I SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS 1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymo sritis (pagal 2004 m. balandžio 8 d. įstatymo redakciją Nr. IX-2102, įsigaliojo nuo 2004-05-01) 1. Šis Įstatymas nustato uždirbto pelno ir (arba) gautų pajamų apmokestinimo pelno mokesčiu tvarką. 2. Įstatymas taikomas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Komentaras 1. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme (toliau – PMĮ) nustatyta tvarka apmokestinamas uždirbtas pelnas ir gautos pajamos, jei jos pagal PMĮ yra mokesčio bazė. PMĮ nuostatos taikomos visiems vienetams, kurie pagal PMĮ yra mokesčio mokėtojai, tiek įregistruoti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, tiek įsteigti arba kitu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės įstatymus. 2. PMĮ nustatytos apmokestinimo pelno mokesčiu taisyklės (mokesčio apskaičiavimas, mokėjimas, deklaravimas, ataskaitų teikimas, mokesčio grąžinimas ir pan.) taikomos Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos Respublikos teritorijos sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 10 dalyje. 3. Šio Įstatymo nuostatos suderintos su šio Įstatymo 3 priedėlyje nurodytais Europos Sąjungos teisės aktais. (pagal 2004 m. balandžio 8 d. įstatymo redakciją Nr. IX-2102, įsigaliojo nuo 2004-05-01) Komentaras 1. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme (toliau – PMĮ) nustatyta tvarka apmokestinamas uždirbtas pelnas ir (arba) gautos pajamos, jei jos pagal PMĮ yra mokesčio bazė. PMĮ nuostatos taikomos visiems vienetams, kurie pagal PMĮ yra mokesčio mokėtojai, tiek įregistruoti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, tiek įsteigti arba kitu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės įstatymus. 2. PMĮ nustatytos apmokestinimo pelno mokesčiu taisyklės (mokesčio apskaičiavimas, mokėjimas, deklaravimas, ataskaitų teikimas, mokesčio grąžinimas ir pan.) taikomos Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos Respublikos teritorijos sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 12 dalyje. 3. Ši dalis nukreipia į PMĮ 3 priedėlį, kuriame nurodomi ES teisės aktai, su kuriais suderintos PMĮ nuostatos. (papildyta pagal VMI prie FM 2004-09-08 raštą Nr. (18.11-25-1)-R-8988) 2 straipsnis. Pagrindinės Įstatymo sąvokos 1. Apmokestinamasis vienetas (toliau – vienetas) – Lietuvos apmokestinamasis vienetas ir užsienio apmokestinamasis vienetas. Komentaras Ši sąvoka nustato, kas pagal PMĮ yra apmokestinamasis asmuo. PMĮ 2 str. 2 ir 3 dalyse apibrėžtos Lietuvos apmokestinamojo vieneto ir užsienio apmokestinamojo vieneto sąvokos. 2. Lietuvos apmokestinamasis vienetas (toliau – Lietuvos vienetas) – juridinis asmuo, įregistruotas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Komentaras 1. Juridinio asmens sąvoka yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262; toliau – CK) 2.33 straipsnyje. Juridiniai asmenys yra bendrovės (akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, kooperatinės bendrovės (kooperatyvai, kredito unijos), žemės ūkio bendrovės), tikrosios ir komanditinės ūkinės bendrijos, individualios (personalinės) įmonės, valstybės įmonės, jei kitaip nenustatyta PMĮ 3 straipsnyje. Valstybė ir savivaldybės nors ir yra priskiriamos juridiniams asmenims, tačiau nelaikomos apmokestinamaisiais vienetais, nes savo teises ir pareigas jos įgyvendina per atitinkamas valstybės ir savivaldybių valdymo institucijas. 2. Juridinis asmuo yra pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškove ar atsakove teisme. Juridiniai asmenys skirstomi į ribotos civilinės atsakomybės ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis. Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys yra individualios įmonės ir ūkinės bendrijos. 3. Juridinio asmens filialai ir atstovybės nėra atskiri juridiniai asmenys, jie veikia pagal juridinio asmens patvirtintus nuostatus. Juridiniais asmenimis taip pat nelaikomi ūkininko ūkiai, advokatų kontoros, notarų biurai. 3. Užsienio apmokestinamasis vienetas (toliau – užsienio vienetas) – užsienio valstybės juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie įsteigti arba kitokiu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus, taip pat bet kuris kitas užsienyje įsteigtas, įkurtas ar kitaip organizuotas apmokestinamasis vienetas. Komentaras 1. Užsienio apmokestinamieji vienetai pagal PMĮ yra užsienio valstybės juridiniai asmenys ar organizacijos, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie įsteigti arba kitokiu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą. Užsienio apmokestinamieji vienetai yra bet kokie vienetai, įskaitant įmones, įstaigas ir organizacijas, neatsižvelgiant į jų organizavimo formą bei į tai, ar jie yra juridiniai asmenys pagal užsienio valstybės teisės aktus, ar ne. 2. Nustatant, ar subjektas gali būti laikomas užsienio apmokestinamuoju vienetu, atsižvelgiama ne tik į tai, ar jis yra įregistruotas, tačiau įvertinami ir kiti PMĮ nustatyti požymiai, t.y., įkūrimas ar organizavimas. 4. Kontroliuojamasis apmokestinamasis vienetas (toliau – kontroliuojamasis vienetas) – vienetas, laikomas kontroliuojamu kito vieneto arba nuolatinio gyventojo (toliau – kontroliuojantis asmuo), jeigu: 1) jis yra kontroliuojančio asmens kontroliuojamas paskutinę mokestinio laikotarpio dieną ir 2) jame kontroliuojantis asmuo tiesiogiai ar netiesiogiai valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų) ar kitų teisių į paskirstytinojo pelno dalį arba išimtinių teisių jas įsigyti, arba 3) jame kontroliuojantis asmuo kartu su susijusiais asmenimis valdo daugiau kaip 50 procentų vieneto akcijų (dalių, pajų) ar kitų teisių į paskirstytinojo pelno dalį arba išimtinių teisių jas įsigyti ir kontroliuojančio asmens valdoma dalis yra ne mažesnė kaip 10 procentų akcijų (dalių, pajų) ar kitų teisių į paskirstytinojo pelno dalį arba išimtinių teisių jas įsigyti. Komentaras Kontroliuojamasis apmokestinamasis vienetas – tai toks vienetas, kurį kontroliuoja kitas vienetas ar nuolatinis gyventojas (kontroliuojantis asmuo). Kontroliuojantis asmuo – tai toks asmuo, kuris kontroliuoja kitą vienetą (kontroliuojamąjį vienetą). Pagal PMĮ kontrolė pripažįstama dviem atvejais, kai kontroliuojančio asmens mokestinio laikotarpio paskutinę dieną: 1) jis pats tiesiogiai ar netiesiogiai valdo daugiau kaip 50 proc. kontroliuojamojo vieneto akcijų (dalių, pajų) ar kitų teisių į paskirstytinojo pelno dalį arba išimtinių teisių jas įsigyti arba 2) jis kartu su susijusiais asmenimis valdo daugiau kaip 50 proc. kontroliuojamojo vieneto akcijų (dalių, pajų) ar kitų teisių į paskirstytinojo pelno dalį arba išimtinių teisių jas įsigyti ir jo pačio valdoma dalis yra ne mažesnė kaip 10 proc. akcijų (dalių, pajų) ar kitų teisių į paskirstytinojo pelno dalį arba išimtinių teisių jas įsigyti. 5. Pelno nesiekiantis vienetas – vienetas, kurio veiklos tikslas nėra pelno siekimas ir kuris pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus gauto pelno neturi teisės skirstyti savo steigėjams ir (arba) dalyviams. Komentaras 1. Pelno nesiekiantys vienetai yra vienetai, kurie atitinka tokius du kriterijus: 1.1. jų veiklos tikslas nėra pelno siekimas. Vienetų veikla faktiškai turi atitikti šių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose ir įstatuose numatytiems tikslams ir atitinkamų veiklos sričių (pvz., socialinės, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir pan.) vykdymo reikalavimams. 1.2. jų pelnas pagal veiklą reglamentuojančius teisės aktus nėra skirstomas steigėjams ir (arba) veiklos dalyviams. Jeigu pelnas yra skirstomas, neatsižvelgiant į tai, kokia forma tai atliekama, toks vienetas nelaikomas pelno nesiekiančiu vienetu ir privalo apskaičiuoti, deklaruoti ir mokėti pelno mokestį PMĮ nustatyta tvarka. 2. Pelno nesiekiančių organizacijų steigimą, veiklą ir likvidavimą reguliuojančiuose įstatymuose numatyta, kad pelno nesiekiantys vienetai be viešąjį interesą tenkinančios veiklos turi teisę vykdyti ir komercinę veiklą bei gauti tokios veiklos pajamas. Jeigu vienetas nevykdo viešąjį interesą tenkinančios veiklos (vykdo tik pelno siekiančią veiklą, pvz., teikia tarpininkavimo arba kitas su viešojo intereso teikimu nesusijusias paslaugas, vykdo prekybą) arba viešąjį interesą tenkinanti veikla sudaro nereikšmingą veiklos dalį, laikoma, kad vienetas neatitinka pelno nesiekiančio vieneto kriterijams. Pavyzdžiai: 1. Viešoji įstaiga ,,Jūrų klubas“ vykdo edukacinę veiklą: organizuoja teorinius kursus, pažintinius sportinius plaukiojimus, išduoda tarptautinio pavyzdžio jachtų vadų kvalifikacinius dokumentus egzaminus išlaikiusiems asmenims. Už egzaminų organizavimą ir dokumentų išdavimą apmoka kursų lankytojai. Kadangi viešoji įstaiga pajamas uždirba iš veiklos, kuri neatsiejamai susijusi su jos įstatuose numatytų visuomenei naudingų tikslų įgyvendinimu, o gautos pajamos panaudojamos tokiai veiklai finansuoti, viešoji įstaiga atitinka pelno nesiekiančio vieneto kriterijams. 2. Verslo įmones vienijančios asociacijos veikla - tarpininkavimo tarp užsienio kompanijų ir asociacijos narių paslaugos, įsigyjant filmus ir programų licencijas. Už suteiktas paslaugas asociacija gauna užmokestį. Atsižvelgiant į tai, jog asociacija vykdo tik pelno siekiančią tarpininkavimo veiklą, laikoma, kad asociacija neatitinka pelno nesiekiančio vieneto kriterijams, todėl asociacija pelno mokesčiu apmokestinama kaip pelno siekiantis vienetas, t. y. jai netaikomos PMĮ 5 str. 4 dalies nuostatos. 3. Viešosios įstaigos Tarptautinė mokykla Lietuvoje (toliau – Mokykla) pagrindiniai veiklos tikslai yra organizuoti ikimokyklinį ugdymą, teikti pradinį, pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą. Vykdydama savo veiklą, Mokykla ima mokestį už mokslą, kurio dydį nustato Mokyklos valdymo organai. Už papildomas neformaliojo švietimo ir vaikų lavinimo bei poilsio programas imamas papildomas užmokestis. Mokykla taip pat teikia kitas su jos pagrindine veikla susijusias paslaugas, pvz., mokinių atvežimo iš gyvenamosios vietos į Mokyklą ir nuvežimo po pamokų namo paslaugas, už kurias atitinkamai imamas atskiras užmokestis. Be to, Mokykla gauna pajamas už jai nuosavybės teise priklausančių patalpų nuomą. Atsižvelgiant į tai, kad mokyklos pagrindinė veiklos kryptis yra viešąjį interesą tenkinanti veikla, Mokykla atitinka pelno nesiekiančio vieneto kriterijams. (2 str. 5 d. komentaras - pagal VMI prie FM 2011-08-18 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-7766) 6. Vieneto dalyvis – asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į vieneto turtą, arba asmuo, kuris neišsaugo nuosavybės teisių į vieneto turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (arba) pareigų, susijusių su vienetu. Komentaras Vieneto dalyviai yra akcinių bendrovių akcininkai, ūkinių bendrijų tikrieji nariai ir nariai komanditoriai, žemės ūkio bendrovių ar kooperatinių bendrovių pajininkai, individualių (personalinių) įmonių savininkai, valstybės įmonių steigėjai, kredito unijų nariai ir pan. Vieneto dalyviais gali būti bet kurie juridiniai ar fiziniai asmenys, įskaitant užsienio vienetus ir užsienio valstybių gyventojus. Pagal CK 2.48 nuostatas juridinio asmens turtas yra atskirtas - juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise. Juridinio asmens dalyviai neišsaugo nuosavybės teisių į juridiniam asmeniui perduodamą turtą (išskyrus patikėjimo teise perduotą turtą), tačiau įgyja tam tikrų prievolinių teisių ir (ar) prisiima su juridiniu asmeniu susijusių pareigų, kurių pobūdis priklauso nuo juridinio asmens teisinės formos. Pavyzdžiui, akcinės bendrovės akcijų įsigiję asmenys (akcininkai) įgyja tam tikrų turtinių ir neturtinių teisių bei pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (Žin., 1994, Nr. 551046). Juridinio asmens steigėjui ar dalyviui nuosavybės teise priklauso tik toks turtas, kurį juridinis asmuo valdo, naudoja ir disponuoja patikėjimo teise (CK 2.48 str.). Patikėjimo teise turtą valdo, naudoja ir disponuoja valstybės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos, taip pat gali valdyti ir kiti asmenys (CK 4.107 str.). 7. Vienetų grupė – grupė, kurią sudaro patronuojantis vienetas ir jo dukterinis arba keli dukteriniai apmokestinamieji vienetai, kuriuose patronuojantis vienetas turi daugiau kaip 25 procentus akcijų (pajų, dalių). Komentaras Vienetas laikomas patronuojančiu vienetu kito vieneto atžvilgiu, jei jam priklauso daugiau kaip 25 proc. to kito vieneto akcijų, pajų ar dalių. Jei vienetui priklauso iki 25 proc. arba lygiai 25 proc. akcijų, pajų ar dalių, toks vienetas nelaikomas patronuojančiu vienetu. 8. Asocijuoti asmenys - asmenys (vienetai arba fiziniai asmenys), kai jie atitinka bent vieną iš šių kriterijų: (pagal 2004 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-1972 redakciją, Žin., 2004, Nr. 25-748; įsigaliojo nuo 2004 m. vasario14 d.) 1) yra susiję asmenys; Komentaras Susijusių asmenų sąvoka yra apibrėžta PMĮ 2 str. 23 dalyje ir paaiškinta šios dalies komentare (paaiškinime). 2) gali vienas kitam daryti įtaką, dėl kurios tarpusavio sandorių arba ūkinių operacijų sąlygos būtų kitokios negu tuo atveju, jeigu kiekvienas šių asmenų siektų sau maksimalios ekonominės naudos. Komentaras 1. Asmenys, net ir nebūdami susijusiais asmenimis pagal PMĮ 2 str. 23 dalį, gali daryti vienas kitam įtaką, dėl kurios tokių asmenų sandorių arba kitokių ūkinių operacijų sąlygos būna ne tokios, kokios būtų, jeigu šie asmenys siektų sau maksimalios naudos, t.y. veiktų visiškai nepriklausomai vienas nuo kito. Pvz., gamintojas gamina produkciją. Pagrindinė žaliava, reikalinga tokiai produkcijai pagaminti, gali būti gauta tik iš vienintelio tiekėjo. Toks gamintojas yra priklausomas nuo šio žaliavos tiekėjo, kadangi negali pasirinkti kito. Todėl gamintojas ir žaliavų tiekėjas laikomi asocijuotais asmenimis, netgi tada jeigu neturi jokių juridinių ryšių. 2. Tokiais asmenimis gali būti: - vienetai, kurių valdybos ar stebėtojų tarybos nariai yra tie patys fiziniai asmenys, arba kurių (administracijos) vadovas yra tas pats fizinis asmuo; - du vienetai, kai vieno jų veikla faktiškai priklauso nuo patentų, autorių teisių, prekės ženklų, licencijų, frančizių ar kitų panašių teisių, kurių nuosavybės teisė priklauso antrajam vienetui; - du vienetai, kai vienas jų yra išskirtinis žaliavų ar kitų reikmių (prekių, paslaugų ir pan.), reikalingų antrojo vieneto gamybai ar kitai veiklai vykdyti, tiekėjas; - du asmenys, kurių vienas kitam suteikė paskolą, sudarančią žymią antrojo vieneto įstatinio kapitalo dalį; - ir panašiai. 9. Atlikėjo veikla – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697 redakciją, Žin., 2008, Nr. 87-3457; taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras 1. Atlikėjo veikla apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 73-3085) 2 str. 9 dalyje. (pagal 2009-09-08 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-R-8626) 10. Fiksuotas pelno mokestis – pelno mokestis, kuris gali būti mokamas šio įstatymo 38 1 straipsnio nustatytais atvejais ir kurio bazė apskaičiuojama priklausomai nuo kiekvieno jūrų laivo, kurio naudingoji talpa ne mažesnė nei 100 naudingosios talpos vienetų, naudingosios talpos. (Pagal 2007 m. gegužės 3 d. įstatymo Nr. X-1110 (Žin., 2007, Nr. 55-2126); 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. X-1697 (Žin., 2008, Nr. 87-3457) redakcijas, taikoma apskaičiuojant 2007 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) Komentaras 1. Nuo 2007-05-19 Lietuvos apmokestinamiesiems vienetams ir užsienio apmokestinamiesiems vienetams, įregistruotiems Europos ekonominės erdvės valstybėse (toliau - EEE valstybės) ir vykdantiems veiklą Lietuvos teritorijoje per nuolatines buveines, užsiimantiems tarptautiniu vežimu jūrų laivais ir su tuo tiesiogiai susijusia veikla, numatyta galimybė nuo 2007 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio vietoj įprastinės pelno iš tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su tuo tiesiogiai susijusios veiklos apmokestinimo tvarkos taikyti apmokestinimo fiksuotu pelno mokesčiu tvarką. Fiksuotas pelno mokestis – tai pelno mokestis, kurio bazė apskaičiuojama tik pagal laivybos vieneto valdomų jūrų laivų naudingąją talpą ir skaičių dienų, kurias tie laivai buvo valdomi, nepaisant to, kiek pajamų faktiškai gauta vykdant tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su tuo tiesiogiai susijusią veiklą bei kiek tai veiklai patirta sąnaudų. Fiksuotą pelno mokestį gali pasirinkti mokėti tik PMĮ 381 straipsnyje numatytus kriterijus atitinkantys vienetai, o fiksuotu pelno mokesčiu gali būti apmokestinamos tik ne mažesniais kaip 100 NT vienetų jūrų laivais vykdomų tarptautinių gabenimų ir su tuo tiesiogiai susijusios veiklos pajamos. Pasirinkusių mokėti fiksuotą pelno mokestį vienetų pajamos, gautos iš vežimų jūrų laivais, kurie mažesni kaip 100 NT vienetų, ir iš su šiais vežimais tiesiogiai susijusios veiklos, taip pat iš kitos veiklos, nesusijusios su tarptautiniais vežimais jūrų laivais, apmokestinamos pagal bendrąsias apmokestinimo pelno mokesčiu taisykles. Bendrosios apmokestinimo pelno mokesčiu taisyklės taip pat taikomos apmokestinant laivybos vienetų pajamas iš tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su tuo tiesiogiai susijusios veiklos tais atvejais, kai laivybos vienetas pagal PMĮ nustatytus kriterijus neturi teisės mokėti fiksuoto pelno mokesčio arba kai tokią teisę jis praranda. Pagal EB Sutartį, fiksuotas pelno mokestis (tonažo mokesčio schema) laikomas valstybės pagalbos laivybos sektoriui priemone. Lietuvoje ši priemonė įgyvendinama atsižvelgiant į 2004 m. Europos Bendrijos valstybės pagalbos jūrų transportui gaires (Komisijos komunikatas C(2004) 43, OJ C 013, 17/01/2004, p. 312) bei Europos Komisijos sprendimą N 330/2005 „Dėl pagalbos laivybos bendrovėms – Tonažo mokesčio schemos Lietuvoje (OJ C 090 25/04/2007, p. 11)“. 2. Jūrų laivo naudingosios talpos sąvoka paaiškinta PMĮ 2 straipsnio 14 dalyje ir šios dalies apibendrintame komentare; Tarptautinio vežimo jūrų laivais sąvoka plačiau paaiškinta PMĮ 2 straipsnio 35 dalyje ir jos apibendrintame komentare. Su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusios veiklos rūšių sąrašas pateiktas 2 straipsnio 34 dalyje, plačiau paaiškintas šios dalies apibendrintame komentare. Reikalavimai laivybos vienetams, siekiantiems įgyti teisę mokėti fiksuotą pelno mokestį, išdėstyti PMĮ 38 1 straipsnyje, o fiksuoto pelno mokesčio apskaičiavimo tvarka nustatyta PMĮ 382 straipsnyje. (2 str. 10 d. komentaras - pagal 2012-06-18 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-R-5348) 101. Filmo dalies gamyba – filmo kūrybinio sumanymo įgyvendinimo etapas, kurio metu filmuojant pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus kriterijus atitinkantį filmo scenarijų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą kalendorinį darbų planą ir sąmatą, Lietuvos Respublikoje sukuriama filmo dalis. Daugia serijinio filmo serijos pagaminimas Lietuvos Respublikoje nelaikomas filmo dalies gamyba. (2 str. 101 d. - LR 2013 06 13 įstatymo Nr. XII-366 redakcija, įsigaliojo nuo 2014 01 01) Komentaras Ši sąvoka apibrėžia, kas yra filmo dalies gamyba PMĮ tikslais. Filmo dalies gamybos apibrėžimas svarbus pelno mokesčio mokėtojams (investuotojams), neatlygintinai suteikusiems lėšų filmo ar jo dalies gamybai Lietuvoje, ir todėl siekiantiems pasinaudoti pelno mokesčio lengvata, nustatyta PMĮ 17 2 ir 462 straipsniuose (žr. šių straipsnių PMĮ komentarus). PMĮ 172 ir 462 straipsniuose nustatytų lengvatų tikslais filmo dalies gamyba laikoma filmo kūrybinio sumanymo įgyvendinimo etapu, jeigu jo metu įgyvendinamos šios sąlygos, t.y. filmuojama pagal 1) filmo scenarijų, atitinkantį filmo kultūrinio turinio vertinimo kriterijus, nustatytus Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2013 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. ĮV-865 patvirtintame apraše (toliau – Aprašas) ir 2) kalendorinį filmo gamybos planą bei laikantis išlaidų sąmatos, pagal patvirtintą detalų filmo gamybos projekto finansavimo planą (kurio forma nustatyta 2013 m. gruodžio 31 d. Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-41), ir 3) sukuriama filmo dalis, kuri nėra daugia serijinio filmo serija. Daugia serijiniams filmams pirmiausiai priskiriami serialai, transliuojami kasdien ar keletą kartų per savaitę ir kuriems būdingos tam tikros personažų schemos bei dramaturginės taisyklės, dėl kurių jie gali būti tęsiami be galo ir nekuria meninės vertės, taip pat situacinės komedijos ir muilo operos. Vertinant, ar pagaminta filmo dalis nėra daugia serijinio filmo serija, svarbu nustatyti, ar atskira serija gali būti kvalifikuojama kaip atskiras filmas. Filmo sąvoka suprantama taip, kaip ją apibrėžia Lietuvos Respublikos kino įstatymas, o Aprašas išskiria filmo rūšis (pilnametražis, trumpametražis, vaidybinis, dokumentinis, animacinis filmas, nepaisant to, ar jis yra kino ar televizijos filmas), filmo gamybos projekto kategorijas (nacionalinis, bendros gamybos ar užsakytas filmas) bei pažymi, kokie vizualiniai ir garso kūriniai nėra laikomi filmu – reklaminis filmas, reklaminis vaizdo klipas, televizijos laida, muzikinis vaizdo klipas, kompiuterinis žaidimas arba daugia serijinis filmas. (2 str. 101 d. komentaras - pagal 2014-07-08 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-RM-11472) 11. Honoraras – atlyginimas už autorine licencine sutartimi suteiktą teisę panaudoti kūrinį, atlyginimas už suteiktas gretutines teises, pajamos, gautos kaip atlyginimas už perduotą ar pagal licencinę sutartį suteiktą teisę naudotis pramoninės nuosavybės objektu, franšize, atlyginimas už suteiktą informaciją apie gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-how). (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697 redakciją Žin., 2008, Nr. 87-3457; taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras 1. Honoraro sąvoka apima atlyginimą, mokamą už teisę naudotis kūriniu, už gretutines teises, už teisę naudotis pramoninės nuosavybės objektu ar franšize ir atlyginimą už suteiktą informaciją apie gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-how) ir kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimus. 2. Honoraras yra pajamos, kurios gaunamos ne už atliekamą veiklą (savo kūrinio, gretutinių teisių, pramoninės nuosavybės objekto ir pan. perleidimą), bet už minėtų teisių (t.y. teisių naudotis kūriniu, gretutinėmis teisėmis, pramoninės nuosavybės objektu ir pan.) suteikimą. 3. Honoraru laikomas atlyginimas už autorine licencine sutartimi suteiktą teisę naudotis savo sukurtu literatūros, mokslo ar meno kūriniu. Kūriniai, kurie gali būti autorių teisių objektais, išvardinti Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (Žin., 1999, Nr. 50-1598) 4 straipsnyje. Šiame straipsnyje pateiktas autorių teisių objektų sąrašas nėra baigtinis. 4. Honoraru laikomas atlyginimas už gretutinių teisių suteikimą, t.y. atlyginimas, gaunamas kitam asmeniui suteikus teisę atlikti savo kūrinį (tiek gyvai atlikti, tiek įrašyti į garso ar vaizdo laikmeną) arba suteikus kitam asmeniui teises naudotis fonograma, audiovizualinio kūrinio įrašu, radijo ir televizijos laida bei programa. 5. Honoraru taip pat laikomas atlyginimas, gaunamas kitam asmeniui suteikus teisę naudotis pramoninės nuosavybės objektu (t.y. išradimo patentu, pramoniniu dizainu, puslaidininkinio gaminio topografija, prekių ženklu) ar franšize. Franšizė – tai specifinė licencija, kuria vienas asmuo (teisių turėtojas) kitam asmeniui (naudotojui) tam tikram terminui ar neterminuotai suteikia teisę naudotis verslo tikslais išimtinių teisių, priklausančių teisių turėtojui, visuma (pvz., teise į saugomą komercinę (gamybinę) informaciją, teise į prekių ar paslaugų ženklą ir pan.). 6. Honoraru taip pat laikomas atlyginimas už suteiktą informaciją apie gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-how). Know-how suprantama kaip patirtimi įgytos praktinės informacijos (patentuotos arba ne) visuma (t.y. specialių žinių ir patirties), kuri būtina produktams atgaminti, gamybos ar komercijos procesui vykdyti ar paslaugoms teikti. Tokiai informacijai teikti reikalinga patirtis ir specialios žinios. Asmuo, vien tik išnagrinėjęs gaminį arba įgijęs žinių apie technikos ar technologijos naujoves, tokios informacijos sužinoti negali. 