LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO SENATO NUTARIMAS 2001 m. birželio 15 d. Nr. 31 Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR) Bendroji transporto politika - viena iš trijų Europos Bendrijos bendrųjų politikos sričių, numatytų Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartyje. Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą procese svarbią reikšmę turi tai, kaip Lietuva dalyvauja tarptautinėse sutartyse ir susitarimuose transportavimo srityje, kurių tikslas yra suvienodinti tarptautiniu mastu atitinkamas pervežimo taisykles. Vienas svarbiausių krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais tarptautinių dokumentų 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau - CMR konvencija). Prie šios CMR konvencijos, įsigaliojusios 1961 m. liepos 2 d., bei 1978 m. liepos 15 d. protokolo (juo pakeistas CMR Konvencijos 23 straipsnis) Lietuva prisijungė 1993 m. kovo 5 d. Vyriausybės potvarkiu Nr. 169 p. Oficialus CMR konvencijos (su inkorporuotu į ją 23 str. pakeitimu) tekstas paskelbtas "Valstybės žiniose", 1998, Nr. 107-2932. CMR Konvencija yra Lietuvos vidaus teisės sistemos sudėtinė dalis. Teismai, spręsdami ginčus, kylančius iš santykių, kuriuos unifikuotai reglamentuoja CMR konvencija, privalo ją tinkamai aiškinti ir taikyti tiesiogiai. Todėl prireikus reikia atsižvelgti į atskirų Konvencijos straipsnių aiškinimą ir taikymą užsienio valstybių teismų praktikoje. Peržiūrėjus apibendrinimui pateiktas bylas darytina išvada, kad teismų praktika, nagrinėjant šios kategorijos bylas, yra nevienoda. Teismai ne visada taiko CMR konvenciją, kai ją yra būtina taikyti, be to, atskiras konvencijos nuostatas (ypač dėl vežėjo atsakomybės) aiškina skirtingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, siekdamas suvienodinti CMR konvencijos aiškinimo ir taikymo praktiką, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 5 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nutaria: I. Išaiškinti teismams, kad: 1. Tarptautinio krovinių pervežimo keliais teisės šaltiniai yra šie: - Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija yra pagrindinis, reguliuojantis tarptautinį krovinių vežimą keliais, šaltinis (Žin., 1998, Nr. 107-2932); - Tarpvalstybiniai susitarimai tarp Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių (toliau tarpvalstybiniai susitarimai); - Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - CK); - Lietuvos kelių transporto kodeksas (toliau - KTK); - 1957 m. Europos sutartis dėl pavojingų krovinių tarptautinio vežimo keliais (ADR), kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. VIII-778 (toliau - ADR sutartis) (Žin., 1998, Nr. 106 (1)-2930, 2931); - 1970 m. susitarimas dėl greitai gendančių produktų tarptautinio gabenimo ar tokiam gabenimui naudojamų specialių transporto priemonių (ATP), kurį Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2000 m. vasario 17 d. įstatymu Nr.VIII-1552 (toliau - ATP susitarimas) (Žin., 2000, Nr. 68-2046, 2047); - 1975 m. Muitinės konvencija dėl tarptautinio pervežimo su TIR knygelėmis, kurios dalyvė Lietuva yra nuo 1993 m. vasario 11 d. (toliau - TIR konvencija) (Žin., 2000, Nr.6-155); - 1990 m. Laikinojo įvežimo konvencija (Stambulo konvencija), kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1997m. lapkričio 25 d. įstatymu Nr. VIII-536 (Žin., 1997, Nr. 1172994, 3015); - Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1999 m. rugsėjo 24 d. įsakymas Nr. 357 "Dėl Europos Transporto Ministrų Konferencijos daugiašalės kvotos leidimų tarptautiniam krovinių vežimui kelių transporto priemonėmis naudojimo ir išdavimo tvarkos" (Žin., 1999, Nr. 82); - 1970 m. Europos šalių susitarimas dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo (AETR), kurį Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1996 m. rugsėjo 24 d. įstatymu Nr. I-1532 (Žin., 1996, Nr. 93-2184; 2000, Nr. 59-1762) (toliau - AETR susitarimas); - Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 497 patvirtintos Krovinių tarptautinių vežimų kelių transportu taisyklės (Žin., 1998, Nr. 115-3261); - Tarptautiniai prekybos terminai (INCOTERMS). Šiuo metu jau galioja INCOTERMS 2000 m. taisyklės. 2. Pagal CMR Konvencijos 42 straipsnio 5 punktą prie Konvencijos gali būti prisijungiama arba ji gali būti ratifikuojama. Prisijungimas prie CMR konvencijos reiškia susitarimą (valstybiųKonvencijos dalyvių) ją taikyti. Todėl atsisakymas taikyti CMR konvenciją dėl tos priežasties, kad ji yra neratifikuota, prieštarautų tarptautinės teisės principams, konkrečiai - 1969 m. Vienos konvencijai dėl sutarčių teisės, kurios 27 straipsnis nustato, kad tarptautinės sutarties dalyvis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis, siekdamas pateisinti sutarties nevykdymą. 3. Pati CMR konvencija yra sutartis. CMR konvencija numato ypatingas taisykles, kurių nenustato joks kitas Lietuvos teisės aktas, t.y. reglamentuoja krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais kelių transportu procedūras. Atsižvelgiant į CMR konvencijos preambulės nuostatą, kad šios Konvencijos tikslas yra suvienodinti tarptautinio krovinių vežimo sutarties sąlygas, aiškinant ir taikant CMR konvencijos nuostatas, atsižvelgtina į jų aiškinimo ir taikymo praktiką užsienio valstybių teismų praktikoje. 4. Teismai, aiškindami CMR konvenciją, privalo vadovautis bendraisiais tarptautinės teisės aiškinimo principais, įtvirtintais 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 31-33 str., prireikus remtis autentišku CMR Konvencijos tekstu prancūzų arba anglų kalbomis, nes oficialiame CMR konvencijos vertime į lietuvių kalbą yra lingvistinių netikslumų. 5. Teismas ex officio turi patikrinti, ar konkrečiam iš tarptautinio krovinių pervežimo kilusiam ginčui yra taikytinos CMR konvencijos nuostatos. Nustatant tai, būtinas šių sąlygų visetas, t.y. ar: - buvo vežama kelių transporto priemone; - buvo vežama už užmokestį; - krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vieta yra skirtingų valstybių teritorijos; - krovinio išsiuntimo vietos ir/arba krovinio gavimo vietos valstybė yra Konvencijos narė. (Konvencijos 1 straipsnio 1 punktas). Tuo atveju, jei nėra kurios nors iš sąlygų, nurodytų Konvencijos 1 str. 1 p., bet vežimo sutarties šalys numatė savo susitarime CMR konvencijos taikymą, teismas, spręsdamas ginčą, turės vadovautis sutartimi, išskyrus atvejus, kai taikoma ginčo sprendimui teisė imperatyviai nustato kitokias taisykles, arba kai pačioje Konvencijoje yra nurodyta, kad ji netaikoma. Pvz., CMR konvencija, nors ir būtų Konvencijos 1 straipsnio 1 p. nurodytos sąlygos arba šalių susitarimas, netaikoma: - vežimams, vykdomiems pagal tarptautines pašto konvencijas; - palaikų vežimui; - būsto apstatymo vežimui persikraustant. (Konvencijos 1 straipsnio 4 punktas). Konvencija taip pat turi būti taikoma, kai transporto priemonė su kroviniu dalį kelio vežama jūra, geležinkeliu, vidaus vandens keliu, oro transportu (multimodaliniai vežimai), ir krovinys iš transporto priemonės nėra perkraunamas. CMR Konvencija tokiu atveju yra taikoma visam vežimo procesui (Konvencijos 2 straipsnio 1 punktas). Perkrovimu nelaikomas krovinio iškrovimas iš transporto priemonės patikrinimui, tvarkymui ir pan., jei po to transportavimas tęsiamas toliau. 