio švarką. Kaklaraištis tikrai nepakenktų. Kadangi šis stilius nėra labai formalus, tai ir kaklaraištį galima rinktis ne niūrios spalvos, o ryškesnį, labiau išsiskiriantį. Galimas variantas – prabangus šalikas, aprangai suteiksiantis tam tikrą išskirtinumą. Moterims tiktų trumpos elegantiškos, moteriškumą pabrėžiančios suknelės, vos siekiančios kelius arba kiek žemiau jų. Vilkint tokią suknelę reikėtų nepamiršti pagrindinio „cocktail“ aprangos stiliaus principo – kuo trumpesnis suknelės ilgis, tuo kuklesnė jos iškirptė ir atvirkščiai. Rekomenduojama rinktis klasikinius uždarus batelius. Nepamirškite – bateliai turi derėti prie suknelės. Ir jokių raštuotų pėdkelnių! 5.2.12. Arbatpinigiai – tradicija ar būtinybė Šis žodis pradėtas vartoti Anglijoje. Kol dar nebuvo pašto tarnybos, laiškai buvo įduodami karietos vežikui, o „dėl greitumo“ pridedamas šilingas. Tačiau atlyginimas už paslaugą, be abejo, turi gilesnes šaknis. Žinomos trys arbatpinigių davimo tendencijos: europietiška (arbatpinigiai mažesni), amerikietiška (arbatpinigių negailima) ir rytietiška (arbatpinigių išsireikalaujama). Visose pasaulio šalyse egzistuoja panašios arbatpinigių davimo ir ėmimo taisyklės, su kuriomis priversti taikstytis net ir tie, kurie yra kategoriškai nusiteikę prieš arbatpinigių davimą. Nors tikslus arbatpinigių kiekis nenustatytas, yra kelios bendros taisyklės. Pirmoji ta, jog daugelis žmonių – padavėjų, taksi vairuotojų – tikisi arbatpinigių, kurie padidina jų minimalią algą. Antroji taisyklė – arbatpinigiai nėra privalomi. Tai apdovanojimas už gerai atliktą paslaugą. Trečioji taisyklė – arbatpinigiai leis jums tikėtis geresnio aptarnavimo ateityje. 138 Duodant arbatpinigius svarbu žiūrėti žmogui į akis ir išreikšti dėkingumą. Malonus žodis ne mažiau svarbus už pinigus ir bus prisimenamas dar ilgai po to, kai arbatpinigiai jau bus išleisti. Duoti ar neduoti arbatpinigių Restorane turite žinoti, kiek procentų arbatpinigių nuo jūsų sąskaitos reikia palikti padavėjams. Atrodo, jog šis klausimas neramina kiekvieną, besilankantį viešose maitinimo įstaigose. Štai keletas skaičių, kuriais turėtumėte pasinaudoti palikdami arbatpinigius: 1. Vyno barmenui reikia palikti 15 proc. nuo vyno sąskaitos. 2. Barmenui – nuo 10 iki 15 proc. 3. Restorane duoti arbatpinigiai turėtų sudaryti 7–10 proc. sąskaitos sumos; kuo valgančiojo sąskaita didesnė, tuo mažesnis arbatpinigių procentas. 4. Po privataus pobūvio taip pat paliekame arbatpinigių aptarnaujančiam personalui. Už kiekvieną tiesioginę paslaugą paprastai duodame arbatpinigių taksistui, kirpėjui, drabužininkui, viešbučio tarnautojams ir kt. Prancūzijoje niekas nedraudžia personalui palikti 10–15 proc. didesnę sumą. Patys prancūzai pataria niekuomet nepalikti didesnės nei 11 eurų arbatpinigių sumos, nesvarbu, kokio dydžio buvo sąskaita: 1. Kirpyklose paliekama apie 2 eurai arbatpinigių. 2. Taksi automobiliuose suma apvalinama. 3. Viešbučiuose 1 euras priklauso pasirūpinusiam bagažu asmeniui. 4. Iki 2 eurų – kambarinei. Vokietijoje padavėjai ir barmenai tikėsis 10–15 proc. didesnės sumos, nei nurodyta kliento sąskaitoje, o taksi automobilyje sumą teks apvalinti priklausomai nuo to, kiek truks kelionė. Už kiekvieną tiesioginę paslaugą duodami arbatpinigiai: 1. Kirpykloje užteks palikti 1–2 eurų. 2. Viešbutyje 3 eurus teks palikti bagažo nešėjui. 3. 5 eurai – kambarinei. Italijoje arbatpinigiai restoranuose ir kavinėse nėra privalomi, mat ten padavėjai gauna puikius atlyginimus. Įvairiose šalyse tradicijos skirtingos. Neįmanoma išvardyti visų, kuriems gali būti duodami ir kuriems neturi būti duodami arbatpinigiai, nurodome tik svarbiausius. 139 140 Arbatpinigius duodame: ● vyriausiajam padavėjui, padavėjui, barmenui, vyno padavėjui, pianistui ar prieinančiam muzikantui, drabužininkui, tualeto budėtojui, taksi iškvietusiam restorano ar viešbučio durininkui ir žmogui, pastačiusiam jūsų mašiną aikštelėje; ● viešbučio šveicoriui, pasiuntinukui, kambarinei; ● kirpėjui, manikiūrininkei ir kt.; ● sveikatos klubo treneriui; ● taksi arba nuomoto limuzino vairuotojui; ● automobilių plovyklos darbuotojui, išvaliusiam ir sausai iššluosčiusiam mašinos vidų (paprastai būna dėžutė su užrašu „Arbatpinigiai“); ● vejos pjovėjui; ● žmonėms, kurie gabena maistą iš restoranų ar prekes iš parduotuvių, skalbinius iš cheminių valyklų, skalbyklų, gėles iš gėlių parduotuvių; ● batų valytojui. Arbatpinigių neduodame: ● parduotuvės savininkams, šeimininkams; ● lėktuvų stiuardams ir stiuardesėms (laivų stiuardai, priešingai, arbatpinigius gauna). ● specialistams (gydytojams, stomatologams, mokytojams, teisininkams, buhalteriams, dažytojams, nekilnojamojo turto agentams, kelionių agentams ir kt.); ● ligoninės personalui (padėkoti seserims labai tinka saldainių dėžutė arba vaisių krepšelis); ● laivo pareigūnams; ● traukinių konduktoriams; ● vietinių ar tolimųjų reisų autobusų vairuotojams; ● privataus klubo darbuotojams; ● padavėjams per pobūvį kieno nors namuose; ● teatro, operos, koncertų salės tvarkdariams (išskyrus kai kurias Europos šalis); ● santechnikui, elektrikui arba kitos tarnybos darbuotojui (išskyrus atvejus,kai ateina ne darbo valandomis įvykus avarijai); 141 ● indų surinkinėtojui restorane (išimtis: jeigu berniukas yra toks darbštus ir pareigingas, jog jį pastebite, būtų gražu jam duoti šiek tiek arbatpinigių – juk daugelis jų dirba ir kartu mokosi). 142 Ypatingos situacijos Jeigu kirpėjas ateina sušukuoti į namus, jam reikia duoti arbatpinigių. Jeigu lankymasis namuose įeina į asmens, pavyzdžiui, masažuotojo, mankštos instruktoriaus ar jogos mokytojo, pareigas, arbatpinigių neduodama, tačiau jei jis lankosi pas jus nuolatos, reikia per šventes ką nors padovanoti. 5.2.13. Įrankiai Dvidantės šakutės, išpopuliarėjusios VII amžiuje, tapo neatsiejama rytų valdovo stalo serviravimo dalimi, o XI amžiuje jas perėmė ir italai. 1533 metais Marijos Mediči ir Prancūzijos karaliaus Anri II vestuvių puota labai paspartino šių įrankių naudojimą Prancūzijoje. Žinoma, peiliai atsirado anksčiau. Čia galbūt kartojasi Ievos ir Adomo atsiradimo teorija „kuris pirmiau“. Jeigu galvotume, kad ji – tai šakutė, o jis – tai peilis. Iš tikrųjų viduramžiais peilius nešiojosi kiekvienas asmeniškai. Dėl to stalo serviruotei jie nebuvo reikalingi. Anot legendos, šiai asmeninių peilių užstalės tradicijai galą padarė kardinolas Rišeljė, išleidęs įsakymą serviruoti stalus ir šakutėmis, ir peiliais. Šitaip laikoma šakutė, keliant kąsnį prie burnos O šaukštų atsiradimo istorijoje pirmą žingsnį žengė romėnai pirmajame mūsų eros amžiuje. Ligula – negilus ovalus puodelis su rankenėle – tarnavo jiems valgant sriubas ar tirštą maistą. Valgydami beveik visada naudojamės dviem įrankiais: peiliu ir šakute. Šakutę laikome kairiojoje rankoje, o peilį – dešiniojoje, ašmenimis į lėkštės pusę. Valgydami kai kuriuos 143 patiekalus vietoj peilio naudojame šaukštą. Tuomet šaukštą laikome dešiniąja, o šakutę – kairiąja ranka. Paprastus patiekalus – pudingą, sriubą – valgome viena ranka arba naudodamiesi specialiais įrankiais. Tokiu atveju kairiąją ranką laikome ant stalo krašto. Kai kuriose šalyse yra kitokie įpročiai, pavyzdžiui: JAV įprasta mėsą ir kitus patiekalus prieš valgant supjaustyti. Po to valgoma tik šakute. Kairioji ranka guli ant kelių. Šitaip laikoma šakutė, keliant prie burnos tyrę ar birų garnyrą Taigi atpjauname patiekalo, kąsnelį pasmeigiame šakute ir dedame į burną. Įsidėmėkite: maistas į burną dedamas tik šakute, bet, gink Dieve, ne peiliu. Nebent surengtume viduramžiškus riterių pietus ar kitokią netradicinę puotą, kai galima nepaisyti nei gražių manierų, nei gero tono taisyklių. Valgydami peilio net nekeliame prie burnos – jis skirtas tik patiekalui smulkinti ir prilaikyti smeigiant kąsnį šakute. Jeigu norite padaryti pertraukėlę ar ko nors išgerti, padėkite įrankius į lėkštę kotais į šalis. Kartais ant stalo būna specialus stovelis peiliui. Pavalgę, panaudotus įrankius dedame ant lėkštės, o ne ant staltiesės. Jei sriuba ar saldieji patiekalai patiekiami ant papildomos lėkštės, valgant ar pavalgius įrankiai padedami ant jos. Įrankių gausa Ir štai, praėjus nemažai laiko nuo pirmųjų įrankių atsiradimo, mes jau painiojamės jų daugybėje, gražiai išdėliotoje aplink lėkštę per šventinius pietus. Citrininiai, dalelių apdorojimui, dvišakiai, silkei valgyti, karštų užkandžių ir žuvies patiekalų įrankiai – šakutės, šaukštai, peiliai – tai ne tik būtinybė, bet ir etiketo bei meno šedevrai. Jei ant serviruoto stalo randame keletą to paties tipo įrankių, pradedame valgyti įrankiais, padėtais toliausiai nuo lėkštės, ir iš šalies, pagal patiekalų seką, imame arčiau esančius. Yra du būdai, kaip naudotis įrankiais: 144 ● Kai įrankiai laikomi kaip rašymo priemonė, taigi tarp trijų pirštų. Šis stalo įrankių laikymo būdas patogesnis. ● Kai įrankių kotai laikomi tarp nykščio, smiliaus bei didžiojo pirštų ir remiasi į delną. Taip patogu pjaustyti kietesnį patiekalą. Abiem atvejais nepažeidžiamos gero elgesio taisyklės. Kartais galima valgyti tik šakute (mišrainę, makaronus, omletą ir t.t.), tokiu atveju ji laikoma dešiniąja ranka, tačiau serviruojant būtina padėti ir peilį. Kai patiekalas valgomas peiliu ir šakute, abu įrankiai laikomi rankose visą laiką, netgi ir tuomet, kai maistas imamas tik šakute. Taip 1921 m. buvo priimta laikyti peilį ir šakutę Įrankius dera laikyti tik už kotų. Negalima pirštais liesti peilio ašmenų. Nedera valgomaisiais įrankiais į ką nors rodyti, jais gestikuliuoti. Elegantiški ir rafinuoti stalo įrankiai – bet kokio stalo puošmena. Net jeigu nepaisytume visų etiketo normų, reikia prisiminti vieną pagrindinę taisyklę – kiekvienas įrankis turi būti savo vietoje. O ant stalo turi gulėti dviejų tipų įrankiai: pagrindiniai, kuriais naudojamės valgydami patiekalą, ir pagalbiniai, kuriais naudojamės perkeldami maistą iš vienos lėkštės į kitą, pavyzdžiui, iš bendros salotinės – į savo lėkštę. Jei valgydami pasimetėte tarp įrankių, štai kaip turėtų atrodyti jums reikalingas įrankis: 1. Pagrindiniams įrankiams priklauso užkandiniai, žuvies, vaisių ar desertiniai stalo įrankiai: ● Užkandinis peilis ar šakutė turi būti prie šaltųjų ir kai kurių karštųjų užkandžių – pavyzdžiui, prie keptos veršienos, kiaušinienės ar blynelių. Tokio peilio ilgis maždaug atitinka lėkštės skersmenį. ● Žuvies patiekalams skirtas peilis yra bukas, šiek tiek primenantis lopetėlę, o šakutės dantys trumpi. 145 ● Desertiniai peiliai, šakutės ar šaukštai – saldžių patiekalų serviravimo atributai. Desertinio peilio ilgis maždaug turi atitikti lėkštės, kurioje patiekiamas desertas, skersmenį. Šaukštelis šiek tiek trumpesnis. Desertinio peilio galiukas, priešingai nei skirto užkandžiams, yra užaštrintas, o desertinė šakutė turi tris dantukus. Desertinis peilis ir šakutė dažnai pateikiami prie saldžių pyragų, obuolių pudingo, o desertinis šaukštelis – šalia saldžių patiekalų, kurių nereikia pjaustyti į dalis. ● Įrankiai, skirti vaisiams valgyti, skiriasi nuo desertinių savo dydžiu – jie yra šiek tiek mažesni. 