7. Honoraru yra laikoma ir mokama kompensacija už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą. Kas yra laikoma autorių arba gretutinių teisių pažeidimu, nurodyta Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 73 straipsnyje. 8. Honoraru nelaikomos įrengimo pirkėjo išmokos pardavėjui už suteiktas garantines paslaugas. Honoraru taip pat nelaikomos išmokos už turto nuomą, techninę įrengimų priežiūrą, išmokos už kitas technines paslaugas (pvz., mokslinio, geologinio ar techninio pobūdžio tyrimus, inžinierines sutartis ir su jomis susijusius projektus), išmokos už konsultacines paslaugas, išmokos už darbuotojų apmokymą ir pan. (pagal 2009-09-08 VMI prie FM raštą Nr. (18. 10-31-1)-R-8626) 12. Indėlis – kredito įstaigoje laikomos piniginės lėšos, kai kredito įstaiga įsipareigoja jas grąžinti bei už jas mokėti palūkanas. Indėliu nelaikomos piniginės lėšos, į kurias indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos atliekamų finansinių operacijų su indėliais arba iš teikiamų investicinių paslaugų (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. X-1697 redakciją, Žin., 2008, Nr. 87-3457; įsigaliojo nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras 1. Kredito įstaigos – tai komerciniai bankai, užsienio bankų filialai, skyriai, kredito unijos ir kitos kredito įstaigos, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (Žin., 2002, Nr. 91-3891) 2 str. 23 dalyje. Piniginės lėšos laikomos pagal indėlio ar kitas sutartis, kai kredito įstaiga įsipareigoja tokias lėšas grąžinti ir už jas mokėti palūkanas.  Jeigu kredito įstaiga su indėlininko piniginėmis lėšomis atlieka finansines operacijas, tai lėšos, kurios atsiranda dėl tokių operacijų ir į kurias indėlininkas turi reikalavimo teisę, PMĮ tikslams nelaikomos indėliu. 3. Jeigu kredito įstaiga indėlininkui teikia investicines paslaugas, tai piniginės lėšos, į kurias indėlininkas turi reikalavimo teisę ir kurios atsiranda dėl tokių teikiamų paslaugų, PMĮ tikslams nelaikomos indėliu. Investicinės paslaugos, tai: - pavedimų dėl vertybinių popierių priėmimas ir perdavimas; - pavedimų įsigyti ar perleisti vertybinius popierius vykdymas; - indėlininkų vertybinių popierių portfelių valdymas; - vertybinių popierių platinimas ir pan. (VMI prie FM 2003-11-06 raštu Nr. (18.9-08-2)-R-10119.) 4. Pavyzdžiui, piniginės lėšos, laikomos kredito įstaigose pagal terminuoto, periodinio, taupomojo ar vienos nakties indėlių sutartis, PMĮ tikslams yra laikomos indėliu, jeigu jos atitinka “indėlio” sąvokos apibrėžime nustatytus požymius. Piniginės lėšos, laikomos kredito įstaigose pagal banko sąskaitos ar grupės sąskaitos (cash pooling) sutartis, PMĮ tikslams nėra laikomos indėliu. (VMI prie FM 2004-03-12 raštu Nr. (18.9-25-1)-R-2809) 121. Investicinis projektas – vieneto investicijos į šio Įstatymo 461 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą ilgalaikį turtą, skirtos naujų, papildomų produktų gamybai ar paslaugų teikimui arba gamybos (ar paslaugų teikimo) pajėgumų didinimui, arba naujo gamybos (ar paslaugų teikimo) proceso įdiegimui, arba esamo proceso (jo dalies) esminiam pakeitimui, taip pat tarptautiniais išradimų patentais apsaugotų technologijų įdiegimui. Vieneto investicijos, skirtos vien tik turimam ilgalaikiam turtui pakeisti kitu analogiškos rūšies ilgalaikiu turtu, nelaikomos investiciniu projektu (ar jo dalimi). (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-73 redakcija, Žin., 2008, Nr. 149-6000; taikoma nuo 2008 m. gruodžio 30 d.) Komentaras 1. Ši sąvoka apibrėžia, kas yra investicinis projektas pagal PMĮ nuostatas. Tai – vieneto investicijos į materialųjį ir nematerialųjį turtą, nurodytą PMĮ 461 str. 1 dalyje, skirtos šiems tikslams: - naujų, papildomų produktų gamybai ar paslaugų teikimui arba - gamybos (ar paslaugų teikimo) pajėgumų didinimui, arba - naujo gamybos (ar paslaugų teikimo) proceso įdiegimui, arba - esamo proceso (jo dalies) esminiam pakeitimui, taip pat - tarptautiniais išradimų patentais apsaugotų technologijų įdiegimui. Pagal šios dalies nuostatas, investicinis projektas apima tokias investicijas į naujo arba esamo vieneto turtą, kurios susijusios su inovacijų kūrimu, vieneto plėtimu, produktyvumo ir darbo našumo didinimu, sunaudojamų resursų (ar žaliavų) mažinimu, vieneto produkcijos (paslaugų) diversifikavimu į naujus, papildomus produktus (paslaugas) arba vieneto gamybos ar paslaugų proceso esminiu pakeitimu. Investicinis projektas apima ir investicijas, susijusias su naujų gamybos technologinių linijų įsigijimu ir įdiegimu, esamų gamybos technologinių linijų modernizavimu, vieneto vidinių inžinerinių tinklų (statinyje nutiestų vandentiekio, nuotekų šalinimo, šilumos, dujų ir kitų vamzdynų, ventiliacijos sistemų, elektros ir nuotolinio ryšio (telekomunikacijų) linijų su jų maitinimo šaltiniais ir įrenginiais), kurie reikalingi naujoms gamybos technologinėms linijoms įdiegti ar esamoms modernizuoti, įrengimu. Jeigu vienetas nepradeda gaminti naujų produktų ar teikti naujų paslaugų, tačiau išplečia vartotojų geografiją, pvz. sudaro galimybę naujiems vartotojams prisijungti prie vandens ir nuotėkų tinklų ar dujotiekio, tai yra laikoma, kad vienetas didina gamybos (ar paslaugų teikimo) pajėgumus. Jeigu vienetas, įsigijęs ilgalaikį turtą, jį išnuomoja, tai laikoma, kad tokia vieneto vykdoma veikla neatitinka investicinio projekto sąvokos, nes vienetas įsigytu turtu tiesiogiai nekuria inovacijų, nemažina sunaudojamų resursų, nedidina produktyvumo ar darbo našumo, vieneto teikiamos paslaugos nediversifikuojamos į naujas (papildomas) paslaugas ir pan., ir investiciniams tikslams skirtas turtas faktiškai tiesiogiai naudojamas nuomininko. Šios nuostatos taikomos ir tuo atveju, kai vieneto pagrindinė veikla yra nuoma. (2 str. 121 d. komentaras - papildyta VMI prie FM 2012-05-18 raštu Nr. (18.10-31-1)-R-4382) 1 – 43 pavyzdžiai: 1. Vienetas planuoja atlikti esminį gamybos proceso pertvarkymą plečiant gamybą bei įdiegiant į bendrą gamybos proceso schemą integruotą modernią ir inovatyvią, analogų Baltijos šalyse neturinčią šilumokaičių, t. y. oro šildytuvų ir oro aušintuvų gamybos liniją, kuri ne tik sutrumpintų vėdinimo įrenginių gamybos laiką, užtikrintų greitą ir kokybišką atsarginių detalių pateikimą, leistų įmonei lanksčiau reaguoti į klientų poreikius, bet ir iš esmės pagerintų gaminamos produkcijos charakteristikas (naujosios kartos šilumokaičių panaudojimas pramoninės ir komercinės paskirties vėdinimo įrenginių gamyboje iki 50 proc. pagerintų elektros energijos suvartojimo efektyvumą), kartu sumažinant produkcijos savikainą. Tokios į esamo gamybos proceso esminį pakeitimą nukreiptos investicijos atitinka investicinio projekto sąvoką. 2. Vienetas numato atlikti esminį cemento gamybos proceso pertvarkymą, - pagerinti cemento gamybos būdą, t.y. dabar veikiančios šlapios cemento gamybos būdą, rekonstruojant perdaryti į degimo krosnyje sausąjį būdą su daugiapakopiu suspensijos pašildymu ir pradiniu kalcinavimu. Tokios į esamo gamybos proceso esminį pakeitimą nukreiptos investicijos atitinka investicinio projekto sąvoką. 3. 2009 metais įregistruotas naujas vienetas, kuris planuoja vykdyti ortopedinės avalynės gamybą. Investicinio projekto reikalavimus atitinkančiu turtu bus laikomas visas vieneto įsigytas šiai veiklai vykdyti reikalingas ilgalaikis turtas, kuris tiesiogiai dalyvaus šiame gamybos procese ir bus būtinas šiame gamybos procese dalyvausiančio turto eksploatavimui ir aptarnavimui užtikrinti bei, atitinkantis PMĮ 461 str. 1 dalyje nustatytus kriterijus. Šios naujai įregistruoto vieneto investicijos atitinka investicinio projekto sąvoką. 4. Vienetas ketina atlikti esamo gamybos proceso esminį pakeitimą, kurio eigoje be kita ko bus keičiami šiuo metu naudojami energijos suvartojimo atžvilgiu neefektyvūs žaliavų pašildymo įrenginiai į naujus kaitintuvus. Naujieji kaitintuvai tam pačiam kaitinamų žaliavų kiekiui sunaudos 20 procentų mažiau energijos, o vienetas, tokiu būdu panaudodamas tą patį energijos kiekį, galės pagaminti daugiau galutinės produkcijos. Tokios į gamybos procese sunaudojamos energijos taupymą ir gaminamos produkcijos apimties didinimą nukreiptos investicijos atitinka investicinio projekto sąvoką. 41. Vienetas nusprendžia optimizuoti verslo ir paslaugų teikimo procesus ir tuo tikslu ketina įdiegti integruotą kompiuterinę verslo ir resursų valdymo sistemą (pavyzdžiui, SAP, Oracle arba lygiavertę). Ši sistema bus naudojama optimizuojant vieneto veiklos valdymo procesus (valdymui reikalingų duomenų planavimo, faktinių duomenų fiksavimo, apdorojimo ir analizės procesus, nustatant neefektyvias veiklos sritis ir priimant sprendimus dėl veiklos efektyvumo didinimo) bei vieneto vykdomų paslaugų teikimo procesus (pardavimų, atsiskaitymų ir santykių su klientais, turto eksploatavimo, personalo valdymo, prekių, paslaugų ir darbų pirkimo procesus, kontroliuoti ir analizuoti investicijas). Visi vieneto padaliniai naudosis centrine duomenų baze, į kurią kiekvienas duomuo bus įvedamas vieną kartą, eliminuojant duomenų dubliavimą, netikslumą ir taupant darbuotojų laiko sąnaudas. Kadangi ši sistema yra susijusi su vidinių procesų efektyvinimu bei sąnaudų mažinimu ir yra integruota su gamybos ar paslaugų teikimo proceso vykdymu ir aptarnavimu, toks sistemos įdiegimas laikomas vykdomo paslaugų teikimo proceso dalies esminiu pakeitimu ir atitinkamai turtas yra laikomas investicinio projekto reikalavimus atitinkančiu turtu. 42. Vienetas, nusprendžia atnaujinti ir optimizuoti paslaugų teikimo procesus ir tuo tikslu įsigyja programinę įrangą, skirtą automatizuoti ryšio su klientu palaikymą. Naujoji programinė įranga vienetui leis automatiškai iš kitų verslo apskaitos sistemų surinkti informaciją apie suteiktų paslaugų kiekius, parengti klientui reikalingas ataskaitas, sąskaitas klientui už atitinkamą paslaugų teikimo laikotarpį, suteiks klientui ar trečiosioms šalims galimybę pačiam, be vieneto darbuotojų įsikišimo, pasiimti jiems reikalingus duomenis iš vieneto interneto svetainės. Kadangi šios informacijos teikimas klientui yra neatskiriama paslaugų teikimo proceso dalis, įsidiegdamas šią programinę įrangą vienetas iš esmės atliks vykdomo paslaugų teikimo proceso dalies esminį pakeitimą (perėjimą nuo rankiniu būdu generuojamos informacijos, prie automatinio duomenų ir ataskaitų generavimo). Atitinkamai, tokia programinė įranga yra laikoma investicinio projekto reikalavimus atitinkančiu turtu. (VMI prie FM 2011-01-18 raštu Nr. (18.18-31-1)-R-688) 43. Vienetas A, teikiantis statybos paslaugas, įsigyja naujų įrenginių, kurie neskirti jo vykdomai veiklai, ir išnuomoja juos vienetui B. Atsižvelgiant į tai, kad investiciniams tikslams skirtas turtas faktiškai tiesiogiai naudojamas nuomininko ir kad investicinio projekto sąvoka numato, kad investicinis projektas suprantamas kaip vieneto investicijos į ilgalaikį turtą, skirtą naujų ar papildomų paslaugų teikimui, t.y. vieneto tiesiogiai įsigytu turtu turi būti kuriamos inovacijos, didinamas produktyvumas ar darbo našumas, ar vieneto teikiamos paslaugos diversifikuojamos į naujas (papildomas) paslaugas, todėl vieneto A investicijos neatitinka investicinio projekto sąvokos. (43 pavyzdys - papildyta VMI prie FM 2012-05-18 raštu Nr. (18.10-31-1)-R-4382) Išradimų apsaugos forma yra laikomas patentas, kuris yra išduodamas Lietuvos Respublikos patentų įstatyme (Žin., 1994, Nr. 8-120) nustatyta tvarka. Šiame įstatyme yra nustatyta, kad tarptautinė patentinė paraiška - tai pagal Patentinės kooperacijos sutartį (Žin., 1996, Nr. 75-1797), pasirašytą 1970 m. birželio 19 d. Vašingtone, paduota patentinė paraiška. Tarptautinis išradimų patentas tai tarptautinės paraiškos pagrindu išduotas patentas, kuris galioja, t.y. apsauga suteikiama, keliose šalyse. Pagal nacionalinę paraišką išduotas patentas galioja tik Lietuvos Respublikoje. Aukščiau minėtuose teisės aktuose nustatyta tvarka išduotu tarptautiniu išradimų patentu apsaugotų technologijų įdiegimas vienete atitinka investicinio projekto sąvoką. 2. Ilgalaikis turtas (toliau – turtas), pagal PMĮ nuostatas, tai turtas, kuris naudojamas vieneto pajamoms uždirbti arba ekonominei naudai gauti ilgiau kaip vienerius metus ir kurio įsigijimo kaina ne mažesnė už vieneto pagal PMĮ 1 priedėlyje išvardytas ilgalaikio turto grupes nustatytą kainą. Vienetas, vykdantis investicinį projektą, apmokestinamąjį pelną gali sumažinti tik ilgalaikio turto, atitinkančio PMĮ 461 str. 1 dalyje nustatytus kriterijus, įsigijimo išlaidomis. 3. Investicinio projekto reikalavimus atitinkančiu turtu yra laikomas gamybos ar paslaugų teikimo procese tik tiesiogiai dalyvaujantis turtas ir turtas, būtinas gamybos ar paslaugų teikimo procesui vykdyti ir aptarnauti. 5-8 pavyzdžiai: 5. Vienetas, kurio pagrindinė veikla yra šaldytuvų gamyba, nusprendžia didinti gamybos pajėgumus, t.y. plėsti gamybos apimtis ir dalį pagamintos produkcijos eksportuoti į kitas užsienio šalis. Tuo tikslu, 2009 metais pradėtas vykdyti investicinis projektas. Vienetas įsigyja šiam investiciniam projektui įgyvendinti reikalingą turtą, t.y. gamybai skirtas mašinas ir įrengimus, įrengia priešgaisrinės apsaugos sistemą bei papildomai įsigyja kompiuterizuotas gamybos valdymo/sandėlio bei buhalterinės apskaitos programas. Investicinio projekto reikalavimus atitinkančiu turtu yra laikomas tik tiesiogiai dalyvaujantis gamybos procese vieneto įsigytas turtas ir turtas, kuris būtinas šiam investiciniam projektui vykdyti ir aptarnauti - gamybai skirtos mašinos ir įrengimai, kompiuterizuota gamybos valdymo/sandėlio programa. Netiesiogiai dalyvaujantis gamybos procese turtas, t.y. papildomai įsigyta buhalterinės apskaitos programa, nelaikomas investicinio projekto reikalavimus atitinkančiu turtu. Investicinio projekto reikalavimus atitinkančiam turtui nepriskiriamas toks turtas, kuris yra įtrauktas į kitas nei 46-1 str. 1 d. 1 punkte nurodytas PMĮ 1 priedėlio ilgalaikio turto grupes, - priešgaisrinės apsaugos sistema („Elektros perdavimo ir ryšių įtaisai (išskyrus kompiuterių tinklus“). 6. Vienetas, užsiimantis didmenine ir mažmenine prekyba, nusprendžia didinti paslaugų teikimo pajėgumus, t.y. įdiegti naują prekybos formą – elektroninę prekybą. Tuo tikslu, 2009 metais pradėtas vykdyti investicinis projektas. Pajėgumų didinimo tikslais priimami nauji darbuotojai, kuriems kuriamos darbo vietos, t.y. šiems darbuotojams perkami kompiuteriai, programų licencijos ir pan. Vieneto įsigytas turtas, t.y. kompiuteriai, programų licencijos, tiesiogiai dalyvaujantis elektroninės prekybos procese, laikomas investicinio projekto reikalavimus atitinkančiu turtu. 7. Jei apskaitos/valdymo/sandėlio apskaitos programas įsigyja ar tobulina tokią veiklą vykdantys vienetai (apskaitos, logistikos, įmonių grupes valdančios (holdingo) įmonės) ir tokio turto įsigijimas tenkina šioje dalyje nustatytus turto įsigijimo tikslus, tai šios įsigytos programos gali būti laikomos investicinio projekto reikalavimus atitinkančiu turtu. 8. Vienetas nusprendžia didinti gaminamos produkcijos pajėgumus ir tuo tikslu 2009 metais pradeda vykdyti investicinį projektą. Vienetas, be naujai įsigytų šiam investiciniam projektui įgyvendinti reikalingų gamybai skirtų mašinų ir įrengimų, dar ketina investuoti į pagamintos produkcijos laikymui skirtą turtą. Tuo tikslu, vienetas įsigyja naują produkcijos laikymui bei kokybei išsaugoti skirtą turtą, t.y. laikymo talpas (rezervuarus). Padidėjusioms gamybos apimtims valdyti ir nepertraukiamam gamybos procesui užtikrinti vienetas ketina pertvarkyti gamybos proceso stebėjimo, kontrolės ir valdymo sistemą, ir įsigyja gamybos proceso kontrolei ir valdymui reikalingą turtą (programinę įrangą, kompiuterius, gamybos procese naudojamos žaliavos būklės ir kokybės stebėjimo įrengimus ir pan.). Vykdant investicinį projektą, vieneto šiuo tikslu įsigytas turtas, skirtas pagamintai produkcijai saugoti ir laikyti, o taip pat turtas, įsigytas gamybos proceso stebėjimui, kontrolei ir valdymui užtikrinti yra laikomas investicinio projekto reikalavimus atitinkančiu turtu. 4. Jeigu vieneto turtas įsigyjamas tenkinant kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, pvz. tam tikros technologijos diegiamos tenkinant teisės aktuose nustatytus aplinkosauginius reikalavimus, tai toks įsigyjamas turtas gal būti laikomas investicinio projekto reikalavimus atitinkančiu turtu, jeigu jis yra įsigyjamas ir šioje dalyje nustatytais turto įsigijimo tikslais. 9 pavyzdys. Vienetas didina gamybos pajėgumus ir dėl to susidaro didesnis kiekis gamybos atliekų, kurios pagal teisės aktų reikalavimus privalo būti specialiai išvalytos (apdirbtos). Turtas, skirtas šių atliekų tinkamam išvalymui, yra būtinas ir tiesiogiai susijęs su gamybos pajėgumų didinimu, todėl laikomas investicinio projekto reikalavimus atitinkančiu turtu. 5. Jeigu modernizuojamas esamas vieneto turtas (įrenginiai, inžinerinės sistemos, gamybos linijos ir pan.), t.y., atliekami turto rekonstrukcijos ar remonto darbai, kurie pailgina turto naudingo tarnavimo laiką arba pagerina jo naudingąsias savybes, kurių metu yra keičiamos pagrindinės turto sudedamosios dalys, tai tokiu atveju, investicinio projekto reikalavimus atitinkančiu turtu yra laikomos tiek įsigyjamos naujos turto sudedamosios dalys (atliktų rekonstrukcijos ar remonto darbų vertė), kurios užpajamuojamos kaip atskiri turto vienetai, tiek įeinančios į jau esamo turto vertę, jeigu yra tenkinami šioje dalyje nustatyti turto įsigijimo tikslai. 91 pavyzdys. Vienetas 2009 metais pradėjo vykdyti investicinį projektą, kurio metu yra atliekami garo krosnies modernizavimo darbai. Šio projekto tikslas – esamos gamybos proceso dalies esminis pakeitimas, t.y. modernizuojama bei pailginama garo krosnis, tuo yra sumažinami gamyboje sunaudojami resursai, t.y. sutaupoma garo energija. Vieneto, pagal sutartis su kitais ūkio subjektais, 2009 metais vykdyti krosnies modernizavimo darbai pagerino turto naudingąsias savybes, todėl atliktų darbų verte buvo padidinta krosnies įsigijimo kaina. Vykdant šį investicinį projektą, vieneto 2009 metais patirtos krosnies modernizavimo darbų išlaidos yra laikomos investicinio projekto reikalavimus atitinkančiu turtu ir atitinkamai joms gali būti taikomos PMĮ 461 straipsnio nuostatos. Vienetas 2000 metais krosnį priskyrė ilgalaikio turto grupei „Mašinos ir įrengimai“, kuriai nustatytas 10 metų nusidėvėjimo normatyvas. Užbaigus krosnies remonto darbus ir 2009 metais įvedus ją į eksploataciją, yra likęs 1 metų nusidėvėjimo laikotarpis. Investicinio projekto reikalavimus atitinkančiu turtu yra laikomas tik tas turtas, kuris pagal savo paskirtį ar funkcijas priskirtinas PMĮ 461 str. 1 dalyje nurodytoms ilgalaikio turto grupėms, todėl neatsižvelgiant į tai, ar, vykdant aukščiau minėtoms ilgalaikio turto grupėms priskirtino turto modernizavimo darbus, šių darbų vertė yra užpajamuojama kaip atskiri turto vienetai, ar įeina į jau esamo turto vertę, jai taikomi nusidėvėjimo normatyvai turi būti netrumpesni, kaip nustatyti minėtoms ilgalaikio turto grupėms. Kadangi ilgalaikio turto grupei „Mašinos ir įrengimai“ priskirtino turto nusidėvėjimo normatyvas negali būti trumpesnis kaip 5 metai, todėl pagerinus krosnies naudingąsias savybes, po remonto padidinta turto vertė turėtų būti nudėvima per ne trumpesnį kaip 5 metų nusidėvėjimo normatyvą. Jeigu vykdant investicinį projektą, atliekamas pastato modernizavimas, t.y. pastato rekonstrukcijos ar remonto darbai (sienų griovimas arba jų sutvirtinimas ir kiti statybos darbai), kurie pailgina pastato naudingo tarnavimo laiką arba pagerina jo naudingąsias savybes, tai tokiu atveju vieneto patirtos pastato rekonstrukcijos ar remonto darbų išlaidos nebus laikomos investicinio projekto reikalavimus atitinkančiu turtu. (pagal VMI prie FM 2011-01-18 raštas Nr. (18.18-31-1)-R-688) 6. Vieneto investicijos, skirtos vien tik turimam turtui pakeisti kitu analogiškos rūšies turtu, nelaikomos investiciniu projektu (ar jo dalimi), jeigu šis įsigyjamas turtas netenkina šioje dalyje nustatytų turto įsigijimo tikslų. 10, 11 pavyzdžiai: 10. Vienetas 2009 metais įsigijo metalo pjovimo stakles už 70 000 Lt, kuriomis pakeitė analogiškas vienete naudojamas senas metalo pjovimo stakles. Kadangi vieneto tikslas buvo tik turimą turtą pakeisti nauju turtu, netenkinančiu šioje dalyje nustatytų turto įsigijimo tikslų, todėl vieneto investicija į tokį 2009 metais įsigytą turtą nelaikoma investiciniu projektu. 11. Vienetas 2009 metais įsigijo hidraulinį presą už 150 000 Lt, kuriuo pakeitė vienete naudojamą seną presą. Vienetas yra nustatęs, kad naujai įsigytas presas yra našesnis ir per laiko vienetą juo pagaminama daugiau produkcijos, o tai reiškia, kad didėja gamybos pajėgumai ir tobulėja gamybos procesas. Šiuo atveju, vieneto investicija į įsigytą turtą tenkina šioje dalyje nustatytus turto įsigijimo tikslus, todėl yra laikoma investiciniu projektu (ar jo dalimi). 7. Vienetas sumažindamas apmokestinamąjį pelną dėl vykdomo investicinio projekto, apie pradėtą (us) vykdyti investicinį (-ius) projektą (-us), pagal šio straipsnio 6 dalį, privalo apie tai informuoti vietos mokesčių administratorių (žr. 461 str. 6 dalies komentarą). Kad būtų galima įvertinti PMĮ 461 straipsnio taikymo pagrįstumą, vienetas privalo turėti juridinę galią turinčius turto įsigijimo dokumentus, taip pat dokumentus, įrodančius, kad turtas nenaudotas bei pagamintas ne anksčiau kaip prieš 2 metus, įvedimo į eksploataciją aktus, pranešimą apie vykdomą investicinį projektą ir kitus dokumentus, įrodančius turto reikalingumą investicinio projekto vykdymui bei jo naudojimo vieneto veikloje laikotarpį. Patikrinimo metu paaiškėjus, kad investicijų lengvata pagal PMĮ 461 straipsnį pritaikyta nepagrįstai, vienetui bus taikomos įstatymuose nustatytos sankcijos už mokesčių sumokėjimą ne laiku. (pagal 2009-08-31 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-R-8277) 13. Išvestinė finansinė priemonė – finansinis instrumentas (būsimasis sandoris, išankstinis sandoris ar kitas), kurio vertė arba kaina susijusi su prekių, kuriomis šis instrumentas grindžiamas, verte arba kaina, taip pat finansinis instrumentas (būsimasis sandoris, išankstinis sandoris ar kitas), kurio vertė arba kaina yra susijusi su vertybinių popierių kaina, valiutos kursu, palūkanų norma, biržos indeksu, kreditingumo vertinimu ar kitu kintamuoju. (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697 redakciją, Žin., 2008, Nr. 87-3457; taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras Finansinė priemonė – kiekvienas sandoris, kuris sąlygoja vienos sandorio šalies finansinio turto sukūrimą, o kitos sandorio šalies finansinio įsipareigojimo sukūrimą. Išvestinė finansinė priemonė – tai finansinė priemonė: - kurios vertė keičiasi priklausomai nuo prekių kainos, palūkanų normos, vertybinių popierių kainos, užsienio valiutos kurso, kainos arba palūkanų normos indekso, kreditingumo įvertinimo arba kredito indekso arba panašaus kintamojo, - kuri nereikalauja jokių pradinių investicijų arba reikalauja nedidelių investicijų, palyginus su kitomis sandorių rūšimis, panašiai reaguojančiomis į rinkos sąlygų pokyčius, - pagal kurią atsiskaitymas turi būti įvykdytas ateityje. Išvestinė finansinė priemonė naudojama arba rizikai apdrausti, t.y. ją naudojant tikimasi, kad šios priemonės tikroji vertė arba iš priemonės gaunami pinigų srautai visiškai kompensuos draudžiamo objekto tikrosios vertės arba jo sukuriamų pinigų srautų pasikeitimus ar didžiąją jų dalį, arba ši priemonė naudojama prekybos tikslais. Išvestinės finansinės priemonės sandoris gali būti išankstinis (angl. forward), ateities (angl. future), apsikeitimo (angl. swap) ir kt. 14. Jūrų laivo naudingoji talpa (jūrų laivo grynoji talpa) (toliau – jūrų laivo NT) – naudingoji talpa, nurodyta jūrų laivo tarptautiniame tonažo sertifikate, išduotame pagal 1969 m. Londono tarptautinę konvenciją dėl laivų matmenų nustatymo. (pagal 2007 m. gegužės 3 d. įstatymo Nr. X-1110 (Žin., 2007, Nr. 55-2126); 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. X-1697 (Žin., 2008, Nr. 87-3457) redakcijas, taikoma apskaičiuojant 2007 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) Komentaras Jūrų laivo naudingoji talpa (toliau – jūrų laivo NT) yra vienas iš jūrų laivo parametrų, kuris naudojamas fiksuoto pelno mokesčio bazei apskaičiuoti. Jūrų laivo NT (grynoji talpa) nurodoma jūrų laivo tarptautiniame tonažo sertifikate, išduodamame remiantis 1969 m. Londono tarptautine konvencija dėl laivų matmenų nustatymo (Žin., 1991, Nr. 32-881), ir įtraukiama į Jūrų laivų registrą. (2 str. 14 d. komentaras - pagal 2012-06-18 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-R-5348) 15. Laivybos vienetas – Lietuvos apmokestinamasis vienetas arba užsienio apmokestinamasis vienetas, įregistruotas ar kitaip organizuotas Europos ekonominės erdvės valstybėje ir vykdantis veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje per nuolatinę buveinę, užsiimantis tarptautiniu vežimu jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusia veikla. (2 str. 15 d. - LR 2008 04 10 įstatymo Nr. X-1484 redakcija, galiojo nuo 2008 04 24 iki 2017 06 09) 15. Laivybos vienetas – Lietuvos apmokestinamasis vienetas arba užsienio apmokestinamasis vienetas, įregistruotas ar kitaip organizuotas Europos ekonominės erdvės valstybėje ir vykdantis veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje per nuolatinę buveinę, užsiimantis tarptautiniu vežimu jūrų laivais arba tarptautiniu vežimu jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusia veikla. (2 str. 15 d. - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) Komentaras 1. Pagal PMĮ 381 straipsnio nuostatas, fiksuotu pelno mokesčiu pajamas apmokestinti gali tik laivybos vienetai, užsiimantys tarptautiniu vežimu jūrų laivais arba tarptautiniu vežimu jūrų laivais ir su tuo tiesiogiai susijusia veikla. Pagal PMĮ, laivybos vienetu pripažįstami tik tarptautinį vežimą jūrų laivais arba tarptautinį vežimą jūrų laivais ir su tuo tiesiogiai susijusią veiklą vykdantys Lietuvos apmokestinamieji vienetai ir šia veikla užsiimantys EEE valstybėse įregistruoti vienetai, vykdantys veiklą per nuolatines buveines Lietuvoje. Užsienio laivybos vienetams fiksuotas pelno mokestis gali būti taikomas tik jų nuolatinėms buveinėms Lietuvoje priskiriamoms pajamoms iš tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su tuo tiesiogiai susijusios veiklos apmokestinti. Vienetai, nevykdantys tarptautinio vežimo jūrų laivais, o užsiimantys tik su tarptautiniu vežimu jūrų laivais susijusia veikla (agentų ir laivų brokerių paslaugos, krovinių krovimo į jūrų laivus paslaugos, jūrinių konteinerių nuoma, gelbėjimo paslaugos ir pan.), iš šios veiklos gautoms pajamoms apmokestinti fiksuoto pelno mokesčio taikyti negali, jų pajamos apmokestinamos taikant bendrąsias pelno mokesčio apskaičiavimo taisykles. 