6. CMR konvencija numato ypatingas taisykles, kurių nenustato joks kitas teisės aktas. Esant kolizijai tarp nacionalinių įstatymų ir CMR konvencijos nuostatų, privalu remtis CMR konvencija, vadovaujantis principu lex specialis generali derogat. Bet ne visiems iš konkretaus tarptautinio pervežimo pagal CMR konvenciją atsiradusiems santykiams taikomos CMR konvencijos nuostatos, o tik tiems, kurie joje reglamentuoti. - Pagrindiniai CMR konvencijos reguliuojami klausimai yra: krovinių vežimo sutarties sudarymas ir vykdymas; važtaraščio turinys; vežėjo atsakomybė; reklamacijų, pretenzijų ir ieškinių dėl tarptautinių vežimų pareiškimo tvarka; ieškininė senatis; nurodymai, susiję su vežimais, kai veža keli vežėjai; CMR konvencijos šalių - dalyvių teismo sprendimų vykdymas; susitarimų, prieštaraujančių konvencijai negaliojimas. - CMR konvencijoje nėra sureguliuoti tokie klausimai, kaip: vežėjo atsakomybė už transporto priemonės nepateikimą, vežėjui suteikiama teisė palikti jo vežamą krovinį kaip užstatą arba jį areštuoti, pavojingų krovinių vežimo specifika, muitinės procedūrų atlikimas pervežimo metu, vežėjo regreso tvarka savo darbuotojams ir agentams, transporto priemonių nuoma ar panauda pervežimams ir kt. Tokie ginčai spręstini pagal nacionalinius įstatymus ar kitus specialius tarptautinės teisės aktus. 7. Jei vežimo sutarčiai yra taikytina CMR konvencija, tai ji turi būti taikoma ne tik ieškiniams, kurie yra reiškiami vežėjams, bet ir vežėjo ieškiniams, tarp jų ir jo reikalavimams dėl atlyginimo už pervežimą. 8. Nepriklausomai nuo to, ar byloje dėl tarptautinių pervežimų dalyvaujantys asmenys grindžia savo reikalavimus CMR konvencija ar CK arba kitais norminiais aktais, teismas turi taikyti normą, atitinkančią išdėstyto reikalavimo pagrindą (Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo "Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo bei išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje" 10 p. 4 d.). Teismas negali atsisakyti nagrinėti bylą dėl to, kad nėra nurodytas konkretus CMR konvencijos punktas, arba dėl to, kad ieškovas grindžia savo reikalavimus tiek CMR konvencijos nuostatomis, tiek ir CK normomis. 9. CMR konvencija tarptautinio pervežimo dalyviais nurodo krovinio siuntėją, gavėją, vežėją, taip pat vežėjo agentus, darbuotojus, atstovus ir kt. asmenis. Paprastai vežimo sutarties šalys yra krovinio siuntėjas ir vežėjas. Siuntėju laikytinas asmuo, sudaręs sutartį su vežėju. Juo nebūtinai turi būti krovinio pardavėjas, jei pastarasis pats nesudarė sutarties su vežėju. Krovinio gavėjas yra asmuo, kurio naudai sudaroma vežimo sutartis, jis nurodytas važtaraštyje arba vežimo sutartyje, bet nebūtinai prekių pirkėjas. 10. Pagal CMR konvencijos 3 str. vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus ir klaidas savo agentų ir kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo metu jis naudojosi, nebent būtų įrodyta, kad buvo aplinkybės, numatytos Konvencijos 17 str. 2 p. ar 4 p. Esant ginčui dėl nuostolių, patirtų vežimo metu, ieškinys turi būti reiškiamas vežimo įmonei (vežėjui), bet ne tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui. Vežimo įmonė (vežėjas) krovinio siuntėjui, gavėjui ar jiems atstovaujantiems asmenims atsakys pagal CMR konvenciją, o vežėjo darbuotojai, agentai vežėjui - pagal nacionalinius įstatymus tos valstybės, kurioje yra nagrinėjama byla. 11. Kas yra vežėjas CMR konvencijos prasme, yra nustatoma pagal konkrečios bylos aplinkybes. Jei sutartimi su krovinio siuntėju pervežimo procese dalyvaujantis ekspeditorius įsipareigoja būti vežėjas (įsipareigoja siuntėjui nugabenti krovinį į paskyrimo vietą, nors veža ne pats, o tik atlieka ekspedijavimo paslaugas), jis atsako siuntėjui kaip vežėjas nepriklausomai nuo to, ar jis veš pats, ar paves tai padaryti trečiajam asmeniui. Tokiais atvejais ekspeditorius, atlyginęs nuostolius pagal CMR konvencijos nuostatas, turi regreso teisę kitų dalyvavusių vežime asmenų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu (37 straipsnis). Kai ieškinys yra pareiškiamas ekspeditoriui, kaip vežėjui, įrodinėjimo našta, kad būtent šis subjektas yra vežėjas krovinio siuntėjo atžvilgiu, tenka ieškovui (krovinio siuntėjui). 12. CMR konvencija nereglamentuoja vežimo sutarties turinio ar formos, o tik nurodo važtaraštį, kaip vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantį dokumentą, kuris yra prima facie įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, nebent bus įrodyta priešingai. Tai reiškia, kad dėl vežimo gali būti susitarta ne tik surašant šalių pasirašomą dokumentą, bet apsikeičiant raštais, užsakymais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų įrenginiais perduodama informacija, taip pat ir žodžiu. Todėl, esant tinkamai surašytam važtaraščiui, bet nesant rašytinės vežimo sutarties, teismai negali motyvuoti tuo, kad vežimo sutartis nebuvo sudaryta arba ji negalioja dėl tos priežasties, kad ji neatitinka CK 43 str. reikalavimų. Kita vertus, važtaraščio praradimas, taip pat neteisingas jo užpildymas, jei pervežimas įvyko, negali paneigti vežimo sutarties buvimo, jos galiojimo ar jos aiškinimo pagal CMR konvenciją. Tokiu atveju teismas turi nustatyti tikruosius šalių ketinimus sudarant vežimo sutartį, remdamasis kitais įrodymais. 13. Važtaraščio formą, vadovaudamasi CMR konvencijos nuostatomis, nustatė Tarptautinė kelių sąjunga (IRU). CMR konvencijos 6 str. detaliai aptartas važtaraščio turinys: privalomi duomenys (6 str. 1 p.) ir duomenys, kurie turi būti važtaraštyje prireikus (6 str. 2 p.). Konvencijos 6 str. 3 d. taip pat numato galimybę įtraukti į važtaraštį ir kitus duomenis, kurie, šalių nuomone, yra reikalingi. Siuntėjas yra atsakingas už visas vežėjo išlaidas ir nuostolius, atsiradusius dėl neteisingai nurodytų duomenų ir dėl neteisingų nurodymų, duotų važtaraščiui pildyti (7 str.). Iškilus klausimui, kokios pasekmės gali kilti dėl tam tikros sąlygos neįrašymo, reikėtų vadovautis tuo, kad važtaraštis nėra vežimo sutartis, o tik vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas, todėl šalys gali kitais būdais įrodinėti sąlygas, neįtrauktas į važtaraštį. Važtaraštis turi būti pasirašytas abiejų šalių: krovinio siuntėjo ir vežėjo. Priešingu atveju važtaraštis nebus prima facie įrodymas CMR Konvencijos 9 str. 1 p. prasme, t.y. reikės įrodyti, kad buvo sudaryta vežimo sutartis, taip pat įrodyti jos sąlygas ir tai, kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon. Parašo važtaraštyje nebuvimas pats savaime nedaro negaliojančia vežimo sutarties. 