2. Pagalbiniai stalo įrankiai stebina savo įvairove. Patys paprasčiausi ir dažniausiai naudojami – peilis sviestui tepti ir įvairiausios lopetėlės. Yra ir originalesnių, pavyzdžiui, specialios žirklės vynuogėms karpyti. ● Peilis sviestui tepti yra užapvalintos formos ir dažniausiai būna padėtas ant lėkštės su pyragėliais krašto. ● Primenantį pjautuvo formą lenktą peilį-šakutę su dantukais viršuje reikia naudoti gabaliniam sūriui pjaustyti ir dėlioti. ● Peilis-pjūklelis nepakeičiamas pjaustant citrinas. ● Citrininė šakutė – su dviem aštriais dantukais – gelbėja dėliojant citrinos riekeles. ● Austrių, midijų ar šaltųjų žuvies užkandžių šakutės vienas iš trijų dantukų padeda atskirti minkštimą nuo kriauklės. ● Salotų šaukštas skiriasi nuo paprasto tuo, kad yra gerokai didesnis ir dažnai jo galas išsišakoja į tris dantukus. ● Žnyplės konditerijos gaminiams – pats geriausias pagalbininkas, perkeliant skanėstus iš vienos lėkštės į kitą. ● Su vynuogių žirklėmis lengviau atskirti vynuoges nuo šakelės. ● Tiesi lopetėlė skirta perkelti mėsos ir daržovių patiekalus, figūrinė lopetėlė su įpjovomis – žuvies, o kvadratinė lopetėlė – konditerijos gaminius iš vienos lėkštės į kitą Žinoma, sunku būtų mėgautis maistu, jeigu visą laiką atsargiai dirsčiotume, kas, ką su kuriuo įrankiu valgo. Lengviausias būdas atsipalaiduoti prie stalo – žinoti vieną pagrindinę taisyklę – kaip jau buvo minėta, stalo įrankiai būna išdėlioti pagal patiekiamų patiekalų eiliškumą. Svarbiausia pradėti naudotis tais įrankiais, kurie yra toliausiai nuo lėkštės. 146 Čia pateiksime patį įprasčiausią įrankių serviravimo variantą, kurį įsiminę dažniausiai nesuklysite. Tačiau niekada negalima išvengti išimčių, tad stenkitės stebėti situaciją ir neapsigaukite: A – Servetėlė B – Pagrindinė lėkštė C – Sriubos lėkštė ant pagrindinės lėkštės D – Duona ir sviesto lėkštė su sviestui tepti skirtu peiliuku E – Taurė vandeniui F – Taurė baltajam vynui G – Taurė raudonajam vynui H – Šakutė žuviai I – Pietų šakutė J – Salotų šakutė K – Pietų peilis L – Peilis žuviai M – Sriubos šaukštas N – Desertinis šaukštelis ir šakutė pyragui 5.2.14. Įrankių kalba Jei jūs – didelio pobūvio svečias, būtų pravartu žinoti, ką už jus gali pasakyti įrankiai, kuriais naudojatės valgydami. Karštąjį patiekalą jau atnešė, tačiau norėtumėte dar truputėlio daržovių ar bulvių, kurios iš tiesų buvo skanios. Jei karštasis patiekalas patiekiamas didelėje bendroje lėkštėje, supratinga šeimininkė jums įdės tik pusę porcijos. Suvalgius galima pakartoti, kartais įdėti ir į švarią lėkštę. Ir šiuo atveju įrankiais parodote, ar jūs jau esate sotus, ar norėtumėte dar. 147 Šią valgomųjų įrankių kalbą visi supranta: ● „Aš dar nebaigiau valgyti.“ Trumpam nustoję valgyti, įrankius paliekame apverstos V raidės padėtyje, tačiau jos gale – tarpelis. ● „Aš noriu dar. Prašome pakartoti.“ Įrankiai paliekami taip pat V raidės padėtyje, tačiau tarp įrankių galų nėra jokio tarpo. ● „Jau pavalgiau. Lėkštę galite išnešti.“ Pasisotinę įrankius sudedame lygiagrečiai, koteliais į dešinę. Šakutė atverčiama smaigaliais į viršų. Jokiu būdu nepaliekame įrankių, atremtų į lėkštės kraštus. Jei įrankis nukrito ant grindų, nepuolame jo kelti, o paprašome patarnaujančiojo atnešti kitą. Namuose šeimininkė turėtų pati pastebėti tokią svečio “nesėkmę” ir paduoti švarų įrankį. 148 Egzotiški įrankiai Tradiciškais įrankiais naudotis gana paprasta, tačiau ką daryti užsukus į rytietiškų patiekalų restoraną? Be abejo, ir ten galima paprašyti padavėjo mums įprastų įrankių, tačiau kodėl gi nepabandžius ir nepajutus tikros rytietiškos atmosferos ir neparagavus japoniškų ir kinietiškų patiekalų lazdelėmis? Lazdelės laikomos dešiniąja ranka. Vieną lazdelės galą įspraudžiame tarp nykščio ir smiliaus, kitą – tarp bevardžio ir didžiojo pirštų. Kita lazdelė laikoma nykščiu, smiliumi ir didžiuoju pirštu. Svarbiausia nepanikuoti. Kasdien milijonai žmonių valgo lazdelėmis – netgi daugiau nei peiliu ir šakute. Be to, lazdelėmis kuo puikiausiai gali naudotis tiek dešiniarankiai, tiek kairiarankiai. 5.2.15. Taurės Jau senų senovėje gėrimų patiekimas taurėse rodė aukštą kultūros lygį. Taurių pasirinkimas yra labai didelis, tad iškilmingo pobūvio metu būtų geriau jų nesumaišyti. Auksinė taisyklė – kiekvienam gėrimui turi būti tik tam tikra taurė, tad jei nusprendėte gerti vieną ar kitą gėrimą, turėtumėte ieškoti tokių taurių: • Raudonajam vynui tinka truputį išgaubtais šonais taurė, nes esant didesnei indo apimčiai, į vyną patenka daugiau deguonies ir taip daug geriau atsiskleidžia visi šio subtilaus gėrimo kvapai ir skonis. • Baltasis vynas geriamas iš mažesnių taurių. Be to, dažniau jas pripildant, vynas visą laiką būna gaivus ir šviežias. • Šampano taurės turėtų būti aukštos, kad gėrimas gerai putotų, bet „neišbėgtų“. • Degtinė, stipriosios trauktinės geriamos iš taurelių ar mažų stikliukų, kurių talpa yra nuo 20 iki 50 ml. • Likerio taurelės panašios į degtinės, tik šiek tiek didesnės. • Gaiviesiems gėrimams, tokiems kaip sultys, vanduo, gira ir pan., patiekti naudojamos paprasčiausios stiklinės, kurių talpa yra 200–250 ml. • Bokalai alui turi būti pripilami pilni. Jeigu netyčia sudaužėte taurę, mandagiai atsiprašykite, tačiau „neatgailaukite“, nesisiūlykite nupirkti tokią pačią ar net gražesnę. 149 Jei taurėje paliksite bent kelis lašelius gėrimo, parodysite gerą toną. 5.2.16. Valgymas (šaltieji ir karštieji patiekalai) Šaltieji patiekalai Visiems susėdus, šeimininkė ar pobūviui vadovaujantis žmogus pirmiausia pasiūlo valgyti. Prasidėjus šaltųjų patiekalų „maratonui“, derėtų nepamiršti: ● Vaišinantis pirmiausia aptarnaujamos moterys. Negalima versti nei valgyti, nei gerti. Norint patarnauti kaimynei, pirmiausia pasiteiraujama, ar tą patiekalą (gėrimą) ji mėgsta. Atsisakant valgyti siūlomą patiekalą, nebūtina nurodyti atsisakymo priežastį. ● Jei greta sėdintis žmogus paprašo paduoti kokį nors indą su patiekalu, patarnaudami lėkštę (dubenėlį) su maistu imkite iš apačios, stenkitės pirštais nepaliesti lėkštės krašto, tik nykščiu prilaikykite šoną. Jei aptarnaujate greta esantį žmogų, įrankiai turi būti atgręžti į aptarnaujamą svečią. ● Valgiai iš bendro indo imami ne savo, bet ten esančiais įrankiais. Indas prinešamas prie pat lėkštės, kad nenukristų maisto gabaliukai ant staltiesės ir nesuteptų jos. Patiekalas imamas iš krašto, nesirenkant. ● Į savo lėkštę daug maisto neprisikrauname. Visą vaišinimosi laiką stengiamės valgyti taip, kad lėkštės kraštai išliktų nesutepti. Karštieji patiekalai Draugijoje pradedama valgyti tik tuomet, kai visiems svečiams patiekta. Karštąjį patiekalą galima pradėti valgyti, jei aplinkiniai siūlo nelaukti. Jei pobūvyje dalyvauja daug svečių, galima pradėti valgyti, kai aptarnauti nors keli šalia sėdintys svečiai. Šeimininkė, kad maistas neatvėstų, pakartotinai paragina svečius vaišintis. Dedant lėkštę su antraisiais patiekalais, lėkštė pasukama taip, kad pagrindinis patiekalo komponentas būtų arčiau valgančiojo. Todėl valgant lėkštė yra nesukinėjama. Jei neaišku, kaip valgyti nematytą įmantrų patiekalą, galima paklausti padavėjo. Tai geriau nei prasta improvizacija įrankiais. Dar keletas pastebėjimų, ko nevertėtų ar vertėtų daryti: ● Etiketas draudžia aušinti patiekalą arba jį uostyti. ● Jei vaišindamiesi pamatome plauką, nepanikuojame. Niekam to nesakome. Jei įmanoma valgyti toliau, išėmę plauką tai ir darome. Jei ne – liaujamės valgyti, o nuovoki šeimininkė arba patarnautojas tai pastebės, pasiteiraus, kas atsitiko, ir iškart padėtį ištaisys. 150 ● Valgoma 10–15 min. ir tik po to siūloma pripilti bokalus, taures ar taureles, skelbiami tostai. ● Iš mandagumo lėkštėje palikti bent kąsnelį nebemadinga. Tačiau neprivalu ir viską suvalgyti, ką jau kalbėti apie lėkštės „išvalymą“ duonos gabalėliu. ● Nepeikiame maisto, nereiškiame pastabų patarnaujantiems – itin nemandagu kritikuoti kitus. ● Jeigu kažkas paprašys druskos – neieškokite jos, paduokite visą indelį su prieskonių dėžutėmis. Indelį padėkite ant stalo, o ne tiesiai į rankas. Ir jokiu būdu neįsiterpkite, jeigu kažkas kitas kažkam perduoda duonos krepšelį ar druską. Laukite savo eilės. ● Kai patarnaujantysis pilsto kavą ar renka indus, nesistenkite jam patarnauti keldami puodelį ar rūšiuodami nešvarias lėkštes. 5.2.17. Kas ir kaip valgoma Griežtų taisyklių, kaip valgyti įvairius patiekalus, seniai nepaisoma. Puikus pavyzdys – minkštai virtas kiaušinis pusryčiams. Anksčiau etiketo žinovai niekaip negalėjo sutarti, ar kiaušinį lupti, ar nupjauti jo viršūnėlę. Galite laikyti kiaušinį, kaip jums patogiau. Svarbiausia jo nevalgyti sidabriniu šaukšteliu, kuris ne tik pajuoduoja, bet ir sugadina skonį. Taigi leistina gerokai daugiau nei anksčiau, nors anaiptol ne viskas. Valgant ypatingus patiekalus naudojami specialūs įrankiai. Jeigu jums kartais tektų spėlioti, kas jūsų lėkštėje, kas valgoma, o kas ne, jau nekalbant apie tai, kaip naudotis įmantriais įrankiais, nedvejodami kreipkitės į šeimininką ar restorano padavėją. Būtų apmaudu, jei neparagautumėte skanaus patiekalo tik dėl to, kad nežinote, kaip pagal visas taisykles susmulkinti ir valgyti. Tačiau laikai keičiasi ir šiandien dauguma patiekalų dažniausiai pagaminti taip, kad rūpinimasis papildomais įrankiais nenustelbtų mėgavimosi maistu, o patiekalus būtų galima valgyti su įprastais įrankiais: peiliu, šakute ir šaukštu. Toliau abėcėlės tvarka pateikiamas sąrašas patiekalų, kuriuos valgydami galite patirti sunkumų, bei paaiškinimai, kaip su jais susidoroti. Artišokai Valgant artišokus galima apsieiti be peilio ir šakutės. Laikydami artišoką kairiojoje rankoje, dešiniąja vieną po kito skabote jo lapelius. Apatinį mėsingą lapelio galą merkiate į padažą, su pasigardžiavimu jį apčiulpiate (tik tyliai), o viršutinį galą dedate į valgio atliekoms skirtą lėkštelę. 151 Apčiulpę visus lapelius, pirštus nusiplaukite dubenėlyje. Peiliu ir šakute pašalinę plaušus nuo artišoko žiedsosčio, susmulkinkite jį peiliu ir šakute, o kotą palikite lėkštėje. Austrės Austrės – išimtis, jas galima šliurpti. Į kairę ranką paėmę atvožtą austrę, specialios šakutės kraštu atskirkite minkštimą nuo geldelės. Užberkite pagal skonį druskos, pipirų, užlašinkite tabasko padažo ir citrinų sulčių. Minkštimą išsiurbkite kartu su sūrymu. Tuščią kiautą padėkite į atliekų lėkštę, o pirštus nusiplaukite tam skirtame inde. Bulvės folijoje Geriausiai tinka didelės bulvės stora luobele, nes tokią bulvę patogiau iškabinti šaukšteliu. Valgant bulvę prilaikyti kairiąja ranka, šaukšteliu apšlakstyti padažu ir šaukšteliu valgyti. Duona Iš bendros lėkštės duoną pasiimti ranka, padėti į duonos lėkštelę ir valgyti laužiant nuo riekės po nedidelį gabalėlį. Negražu valgyti atsikandant nuo visos riekės. Kvaila imti duoną iš duoninės šakute. Jei bendroje lėkštėje yra bandelių, jas pasiimame ranka, dedame į duonos lėkštelę ir valgome taip pat laužiant nuo bandelės po nedidelį gabalėlį. Fondiu Sūrio fondiu Nedidelius duonos gabalėlius pasmeikite specialia šakute ir įmerkite į fondiu indą. Duoną apvyniokite išsilydžiusiu sūriu, tik atsargiai, kad gabalėlis nenukristų nuo šakutės. Po to šį garbų kąsnelį dedate į lėkštę. Duoną paprasta šakute nuimkite nuo fondiu šakutės. Įsidėmėkite: fondiu šakute nedėkite kąsnio į burną, nes galite nusideginti liežuvį. Kita vertus, nehigieniška tą pačią šakutę vėl merkti į puodą. Mėsos fondiu Mėsą supjaustykite nedideliais gabalėliais ar kubeliais ir pasmeigę šakute įmerkite į puodą. Iškeptą mėsą ištraukite iš aliejaus ir kita šakute nusmaukite į lėkštę.Ir šį kartą nedera fondiu valgyti šakute, nes ji taip įkaistą, kad galite nusideginti liežuvį. 