2. Lietuvos apmokestinamojo vieneto ir užsienio apmokestinamojo vieneto sąvokos pateiktos PMĮ 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Nuolatinės buveinės samprata pateikta PMĮ 2 straipsnio 22 dalyje. Tarptautinio vežimo jūrų laivais sąvoka apibrėžta PMĮ 2 straipsnio 35 dalyje. Su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusios veiklos sąrašas pateiktas PMĮ 2 straipsnio 34 dalyje. 3. Šiuo metu EEE valstybėmis yra visos Europos Sąjungos valstybės narės, Islandija, Norvegija ir Lichtenšteinas. (2 str. 15 d. komentaras atnaujintas - pagal 2017-09-22 VMI prie FM raštą Nr. (32.42-31-1E) RM-29627) 16. Kompiuterio programa – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme. (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697 redakciją, Žin., 2008, Nr. 87-3457; taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (1999 m. gegužės 18 d. įstatymas Nr. VIII-1185; Žin., 1999, Nr. 50-1598) 2 str. 16 dalyje kompiuterio programos sąvoka apibrėžiama kaip ,,visuma instrukcijų, pateikiamų žodžiais, kodais, schemomis ar kitu pavidalu, kurios įgalina kompiuterį atlikti tam tikrą užduotį ar pasiekti tam tikrą rezultatą, kai tos instrukcijos pateikiamos tokiomis priemonėmis, kurias kompiuteris gali perskaityti; ši sąvoka apima ir parengiamąją projektinę tokių instrukcijų medžiagą su sąlyga, kad iš jos galima būtų sukurti minėtą instrukcijų visumą“. Kompiuterio programomis, neatsižvelgiant į jų išraiškos formas, laikomos: - operacinės sistemos, - taikomosios programos (savarankiškos), - taikomųjų programų paketai (rinkiniai), - atskiros programų dalys (paprogramės) ir pan. Parengiamoji projektinė dokumentacija (programos ar/ir problemos aprašymas, jos naudotojui skirtos instrukcijos ir pan.) taip pat priskiriama kompiuterio programai, jeigu ji kartu su instrukcijomis, sudarančiomis galimybę kompiuteriui atlikti tam tikrą užduotį ar pasiekti tam tikrą rezultatą, sudaro visų minėtų instrukcijų visumą. Šią dokumentaciją gali sudaryti tekstas, skaičiai, skaitmeniniai simboliai, tekstinės ar grafinės schemos, ji gali būti pateikiama popieriuje ar kompiuterizuotu būdu. 161. Lietuvos filmo gamintojas – fizinis asmuo – nuolatinis Lietuvos gyventojas arba Europos ekonominės erdvės valstybės pilietis, veikiantis per nuolatinę bazę Lietuvoje, taip pat Lietuvos vienetas arba Europos ekonominės erdvės valstybės vienetas, veikiantis per nuolatinę buveinę Lietuvoje, kurie verčiasi filmų gamyba ir yra atsakingi už kūrybinį, organizacinį, finansinį filmo gamybos procesą. (2 str. 161 d. - LR 2013 06 13 įstatymo Nr. XII-366 redakcija, įsigaliojo nuo 2014 01 01) Komentaras Ši sąvoka skirta apibrėžti asmenis, kurių vykdomai filmo ar jo dalies gamybai neatlygintinai skiriamoms lėšoms gali būti taikomos PMĮ 172 ir 462 straipsniuose (žr. šių straipsnių PMĮ komentarus) nustatytos lengvatos. Lietuvos filmo gamintoju minėtuose PMĮ straipsniuose nustatytų lengvatų taikymo tikslais gali būti: 1) nuolatinis Lietuvos gyventojas arba 2) Europos ekonominės erdvės valstybės (toliau – EEE valstybė) pilietis, veikiantis per nuolatinę bazę Lietuvoje arba, 3) Lietuvos vienetas arba, 4) EEE valstybės vienetas, veikiantis per nuolatinę buveinę Lietuvoje, jei šie asmenys - verčiasi filmų gamyba ir - yra atsakingi už kūrybinį, organizacinį, finansinį filmo ar jo dalies gamybos procesą. Fizinių asmenų, kurie pagal GPMĮ yra laikomi nuolatiniais Lietuvos gyventojais, apibrėžimas įtvirtinamas GPMĮ 4 straipsnyje (žr. GPMĮ 4 straipsnio komentarą). Nuolatinės bazės apibrėžimas įtvirtinamas GPMĮ 2 straipsnio 13 dalyje (žr. GPMĮ įstatymo 2 straipsnio 13 dalies komentarą). Lietuvos vieneto ir nuolatinės buveinės apibrėžimai įtvirtinti PMĮ 2 straipsnio 2 ir 22 dalyse (žr. PMĮ šių dalių komentarus). PMĮ 172 ir 462 straipsniuose nustatytos lengvatos gali būti taikomos tik tuomet, kai aukščiau nurodyti asmenys yra laikomi Lietuvos filmo gamintoju neatlygintinų lėšų skyrimo momentu. Asmuo gali būti pripažįstamas Lietuvos filmo gamintoju, nepaisant to, kad: - jis nėra (netampa) gaminamo filmo autorių ir gretutinių teisių turėtoju ir - tik teikia filmo ar jo dalies gamybos paslaugas, t.y. faktiškai gamina užsakytą filmą ar jo dalį (užsakyto filmo sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2013 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. ĮV-865 patvirtinto aprašo 2.7 punkte). (2 str. 161 d. komentaras - pagal 2014-07-08 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-RM-11472) Pavyzdys. Lietuvos filmo gamintojas, kuris nėra (netampa) gaminamo filmo autorių ir gretutinių teisių turėtoju, teikia užsakyto filmo gamybos paslaugas ir yra atsakingas už kūrybinį, organizacinį, finansinį filmo ar jo dalies gamybos procesą. Filmo gamybos sutartyje numatoma, kad filmo gamybos paslaugų kaina užsakovui bus mažinama neatlygintinai iš Investuotojų gautomis lėšomis (iki 20 proc. filmo biudžeto). Užsakovas neturi padalinio Lietuvoje. Visos reikalingos filmo gamybos paslaugų išlaidos patiriamos Lietuvoje ir įsigyjamos Lietuvos vieneto (filmo gamintojo) vardu užsakovo lėšomis (užsakovas perveda avansą). Lietuvos filmo gamintojas kiekvieną mėnesį dalimis parduoda filmo gamybos paslaugas užsakovui. Tuo atveju, jeigu Lietuvos filmo gamintojas neatlygintinai gaus iš Investuotojų lėšas, šiomis sumomis bus sumažinta filmo gamybos paslaugų vertė užsakovui. Jeigu filmo ar jo dalies gamybos paslaugų išlaidos atitinka PMĮ 172 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus ir ši suma neviršija 20 proc. bendro filmo biudžeto, Investuotojai, neatlygintinai pervedę lėšas tokiam Lietuvos gamintojui gali taikyti PMĮ 172 ir 462 straipsniuose nustatytas lengvatas. Tuo atveju, jeigu Lietuvos vienetas neprisiima užsakovo kredito rizikos bei rizikos ir atsakomybės už vykdomas filmo gamybos paslaugas, ir pajamomis pripažįsta tik savo tiksliai apibrėžtą uždirbtą pajamų dalį, pelno mokesčio lengvatos, numatytos PMĮ 172 bei 462 straipsniuose, taikymo prasme nelaikoma, kad Investuotojai skyrė lėšas Lietuvos vienetui kaip filmo gamintojui filmo ar jo dalies gamybai Lietuvoje. (2 str. 161 d. komentaro pavyzdys pagal 2017-09-12 VMI prie FM raštą Nr. (32.42-31-1E)-RM-28303) 17. Lietuvos Respublikos teritorija – Lietuvos Respublikos teritorija ir greta Lietuvos Respublikos teritorinių vandenų esantis plotas, kuriame pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir tarptautinę teisę Lietuvos Respublika turi teisę tyrinėti ir eksploatuoti jūros dugno ir požeminius gamtos išteklius. (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697 redakciją, Žin., 2008, Nr. 87-3457; taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras 1. Kiekvienos valstybės teritorijos ribas nustato jos sienos, tarp kurių ta valstybė naudojasi visomis savo suvereniomis teisėmis. Valstybės teritorija apima sausumos teritoriją, vidaus vandenis bei teritorinę jūrą. Savo suverenitetą valstybė taip pat įgyvendina ir virš jos teritorijos esančioje oro erdvėje bei po ja esančiose žemės gelmėse. Sąvoka ,,Lietuvos Respublikos valstybės siena“ apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatyme (2000 m. gegužės 9 d. įstatymas Nr. VIII-1666; Žin., 2000, Nr. 42-1192). Lietuvos Respublikos valstybės siena - tai linija ir šia linija einantis vertikalus paviršius, apibrėžiantis Lietuvos Respublikos teritorijos ribas sausumoje, žemės gelmėse, oro erdvėje, vidaus vandenyse, teritorinėje jūroje ir jos gelmėse. Lietuvos Respublikos teritorinė jūra – Lietuvos Respublikos pakrantės 12 jūrmylių pločio Baltijos jūros vandenų juosta, kuri yra sudėtinė Lietuvos Respublikos teritorijos dalis ir kurios ribas su gretimomis valstybėmis nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai bei normos. 2. Greta Lietuvos Respublikos teritorinių vandenų esantis plotas, kuriame pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir tarptautinę teisę Lietuvos Respublika turi teisę tyrinėti ir eksploatuoti jūros dugno ir požeminius gamtos išteklius, nėra Lietuvos Respublikos teritorija, tačiau PMĮ tikslams, remiantis šiame įstatyme pateiktu Lietuvos Respublikos teritorijos apibrėžimu, tokia laikoma. Ši teritorija apima už valstybės teritorinių vandenų ribos esančią Baltijos jūros dalį, kurioje Lietuvos Respublika turi tam tikras suverenias teises, jurisdikciją ir pareigas, nustatytas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir tarptautinius susitarimus, ir kurios ribas su kaimyninėmis valstybėmis nustato Lietuvos Respublikos tarptautiniai susitarimai. Tai išskirtinė ekonominė zona ir kontinentinis šelfas (kontinento tęsinys po vandeniu), esantys už teritorinės jūros ribų. Šiame plote Lietuvos Respublika turi išimtines teises žvejoti, medžioti jūroje, atlikti jūros mokslinius tyrimus, nustatyti gamtosaugos taisykles, eksploatuoti šio jūros dugno mineralus ir kitus išteklius. 3. Lietuvos Respublikos teritorijai taip pat priskiriama Lietuvos Respublikos muitų teritorija, muitinės sandėliai. 18. Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra – kaip šios sąvokos apibrėžtos Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme. (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697 redakciją, Žin., 2008, Nr. 87-3457; taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras 1. Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (Žin., 1991, Nr. 7-191; 2009, Nr. 54-2140) 4 straipsnyje įtvirtinami tokie mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros apibrėžimai: Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra – sisteminga kūrybinė gamtos, žmogaus, kultūros ir visuomenės pažinimo veikla ir jos rezultatų panaudojimas. Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra (toliau – MTEP) apima tris veiklos sritis: fundamentinius mokslinius tyrimus, taikomuosius mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą: Fundamentiniai moksliniai tyrimai – eksperimentiniai ir (arba) teoriniai pažinimo darbai, atliekami siekiant visų pirma įgyti naujų žinių apie reiškinių esmę ir (arba) stebimą tikrovę, tuo metu neturint tikslo konkrečiai panaudoti gautų rezultatų. Taikomieji moksliniai tyrimai – eksperimentiniai ir (arba) teoriniai darbai, atliekami norint gauti naujų žinių ir pirmiausia skiriami specifiniams praktiniams tikslams pasiekti arba uždaviniams spręsti. Eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra – moksliniais tyrimais ir praktine patirtimi sukauptu pažinimu grindžiama sisteminga veikla, kurios tikslas – kurti naujas medžiagas, produktus ir įrenginius, diegti naujus procesus, sistemas ir paslaugas arba iš esmės tobulinti jau sukurtus ar įdiegtus, taip pat kurti, diegti arba iš esmės tobulinti moksliniais tyrimais ir praktine patirtimi sukauptu pažinimu grindžiamus žmogaus, kultūros ir visuomenės problemų sprendinius. Nuo 2012 m. birželio 14 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 650 Dėl rekomenduojamos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros etapų klasifikacijos aprašo patvirtinimo (toliau – Nutarimas; Žin., 2012, Nr. 66-334). Pagal nutarime įtvirtintas nuostatas, ūkio subjektui ar mokesčių administratoriui kilus neaiškumų dėl vykdomos veiklos priskyrimo MTEP, galima kreiptis į Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūrą, kuri atliks veiklos vertinimą ir pateiks ekspertines išvadas. Tokiu būdu tiek mokesčių administratorius, tiek veiklą vykdantis ūkio subjektas bus užtikrintas, kad atitinkama veikla atitinka MTEP veiklos reikalavimus. Nutarime įtvirtinamas rekomendacinis MTEP etapų klasifikacijos aprašas (toliau - Aprašas), detalizuojantis MTEP etapus. Aprašas nustato mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros etapus nuo žinių įgijimo iki produkto sukūrimo pagal juos atitinkančios veiklos aprašymus ir numatomus veiklos rezultatus. Vykdant mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veiklas, atskirų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros etapų trukmė (darbų apimtys, lėšų sąnaudos) nevienoda ir priklauso nuo konkretaus kuriamo produkto (paslaugos). Tam tikrais atvejais (ypač socialinių ir humanitarinių mokslų ir meno srityse) kai kurie etapai (vienas ar keli) gali būti praleidžiami. Apraše detalizuojamos sąvokos: Produktas – moksliniais tyrimais ir praktine patirtimi sukauptu pažinimu pagrįsta technologija, medžiaga, įrenginys, veislė, gyvūnų linija, procesas, sistema, paslauga, metodas, meno objektas arba kultūros ir visuomenės problemų sprendinys. Technologija – įrankių, mechanizmų, techninių priemonių, gebėjimų, sistemų ar organizacinių metodų praktinio pritaikymo būdas, paprastai naudojamas materialiam (medžiaga, įrenginys, veislė, gyvūnų linija), virtualiam (programinė įranga, algoritmai) ar sociokultūriniam (politikos, sporto, mokymo, meno kūrimo, auklėjimo, gydymo, verslo ir panašūs procesai) objektui sukurti. Apraše detalizuoti fundamentinių mokslinių tyrimų, taikomųjų mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros bei inovacijų atskiri etapai, pateikiamas tokių etapų metu vykdomos veiklos aprašymas. (2 str. 18 d. komentaro 1 p. - pagal 2012-08-23 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-R-7152) 2. MTEP yra mokslinės ir technologinės veiklos dalis. Be MTEP į mokslinę ir technologinę veiklą įeina mokslinis ir techninis mokymas ir specialistų rengimas bei mokslinės ir technologinės paslaugos. 3. Pagrindinis kriterijus, pagal kurį MTEP veikla atskiriama nuo su ja susijusių veiklos rūšių, yra tas, kad MTEP būtų apčiuopiamas naujumo elementas bei mokslinio ir (arba) technologinio neapibrėžtumo sprendimas, t.y. kai asmeniui, gerai susipažinusiam su visiems prieinamomis pagrindinėmis žiniomis konkrečioje srityje (ekspertui), problemos sprendimas nėra lengvai matomas. MTEP projektu turi būti siekiama mokslinės ar technologijų pažangos, o šio projekto rezultatas yra reikšmingas ne tik jį iniciavusiam bei vykdžiusiam asmeniui (vienetui). Pavyzdys. Vienetas įsigijo naujas pagal technines charakteristikas ir eksploatacines savybes medžiagas ir naują įrenginį joms purkšti ir numato diegti (įeiti į Lietuvos rinką) naują Lietuvoje (bet jau naudojamą kitose Europos šalyse) pastatų apšiltinimo technologiją. Tokia veikla nebus laikoma MTEP, kadangi vienetas nesukūrė naujovių, o tiesiog išplėtė tam tikrų produktų rinkas. Pagalbiniai kriterijai atskiriant MTEP nuo susijusios mokslinės, technologinės ir pramoninės veiklos gali būti šie (didesnė jų dalis, bet nebūtinai visi, turi būti patenkinti): - projektu siekiama išspręsti mokslinę ar technologinę problemą – įgyti naujų žinių apie reiškinių esmę ar stebimą tikrovę, sukurti naują medžiagą, produktą, įrenginį, metodą ar technologiją, arba jau sukurtą iš esmės patobulinti; - projekte naujai pritaikomos žinios ir technologijos; - yra didelė tikimybė, kad projekto rezultatai bus naudingi, pritaikomi ir įdomūs ne tik jį vykdančiai organizacijai; tikėtina, kad šie rezultatai bus patentuotini; - didžioji dauguma projekto vykdytojų yra asmenys, įgiję aukštąjį išsilavinimą, nemaža jų dalis turi mokslo laipsnį ar ilgalaikės darbo MTEP projektuose patirties; - projekto vykdymui naudojami visuotinai pripažinti mokslinių tyrimų metodai arba kuriami nauji metodai. MTEP neabejotinai priskirtini projektai, pilnai ar dalinai finansuojami nacionalinių ar tarptautinių programų, skirtų MTEP veiklai skatinti. Tas pats pasakytina apie veiklas, kurios yra logiškas neseniai nurodytų būdu finansuotų projektų tęsinys, ir veiklas, kurios tapo tokių projektų prielaida. 4. Kartais tam tikra veikla gali būti priskirtina MTEP, jeigu ji vykdoma vienu tikslu, bet yra nepriskirtina MTEP, jeigu yra vykdoma kitu tikslu. Pavyzdžiui,: medicinos srityje įprastas skrodimas, norint nustatyti mirties priežastį, yra medicinos praktika, o ne MTEP; tuo metu specialūs tam tikro mirštamumo tyrimai, siekiant nustatyti šalutinį tam tikro vėžio gydymo būdo poveikį, yra MTEP. Panašiai įprasti tyrimai, tokie kaip gydytojams paskyrus atliekami kraujo ir bakteriologiniai tyrimai, nėra MTEP, o speciali kraujo tyrimų programa pradedant vartoti naują vaistą yra MTEP. Temperatūros arba atmosferos slėgio registravimas kiekvieną dieną yra ne MTEP, o meteorologijos tarnybos veikla arba bendrų duomenų rinkimas, tuo metu naujų temperatūros matavimo metodų tyrimas yra MTEP, kaip ir naujų sistemų ir metodų, skirtų duomenims aiškinti, tyrinėjimas ir tobulinimas. Mechanikos inžinerijos pramonėje atliekama MTEP veikla dažnai yra artimai susijusi (ir painiojama) su projektavimo ir braižybos darbais. Jei kalkuliacijos, projektai, darbo brėžiniai ir eksploatavimo instrukcijos yra sukurti bandomosioms gamykloms ir/ar prototipams įrengti bei eksploatuoti, jie turėtų būti priskirti MTEP. Jei jie atliekami produkcijos standartizavimui parengti, vykdyti ir prižiūrėti (pvz., technologinė įranga staklėms, staklės) arba produktų pardavimui skatinti (pvz., atsarginių dalių pasiūlymai, lankstinukai, katalogai), jie neturėtų būti priskirti MTEP. 5. MTEP paprastai nelaikoma ši veikla: - Mokymas ir rengimas. Mokymas ir personalo parengimas, pavyzdžiui, gamtos mokslų, inžinerijos, medicinos, žemės ūkio, socialinių ir humanitarinių mokslų srityse, atliekamas universitetuose ir specialiosiose aukštojo išsilavinimo institucijose, nėra MTEP. - Kita susijusi mokslinė ir technologinė veikla. MTEP nepriskiriama mokslo ir techninės informacijos paslaugos, pavyzdžiui, mokslinės ir techninės informacijos rinkimas, kodavimas, klasifikavimas ir skleidimas, analizė, vertinimas, mokslinės ir technologinės literatūros vertimas ir redagavimas, statistiniai tyrimai bei perspektyvų rengimas, kokybės kontrolė, konsultavimo paslaugos. Tačiau kita susijusi mokslinė ir technologinė veikla gali būti priskiriama MTEP tuo atveju, kai ji vykdoma išskirtinai ar pirmiausia MTEP tikslais ir yra MTEP dalis, pavyzdžiui, pirminės ataskaitos apie MTEP metu gautus duomenis rengimas turėtų būti įtrauktas į MTEP veiklą. Bendrosios paskirties duomenų rinkimas nėra MTEP, pavyzdžiui, įprastinė topografinė kartografija, įprastiniai geologiniai, hidrologiniai, okeanografiniai ir meteorologiniai tyrimai, astronominiai stebėjimai, kitų duomenų apie socialinius ekonominius reiškinius rinkimas. Duomenys, surinkti išimtinai ar pirmiausia kaip MTEP proceso dalis, yra įtraukiami į MTEP. Tokios pat taisyklės galioja ir duomenų apdorojimui bei aiškinimui. Kai šie duomenys yra specialiai surenkami arba apdorojami MTEP tikslais, šios išlaidos turėtų būti įtrauktos į MTEP skirtas išlaidas; į jas įtraukiamos ir duomenų planavimo, sisteminimo ir kitos išlaidos. Tačiau duomenys, surinkti kitais arba bendrais tikslais, pvz., ketvirtinių duomenų apie nedarbą atranka, neturėtų būti įtraukiami į MTEP, net jeigu jie yra naudojami MTEP. Rinkos tyrimai taip pat neturėtų būti įtraukti į MTEP. Rinkos tyrimai, kurie sudaro neatskiriamą vykdomo MTEP projekto dalį, ir kurių metu yra vykdomi kryptingi moksliniai, technologiniai ar panašus tyrinėjimai, turėtų būti priskiriami prie MTEP. MTEP taip pat iš esmės nepriskiriama tokios veiklos kaip bandymai, testavimas ir standartizacija; įgyvendinamumo tyrimai, t. y. siūlomų inžinerinių projektų tyrimas panaudojant egzistuojančias technologijas tam, kad būtų gauta papildoma informacija prieš nusprendžiant įdiegti. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog pačių MTEP projektų įgyvendinamumo tyrimai yra MTEP dalis. Taip pat MTEP yra priskiriami išsamūs bandymai, kurių pagrindu yra atliekamas tolesnis projektavimas bei inžinerija. Jeigu pradinė gamybos fazė nelemia tolesnio projektavimo ir inžinerijos, ji neturėtų būti laikoma MTEP, kadangi pirminis tikslas jau yra ne tolesnis produktų tobulinimas, o gamybos proceso pradžia. Bandomųjų gamyklų kūrimas ir veikimas yra MTEP dalis tol, kol pagrindinis tikslas yra įgyti patirties bei rinkti inžinerinius ir kitus duomenis, kurie bus naudojami: • hipotezėms kelti; • naujų produktų formulėms sudaryti; • naujų produktų specifikacijoms rengti; • specialiai įrangai arba konstrukcijoms, reikalingoms naujiems procesams, kurti; • darbo instrukcijoms ar proceso vadovams rengti. Jeigu, pasibaigus eksperimentinei fazei, bandomoji gamykla tampa normaliai veikiančia komercinės gamybos įmone, jos veikla nebegali būti priskiriama MTEP. MTEP nelaikoma įprastinė programinės įrangos plėtra, visa administracinė bei teisinė veikla, susijusi su patentais ir licencijomis. Pažymėtina, kad patentinė veikla, tiesiogiai susijusi su MTEP, yra MTEP. Įprastinė programinės įrangos kūrimo veikla apima darbą su sisteminiais-specifiniais arba programiniais specifiniais pasikeitimais, kurie buvo viešai prieinami prieš pradedant darbą. Techninės problemos, kurios buvo išspręstos ankstesniuose projektuose, tose pačiose operacinėse sistemose ir kompiuterių architektūroje, taip pat įprasta kompiuterių priežiūra irgi nelaikoma MTEP. Toliau pateikiami pavyzdžiai iliustruoja su programine įranga susijusią įprastinę veiklą, kuri nelaikoma MTEP: • versle naudojama programinė įranga ir informacinių sistemų kūrimas, taikant žinomus metodus ir turimas programinės įrangos priemones; • esamų sistemų aptarnavimas; • kompiuterinių kalbų konvertavimas ir/ar vertimas; • taikomųjų programų praturtinimas naujomis vartojimo funkcijomis; • sistemų klaidų suradimas ir pašalinimas; • esamos programinės įrangos pritaikymas; • vartotojo dokumentacijos parengimas. Kad programinės įrangos kūrimo projektas būtų laikomas MTEP, jis turi būti užbaigiamas priklausomai nuo mokslinės ir/ar technologinės pažangos, o projekto tikslu turi būti laikomas sistemingas mokslinės ir/arba technologinės problemos sprendimas. Esamos programos ar sistemos atnaujinimas, papildymas ar pakeitimas gali būti laikomas MTEP, jeigu skatina mokslinę ir/arba technologinę pažangą, pasireiškiančią žinių gausėjimu. Mokslinė ir arba technologinė pažanga programinėje įrangoje gali būti pasiekta net jeigu projektas nėra baigtas, kadangi nesėkmė gali suteikti kompiuterinės programinės įrangos kūrėjams žinių, pavyzdžiui, kad tam tikras būdas yra nesėkmingas. Toliau pateikiami pavyzdžiai iliustruoja su programinės įrangos kūrimu ar plėtra susijusią veiklą, kuri yra laikoma MTEP: • tyrimai, padedantys kurti naujas teorinės informatikos teoremas ir algoritmus; • informacinių technologijų plėtra operacinių sistemų, programavimo kalbų, duomenų valdymo, komunikacinės programinės įrangos ir programinės įrangos kūrimo priemonių lygiu; • interneto technologijų kūrimas; • programinės įrangos projektavimo, tobulinimo, sklaidos ir palaikymo metodų moksliniai tyrimai; • programinės įrangos kūrimas, lemiantis pažangą bendrose informacijos kaupimo, perdavimo, saugojimo, atkūrimo, valdymo ar vizualizavimo srityse; • eksperimentinė veikla, siekiant užpildyti programinės įrangos tobulinimo technologijos žinių spragas; Daugeliu atvejų MTEP pasireiškia per programinę įrangą, kuri yra naujoviška ne techninėmis, o savo funkcinėmis galimybėmis. Naujos taikomosios programinės įrangos kūrimas, esminis operacinių sistemų patobulinimas priklauso MTEP sričiai. - Kita pramoninė veikla. MTEP nepriskiriami visi kiti tolesni moksliniai, techniniai, komerciniai ir finansiniai veiklos etapai, būtini naujų arba patobulintų gaminių ar paslaugų įdiegimui bei naujų ar patobulintų procesų komerciniam panaudojimui. Ši veikla apima technologijos įsigijimą, įrengimą ir pramonės inžineriją, niekur kitur nepriskirtą pramoninį projektavimą, kito turto įsigijimą, gamybos paleidimą ir naujų bei patobulintų gaminių rinkodarą. MTEP taip pat nėra gamyba ir su ja susijusi techninė veikla. Tokia gamybos bei su ja susijusi techninė veikla apima pramoninę gamybą ir jos ikigamybinę stadiją, prekių ir paslaugų paskirstymą, įvairias giminingas technines paslaugas verslo įmonių sektoriuje ir ekonomikoje apskritai, kartu su gimininga veikla naudojant socialinių mokslų dalykus, pavyzdžiui, rinkos tyrimus. Pavyzdžiui, prekių dekoravimo, etikečių sukūrimo, dizaino ir panaši veikla, susijusi prekių įvedimu į rinką, nelaikoma MTEP. - Administravimas ir kita pagalbinė veikla, kuri nėra vykdoma vien tik MTEP tikslams. Administravimo ir biuro veikla, vykdoma ne vien tik MTEP, pavyzdžiui, centrinių finansų ir personalo departamentų veikla, nelaikoma MTEP. 6. Prototipo(-ų) projektavimas, konstravimas ir bandymas paprastai patenka į MTEP, tačiau iki tol, kol atliekami visi būtini prototipo(-ų) pakeitimai, bandymas užbaigtas sėkmingai, o galutinis MTEP tikslas yra pasiektas. Jeigu prototipas pradedamas eksploatuoti vieneto komercinėje veikloje, tai nebelaikoma MTEP. (pagal VMI prie FM 2010-02-12 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-1439) 181. Nauda iš jūrų laivo perleidimo sutarties ar įsigijimo finansavimo sutarties – laivybos vieneto pajamos, gaunamos jūrų laivą perleidžiančiam asmeniui atsisakius visų ar dalies reikalavimų, kylančių iš jūrų laivo perleidimą reglamentuojančios sutarties, arba jūrų laivo įsigijimą finansuojančiai kredito įstaigai atsisakius visų ar dalies reikalavimų, kylančių iš kredito sutarties, įskaitant palūkanas ir kitus mokėjimus, numatytus šioje sutartyje. (2 str. papildytas 181 d. - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.) Komentaras Laivybos vieneto pajamoms priskiriama gaunama nauda iš jūrų laivo perleidimo sutarties ar įsigijimo finansavimo sutarties, kuri gaunama: - jūrų laivą perleidžiančiam asmeniui atsisakius visų ar dalies reikalavimų, kylančių iš jūrų laivo perleidimą reglamentuojančios sutarties, įskaitant palūkanas ir kitus mokėjimus, numatytus šioje sutartyje arba - jūrų laivo įsigijimą finansuojančiai kredito įstaigai atsisakius visų ar dalies reikalavimų, kylančių iš kredito sutarties, įskaitant palūkanas ir kitus mokėjimus, numatytus šioje sutartyje. (2 str. 181 d. komentaras - pagal 2017-09-22 VMI prie FM raštą Nr. (32.42-31-1E) RM-29627) 19. Neigiama prestižo vertė – dydis, kuriuo, įsigyjant kito vieneto veiklą kaip kompleksą ar jo veiklos dalį kaip teisių ir prievolių visumą, organizaciniu požiūriu sudarančią autonomišką ekonominį vienetą, vykdantį veiklą ir galintį atlikti savo funkcijas savo nuožiūra, arba siekiant valdyti kito vieneto grynąjį turtą ir veiklą, įsigyjant jo akcijas, įsigyjančiojo vieneto pinigais sumokėta kaina yra mažesnė už įsigyto vieneto grynojo turto dalies, įvertintos tikrąja rinkos kaina, vertę. Apskaičiuojant grynąjį turtą neatsižvelgiama į įsigyjamojo vieneto turimą turtą, kuris nebuvo pripažintas jo apskaitoje, nes šis turtas neturėjo reikalingų pripažinimo požymių (pagrįstai nebuvo tikimasi, kad vienetas iš turto gaus ekonominės naudos būsimaisiais laikotarpiais, ir nebuvo galima patikimai nustatyti turto įsigijimo kainos), arba buvo gautas neatlyginamai iš valstybės, savivaldybės ar viešojo juridinio asmens, kurio steigėjas yra valstybės ar savivaldybės institucija, tačiau turi tikrąją rinkos kainą. (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697 redakciją, Žin., 2008, Nr. 87-3457; taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras 1. Ši sąvoka apibrėžia, kas yra neigiamas prestižas. Tai - dydis, kuriuo įsigyjančiojo vieneto pinigais sumokėta kaina yra mažesnė už įsigyto vieneto grynojo turto dalies, įvertintos tikrąja rinkos kaina, vertę. Neigiamas prestižas susidaro tais atvejais, kai: - įsigyjama kito vieneto veikla kaip kompleksas ar jo veiklos dalis kaip teisių ir prievolių visuma, organizaciniu požiūriu sudaranti autonomišką ekonominį vienetą, vykdantį veiklą ir galintį atlikti savo funkcijas savo nuožiūra (t.y. įsigyjamas visas kito vieneto verslas ar jo dalis, neįsigyjant to vieneto akcijų), arba - įsigyjamos kito vieneto akcijos, siekiant valdyti kito vieneto grynąjį turtą ir veiklą. 2. Veiklos kaip komplekso įsigijimas reiškia kito vieneto verslo įsigijimą, perkant jo visą grynąjį turtą, o veiklos dalies įsigijimas - veiklos (verslo) daliai priskiriamo grynojo turto, kurio pagrindu suformuota ta veiklos dalis (verslo dalis), kaip autonomiškas ekonominis vienetas, vykdantis veiklą ir galintis atlikti savo funkcijas savo nuožiūra, pirkimą. Veiklos dalimi laikoma visuma turto, su tuo turtu susiję įsipareigojimai, teisės ir pareigos (pvz., įsipareigojimai tiekėjams, įsipareigojimai darbuotojams, įvairūs leidimai, technologijos, rinka (tiekėjų ir pirkėjų sąrašai) ir pan.), t.y. visa tai, kas leidžia tokią veiklos dalį identifikuoti ir išskirti iš visos įmonės veiklos kaip savarankišką ekonominį vienetą (savarankišką veiklos padalinį) ir sudaro sąlygas tolesniam tokios veiklos vykdymui įsigyjančiajame vienete. Todėl vertinant veiklos dalies savarankiškumą neturi būti atsižvelgiama vien tik į formalius kriterijus (pvz., ar iki perleidimo ta veiklos dalis buvo vykdoma per atskirą vieneto filialą, skyrių, ar pan.). Šios dalies nuostatos netaikomos, kai įsigyjamas tik tam tikrai veiklos (verslo) daliai priskiriamas pavienis turtas (pvz. veiklos daliai priskiriamos atsargos ir toje veikloje naudojama įranga), tegul ir sudarantis tos veiklos dalies materialųjį pagrindą. Šios dalies nuostatos taip pat netaikomos ir tuo atveju, kai nors formaliai veiklos kaip komplekso ar veiklos dalies įsigijimas ir atitiko šios dalies reikalavimus dėl neigiamo prestižo pripažinimo, tačiau įsigyjantysis vienetas įsigyto turto nenaudos tai pačiai veiklai (pvz., įsigytą turtą parduos arba išnuomos). Abiem šiais atvejais tokie įsigijimai laikomi ne veiklos ar jos dalies įsigijimais, bet turto įsigijimais (pardavimais – pirkimais). 3. Pagal šios dalies nuostatas neigiamas prestižas susidaro, jei vienetas, įsigydamas akcijas, įgyja teisę valdyti įsigyjamojo vieneto grynąjį turtą ir veiklą. Paprastai įsigyjantysis vienetas pradeda valdyti (kontroliuoti) įsigyjamąjį vienetą, kai jis įgyja daugiau kaip 50 proc. balsų suteikiančių akcijų. Neigiamas prestižas susidaro ir tais Verslo apskaitos standartų (toliau – VAS) numatytais atvejais, kai vienetas, įsigijęs mažiau kaip 50 proc. balsų suteikiančių akcijų gali daryti reikšmingą įtaką to kito vieneto valdyme (įgauna teisių valdyti įsigyjamojo vieneto grynąjį turtą ir veiklą: turi teisę rinkti ar atšaukti įsigyjamojo vieneto vadovą, daugumą valdybos ar stebėtojų tarybos narių, arba pagal susitarimus, sudarytus su kitais akcininkais, turi balsų daugumą tame vienete). 4. Neigiamas prestižas apskaičiuojamas jo įsigijimo datą, įvertinus įsigytą kito vieneto grynąjį turtą tikrąja rinkos kaina. ,,Grynasis turtas“ reiškia turto ir įsipareigojimų skirtumą. Tikrąja rinkos kaina turi būti įvertinti ir turtas, ir įsipareigojimai. Tikrosios rinkos kainos sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 27 dalyje (žr. PMĮ 2 str. 27 dalies komentarą). Kai įsigyjama veikla kaip kompleksas ar veiklos dalis, neigiamas prestižas apskaičiuojamas, įsigyjančiajam vienetui tikrąja rinkos kaina įvertinus iš perleidžiančio vieneto perimtą ir į apskaitą įtrauktą grynąjį turtą (turtą ir įsipareigojimus), to turto įsigijimo datą. Kai įsigyjamos akcijos, neigiamas prestižas apskaičiuojamas tikrąja rinkos kaina įvertinus įsigyjamojo vieneto grynąjį turtą (turtą ir įsipareigojimus), apskaitomą įsigyjamojo vieneto balanse, tų akcijų perėjimo nuosavybėn datą. 5. Jei akcijos įsigyjamos dalimis (etapais), neigiamas prestižas nustatomas kiekvieno tokio įsigijimo datai atskirai. Apskaičiuojant neigiamą prestižą visai akcijų investicijai, turi būti sudedamos atskirais akcijų įsigijimo etapais nustatytos ir neigiamo, ir teigiamo prestižo sumos. Tačiau tuo atveju, kai dėl pirmojo akcijų paketo įsigijimo vienetas neįgyja teisės valdyti (kontroliuoti) kito vieneto veiklos, pvz., nusiperka 10 proc. to kito vieneto balsų suteikiančių akcijų, tai neigiamas prestižas nesusidaro. Jei vėliau tas vienetas nusiperka papildomai to kito vieneto akcijų ir dėl to įgyja teisę valdyti to vieneto grynąjį turtą ir veiklą, tai neigiamas prestižas nustatomas tada, kai papildomai įsigijus akcijų, atsiranda tokios teisės. Šiuo atveju grynasis turtas įvertinamas visai įsigytų akcijų investicijai. 6. Jei dalis akcijų perleidžiama, tačiau vienetas dėl šio perleidimo nepraranda teisės valdyti (kontroliuoti) įsigyjamojo vieneto grynojo turto ir veiklos, tai tų akcijų įsigijimo datai nustatytos neigiamo (arba teigiamo) prestižo sumos atitinkamai perskaičiuojamos. Tačiau jei dėl akcijų dalies perleidimo vienetas tokias teises praranda arba perleidžia visas turėtas akcijas, tai nelaikoma, kad akcijų įsigijimo momentu neigiamas prestižas buvo susidaręs. 7. Jei vienetas akcijas įsigijo iki VAS įsigaliojimo ir neigiamą prestižą nustatė, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę reguliuojančiais teisės aktais, tai neigiamas prestižas pripažįstamas, jei jis atitinka šioje dalyje apibrėžtą prestižo sąvoką. 8. Jei vienetas akcijas įsigijo iki VAS įsigaliojimo ir pirmą kartą taikydamas 15-ąjį VAS ,,Investicijos į asocijuotas įmones“ skirtumą tarp akcijų įsigijimo kainos ir jam tenkančios asocijuoto vieneto grynojo turto dalies apskaičiavo, remdamasis to vieneto 2004 metų ataskaitinio laikotarpio pradžios duomenimis, tai šis skirtumas neigiamu prestižu nelaikomas. 9. Jei vienetas iki VAS įsigaliojimo įsigijo nereikšmingą kito vieneto akcijų dalį, o VAS taikymo laikotarpiu nusipirko papildomai to kito vieneto akcijų ir įgijo teisę valdyti (kontroliuoti) kito vieneto grynąjį turtą ir veiklą, tai neigiamas prestižas (arba prestižas) nustatomas visai akcijų investicijai, su sąlyga, kad VAS galiojimo laikotarpiu buvo įsigyta didžioji akcijų dalis. Jei tokia sąlyga neišpildoma, tai neigiamas prestižas nustatomas tik tai akcijų investicijai, kuri buvo įsigyta VAS galiojimo laikotarpiu. 10. Neigiamas prestižas nesusidaro, jei įsigyjantysis vienetas, įsigydamas kito vieneto veiklą kaip kompleksą, veiklos dalį arba akcijas, sumoka ne pinigais, bet kitu turtu. Pavyzdžiui, neigiamas prestižas nesusidarys, jei įsigyjantysis vienetas, įsigydamas kito vieneto veiklą kaip kompleksą, veiklos dalį arba akcijas, mainais atiduos ilgalaikį materialųjį turtą arba vertybinius popierius, įskaitant ir vertybinių popierių mainus PMĮ 41 str. 2 d. 7 punkte aprašytu atveju. 11. Jei įsigyjantysis vienetas, įsigydamas kito vieneto veiklą kaip kompleksą, veiklos dalį arba akcijas, sumoka ir pinigais, ir kitu turtu, tai neigiamas prestižas susidaro tokia apimtimi, kiek sumokama pinigais. Pavyzdys. UAB ,,A“ iš UAB ,,B“ įsigijo 60 proc. UAB ,,C“ akcijų už 450 000 Lt (9 000 vnt. akcijų po 50 Lt). Už šias akcijas UAB ,,A“ atsiskaitė taip: už 3000 vnt. akcijų sumokėjo 150 000 Lt pinigais, už kitas 6000 vnt. akcijų mainais perleido pastatą, kurio rinkos kaina 300 000 Lt. UAB ,,A“ įvertino UAB ,,C“ turtą ir įsipareigojimus tikrąja rinkos kaina ir nustatė, kad grynojo turto vertė sudarė 900 000 Lt. Įvertinusi akcijų įsigijimo kainą (450 000 Lt) ir šioms akcijoms tenkančią 540 000 Lt (900 000 Lt * 60/100) grynojo turto vertę, UAB ,,A“ apskaitoje apskaičiavo 90 000 Lt neigiamą prestižą. Šiuo atveju pinigais buvo apmokėta 20 proc. UAB ,,C“ akcijų. Todėl, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, neigiama prestižo suma sudarys 30 000 Lt (pinigais sumokėtų akcijų įsigijimo kainos (150 000 Lt) ir už šias akcijas įsigyto 180 000 Lt (900 000 Lt *20/100) vertės UAB ,,C“ grynojo turto dalies neigiamą skirtumą). 12. Jei akcijos apmokamos kitu turtu, siekiant sumažinti neigiamą prestižą, tai gali būti taikomas Mokesčių administravimo įstatyme (Žin., 2004, Nr. 63-2243) nustatytas turinio viršenybės prieš formą principas. 13. Jei vienetas įsigijo kito vieneto akcijų ir pagal šios dalies nuostatas nustatė neigiamą prestižą, o vėliau jis buvo išskaidytas - reorganizuotas PMĮ 41 str. 2 d. 4 punkte nustatytu padalijimo būdu (t.y. visas jo turtas, teisės ir pareigos buvo perduotos naujai sukurtiems vienetams) arba jo dalis buvo atskirta 8 punkte nustatytu atskyrimo būdu, tai naujai sukurtiems vienetams neigiamas prestižas priskiriamas (laikomas susidariusiu) proporcingai jiems perduotų minėtų akcijų daliai. Tačiau jei tokiu būdu įgijęs akcijų, vienetas neįgyja teisės valdyti (kontroliuoti) kito vieneto veiklos, tai neigiamas prestižas susidariusiu nelaikomas. 14. Atsižvelgiant į PMĮ 57 str. 3 dalį, neigiamas prestižas susidaro VAS (vienetų, kurių vertybiniais prekiaujama reguliuojamose rinkose – Tarptautiniuose apskaitos standartuose) numatytais atvejais, jei PMĮ nenustato kitaip. Jei neigiamas prestižas neturi būti nustatomas pagal apskaitos taisykles, tai jis nesusidaro ir pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais. Pavyzdžiui, jei vienetas savo atskiroje finansinėje atskaitomybėje investicijas į dukterines ir asocijuotas įmones parodo, taikydamas savikainos metodą (t.y. įsigytos akcijos apskaitomos jų įsigijimo savikaina ir neigiamas prestižas neįvertinamas), tai pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais neigiamas prestižas taip pat nesusidaro, neatsižvelgiant į tai, kad neigiamas prestižas įvertinamas konsoliduotoje finansinėje atskaitomybėje. 15. Neigiamas prestižas pelno mokesčio tikslais nesusidaro, kai akcijos apmokamos steigiant naują vienetą. 16. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, įsigijimo momentu nustatytas neigiamas prestižas įtraukiamas į įsigyjančiojo vieneto pajamas PMĮ 7 str. 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka (žr. PMĮ 7 str. 2 ir 3 dalies komentarus). (pagal VMI prie FM 2006-10-11 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-8798) 20. Nekilnojamasis pagal prigimtį daiktas – daiktas, kuris yra nekilnojamas pagal prigimtį, t. y. žemė ar kitas daiktas, kurio negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo paskirties ir iš esmės nesumažinus jo vertės. (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697 redakciją, Žin., 2008, Nr. 87-3457; taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 4.2 str. 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, laikomi kilnojamaisiais daiktais. Atskiri įstatymai gali pripažinti tokius pagal savo prigimtį kilnojamuosius daiktus nekilnojamaisiais, tačiau tokių daiktų PMĮ vartojama sąvoka „nekilnojamasis pagal prigimtį daiktas“ neapima. Todėl ši sąvoka neapima nei laivų, nei orlaivių. Nekilnojamaisiais pagal prigimtį daiktais laikomas nekilnojamasis turtas, registruojamas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre (1996 m. rugsėjo 24 d. įstatymas Nr. I-1539; Žin., 1996, Nr. 1002261; 2001, Nr. 55-1948). Nekilnojamaisiais pagal prigimtį daiktais, neatsižvelgiant į tai, ar jiems nustatyta privaloma teisinė registracija, ar ne, laikomi: - žemės sklypai – nustatytas ribas turintys sausumos, vandens ar miško plotai, - įvairūs statiniai (taip pat ir nebaigti statyti) - pastatai, priestatai, tiesiniai (inžineriniai tinklai, keliai ir pan.) ir visa tai, kas statoma (montuojama, tiesiama) ar pastatyta (sumontuota, nutiesta) naudojant statybines medžiagas, statybos gaminius, statybos dirbinius ir yra tvirtai sujungta su žeme, - gyvenamajame pastate esantys butai arba negyvenamajame pastate įrengtos gyvenamosios patalpos, - kitą funkcinę paskirtį (ne gyvenamąją) turinčios patalpos, sudarančios atskirą statinio dalį, - įvairūs inžineriniai įrenginiai, kurių funkcijos susijusios su žemės sklypu ar pastatu, kita. 21. Nuolatinė bazė – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697 redakciją Žin., 2008, Nr. 87-3457; taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras 1. Nuolatinės bazės sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 73-3085) 2 str. 13 dalyje. (pagal 2009-09-08 VMI prie FM raštą Nr. (18.-10-31-1)-R-8626) 22. Nuolatinė buveinė – užsienio vieneto veiklos Lietuvos Respublikoje išraiška. Užsienio vienetas laikomas veikiančiu per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikos teritorijoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje: nuolat vykdo veiklą; arba vykdo savo veiklą per priklausomą atstovą (agentą); arba naudoja statybos teritoriją, statybos, surinkimo ar įrangos objektą; arba gamtos išteklių tyrimui ar gavybai naudoja įrangą arba konstrukciją, įskaitant tam naudojamus gręžinius arba laivus. Nuolatinumo apibrėžimą, atstovo (agento) statuso priklausomumo ar nepriklausomumo kriterijus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697 redakciją, Žin., 2008, Nr. 87-3457; taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras 1. Nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje gali turėti tik toks užsienio vienetas, kuris vykdo veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tam, kad užsienio vieneto veiklos ryšys su Lietuvos Respublikos teritorija būtų laikomas pakankamu ir kad tokiam užsienio vienetui, kaip vykdančiam veiklą per nuolatinę buveinę, atsirastų prievolė Lietuvos Respublikoje mokėti pelno mokestį, būtina, kad užsienio vieneto veikla atitiktų bent vieną iš žemiau pateikiamų keturių sąlygų. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 63-2243) 5 straipsnyje nurodyta, kad „jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios negu atitinkamų mokesčių įstatymuose apmokestinimo taisyklės ir šios sutartys yra ratifikuotos ir įsigaliojusios ir taikomos Lietuvos Respublikoje, tai viršenybę turi minėtose sutartyse nustatytos taisyklės 2. Pirmoji sąlyga, kuria remiantis nustatoma, ar užsienio vienetas vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje per nuolatinę buveinę, yra tokio vieneto vykdomos veiklos nuolatinumas, t.y. užsienio vienetas laikomas vykdančiu veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje veiklą vykdo nuolat. Finansų ministras 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 54 „Dėl Užsienio vieneto veiklos nuolatinumo apibrėžimo ir Užsienio vieneto atstovo (agento) statuso priklausomumo ar nepriklausomumo kriterijų patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 24-892) patvirtino užsienio vieneto veiklos nuolatinumo apibrėžimą. Užsienio vienetas laikomas nuolat veikiančiu per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje, jeigu jo veikla atitinka tokius du kriterijus: - nėra laikina veikla ir - yra užbaigtas komercinis operacijų ciklas. 2.1. Užsienio vieneto veikla Lietuvos Respublikoje laikoma laikina, jeigu ji trunka trumpiau kaip šešis mėnesius. Laikoma, kad užsienio vienetas pradeda vykdyti veiklą Lietuvos Respublikoje nuo pirmojo sandorio sudarymo dienos, nuo kurios ir pradedamas skaičiuoti šešių mėnesių laikotarpis. Jeigu užsienio vienetas (generalinis rangovas) darbams atlikti pasitelkia subrangovus, tai laikas, kurio metu darbus atlieka toks subrangovas, nėra įskaitomas į užsienio vieneto veiklos Lietuvoje laiką, jeigu tuo metu generalinis rangovas pats neatlieka jokios veiklos arba jeigu generalinis rangovas ir subrangovas nėra susiję asmenys. Susijusių asmenų sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 20 dalyje. Kai subrangovas yra užsienio vienetas, tai jis taip pat gali būti laikomas turinčiu nuolatinę buveinę, jeigu jo veikla atitinka PMĮ 2 str. 22 dalyje apibrėžtą „nuolatinės buveinės“ sąvoką. 2.2. Užbaigtą komercinį operacijų ciklą sudaro trys užsienio vieneto veiklos operacijų etapai: - pirmąjį etapą sudaro viena arba kelios iš tokių operacijų: rinkodara, įskaitant rinkotyrą, distribucija (paskirstymas), reklama, projektavimo ir tyrinėjimo darbai ir kitos iš esmės panašios operacijos; - antrąjį etapą sudaro viena arba kelios iš tokių operacijų: sandėliavimas, konsultavimas, užsakymų priėmimas, mokslinio tyrimo, bandomieji, konstravimo ir technologiniai darbai, gamyba, paslaugų teikimas ir kitos iš esmės panašios operacijos; - trečiąjį etapą sudaro viena arba kelios iš tokių operacijų: pardavimas, tiekimas, pristatymas, apmokėjimas (atlyginimas) ir kitos iš esmės panašios operacijos. 2.3. Jeigu užsienio vieneto veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje nėra laikina (t.y. trunka šešis arba daugiau mėnesių), nėra užbaigtas komercinis operacijų ciklas, tačiau pats vykdomos veiklos etapas yra savarankiška užsienio vieneto veikla (arba jos dalis), tai toks užsienio vienetas taip pat laikomas nuolat veikiančiu per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje. Jeigu užsienio vieneto veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje atitinka laikinos veiklos požymius (t.y. trunka trumpiau kaip šešis mėnesius), tai toks užsienio vienetas taip pat laikomas nuolat veikiančiu per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje, jeigu: 1) ši veikla dėl jos specifikos yra trumpalaikė ir yra užbaigtas komercinis operacijų ciklas, ir galima aiškiai nustatyti jos vykdymo vietą Lietuvos Respublikoje, ir pajamos, kurias užsienio vienetas uždirbo iš šios veiklos Lietuvos Respublikoje, yra visos to užsienio vieneto pajamos iš šios veiklos; arba 2) ši veikla dėl jos specifikos yra trumpalaikė pasikartojanti (periodiškai kasmet) ir ji vykdoma mažiausiai tris vienas po kito einančius metus, ir kasmet ji yra užbaigtas komercinis operacijų ciklas. Šiuo atveju užsienio vienetas laikomas vykdančiu veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje trečiaisiais ir, jeigu veikla nenutraukiama, po jų einančiais metais, o pirmuoju tokios nuolatinės buveinės mokestiniu laikotarpiu bus laikomi tie tretieji metai; arba 3) užsienio vienetas per mokestinį laikotarpį gavo daugiau kaip 50 000 litų pajamų iš veiklos Lietuvos Respublikoje, išskyrus atvejus, kai užsienio vienetas mokesčių administratoriui pateikia įrodymus, kad šios jo pajamos iš veiklos Lietuvos Respublikoje sudaro mažiau kaip 15 procentų visų užsienio vieneto gaunamų pajamų. 