14.Teismui turi būti pateikti CMR važtaraščių originalai ir jų vertimas į lietuvių kalbą arba tinkamai patvirtinti, dokumento įrodomąją galią turintys nuorašai. Jei yra abejonių dėl pateikto važtaraščio atitikties originalui, teismas turi pareikalauti iš byloje dalyvaujančių asmenų pateikti originalą arba pareikalauti patvirtinto nuorašo iš muitinės, per kurią buvo gabenamas krovinys. 15. Jei važtaraštyje vežėjas nėra įrašęs pastabų apie krovinio ir/ar jo pakuotės būklę, tai laikoma, kad krovinio ir jo pakuotės būklė priėmimo vežti metu buvo tinkama ir kad krovinio vietų skaičius, žymėjimas ir numeracija atitiko važtaraščio įrašus (CMR konvencijos 8 str. 1 p.). Jei vežėjas įrodo, kad jis neturėjo galimybės tai patikrinti (pavyzdžiui, vežėjas gavo užplombuotą konteinerį), žalos atveju taikytinos Konvencijos 17 str. 4 p. c papunkčio nuostatos, atleidžiančios vežėją nuo atsakomybės. Pakankamomis galimybėmis patikrinimui atlikti laikytinos galimybės, kuriomis pasinaudotų sąžiningas vežėjas. 16. Pagal CMR konvencijos 10 str. už nuostolius ir išlaidas dėl netinkamos krovinio pakuotės krovinio siuntėjas atsakingas prieš vežėją, išskyrus atvejus, kai priimant krovinį pakuotės pažeidimai vežėjui buvo žinomi ar akivaizdūs, tačiau vežėjas važtaraštyje apie tai neįrašė atitinkamų pastabų. Tretieji asmenys, patyrę nuostolių dėl netinkamos krovinio pakuotės, gali reikšti ieškinį tiesiogiai siuntėjui pagal nacionalinius įstatymus tos valstybės, kurios teismas nagrinės bylą. 17. Aprūpinti vežėją reikiamais dokumentais, informacija, reikalinga muitinės ir kitiems formalumams atlikti, yra siuntėjo pareiga (CMR konvencijos 11 str. 1 p.). Todėl jei teismas nustato, kad nuostoliai patirti dėl reikiamų dokumentų ar informacijos, reikalingų muitinės formalumams atlikti, nebuvimo, už tai atsakingas yra siuntėjas, nes vežėjas neprivalo tikrinti dokumentų tikrumo ar tinkamumo. Vežėjas yra atsakingas už jam pateiktų dokumentų praradimą ar jų netinkamą panaudojimą. Tokiais atvejais iš vežėjo nuostoliams atlyginti išieškoma suma remiantis CMR konvencijos 11 str. 3 p. neturi būti didesnė už sumą, kurią būtų galima išieškoti dėl krovinio visiško praradimo. 18. Iki važtaraščio antrojo egzemplioriaus perdavimo gavėjui vežėjas privalo vadovautis krovinio siuntėjo instrukcijomis, nebent važtaraštyje būtų įrašyta, kad krovinio disponavimo teisė priklauso gavėjui nuo važtaraščio surašymo ar kito nurodyto momento (CMR konvencijos 12 str.). Įteikus važtaraštį krovinio gavėjui, šis tampa kroviniu disponuojančiu asmeniu. Jei vežėjas neįvykdo kroviniu disponuojančio asmens nurodymų arba vykdo juos netinkamai, jis atsako už patirtus dėl to nuostolius. Bet nurodymai, duodami vežėjui, turi būti galimi įvykdyti (pvz., jei krovinys vežamas su vienu važtaraščiu, negalima duoti nurodymo vežėjui padalyti siuntą dalimis ir pristatyti skirtingiems gavėjams; neįvykdomu bus nurodymas dėl vežimo maršruto per konkrečią muitinę, jei pasienio muitinė nurodys kitokį maršrutą). Vežėjas neatsako už nurodymus, kurių negali realiai įvykdyti (pavyzdžiui, vežėjas neatsako už pavėluotą pristatymą tokiu atveju, jei siuntėjas nurodė vežėjui, į kokią konkrečiai muitinę vykti, o pasienio muitinė, kurios nurodymus vežėjas privalo vykdyti, nukreipia į kitą muitinę). 19. CMR konvencijos 13 str. 1 p. numato, kad jeigu nustatoma, kad krovinys dingo arba nepristatytas pasibaigus terminui, gavėjas, remdamasis vežimo sutartyje numatyta teise, gali savo vardu pareikšti vežėjui reikalavimus. Sistemiškai aiškinant vežėjo atsakomybės nuostatas, darytina išvada, kad tokią teisę gavėjas turi ir krovinio sugadinimo atveju. 20. Jei yra nustatyta, kad vežėjas vežimo metu nukrypo nuo kroviniu disponuojančio asmens nurodymų, vežėjas gali įrodinėti, kad buvo aplinkybės, būtinos krovinį vežti nukrypstant nuo važtaraštyje nurodytų sąlygų arba kad jis negalėjo gauti kroviniu disponuojančio asmens nurodymų per protingą laiką bei ėmėsi priemonių, kurios, jo manymu, geriausiai atitiko kroviniu disponuojančio asmens interesus. Kas yra "protingas laikas", taip pat ir tai, ar konkreti aplinkybė leido nukrypti nuo nurodymų, yra fakto klausimai, sprendžiami konkrečioje byloje. 21. Pagal CMR konvencijos 16 str. 1 p. vežėjas turi teisę pareikalauti atlyginti išlaidas, susijusias su instrukcijų gavimu ir jų vykdymu, nebent šios išlaidos atsirado dėl vežėjo neteisėtų veiksmų ar aplaidumo. Teismas, aiškindamasis šias aplinkybes, turi taikyti šį straipsnį ne tik vežėjui, bet ir jo agentams, darbuotojams ir kitiems asmenims, nurodytiems Konvencijos 3 str. 22. CMR konvencijos 16 str. 2 ir 3 p. nurodytomis aplinkybėmis vežėjui suteikiama teisė disponuoti kroviniu ar jį realizuoti, nelaukiant instrukcijų asmens, turinčio krovinio disponavimo teisę. Bet net ir esant čia nurodytoms aplinkybėms, vežėjas, jei jis gautų instrukcijas nerealizuoti krovinio, turi joms paklusti. 23. Teismai vežėjo atsakomybę pagal CMR konvenciją turi traktuoti kaip sutartinę, bet ne deliktinę, nors vežėjo kaltė dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo pagal CMR konvenciją yra preziumuojama (CMR konvencijos 17, 18 str.). CMR konvencija reglamentuoja vežėjo atsakomybę už krovinio praradimą ar sugadinimą bei pavėluotą krovinio pristatymą. Be to, vežėjas pagal CMR konvenciją taip pat yra atsakingas esant aplinkybėms, numatytoms CMR konvencijos 7 str. 3 p. ir 21 str. 24. Vežėjo atsakomybė už krovinį prasideda nuo to momento, kai jis priėmė krovinį vežti, ir pasibaigia krovinio perdavimo gavėjui momentu. Nustatant, kada krovinys buvo priimtas vežti, reikia nustatyti faktą, kad krovinys yra vežėjo priimtas vežimui, bet ne kitais tikslais (pavyzdžiui, krovinio pakavimui, saugojimui prieš pervežant ir pan.). Jei vežėjas, be pervežimo, yra dar įpareigotas įpakuoti ar saugoti krovinį iki pervežimo pradžios, vežėjas bus laikomas priėmusiu vežti krovinį tik šioms operacijoms pasibaigus. Jei kroviniui bus padaryta žala iki priėmimo vežti (pakuojant, sandėliuojant ir pan.), CMR konvencija netaikytina, o taikytini nacionaliniai įstatymai. Krovinio priėmimo vežti momentas siejamas su CMR konvencijos 9 str. 1 p. numatyta taisykle, kad važtaraštis yra prima facie įrodymas, kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, iki tol, kol bus įrodyta priešingai. Tai reiškia, kad nuo to momento, kai vežėjas, priėmęs krovinį, pasirašo CMR važtaraštyje, pradeda galioti jo atsakomybės už krovinį prezumpcija. Ir priešingai, jei važtaraštis nesurašytas ar vežėjo nepasirašytas, toks važtaraštis negalioja, nors pati vežimo sutartis lieka galioti, tačiau ieškovas negali remtis