152 Kiniški fondiu Vietoj aliejaus į fondiu indą įpilama vištienos sultinio. Plonai supjaustyti mėsos gabalėliai, įvairios daržovės ar grybai dedami į fondiu kiaurasamčiu ir nardinami į sultinį. Jiems išvirus, išimkite juos ir valgykite peiliu ir šakute. Po to į dubenėlius išpilstomas nepaprastai gardus sultinys. Ikrai Ikrai patiekiami specialiuose indeliuose ant grūsto ledo. Mažučiu šaukšteliu įsidėtikite ikrų į lėkštelę arba užtepkite jų ant skrebučio ar juodos duonos riekelės. Ikrai su nenuluptomis bulvėmis valgomi šakute. Ikrai su blyneliais iš grikių miltų ar bulviniais sklindžiais ir grietine valgomi užkandiniu peiliu ir šakute. Įdarytos avokados Per pusę perpjauta įdaryta avokada patiekiama vidutinio dydžio lėkštėje. Prilaikydami avokadą vidutinio dydžio šakute (arba tiesiog kairiąja ranka), minkštimą išvalgote šaukšteliu (dešiniąja ranka). Kava, arbata Puodelis laikomas už ąselės dešiniąja ranka. Negalima iš karto išgerti visos kavos ar arbatos. Ji geriama nedideliais gurkšneliais. Geriant kavą ar arbatą, būtina išimti šaukštelį iš puodelio ir padėti jį į lėkštelę. Šaukštelis puodelyje ar stiklinėje, kai jus geriate arbatą ar kavą, rodo, kad esate necivilizuotas žmogus. Kiaušinis Kietai virtas kiaušinis valgomas šakute. Minkštai virtas kiaušinis patiekiamas taurelėjedėkliuke, kiaušinio viršus nupjaunamas peiliu ar nukerpamas specialiomis žirklėmis, valgomas šaukšteliu. Krevetės Krevetes išlukštenate pirštais. Į kairiąją ranką paėmę krevetės galvutę, dešiniąja lenkiate uodegos galą prie galvutės, kad perlūžtų nugaros šarvas. Nuo uodegos nulupę šarvą, išimate 153 minkštimą. Tik atsargiai, nes gali ištrykšti syvai! Kad nesuteptumėte drabužių darinėdami krevetes, pakaklėje pasiriškite specialią servetėlę. (Šiuo atveju tai galima.) Moliuskai Kai nuoviro lieka nedaug, moliuskai patiekiami dideliame dubenyje. Išsirinkus moliuską, geldelės imamos rankomis, o jų minkštimas gali būti ištraukiamas lūpomis arba dantimis. Iš kriauklės mėsą galima išimti šakute austrėms. Ar naudositės šakute, priklauso nuo to, kaip stipriai mėsa laikysis kriauklėje ir ar norėsite atrodyti elegantiškai. Kitų moliuskų minkštimas valgomas tuščia geldele. Yra netgi toks žaidimas. Vietoj valgomojo įrankio jūs naudojate dvi sukibusias geldeles, kaip savotiškas žnyples, kuriomis suimate mėsą kitoje kriauklėje ir nutraukiate sąvarą. Tuščios kriauklės sudedamos į atskirą lėkštę. Tuščios geldelės dedamos į atliekų lėkštę. Pavalgius, pirštai nuplaunami specialiame indelyje su vandeniu arba nusivalomi specialia citrinuota šlapia servetėle. Natūralus kotletas su šonkauliuku Iki rusų okupacijos tai buvo tikrasis kotletas. Naudojantis peiliu ir šakute, kepsnį suvalgykite iki šonkauliuko. Norėdami apgraužti kaulą, galite jį imti ranka, o kad neišsiriebaluotų pirštai, kaulo galą apsukite popierine servetėle. Restoranuose kotletai paduodami su papliotėmis, t.y. popieriniais karpiniais ant šonkauliuko. Sovietinis „obščepitas“ lietuviams pateikė kitokį erzacinį „kotleto“ supratimą – malta mėsa, per pusę maišyta su batonu. Net ir šiandien kai kas tebegalvoja sovietiškai – mano, kad „kotletas“ turi būtinai būti maltas. Omaras Kai valgiaraštis susideda iš daugiau patiekalų, omaras dažniausiai patiekiamas perpjautas pusiau arba išdarinėtas, todėl su įmantriais įrankiais vargti nereikės. Užsisakę visą omarą nenustebkite, kai jums atneš neišdarinėtą milžiną. Taigi prie darbo, tik pirmiausia pakaklėje pasiriškite specialią didelę servetėlę. Prieš darinėdami omarą patikrinkite, ar netrūksta reikalingų įrankių: peilio, šakutės, žnyplių, šakutės omarui, šaukštelio padažui (nebūtinai), be to, specialios lėkštės kiautams ir kitoms nevalgomoms atliekoms, dubens pirštams nusiplauti, kad ant taurės vyno nepaliktumėte riebalinių dėmių. 154 Kairiąja ranka laikydami omarą už liemens, dešiniąja truktelkite jį už uodegos. Omaro liemenį padėkite į maisto atliekų lėkštę, nebent sumanytumėte paragauti tamsiųjų omaro ikrų – šio ypatingo gurmanų delikateso. Gardžioji omaro mėsa yra kojelėse, žnyplėse ir uodegoje. Išilgai įpjaukite omaro uodegą iš apačios ir išimkite minkštimą. Kaip įveikti omaro žnyples? Suėmę jas per vidurį specialiomis replėmis, sutraiškykite ir minkštimą išimkite specialia šakute. Omaro kojeles nuo liemens atlaužkite ties sąnariu ir, žnyplėmis spustelėję jų galiukus, specialia šakute išimkite mėsą. Kojeles galima tiesiog iščiulpti. Prie omaro tinka balta duona, sviestas, citrina, majonezas ir druska. Beje, restorane omaro kaina dažniausiai nustatoma pagal svorį. Paukštiena Paukščių šlauneles galite imti į ranką. Kad pirštai nesusiriebaluotų, šlaunelės kauliukas turėtų būti apvyniotas popieriaus karpiniais. Apgraužtus kaulus sudėkite į lėkštelę kaulams ir maisto atliekoms, o pirštus nusiplaukite dubenėlyje. Vištos krūtinėlė, smulkinta arba su padažu patiekta paukštiena paprastai valgoma peiliu ir šakute. Spagečiai Tai ne tik mažųjų svečių džiaugsmas, juos mėgsta ir suaugusieji. Šiuo atveju šakutė imama į dešiniąją, o šaukštas – į kairiąją ranką. Įgudę spagečių valgytojai išsiverčia tik su šakute. Dantukais užkabinkite vieną du spagečius, antraip neapžiosite didelio gniutulo. Įrėmę į lėkštės kraštą šakutę sukite taip, kad spagečiai apsivytų. Retkarčiais ją kilstelėkite, kad makaronai nuslinktų aukščiau ir nešlepteltų atgal į lėkštę. Spagečiai patiekiami gilioje lėkštėje. Kairiojoje rankoje laikomas šaukštas gali atstoti lėkštės kraštą. Tuomet spagečiai ant šakutės užvyniojami įrėmus į ją šaukštą. Nereikia nė aiškinti, kad matuoti spagečių ilgį siurbiant tiesiog iš lėkštės – ne pats tinkamiausias jų valgymo būdas. Sraigės (kiaute) Kairiąja ranka žnyplėmis suimkite sraigės kiautą anga į viršų. Dešiniąja ranka specialia šakute iš kiauto iškrapštykite minkštimą. Kriauklėje ištirpusį sviestą su prieskoninėmis žolelėmis iš kiauto užlašinkite ant baltos duonos riekelės. 155 Sriuba Valgydami sriubą šaukštą laikykite dešiniąja ranka. Šaukštą prie burnos kelkite ne šonu, o smaigaliu. Sriubos likutį iš dubenėlio galite išgerti laikydami jį už ąselių (žinoma, stenkitės nesrėbti). Jei lėkštę norite ištuštinti iki dugno, kilstelėkite už krašto ir į kitą pusę subėgusią sriubą galėsite lengvai išvalgyti. Sūris Jeigu sūris supjaustytas, tai į savo lėkštę įsidėkite bendra šakute. Jeigu sūris nesupjaustytas, atsipjaukite greta padėtu peiliu, o paskui įsidėkite bendra šakute. Sviestas Imkite peiliu, kuris padėtas prie sviestinės. Sviestą įsidėkite iš sviestinės į rozetę arba į savo užkandinę lėkštutę ir tik tada užtepkite savo peiliu ant duonos. Duona su užteptu sviestu arba sumuštiniai (buterbrodai) valgomi užkandiniu peiliu ir šakute. Anglijoje sumuštiniai (sandwich) valgomi visur: kavinėse, valgyklose, gatvėje, parkuose, stotyse – toks mitybos būdas. Šašlykas Kairiąja ranka lengvai įrėmus į lėkštę iešmą laikykite už viršutinio galo ir šakute atsargiai vieną po kito nusmaukite mėsos gabalėlius. Valgykite peiliu ir šakute. Šparagai Šparagus valgykite peiliu ir šakute arba galite susmulkinti peiliu. Tikrieji gurmanai šparagus valgo rankomis. Į dešiniąją ranką paimkite už galiuko šparago stiebą, o į kairiąją– šakutę ar specialų laikiklį ir juo iš apačios prilaikykite stiebą. Pirmiausia nukąskite šparago galvutę ir paskui suvalgykite šparago stiebelį. Pavalgę pirštus nusiplaukite specialiame indelyje su vandeniu arba nusivalykite specialia citrinuota šlapia servetėle. 156 Vaisiai Skirtingiems vaisiams valgyti galioja skirtinga „technika“: • Kivį perpjauname pusiau ir iškabiname šaukšteliu. • Dumplūnę paimame už stiebelio ir nuraškome mažą oranžinį vaisių, kurį suvalgome visą. Į popierių panašus apvalkalas lieka lėkštėje. • Mangas su žievele pjaustomas išilgai skiltelėmis, kurios atskiriamos nuo kauliuko. Nuo skiltelių reikia nulupti žievelę ir valgyti peiliu ir šakute. • Nykštukinį apelsiną galima valgyti visą. • Karambolą patiekiame supjaustytą riekelėmis. Jas smulkiname peiliu ir šakute, plona vaisiaus žievelė taip pat valgoma. • Papaja perpjaunama išilgai per pusę. Kauliukai pašalinami peiliu, o žievelė nulupama. • Melioną perpjauname pusiau ir išimame sėkleles (jei vaisius sunokęs, jas lengviausia išimti šaukšteliu). Meliono puseles galima iškabinti šaukšteliu arba supjaustytas riekelėmis valgyti peiliu ir šakute. • Arbūzo sėkleles, kurios yra nevalgomos, iš minkštimo iškrapštome šakute. • Granatai valgomi perpjauti į dvi ar keturias dalis. Pašalinti kuo daugiau karčios žievelės, tuomet valgyti sėkleles arba jas tik apčiulpti ir šaukšteliu kauliukus dėti į atliekų lėkštelę. • Greipfrutai paprastai patiekiami svečiams perpjauti pusiau. Vaisiaus minkštimą patogiausia valgyti išpjovus jį specialiu peiliuku (lenktas iš abiejų pusių dantytas peilis). • Persikai, abrikosai, nektarinai, slyvos valgomos šiuos vaisius lėkštelėje perpjovus per pusę. Išimamas kauliukas ir valgoma peiliu ir šakute. • Virtoms kukurūzų burbuolėms valgyti reikia dviejų mažų šakučių. Jomis pasmeigus abu burbuolės galus, reikia nugraužti grūdus. Kotą palikite lėkštėje. 157 Vėžiai Pasiriškite specialią servetėlę. Kairiąja ranka laikykite vėžį už liemens, kita ranka lankstykite uodegėlę dešinėn ir kairėn, kol lūš šarvas. Tuomet iš apačios išilgai įpjaukite uodegos šarvą ir išimkite minkštimą, pašalinkite juodąją žarnelę ir valgykite. Vėžio kojeles suimkite kairiąja ranka, o dešiniąja tam tikru įrankiu sutraiškykite kojelių galiukus, taip bus paprasčiau iščiulpti minkštimą. Tą patį padarykite ir su vėžio žnyplėmis. Nevalgomas dalis sudėkite į lėkštelę atliekoms. Pavalgę pirštus nusiplaukite specialiame indelyje su vandeniu arba nusivalykite specialia citrinuota šlapia servetėle. Žuvis Žuvį galima valgyti dvejomis šakutėmis arba specialia žuvies šakute ir peiliu. Virta žuvis valgoma etapais: • įpjaukite nugaros odą nuo galvos iki uodegos ir atskirkite mėsą nuo nugaros ašakų; • nuo viršutinės pusės odą nutraukite peiliu ir šakute; • filė prie galvos ir uodegos įpjaukite ir atskirkite ją nuo nugarkaulio, mėsą dėkite greta į tą pačią ar kitą lėkštę; • peiliu ir šakute išimkite kaulus su galva ir uodegą, juos įdėkite į lėkštelę maisto atliekoms; • apatinę filė apverskite ant kitos pusės, nuimkite odą ir valgykite. Išmokti valgymo kultūros galima ir būtina. Reikia tik tikėtis, kad būtinybę mokytis valgyti ir gerti suvoks visi Lietuvos žmonės – tik taip mes išsaugosime ir įtvirtinsime (o kai kas gal iš naujo kursime) valgymo meno tradicijas. Šiaip ar taip, gero elgesio taisyklės – ne tušti pramanai.Tinkamai elgdamiesi proginių pietų, vakarėlių ar rimtų pobūvių metu ne tik išreiškiame pagarbą kitam žmogui, bet ir patys pakylame žmonių akyse, parodome savo išprusimą bei kultūrą. Žmogus valgo ir geria ne vien tik norėdamas palaikyti gyvybę. Valgymas – malonumas, proga smagiai pabendrauti. Kam patinka valgyti vienam? Kada, kur ir su kuo – progų daugybė, 158 bet ne mažiau ir atitinkamų taisyklių bei klaidų, tad nestebina ir papročių arba gero elgesio manierų gausa. Belieka palinkėti sėkmės mokantis, o tada – pasirodyti esant išsilavinusiam ir manieringam. „Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai – saldūs.“ Iškilmėms padengtas stalas, rinktiniai valgiai ir gėrimai bei sąmojingi pokalbiai sudaro harmoniją, vadinamą valgymo ir gėrimo kultūra... 5.3. Dovanojimo menas Gauti dovanas mėgsta visi arba beveik visi... Sunku pervertinti dovanos vaidmenį dalykiniame bendravime. Dovana – puikus būdas išreikšti dalykiniam partneriui ar kolegai simpatiją, ir visi mes labai noriai laikomės šios malonios tradicijos, žinodami, kad žmonės, nemėgstantys dovanų, sutinkami labai retai. „Svarbi ne dovana, svarbus dėmesys“, – sakome mes. Taip, žinoma, dėmesys svarbu, tačiau verslo žmogui reikia mokėti teisingai pasirinkti dovaną ir ją įteikti. Jau praėjo tie laikai, kai tautos gyveno ganėtinai uždarai ir bendravimas tarp skirtingų rasių bei civilizacijų buvo labai retas ir dažnai baigdavosi ne taip maloniai, kaip to norėtųsi. Šiuolaikiniame pasaulyje bendravimas tarp tautų yra neišvengiamas ir netgi būtinas. Todėl norint sėkmingai palaikyti ir plėtoti draugiškus santykius su verslo partneriais, kolegomis ir draugais iš kitos šalies, būtina pažinti jų papročius, kultūrą ir net tikėjimą. Tas yra būtina norint jų neįžeisti ar nesupykdyti net tokiu, atrodytų, visada maloniu dalyku kaip dovana. Labai puiku, kai nekyla klausimas – ką dovanoti? Jūs žinote, ko nori jubiliatas, ir dovanojate jam tai. Retsykiais mes visgi susiduriame su problema: ką dovanoti mylimam žmogui, draugui, kolegai? Žemiau apibendrinsime pagrindinius dovanų tipus. Dovana – dėmesio ir pagarbos ženklas. Jeigu vadovas apdovanoja visus savo darbuotojus, pavyzdžiui, Naujųjų metų proga, reikia pasirūpinti, kad suvenyrai būtų lygiaverčiai (parodant vienodą dėmesį vieno lygio darbuotojams) ir netaptų nesusipratimų priežastimi. Kartais, ir draugiškose įmonėse, taip atsitinka, kad vieniems dovanojamos brangios krištolinės vazos, o kitiems – mažaverčiai niekeliai, kas juos labai suglumina. Į tai labai sunku nekreipti dėmesio, nors ir sakoma, kad „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“. Ypatingo komentaro reikia dovanom su „humoru“, pavyzdžiui, naujam darbuotojui dovanoja svarstykles, subtiliai eiliuota forma darant užuominą, kad padalų yra iki 200 159 kilogramų. Būkite atsargūs – humoro jausmą turi ne kiekvienas ir ne visus džiugina toks pasveikinimas. 