3. Antroji sąlyga, kuria remiantis nustatoma, ar užsienio vienetas vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje per nuolatinę buveinę, yra atstovas (agentas), per kurį vykdoma tokia veikla, t.y. užsienio vienetas laikomas vykdančiu veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje nuolatinę savo veiklą vykdo per priklausomą agentą (atstovą). Finansų ministras 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 54 „Dėl Užsienio vieneto veiklos nuolatinumo apibrėžimo ir Užsienio vieneto atstovo (agento) statuso priklausomumo ar nepriklausomumo kriterijų patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 24-892) patvirtino užsienio vieneto atstovo (agento) statuso priklausomumo ar nepriklausomumo kriterijus. Užsienio vieneto atstovas (agentas) – tai fizinis ar juridinis asmuo, nesvarbu, kaip jis vadinasi (makleris, brokeris, prekybos komisionierius, verslo konsultantas ar kitoks agentas), per kurį užsienio vienetas Lietuvos Respublikoje vykdo veiklą arba jos dalį. Juo gali būti Lietuvos vienetas, kitas užsienio vienetas, nuolatinis ar nenuolatinis Lietuvos gyventojas. 3.1. Laikoma, kad užsienio vienetas savo veiklą vykdo per nepriklausomą atstovą (agentą), jeigu šis atitinka visus žemiau išvardintus kriterijus: - yra juridiškai nepriklausomas nuo užsienio vieneto, kuriam atstovauja, ir - yra ekonomiškai nepriklausomas nuo užsienio vieneto, kuriam atstovauja, ir - veiklą vykdo savo vardu ir - jo įprastinė veikla atitinka užsienio vieneto per jį vykdomą veiklą. Atstovas (agentas) laikomas juridiškai nepriklausomu nuo užsienio vieneto, kuriam atstovauja, jeigu jis turi savo klientus, su užsienio vienetu susijęs atstovavimo, pavedimo ar kita sutartimi, kurioje nustatyta jo ekonominė nepriklausomybė. Atstovas (agentas) laikomas ekonomiškai nepriklausomu nuo užsienio vieneto, kuriam jis atstovauja, jeigu jis gauna atlyginimą už tarpininkavimo paslaugas ir pats dengia savo išlaidas. Jeigu užsienio vienetas savo veiklą Lietuvos Respublikoje vykdo per nepriklausomą atstovą (agentą), tai nėra laikoma, kad jis vykdo veiklą per nuolatinę buveinę. Tačiau minėtame įsakyme numatytos dvi išimtys, kada užsienio vienetas laikomas vykdančiu veiklą per nuolatinę buveinę net ir tuo atveju, kai ši veikla vykdoma per nepriklausomą atstovą (agentą): 1) kai toks atstovas (agentas) atstovauja tik vienam užsienio vienetui ir pajamos iš tokio atstovo (agento) veiklos sudaro žymią dalį atstovaujamo užsienio vieneto ir/arba atstovo (agento) pajamų; arba 2) kai toks atstovas (agentas) tik formaliai (forma, o ne turiniu) atitinka nepriklausomo atstovo (agento) kriterijus. 3.2. Užsienio vienetas savo veiklą vykdo per priklausomą atstovą (agentą), jeigu šis neatitinka bent vieno iš aukščiau išvardytų nepriklausomam agentui taikomų kriterijų. Jeigu užsienio vienetas savo veiklą Lietuvos Respublikoje vykdo per priklausomą atstovą (agentą), tai laikoma, kad jis vykdo veiklą per nuolatinę buveinę. Tačiau minėtame įsakyme numatytos dvi išimtys, kada užsienio vienetas nelaikomas vykdančiu veiklą per nuolatinę buveinę net ir tuo atveju, kai ši veikla vykdoma per priklausomą atstovą (agentą): 1) kai toks atstovas (agentas) atstovaujamam užsienio vienetui teikia visą informaciją apie savo veiklą, tačiau toks atstovas (agentas) atitinka kitus nepriklausomo atstovo (agento) kriterijus; arba 2) toks atstovas (agentas) tik formaliai (forma, o ne turiniu) atitinka priklausomo atstovo (agento) kriterijus. 4. Trečioji sąlyga, kuria remiantis nustatoma, ar užsienio vienetas vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje per nuolatinę buveinę, yra statybos teritorija, statybos, surinkimo ar įrangos objektas, t.y. užsienio vienetas laikomas vykdančiu veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje naudoja statybos teritoriją, statybos, surinkimo ar įrangos objektą. Statybos teritorija – tai statybos darbų vieta. Statyba – tai veikla, kurios tikslas yra pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statybos objektą. Tai gali būti ne tik gyvenamasis, pramonės, komercijos ar kitas pastatas, bet taip pat tiesiniai (keliai, kanalai, vamzdynai, inžineriniai tinklai ir pan.), statybos objekto sklypas, tiltai, viadukai, hidrotechnikos įrenginiai, rezervuarai ir kita. Ne visi statybos objektai turi fiksuotą veiklos vietą, pvz., tiesiant kelius ar vamzdynus, vienoje atkarpoje užbaigti darbai pradedami kitoje, tačiau, nustatant, ar nuolatinė buveinė yra ar ne, visas toks statybos objektas bus laikomas statybos teritorija, neatsižvelgiant į atskirų atkarpų geografinę vietą, darbų jose trukmę ir seką. Užsienio vienetas, Lietuvos Respublikoje naudojantis statybos teritoriją, statybos, surinkimo ar įrangos objektą, laikomas turinčiu nuolatinę buveinę, nuo pirmojo sandorio sudarymo dienos, neatsižvelgiant į jo vykdomos veiklos trukmę, į vykdomos veiklos pertraukas ir į tai, ar tokius darbus vykdo pats užsienio vienetas, ar jie vykdomi per subrangovus. Tuo atveju, kai statybos teritoriją Lietuvoje naudoja užsienio vienetas, kuris yra rezidentas valstybės, su kuria Lietuva yra sudariusi ir taiko dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį, bus laikoma, kad tokia įmonė vykdo veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvoje tik tuo atveju, jeigu ta veikla atitinka sutartyje nustatytas sąlygas, t. y. ji Lietuvoje vykdoma sutartyje nustatytą laikotarpį. 5. Ketvirtoji sąlyga, kuria remiantis nustatoma, ar užsienio vienetas Lietuvos Respublikoje vykdo veiklą per nuolatinę buveinę, yra gamtos išteklių tyrimui ar gavybai naudojama įranga arba konstrukcija, t.y. užsienio vienetas laikomas vykdančiu veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje, jeigu jis gamtos išteklių tyrimui ar gavybai Lietuvos Respublikoje naudoja įrangą arba konstrukciją, įskaitant tam naudojamus gręžinius ir laivus. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (1992 m. sausio 1 d. įstatymas Nr. I-2223; Žin., 1992, Nr. 5-75; 2002, Nr. 2-49) 1 str. 3 punkte gamtos ištekliai apibrėžti kaip gyvosios ir negyvosios gamtos elementai, kuriuos žmogus naudoja arba gali naudoti savo poreikiams. Gamtos išteklių tyrimo ir gavybos darbai gali būti atliekami bet kurioje Lietuvos Respublikos teritorijos, apibrėžtos PMĮ 2 str. 17 dalyje, dalyje. Tyrimas – tai darbai, atliekami ruošiant gamtos išteklius gavybai ar naudojimui ir siekiant gauti apie juos žinių, reikalingų priimti sprendimams. Šie darbai apima eksploatacinių gręžinių gręžimą, geofizinius, inžinierinius geologinius, geotechninius tyrimus ir kita. Gamtos išteklių tyrimui ar gavybai naudojama įranga arba konstrukcija gali būti tiek stacionari, tiek kilnojama, ji taip pat apima gręžinius, laivus, platformas ir pan. Kai užsienio vienetas gamtos išteklių tyrimo ar gavybos reikalams Lietuvos Respublikos teritorijoje naudoja įrangą arba konstrukciją, jis laikomas vykdančiu veiklą per nuolatinę buveinę. Tuo atveju, kai gamtos išteklių tyrimui ar gavybai įrangą arba konstrukciją Lietuvoje naudoja užsienio vienetas, kuris yra rezidentas valstybės, su kuria Lietuva yra sudariusi ir taiko dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį, bus laikoma, kad tokia įmonė vykdo veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvoje tik tuo atveju, jeigu ta veikla atitinka sutartyje nustatytas sąlygas, t. y. ji Lietuvoje vykdoma sutartyje nustatytą laikotarpį. 6. Užsienio valstybių įmonių filialai bei užsienio valstybių bankų filialai (skyriai) laikomi nuolatinėmis buveinėmis PMĮ tikslams, jeigu atitinka PMĮ 2 str. 22 dalyje išvardytas sąlygas. Remiantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (Žin.., 2000, Nr. 74-2262) 2.56 straipsnio nuostatomis, Juridinio asmens atstovybė yra juridinio asmens padalinys, turintis savo buveinę ir turintis teisę atstovauti juridinio asmens interesams ir juos ginti, sudaryti sandorius bei atlikti kitus veiksmus juridinio asmens vardu, vykdyti eksporto ir importo operacijas, tačiau tik tarp užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų, įsteigusių atstovybę, arba su ja susijusių įmonių, įstaigų ar organizacijų ir atstovybės. Juridinio asmens atstovybė nėra juridinis asmuo. Tačiau tais atvejais, kai užsienio vienetas per tokią atstovybę vykdo veiklą, atitinkančią PMĮ 2 str. 22 dalyje išvardytas sąlygas, jis šio įstatymo tikslams laikomas vykdančiu veiklą per nuolatinę buveinę. 7. Nuolatinės buveinės registruojamos Mokesčio mokėtojų registre. Mokesčio mokėtojų registro nuostatai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 „Dėl Mokesčio mokėtojų registro įsteigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 77-2333; 2000, Nr. 79). Užsienio valstybių įmonių nuolatinės buveinės, kurių teisinis įregistravimas Lietuvos Respublikos įstatymuose nenumatytas, privalo šiame registre registruotis pagal veiklos vykdymo vietą ne vėliau, kaip per 5 dienas nuo prievolės mokėti mokestį atsiradimo. 8. Jeigu, remiantis dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties nuostatomis, užsienio vienetas nėra laikomas Lietuvoje vykdančiu veiklą per nuolatinę buveinę, tačiau toks užsienio vienetas laikomas vykdančiu veiklą per nuolatinę buveinę remiantis PMĮ nuostatomis, tai tokia nuolatinė buveinė turi būti registruojama Lietuvoje, tačiau ataskaitas bei deklaracijas privalo pateikti ir pelno mokestį mokėti tik tada, kai įvykdo dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyje nustatytas nuolatinei buveinei būtinas sąlygas. Jeigu, remiantis dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties nuostatomis, užsienio vienetas laikomas Lietuvoje vykdančiu veiklą per nuolatinę buveinę, tačiau užsienio vieneto per tą nuolatinę buveinę gaunamas visas pelnas arba jo dalis yra neapmokestinama, tai tokia nuolatinė buveinė privalo tvarkyti apskaitą, teikti deklaracijas ir ataskaitas bei vykdyti mokesčius išskaičiuojančio asmens prievoles taip, kaip ir kitos nuolatinės buveinės, tačiau pati pelno mokesčio nemoka, arba moka tik nuo tos pelno dalies, kuri pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties nuostatas gali būti apmokestinama Lietuvoje. Pavyzdys. Užsienio vienetas, oro transporto kompanija, įsteigė Lietuvoje atstovybę, kuri užsiima kompanijos teikiamų paslaugų reklama, parduoda bilietus tos kompanijos oro linijomis skrendantiems keleiviams, atstovybėje dirbantys darbuotojai aptarnauja (patikrina, papildo degalais, reikalui esant, remontuoja ir pan.) atskrendančius kompanijos lėktuvus. Be to, užsienio vieneto atstovybė teikia turizmo paslaugas. Remiantis PMĮ 2 str. 22 dalimi, toks užsienio vienetas laikomas vykdančiu veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvoje, todėl privalo registruotis mokesčių mokėtoju, vykdančiu veiklą per nuolatinę buveinę. Remiantis Lietuvos ir tos užsienio valstybės dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties nuostatomis, užsienio vieneto pelnas, gaunamas vykdant tarptautinius oro pervežimus, Lietuvoje neapmokestinamas. Todėl nuolatinė buveinė moka pelno mokestį tik nuo tų pajamų, kurias gauna iš turizmo paslaugų, kadangi šios pajamos nėra susijusios su kompanijos vykdomu tarptautiniu pervežimu. 9. Nuolatinės buveinės: - mokestinis laikotarpis nustatomas remiantis PMĮ 6 str. 1, 2 ir 5 dalimis; - mokesčio bazė nustatoma remiantis PMĮ 4 str. 3 d. 1 punktu; - pelno mokesčio tarifas nustatytas PMĮ 5 str. 1 d. 1 punkte; - apmokestinamasis pelnas apskaičiuojamas remiantis PMĮ 11 str. 2 dalimi. (pakeista pagal 2009-07-02 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-R-6359) 23. Nuolatinis Lietuvos gyventojas – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. (straipsnio dalies numeracija pakeista pagal 2004 m. sausio 22 d. įstatymą Nr. IX-1972, Žin., 2004, Nr. 25-748; pagal 2005 m. gruodžio 20 d. įstatymą Nr. X-456, Žin., 2005, Nr. 153-5635; pagal 2007 m. gegužės 3 d. įstatymą Nr. X-1110, Žin., 2007, Nr. 55-2126; pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697 redakciją Žin., 2008, Nr. 87-3457; taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras 1. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 73-3085) 4 straipsnyje nurodyta, kokie fiziniai asmenys laikomi nuolatiniais Lietuvos gyventojais. (pagal 2009-09-08 VMI prie FM raštą Nr. (18.-10-31-1)-R-8626) 24. Pajamos – visos iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtos ir (arba) gautos visų rūšių pajamos pinigais ir (arba) ne pinigais. (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697 redakciją, Žin., 2008, Nr. 87-3457; taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras Pagal šios dalies nuostatas pajamos yra iš Lietuvos šaltinių ir iš ne Lietuvos šaltinių (t.y. iš užsienio valstybėse esančių šaltinių) uždirbtos ir (arba) gautos pajamos. Pajamomis nelaikomos trečiųjų asmenų vardu gautos sumos, savininkų (akcininkų) įnašai ir į biudžetą mokėtinas pridėtinės vertės mokestis (pardavimo PVM). Lietuvos vienetas moka pelno mokestį nuo visų pasaulinių pajamų, t.y. iš Lietuvos ir užsienio šaltinių, o užsienio vienetas - tik nuo pajamų iš Lietuvos šaltinių, įskaitant atvejus, kai uždirba (gauna) pajamų iš užsienio šaltinių, susijusių su Lietuvoje vykdoma veikla. Pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 16 dalyje, o pajamų, kurių šaltinis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, – PMĮ 2 str. 17 dalyje. Jei Lietuvos vienetas užsienio valstybėje vykdo veiklą (pvz., toje užsienio valstybėje turi filialą, skyrių arba pagal sutartį toje užsienio valstybėje vykdo statybos ar kitokią veiklą), iš kurios gauna pajamų, tai jis į savo pajamas turi įtraukti ir toje užsienio valstybėje uždirbtas pajamas. Jei užsienio vienetas turi nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikos teritorijoje, per kurią vykdo savo veiklą, tai tos nuolatinės buveinės pajamas sudaro ne tik pajamos, uždirbtos iš jo veiklos Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir pajamos, uždirbtos iš tos nuolatinės buveinės veiklos užsienio valstybėse. Pajamos – tai vieneto ekonominės naudos padidėjimas per ataskaitinį laikotarpį, t.y. vieneto turto padidėjimas arba įsipareigojimų sumažėjimas, kai dėl to padidėja nuosavas kapitalas, išskyrus papildomus savininkų įnašus. Pajamos pripažįstamos pagal kaupimo principą, t.y. apskaitoje registruojamos tada, kai jos uždirbamos, neatsižvelgiant į pinigų gavimo momentą, išskyrus tuos atvejus, kai pajamos pripažįstamos pagal pinigų apskaitos principą. Pajamų pripažinimo pagal pinigų apskaitos principą ir šio principo taikymo tvarka išdėstyta PMĮ 8 ir 9 straipsniuose. Vienetai pajamoms pripažinti taiko buhalterinėje apskaitoje taikomus visuotinai pripažintus pajamų pripažinimo metodus, jei PMĮ nenustato ko kita. Kai kuriais atvejais vieneto pajamos nustatomos pagal specialias PMĮ (pvz., PMĮ 38 ir 40 straipsniuose) nustatytas taisykles, o kai kuriais atvejais faktiškai gautos pajamos į vieneto pajamas neįtraukiamos (pvz., pagal PMĮ 33 str. 4 dalies ir 35 str. 3 dalies nuostatas Lietuvos vienetai į pajamas neįtraukia iš kitų Lietuvos vienetų ar užsienio vienetų gautų dividendų, jei jie apmokestinti PMĮ nustatyta tvarka). 25. Pajamos iš paskirstytojo pelno – pajamos, kurios gaunamos skirstant pelną vieneto dalyviams, įskaitant dividendus. Po neribotos civilinės atsakomybės vieneto pelno apmokestinimo šio vieneto dalyvio gautos pajamos ar jam priklausančio turto paėmimas iš vieneto nelaikomas pelno paskirstymu. (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697 redakciją, Žin., 2008, Nr. 87-3457; taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras Pagal šios dalies nuostatas vieneto pajamomis iš paskirstytojo pelno laikomi dividendai ir kitokios iš kitų vienetų gaunamos paskirstytojo pelno sumos. Dividendai yra akcininkui (pajininkui, dalininkui) paskirta pelno dalis, proporcinga jam nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei (kapitalo dalies, pajaus dydžiui). Vienetų, išskyrus akcines bendroves, pagal jų veiklą reguliuojančius įstatymus pelno paskirstymo procese jų dalyviams priskiriama pelno dalis, teisiškai neįforminama kaip dividendai, PMĮ taip pat laikoma dividendais ir apmokestinama ta pačia tvarka. Pavyzdžiui, Kredito unijų įstatymo (Žin., 2000, Nr. 45-1289) 44 straipsnyje nustatyta, kad kredito unijos nariams (pajininkams) pelno dalis (procentais) skiriama pagal kredito unijoje nario laikomų indėlių ir gautų paskolų dydį (apyvartą). Ši pelno dalis išmokama premijomis ar kita kredito unijos įstatuose nustatyta išmokų forma. Todėl, kai kredito unijos pelno dalis išmokama premijomis kredito unijos nariams (pajininkams) – juridiniams asmenims, tai šios premijos prilyginamos dividendams. Pajamomis iš paskirstytojo pelno taip pat laikomos vienetų iš kitų vienetų gautos pajamos pagal kitas (išskyrus turimas teises į akcijų, pajų ar kapitalo dalį) įgytas teises į tų vienetų pelną ar pajamų dalį. Pajamos iš paskirstytojo pelno PMĮ VII skyriuje nustatyta tvarka apmokestinamos kaip dividendai. Šioje dalyje nustatyta, kad po neribotos civilinės atsakomybės vieneto pelno apmokestinimo šio vieneto dalyvio (juridinio asmens) gautos pajamos ar jam priklausančio turto paėmimas iš vieneto nelaikomas pelno paskirstymu. Pasibaigus ūkiniams metams, ūkinės bendrijos sudaro buhalterinį balansą ir pajamas paskirsto bendrijos nariams proporcingai jų įnašų dalims. Pajamų dalių išmokėjimas bendrijos nariams (arba pajamų dalių, kuriomis proporcingai padidinami jos narių pradiniai įnašai, palikimas bendrijoje) taip pat nelaikomas pelno paskirstymu. Remiantis PMĮ 32 str. 2 dalimi, paskirstytuoju pelnu taip pat nelaikomos iš vieneto lėšų arba dėl turto vertės padidėjimo vieneto dalyviams proporcingai jų turimų akcijų (dalių, pajų) skaičiui nemokamai išduotos akcijos (dalys, pajai) ir anksčiau išduotų akcijų nominalios vertės arba pajų vertės padidinimo suma. 26. Pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (toliau – pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje): (straipsnio dalies numeracija nuo 2009-01-01 pakeista pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymą Nr. IX1697 (Žin., 2008, Nr. 87-3457); taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) 1) iš nuolatinių Lietuvos gyventojų, nenuolatinių Lietuvos gyventojų per nuolatines bazes, Lietuvos vienetų bei užsienio vienetų per nuolatines buveines gautos palūkanos, kompensacijų už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą pajamos, honorarai, taip pat pajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikoje; Komentaras 1. Jeigu palūkanos (sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 28 dalyje), kompensacijų už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą pajamos, honorarai (sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 11 dalyje), yra gaunamos iš nuolatinių Lietuvos gyventojų, nenuolatinių Lietuvos gyventojų per nuolatines bazes, Lietuvos vienetų ar užsienio vienetų per nuolatines buveines, yra laikoma, kad tokių pajamų šaltinis yra Lietuvos Respublikoje. Pajamomis, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat yra laikomos iš bet kurių ūkio subjektų gautos pajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikoje. 2. Pelno mokesčio bazei priskiriamų užsienio vienetų ne per nuolatines buveines Lietuvos teritorijoje gautų pagal PMĮ apmokestinamų pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje, rūšys yra paaiškintos PMĮ 4 str. 4 dalies komentare. 2) pajamos iš Lietuvos vienetų paskirstytojo pelno ir metinės išmokos (tantjemos) už stebėtojų tarybos narių veiklą; (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697; redakciją (Žin., 2008, Nr. 87-3457); taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) 2) pajamos iš Lietuvos vienetų paskirstytojo pelno ir išmokos už stebėtojų tarybos narių veiklą; (2 str. 26 d. 2 p. - LR 2013 06 28 įstatymo Nr. XII-428 redakcija, įsigaliojo nuo 2014 01 01) Komentaras Paskirstytojo pelno pajamos laikomos gautomis iš Lietuvos šaltinių, jei jos gautos iš Lietuvos vienetų. Paskirstyto pelno sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 25 dalyje. Pagal šio punkto nuostatas yra laikoma, kad iš Lietuvos vieneto gautų metinių išmokų (tantjemų) už stebėtojų tarybos narių veiklą šaltinis yra Lietuvos Respublikoje. Paskirstytojo pelno pajamos laikomos gautomis iš Lietuvos šaltinių, jei jos gautos iš Lietuvos vienetų. Paskirstyto pelno sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 25 dalyje. Pagal šio punkto nuostatas užsienio vieneto pajamoms, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, priskiriamos visos gautos išmokos už stebėtojų tarybos narių veiklą nepriklausomai nuo jų išmokėjimo periodiškumo ir to, ar už stebėtojų narių veiklą atlyginama metinėmis išmokomis (tantjemomis) ar kitais būdais. (2 str. 26 d. 2 p. komentaras - pagal 2013-11-07 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-2)-RM-7141) 3) pajamos iš veiklos Lietuvos Respublikoje; (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697; redakciją (Žin., 2008, Nr. 87-3457); taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras Pagal šio punkto nuostatas veiklos pajamomis Lietuvos Respublikoje laikomos Lietuvos vieneto ar užsienio vieneto bet kokios jų vykdomos veiklos, įskaitant atlikėjų ir sporto veiklą, pajamos. Veiklos sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 40 dalyje. Veiklos pajamos priklauso nuo vieneto vykdomos veiklos pobūdžio (prekyba, gamyba, statyba, bankų, draudimo, pensijų fondų ir kt. veikla). 4) transportavimo, kuris prasideda Lietuvos Respublikos teritorijoje ir baigiasi užsienyje arba prasideda užsienyje ir baigiasi Lietuvos Respublikos teritorijoje, pajamos; (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697; redakciją (Žin., 2008, Nr. 87-3457); taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras Transportavimo pajamų sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 39 dalyje. Jeigu vienetas uždirba transportavimo, kuris prasideda Lietuvos Respublikos teritorijoje ir baigiasi užsienyje arba prasideda užsienyje ir baigiasi Lietuvos Respublikos teritorijoje, pajamų, tai laikoma, kad tokių pajamų šaltinis yra Lietuvos Respublikoje. 5) tarptautinių telekomunikacijų pajamos. (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697; redakciją (Žin., 2008, Nr. 87-3457); taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras Tarptautinių telekomunikacijų pajamų sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 36 dalyje. Jeigu vienetas Lietuvos Respublikos teritorijoje uždirba tarptautinių telekomunikacijų pajamų, tai laikoma, kad tokių pajamų šaltinis yra Lietuvos Respublikoje. (pakeista pagal 2010-12-31 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-R-12544) 27. Pajamos, kurių šaltinis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje (toliau – pajamos, kurių šaltinis yra ne Lietuvos Respublikoje) – visos pajamos, išskyrus pajamas, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje. (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697 redakciją, Žin., 2008, Nr. 87-3457; taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras PMĮ 2 str. 16 dalyje apibrėžtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje. Visos pajamos, gautos iš veiklos užsienio valstybėse, įskaitant pajamas iš paskirstytojo pelno, laikomos pajamomis, gautomis iš ne Lietuvos Respublikoje esančių šaltinių. Pvz., jei Lietuvos vienetas užsienio valstybėje turimą nuosavybės teise jam priklausantį nekilnojamąjį turtą perleis tos užsienio valstybės nuolatiniam gyventojui arba vienetui, tai to turto perleidimo pajamos bus laikomos gautomis iš ne Lietuvos Respublikoje esančių šaltinių. 28. Palūkanos – atlyginimas už pinigų skolinimą. (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697 redakciją, Žin., 2008, Nr. 87-3457; taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras 1. Pinigai gali būti skolinami įvairiomis formomis, pvz., sudarant paskolos, įskaitant kredito, ar lizingo (finansinės nuomos) sutartis, padedant indėlį, perkant vertybinius popierius ir pan. Už tokį pinigų skolinimą mokamas atlygis laikomas palūkanomis, neatsižvelgiant į tai, kokia forma išreikšta skolinime dalyvavusių asmenų valia: susitariant žodžiu, sudarant sutartį raštu ar kitokia forma. 