CMR konvencijos 9 str. 1 p. numatyta prezumpcija, kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon ir šį faktą privalo įrodinėti kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Krovinio pristatymu į paskirties vietą (CMR konvencijos 13 str. 1 p.) laikytinas krovinio pristatymas į CMR važtaraštyje nurodytą vietą arba pakeistą siuntėjo reikalavimu paskirties vietą (CMR konvencijos 12 str. 1 p.), tai suteikia teisę gavėjui reikalauti iš vežėjo perduoti jam antrąjį važtaraščio egzempliorių bei perduoti jam krovinį, parašu patvirtinant apie krovinio gavimą. Vežėjo atsakomybė už krovinį laikytina pasibaigusia, jei važtaraštyje nurodytas gavėjas arba siuntėjo reikalavimu nurodytas gavėjas priims krovinį ir pasirašys važtaraštyje, liekančiame vežėjui, nors vėliau ir teigtų, kad krovinys nebuvo pristatytas į važtaraštyje nurodytą vietą. Jei nėra žinomas ir nėra nurodytas tikslus krovinio pristatymo adresas arba jei gavėjas atsisako priimti krovinį, vežėjo atsakomybė už krovinį išlieka. Tokiu atveju jis turi teisę iškrauti krovinį juo disponuojančio asmens sąskaita, bet jam lieka prievolė saugoti krovinį. Pristatymo fakto įrodinėjimo našta tenka vežėjui, turinčiam įrodyti, kad padarė viską, kas numatyta Konvencijos 13 straipsnio 1 punkte. Nelaikytina krovinio pristatymu į paskirties vietą tokie atvejai, kai vežėjas nepasiekė CMR važtaraštyje nurodytos vietos, išskyrus atvejus, kai vežėjas, vykdydamas valstybinės valdžios institucijų (pvz., muitinės, veterinarijos tarnybos ir kt.) nurodymus buvo priverstas krovinį pristatyti į nurodytą vietą. Nustatant krovinio perdavimo momentą, pažymėtina, kad tai nėra vien tik nurodytos pristatymo vietos pasiekimas, bet ir valdymo (krovinio kontrolės) perdavimas kitam asmeniui (gavėjui ar jo atstovui), išskyrus atvejus, kai vežimo sutartyje buvo susitarta (arba gauti siuntėjo nurodymai) dėl kitokio perdavimo. Pasiuntimas gavėjui pranešimo apie atvykimą ar vežėjo atvykimas prie iškrovimo terminalo, ketinant iškrauti prekes, nelaikytinas krovinio perdavimu. Nelaikytina krovinio perdavimu, kai krovinys paliktas muitinės sandėliuose, ir muitinė jį saugo, jei gavėjas nėra pasirašęs, kad krovinį priėmė, nebent yra susitarta ar siuntėjo nurodyta iškrauti krovinį muitinės sandėliuose. Krovinio perdavimas reiškia, kad vežėjas, gavėjui priėmus krovinį, nutraukia krovinio priežiūrą ir saugojimą, t.y. vežėjo pareiga rūpintis kroviniu pasibaigia. CMR konvencijos 13 str. numato, kad gavėjas parašu patvirtina krovinio gavimą, todėl antspaudas nėra būtinas. 25. Spręsdami klausimą, ar asmuo, reiškiantis ieškinį vežėjui, turi reikalavimo teisę, teismai neturi apsiriboti tik tais asmenimis, kurie nurodyti važtaraštyje. Teisę pareikšti ieškinį vežėjui turi siuntėjas, gavėjas, asmuo, sudaręs su vežėju vežimo sutartį, nors ir nebuvo nei siuntėjas, nei gavėjas, bet atlygino šiems nuostolius, taip pat asmuo, nors ir nesudaręs sutarties su vežėju, bet nuostoliai padaryti jam priklausančiai nuosavybei. Pastarojo teisė kildintina iš pervežimo sutarties, kaip specifinės sutarties, trečiojo asmens naudai (CK 175 str.). Kiti asmenys (ekspeditoriai, agentai ir pan.) gali pareikšti ieškinį vežėjui tuo atveju, jei reikalavimo teisę turintis asmuo perleido jam savo teises (CK 238 str.). 26. Vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už krovinio praradimą, sužalojimą ar pavėluotą pristatymą, jei jis įrodo bent vieną iš pagrindų, nurodytų CMR konvencijos 17 str. 2 punkte, t. y. jei tai įvyko: - dėl ieškovo netinkamų veiksmų ar aplaidumo; - dėl ieškovo duotų nurodymų, o ne dėl vežėjo netinkamų veiksmų ar aplaidumo (netinkamos pervežimui transporto priemonės užsakymas pervežimui laikytinas nurodymu). Vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės ir tuo atveju, jei įrodys, kad reikalingi (būtini) nurodymai apskritai nebuvo pateikti. Bet jei nurodymai buvo netikslūs ar neaiškūs, o vežėjas nepaprašė jų paaiškinti, vežėjas gali būti pripažintas atsakingu; - dėl krovinio paslėptų defektų. Šiuo atveju yra nustatinėjama, kad buvo defektų, įprastinėmis sąlygomis nebūdingų tokio pobūdžio kroviniams. Vežėjas turi įrodyti, kad jis tinkamai, kaip įprasta, rūpinosi kroviniu; - dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo numatyti, o pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio. Šiuo atveju vežėjas turi įrodyti būtent tokias aplinkybes ir pasekmes, taip pat priežastinį ryšį tarp aplinkybių ir krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėlavimo pristatyti. 27. Vagystės, grobimo, užpuolimo atveju vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės CMR konvencijos 17 str. 2 p. pagrindu (dėl aplinkybių, kurių negalėjo numatyti, bei pasekmių, kurioms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio) tik tuo atveju , jei įrodys teismui, kad ėmėsi visų reikiamų saugumo priemonių ir padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas, kad būtų galima išvengti žalos toje vietoje ir tuo metu, tačiau negalėjo išvengti šių įvykių. 28. Jei yra iškelta baudžiamoji byla dėl krovinio ar jo dalies praradimo, civilinė byla dėl žalos už prarastą krovinį atlyginimo stabdytina tik tada, jei yra akivaizdu, kad baudžiamojo tyrimo baigtis gali turėti esminės įtakos civilinės bylos baigčiai (pavyzdžiui, buvo vežamos kontrabandinės prekės, kurios yra konfiskuotinos, bet dėl prekių vertės atlyginimo krovinio siuntėjas pateikė ieškinį vežėjui). Esant galimybei, teismas turėtų pareikalauti baudžiamosios bylos dokumentų nuorašų. Tai ypač svarbu, kai yra sprendžiamas klausimas dėl vežėjo atleidimo nuo atsakomybės už krovinio praradimą vagystės, grobimo, užpuolimo atvejais. 29. Vežėjas negali būti atleistas nuo atsakomybės už krovinio praradimą, sugadinimą arba pavėlavimą pristatyti motyvuodamas transporto priemonės gedimu vežimo metu (CMR konvencijos 17 str. 3 p.), nebent įrodytų, kad prieš išvykdamas į kelionę tinkamai patikrino automobilį, kad transportavimo metu automobilis sugedo dėl išorinių faktorių, kurių vairuotojas negalėjo pastebėti (pvz., automobilio padanga sprogo dėl aštraus daikto, pasitaikiusio kelyje, dėl to automobilis apvirto ir dalis krovinio buvo sugadinta). Tačiau jei krovinio siuntėjas žinojo apie automobilio defektą, bet pritarė vežimui, turėtų būti taikoma CMR konvencijos 17 str. 2 p. - "kaip kroviniu disponuojančio asmens nurodymų pasekmė", arba tokiais atvejais, atsižvelgiant į konkretaus vežimo aplinkybes, yra galimas CMR konvencijos 17 str. 5 p. taikymas, leidžiantis iš dalies apriboti vežėjo atsakomybę. 