5.3.1. Kuo vadovautis renkantis dovaną Pirma, reikia atsižvelgti, kam jūs teiksite dovaną, kokie jūsų santykiai su tuo žmogumi ir kokia proga bus dovanojama. Dovanos dovanojamos draugams, bendradarbiams, vadovaujantiems asmenims švenčių, įsimintinų asmeninių ir profesinių švenčių, dalykinių kontaktų užmezgimo, derybų pradžios ir pabaigos, dalyvavimo simpoziume, seminaruose,konferencijose ir kt. proga. Dovanos įmonės vardu (korporacinės (verslo) dovanos) gali būti teikiamos įmonės šventės, jubiliejaus, stambaus verslo sandorio proga. Prie verslo dovanų galima priskirti ir dovanas, kuriomis keičiasi delegacijos vadovai deryboms pasibaigus. Čia veikia „atidovanojimo“ taisyklė – šalis,gavusi dovaną, esant galimybei, turi įteikti lygiavertę dovaną. Atsižvelgiant į protokolą, teikiamos abiejų šalių dovanos turi būti lygiavertės pagal rūšį ir kainą. Jei, pavyzdžiui, atvykusios delegacijos vadovas kaip dovaną paruošė liaudies verslų leidinį arba paveikslą, priimančios šalies vadovas ruošia analogišką suvenyrą. 5.3.2. Ką galima dovanoti Verslo dovanos gali būti pakankamai brangios, tačiau neturi būti asmeninės. Tai gali būti suvenyras, kuris primins apie šalį, paveikslas, įmonės, kuri priima svečią, produkcija (šiuo atveju dovana atliks ir reklaminę funkciją), apskritai tai turi būti daiktai, kuriuos galima būtų panaudoti kaip darbo kabineto interjero dalį. Baigiantis deryboms dovanos teikiamos visiems delegacijos nariams – tai gali būti tokie patys suvenyrai, tik pigesni. Kartais, pasibaigus deryboms, delegacijų vadovai dovanoja vienas kitam parkerius, kuriais buvo pasirašytas baigiamasis dokumentas. Atkreipkite dėmesį: būtent tie, kuriais buvo pasirašoma, o ne nauji, specialiai nupirkti dovanai.Tai dovanojimas bendradarbiavimui atminti. Seminarų, simpoziumų, suvažiavimų ir kitų panašių priemonių metu priimta dovanoti rinkinius, kuriuos sudaro aplankai, užrašų knygutės, parkeriai, t.y. daiktai, būtini dalyviams jų sėkmingam darbui. Gerai, jei jie turės priimančiosios organizacijos simboliką. Renkantis dovanas reikia atsižvelgti į jūsų partnerio pomėgius – galima padovanoti golfo rinkinį, jojimo reikmenis, barbekiu rinkinį. 160 Niekada nedovanojami rūbai, kaklaraiščiai, kvepalai,nosinės ir kiti buities reikmenys. Tokią dovaną galima padovanoti kolegai, su kuriuo daug metų kartu dirbate, kartu pietaujate – žodžiu, gana artimai bendraujate, Nepriimta dovanoti šventų paveikslų, perlų, veidrodžių. Kai kurie vyresni žmonės įsižeidžia dovanų gavę laikrodžius. Tarp privačių asmenų laikoma blogu ženklu dovanų gauti peilį ar durklą. Tokiais atvejais jubiliatas simboliškai „perka“ daiktą, sumokėdamas smulkų pinigą. Regionuose, garsėjančiuose ginklų gamyba, oficialiems asmenims priimta dovanoti kolekcinius egzempliorius. Pinigai dovanojami tik artimiems giminėms. Vokas su pinigais jubiliejaus proga – tai ne dovana, o premija, skirta darbuotojui. Negalima dovana laikyti ir saldainių – tai tiesiog malonus, nieko neįpareigojantis dėmesio ženklas. Juos galima dovanoti moterims Kovo 8-osios, Naujųjų metų ir kitų švenčių proga.Spirituoti gėrimai dovanojami tik tais atvejais, jei regionas garsėja jų gamyba arba jūsų partneris žinomas, pavyzdžiui, kaip prancūziško konjako gerbėjas, ir jums pavyko įsigyti kolekcinį egzempliorių. Bet kuriuo atveju butelis turi būti firminėje pakuotėje. Jei jūsų regionas garsėja ikrų ar medaus gamyba, galima dovanoti ir šių produktų, patalpintų į suvenyrines talpas, pavyzdžiui, medus suvenyrinėje bačkutėje. 5.3.3. Kaip dovanoti gėles Gėlių gauti visuomet smagu! Jas galima dovanoti bet kuriuo atveju, netgi neleistinai dideliais kiekiais ir be jokios progos. Gėlės – geras priedas prie dovanos. Gėles dovanoti moteriai būtina. Jauniems vyrams – ne. Jei tai dovana mylimam bosui nuo kolektyvo, tai gėlės (puokštė arba krepšelis) bus puikus papildymas. Perkant gėles būtinai atkreipkite dėmesį, kad jos būtų ką tik nuskintos. Moterims dažniausiai dovanojamos šviesių atspalvių gėlės, vyrams – tamsių. Tiktai viena orchidėja dovanojama įpakuota, o kitas (pavyzdžiui, rožes) galima ir neįpakuotas. Teikiant gėles, reikia atsižvelgti į egzistuojančias toje šalyje tradicijas, ypač tai liečia gėlių skaičių. Mūsų šalyje,pavyzdžiui, šventėms teikiamas neporinis gėlių skaičius. Puokštė, sudaryta iš porinio gėlių kiekio, – liūdesio ženklas. Žinoti visas gėlių kalbos plonybes 161 (visų spalvų ir atspalvių reikšmę) nebūtina, tačiau žinoti, kokios gėlės yra liūdesio simbolis šalyje, iš kurios kilęs jūsų partneris, – būtina. Kai kurie autoriai siūlo dovanoti tris žiedus, pageidautina vienos rūšies. Tokiu per daug griežtu patarimu galima nesivadovauti. Šiuo metu prekyboje yra labai daug gražiai ir profesionaliai sudarytų sudėtingų puokščių. Svarbiausia – įvertinti gėlių įteikimo aplinkybes, kad užuot suteikę džiaugsmo nesudarytume žmogui problemų ir nepatogumų. Namų šeimininkei,pavyzdžiui, galima įteikti ir dvidešimt penkias rožes – bet kuri moteris apsidžiaugs tokia puokšte. Puokštė, padovanota stotyje, turi būti nedidelė, patogi. Gėlės, kurios dovanojamos asmeniškai, turi būti išvyniotos. Išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik puokštė, įteikta svečiui, sutinkant jį stotyje ar dainininkui koncerto metu. Gėlės, kurios užsakytos pristatant adresatui, įteikiamos įvyniotos į popierių. Tokiu atveju prie puokštės prisegama jūsų vizitinė kortelė arba sveikinimo atvirukas. Vyras būtinai įteikia gėles namų, į kuriuos jis pakviestas, šeimininkei. Jeigu pakviesta pora, tai vyras dovanoja gėles, o moteris – dovaną. Gėlės teikiamos taip: išvyniotą puokštę dešiniąja ranka laikome už kotų, truputį pakreipiame į kairę, kairiąja ranka prilaikydami arčiau žiedų taip, kad puokštė būtų beveik vertikalioje padėtyje ir neužstotų žmogaus. Kaip turi elgtis sekretorė, kai jos vadovo gimtadienis Tai labai opus klausimas: viena vertus, tarp sekretorės ir jos vadovo didžiulis atstumas, kita vertus – tai žmonės toli gražu vienas kitam nesvetimi. Kaip pasielgti? Manoma, kad sekretorė jokiu būdu neturėtų dovanoti vadovui kokį nors daiktą. Tačiau sveikinimo žodžius ji būtinai turi pasakyti. Galima nupirkti gražią puokštę ir pamerkti ją kabinete – šito visiškai pakaks. 5.3.4. Dovanos teikimas Tas, kas įteikia oficialias dovanas, turi būti tolygus jubiliato rangui. Jeigu, pavyzdžiui, įmonės direktoriaus jubiliejus, tai įmonės-partnerės vardu jį sveikina jos vadovas arba vienas iš jo pavaduotojų. Dažnai organizacijos vadovybė sveikina darbuotojus su šventėmis ir dovanoja jiems dovanas. Direktorius gali tai atlikti asmeniškai arba patikėti šią misiją struktūrinių padalinių vadovams. 162 Klasikinė oficialių dovanų keitimosi su derybų partneriais schema būtų tokia: svečiai įteikia dovanas vizito pradžioje, šeimininkai – išsiskiriant. Priimtinas taip pat ir keitimasis dovanomis iš karto po bendro derybų rezultatų dokumento pasirašymo. Oficiali dovana (kai kada didelė pagal apimtį) gali būti atnešta asistento, tačiau dovanojantysis būtinai ją įteikia pats. Dovana turi būti išvyniota iš popieriaus ar kitos pakuojamosios medžiagos, išimta iš paketų. 163 5.3.5. Dovanos priėmimas Tas, kuris teikia jums dovanas, nori suteikti jums malonumo, todėl nesivaržykite apžiūrėti dovaną ir pasidžiaugti ja. Jeigu dovana įpakuota, nereikia abejingai padėti ją į šalį – išvyniokite ir garsiai išreikškite džiaugsmą. Būtinai padėkokite už dovaną,net jei ji jums nepatiko. Atsisakymas priimti dovaną – labai retas atvejis. Jis turi būti pagrįstas jūsų principine pozicija arba dovanojančiojo netaktiškumu. Atsisakymo nuo dovanos prielaidos gali būti šios: 1. Dovanos rūšis ir kaina, įteikiama oficialiam asmeniui, leidžia traktuoti tai kaip kyšį. 2. Oficiali jubiliato padėtis įpareigoja jį smerkti teikiančiojo požiūrius ar veiklą. 3. Dovana yra intymaus pobūdžio. 5.3.6. Dovanojimo papročiai kitose šalyse Atsižvelgiant į tai, kad šiais laikais dažniausiai yra bendraujama su verslo partneriais ar kolegomis iš užsienio, pateiksime keletą praktinių patarimų, kokias dovanas dovanoti ir kaip jas įteikti. JAPONIJA Savaime suprantama, dovanos parinkimo ir įteikimo subtilybės labai skiriasi visame pasaulyje. Turbūt daugiausia laiko ir dėmesio renkant dovaną ir netgi ją įteikiant reikėtų skirti norint pradžiuginti žmogų iš Japonijos. Japonams dovanos yra draugystės, pagarbos, įvertinimo bei pripažinimo ženklas. Susitinkant su kolegomis ar svečiais iš Japonijos pirmą kartą, būtina žinoti japonų dovanų dovanojimo ritualą,kuris jau seniai yra įsišaknijęs jų kultūroje. Štai keletas patarimų, kuriuos būtina atsiminti bendraujant su žmonėmis iš Tekančios saulės šalies. ● Dovanos neturi būti ekstravagantiškos, nors brangios dovanos nebus laikomos kyšiu. ● Susitinkant su japonų grupe (pvz., delegacija), būtina vertingesnes dovanas dovanoti aukštesniojo rango kompanijoje žmonėms. ● Visada reikėtų suvynioti dovanas, bet būtina vengti balto ir ryškių spalvų popieriaus. Balta Japonijoje simbolizuoja mirtį, o ryškios spalvos yra per daug rėžiančios akį ir prašmatnios. ● Niekada nestebinkite japonų savo dovana, tiesiog subtiliai pasakykite, kad norėtumėte įteikti nedidelę atminimo dovanėlę ar suvenyrą. 164 ● Dovanodami dovaną grupei žmonių, duokite laiko visiems susirinkti prieš ją įteikiant. Japonai laiko ypač nemandagiu poelgiu, jeigu dovanos įteikiamos tik vienam ar keliems žmonėms iš grupės, todėl reikėtų pasirinkti, ar dovanoti dovanas visiems, ar tiesiog įteikti vieną bendrą dovaną visai grupei. ● Teikiant dovaną reikėtų kuo labiau sumažinti jos reikšmę, Tai įprasta visose Rytų kultūrose, svarbiausia ne pati dovana, o rodomas dėmesys. ● Visada teikite dovaną tik dviem rankom, taip reikia teikti ir vizitines korteles. ● Japonijoje dovanomis dažniausiai keičiamasi vizito ar susitikimo pabaigoje. ● Reikėtų vengti dovanoti dovanas su kompanijos simbolika ar dovanas pinigine išraiška. ● Įsitikinkite, kad dovanos yra puikios kokybės. Norint nudžiuginti ar nustebinti japonus, jiems galima dovanoti daiktus, kuriuos sunku įsigyti Japonijoje arba čia jie yra labai brangūs. Labai tinkama dovana japonams yra rašymo reikmenys,ypač parkeriai. Visų pirma parkeris japonų kultūroje simbolizuoja žinias ir pažinimą,o antra – parkeris yra labai maža ir daug vietos neužimanti dovana, be to, jį lengva supakuoti. KINIJA Ne mažiau svarbu žinoti dovanų įteikimo procedūras ir papročius Kinijoje. Šioje šalyje komunizmas sukūrė labai skeptišką ir nepatiklų požiūrį į dovanas. Kinijoje yra netgi neteisėta dovanoti dovanas valdininkams. Taigi, norint išvengti to, kad jūsų dovana nebūtų suprasta kaip kyšis, reikėtų atsiminti keletą patarimų: ● Teikite grupines dovanas, tai bus suprantama kaip vienos kompanijos dovana kitai kompanijai, o ne kaip kompanijos kyšis vienam asmeniui. ● Jei tik įmanoma, uždėkite savo kompanijos emblemą ant dovanos, tada tai bus suprasta kaip kompanijos reklama. ● Venkite dovanoti labai brangias dovanas. Taip pat svarbu žinoti, kad Kinijoje įprasta atsisakyti dovanos, kartais net keletą kartų. Tačiau iš dovanojančiojo yra tikimasi, kad jis ir