2. PMĮ tikslams palūkanomis laikomos: - palūkanos už suteiktas paskolas, - palūkanos, mokamos pagal kredito ar vartojimo kredito sutartis, - palūkanos, mokamos pagal pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis, - lizingo (finansinės nuomos) palūkanos, - palūkanos už vertybinius popierius, - indėlių palūkanos ir kita. 3. Palūkanomis turi būti laikomos bet kokios išmokos, kurios pagal savo esmę yra priskiriamos atlyginimui už pinigų skolinimą, nesvarbu kaip jos yra įvardijamos: palūkanomis, premija, priemoka ar pan. Atskirais atvejais palūkanos gali būti nustatytos ne tik šalių susitarimu, bet ir įstatymu. Sankcijos už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ar pavėluotą vykdymą (delspinigiai, baudos) palūkanomis nėra laikomos. Pavyzdys. Lietuvos vienetas A išleido ir išplatino obligacijas, už kurias nustatytais laikotarpiais mokėjo palūkanas. Praėjus metams, vienetas A nutarė tas obligacijas išpirkti, nors jų išpirkimo terminas dar nebuvo suėjęs. Išpirkdamas obligacijas vienetas A jas įsigijusiems asmenims sumokėjo ne tik palūkanas, kurias jis turėjo sumokėti už nustatytą laikotarpį, bet ir papildomą premiją, kuri PMĮ tikslams taip pat laikoma palūkanomis (t.y. atlyginimu už pinigų skolinimą). 4. Remiantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 144 (Žin., 2000, Nr. 48-1402; galiojo iki 2005-02-11) patvirtinta Išsinuomoto ir išnuomoto turto finansinės apskaitos tvarka, palūkanos - tai pagal finansinės nuomos sutartį mokamų minimalių nuomos įmokų sumos ir sutartyje nurodytos turto vertės skirtumas. Pagal minėtos tvarkos 14.5 punktą, jei sutartyje nėra nustatytos palūkanos ir nenurodoma palūkanų norma arba jei palūkanų norma yra daug mažesnė už rinkos palūkanų normą, tai palūkanomis laikoma išskaičiuojama palūkanų suma, apskaičiuota, laikantis principo, kad palūkanų norma yra pastovi ir ne mažesnė už rinkos palūkanų normą. Nuo 2004 metų lizingo (finansinės nuomos) apskaitos ir pateikimo finansinėje atskaitomybėje tvarką nustato 20 verslo apskaitos standartas (toliau – VAS) ,,Nuoma, lizingas (finansinė nuoma) ir panauda“. Pagal šio standarto nuostatas, jei lizingo gavėjas gauna turtą pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį, kurioje nenumatytos palūkanos, tai lizingo gavėjas turi apskaičiuoti palūkanas, diskontuodamas sutartyje nustatytas minimalių lizingo įmokų sumas pagal vidutinę rinkos palūkanų normą. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, šios nuostatos dėl palūkanų apskaičiavimo taikomos nuo 2004 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio vienetams, kurie tvarkydami buhalterinę apskaitą ir rengdami finansinę atskaitomybę privalo vadovautis arba vadovaujasi VAS nuostatomis. (papildyta 2-ąja pastraipa pagal VMI prie FM 2005-07-12 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-6516) 5. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 1.103 straipsnį obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jo turėtojo teisę nustatytais terminais iš tą popierių išleidusio asmens gauti nominaliąją obligacijų vertę, palūkanas ar kitokį ekvivalentą ar kitas turtines teises. Tuo atveju, jei vertybinis popierius (pvz., obligacija) patvirtina, kad suėjus vertybinio popieriaus (obligacijos) leidėjo nustatytam vertybinio popieriaus (obligacijos) išpirkimo terminui, emitentas jį išperka didesne kaina nei buvo sumokėta jį išleidžiant, tai vertybinio popieriaus (obligacijos) išleidimo ir išpirkimo kainų skirtumo suma laikoma palūkanomis. Pavyzdys. Japonijos vienetas A iš Lietuvos vieneto B įsigijo 1000 obligacijų po 90 litų. Nominali vienos obligacijos vertė 100 litų. Suėjus obligacijų išpirkimo terminui, obligacijas išleidęs Lietuvos vienetas B išpirko obligacijas, Japonijos vienetui A sumokėdama nominalią obligacijos vertę (po 100 litų). Obligacijų įsigijimo ir išpirkimo vertės 10000 Lt skirtumo (100 000 – 90 000) suma laikoma palūkanomis. (Papildyta VMI prie FM 2003-11-06 raštu Nr. (18.9-08-2)-R-10119.) 281. Pajamos iš žemės ūkio veiklos – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-73 redakcija, Žin., 2008, Nr. 149–6000; įsigaliojo nuo 2008 m. gruodžio 30 d.taikoma apskaičiuojant 2011 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį) Komentaras 1. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 33 dalyje (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI–1152 redakcija (Žin., 2010, Nr. 145–7410) nustatyta, kad pajamos iš žemės ūkio veiklos – pajamos iš žemės ūkio produktų gamybos, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatyme (Žin., 2008, Nr. 81–3174, toliau – ŽMKPĮ), pajamos iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintame sąraše nurodytų paslaugų žemės ūkiui teikimo, taip pat pajamos, gautos realizuojant iš savo ūkio žemės ūkio produktų pagamintus maisto produktus. Pagal ŽMKPĮ nuostatas žemės ūkio produktų gamybai yra priskiriama veikla, apimanti pirminę gamybą ir pirminį perdirbimą. Šioje dalyje žemės ūkio produktų gamybą apibrėžiančios sąvokos suprantamos taip, kaip nustatyta ŽMKPĮ: – Pirminė gamyba – žemės ūkio produktų gamyba, įskaitant ir auginimą, derliaus nuėmimą, melžimą, gyvūnų veisimą. – Pirminis perdirbimas – veikla: apdorojimas, apdirbimas, pirminis tvarkymas, kurios metu iš žemės ūkio produkto nekeičiant jo cheminės sudėties taip pat gaunamas žemės ūkio produktas. – Žemės ūkio produktai – augalininkystės, gyvulininkystės, paukštininkystės, žvėrininkystės, bitininkystės ir žuvininkystės produktai ir iš jų gauti pirminio perdirbimo produktai. Pažymėtina, kad kailiai yra laikomi žemės ūkio produktais, o kailių apdorojimas priskiriamas pirminiam perdirbimui, todėl pajamos iš kailių apdorojimo veiklos yra laikomos pajamomis iš žemės ūkio veiklos. 2. Apskaičiuojant ir deklaruojant 2011 metų mokestinio laikotarpio pajamas iš žemės ūkio veiklos, taikomas Paslaugų žemės ūkiui, iš kurių gautos pajamos laikomos pajamomis iš žemės ūkio veiklos, sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1K-414 „Dėl paslaugų žemės ūkiui, iš kurių gautos pajamos laikomos pajamomis iš žemės ūkio veiklos, sąrašo patvirtinimo“. Apskaičiuojant ir deklaruojant 2012 - jų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pajamas iš žemės ūkio veiklos, taikomas Paslaugų žemės ūkiui sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 76 „Dėl paslaugų žemės ūkiui sąrašo patvirtinimo“. Pajamos iš paslaugų žemės ūkiui, laikomos žemės ūkio veiklos pajamomis tik tokiu atveju, jeigu šios paslaugos yra suteikiamos asmenims, besiverčiantiems žemės ūkio produktų gamyba, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatyme, t. y. užsiimantiems žemės ūkio produktų gamyba, įskaitant ir auginimą, derliaus nuėmimą, melžimą, gyvūnų veisimą, ir (ar) jos metu gautų savo žemės ūkio produktų pirminiu perdirbimu, t. y. veikla - apdorojimas, apdirbimas, pirminis tvarkymas, kurios metu iš žemės ūkio produkto nekeičiant jo cheminės sudėties taip pat gaunamas žemės ūkio produktas. (2 str. 281 d. komentaro 2 d. - pagal VMI prie FM 2015-07-07 raštą Nr. (18.10-31-1)-RM-15026) 3. Pajamos, gautos realizuojant iš savo ūkio žemės ūkio produktų pagamintus maisto produktus yra priskiriamos žemės ūkio veiklos pajamoms. 4. Pagal ŽMKPĮ 2 str. 18 dalies nuostatas žemės ūkio produktams priskiriami žuvininkystės produktai ir iš jų gauti pirminio perdirbimo produktai. Žuvininkystės produktų gamybai, vadovaujantis ŽMKPĮ 2 str. 19 dalies nuostatomis, priskiriama veikla, apimanti pirminę gamybą (žuvininkystės produktų gamyba, įskaitant žuvų auginimą, veisimą ir gaudymą) ir pirminį perdirbimą (apdorojimas, kurio metu iš žuvininkystės produkto nekeičiant jo cheminės sudėties taip pat gaunamas žuvininkystės produktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žemės ūkio veiklai yra priskiriamas žuvų gaudymas tiek jūrų (įskaitant vandenynų), tiek vidaus vandenyse. (pagal VMI prie FM 2011-08-10 raštą Nr. (18.18-31-1)-R-7600) 29. Pozityviosios pajamos – visos kontroliuojamojo vieneto, įregistruoto ar kitaip organizuoto valstybėse arba zonose, nustatytose šio Įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje, pajamos ar jų dalis, įskaitomos į Lietuvos kontroliuojančiojo vieneto pajamas proporcingai Lietuvos vieneto turimų akcijų (dalių, pajų), balsų ar teisių į kontroliuojamojo vieneto pelną skaičiui. (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697 redakciją, Žin., 2008, Nr. 87-3457; taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras Pozityvios pajamos yra užsienio kontroliuojamų vienetų ne aktyvios veiklos pajamos, t.y. palūkanų pajamos, autorinis atlyginimas, lizingo (finansinės nuomos) pajamos, turto vertės padidėjimo pajamos, dividendai ir kitos pajamos. Tam tikrais atvejais į pozityvias pajamas įtraukiamos ir aktyvios veiklos pajamos. Šios pajamos apmokestinamos nelaukiant, kol jos bus įtrauktos į kontroliuojančiojo Lietuvos vieneto pelno mokesčio bazę kaip iš kontroliuojamojo vieneto gautas pelnas ar jo dalis, mokestinio laikotarpio paskutinę dieną įskaitant jas į kontroliuojančiojo vieneto pajamas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 517 (Žin., 2002, Nr. 40-1497; Nr. 102-4560) nustatė pozityvių pajamų apskaičiavimo, įtraukimo į kontroliuojančio Lietuvos apmokestinamojo vieneto pajamas tvarką ir pajamų, neįtraukiamų į pozityviąsias pajamas, rūšis. Kontroliuojamojo vieneto sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 4 dalyje. Pozityviosios pajamos įskaitomos į kontroliuojančiojo Lietuvos vieneto pajamas taip, kaip tai nustatyta PMĮ 39 straipsnyje. 30. Prestižo vertė – dydis, kuriuo, įsigyjant kito vieneto veiklą kaip kompleksą ar jo veiklos dalį kaip teisių ir prievolių visumą, organizaciniu požiūriu sudarančią autonomišką ekonominį vienetą, vykdantį veiklą ir galintį atlikti savo funkcijas savo nuožiūra, arba siekiant valdyti kito vieneto grynąjį turtą ir veiklą, įsigyjant jo akcijas, įsigyjančiojo vieneto pinigais sumokėta kaina viršija įsigyto vieneto grynojo turto dalies, įvertintos tikrąja rinkos kaina, vertę ir iš kurios įsigyjantysis vienetas tikisi gauti ekonominės naudos. Apskaičiuojant grynąjį turtą neatsižvelgiama į įsigyjamojo vieneto turimą turtą, kuris nebuvo pripažintas jo apskaitoje, nes šis turtas neturėjo reikalingų pripažinimo požymių (pagrįstai nebuvo tikimasi, kad vienetas iš turto gaus ekonominės naudos būsimaisiais laikotarpiais, ir nebuvo galima patikimai nustatyti turto įsigijimo kainos), arba buvo gautas neatlyginamai iš valstybės, savivaldybės ar viešojo juridinio asmens, kurio steigėjas yra valstybės ar savivaldybės institucija, tačiau turi tikrąją rinkos kainą. (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697 redakciją, Žin., 2008, Nr. 87-3457; taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras (rengiamas) 31. Sąnaudos – visos išlaidos, patirtos uždirbant pajamas. (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697 redakciją, Žin., 2008, Nr. 87-3457; taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras 1. Patirtomis sąnaudomis laikomas sunaudotas turtas bei suteiktų paslaugų kaina ar įsipareigojimų tiekėjams (rangovams) išlaidos, susijusios su per ataskaitinį laikotarpį uždirbtomis pajamomis. Pinigai ar kitas turtas, išleistas per ataskaitinį laikotarpį neuždirbant pajamų, vadinami išlaidomis. Pavyzdžiui, įrengimams arba kitam ilgalaikiam turtui įsigyti išleisti pinigai ar dėl to atsiradusi skola, sunaudotos žaliavos ir medžiagos bei kitos gamybinės išlaidos nebaigtiems gaminiams arba pagamintai, bet neparduotai produkcijai, taip pat iš anksto sumokėti pinigai už paslaugas (prekes), kurios bus suteiktos ateityje (vėlesniais laikotarpiais), bei kitos avansinės išmokos neįtraukiamos į to laikotarpio sąnaudas. Visas toks turto sumažėjimas (ar įsipareigojimų padidėjimas) sąnaudomis gali būti pripažintas tik tą mokestinį laikotarpį, per kurį jos iš tikrųjų uždirba pajamų (kada atliekami darbai, parduodama produkcija, suteikiamos paslaugos). 2. Sąnaudos, susijusios su pajamomis, uždirbtomis per mokestinį laikotarpį arba su įplaukomis, gautomis per mokestinį laikotarpį, pripažįstamos nepriklausomai nuo faktiško jų apmokėjimo. 32. Sporto veikla – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. IX-1697 redakciją Žin., 2008, Nr. 87-3457; taikoma nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras 1. Sporto veiklos sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 73-3085) 2 str. 8 dalyje. (pagal 2009-09-08 VMI prie FM raštą Nr. (18.-10-31-1)-R-8626) 33. Susiję asmenys – asmenys laikomi susijusiais, jei bet kurią ataskaitinio mokestinio laikotarpio arba mokestinio laikotarpio, buvusio prieš ataskaitinį mokestinį laikotarpį, dieną atitinka bent vieną šių kriterijų – jie yra: (pagal 2008 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-106 redakciją, Žin., 2008, Nr.149-6030; taikoma nuo 2008 m. gruodžio 30 d.) Komentaras Asmenys laikomi susijusiais, jei jie atitinka kokį nors šioje dalyje nustatytą požymį (požymius) bet kurią ataskaitinio mokestinio laikotarpio arba prieš jį buvusio mokestinio laikotarpio dieną. Vadinasi, nustatant susijusius asmenis, turi būti vertinama: ar nebuvo sudaryta sandorių su asmenimis, atitinkančiais susijusių asmenų požymį (požymius), nors vieną atskaitinio mokestinio laikotarpio dieną; ar nebuvo sudaryta sandorių su asmenimis, atitinkančiais susijusių asmenų požymį (požymius), nors vieną mokestinio laikotarpio, buvusio prieš ataskaitinį mokestinį laikotarpį, dieną. Pavyzdžiui, jei per ataskaitinį mokestinį laikotarpį – 2003 metais - asmenys neatitiko susijusių asmenų požymių, tačiau atitiko 2002 metais, tokie asmenys ir 2003 metais laikomi susijusiais asmenimis ir jiems taikomos atitinkamos PMĮ nustatytos mokestinės pasekmės. Susijusiais asmenimis pagal Įstatymą gali būti du vienetai arba vienetas ir fizinis asmuo. Darbo santykiai nėra kriterijus, kuriuo remiantis nustatoma, ar vienetas ir jame dirbantis fizinis asmuo yra susiję asmenys.  vienetas ir jo dalyviai; Komentaras Vieneto dalyvio sąvoka apibrėžta šio straipsnio 6 dalyje (žr. PMĮ 2 str. 6 dalies komentarą). 2) vienetas ir jo valdymo organų nariai; Komentaras Kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jei steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenustatyta kitokia struktūra (CK 2.82 str.). Vienasmeniu valdymo organu paprastai yra paskirtas administracijos vadovas (įmonės prezidentas, direktorius ar kitas įmonės veiklai vadovaujantis asmuo). Kolegialių valdymo organų sudėtį nustato atitinkami įmonių veiklą reglamentuojantys įstatymai. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (Žin., 1994, Nr. 55-1046) nustatyta, kad bendrovės valdymo organai yra visuotinis susirinkimas, stebėtojų taryba ir valdyba. Bendrovė turi teisę samdyti administraciją ir administracijos vadovą (prezidentą, generalinį direktorių, direktorių). Jeigu bendrovė turi 50 ar mažiau akcininkų ir joje dirba ne daugiau kaip 200 darbuotojų, stebėtojų taryba gali būti nesudaroma. Visuotiniam susirinkimui nutarus, uždarosios akcinės bendrovės valdyba gali būti nesudaroma ir jos funkcijos perduodamos bendrovės administracijos vadovui ir visuotiniam susirinkimui. 3) vienetas ir jo dalyvių arba valdymo organų narių sutuoktiniai, sužadėtiniai, sugyventiniai, kiti fiziniai asmenys, susiję su šio vieneto dalyviais arba valdymo organų nariais giminystės ryšiais (tiesiąja giminystės linija iki antrojo laipsnio, šonine giminystės linija iki ketvirtojo laipsnio) arba svainystės santykiais (fizinis asmuo ir jo sutuoktinio giminaičiai (tiesiąja giminystės linija iki antrojo laipsnio, šonine giminystės linija iki antrojo laipsnio), taip pat šio vieneto dalyvių arba valdymo organų narių sugyventinių giminaičiai (tiesiąja giminystės linija iki antrojo laipsnio, šonine giminystės linija iki antrojo laipsnio), šio vieneto dalyvių arba valdymo organų narių giminaičių (tiesiąja giminystės linija iki pirmojo laipsnio, šonine giminystės linija iki antrojo laipsnio) sutuoktiniai ar sugyventiniai ir šių sutuoktinių ar sugyventinių giminaičiai (tiesiąja giminystės linija iki pirmojo laipsnio, šonine giminystės linija iki antrojo laipsnio); (pagal 2005 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. X-259 redakciją, Žin., 2005, Nr. 81-2942, taikoma apskaičiuojant 2005 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) Komentaras Pagal šį punktą susijusiais asmenimis laikomi vienetas ir su to vieneto dalyviais arba valdymo organų nariais (fiziniais asmenimis) susiję fiziniai asmenys. Su vieneto dalyviais arba valdymo organų nariais susiję fiziniai asmenys yra to vieneto dalyvių ar valdymo organų narių: 1) sutuoktiniai, sužadėtiniai, sugyventiniai; 2) giminaičiai (tėvai, vaikai, seneliai, vaikaičiai, broliai, seserys, tetos, dėdės, sūnėnai ir dukterėčios bei jų vaikai, senelių broliai ir seserys, o taip pat pusbroliai ir pusseserės); 3) sutuoktinių ar sugyventinių giminaičiai (tėvai, vaikai, seneliai, vaikaičiai, broliai, seserys); 4) giminaičių (tėvų, vaikų, brolių, seserų) sutuoktiniai ar sugyventiniai; taip pat tokių sutuoktinių ar sugyventinių giminaičiai (tėvai, vaikai, broliai, seserys). Sutuoktinio, sužadėtinio, sugyventinio ir giminaičio prasmė yra ta pati, kaip ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Sužadėtiniai Brolio ir sesers vaikaičiai Sūnėnai ir dukterėčios Pusbroliai ir pusseserės Broliai ir seserys* Dėdės ir tetos Senelių broliai ir seserys Vaikaičiai Vaikaičiai Vaikai* Vaikai Dalyvis ar valdymo organo narys Sutuoktiniai, sugyventiniai Tėvai* Tėvai Seneliai Seneliai Broliai ir seserys * - jų sutuoktiniai ar sugyventiniai ir šių sutuoktinių ar sugyventinių giminaičiai (tėvai, vaikai, broliai, seserys). (pakeista pagal VMI prie FM 2005-09-30 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-8829) 4) vienetų grupės narės; Komentaras Vienetų grupės sąvoka yra apibrėžta PMĮ 2 str. 7 dalyje (žr. šio straipsnio 7 dalies komentarą). Susijusiais asmenimis laikomi patronuojantis vienetas ir jo dukteriniai vienetai bei dukteriniai vienetai tarpusavyje. Vienetų grupės schema Patronuojantis vienetas Dukterinis vienetas A Dukterinis vienetas B Dukterinis vienetas C 5) vienetas ir kito vieneto dalyviai, jei tie vienetai sudaro vieną vienetų grupę; (pagal 2005 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. X-259 redakciją, Žin., 2005, Nr. 81-2942, taikoma apskaičiuojant 2005 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) Komentaras Vieneto dalyvių sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 6 dalyje, o vienetų grupė - 7 dalyje (žr. PMĮ 2 str. 6 ir 7 dalių komentarus). Pavyzdys. Patronuojantis vienetas Dukterinis vienetas A Dukterinis vienetas B A vieneto dalyvis b) a) Pateiktoje schemoje pagal šį punktą susijusiais asmenimis būtų laikomi: a)patronuojantis vienetas ir A vieneto dalyvis; b) dukterinis vienetas B ir A vieneto dalyvis. (pakeista pagal VMI prie FM 2005-09-30 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-8829) 6) vienetas ir kito vieneto valdymo organų nariai, jei tie vienetai sudaro vieną vienetų grupę; Komentaras Pagal šį punktą susijusiais asmenimis laikomi vienetas ir kito vieneto, priklausančio tai pačiai vienetų grupei (vieneto dukteriniam vienetui, vieneto patronuojančiam vienetui ar kitam to patronuojančio vieneto dukteriniam vienetui) valdymo organų nariai. Apie vienetų grupę ir valdymo organų narius pakomentuota PMĮ 2 str. 7 dalies komentare ir 2 str. 20 d. 2 punkto komentare. 7) vienetas ir kito vieneto dalyvių arba valdymo organų narių sutuoktiniai, sužadėtiniai, sugyventiniai, kiti fiziniai asmenys, susiję su kito vieneto dalyviais arba valdymo organų nariais giminystės ryšiais (tiesiąja giminystės linija iki pirmojo laipsnio, šonine giminystės linija iki antrojo laipsnio) arba svainystės santykiais (fizinis asmuo ir jo sutuoktinio giminaičiai (tiesiąja giminystės linija iki pirmojo laipsnio, šonine giminystės linija iki antrojo laipsnio), taip pat kito vieneto dalyvių arba valdymo organų narių sugyventinių giminaičiai (tiesiąja giminystės linija iki pirmojo laipsnio, šonine giminystės linija iki antrojo laipsnio), kito vieneto dalyvių arba valdymo organų narių giminaičių (tiesiąja giminystės linija iki pirmojo laipsnio, šonine giminystės linija iki antrojo laipsnio) sutuoktiniai ar sugyventiniai, jei tie apmokestinamieji vienetai sudaro vieną vienetų grupę; (pagal 2005 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. X-259 redakcija, Žin., 2005, Nr. 81-2942, taikoma apskaičiuojant 2005 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) Komentaras Pagal šį punktą susijusiais asmenimis laikomi vienetas ir su kito vieneto dalyviais arba valdymo organų nariais (fiziniais asmenimis) susiję fiziniai asmenys, jei šie vienetai sudaro vieną vienetų grupę (apie vienetų grupę paaiškinta šio straipsnio 7 dalies komentare). Su kito vieneto dalyviais arba valdymo organų nariais susiję fiziniai asmenys yra to kito vieneto dalyvių ar valdymo organų narių: 1) sutuoktiniai, sužadėtiniai, sugyventiniai; 2) giminaičiai (tėvai, vaikai, broliai, seserys); 3) sutuoktinių ar sugyventinių giminaičiai (tėvai, vaikai, broliai, seserys); 4) giminaičių (tėvų, vaikų, brolių, seserų) sutuoktiniai ar sugyventiniai. Sužadėtiniai Broliai ir seserys* Vaikai* Vaikai Dalyvis ar valdymo organo narys Sutuoktiniai, sugyventiniai Tėvai* Tėvai * - jų sutuoktiniai ir sugyventiniai. (pakeista pagal VMI prie FM 2005-09-30 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-8829) Broliai ir seserys 8) du vienetai, jei vienas jų tiesiogiai ar netiesiogiai (per vieną ar kelis vienetus ar fizinius asmenis) valdo daugiau kaip 25 proc. kito akcijų (dalių, pajų) arba turi teises į daugiau kaip 25 proc. visų kito iš jų sprendžiamųjų balsų, arba yra įsipareigojęs derinti savo veiklos sprendimus su kitu vienetu, arba yra įsipareigojęs atsakyti už kito prievolių tretiesiems asmenims įvykdymą, arba tam kitam vienetui yra įsipareigojęs perduoti visą arba dalį pelno ar suteikęs teisę naudoti daugiau kaip 25 proc. savo turto; Komentaras 1. Pagal šį punktą du vienetai yra laikomi susijusiais, jei vienas iš šių vienetų atitinka nors vieną iš šių kriterijų: 1.1. tiesiogiai ar netiesiogiai valdo daugiau kaip 25 proc. kito vieneto akcijų, dalių ar pajų. Netiesioginiu valdymu šiuo atveju laikomas valdymas per kitus vienetus ar fizinius asmenis. Netiesioginiam valdymui priskiriamas akcijų, dalių ar pajų valdymas per įgaliotus asmenis, taip pat vieneto valdymas per savo kontroliuojamą vienetą. Pavyzdžiai: 1. Vienetui A priklauso 30 proc. vieneto B akcijų. Šiuo atveju laikoma, kad vienetai A ir B yra susiję asmenys, nes vienetas A tiesiogiai valdo daugiau kaip 25 proc. akcijų. 2. Vienetui A priklauso 60 proc. vieneto B akcijų. Vienetui B priklauso 30 proc. vieneto C akcijų. Šiuo atveju vienetas A netiesiogiai valdo 18 proc. vieneto C akcijų (60 proc. X 30 proc.). Todėl laikoma, kad vienetas A netiesiogiai valdo mažiau kaip 25 proc. vieneto C akcijų, todėl vienetai A ir C nelaikomi susijusiais asmenimis. 3. Vienetas A valdo 30 proc. vieneto B akcijų ir 15 proc. vieneto C akcijų. Vienetas B valdo 70 procentų vieneto C akcijų. Vadinasi vienetas A tiesiogiai ir netiesiogiai valdo 36 proc. vieneto C akcijų: 15 proc.+ (30 proc. x 70 proc.). 1.2. turi teises į daugiau kaip 25 proc. sprendžiamųjų balsų kitame vienete. Įmonių ar kitų vienetų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose ar įstatuose nustatoma, kaip suteikiama balsavimo teisė ir kiek balsų suteikiama atsižvelgiant į akcijų, dalių, pajų rūšį ir vertę. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (Žin., 1994, Nr. 55-1046) yra nustatyta, kad jei visos bendrovės akcijos, suteikiančios balsavimo teisę, yra vienodos nominalios vertės, kiekviena akcija, išskyrus specialiąsias akcijas, visuotiniame akcininkų susirinkime suteikia po vieną balsą. Bendrovės įstatuose gali būti nustatyta, kad kai kurių klasių akcijoms balsavimo teisė nesuteikiama. Jeigu akcijos, suteikiančios balsavimo teisę, yra skirtingos nominalios vertės, tai viena mažiausios nominalios vertės akcija jos savininkui suteikia vieną balsą. Kitų akcijų suteikiamų balsų skaičius yra lygus jų nominaliai vertei, padalintai iš mažiausios nominalios akcijos vertės. Balsų skaičius suteikiamas ir tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais atvejais teisė balsuoti suteikiama akcijų, nesuteikiančių balsavimo teisės, savininkams. Bendrovės įstatuose gali būti numatoma ir kitokia balsų skaičiaus nustatymo tvarka, tačiau akcijos suteikiamų balsų skaičius turi būti proporcingas jos nominaliai vertei. Užsienio vienetų valdymas, remiantis tų užsienio valstybių įstatymais, gali priklausyti nuo turimų balsų tuose užsienio vienetuose. 1.3. yra įsipareigojęs derinti savo veiklos sprendimus su kitu vienetu. Pavyzdys. Akcinė bendrovė A su kita personalia įmone B yra sudariusi jungtinės veiklos sutartį, kurioje numatyta, kad kiekvienam sandoriui sudaryti reikia abiejų partnerių sutikimo. Tokiu atveju laikoma, kad akcinė bendrovė A ir personali įmonė B yra susiję asmenys. 