30. Jei vežėjas įrodinėja jo atsakomybę šalinančias ypatingos rizikos aplinkybes, numatytas 17 str. 4 p., teismas turėtų vadovautis šiomis nuostatomis: - Jei vežėjas remiasi CMR konvencijos 17 str. 4 p. a papunktyje numatytais pagrindais, svarbu nustatyti dviejų aplinkybių visetą: 1) ar buvo naudojamos atviros be tento transporto priemonės; 2) ar toks jų naudojimas buvo suderintas ir nurodytas važtaraštyje. Tuo atveju, jei yra akivaizdus šalių susitarimas naudoti atvirą be tento transporto priemonę, bet važtaraštyje nėra žymos, taikytina CMR konvencijos 4 straipsnio nuostata apie tai, kad "važtaraščio neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui". - Jei vežėjas įrodinėja, kad krovinys, pagal savo savybes netinkamas vežti jo neįpakavus ar blogai įpakavus, buvo vežamas jo neįpakavus arba įpakavus netinkamai, ir dėl to atsirado žala (17 str. 4 p. b papunktis), turi būti nustatyti trys momentai: 1) ar krovinys, reikalingas įpakavimo, buvo vežamas neįpakavus ar blogai įpakavus; 2) ar neįpakavimas arba netinkamas įpakavimas buvo krovinio praradimo ar sugadinimo priežastis; 3) ar vežėjas galėjo patikrinti pakuotės būklę, nes jei galėjo, bet nepatikrino, arba buvo nepakankamai atidus, arba jei tikrinimo metu pastebėtų trūkumų neįrašė į važtaraštį, tai preziumuojama, kad pakuotė buvo tinkama (CMR konvencijos 8 str.). - Jei vežėjas įrodinėja, kad krovinį paruošė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas arba gavėjas, arba trečiasis asmuo siuntėjo arba gavėjo pavedimu (CMR konvencijos 17 str. 4 p. c papunktis), jis turi įrodinėti tikėtiną priežastinį ryšį tarp siuntėjo, gavėjo ar trečiųjų asmenų veiksmų ir atsiradusios žalos. Bet jei nustatyta, kad vežėjas matė, jog kuri nors iš minėtų operacijų kelia grėsmę krovinio saugumui, bet neatsisakė vežti prekių ir/ar nepadarė apie tai žymos važtaraštyje, vežėjas nėra atleidžiamas nuo nuostolių atlyginimo. - Jei vežėjas įrodinėja, kad žala atsirado dėl natūralių kai kurių krovinių savybių, dėl kurių jie buvo visiškai arba iš dalies prarasti ar sugadinti: sudužę, surūdiję, supuvę, sudžiūvę, nubyrėję, suslūgę, pažeisti parazitų ar graužikų ir pan. (CMR konvencijos 17 str. 4 p. d papunktis), jis privalo įrodyti: 1) kad krovinio natūralios savybės (gedimas, rūdijimas ir pan.) buvo rizikos pagrindas; 2) kad jis padarė viską, kas būtina, kad išsaugotų krovinį. - Jei vežėjas reikalauja atleisti jį nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 str. 4 p. e papunktį (dėl nepakankamo ar nepatenkinamo kroviniams skirtų vietų ženklinimo ir numeravimo), jis turi įrodyti, kad neturėjo galimybės patikrinti ženklinimo ar numeracijos, ir dėl to padarė motyvuotas žymas važtaraštyje, kaip to reikalauja 8 str. 2 p. - Jei vežėjas reikalauja atleisti jį nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 str. 4 p. f papunktį (vežant gyvūnus), jis turi įrodyti, kad jis padarė viską kaip pareigingas vežėjas ir veikė pagal specialias jam duotas instrukcijas, bet žalos išvengti nepavyko. 31. Atleidžiant vežėją nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 str. 4 p. a-f papunkčius, būtina nustatyti, kad ypatingos rizikos faktoriai galėjo būti krovinio ar jo dalies praradimo arba sugadinimo priežastis. Jei vežėjas įrodo vieną ar kelis 17 str. 4 p. nurodytus faktorius, laikytina, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti (18 str. 2 p.), nebent būtų įrodyta priešingai. Tai nustatoma įvertinus faktines aplinkybes, ypatingos rizikos faktoriaus pobūdį, žalos susidarymo mechanizmą bei aplinkybes, numatytas 18 straipsnio 3-5 punktuose. Jeigu reikalavimo pareiškėjas įrodo, kad ypatingos rizikos faktorius negalėjo lemti krovinio praradimo ar sugadinimo, arba nustatomos 18 straipsnio 3-5 punktuose nurodytos aplinkybės, vežėjui yra taikoma civilinė atsakomybė. 32. Spręsdamas vežėjo atsakomybės klausimą, kai yra aplinkybės, nurodytos CMR konvencijos 17 str., teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, dėl kurių atsirado nuostoliai, gali vežėjui tenkančią atsakomybę apriboti tokia dalimi, kuria aplinkybės, numatytos šiame straipsnyje, sąlygojo nuostolių atsiradimą. 33. Atsakomybė už krovinio praradimą ar jo sugadinimą ribojama tiesioginiais nuostoliais. Praradus dalį ar visą krovinį, žala apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai krovinys buvo priimtas vežti. Krovinio vertė nustatoma pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, - pagal rinkos kainas, o jei nėra ir tokių, - pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę. Jei teismui nėra pateikti įrodymai apie prekių biržos ar rinkos vertę, teismas gali vadovautis ta krovinio verte, kuri yra nurodyta sąskaitojefaktūroje, lydinčioje krovinį ir pateikiamoje muitinei. Tuo atveju, jei įrodymai apie biržos ar rinkos vertę yra pateikti, bet jie gerokai viršija sąskaitoje-faktūroje nurodytą krovinio vertę, ir vežėjas įrodo, kad jis manė priimąs vežti krovinį mažesnės vertės nei rinkos ar biržos vertė, teismas gali vadovautis tarptautinės privatinės teisės principu, kad nesąžininga šalis (siuntėjas, siekdamas sumažinti ar išvengti muito mokesčių) negali tikėtis tokio savo interesų gynimo kaip sąžininga šalis. 34. Apskaičiuodamas iš vežėjo priteistiną krovinio vertės sumą, teismas turi vadovautis CMR konvencijos 23 str. 3 p., kuriame nurodyta, kad kompensacija už prarastą krovinį negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Teismai turi vadovautis SDR (Special drawing right) (Tarptautinio Valiutos Fondo įvestas sąlyginis atsiskaitymo vienetas, kurio oficialų kursą nustato TVF) ir lito santykiu teismo sprendimo priėmimo dieną ar tą dieną, dėl kurios susitarė šalys. SDR ir lito santykį (santrumpa XDR) skelbia Lietuvos bankas. Bet jei šalys susitarė dėl papildomos krovinio vertės, numatė dėl to užmokesčio už vežimą priedą ir padarė apie tai žymą važtaraštyje, kompensacija už prarastą krovinį gali viršyti CMR konvencijos 23 str. 3 p. nurodytą maksimalią išieškotinos kompensacijos ribą (CMR konvencijos 24 str.). Be krovinio vertės kompensavimo, atlyginami taip pat vežimo mokesčiai, muitų rinkliavos, kiti su vežimu susiję mokesčiai bei išlaidos, o jei prarasta dalis krovinio, - nurodytos išlaidos atlyginamos proporcingai nuostolio dydžiui (CMR konvencijos 23 str. 4 p). 35. Negautų pajamų ir kitų su vežimu nesusijusių nuostolių (šalutinių nuostolių) vežėjas neatlygina. Tik pavėlavus pristatyti krovinį yra kompensuojami dėl pavėlavimo patirti nuostoliai, negalintys būti didesni nei užmokestis už vežimą. Nuostolių suma už pavėluotą pristatymą negali viršyti atlygio už vežimą sumos (CMR konvencijos 23 str. 5 p.), išskyrus atvejus, kai sumokėtas sutartas užmokesčio už vežimą priedas (CMR konvencijos 26 str.). 36. Ieškovas gali pareikalauti sumokėti palūkanas nuo kompensacijos už krovinio praradimą ar sugadinimą sumos. Palūkanų konkretų 5 metinių procentų dydį nustato CMR konvencija. Palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo tos dienos, kai vežėjui raštu yra pateikiama pretenzija, o jeigu tokios nebuvo, nuo ieškinio pareiškimo dienos (CMR konvencijos 27 str.