toliau atkakliai dovaną siūlys, kol pagaliau kinietis teiksis ją priimti. Kinijoje, kaip ir Japonijoje, dovaną yra įprasta dovanoti dviem rankom. Kinams reikėtų vengti dovanoti kai kuriuos daiktus: ● Dovanoti laikrodžius – didelis netaktas. Žodis „laikrodis“ kiniškai reiškia „mirtis“. ● Mėlyna, balta ar juoda spalva Kinijoje siejamos su laidotuvėmis, todėl reikėtų nevynioti dovanų į tokios spalvos popierių. Dovanai suvynioti puikiai tiktų raudona ar rožinė spalva, tik 165 reikėtų atsiminti, kad negalima nieko ant dovanos rašyti raudonai,nes tai simbolizuoja draugystės pabaigą. ● Aštrūs daiktai, tokie kaip peiliai, žirklės, reiškia draugystės nutraukimą. KITOS RYTŲ ŠALYS Kitos Tolimųjų Rytų šalys irgi turi savo dovanų įteikimo papročius. Pavyzdžiui, dovanojant dovaną Taivanyje, reikėtų labai atidžiai apžiūrėti, ar dovana kartais nepagaminta pačiame Taivanyje. Tailandiečiai labai mėgsta šviesias spalvas, todėl dovaną rekomenduojama suvynioti į šviesų popierių ir panaudoti kuo daugiau kaspinėlių. Tailandiečiai mėgsta keistis ir mažomis dovanėlėmis ir skaičių „trys“ laiko laimingu. Korėjoje labai vertinamas dosnumas, todėl kai tik įmanoma stenkitės įteikti brangią dovaną. Be to, korėjiečiai skaičių „keturi“ laiko labai nelaimingu. Malaizijoje ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į tai, kad malaiziečiai išpažįsta islamo religiją. Todėl renkant dovanas reikėtų vengti kiaulės odos dirbinių, peilių, alkoholio ir labai asmeninių daiktų. Dovanas reikia dovanoti tik dešiniąja ranka. Malaizijos regionuose, kurie priklauso Indijai, reikia vengti juodos ir baltos spalvos, vietoj jų patartina naudoti geltoną, raudoną ar žalią, kurios simbolizuoja laimę. ARABŲ ŠALYS Arabų kultūroje dovanos irgi yra labai svarbios, jos simbolizuoja dosnumą ir draugiškumą, tačiau renkant dovanas arabams reikėtų įsiminti keletą dalykų: ● Arabai visada stengiasi pirmi įteikti dovanas ir kada tai tik yra įmanoma reikėtų stengtis atsilyginti tuo pačiu, padovanoti lygiavertę dovaną. ● Arabų šalyse reikia visada vengti dovanų iš kiaulės odos ir alkoholio. Taip pat nedovanokite nieko arabų žmonoms ir niekada neklausinėkite ir nesidomėkite jomis. ● Geriausios dovanos arabams – odos gaminiai (ne kiaulės), sidabras, brangakmeniai, kašmyras, krištolas, porcelianas. LOTYNŲ AMERIKA Dovanų teikimas Lotynų Amerikoje nėra toks sudėtingas ir komplikuotas kaip Azijos ar arabų kultūrose, tačiau dovanos ir šiame regione yra labai svarbios. Galvojant, kaip parinkti ir įteikti dovaną žmogui iš Lotynų Amerikos, svarbiausia atsiminti kelis patarimus: 166 ● Lotynų Amerikoje nėra įprasta dovanas teikti pirmąją verslo susitikimo dieną. Kaip ir daugumoje kultūrų, atėjus pas draugą ar kolegą į namus pietų, būtina šeimininkams įteikti nedidelę dovanėlę, tai gali būti vynas, šokoladas ar gėlės. Dovanojant gėles, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kai kurios gėlės skirtos tik laidotuvėms. ● Reikėtų vengti dovanoti gaminius iš odos, nes dauguma odos gaminių yra vietinės kilmės. ● Lotynų Amerikos žmonės labai vertina kruopščiai ir atidžiai parinktas dovanas, tai rodo pagarbą ir supratimą. Todėl ieškant dovanos reikėtų žinoti žmogaus pomėgius, skonį ir pan. Ko gero lengviausiai dovaną išrinkti ir įteikti žmogui iš Europos, Kanados, JAV ar Australijos. Šiose šalyse dovanų teikimas nėra taip sureikšmintas kaip Azijoje ar Tolimuosiuose Rytuose. Europoje, Kanadoje, JAV ir Australijoje verslo partneriams dovanos nėra būtinos, tiesiog tai yra gražus gestas. Tačiau labai svarbu vengti, kad dovana nebūtų suprasta kaip kyšis. Dažniausiai rašikliai ar suvenyrai su įmonės simbolika yra labai tinkama dovana. Reikėtų vengti asmeninių dovanų, pavyzdžiui, rūbų. Lankantis pas kolegas namuose įprasta atnešti nedidelę dovanėlę šeimininkams. Turbūt daugeliui, bendraujančių su kolegomis, verslo partneriais ar draugais iš kitų šalių, kyla klausimas, kokia gi būtų geriausia dovana bet kokios tautybės žmogui? Atsakymas paprastas – tai turėtų būti dovana, turinti kažkokį ryšį su jūsų šalimi. Galėtų būti albumas, žinomas jūsų šalies gėrimas, papuošalas ar koks kitas suvenyras, susijęs su ta šalimi, iš kurios atvykote. Pabaigai galima pateikti keletą universalių patarimų, susijusių su dovanojimo procedūromis: ● Būkite labai atsargūs rinkdami dovanas. Galbūt puodelis su dviem nuogais žmonėmis yra šmaikšti ir tinkanti dovana jūsų draugui, bet jei tokią dovaną įteiksite savo vadovui ar motinai, būsite mažiausiai nesuprasti. Kartais dovanos gali būti tiesiog per daug asmeniškos ar erzinančios, todėl visada, prieš kažką dovanojant, patartina sužinoti žmogaus, kuriam įteiksite dovaną, papročius, pomėgius ir pan. ● Kartais yra tiesiog būtina atsisakyti dovanos, tai gali atsitikti dėl daugelio priežasčių. Svarbiausia atsiminti, kad dovanos reikia atsisakyti per 24 valandas, nenaudokite jos savaitę ir tik po to ją grąžinate. Grąžinant dovaną labai svarbu pateikti priežastis, kodėl jūs taip elgiatės. ● Nepamirškite, kad dovanos įpakavimas yra ne mažiau svarbus nei pati dovana. Geriausiai tinka ramių spalvų popierius ir asmeniška kortelė. Jei jūsų vardas kortelėje yra išspausdintas, reikėtų ją pasirašyti ir ranka. 167 ● Niekada nedovanokite draugui dovanų su įmonės, kurioje dirbate, simbolika. Taip jis supras, kad šios dovanos jums nieko nekainavo. Dovanų parinkimo ir įteikimo procedūros susiformavo bendraujant žmonėms tarpusavyje. Todėl norėdami išrinkti gerą ir tinkančią dovaną savo draugui, verslo partneriui ar kolegai, nesistenkite rasti visų atsakymų knygose, tiesiog pasidomėkite, ką tas žmogus mėgsta, kokia jo religija ar net hobis.Įdėkite truputį pastangų, kūrybiškumo bei fantazijos, ir tikimės, kad jūs tikrai nustebinsite kiekvieną savo dovana. Prisiminkite: ● Viena seniausių bendravimo tradicijų – dovanų įteikimas įvairiomis progomis. Nors dovaną malonu gauti, tačiau jos ne visada būtinos. ● Dovana turi atitikti progą: iškilminga proga – ji vertingesnė, paprastesne proga – paprastesnė. Nedovanokite tokių dovanų, kokių pats nenorėtumėte gauti. ● Labai svarbu dovaną įteikti laiku. ● Dovana yra skirta konkrečiam asmeniui, todėl pravartu žinoti jo pomėgius. Tačiau jo paties klausti – neetiška. ● Nedovanokite labai brangių, įpareigojančių ar per daug asmeniškų (rūbai, puodai) dovanų. ● Nedovanokite asmenį įžeidžiančių dovanų, pvz., nerūkančiam – pypkę, moteriai ar negeriančiajam – stiprių svaigiųjų gėrimų ir pan. ● Svečiams neteikiami daiktai su savo firmos ženklais ar reklaminės dovanos. Mat dovana nedera reklamuotis. ● Visomis progomis tinka gėlės. Jos teikiamos išvyniotos iš popieriaus. ● Niekada nedovanojamos dirbtinės gėlės. 168 6. NEVERBALINIS BENDRAVIMAS 6.1. Kalba be žodžių – kas tai? Kaip nepatekti diplomatiniame priėmime į nemalonią ir neapsijuokti padėtį per audienciją pas Anglijos karalienę? Kokiais gestais leistina reikšti džiaugsmą ar kitus jausmus svečioje šalyje? Ir išvis – ką galima daryti ir ko kategoriškai nerekomenduojama padorioje visuomenėje? Atsakymus į šiuos klausimus galima rasti storuose etiketo tomuose. Tik štai bėda: kiekviename krašte tas etiketas vis kitoks. Išmanydami gestų kalbą, jūs galite ne tik gauti informacijos, bet ir daryti įtaką deryboms ar asmeniniams santykiams. Kartu tai padės pagerinti bendravimą su kitais žmonėmis – mylimaisiais, draugais, bendradarbiais, pavaldiniais ar viršininkais. Kalifornijos universiteto Los Andžele profesorius Albertas Mejerabianas nustatė, kad informacijos perdavimo procese verbalinės priemonės – t.y. vien žodžiai – perduoda tik 7 proc. visos informacijos, garsinės priemonės (balso tonas, intonacija, garsas) – 38 proc., o neverbalinės priemonės – net 55 proc. Profesorius Berdvislas atliko panašius tyrimus, siekdamas sužinoti, kokią vietą žmonių bendravime užima neverbalinis elgesys. Jis nustatė, kad vidutiniškai žmogus kalba žodžiais tik 10–11 minučių per dieną ir kad kiekvienas sakinys vidutiniškai skamba ne ilgiau kaip 2,5 sekundės. Jis taip pat atskleidė, kad žodinis bendravimas pokalbyje sudaro mažiau nei 35 proc., o daugiau nei 65 proc. informacijos perduodama per neverbalinius gestus. Dauguma tyrėjų mano, kad verbalinis „kanalas“ naudojamas informacijai perduoti, tuo tarpu neverbalinis apibrėžia tarpasmeninius santykius, o kartais net užima žodinio pranešimo vietą. Neverbalinio bendravimo įgūdžių ugdymo pradininkai buvo Čarlis Čaplinas ir daugelis kitų žymių begarsių filmų aktorių. Anuometiniuose begarsiuose filmuose neverbalinis bendravimas buvo vienintelė bendravimo forma, suprantama tų filmų žiūrovams. Pagrindinis aktoriaus meistriškumo kriterijus – kiek sėkmingai jam pavyksta gestais ir kitais kūno kalbos elementais perteikti žiūrovams savo bendravimo su partneriais turinį. Kai ėmė populiarėti įgarsinti filmai ir neverbalinio bendravimo įgūdžiai liovėsi buvę išskirtiniu aktoriaus 169 meistriškumo kriterijumi, daugelio begarsių filmų aktorių populiarumas išblėso, o žiūrovų širdis užvaldė žodinio bendravimo meistrai. Intuicija ir nuojauta Kai sakome, kad žmogus yra jautrus ir turi intuiciją, tai reiškia, kad jis/ji moka skaityti neverbalinius žmonių siunčiamus ženklus ir juos lyginti su verbaliniais signalais. Moterys paprastai šiuo atžvilgiu „jautresnės“ už vyrus, matyt, todėl ir kilo tokia sąvoka kaip „moteriška intuicija“. Šią intuiciją ypatingai gerai yra išvysčiusios moterys, auginančios mažus vaikus, kadangi pirmaisiais vaiko gyvenimo metais motina su juo bendrauja būtent neverbaliniais kanalais. 6.2. Neverbalinių gestų kilmė Iki šiol nemažai diskutuojama, kaip žmonės „įgyja“ gestus. Šioje srityje atlikta daugybė įvairių tyrimų. Jų išvados parodė, kad iš tiesų gestus galima klasifikuoti pagal jų „kilmę“. Pavyzdžiui, tokie gestai, kaip čiulpimas ar šypsena, yra įgimti. O kai jūs sukryžiuojate rankas ant krūtinės, tai ar jūs kryžiuojate kairiąją ranką ant dešinės, ar dešiniąją – ant kairės? Dauguma žmonių negali atsakyti į šį klausimą, kol nepabando to padaryti, ir vienu atveju jie jaučiasi patogiai, kitu – ne. Taigi daroma išvada, kad tai gali būti genetiškai įgytas gestas, kurio negalime pakeisti. Visgi dauguma neverbalinio elgesio gestų yra įgyti, o jų reikšmę apsprendžia kultūra. Visame pasaulyje pagrindiniai komunikacijos gestai yra vienodi. Kai žmonės laimingi, jie šypsosi, kai liūdni – apniunka, kai niršta – jų žvilgsnis piktas. Galvos linkčiojimas beveik visame pasaulyje reiškia „taip“ arba patvirtinimą. Atrodo, kad tai įgimtas gestas, nes jį naudoja ir kurti bei akli žmonės. Beje, galvos purtymas, reiškiantis neigimą, taip pat yra beveik universalus, ir, galimas daiktas, kad šis gestas siekia ankstyvą vaikystę. O kai kurie mūsų gestai atėję iš mūsų pirmykštės bendruomenės praeities. Beje, netgi šypsena savo pirmine prasme reiškė grasinimą, bet šiandien ji dažniausiai reiškia pasitenkinimą arba geranoriškumą. Gestas „patraukimas pečiais“ – geras universalaus gesto pavyzdys. Jis reiškia, kad žmogus nežino arba nesupranta, apie ką šnekama. Tai kompleksinis gestas, susidedantis iš trijų komponentų: atsukti delnai, pakelti pečiai ir pakelti antakiai. Beje, skirtingų tautų neverbaliniai ženklai skiriasi. Tas pats gestas vienoje tautoje gali turėti konkrečią prasmę, kitoje jis gali nereikšti nieko arba reikšti kažką visai kitą. Todėl prieš 170 skubant daryti kokias nors išvadas apie gestų ir kūno kalbos reikšmę, reikia pirma pagalvoti, kokiai tautai priklauso žmogus. To pavyzdys – trys toliau aprašyti gestai: 1. Gestas OK arba pirštais rodomas „apskritimas“ Šis gestas buvo populiarus JAV XIX a. pradžioje ir ypač vartojamas spaudoje, kuri tuo metu pradėjo žodžių ir frazių trumpinimo iki inicialų kampaniją. Tiesa, iki šiol nesutariama, ką reiškia inicialai O.K. Vienų nuomone, tai reiškia frazę „all correct“ (viskas teisingai), kuri dėl ortografinės klaidos virto „011 – Korrect“. Kitų nuomone, tai antonimas žodžiui „nokautas“, kuris anglų kalboje išreiškiamas raidėmis O.K. Dar kita teorija teigia, kad tai pavadinimo „old Kinderhood“ sutrumpinimas. Tai buvo JAV prezidento gimimo vieta, ir inicialai O.K. buvo vartojami kaip priešrinkiminės kampanijos šūkis. Kaip ten bebūtų, pirštais rodomas skrituliukas reiškia raidę O žodyje „O’key“. Jo prasmė puikiai žinoma anglakalbiuose kraštuose, Europoje ir Azijoje, tačiau kai kuriose šalyse tai turi visai kitą reikšmę. Pavyzdžiui, Prancūzijoje tai reiškia „nulį“ arba „nieko“, Japonijoje – „pinigus“, o kai kuriose Viduržemio jūros baseino šalyse šis ženklas reiškia vyro homoseksualumą. 