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pagal CMR konvencijos 41 str. šalių susitarimas dėl kitokios palūkanų normos turi būti pripažintas negaliojančiu, taip pat negaliojančiomis turi būti pripažintos ir sutartyje numatytos baudos ir delspinigiai. Tuo atveju, jei šalys susitarė dėl didesnės palūkanų normos arba ieškovas reikalauja taikyti didesnę palūkanų normą, teismas turi taikyti 5 procentų metinių palūkanų normą. Jei šalys sutartyje nurodė mažesnę palūkanų normą, bet teisminio nagrinėjimo metu ieškovas reikalauja taikyti 5 procentų normą, teismas turi taikyti palūkanų normą, nurodytą CMR konvencijoje. 37. Vežėjui negali būti taikomos nuostatos, atleidžiančios jį nuo atsakomybės arba ją ribojančios, arba atsakomybę perkeliančios antrajai šaliai, jei nustatoma, kad vežėjas žalą padarė sąmoningai, tokiais veiksmais, kurie pagal įstatymus taikančio teismo valstybės įstatymus yra prilyginami tyčiniams (CMR konvencijos 29 str.). Tarptautinėje praktikoje tyčiniams veiksmams prilyginamas grubus aplaidumas (didelis neatsargumas). Pvz., priešingai sutartiniams įsipareigojimams, perdavė krovinį neįgaliotam asmeniui; žala, padaryta kroviniui kontrabandos atveju; vežimas žinomai perkrauto krovinio; palikimas krovinio naktį be priežiūros; vairavimas transporto priemonę pervargus, nesilaikant poilsio taisyklių ir tai buvo autoįvykio priežastis ir pan. 38. Kai yra reiškiamas ieškinys vežėjui dėl krovinio praradimu, sugadinimu arba pavėluotu pristatymu padarytų nuostolių, tretieji asmenys gali būti tiek ieškovo, tiek atsakovo agentai, darbuotojai ir kt. su vežimu susiję asmenys. Remiantis Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 57 str. 2 d., vežėjas, atliekantis tarptautinius vežimus, remdamasis tarptautinėmis sutartimis, apdraudžia savo civilinę atsakomybę už nuostolius, kurie vežimo metu gali būti padaryti kroviniui arba tretiesiems asmenims. Vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartis yra sutartis trečiojo asmens naudai. Todėl reikalavimus reiškiantis asmuo gali reikalauti nuostolių atlyginimo tiek iš vežėjo, tiek ir tiesiogiai iš draudiko, sudariusio su vežėju civilinės atsakomybės draudimo sutartį, taip pat reikšti ieškinį vežėjui ir draudikui kaip bendraatsakoviams. Teismas, gavęs ieškininį pareiškimą atlyginti žalą dėl krovinio praradimo ar jo sugadinimo ir nustatęs, kad vežėjo civilinė atsakomybė yra apdrausta ir draudimo sutartis yra galiojanti, įtraukia dalyvauti byloje draudimo kompaniją. Teismas taip pat išsiaiškina, ar buvo apdraustas vežamas krovinys. 39. Krovinys laikomas prarastu, jei jis nepristatytas gavėjui arba pristatytas netinkamam gavėjui. CMR konvencijos 20 str. 1 p. krovinio nepristatymą sieja su termino praleidimu, bet ne su įrodymais, kad krovinys sunaikintas, pagrobtas arba yra dingęs. Krovinys laikomas prarastu, jei nepristatomas gavėjui per 30 dienų nuo pristatymo termino pabaigos, o tais atvejais, kai pristatymo terminas nebuvo suderintas, - per 60 dienų nuo to momento, kai krovinį priėmė vežėjas. Jei šiems terminams pasibaigus vežėjas vis tik pristato krovinį, ieškovas turi teisę (bet ne pareigą) reikšti ieškinį dėl pavėluoto pristatymo patirtų nuostolių, bet ne dėl krovinio praradimo. Kad gavėjas ar kitas ieškinį reiškiantis asmuo nepiktnaudžiautų savo teise reikšti ieškinį dėl krovinio praradimo tik remdamasis termino praleidimu, teismas turėtų atsižvelgti į bendrus sutarčių teisės principus, kad sutartys būtų vykdomos tinkamai ir sąžiningai, šalims kooperuojantis ir bendradarbiaujant, kuo ekonomiškiausiu kitai šaliai būdu, remiantis sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Dalinis krovinio praradimas yra tada, kai dalis krovinio nėra pristatyta, o kita dalis pristatyta gavėjui. Vežėjas turi kompensuoti už tą krovinio dalį (kiekybinis kriterijus), kuri nepristatyta gavėjui. Krovinio sugadinimas yra jo sugadinimas, dėl kurio krovinys tampa netinkamu naudoti, arba krovinio savybių pablogėjimas, nulemiantis jo vertės sumažėjimą (kokybinis kriterijus). Krovinio visiško sugadinimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertę pagal CMR konvencijos 23 str. Krovinio vertės sumažėjimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą (CMR konvencijos 25 str.) bei kitas su krovinio vertės sumažėjimu susijusias išlaidas (mokestis ekspertams už vertės nustatymą ir kt.). Pavėluotas krovinio pristatymas gali būti dvejopas: 1) šalys susitarė dėl pristatymo terminų, bet laiku nebuvo pristatyta, - tada vežėjas turi kompensuoti nuostolius pagal CMR konvencijos 23 str. 5 p. Pristatymo terminas gali būti nurodytas tiek važtaraštyje, tiek ir kituose dokumentuose, nurodančiuose tai, kad pristatymo terminas buvo šalių suderintas; 2) šalys nesusitarė dėl pristatymo terminų, tai pavėluotu pristatymu laikytini tie atvejai, jei pristatymo laikas viršija laiką, kuris normaliomis sąlygomis reikalingas pareigingam vežėjui pervežti krovinį. Nustatant "protingą" laiką atsižvelgtina į 1970m. AETR susitarimo nuostatas, taip pat į tai, kad jei, nesuderinus termino, krovinys nepristatomas per 60 dienų, jis yra laikomas prarastu (CMR konvencijos 20 str. 1 p.). 40. Jei yra pareikštas ieškinys dėl nuostolių, patirtų dėl pavėluoto pristatymo, teismas turi patikrinti, ar buvo vežėjui pareikšta raštiška pretenzija ir ar buvo ji pareikšta laiku, t.y. išsiųsta per 21 dieną po to, kai krovinys perduotas gavėjui (CMR konvencijos 30 str. 3 p.). Įrodymus apie išsiuntimo datą pateikia ieškovas. Nepareiškus pretenzijos raštu, gavėjas netenka teisės teismine tvarka reikalauti atlyginti dėl pavėluoto pristatymo patirtus nuostolius. Todėl nustačius, kad pretenzija nebuvo pareikšta ir terminas jai pareikšti yra praėjęs, teismas turėtų bylą nutraukti, vadovaudamasis CPK 243 str. 1 d. 2 p. Jeigu pagal CMR konvencijos 19 str. sąlygas krovinys pristatytas ne laiku, ieškovas, tinkamai pareiškęs vežėjui pretenziją, turi įrodinėti, kad dėl to jis patyrė nuostolių ir pagrįsti jų dydį. Nuostolių atlyginimo suma negali viršyti sumokėto ar mokėtino užmokesčio už vežimą (CMR konvencijos 23 str. 5 p.). 41. Esant ginčui dėl pavojingų krovinių vežimo, teismas turėtų vadovautis 1957 m. Europos sutartimi dėl pavojingų krovinių tarptautinio vežimo keliais (ADR), pateikiančia pavojingų krovinių sąrašą. ADR sutartyje yra detalizuotos nuostatos dėl pavojingų krovinių paruošimo, pakrovimo ir išdėstymo, todėl atsakomybei už nuostolius ir išlaidas, atsiradusias dėl netinkamos tokių krovinių pakuotės, pakrovimo, išdėstymo taikytinas CMR konvencijos 10 str. 42. Jei, gavus krovinį, jo defektai (trūkumai) yra akivaizdūs (matomi ir be išpakavimo), vežėjui (arba vežėjo vairuotojui) turi būti nedelsiant (žodžiu arba raštu) pateikta reklamacija. Jei trūkumai neakivaizdūs, reklamacija turi būti pateikta raštu vežėjui per 7 dienas, neskaitant išeiginių ir švenčių dienų. Reklamacijos gali būti įrašytos į važtaraštį, išsiųstos paštu, telegrafu ir pan. Jeigu krovinio gavėjas priėmė krovinį kartu su vežėju nepatikrinęs jo būklės arba nepareiškė reklamacijų 30 str. 1 punkte nustatyta tvarka ir terminais, tuomet krovinio priėmimas yra prima facie įrodymas, kad prekių siunta gauta tokia, kokia nurodyta važtaraštyje. Toks įrodymas gali būti nuginčytas gavėjo ar kito suinteresuoto asmens. Kokie trūkumai yra akivaizdūs, o kokie - ne, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju pagal byloje esančius įrodymus. Reklamacijose, reiškiamose CMR konvencijos 30 straipsnio pagrindu, skirtingai nuo pretenzijų, minimų 32 str. 2 p., nėra būtina nurodyti žalos dydį, reikalavimo pagrindą ir kt. Pakanka, kad būtų konstatuota, jog prekių būklė nėra tinkama. 43. Teismas, gavęs ieškininį pareiškimą, ex officio privalo tikrinti, ar byla yra teisminga Lietuvos teismams, vadovaudamasis Konvencijos 31 straipsnio nuostatomis, o kuriam teismui teisminga Lietuvoje - pagal CPK nuostatas, reglamentuojančias teismingumą. Jei vežimo sutartyje šalys buvo susitarusios spręsti ginčą arbitraže, o ieškovas reikalauja spręsti ginčą teisme, teismas turi patikrinti, ar arbitražinėje išlygoje nurodyta, kad arbitražas vadovausis CMR konvencija (33 straipsnis). Jei tokios nuorodos nėra, byla nagrinėjama teisme. Jei arbitražinė išlyga suformuluota tinkamai, teismas turi nutraukti bylą kaip nežinybingą teismui ir nurodyti pareiškėjui kreiptis į šalių pasirinktą arbitražą (CPK 243 str. 6 p., 244 str. 1 d.). 44. Vadovaudamasis CMR konvencijos 31 straipsnio 2 punktu, atsakovas turi teisę pareikšti prieštaravimus prieš pakartotinį bylos nagrinėjimą, jei pateiks įrodymus, kad byloje procesas jau pradėtas viename iš teismų, numatytų 31 straipsnyje, arba yra įsiteisėjęs teismo sprendimas. Ką laikyti pradėtu procesu ir tai, ar konkretaus teismo sprendimas įsiteisėjęs, sprendžiama pagal tos valstybės, kurioje priimtas ar išnagrinėtas pradinis ieškinys, procesinius įstatymus. Prieštaravimai gali būti priimti tik tuo atveju, jei procesas yra pradėtas ar sprendimas yra įsiteisėjęs tuo pačiu pagrindu, dėl to paties dalyko ir tarp tų pačių šalių kitoje valstybėje. Jei pagal tapatų ieškinį civilinė byla yra iškelta užsienio valstybės teisme, tai teismas, vadovaudamasis CPK 150 straipsnio 2 dalies 4 punktu, turi atsisakyti priimti pareiškimą, o jeigu tokia aplinkybė paaiškėjo po bylos iškėlimo Lietuvos teisme, teismas palieka pareiškimą nenagrinėtą (CPK 245 str. 4 p.). Jei yra duomenų, kad yra įsiteisėjęs užsienio valstybės teismo sprendimas dėl tapataus ieškinio, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą, vadovaudamasis CPK 150 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Jeigu tokia aplinkybė paaiškėja po civilinės bylos iškėlimo Lietuvos teisme, teismas bylą nutraukia, jeigu užsienio teismo sprendimas yra pripažintas Lietuvoje (CPK 243 str. 3 p.). Kai paaiškėja, kad priimtas užsienio teismo sprendimas dėl tapataus ieškinio, tačiau jis dar nėra pripažintas Lietuvoje, teismas turi pareiškimą palikti nenagrinėtą (CPK 245 str. 4 p.). 45. Konvencijos 32 straipsnyje numatytas vienerių metų terminas ieškiniui pareikšti, jei ginčas yra kilęs dėl vežimų taikant šią Konvenciją (tyčinių veiksmų ar grubaus aplaidumo atveju - treji metai). Vienerių metų ieškininės senaties terminas taikomas tiek ieškiniams, reiškiamiems vežėjui dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo, tiek ir vežėjo reikalavimams sumokėti jam vežimo mokestį, ieškiniams, kylantiems iš delikto, ir kitiems ieškiniams, taikant Konvenciją. Konvencijoje nustatytus ieškininės senaties terminus teismas taiko šalies prašymu. Jei ieškovas prašo taikyti trejų metų ieškininės senaties terminą, numatytą CMR konvencijos 32 str., jis turi teismui pateikti įrodymus dėl atsakovo tyčinių veiksmų ar grubaus aplaidumo. Jei sutartis buvo sudaryta, bet vežama nebuvo, ginčams, kylantiems iš šios sutarties, nagrinėti taikomi nacionaliniai įstatymai, bet ne CMR konvencija, todėl taikytinos CK nuostatos, reglamentuojančios ieškininę senatį. Ginčai dėl transporto priemonės apgadinimo vežimo metu, ginčai tarp vežėjo ir ekspeditoriaus, tarp dviejų vežimo procesą aptarnavusių ekspeditorių, ginčai, kilę dėl krovinio saugojimo, ir kt. nagrinėjami pagal nacionalinius įstatymus, todėl jiems yra taikomi ieškininės senaties terminai, nurodyti Lietuvos CK. 46. Ieškininės senaties termino eiga priklausomai nuo ieškinio pobūdžio prasideda: - Jei pareikštas reikalavimas dėl krovinio dalinio praradimo, sužalojimo ar pavėluoto pristatymo, terminas pradedamas skaičiuoti nuo pristatymo gavėjui momento (CMR konvencijos 32 str. 1 p. a papunktis). - Jei pareikštas reikalavimas dėl krovinio praradimo, ieškininės senaties terminas pradedamas skaičiuoti trisdešimtąją dieną praėjus sutartam pristatymo terminui, o jei dėl pristatymo termino nebuvo susitarta, - šešiasdešimtąją dieną po to, kai vežėjas priėmė krovinį vežti. Tais atvejais, kai krovinį vežė iš eilės keli vežėjai, šešiasdešimties dienų terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kai krovinį priėmė vežti paskutinis vežėjas. - Visiems kitiems reikalavimams, išskyrus tuos, kurie numatyti CMR konvencijos 31 str. 1 p. a ir b papunkčiuose, ieškininės senaties terminas pradedamas skaičiuoti praėjus trims mėnesiams nuo vežimo sutarties pasirašymo. Tuo atveju, kai rašytinė vežimo sutartis nebuvo sudaryta, trijų mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas nuo važtaraščio išdavimo dienos. - Jei praėjus 32 str. 1 p. b papunktyje nustatytiems trisdešimties ar šešiasdešimties dienų terminams ir pareiškus ieškinį dėl krovinio dingimo, krovinys ar jo dalis surandama sužalota, ieškovas turi teisę (bet ne pareigą) reikalavimą dėl praradimo pakeisti reikalavimu dėl krovinio sugadinimo. 47. Konvencijoje nėra imperatyvaus reikalavimo pareikšti pretenziją prieš pareiškiant ieškinį teisme dėl krovinio praradimo ar sugadinimo (išskyrus dėl nuostolių atlyginimo už pavėluotą pristatymą), bet pretenzijos pareiškimas sustabdo ieškininės senaties termino eigą. Pretenziją, kuria sustabdoma ieškininės senaties termino eiga, raštu gali pareikšti siuntėjas ir gavėjas arba kiti turintys reikalavimo teisę asmenys vežėjui, taip pat ir vežėjas kitiems proceso dalyviams. Pretenzija, sustabdančia ieškininės senaties termino eigą, laikytinas ne bet koks rašytinis kreipimasis, o tik toks, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas reikalavimas, žalos dydis, atsakomybės pagrindai, taip pat pridėti dokumentai, kurių pagrindu pretenziją gavęs asmuo galėtų daryti išvadą - tenkinti pretenziją arba ne. Pareiškus pretenziją, ieškininės senaties termino eiga sustabdoma iki tos dienos, kai gaunamas pretenzijos atmetimas ir grąžinami prie pretenzijos pridėti dokumentai. Jei pretenzija pripažįstama tik iš dalies, ieškininės senaties terminas atnaujinamas tik ginčytinai pretenzijos daliai. Pretenzijos atmetimu laikytinas aiškus ir nedviprasmiškas atsisakymas patenkinti pretenzijoje pareikštą reikalavimą. 