2. Pakeltas nykštys JAV, Anglijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje pakeltas į viršų nykštys turi tris reikšmes. Pirma, tai „balsavimas“ kelyje stabdant automobilį; antra, tai reiškia „viskas tvarkoje“; o kai nykštys staigiai pakeliamas į viršų, tai tampa įžeidžiančiu ženklu. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Graikijoje tai reiškia „užsičiaupk“. Kai italai skaičiuoja nuo vieno iki penkių, tas gestas reiškia „vienas“, o rodomasis pirštas tuomet reiškia „du“. Tuo tarpu kai skaičiuoja anglai ir amerikiečiai, rodomasis pirštas reiškia „1“, vidurinysis – „2“, o nykštys – „5“. 3. „V“ ženklas Šis labai populiarus ženklas Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje gali turėti įžeidžiančią prasmę. Antrojo pasaulinio karo metais Vinstonas Čerčilis šiuo ženklu rodė „pergalę“, tačiau tokiu atveju ranka yra pasukta delnu į klausytoją. Tačiau jei rodant tą patį ženklą plaštaka pasukta delnu į kalbantįjį, ženklas įgyja įžeidžiančią prasmę – jis reiškia „užsičiaupk“. Beje, daugumoje Europos šalių šis ženklas reiškia „pergalę“ neatsižvelgiant į tai, į kurią pusę pasuktas delnas. Be to, daugelyje šalių šis gestas reiškia „2“. 6.2.1. Gestų savybės Tam, kad teisingai interpretuotume gestus, nepakanka žinoti žmogaus tautinius ypatumus bei stebėti žodžių atitikimą gestams. Interpretacijai labai svarbus ir kontekstas: pavyzdžiui, jei 171 žiemą autobusų stotelėje sėdės žmogus, sukryžiavęs kojas, stipriai sukryžiavęs ant krūtinės rankas ir nuleidęs galvą, tai veikiausiai reikš, kad jis tiesiog sušalo, o ne jo kritinę nuostatą kažkieno atžvilgiu. Tačiau jei žmogus lygiai taip pat sėdės prie derybų stalo, tai bylos apie jo negatyvią nuostatą esamos padėties atžvilgiu. Moksliniai lingvistiniai tyrimai rodo, kad yra tiesioginis ryšys tarp žmogaus socialinio statuso, prestižo bei galios ir jo vartojamo „žodyno“. Kuo aukštesnė individo socialinė ar profesinė padėtis, tuo geriau jis geba bendrauti žodžių ir frazių lygmeniu. Tuo tarpu neverbalikos srities tyrimai atskleidė ryšį tarp žmogaus iškalbingumo ir gestikuliavimo lygio. Taigi pasirodo, kad žmogus, užimantis aukštą socialinį ar profesinės karjeros laiptelį, komunikacijos procese daug dažniau vartoja savo žodines atsargas, tuo tarpu mažiau išsilavinęs ar ne toks profesionalus žmogus bendravime dažniau vartoja gestus, o ne žodžius. Kuo aukštesnė žmogaus socialinėekonominė padėtis, tuo mažiau jame išvystyta gestikuliacija ir kūno kalba. Kai kurių gestų greitis ir akivaizdumas priklauso nuo žmogaus amžiaus. Pavyzdžiui, penkiametis vaikas, pasakęs tėvams netiesą, prisidengia burną viena ar abiem rankomis. Šis gestas – „burnos uždengimas ranka“ – pasufleruoja tėvams, kad vaikas pamelavo. Kaip bebūtų keista, visą gyvenimą žmogus meluodamas naudoja šį gestą, kinta tiktai gesto atlikimo greitis. Kai netiesą sako paauglys, jis taip pat ranka prisidengia burną, tiktai pirštais iš lėto vedžioja palei lūpų liniją. Kai meluoja suaugęs žmogus, smegenys siunčia jam impulsą prisidengti burną, tarsi siekiant sulaikyti melagingus žodžius, tačiau paskutiniu momentu ranka patraukiama nuo burnos ir atsiranda kitas gestas – prisilietimas prie nosies. Beje, pastebėta, kad su amžiumi žmonių gestai yra mažiau akivaizdūs, todėl vyresnių žmonių neverbalinę informaciją skaityti daug sunkiau nei jaunų. 6.2.2. Kaip sėsti prie stalo Vienas pirmųjų sėdėjimo prie stalo įtaką pokalbiui tyrė Kalifornijos universiteto psichologas Robertas Sameris. Pasirodo, vieta prie stalo kartais būna svarbesnė negu žodžiai. Ji iškart sudėlioja akcentus, atskleidžia slaptus lūkesčius ir nustato lyderį. Tad kaip geriau susėsti? Padėtis vienas priešais kitą – gynybinė. Jeigu ateinate pas viršininką, ketindami prašyti padidinti atlyginimą, jokiu būdu nesėskite priešais. O su tuo žmogumi, kuris svečiuose atsisėdo priešais jus, veikiausiai susiginčysite. Neblaivūs vyrai, linkę į agresiją, dažniausiai susikivirčija būtent su sėdinčiuoju priešais. Ši padėtis tinka tuo atveju, kai sąmoningai ketinama varžytis, pavyzdžiui, žaidžiant šachmatais. Šioje pozicijoje prabunda varžovo jausmas, ypač 172 vyrams. Jeigu svarbaus pokalbio metu atmosfera kaista, verčiau persėskite ar pasislinkite į šalį. Tai reikš:„Aš nepriklausomas, aš neutralus.“ Pati geriausia padėtis – kampu akis į akį. Tai bendradarbiavimo padėtis.Taip sėdėti geriausia, kai kalbatės su viršininku ar žmogumi, nuo kurio priklauso jums svarbus sprendimas. Taip jūsų argumentai bus greičiau išgirsti ir suprasti. Jeigu atsisėsite priešais, pašnekovas laikysis savo pozicijos. Juk tokioje padėtyje svarbiausia – pergalė. Sėdėti šalia šiek tiek pasisukus vienas į kitą – tai artumo ir netgi intymumo padėtis, ideali įsimylėjėliams. Žmogus iš dešinės nesąmoningai traktuojamas kaip autoritetingesnis, taigi stenkitės atsisėsti taip, kad asmuo, kurio nuomonė jums svarbi, sėdėtų jums iš kairės. Kita vertus, jeigu jus labiau jaudina jausmų aspektas, sėskite iš kairės. Pastebėta, kad mylimi mokiniai visada sėdi mokytojams iš kairės. Pats sudėtingiausias deryboms – stačiakampis stalas. Kaimo vestuvėse, kur įprasta sėdėti vienas priešais kitą prie ilgiausių stalų, dažnai neišvengiama muštynių, mat beveik visi svečiai atsiduria gynybinėse pozicijose. Prie apskrito stalo atmosfera kur kas laisvesnė ir paveikesnė, bet ir čia yra niuansų, su kuriais susidūrė dar karalius Artūras. Juk jo statusas buvo aukščiausias, ir tai iš esmės keitė padėtį. Asmuo, sėdėjęs jam iš dešinės, savaime tapdavo antras pagal svarbą. Kuo toliau sėdėjo riteris, tuo menkesnė buvojo padėtis. Riteris priešais karalių paprastai atsidurdavo opozicijoje. Tačiau jeigu jūsų draugų kompanijoje nėra karaliaus, bet yra apskritas stalas, vakarėlis tikrai nusiseks... Padėtis prie stalo veidu į duris suteikia žmogui papildomos svarbos. Sėdinčiųjų nugara į duris statusas – menkiausias. Jeigu derybų metu norite „sunaikinti“ konkurentą, sodinkite jį nugara į duris. Jis jausis neužtikrintai, nes įsijungs racionaliai mąstyti trukdantis atavistinis signalas „pavojus už nugaros“. Gestai gali suteikti papildomo pasitikėjimo savimi, tad atsisėskite patogiai, atsiremkite į kėdės atkaltę, rankas drąsiai padėkite ant ranktūrių arba ant stalo„namelio“ forma, taip pat galima suglausti delnus ir nuleisti rankas ant kelių lygiagrečiai grindims – tai dėmesio ženklas. Alkūnių prie savęs nespauskite – tai nepasitikėjimo savimi požymis. Veido be reikalo nelieskite. Kita vertus, nepersistenkite demonstruodamas pasitikėjimą savimi. Tarkime, žmogus atsainiai išsidrėbė ant kėdės, užsikėlė koją ant kojos lyg koks laukinių Vakarų kaubojus: tai signalizuoja, kad jis čia yra šeimininkas. Jeigu iš tiesų taip nėra, jam greitai bus parodyta tikroji vieta. 173 Tarpusavio pasitikėjimą skatina papildomi gestai: prasegtas švarkas, atviri delnai. Ir, žinoma, nesukryžiuokite rankų ant krūtinės. 6.2.3. Gestikuliavimas Kaip naudotis... ...rankomis Aukštą padėtį užimantys žmonės gestikuliuoja mažiau. Norite įtvirtinti savo statusą – elkitės kaip A. Švarcenegeris filme „Terminatorius“. Kita vertus, emocingesni, labiau linkę bendrauti žmonės (aktyvus gestikuliavimas – vienas iš požymių) kelia pasitikėjimą, žadina teigiamas emocijas. Lengvas prisilietimas prie peties ar alkūnės pokalbio metu – ženklas, kad žmogus tikisi jūsų palankumo, bet kartu tai įsiveržimas į asmeninę erdvę. Paprastai neartimi asmenys laikosi socialinės distancijos, siekiančios maždaug pusantro metro. 25 cm – asmeninė distancija. Į asmeninę erdvę mes įsileidžiame tik pačius artimiausius žmones. Apskritai žmonės priešiškai reaguoja į svetimų įsiveržimą jų asmeninėn erdvėn, todėl mes taip nemėgstame perpildytų autobusų ir troleibusų. Kita vertus, į delikatų prisilietimą paprastai reaguojama teigiamai, tai – labai geras būdas pagerinti tarpusavio supratimą. Psichologai kažkokiu paslaptingu būdu apskaičiavo, kad dėl vieno lengvo prisilietimo pokalbio metu draugiškumo laipsnis padidėja tris kartus. ...galvos judesiais Jeigu jums svarbu, kad žmogus išsikalbėtų, o galbūt netgi apie kažką prasitartų, lėtai linkčiokite galva į jo pasakojimo taktą. Tai vienas iš vadinamojo aktyvaus klausymosi elementų, signalizuojančių pašnekovui: „Man labai įdomu, kalbėk toliau, kalbėk...“ Taip pat jūs susikuriate itin įdėmaus ir jautraus žmogaus įvaizdį.Jeigu jums nusibodo klausytis, o pašnekovas niekaip nenutyla, linkčiokite greičiau, neva „taip, aš viską supratau, iki“. Galvos purtymas – neigimo ir nepasitenkinimo ženklas. Jūs galite nenorėti tiesiai išsakyti savo nuomonės, bet visada galite papurtyti galvą.Šiek tiek į šoną palenkta galva – nuolankumo ženklas. Šitaip galvą laikančios moterys sukelia vyrams daugiau seksualinių emocijų. Jeigu jus už pažeidimą sustabdys kelių policijos patrulis, šitokia poza taip pat pravers. Palenkite galvą, rankomis atvirais delnais skėstelkite į šalis – ir galima nieko nebesakyti. Pasak socialinių psichologų, taip kas antram pavyksta išvengti baudos. ...stovėsena Jeigu jums reikia skubiai sutvarkyti nedidelį, bet svarbų reikalą, geriau tai daryti ne sėdint prie stalo, o stovint, tik ne tiesiai priešais. Jeigu sprendimas priklauso nuo dviejų žmonių, geriau 174 „pagauti“ juos abu kartu – pokalbio trise atmosfera kur kas palankesnė. Būtent todėl daug svarbių dalykų nutinka įstaigų rūkomuosiuose, kur visi stovi. Jeigu stovite prieš auditoriją, svarbu pasirinkti tinkamą scenos pusę. Norite prajuokinti – stokitės kairėje. Taip jūs stipriau veiksite kairiuosius klausytojų smegenų pusrutulius. Jeigu reikia prisibelsti iki širdžių ir ketinate kalbėti emocingai bei rimtai, laikykitės dešinės scenos pusės. ...detalėmis Rūkymas – taip pat gana iškalbingas. Pučiate dūmus į viršų – esate nusiteikęs draugiškai, žemyn – negatyviai, vos ne į veidą pašnekovui – be abejo, demonstruojate agresyvumą. Kita vertus, Sirijoje vyrai moterims pučia dūmus į veidą flirtuodami... Kuo greičiau dūmus išpučiate, tuo labiau pasitikite savimi. Jei pučiate pro lūpų kamputį – sumanėte kažkokią klastą. Bent jau taip filmų režisieriai parodo, kad vienas veikėjas galutinai nusprendė nužudyti kitą, pabėgti, atkeršyti priešams ir pan. Daug pasako ir akiniai. Kandžiojate auselę – jums reikia paramos ar laiko pagalvoti. Žmogus su akiniais apskritai traktuojamas kaip rimtas ir inteligentiškas. Juo labiau pasitikima. Masyvūs akinių rėmai suteikia autoritetingumo, o berėmiais akiniais puošiasi „savi vaikinai“. Tamsiais stiklais verčiau nepiktnaudžiauti – tai barjeras. Moterų lūpų dažai taip pat nėra nebylūs. Ryškesni tinka pasimatymui, bet darbe veikiausiai liksite nesuprasta. Išvis nepasidažiusi moteris dažnai traktuojama kaip nevykėlė. Pasteliniai atspalviai suteikia moteriai darbščios ir rimtos ledi įvaizdį. Kad ir kokia būtų pasitikėjimą kelianti jūsų ar pašnekovo kūno kalba, verta atkreipti dėmesį į šiuos dalykus: ● ar kūno kalba atitinka sakomus žodžius (pavyzdžiui, galbūt net nežinodamas informacijos ir suklydęs vis tiek atrodote itin pasitikintis savimi. Gali būti, kad jus palaikys žmogumi, kuris lygiai taip pat puikiai ir meluoja…). Jūsų kūnas – puiki vaizdinė priemonė, papildanti žodinę informaciją, tik būtinai suderinkite žodinę informaciją ir kūno kalbą: judesiai turi įtikinti ir patvirtinti tai, ką sakote; ● jeigu patys bandysite mokytis pasitikėjimą keliančių gestų, išbandykite ir išmokite jų po vieną – kitaip atrodysite dirbtinai, lyg mostaguotumėte ne savo rankomis, o juokdario kostiumu… Laikysena ir gestais rodykite atvirumą, stenkitės būti kartu su bendradarbiais, klientais, klausytojais ir pašnekovais (venkite užlipti ant pakylos, pasislėpti už segtuvo ar dokumentų krūvos, „užsibarikaduoti“ aukštu stalu ir pan.). Laikysena ir elgsena turi teigti: „Esame lygūs.