48. Jeigu buvo pateikta tinkama pretenzija ir gautas aiškus jos atmetimas, ieškininės senaties termino eiga atnaujinama. Jokios kitos paskesnės pretenzijos tuo pačiu pagrindu ieškininės senaties termino eigos nesustabdo. Ieškininės senaties terminas nėra naikinamasis terminas. Spręsti apie ieškininės senaties termino eigos sustabdymą, nutraukimą ar atnaujinimą turi teisę bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis CMR konvencijos 32 straipsniu ir atitinkamais Lietuvos teisės aktais. 49. Jeigu vežimą, kurio sąlygas nustato vienintelė sutartis, vykdo paeiliui keli vežėjai, tai kiekvienas iš jų atsako už visą vežimą. Antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios yra nurodytos važtaraštyje (CMR konvencijos 34 str.). Vieningos sutarties visam vežimo procesui buvimo atveju CMR konvencija taikoma ir tada, kai paskutinė vežimo atkarpa ir paskutinis vežėjas vykdo pervežimą tik vienoje konkrečioje valstybėje, o paskutinis vežėjas laikytinas kitu vežėju. Todėl teismai, jei ieškinys yra pareikštas paskutiniam vežėjui, nepriklausomai nuo to, kad jis vykdė vežimą tik vienos valstybės teritorijoje, turi spręsti ginčą, taikydami CMR konvencijos nuostatas. 50. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl kelių vežėjų vežamo krovinio, pagal įrašą važtaraštyje nustato krovinio perėjimo kito vežėjo dispozicijon faktą, taip pat perduoto vežti krovinio būklę ir pakuotę. Jei nėra žymos važtaraštyje apie vežėją, kuriam yra reiškiamas ieškinys, jis nėra laikytinas vežime dalyvavusiu vežėju. Jei kitas vežėjas važtaraštyje nurodytas, bet nėra jame pastabų apie krovinio ir jo pakuotės būklę, preziumuojama, kad krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo tinkamos būklės, o krovinio vietų skaičius, žymėjimas ir numeracija atitiko važtaraščio įrašus. 51. Jei krovinį vežė paeiliui keli vežėjai, ieškinys byloje, išskyrus priešieškinio ir prieštaravimo prieš ieškinį pareiškimus, gali būti pareikštas tik pirmajam, paskutiniajam arba tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas lėmė krovinio praradimą, sugadinimą ar pristatymo termino viršijimą; ieškinys gali būti pareikštas ir keliems vežėjams (CMR konvencijos 36 straipsnis). Ieškinys gali būti reiškiamas bet kuriam ar keliems iš nurodytų vežėjų dėl visos žalos, patirtos dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo. Bet jeigu ieškinį byloje pareiškė bet kuris iš vežime dalyvaujančių vežėjų krovinio siuntėjui ar gavėjui dėl atlyginimo už pervežimą ar kitų išlaidų išieškojimo, atsakovas gali reikšti priešieškinį ar prieštaravimą prieš ieškovo pareikštą ieškinį, nesilaikydamas taisyklių, numatytų CMR konvencijos 36 straipsnyje, t.y. bet kuriam iš vežime dalyvavusių vežėjų. 52. Pagal Konvencijos 37 straipsnį vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal Konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu ir bylos nagrinėjimu. Jei vienas iš vežėjų yra kaltas dėl žalos padarymo, jis yra asmeniškai atsakingas už nuostolių atlyginimą nepriklausomai nuo to, ar žalą atlygino jis pats ar kitas vežėjas. Todėl jei žalą atlygino kitas vežėjas, pastarasis turi regreso teisę reikalauti viso žalos ir kitų nuostolių atlyginimo iš kaltojo vežėjo. Jeigu žala atsirado dėl dviejų ar daugiau vežėjų kaltės, t.y. aišku, kad žala kroviniui buvo padaryta tada, kai krovinį vežė konkretūs dalyvavę vežime vežėjai, kiekvienas turi sumokėti jo atsakomybės dalį atitinkančią sumą. Kokia atsakomybės dalis tenka kiekvienam iš vežėjų, nustato teismas. Bet jei atsakomybės dalies dydžio nustatyti neįmanoma (taip dažniausiai būna, kai paskutinis vežėjas pristato krovinį gavėjui, bet nėra galimybių nustatyti, kuriame vežimo etape buvo padaryta žala), kiekvienas vežėjas atsako proporcingai jam priklausančio atlygio už vežimą dydžiui. 53. Pagal CMR konvencijos 38 straipsnį, jei vienas vežėjų yra nemokus, tai jam tenkanti, bet nesumokėta nuostolių atlyginimo dalis paskirstoma visiems kitiems vežėjams proporcingai jiems priklausantiems atlygiams už vežimą. Kadangi Konvencija nepateikia nemokumo sampratos, nemokumas nustatomas pagal nacionalinius įstatymus (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą). Tuo pat metu teismas, nustatinėdamas vežėjo nemokumo faktą, privalo atsižvelgti į vežėjų, vežančių krovinius tarptautiniais maršrutais, civilinės atsakomybės draudimo reikalavimus. 54. Esant vežimams, kuriuos paeiliui vykdo keli vežėjai, vežėjai turi teisę dėl nuostolių paskirstymo susitarti kitaip, negu numatyta CMR konvencijos 37 ir 38 str. (40 str.). Tai yra išimtis iš CMR konvencijos 41 str. nuostatų, pagal kurias visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos, laikomi negaliojančiais. 55. Regresinį ieškinį Lietuvos teisme gali pareikšti nuostolius atlyginęs vežėjas, jei vežėjas, kuriam reiškiamas regresinis ieškinys, turi Lietuvoje nuolatinę gyvenamąją vietą, savo būstinę ar filialą arba agentūrą, per kurias buvo sudaryta vežimo sutartis (CMR konvencijos 39 str. 2 p.). Atsakovas šioje byloje negali ginčyti mokėjimo, kurį atliko regresinį ieškinį pareiškęs vežėjas, pagrįstumo, kai žalos atlyginimo dydis yra nustatytas teismo, ir jei vežėjas, kuriam reiškiamas regresinis ieškinys, buvo tinkamai informuotas apie procesą, kuriame buvo nustatytas žalos atlyginimo dydis, bei turėjo galimybę jame dalyvauti pats arba per atstovą. 56. Kai dėl ginčo užsienio teisme ar arbitraže yra priimtas sprendimas ir jis yra įsiteisėjęs, jis turi būti vykdomas Lietuvoje - Konvencijos šalyje-dalyvėje, kai tik joje sutvarkomi nustatyti formalumai, t.y. patikrinama, ar nėra nepripažinimo pagrindų (Konvencijos 31 str. 3 punktas, CPK 481 str.). Turi būti vykdomi teismų sprendimai, tiek priimti šalims dalyvaujant, tiek ir joms nedalyvaujant, taip pat teismo patvirtintos taikos sutartys. Tokiais sprendimais laikytini ir sprendimai, patvirtinantys atsisakymą nuo ieškinio, taip pat patvirtinantys ieškinio pripažinimą. Teismo nutarimai, nustatantys teismo išlaidų dydį ir jų paskirstymą, irgi priskiriami vykdytiniems sprendimams. Pripažįstant ir leidžiant vykdyti arbitražinių teismų sprendimus, vadovaujamasi 1958 m. Niujorko konvencija „Dėl užsienio arbitražų sprendimo pripažinimo ir vykdymo“ bei Lietuvos komercinio arbitražo 40 straipsniu. II. Aprobuoti Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant CMR konvenciją, apžvalgą ir paskelbti ją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO SENATO PIRMININKAS LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO SENATO SEKRETORĖ V. GREIČIUS L. ŽILIENĖ