“ 175 Toliau rasite kai kurių mūsų visuomenėje dažnų gestų ir laikysenos paaiškinimų, tačiau atminkite – suklysite, jeigu nagrinėsite vieną gestą ar judesį ir iš jo spręsite apie pašnekovo nuostatas, mintis, savijautą – nagrinėkite jų visumą (Elisabeth Mehrmann „Schneller zum Ziel durch klare Kommunikation“, 2002). Dalykinių susitikimų metu pastebimiausi šie dalykai: Laikysena Pavyzdžiui, susikūprinęs ar susigūžęs žmogus atrodo pervargęs, nepatikimas, uždaras, nekeliantis pasitikėjimo, bijantis. Taisyklinga laikysena rodo, kad žmogus pasirengęs kibti į darbą, nori užmegzti pokalbį, bendrauti. Kaip elgtis dalykinių pokalbių ir derybų metu: pasirinkite patogią laikyseną, be to, turite atrodyti atviri. Venkite keisti kūno padėtį tuojau po gauto klausimo ar klausimo viduryje (atrodys, kad nesitikėjote tokio klausimo), nestovėkite ir nesėdėkite šonu į klausytojus. Kai kurių dažnų gestų ir kūno padėties paaiškinimai: Pakelta galva – perdėtas pasitikėjimas, pranašumo demonstravimas. Viršutinė kūno dalis pasvirusi atgal (atsilošimas) – perdėtas pasitikėjimas savimi, kito nepriėmimas, demonstravimas nuostatos „Man nesvarbu“, savęs išaukštinimas. Galva, įtrauka į pečius – nepasitikėjimas: baimė, nervingumas, noras pasislėpti. Važinėjimasis, muistymasis kėdėje – nepasitikėjimas: nekantrumas, nesaugumas, noras imtis veiklos. Rankų gestai Rankų gestai turėtų sutapti su kalbos ritmika. Venkite intensyvios gestikuliacijos ir staigių judesių. Pirmiausia jie turėtų būti tokie, lyg kalbėtumėte su draugu. Dėl rankų padėties kalbėjimo metu susiję nemažai draudimų: nelaikykite rankų kišenėse, už nugaros, sukryžiuotų priekyje, venkite sugniaužti į kumščius, negrąžykite, nesukiokite, nežaiskite su pirštais ar su daiktais, kuriuos nutveria jūsų rankos (ypač pavojingi jūsų nerimastingose rankose atsidūrę popieriaus lapai, spragsintys tušinukai), venkite rankomis liesti plaukus, drabužius – tai parodys jūsų nerimą ir nepasitikėjimą. 176 Kai kurių dažnų gestų ir laikysenos paaiškinimai: Platūs, išraiškingi rankų mostai– pasitikėjimas, užtikrintumas. Atviri delnai, plaštakų rodymas– pasitikėjimas: atvirumo, nuoširdumo ženklas. Jis sukuria įspūdį, jog pokalbis vyksta sąžiningai. Rankos, sudėtos stogeliu – smailėjanti gali būti dviejų tipų: a) aukštyn, smaigaliu į viršų; b) smaigaliu į apačią– pasitikėjimas: pritaria, sutinka arba saugosi prieštaravimų:a) kai asmuo dėsto nuomonę arba mintis; b) kada įdėmiai klausosi ir analizuoja tai, ką girdi. Šie gestai būdingi išdidiems, savimi pasitikintiems ir patenkintiems žmonėms. Delnų trynimas – pasitikėjimas: pasitenkinimas, mėgavimasis. Dažniausiai reiškia teigiamus lūkesčius. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį ir į paties gesto dažnumą: jeigu delnai trinami greitai – tai, matyt, labiau reikštų jums palankią situaciją. Na, o jeigu trinami lėčiau – tai, ko gero, greičiau reikš situacijos palankumą pačiam gesto savininkui. Smakro glostymas – pasitikėjimas: sprendimo priėmimo ženklas. Jeigu po šio ženklo seka koks nors teigiamas gestas, vadinasi, sprendimas bus palankus. Rankos už nugaros:a) rankos sunertos už nugaros;b) rankos už nugaros, kada viena yra apėmusi kitą – pasitikėjimas: a) dažniausiai reiškia ryžtingumą ir pranašumą. Tokia laikysena padeda sumažinti įtampą, pasijusti labiau pasitikinčiam ir netgi valdingam; b) rodo, kad asmuo yra susierzinęs ir bando suimti save į rankas. Kuo aukščiau kyla ranka – tuo stipresni neigiami jausmai. Nepasitikėjimą išduodantys gestai: Neplatūs, neryžtingi rankų mostai – nepasitikėjimas: netikrumas. Sunerti rankų pirštai – nepasitikėjimas: nusivylimas ir noras nuslėpti neigiamą požiūrį į ką nors. Neigiamas jausmas tuo stipresnis, kuo sunertos rankos yra arčiau veido. Vadinasi, mažiausiai neigiamai nusiteikęs asmuo bus tada, kai jo sunerti rankų pirštai bus ant kelių. Žaidimas rašikliu, pieštuku – nepasitikėjimas: nerimas, baimė, užsisklendimas, neryžtingumas (arba tiesiog – nuobodulys). 177 Nusivalymas nesančių dulkių nuo švarko arba numaunamas ir užmaunamas žiedas – nepasitikėjimas: nerimauja, jaučiasi netvirtai, emocinis diskomfortas Delnai žemyn– nepasitikėjimas: noras ką nors nuslėpti ir kelia nepasitikėjimą. Pirštai prie lūpų: a) neilgai; b) ilgai – nepasitikėjimas: sutrikimas: a) netikrumas; b) susimąstymas, galvojimas. Barbenimas, beldimas pirštais– nepasitikėjimas: nervingumas, noras imtis veiklos. Rankų sukryžiavimas: a) vyrų; b) moterų – nepasitikėjimas: nepriėmimas, užsidarymas, apsaugos, gynybos paieška, baimė. Nepasitikėjimas: noras apsisaugoti nuo nepalankios situacijos. Kol pašnekovė laikys rankas sunertas ant krūtinės, tol ji bus neigiamai nusiteikusi. Esmė ta, kad įtempta vidinė būklė verčia ją griebtis šio gesto, o pats gestas palaiko vidinę įtampą. Burnos pridengimas ranka – nepasitikėjimas: vienas iš melą reiškiančių gestų. Tą patį gali reikšti vieno arba kelių pirštų prilietimas prie burnos. Kartais asmuo, norėdamas užmaskuoti šį gestą, bando apsimestinai kosčioti. Tačiau jeigu šis gestas atsiranda jums kalbant, vadinasi, klausytojas nepatikėjo tuo, ką pasakėte. Nosies palietimas – nepasitikėjimas: nejaučiama simpatija. Šis gestas būdingas ir kalbėtojui, ir klausytojui, kurie suabejoja kalbėtojo žodžių nuoširdumu. Natūralus nosies niežėjimas skiriasi tuo, kad žmogus lėčiau ir sąmoningai pasitrina nosį, o norėdamas apgauti dažniausiai tik prisiliečia. Akies voko trynimas pirštu – nepasitikėjimas: žmogui nesinori žiūrėti tiesiai į akis tam, kuriam sako netiesą. Apykaklės patempimas – nepasitikėjimas: priskiriamas prie apgaulės gestų. Tuo pat metu ant sprando gali pasirodyti ir keli prakaito lašeliai. Kaklo kasymas – nepasitikėjimas: rodo asmens abejonę arba dvejonę. Jis ypač krinta į akis tada, kai nesutampa su sakomais žodžiais. Ausies kasymas ir trynimas – nepasitikėjimas: rodo, kad asmuo norėtų išsakyti nuomonę, tačiau dar nežino, kaip tai pasakyti. Pastebėjus tokį gestą, reikėtų padaryti pertraukėlę ir leisti pašnekovui išsakyti mintis. Pasitikėjimą ir nepasitikėjimą rodo ir pasisveikinimas spaudžiant ranką. Vienoks ar kitoks rankos paspaudimas reiškia: ● Pernelyg stiprus rankos paspaudimas, kai spaudžiami visi pirštai, rodo asmens agresyvumą, griežtumą, pranašumo ir kito asmens menkumo demonstravimą. 178 ● Pernelyg vangus rankos arba tik pirštų galiukų paspaudimas rodo savo nepasitikėjimo, menkavertiškumo, o kartais ir atsargų savo pranašumo demonstravimą. ● Minkšta, glebi ranka dažniausiai rodo uždarą žmogaus būdą. ● Skubotas rankos paspaudimas rodo baimę. Kojų padėtis Stovėsena. Kūnas – tiesus, atsipalaidavęs, bet venkite atsainios stovėsenos perkreiptu klubu, kai svoris tenka tik vienai kojai. Turi būti vienodai paskirstytas svoris ant abiejų kojų, o pėdos – nukreiptos į auditoriją. Kai kurių dažnų kojų judesių ir padėties paaiškinimai: Tvirtas žingsnis – pasitikėjimas: pranašumo demonstravimas. Kojų sukryžiavimas: keliai ar pėdos nukreipti į pašnekovo pusę – pasitikėjimas: prielankumo parodymas. Kojos, padėtos ant stalo kojų –nepasitikėjimas: jaučiasi netvirtai, ieško atramos, atspirties. Kojos, pariestos po kėde – nepasitikėjimas: jaučiasi neramus, įspraustas į kampą, emocinis diskomfortas. Kojų sukryžiavimas: keliai nukreipti nuo pašnekovo – nepasitikėjimas: nepriėmimas, nepalankumo demonstravimas, apsauginis barjeras. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį ir į lyčių auklėjimo ypatybes. Dažna mergina mokoma taip sėdėti, nes taip dera gerai išauklėtai merginai. Beldimas koja į grindis – nepasitikėjimas: nekantravimas; tačiau intensyvus kojos judinimas kartais dar gali reikšti ir tai, jog asmuo jaučiasi nejaukiai, yra įsitempęs, suirzęs ir pasiruošęs greičiau sprukti iš susitikimo. Akių kontaktas Pasitikėjimą rodysite dažniau žiūrėdami pašnekovui į akis šiltu ir nuoširdžiu žvilgsniu, tik ne įkyriu. Patikėkite, akimis verta bendrauti su kiekvienu klausytoju ir pašnekovu, net jeigu ir esate įsitikinę, kad kai kurie jų nieko nesprendžia ir net jūsų nesiklauso. Užmegzkite tvirtą akių kontaktą su auditorija ir jį išlaikykite (kai kurie oratoriai žvilgsnio nukreipimą žemyn kalbėjimo metu prilygina laido ištraukimui iš elektros šaltinio! Žinoma, naujoviški prietaisai kurį laiką veikia ir be elektros srovės, bet kam jums taip rizikuoti?). 179 Kad ir kas būtų, žvilgsniu pirmiausia galite parodyti vidinę ramybę ir profesionalumą, kad viskas yra gerai ir priimtina. 180 Dažniausi žvilgsnio valdymo paaiškinimai: Žvilgsnio nukreipimas į šalį – nepasitikėjimas: ženklas, kad susidūrėte su melu. Moterys, sakydamos netiesą, akis pakelia į viršų, o vyrai jas suka į šoną arba žiūri žemyn. Bėgiojantis žvilgsnis – nepasitikėjimas: parodo netikrumą, vengimą, nerimą ir kitus nepalankius bendro darbo rezultatams dalykus. Mimika – veido išraiška Pasitikėjimą rodo atpalaiduota veido išraiška: verta nuolat pasitikrinti, ar nesuraukti antakiai, nesukąsti žandikauliai ir neįtemptas žvilgsnis. Taip pat tinkama geranoriška veido išraiška ir saikinga šypsena (išraiškinga šypsena rodo pasitikėjimą savimi, bet nebūtinai sukelia pasitikėjimą kitam, pavyzdžiui, įsivaizduokite, kaip retai gali nuoširdžiai šypsotis darbe gydytojai, teisininkai, politikai, valstybės tarnautojai, bankininkai ir kitų solidžių profesijų atstovai). Dažniausių veido išraiškų paaiškinimai: Pakelta apatinė lūpa – nepasitikėjimas: abejojimas. Į viršų pakelti antakiai – pasitikėjimas: savęs sureikšminimas, pervertinimas arba nepriklausomybės demonstravimas. Aptarę balso ir kūno valdymą, galite parengti tam tikrą planą. Į ką turėtumėte atkreipti dėmesį bendraudami biure. ● Padarykite pauzę prieš kalbėdami – sulauksite dėmesio ir sukursite įspūdį. Palaikykite akių kontaktą su kiekvienu jus matančiu žmogumi. ● Nevartokite žodžių ir garsų parazitų, tokių kaip „ė“, „reiškia“ ir t. t. Tam tinka pauzės arba klausimai klausytojams. ● Stenkitės, kad balsas eitų iš krūtinės, siųskite balsą visu kūnu, o ne tik iš gerklės. ● Ryšį su klausytojais užmegzkite ir gestais: atsistokite (stovėkite tvirtai – jauskite pėdas), paspauskite rankas, susodinkite, išdalykite medžiagas (vardų korteles, informaciją ar kt.) kiekvienam asmeniškai, kūno kalba parodykite, kad jaučiatės gerai ir patogiai ir pan. ● Kontroliuokite gestus: tie, kurie atliekami žemiau alkūnės – silpni, o aukščiau – stiprūs. Didelėje patalpoje gestai turi būti platūs, o siauresnėje auditorijoje – siauri. Nerodykite savo nerimo gestų, tokių kaip krapštymasis, kasymasis, taisymasis ir kt. ● Suraskite vietą rankoms: pokalbio pradžioje sunerkite rankas; jeigu vaikščiojate po salę, rankose turėkite korteles su citatomis, statistiniais duomenimis, datomis; rankos turi būti matomos (ne už nugaros). Sėdėdami prie stalo rankas laikykite virš stalo. 181 ● Išsaugokite orumą, nepaisydami jokių klausytojų reakcijų, replikų, judesių. ● Išlikite keliantys pasitikėjimą iki susitikimo pabaigos ar netgi iki darbo dienos pabaigos. 6.3. Gestų (kūno kalbos) reikšmės kitose valstybėse Esant svetimoje šalyje, savo judesius vertėtų sekti ypač atidžiai. Įvairiose kultūrose gali visiškai skirtis kurio nors gesto, mimikos ar poelgio vertinimas. Užsienyje geriausiai laikytis svečią priimančios šalies papročių netgi tada, kai mums labai sunku juos suvokti. Žinoma, niekas negali iš karto perprasti visų papročių ir kitos šalies taisyklių, bet apie svarbiausius papročius, ypač apie draustinus dalykus, kuriuos dažniausiai lemia religija, kiekvienam derėtų sužinoti, prieš vykstant į svetimą šalį. JAV, Anglijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje pakeltas į viršų nykštys turi tris reikšmes. Pirma, tai „balsavimas“ kelyje stabdant automobilį; antra, tai reiškia „viskas tvarkoje“; o kai nykštys staigiai pakeliamas į viršų, tai tampa įžeidžiančiu ženklu. O štai Graikijoje pakeltas į viršų nykštys reiškia „užsičiaupk“. Kai italai skaičiuoja nuo vieno iki penkių, tas gestas reiškia „vienas“, o rodomasis pirštas tuomet reiškia „du“. Tuo tarpu kai skaičiuoja anglai ir amerikiečiai, rodomasis pirštas reiškia „1“, vidurinysis – „2“, o nykštys – „5“. „V“ ženklas, parodytas pirštais, labai populiarus Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje, gali turėti įžeidžiančią prasmę. Antrojo pasaulinio karo metais Vinstonas Čerčilis šiuo ženklu rodė „pergalę“, tačiau tokiu atveju ranka yra pasukta delnu į klausytoją. Tačiau jei rodant tą patį ženklą plaštaka pasukta delnu į kalbantįjį, tai ženklas įgyja įžeidžiančią prasmę – jis reiškia „užsičiaupk“. Beje, daugumoje Europos šalių šis ženklas reiškia „pergalę“ nepriklausomai nuo to, į kurią pusę pasuktas delnas. Be to, daugelyje šalių šis gestas reiškia „2“. Pirštais rodomas ženklas „viskas okei“ Prancūzijoje reiškia nulį arba „nieko“, Japonijoje – pinigus. Viduriniojo piršto rodymas daugelyje šalių turi įžeidžiamą reikšmę – „atsisėsk ant jo“. O Graikijoje tai reiškia „užsičiaupk“, Italijoje – skaičių 1. Kai prancūzas arba italas baksnoja sau per galvą, tai reiškia, kad tam tikrą idėją jis laiko kvaila. Jeigu britas ar ispanas plekšteli delnu sau per kaktą, tuo jis parodo, jog yra savimi patenkintas. Tuo pačiu gestu vokietis išreiškia pasipiktinimą. O štai olandas, pliaukšteldamas 182 sau kakton ir dar ištiesdamas rodomąjį pirštą praneša, jog idėja jam patiko, bet jis ją laiko kiek beprotiška. Rodomojo piršto pasukiojimas prie smilkinio turbūt visi žino, ką reiškia pas mus, o štai Olandijoje – reiškia pripažinimą, jog mintis buvo sąmojinga. Antakio kilstelėjimas Vokietijoje reiškia susižavėjimą. Kai rodomuoju pirštu baksnoja nosį, italas parodo nepasitikėjimą. Olandijoje šis gestas reiškia, jog kalbantysis arba tas, apie kurį kalbama, yra girtas. Kai prancūzas kuo nors sužavėtas, jis sujungia trijų pirštų galiukus, pakelia juos prie lūpų ir, pakėlęs smakrą, siunčia oru švelnų bučinį. Jeigu jis rodomoju pirštu trina nosies vidurį, vadinasi, nepasitiki tuo, apie kurį kalbama. Piršto judinimas iš vienos pusės į kitą JAV ir Italijoje reiškia smerkimą arba grasinimą, Olandijoje – atsisakymą. Kai kuriose afrikiečių šalyse juokas reiškia nuostabą ir sumišimą. Arabiškas kvietimo gestas, parodytas Alžyre ir Egipte, pas mus būtų suprastas kaip atsisveikinimas. Sveikinantis Indijoje sutiktą pažįstamą žmogų priimta dėti delnus prie širdies. Praeityje kinas, susitikęs draugą, spausdavo ranką pats sau. Laplandai trinasi nosimis, Lotynų Amerikos gyventojai apsikabina tarpusavyje, prancūzai bučiuoja vienas kitą į skruostą. Samoaiečiai apsiuosto. Vieniečiai susitikę sako „bučiuoju ranką“, nė neketindami to daryti, o lenkai Varšuvoje, sutikę pažįstamą damą, bučiuoja jai ranką nė nemirktelėję. Antakių pakėlimas reiškia visiškai skirtingus dalykus. Šiaurės amerikiečiai šia veido išraiška parodo susidomėjimą ar nustebimą, anglai – skeptiškumą, vokiečiai nori pasakyti „Jūs protingas“, filipiniečiai – „Sveiki!“, arabai ištaria „ne“, azijiečiai išreiškia nepritarimą. Daugelyje šalių galvos linktelėjimas reiškia „taip“, o papurtymas – „ne“. O Indijoje kaip tik atvirkščiai. Jei kas nors rodo į mus pirštu, mes galime pamanyti: „Jis visai neišauklėtas.“ Šis gestas Tailande laikomas itin pikta panieka ir rodomas tada, kai paliečiama žmogaus galva, kuri laikoma sielos buveine. Arabų šalyse, Indijoje kojos – tai suteršti galinti kūno dalis, ir būtų nepagarbu ištiesti jas sėdint prieš tenykštį gyventoją. Musulmonų, induizmo ir budistų kultūrose kairioji ranka laikoma nešvaria. Manoma, jog ji turi teršiamųjų savybių, todėl ja draudžiama prisiliesti, ja neleistina net valgyti. 183 Pietryčių Azijoje nevalia glostyti vaiko galvos, nes tikima, kad tokiu būdu galima sužaloti vaiko sielą. Į mečetes ir Rytų Azijos šventyklas neleidžiama įeiti apsiavus. Netgi per kaitrą neleidžiama pusnuogiams apžiūrinėti bažnyčių ir cerkvių Pietų Europos šalyse. Laisva turistų apranga privertė viešbučių darbuotojus Ispanijos salose raštu prašyti savo svečių neateiti vakarieniauti su šortais. Lietuvoje ir senovėje būta etiketo taisyklių. Štai keletas jų, surašytos Vilniuje 1636 metais per Šv. Roką. „Vieši patvarkymai, kaip turi elgtis kožna dievobaiminga ir viežlyba asaba jomarke, savo gildijos pobūvy ir kitoniškame susiejime. 1. Gink Dieve, nevalia prisiplempus arielkos bastytis tarp žmonių viešumoj ir savo nesvietišku smirdėjimu, o taipogi kalakutiškais tauškalais papiktinti sueigą. Jei bus taip, tai sūdžia turi bausti tokį galgoną 30 lietuviškų grašių, ale jei pinigo neprituri, liept iškasti 10 uolekčių grabės po Vilniaus miesto sieną. 2. Nevalia prie visų šnirpšti į saują nosies tirštumą ir po tam aną šluostyti in vežimų šonus ar in svetimų asabų drapanas. Jei bus taip, reikia tokį bausti 20 grašių ar nedėliai pristatyti minti dumples vinių kalykloje. 3. Nevalia mėtyt iš savo kišenių ar savo vežėčių pakulas, plunksnas, supuvusias ropes, šapus, o taipogi išmesti viešai sunešiotas vyžas ir kitoniškas bezliapyčias. Jei bus taip, baus 50 lietuviškų grašių ar nedėliai mėžt vaivados žirgų staines. 4. Už akies pamušimą viešumoj – 45 grašiai, už žipono palos atplėšimą – 35 grašiai, už spyrimą in užpakalį – 50 grašių, už plaukų pešimą dėl keršto – 60 grašių, o už plaukų pešimą dėl šposo – vienas auksinas. Šitie visi patvarkymai priguli visiem paprastiem žmonėm, ale nevalna anuos taikyt bajorams, o taipogi šlėktai.“ Taigi viduramžiais mandagumo taisyklės tramdė audringą temperamentą ir slopino galimus konfliktus. Tad gal ir šiandien būtų naudinga įvesti doro elgesio taisykles ne tik valdininkams. 184 7. ETIKETAS IR BENDRAVIMO YPATUMAI UŽSIENIO ŠALYSE Anglijoje viešpatauja taisyklė „laikykitės formalumų“. Net rašydami laiškus griežtai laikykitės visų plonybių. ● Jokiu būdu nesikreipkite vardu, jei negavote atskiro leidimo. ● Kreipinys „tu“ absoliučiai nepriimtinas. ● Būtina laikytis pristatymo procedūrų. ● Po darbo kalbėtis apie reikalus laikoma blogu tonu, net būnant neoficialioje aplinkoje. Turint reikalų su islamo pasaulio atstovais atsiminkite: ● Ramadano metu musulmonai nieko nevalgo nuo aušros iki sutemų, todėl stenkitės nerengti priėmimų. ● Nors jums ir nebūtina laikytis religinių apeigų (namazo), tačiau būkite pasiruošę, kad šeimininkai 5 kartus per dieną nutrauks darbų eigą maldai. Ketvirtadienis ir penktadienis – poilsio ir tarnavimo dievui dienos. ● Rankų paspaudimas – natūralus dalykas; savo namuosešeimininkas gali jus sutikti bučiuodamas į abu skruostus ir jūs privalote jam atsakyti tuo pačiu. ● Nekalbėkite apie politiką ir religiją. ● Į susitikimą privalote atvykti laiku, o šeimininkas gali pavėluoti. ● Prie stalo viską darykite dešiniąja ranka. Draudžiama vartoti kiaulieną ir alkoholį. Arabams, ko gero, bus sunku turėti reikalų su moterimis. Vokietija ● Supažindinant reikia pirma pristatyti užimant į aukštesnes pareigas. ● Vokiečiai šakutę nuolat laiko kairiojoje rankoje, o peilį – dešiniojoje. Niekada nenuimkite rankų nuo stalo – abu riešai turi liesti stalą, ● Tvarkant reikalus, išskirtinė vokiečių maniera – oficialumo laipsnis. Vokiečiai labai išlaikyti ir labai laikosi formos,todėl daugeliui atrodo nedraugiški. ● Jei dirbate vokiečių firmoje, apie atostogų laiką turite pranešti prieš tris-keturias savaites, nes jie nemėgsta spręsti reikalų spontaniškai. ● Labai svarbu punktualumas. ● Apranga griežta, moterims draudžiama dėvėti kelnes. ● Jei pasitarimuose norite ką nors užsirašyti, turite paprašyti leidimo. 185 ● Kalbant su vokiečiu ar spaudžiant jam ranką, niekada nelaikykite rankos kišenėje, tai nepagarbos viršūnė. ● Apie reikalus geriau kalbėti vokiškai arba vertėjo pagalba. Italija ● Prisistatant darbo aplinkoje, pasisakykite tik pavardę ir paspauskite ranką. Rankos paspaudimu pasikeičia net moterys. ● Rengiasi čia griežčiau. ● Užsiimant savo reikalais, neįsivaizduokite, kad čia kalbama angliškai, todėl pasirūpinkite vertėju. Prancūzija ● Atsargumas – tai žodis, kuriuo galima apibūdinti dalykišką prancūzą. ● Supažindinti turi tas, kuris pažįsta asmenį, norintį su jumis kontaktuoti, dažniausiai tai patikėtinis (advokatas), bankininkas ar draugas. ● Stengiasi išsisukti nuo oficialių klausimų aptarimų „viens ant vieno“. ● Stengiasi kalbėti tvarkant reikalus tik prancūzų kalba. Šveicarija ● Didžiausia klaida, kokią tik galima padaryti, – tai palyginti juos su vokiečiais. ● Būtina laikytis duoto žodžio, nes duotas žodis šveicarui tolygus įstatymui. ● Iki pedantizmo punktualūs. ● Tikrins visus taškus virš i. Amerika ● Kartais manoma, kad amerikiečiai agresyvūs derybose, nors jie patys rekomenduoja nepasuoti. ● Mėgsta derėtis. ● Jei amerikietis nesinaudoja peiliu, kairiąją ranką jis deda ant kelių. 186 LITERATŪRA 1. Bierach A. Kūno kalba. Kaunas: Tyrai, 2000. 2. Foster D. Europos šalių etiketas. Leidykla „Algarvė“, 2004. 3. Foster D. Azijos šalių etiketas. Leidykla „Algarvė“, 2004. 4. Grėjus Dž. Vyrų ir moterų tarpusavio santykiai. Vilnius, 2000. 5. Hanisch H. Etiketo ABC. Vilnius: Alma littera, 1999. 6. Lapinas O. Kai pabunda miegantysis. Įvadas į NLP „Mens sana“, 2002. 7. Misevičius V. Tarptautinio bendravimo protokolas. Kaunas: Technologija, 1998. 8. Misevičius V., Urbonienė R. Dalykinio bendravimo pagrindai. VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2006. 9. Pizas A. Judesių kalba. Vilnius, 1994. 10. Pease A. Kūno kalba (Kaip pagal gestus skaityti kitų žmonių mintis). Leidykla „Dajalita“, 2003. 11. Pečiulis Ž. Efektyvi komunikacija. Vilnius: Versus aureus, 2004. 12. Ruzgienė R., Sederevičiūtė Ž. Etiketo paslaptys – jūsų sėkmė. Vilnius, 1996. 13. Spilein M. Moters įvaizdis: Knyga veikliai moteriai. Kaunas: Tyrai, 1997. 14. Spilein M. Vyro įvaizdis: Knyga veikliam vyrui. Kaunas: Tyrai, 1997. 15. Teusen G. Tarnybinis etiketas (Knyga moterims). Vilnius: Vaga, 1997. 16. Vanderbilt A. Viskas apie etiketą. Vilnius, 1996. 17. Wrede-Grischkat R. Manieros ir karjera. Vilnius: Pradai, 1996. 18. Žurnalas „Biuro administravimas“. Pačiolis, 2003-2004. 19. Афанасьэв И. Деловой этикет. – К.: Альтепрес, 2000. 20. Алехина Иф. Имидж и этикет делового человека. – М.: Дело, 2001. 21. Бостико Мери. Этикет бизнесмена. Официальный. Дружеский. Международный. – М.: ЗАО Центрполиграф, 2006. 22. Браун Л. Имидж – путь к успеху. – СПб.: Питер, 2001. 23. Де Ротшильд Н. Искуство добиваться успеха. – М.: Текст, 2002. 24. Кановская, М.Б. Этикет – М.: АСТ; СПБ.: Сова, 2005. 25. Кузнецов И.Н. Деловое общение. Деловой тэтикет. – М.: ЮНИТИ-ДАНА, 2004. 187 26. Кузнецов И.Н. Современный тэтикет. – М.: Издательско-торговая корпорация „Дашков и Ко“, 2004. 27. Кузин Ф.А. Делайте бизнес красиво. – М.: ИНФРА-М, 1995. 28. Пиз А. Язык телодвижений. – М.: Изд-во ЭКСМО-Пресс, 2002. 29. Панкеев И.А. Энциклопедия этикета. – М.: ОЛМА-ПРЕСС, 2002. 30. Сабат Энн Мери. Бизнесс-этикет. – М.: ФАИР-ПРЭСС, 2000. 31. Сорины, сёстры. Язык одежды или как понять человека по его одежде. – М. Изд-во Гном и Д, 2000. 32. Современный этикет. – Изд-во ЭКСМО-Пресс, 2000. 33. Ягер Джен. Деловой этикет: стратегия личного успеха. – М. Альпина Бизнес Букс, 2004. 188