1.4. yra įsipareigojęs atsakyti už kito vieneto prievoles tretiesiems asmenims, 1.5. arba tam kitam vienetui yra įsipareigojęs perduoti visą arba dalį pelno ar suteikęs teisę naudoti daugiau kaip 25 proc. savo turto. 9) du vienetai, jei tie patys dalyviai ar jų sutuoktiniai, sužadėtiniai, sugyventiniai, fiziniai asmenys, susiję giminystės ryšiais (tiesiąja giminystės linija iki antrojo laipsnio, šonine giminystės linija iki ketvirtojo laipsnio) arba svainystės santykiais (fizinis asmuo ir jo sutuoktinio giminaičiai (tiesiąja giminystės linija iki antrojo laipsnio, šonine giminystės linija iki antrojo laipsnio), taip pat fizinis asmuo ir jo sugyventinio giminaičiai (tiesiąja giminystės linija iki antrojo laipsnio, šonine giminystės linija iki antrojo laipsnio), fizinis asmuo ir jo giminaičių (tiesiąja giminystės linija iki pirmojo laipsnio, šonine giminystės linija iki antrojo laipsnio) sutuoktiniai ar sugyventiniai ir šių sutuoktinių ar sugyventinių giminaičiai (tiesiąja giminystės linija iki pirmojo laipsnio, šonine giminystės linija iki antrojo laipsnio) tiesiogiai ar netiesiogiai valdo 25 procentus akcijų (dalių, pajų) kiekviename iš jų; (pagal 2005 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. X-259 redakciją, Žin., 2005, Nr. 81-2942, taikoma apskaičiuojant 2005 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) Komentaras Vienetai A ir B laikomi susijusiais, jei daugiau kaip 25 proc. akcijų (dalių, pajų) kiekviename iš šių vienetų tiesiogiai ar netiesiogiai valdo:  tie patys dalyviai (neatsižvelgiant į jų tarpusavio sąsajas (santuoką, giminystės ar svainystės ryšius ir pan.);  dalyvių sutuoktiniai, sužadėtiniai, sugyventiniai;  dalyvių giminaičiai (tėvai, vaikai, seneliai, vaikaičiai, broliai, seserys, tetos, dėdės, sūnėnai ir dukterėčios bei jų vaikai, senelių broliai ir seserys, o taip pat pusbroliai ir pusseserės);  dalyvių sutuoktinių ar sugyventinių giminaičiai (tėvai, vaikai, seneliai, vaikaičiai, broliai, seserys);  dalyvių giminaičių (tėvų, vaikų, brolių, seserų) sutuoktiniai ar sugyventiniai; taip pat tokių sutuoktinių ar sugyventinių giminaičiai (tėvai, vaikai, broliai, seserys). Nustatant susijusius vienetus, turi būti atsižvelgiama į tai, ar kiekviename iš šių vienetų tų pačių dalyvių ir pagal šį punktą išvardytų susijusių asmenų valdomos akcijos (dalys, pajai) bendrai sudaro ne mažiau kaip 25 proc. vieneto akcijų (dalių ar pajų), nesvarbu, kad kiekvienas iš šių asmenų atskirai valdo ne daugiau kaip 25 procentus vieneto akcijų (dalių, pajų). Pavyzdžiai: 1. Įmonėje A fiziniam asmeniui X ir jo sutuoktinei priklauso 30 proc. akcijų (kiekvienam po 15 proc.), o įmonėje B asmeniui X priklauso 60 proc. akcijų. Įmonės A ir B yra susiję asmenys. 2. Įmonėje A fiziniam asmeniui X priklauso 20 proc. akcijų, jo sūnui - 5 proc. akcijų, broliui - 20 proc. akcijų, įmonėje B fizinio asmens X sutuoktinei priklauso 10 proc. akcijų, o jos (sutuoktinės) dviems seserims priklauso po 10 proc. akcijų. Įmonėje A giminystės ryšiais susijusiems asmenims priklauso 45 proc. akcijų. Įmonėje B svainystės santykiais susijusiems asmenims priklauso 30 proc. akcijų. Kadangi ir įmonėje A, ir įmonėje B giminystės ryšiais ir svainystės santykiais susijusiems fiziniams asmenims priklauso daugiau kaip 25 proc. akcijų, todėl įmonės A ir B yra laikomos susijusiais asmenimis. (pakeista pagal VMI prie FM 2005-09-30 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-8829) 10) Vienetas ir jo nuolatinė buveinė. Komentaras Pagal šį punktą susijusiais asmenimis laikomi vienetas ir jo nuolatinė buveinė, t.y. Lietuvos vienetas ir jo nuolatinė buveinė, per kurią jis veikia užsienyje, arba užsienio vienetas ir jo nuolatinė buveinė, per kurią jis veikia Lietuvoje. 11) Du vienetai, kai vienam iš jų priklauso sprendimų priėmimo teisė kitame. 34. Su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusi veikla – paslaugos, būtinos tarptautiniam vežimui jūrų laivais, ir kitos ekonomiškai svarbios priemonės: (2 str. 34 d. 1 pastraipa - LR 2007 05 03 įstatymo Nr. X-1110 redakcija, galiojo nuo 2007 05 19 iki 2017 06 09. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2007 m. prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) 34. Su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusi veikla – paslaugos, būtinos tarptautiniam vežimui jūrų laivais, ir (arba) kitos ekonomiškai svarbios priemonės: (2 str. 34 d. 1 pastraipa - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.) Komentaras PMĮ 2 straipsnio 34 dalyje pateikiamas baigtinis su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusios veiklos sąrašas. Šioje dalyje sąvoka ,,su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusi veikla“ suprantama kaip paslaugos, būtinos tarptautiniam vežimui jūrų laivais ir įtvirtinta nuostata, pagal kurią laivybos vienetas, vykdydamas su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusią veiklą, gali vykdyti tik tarptautiniam vežimui jūrų laivais būtinas paslaugas. Šios su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusios veiklos pajamos ir sąnaudos mokesčių apskaičiavimo tikslais traktuojamos taip pat kaip tarptautinio vežimo jūrų laivais veiklos pajamos ir sąnaudos. Apmokestinamieji vienetai ar užsienio vienetų nuolatinės buveinės, vykdantys tik su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusią veiklą (tačiau nevykdantys paties tarptautinio vežimo jūrų laivais veiklos), savo pajamų apmokestinti fiksuotu pelno mokesčiu negali, nes pagal PMĮ 2 straipsnio 15 dalį, jie nėra laivybos vienetai. Pažymėtina, jog visos išvardintos paslaugos ir (arba) kitos ekonomiškai svarbios priemonės turi būti neatsiejamos nuo laivybos vieneto vykdomo tarptautinio vežimo jūrų laivais veiklos ir, pagal vieneto vykdomos veiklos pobūdį, praktikoje įprastos. (2 str. 34 d. komentaras atnaujintas - pagal 2017-09-22 VMI prie FM raštą Nr. (32.42-31-1E) RM-29627) 1) jūrų laivo valdymo, administracinės, eksploatavimo ir priežiūros paslaugos, tiesiogiai susijusios su tarptautiniu vežimu jūrų laivais (degalų įgijimas, įgulos, kuri gali būti perduota trečiajai šaliai, samda, krovinių ir keleivių užsakymai, jūrų laivo remontas, techninis palaikymas, saugumo reikalavimų užtikrinimas ir kt.); (2 str. 34 d. 1 p. - LR 2007 05 03 įstatymo Nr. X-1110 redakcija, galiojo nuo 2007 05 19 iki 2017 06 09. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2007 m. prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) 1) jūrų laivo valdymo, administracinės, eksploatavimo ir priežiūros paslaugos, tiesiogiai susijusios su tarptautiniu vežimu jūrų laivais (degalų įgijimas, įgulos, kuri gali būti perduota trečiajai šaliai, samda, krovinių ir keleivių užsakymai, jūrų laivo remontas, techninė priežiūra, saugumo reikalavimų užtikrinimas ir kt.); (2 str. 34 d. 1 p. - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.) Komentaras Su tarptautiniu vežimu jūrų laivais susijusiai veiklai priskirtinas jūrų laivų įgulos samdymas, degalų jūrų laivams įsigijimas, užsakymų gabenti krovinius ir keleivius tarptautiniais maršrutais jūrų laivais priėmimas ir bilietų pardavimas, maršrutų planavimas, vieneto valdomų jūrų laivų priežiūra, aptarnavimas ir remontas, techninė priežiūra, veikla saugumui užtikrinti vykdant tarptautinius vežimus, kita pagalbinio, organizacinio pobūdžio veikla, sudaranti sąlygas sėkmingai vykdyti pagrindinę laivybos vieneto veiklą: gabenti keleivius ir/ar krovinius jūrų laivais tarptautiniais maršrutais, administruoti gabenimo sutartis, atsiskaitymus, laivų apdraudimą, tarptautinio vežimo paslaugų reklamą ir pan.). (2 str. 34 d. 1 p. komentaras atnaujintas - pagal 2017-09-22 VMI prie FM raštą Nr. (32.42-31-1E) RM-29627) 2) draudimo paslaugos, tiesiogiai susijusios su tarptautiniu vežimu jūrų laivais; (2 str. 34 d. 2 p. - LR 2007 05 03 įstatymo Nr. X-1110 redakcija, galiojo nuo 2007 05 19 iki 2017 06 09. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2007 m. prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) 2) draudimo paslaugos, tiesiogiai susijusios su tarptautiniu vežimu jūrų laivais; (2 str. 34 d. 2 p. - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.) Komentaras Su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusia veikla taip pat laikomos ir jūrų laivais, nuo kurių naudingos talpos (toliau – NT) mokamas fiksuotas pelno mokestis, gabenamų krovinių ir/ar keleivių draudimo ar draudimo tarpininkavimo paslaugos, kurias teikia vienetas, todėl apmokestinant tokias pajamas taip pat taikoma fiksuoto pelno mokesčio apskaičiavimo tvarka. (2 str. 34 d. 2 p. komentaras atnaujintas - pagal 2017-09-22 VMI prie FM raštą Nr. (32.42-31-1E) RM-29627) 3) keleivių įlaipinimo į jūrų laivus ir (arba) išlaipinimo iš jų paslaugos; (2 str. 34 d. 3 p. - LR 2007 05 03 įstatymo Nr. X-1110 redakcija, galiojo nuo 2007 05 19 iki 2017 06 09. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2007 m. prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) 3) keleivių įlaipinimo į jūrų laivus ir (arba) išlaipinimo iš jų paslaugos; (2 str. 34 d. 3 p. - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.) Komentaras Keleivių įlaipinimas į ir/ar išlaipinimas iš laivybos vieneto valdomų jūrų laivų, kuriais vykdomas tarptautinis vežimas, laikytinas su tarptautiniu vežimu jūrų laivais susijusia veikla. Keleivių įlaipinimo ir išlaipinimo paslaugos, teikiamos trečiosioms šalims, pavyzdžiui, pagal sutartis su kitais laivybos vienetais, nelaikytinos su vieneto vykdomu tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusia veikla, todėl šios veiklos pajamos (patiriamos sąnaudos) nepriskirtinos laivybos vieneto vykdomos tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su tuo tiesiogiai susijusios veiklos pajamoms (sąnaudoms). (2 str. 34 d. 3 p. komentaras - pagal 2012-06-18 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-R-5348) 4) krovinių pakrovimo į jūrų laivus ir (arba) iškrovimo iš jų paslaugos, įskaitant krovinių perkėlimą arba įpakavimą ir (arba) išpakavimą prieš pakrovimą arba netrukus po iškrovimo; (2 str. 34 d. 4 p. - LR 2007 05 03 įstatymo Nr. X-1110 redakcija, galiojo nuo 2007 05 19 iki 2017 06 09. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2007 m. prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) 4) krovinių pakrovimo į jūrų laivus ir (arba) iškrovimo iš jų paslaugos, įskaitant krovinių perkėlimą arba įpakavimą ir (arba) išpakavimą prieš pakrovimą arba netrukus po iškrovimo; (2 str. 34 d. 4 p. - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.) Komentaras Su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusiai veiklai priskiriama ir krovinių pakrovimo į jūrų laivus, kuriais laivybos vienetas vykdo tarptautinį vežimą, ir jų iškrovimo veikla. Ši veikla taip pat apima prieš pakrovimą arba netrukus po iškrovimo teikiamas minėtų krovinių perkėlimo, įpakavimo ir/arba išpakavimo paslaugas, jeigu jos yra įprastos gabenant atitinkamos rūšies krovinius. Minėtos paslaugos, teikiamos trečiosioms šalims pakraunant, iškraunant, pakuojant ar išpakuojant krovinius, kuriuos jūrų laivų tarptautiniais maršrutais gabeno, gabena ar gabens ne pats šias paslaugas teikiantis laivybos vienetas, nėra su to laivybos vieneto vykdomu tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusi veikla, todėl iš jos gaunamos pajamos apmokestinamos taikant bendrąsias apmokestinimo pelno mokesčiu taisykles. (2 str. 34 d. 4 p. komentaras - pagal 2012-06-18 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-R-5348) 5) konteinerių, būtinų prekėms vežti jūrų laive, išnuomojimas ar kitoks tiekimas užsakovui; (2 str. 34 d. 5 p. - LR 2007 05 03 įstatymo Nr. X-1110 redakcija, galiojo nuo 2007 05 19 iki 2017 06 09. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2007 m. prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) 5) konteinerių, būtinų prekėms vežti jūrų laive, išnuomojimas ar kitoks tiekimas užsakovui; (2 str. 34 d. 5 p. - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.) Komentaras Konteinerių ar kitų daugkartinio naudojimo talpyklų, skirtų kroviniams vežti jūrų laivais, nuoma ar kitoks suteikimas klientams, laivybos vienetui vykdant tarptautinį krovinių gabenimą jūrų laivais, laikytina veikla, iš kurios gaunamos pajamos gali būti apmokestinamos fiksuotu pelno mokesčiu. Jeigu konteinerių ar kitų talpyklų nuoma laivybos vienetas verčiasi kaip papildoma veikla ir šie išnuomoti konteineriai (talpyklos) naudojami ne pačiam laivybos vienetui atliekant tarptautinį krovinių gabenimą jūrų laivais, iš šios veiklos gaunamos pajamos nepriskiriamos laivybos vieneto pajamoms iš tarptautinio gabenimo jūrų laivais ir jos apmokestinamos taikant bendrąsias apmokestinimo pelno mokesčiu taisykles. (2 str. 34 d. 5 p. komentaras - pagal 2012-06-18 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-R-5348) 6) paslaugų, būtinų jūrų laive ir atliekamų pačiame jūrų laive, teikimas ir prekių, reikalingų naudoti ar naudojamų jūrų laive, pardavimas tarptautinio keleivių vežimo metu, išskyrus prabangos paslaugų (lošimai ir stalo žaidimai, ekskursijos keleiviams ir kt.) teikimą ir prabangos prekių (juvelyrinių dirbinių, suvenyrų ir kt.) pardavimą; (2 str. 34 d. 6 p. - LR 2007 05 03 įstatymo Nr. X-1110 redakcija, galiojo nuo 2007 05 19 iki 2017 06 09. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2007 m. prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) 6) paslaugų, būtinų jūrų laive ir suteikiamų pačiame jūrų laive, teikimas ir prekių, reikalingų naudoti ar naudojamų jūrų laive, pardavimas tarptautinio keleivių vežimo metu, išskyrus prabangos paslaugų (lošimai ir stalo žaidimai, ekskursijos keleiviams ir kt.) teikimą ir prabangos prekių (juvelyrinių dirbinių, suvenyrų ir kt.) pardavimą; (2 str. 34 d. 6 p. - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.) Komentaras 1. Su tarptautiniu vežimu jūrų laivais susijusiai veiklai priskiriama būtinų jūrų laive ir jūrų laive teikiamų paslaugų, taip pat jūrų laive reikalingų naudoti bei naudojamų jame prekių pardavimo veikla. Atsižvelgiant į tarptautinio vežimo jūrų laivais pobūdį, būtinuosius keleivių poreikius, tokioms paslaugoms galėtų būti priskiriamos keleivių maitinimo, sveikatos priežiūros ir panašios paslaugos, o parduodamomis prekėmis laikytini maisto produktai, gėrimai, taip pat įvairūs kelionės metu naudotini reikmenys. 2. Prabangos prekių tiekimo ir/ar paslaugų teikimo veikla nelaikoma su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusia veikla, todėl laivybos vieneto iš jūrų laive organizuotų azartinių lošimų, lažybų, seminarų, konferencijų, pažintinių ekskursijų keleiviams ir pan., taip pat iš prekiavimo juvelyriniais dirbiniais, suvenyrais, prekių, kurios nėra naudojamos jūrų laive ir keleiviams patiekiamos ne tarptautinio vežimo metu, užsakymų priėmimo, pardavinėjimo kitų prabangos ir laisvalaikio prekių, kurios nėra skirtos naudoti jūrų laivuose ar juose paprastai nenaudojamos, gautos pajamos apmokestinamos taikant bendrąsias apmokestinimo pelno mokesčiu taisykles. Laivybos vieneto vykdomas bet kokių prekių tiekimas ir/ar paslaugų teikimas jūrų laive ne tarptautinio vežimo metu, išskyrus laiką prieš pat ar iškart po vežimo (įlaipinant ar išlaipinant keleivius, įlaipinus keleivius ir negalint pradėti vežimo dėl nepalankių meteorologinių sąlygų ir pan.), nelaikoma su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusia veikla. (2 str. 34 d. 6 p. komentaras - pagal 2012-06-18 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-R-5348) 7) gelbėjimo ir kitos pagalbos jūroje paslaugos, kai jas jūroje suteikia jūrų laivas; (2 str. 34 d. 7 p. - LR 2007 05 03 įstatymo Nr. X-1110 redakcija, galiojo nuo 2007 05 19 iki 2017 06 09. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2007 m. prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) 7) gelbėjimo ir kitos pagalbos jūroje paslaugos, kai jas jūroje suteikia jūrų laivas; (2 str. 34 d. 7 p. - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.) Komentaras Tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su tuo tiesiogiai susijusios veiklos pajamoms ir sąnaudoms taip pat priskiriamos laivybos vieneto pajamos bei atitinkamos sąnaudos, keleiviams ir/ar kroviniams gabenti skirtu jūrų laivu teikiant vilkimo, gelbėjimo ar kitokios pagalbos jūroje paslaugas. Pabrėžtina, kad gelbėjimo paslaugos, teikiamos specialiai šiai veiklai pritaikytais laivais (o ne krovininiais, konteineriniais, tanklaiviais, ro-ro keleiviniais ar kruiziniais jūrų laivais), nelaikomos su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusia veikla. Gelbėjimo paslaugų jūroje teikimo veikla šiuo atveju turėtų būti atsitiktinė, o ne pagrindinė ar viena iš pagrindinių laivybos vieneto vykdomos veiklos rūšių. (2 str. 34 d. 7 p. komentaras - pagal 2012-06-18 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-R-5348) 8) jūrų laivo išnuomojimas pagal laivo frachtavimo sutartį, kaip numatyta Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnyje, kai laivybos vienetas, užsiimantis tarptautiniu vežimu jūrų laivais ir valdantis tą laivą, išlaiko jūrų laivo eksploatacijos ir įgulos kontrolę; (2 str. 34 d. 8 p. - LR 2007 05 03 įstatymo Nr. X-1110 redakcija, galiojo nuo 2007 05 19 iki 2017 06 09. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2007 m. prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) 8) laivybos vieneto nuosavybės teise valdomo jūrų laivo išnuomojimas pagal laivo nuomos be įgulos sutartį (bareboat charter out), kai pajamos pagal šią sutartį gaunamos ne ilgiau negu trejus metus, o toks išnuomojimas yra susijęs su laikinu laivybos vieneto jūrų laivų tonažo pertekliumi ir jūrų laivas, išnuomojamas pagal laivo nuomos be įgulos sutartį (bareboat charter out), nebuvo įsigytas ar išsinuomotas pagal laivo nuomos be įgulos sutartį (bareboat charter in) vien tam, kad būtų išnuomotas pagal laivo nuomos be įgulos sutartį (bareboat charter out); (2 str. 34 d. 8 p. - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.) Komentaras Laivybos vieneto nuosavybės teise valdomo jūrų laivo išnuomojimas pagal laivo nuomos be įgulos sutartį (bareboat charter out) priskiriamas su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusiai veiklai. Laivybos vieneto pajamos pagal nuosavybės teise valdomo jūrų laivo išnuomojimo be įgulos sutartį (bareboat charter out) gali būti gaunamos ne ilgiau negu trejus metus, o toks išnuomojimas yra susijęs su laikinu laivybos vieneto jūrų laivų tonažo pertekliumi ir jūrų laivas, išnuomojamas pagal laivo nuomos be įgulos sutartį (bareboat charter out), nebuvo įsigytas ar išsinuomotas pagal laivo nuomos be įgulos sutartį (bareboat charter in) vien tam, kad būtų išnuomotas pagal laivo nuomos be įgulos sutartį (bareboat charter out). (2 str. 34 d. 8 p. komentaras - pagal 2017-09-22 VMI prie FM raštą Nr. (32.42-31-1E) RM-29627) 9) trumpalaikės investicijos iš mokestinio laikotarpio pajamų, gautų iš tarptautinio vežimo jūrų laivais ir (arba) su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusių veiklos rūšių; (2 str. 34 d. 9 p. - LR 2007 05 03 įstatymo Nr. X-1110 redakcija, galiojo nuo 2007 05 19 iki 2017 06 09. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2007 m. prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) 9) trumpalaikės investicijos iš mokestinio laikotarpio pajamų, gautų iš tarptautinio vežimo jūrų laivais ir (arba) su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusių veiklos rūšių; (2 str. 34 d. 9 p. - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.) Komentaras 1. Investavimas apskritai nėra su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusi veikla, nes nėra būtina siekiant efektyviai vykyti keleivių ir krovinių gabenimą jūra tarptautiniais maršrutais, todėl pajamos iš investicijų pelno mokesčiu apmokestinamos bendrąja tvarka. Šiame punkte nustatyta išimtimi su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusia veikla pripažįstamas tik trumpalaikis laivybos vieneto mokestinio laikotarpio tarptautinio vežimo jūrų laivais pajamų investavimas. Tai reiškia, jog šių investicijų pelnas (nuostolis) ir joms patiriamos sąnaudos laikomos tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su tuo tiesiogiai susijusios veiklos pajamomis (nuostoliais) bei sąnaudomis. 2. Trumpalaikių investicijų apibrėžimas PMĮ nepateiktas, todėl kiekvienas atvejis turi būti vertintinas individualiai, atsižvelgiant į investavimo tikslus, terminus, pasirinktas priemones. Tipinės pajamos iš trumpalaikių investicijų yra palūkanos už laivybos vieneto banko sąskaitose laikomas lėšas, taip pat pajamos, gautos iš laisvų lėšų laikino investavimo į itin dideliu likvidumu pasižyminčias pinigų rinkos priemones. (2 str. 34 d. 9 p. komentaras - pagal 2012-06-18 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-R-5348) 10) reklamos ir rinkodaros paslaugos, kai ši veikla susijusi su reklaminės vietos jūrų laivuose išnuomojimu; (2 str. 34 d. 10 p. - LR 2007 05 03 įstatymo Nr. X-1110 redakcija, galiojo nuo 2007 05 19 iki 2017 06 09. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2007 m. prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) 10) reklamos ir rinkodaros paslaugos, kai ši veikla susijusi su reklaminės vietos jūrų laivuose išnuomojimu; (2 str. 34 d. 10 p. - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.) Komentaras Pajamos, kurias laivybos vienetas gauna už reklamos plotų jūrų laive išnuomojimą, įskaitant reklamos transliavimus jūrų laivuose įrengtuose ekranuose bei kitokį vaizdinės ar garsinės reklaminio turinio informacijos skleidimą, laikomos laivybos vieneto pajamomis, susijusiomis su tarptautiniu vežimu jūrų laivais. Atlygis už reklaminės medžiagos (plakatų, vaizdo klipų, garso įrašų ir pan.) kūrimą, gamybą taip pat įvairių rinkodaros tyrimų ar renginių organizavimą ir/ar patalpų šiems renginiams išnuomojimą jūrų laive ar kitų panašių paslaugų teikimą trečiosioms šalims, nelaikomos tiesiogiai su laivybos vieneto vykdomais vežimais jūrų laivais tiesiogiai susijusia veikla, todėl pajamos iš šios veiklos pelno mokesčiu apmokestinamos bendra tvarka. (2 str. 34 d. 10 p. komentaras - pagal 2012-06-18 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-R-5348) 11) agentų ir laivų brokerių paslaugos, teikiamos laivybos vienetų nuosaviems jūrų laivams; (2 str. 34 d. 11 p. - LR 2007 05 03 įstatymo Nr. X-1110 redakcija, galiojo nuo 2007 05 19 iki 2017 06 09. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2007 m. prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) 11) agentų ir laivų brokerių paslaugos, teikiamos laivybos vienetų nuosaviems jūrų laivams; (2 str. 34 d. 11 p. - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.) Komentaras 1. Laivybos vieneto teikiamos laivų agentavimo ir tarpininkavimo (brokerio) paslaugos, susijusios su jūrų laivais, nuo kurių NT apskaičiuojama to laivybos vieneto fiksuoto pelno mokesčio bazė, yra su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusi veikla, todėl jos pajamos pelno mokesčio apskaičiavimo tikslu vertintinos kaip tarptautinio vežimo jūrų laivais pajamos. Pagal Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 401 straipsnį, laivų agentavimas apima tarpininkavimą įsigyjant ir perleidžiant laivus (šiuo atveju tuos, kurie buvo ar bus naudojami vežimo tarptautiniais maršrutais tikslu), tarpininkavimą sudarant frachtavimo sutartis ir prižiūrint jų vykdymą, frachto, uosto rinkliavų ir kitų mokesčių bei rinkliavų surinkimą bei mokėjimą, muitinės ir krovinio dokumentų tvarkymą, laivo atplaukimo į uostą ir išplaukimo iš uosto, taip pat krovos darbų organizavimą, laivo aprūpinimo ir aptarnavimo organizavimą uoste. 2. Laivų agentų ir brokerių paslaugos, susijusios su trečiųjų asmenų jūrų laivais ir nesusiję su paties laivybos vieneto vykdomu tarptautiniu vežimu, priskirtinos veiklai, kurios pajamos pelno mokesčiu apmokestinamos bendra tvarka. (2 str. 34 d. 11 p. komentaras - pagal 2012-06-18 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-R-5348) 12) eksploatuojamo turto perleidimas, jei pagal pobūdį šis turtas priskiriamas jūrų transportui. (2 str. 34 d. 12 p. - LR 2007 05 03 įstatymo Nr. X-1110 redakcija, galiojo nuo 2007 05 19 iki 2017 06 09. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2007 m. prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) 12) eksploatuojamo turto perleidimas, kai pagal pobūdį šis turtas priskiriamas jūrų transportui; (2 str. 34 d. 12 p. - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.) Komentaras Su tarptautiniu vežimu jūrų laivais susijusios veiklos pajamomis taip pat laikomos pajamos, kurias laivybos vienetas gauna iš tarptautiniam vežimui jūrų laivais arba tarptautiniam vežimui jūrų laivais ir su tuo tiesiogiai susijusiai veiklai naudotų jūrų laivų perleidimo sandorių. Turto perleidimu šiuo atveju laikytinas ne tik nuosavybės teisių į jūrų laivų perleidimas, bet ir visų teisių į jūrų laivus, valdomus pagal finansinės nuomos sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas, bei jūrų laivus, valdomus pagal pirkimo-pardavimo ar nuomos sutartis, kuriose numatytas nuosavybės teisės perėjimas sumokėjus visą sutartyje nustatytą sumą, perleidimas. Jūrų laivų perleidimo pajamos bus laikomos su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusios veiklos pajamomis ir apmokestinamos taikant fiksuotą pelno mokestį tik tuo atveju, jeigu jūrų laivai, teisės į kuriuos perleidžiamos, faktiškai buvo naudojami laivybos vieneto vykdomoje tarptautinio keleivių ir/ar krovinių vežimo veikloje ir nuo šių laivų NT buvo skaičiuojamas ir mokamas fiksuotas pelno mokestis. Pažymėtina, kad jūrų laivų, kurių įsigijimo tikslas buvo ne tarptautinio vežimo laivais veiklos vykdymas, o perpardavimas, nuomos be įgulos (bareboat charter) veikla ar panašiai, ir kurie laivybos vieneto tarptautinio vežimo jūrų laivais veikloje nebuvo naudojami, perleidimas nėra laikomas su tarptautiniais vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusia veikla, todėl šios veiklos pajamos apmokestinamos taikant bendrąsias apmokestinimo pelno mokesčiu taisykles. (2 str. 34 d. 12 p. komentaras atnaujintas - pagal 2017-09-22 VMI prie FM raštą Nr. (32.42-31-1E) RM-29627) 13) jūrų laivo įsigijimo finansavimas, įskaitant įsigijimo finansavimą per laivybos vieneto patronuojamąją įmonę, tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusiai veiklai vykdyti; (2 str. 34 d. 13 p. - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.) Komentaras Siekiant vykdyti tarptautinių vežimų jūrų laivais veiklą, laivybos bendrovėms reikalingi laivai. Laivybos bendrovės priklausomai nuo ekonominės situacijos ir verslo sąlygų gali laivus įsigyti, juos nuomotis, įsigyti per patronuojamąsias įmones, lizinguoti ir pan. Šioje dalyje jūrų laivo įsigijimo finansavimo samprata apima ne tik laivo įsigijimą pagal pirkimo pardavimo sutartį, bet ir, pavyzdžiui, laivo nuomos be įgulos sutartį su laivo išsipirkimo teise, lizingo sutartį ir pan. Laivui įsigyti laivybos vienetas gali naudoti nuosavas lėšas ar panaudoti įvairias finansavimo priemones, kurios lemia palūkanų atsiradimą. Atsižvelgiant į tai, sąnaudos (įskaitant ir palūkanų sąnaudas), susijusios su laivų įsigijimu, priskiriamos tonažo mokesčio schemai. Atsižvelgiant į bankų reikalavimus, yra įprasta, kad bankai, taikydami tradicinę laivų įsigijimo finansavimo schemą, reikalauja, kad laivybos bendrovės savo veiklai reikalingus laivus įsigytų per specialiai tam tikslui bankui priimtinoje jurisdikcijoje įsteigtas patronuojamas įmones. Tokiu atveju laivybos bendrovė patronuojamoms įmonėms pradiniam įnašui suformuoti suteikia paskolas, kad šios įmonės galėtų įsigyti laivus. Pagal šias laivybos bendrovės suteiktas paskolas laivybos bendrovė privalo, remdamasi „ištiestos rankos“ principu, iš patronuojamų įmonių, kaip iš susijusių asmenų, reikalauti mokėti palūkanas. Įsigyti laivai paprastai nuomojami laivybos bendrovei ir laivybos bendrovė jais naudojasi tarptautinių vežimų jūrų laivais veiklai vykdyti. Tokioms laivybos bendrovės gautoms pajamoms (palūkanoms), kurios susijusios su šia laivų įsigijimo ir finansavimo schema, taikomas fiksuotas pelno (tonažo) mokestis. (2 str. 34 d. 13 p. komentaras - pagal 2017-09-22 VMI prie FM raštą Nr. (32.42-31-1E) RM-29627) 14) naudos iš jūrų laivo perleidimo sutarties ar įsigijimo finansavimo sutarties, sudarytos siekiant vykdyti tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusią veiklą, gavimas. (2 str. 34 d. 14 p. - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.) Komentaras Naudos, kylančios iš jūrų laivo perleidimo sutarties ar įsigijimo finansavimo sutarties, gavimas priskiriamas su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusiai veiklai. Todėl minėtoms pajamoms taikomas fiksuotas pelno (tonažo) mokestis, nes vertinama, kad už paskolą įgytu jūrų laivu būtų vykdoma tarptautinio vežimo jūrų laivais veikla, kuriai yra taikomas fiksuotas pelno (tonažo) mokestis. Tokiu būdu, paskola (jos dalis), į kurią finansuojantis bankas ar kredito įstaiga atsisakė reikalavimo teisių, kaip pajamos priskiriamos su tarptautiniu vežimu jūrų laivais tiesiogiai susijusiai veiklai, atsižvelgiant į tai, kad gauta nauda būtų naudojama tarptautinio vežimo jūrų laivais veikloje, yra laikoma pajamomis, kurioms yra taikomas fiksuotas pelno (tonažo) mokestis.“ (2 str. 34 d. 14 p. komentaras - pagal 2017-09-22 VMI prie FM raštą Nr. (32.42-31-1E) RM-29627) 35. Tarptautinis vežimas jūrų laivais – laivybos vieneto vykdomas keleivių ir (arba) krovinių vežimas jūrų laivais, kurie priklauso tam laivybos vienetui nuosavybės teise arba pagal finansinės nuomos sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas, arba pagal pirkimo–pardavimo ar nuomos sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas laivybos vienetui apmokėjus visą turto vertę, arba pagal laivo nuomos be įgulos sutartį (bareboat charter) ir kurie yra įregistruoti Lietuvos jūrų registre arba kitos Europos ekonominės erdvės valstybės jūrų laivų registre, išskyrus atvejus, kai jūrų laivai kursuoja tik tarp Lietuvos Respublikos uostų. (2 str. 35 d. - LR 2008 04 10 įstatymo Nr. X-1484 redakcija, galiojo nuo 2008 04 24 iki 2017 06 09) 35. Tarptautinis vežimas jūrų laivais – laivybos vieneto vykdomas keleivių ir (arba) krovinių vežimas jūrų laivais, kuriuos laivybos vienetas valdo nuosavybės teise arba pagal finansinės nuomos sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas, arba pagal pirkimo–pardavimo ar nuomos sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas laivybos vienetui apmokėjus visą turto vertę, arba pagal laivo nuomos be įgulos sutartį (bareboat charter) arba kuriuos naudoja pagal laivo frachtavimo sutartį (laivo frachtavimo sutartį laivo reisui (voyage charter) arba terminuotą frachtavimo sutartį (time charter in arba time charter out), kaip numatyta Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnyje, ir kurie plaukioja su Lietuvos Respublikos arba kitos Europos ekonominės erdvės valstybės vėliava, išskyrus atvejus, kai jūrų laivai kursuoja tik tarp Lietuvos Respublikos uostų. (2 str. 35 d. - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.) Komentaras Tarptautinis vežimas jūrų laivais suprantamas kaip laivybos vieneto vykdomas keleivių ir (arba) krovinių vežimas jūrų laivais, kuriuos laivybos vienetas valdo nuosavybės teise arba pagal finansinės nuomos sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas, arba pagal pirkimo - pardavimo ar nuomos sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas laivybos vienetui apmokėjus visą turto vertę, arba pagal laivo nuomos be įgulos sutartį (bareboat charter) arba kuriuos naudoja pagal laivo frachtavimo sutartį (laivo frachtavimo sutartį laivo reisui (voyage charter) arba terminuotą frachtavimo sutartį (time charter in arba time charter out), kaip numatyta Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnyje. Šios dalies nuostatos taikomos jūrų laivams, kurie plaukioja su Lietuvos Respublikos arba kitos Europos ekonominės erdvės valstybės vėliava. Tarptautiniu vežimu jūrų laivais nelaikomi atvejai, kai jūrų laivas plaukioja tik tarp Lietuvos Respublikos jūrų uostų. Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, jog laivo frachtavimo sutartis (čarteris) – susitarimas, pagal kurį laivo valdytojas (frachtininkas), t. y. laivybos vienetas, įsipareigoja kitai šaliai (frachtuotojui) už mokestį leisti naudotis laivu ar jo dalimi kroviniams, keleiviams ar bagažui vežti. Laivybos vienetas, išnuomojantis laivą (ar jo dalį), t. y. frachtininkas, sutarties galiojimo laikotarpiui išsaugo tiek paties laivo, tiek ir jo įgulos kontrolę, prisiima paties vežimo organizavimą, perduodamas tik teisės naudotis laivo triumais ar kitomis keleiviams, kroviniams ar bagažui skirtomis patalpomis. Pagal Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, jūrų laivas – tai laivas, suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje, kai yra tai patvirtinantys dokumentai. Pagrindinės jūrų laivų, kuriais vykdomos tarptautinio vežimo pajamos gali būti apmokestinamos fiksuotu pelno mokesčiu, pagal PMĮ 381 straipsnį, rūšys yra krovininiai, konteineriniai, tanklaiviai, keleiviniai įvažiuojamieji ir kruiziniai laivai. Reikalavimus, keliamus finansinės nuomos sutartims, kuriose numatytas nuosavybės teisės perėjimas, pirkimo-pardavimo ir nuomos sutartims, kuriose numatytas nuosavybės teisės perėjimas, sumokėjus visą sutartą sumą, nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Laivo nuomos be įgulos sutarties (bareboat charter) samprata pateikta Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, kur nustatyta, kad tai yra terminuotas susitarimas, pagal kurį laivo nuomininkas įgyja teisę valdyti laivą, įskaitant teisę nuomos laikotarpiui paskirti laivo kapitoną ir laivo įgulą. (2 str. 35 d. komentaras atnaujintas - pagal 2017-09-22 VMI prie FM raštą Nr. (32.42-31-1E) RM-29627) 36. Tarptautinių telekomunikacijų pajamos – pajamos, gautos už telekomunikacijų paslaugas (kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme), jei teikiant šias paslaugas signalai perduodami, komutuojami ir programos siunčiamos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į užsienį arba iš užsienio į Lietuvos Respublikos teritoriją. (pagal 2008 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr.XI-106 redakciją Žin., 2008, Nr. 149-6030 taikoma nuo 2008 m. gruodžio 30 d.) Komentaras Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (Žin., 2004, Nr. 69-2382) 3 str. 58 dalyje telekomunikacijų paslauga apibrėžta kaip paslauga, kurią visiškai ar daugiausiai sudaro signalų perdavimas elektroninių ryšių tinklais, išskyrus televizijos ir (ar) radijo programų perdavimo tinklais, naudojamais transliavimui (retransliavimui), paslaugas. PMĮ naudojama tarptautinių telekomunikacijų pajamų sąvoka apima tik tą už suteiktas telekomunikacines paslaugas gaunamų pajamų dalį, kuri gaunama teikiant paslaugas, susijusias su signalų perdavimu ar komutavimu arba programų siuntimu elektroninių ryšių tinklais, išskyrus televizijos ir (ar) radijo programų perdavimo tinklais, naudojamais transliavimui (retransliavimui), į užsienio valstybes arba iš užsienio valstybių. Kartu pažymėtina, kad tarptautinių telekomunikacijų pajamų sąvoka PMĮ tikslais naudojama nustatant tik užsienio vienetų, teikiančių telekomunikacijų paslaugas, pelno mokesčio bazę Lietuvos Respublikoje. (pagal VMI prie FM 2008-08-01 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-6905). 37. Tikroji rinkos kaina – suma, už kurią gali būti apsikeista turtu arba kuria, sudarius tiesioginį sandorį, gali būti įskaitytas nepriklausomų ir ketinančių pirkti arba parduoti asmenų tarpusavio įsipareigojimas. (pagal 2008 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr.XI-106 redakciją Žin., 2008, Nr. 149-6030 taikoma nuo 2008 m. gruodžio 30 d.) Komentaras 1. Šioje dalyje apibrėžta sąvoka nustato, kas yra tikroji rinkos kaina. Tikroji rinkos kaina susiformuoja sandoriuose tarp nepriklausomų ir ketinančių pirkti ar parduoti asmenų. Sudarydami tokius sandorius asmenys veikia sąžiningai, laisva valia, nevaržomi jokiais apribojimais ar tarpusavio ryšiais (santykiais), galinčiais turėti įtakos sandorio objekto kainai, susiklosčiusiomis rinkos sąlygomis siekdami abipusės maksimalios ekonominės naudos. Be to, tikrajai rinkos kainai visada turi įtakos tokios aplinkybės, kaip sezoninės ar kiekio nuolaidos, įvairios akcijos bei reklaminės kompanijos, prekių perdavimo sąlygos ir su tuo susijusios prekinės rizikos pasidalijimas tarp šalių, atsiskaitymo terminai, garantinio ir pogarantinio aptarnavimo įsipareigojimai ir pan. 2. Tikrosios rinkos kainos sąvoka PMĮ tekste vartojama nustatant turto įsigijimo, pardavimo kainą, turto vertės padidėjimo pajamas, turto ar turtinio komplekso nuomos apmokestinimo ir kitais atvejais. 3. Jei sandoriuose nustatytos kainos neatitinka tikrosios rinkos kainos, ją pelno mokesčio tikslais turi apskaičiuoti pats mokesčio mokėtojas. Įstatyme nėra nustatyta, kokiais metodais mokesčio mokėtojas turi nustatyti tikrąją rinkos kainą, todėl tai sprendžia pats vienetas. Bet kuriuo atveju apskaičiuota tikroji turto rinkos kaina turi būti ekonomiškai pagrįsta. Jei sandorio šalys yra nepriklausomos ir veikia sąžiningai, sandoriuose tarp tokių šalių nustatytos faktinės kainos atitinka tikrąsias rinkos kainas. 38. Tikslinė teritorija – užsienio valstybė arba zona, kuri yra įtraukta į finansų ministro nustatytą Tikslinių teritorijų sąrašą ir atitinka bent du iš šioje dalyje nustatytų kriterijų: (pagal 2008 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr.XI-106 redakciją Žin., 2008, Nr. 149-6030 taikoma nuo 2008 m. gruodžio 30 d.) 1) šioje teritorijoje analogiško mokesčio tarifas yra mažesnis kaip 75 procentai šio Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto tarifo; 2) šioje teritorijoje taikomos skirtingos apmokestinimo analogišku mokesčiu taisyklės – pagal tai, kokioje valstybėje yra įregistruotas ar kitaip organizuotas kontroliuojantis asmuo; 3) šioje teritorijoje taikomos skirtingos apmokestinimo analogišku mokesčiu taisyklės – pagal tai, kokioje valstybėje vykdoma veikla; 4) kontroliuojamasis apmokestinamasis vienetas yra sudaręs sutartį su tos valstybės mokesčio administratoriumi dėl mokesčio tarifo ar mokesčio bazės; 5) šioje teritorijoje nėra efektyvaus keitimosi informacija; 6) šioje teritorijoje nėra finansinio-administracinio skaidrumo: nevisiškai aiškios mokesčio administravimo taisyklės ir šių taisyklių taikymo tvarka nėra pateikiama kitų valstybių mokesčių administratoriams. Komentaras Finansų ministras, vadovaudamasis PMĮ 2 str. 23 dalyje nustatytais kriterijais, 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 344 „Dėl tikslinių teritorijų sąrašo patvirtinimo“ patvirtino tikslinių teritorijų sąrašą (Žin., 2001, Nr. 110-4021; dalinis pakeitimas patvirtintas finansų ministro 2002 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 94; Žin., 2002, Nr. 41-1544). Šiame tikslinių teritorijų sąraše numatytose užsienio valstybėse arba zonose įregistruotų ar kitaip organizuotų vienetų sandoriams su Lietuvos Respublikos vienetais bus taikomi PMĮ numatyti apribojimai (pvz., 12 str. 1 dalies 8 punktas, 26 str. 1 dalies 5 punktas, 31 str. 1 dalies 8 punktas, 31 str. 2 dalis, 34 str. 2 dalis). Tikslinėms teritorijoms priskiriama: Andoros Kunigaikštystė Liberijos Respublika Angilija Lichtenšteino Kunigaikštystė Antigva ir Barbuda Macao Aruba Maderos salos Azorų salos Maldyvų Respublika Bahamų Sandrauga Maltos Respublika Bahreino Valstybė Maršalo Salų Respublika Barbadosas Belizas Bermudų salos Brunėjaus Darusalamas Didžiosios Britanijos Mergelių salos Dominikos Sandrauga Džersis Džibučio Respublika Ekvadoro Respublika Guernsis, Sarkas, Aldernis Gibraltaras Grenada Gvatemalos Respublika Honkongas Jamaika Jungtiniai Arabų Emyratai Kaimanų salos Kenijos Respublika Kipro Respublika Kosta Rikos Respublika Kuko salos Kuveito Valstybė Libano Respublika Mauricijaus Respublika Meno sala Mergelių salos (JAV) Monako Kunigaikštystė Montserratas Naujoji Kaledonija Nauru Respublika Niue Olandijos Antilai Panamos Respublika Samoa Nepriklausomoji Valstybė San Marino Respublika Seišelių Respublika Sent Kitso ir Nevio Federacija Sent Pjeras ir Mikelonas Sent Vinsentas ir Grenadinai Šv. Elenos sala Taičio sala Turkso ir Caicoso salos Tongos Karalystė Urugvajaus Rytų Respublika Vanuatu Respublika Venesuelos Respublika Finansų ministras 2004 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1K-291 “Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 344 “Dėl tikslinių teritorijų sąrašo patvirtinimo” (Žin., 2004, Nr. 130-4684) pakeitė Tikslinių teritorijų sąrašą, iš jo išbraukdamas Kipro Respubliką ir Maltos Respubliką. Todėl PMĮ nuostatos dėl tikslinių teritorijų šioms valstybėms nebetaikomos nuo minėto įsakymo įsigaliojimo dienos (nuo 2004-08-22, t.y. nuo kitos dienos, kai įsakymas buvo paskelbtas “Valstybės žiniose”). (pagal VMI prie FM 2004-10-15 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-10183 39. Transportavimo pajamos – pajamos, gautos iš krovinių gabenimo geležinkelių, kelių, vandens, oro transportu naudojant nuosavus arba nuomojamus automobilius, laivus, orlaivius, riedmenis, kroviniams transportuoti skirtas talpas (konteinerius, cisternas ir kt.) ir iš krovinių transportavimo vamzdynais. Tokioms pajamoms priskiriamos ir pajamos iš paslaugų, tiesiogiai susijusių su krovinių gabenimu ar transportavimu. (pagal 2008 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr.XI-106 redakciją Žin., 2008, Nr. 149-6030 taikoma nuo 2008 m. gruodžio 30 d.) Komentaras Transportavimo pajamos apima tik tokias pajamas, kurios gaunamos gabenant ar transportuojant krovinius (bet ne keleivius ar jų bagažą). Paštas, dokumentų siuntos ar kitos siuntos laikomos kroviniu. Kroviniai gali būti gabenami geležinkelių, kelių, vandens ar oro transporto priemonėmis bei transportuojami vamzdynais. Geležinkelio transportas – tai geležinkelio infrastruktūros ir riedmenų kompleksas, skirtas keleiviams ir kroviniams vežti. Kelių transportas – tai ūkio ir socialinės infrastruktūros dalis, susijusi su keleivių ir krovinių vežimu keliais. Vandens transportas – tai ūkinės veiklos sritis, kuri apima krovinių vežimą vidaus vandenų ar jūrų keliais. Vamzdynais transportuojama nafta, naftos produktai, dujos, vanduo, įvairūs skiediniai (cemento, molio, smėlio) ir kitos medžiagos bei produktai. Kroviniai gali būti vežami ne tik transporto priemonėmis, bet ir jiems gabenti skirtomis talpomis. Joms priskiriami konteineriai, cisternos, tankai ir pan. Transporto priemonės ar kroviniams vežti skirtos talpos transportavimo pajamas gaunančiam vienetui turi arba priklausyti nuosavybės teise, arba būti jo išsinuomotos. Paslaugoms, tiesiogiai susijusioms su krovinių gabenimu ar transportavimu, priskiriamas krovinių krovimas ir iškrovimas, jų saugojimas ir sandėliavimas, vežimui reikalingų dokumentų rengimas, krovinių vežimo organizavimas ir pan., bet tik tada, jeigu tokios papildomos paslaugos yra tiesiogiai susijusios su jo paties vykdoma tų krovinių vežimo veikla. 40. Veikla – bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, kuria siekiama gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos. (pagal 2008 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr.XI-106 redakciją Žin., 2008, Nr. 149-6030 taikoma nuo 2008 m. gruodžio 30 d.) Komentaras Ši sąvoka apibrėžia, kas yra veikla, tai - bet kokio pobūdžio komercinė ar gamybinė veikla, kuria siekiama gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos. Tai pats plačiausias veiklos apibrėžimas, neapimantis tik su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios veiklos. Veiklos sąvoka yra siejama su siekimu uždirbti (gauti) pelno esančiu ar būsimais mokestiniais laikotarpiais. 41. Kitos šiame Įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – Mokesčių administravimo įstatymas), Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – Civilinis kodeksas) ir Lietuvos Respublikos kino įstatyme, kiek tai neprieštarauja šiam Įstatymui (išskyrus Civilinio kodekso įsakmiai nurodytus atvejus). (2 str. 41 d. - LR 2013 06 13 įstatymo Nr. XII-366 redakcija, galiojo nuo 2014 01 01 iki 2014 12 31) 41. Kitos šiame Įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – Mokesčių administravimo įstatymas), Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – Civilinis kodeksas), Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – Baudžiamasis kodeksas) ir Lietuvos Respublikos kino įstatyme, kiek tai neprieštarauja šiam Įstatymui (išskyrus Civilinio kodekso įsakmiai nurodytus atvejus). (2 str. 41 d. - LR 2014 12 18 įstatymo Nr. XII-1466 redakcija, įsigaliojo nuo 2015 01 01) Komentaras Mokesčių administravimo įstatyme Nr. IX-2112 sąvokos yra apibrėžtos 2 straipsnyje. Civilinis kodeksas Nr. VIII-1864 (toliau – CK) reglamentuoja asmenų turtinius santykius ar su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Pagal CK 1.1 straipsnį turtiniams santykiams, kurie atsiranda įgyvendinant viešosios teisės normas (pagrįstiems įstatymu nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir to pavaldumo realizavimu vykdant nustatytas funkcijas), įskaitant mokesčių santykius, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Vadinasi, CK įtvirtina bendrą principą – turtiniams santykiams, kurie nepriskiriami prie civilinių teisinių santykių, CK netaikomas, išskyrus atvejus, kai šių santykių nereglamentuoja atitinkami viešosios teisės aktai arba CK įsakmiai nurodoma, kad jo nuostatos taikomos tam tikrais atvejais. Pavyzdžiui, nuosavybės teisės santykių nereglamentuoja mokesčių įstatymai, todėl nuosavybės teisės sąvokos turi būti suprantamos taip, kaip jas apibrėžia CK kodekso normos. Lietuvos Respublikos kino įstatyme apibrėžiamos esminės filmo gamybos ir platinimo sąvokos, kurios naudojamos PMĮ 172 ir 462 straipsniuose įtvirtintų lengvatų taikymui. (2 str. 41 d. komentaras - pagal 2014-07-08 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-RM-11472) Mokesčių administravimo įstatyme sąvokos yra apibrėžtos 2 straipsnyje. PMĮ vartojamos Civiliniame kodekse apibrėžtos sąvokos suprantamos taip, kiek tai neprieštarauja šiam Įstatymui. PMĮ 31 straipsnio 1 dalies 20 punkte vartojamos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) uždraustų veikų, įskaitant kyšius, sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos BK , kiek tai neprieštarauja šiam Įstatymui. PMĮ 172 ir 462 straipsniuose vartojamos filmo gamybos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos kino įstatyme, kiek tai neprieštarauja šiam Įstatymui. (2 str. 41 d. komentaras - pagal 2017-06-23 VMI prie FM raštą Nr. (18.18-31-1E)-RM-20175) 3 straipsnis. Mokesčio mokėtojai 1. Pelno mokestį moka: 1) Lietuvos vienetas; Komentaras 1. Pagal PMĮ pelno mokestį moka Lietuvos apmokestinamasis vienetas – ribotos arba neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, įregistruotas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos apmokestinamojo vieneto sąvoka pateikta PMĮ 2 str. 2 dalyje. Advokatai nėra pelno mokesčio mokėtojai (jie moka pajamų mokestį), tačiau pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 1, 33 ir 35 straipsnių pakeitimo bei įstatymo IV dalies pripažinimo netekusiu galios įstatymo (Žin., 2001, Nr. 110-3993) 3 straipsnį advokatų praktika besiverčiančių advokatų iš šios veiklos gautos apmokestinamosios pajamos apskaičiuojamos, apmokestinamos bei pajamų mokestis sumokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo nuostatomis (ta pačia tvarka, kaip individualių (personalių) įmonių ir ūkinių bendrijų apmokestinamasis pelnas). Tokia advokatų apmokestinimo tvarka taikoma iki 2002 m. gruodžio 31 dienos (iki Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 73-3085) įsigaliojimo datos). 2) užsienio vienetas. Komentaras Užsienio apmokestinamojo vieneto sąvoka paaiškinta PMĮ 2 straipsnio 3 dalies komentare. Užsienio vienetas pelno mokestį moka: a) nuo apmokestinamojo pelno, jei užsienio vienetas Lietuvos teritorijoje pajamas uždirba per nuolatinę buveinę (nuolatinės buveinės sąvoka paaiškinta PMĮ 2 str. 12 dalyje), arba b) prie pajamų šaltinio nuo PMĮ 4 str. 4 dalyje išvardytų pajamų, gautų ne per nuolatinę buveinę. 2. Šio įstatymo nustatyta tvarka pelno mokesčio nemoka: (įsigaliojo nuo 2005-01-01 pagal 2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2120 redakciją; Žin., 2004, Nr. 60-2127) PMĮ 3 str. 2 d. 1, 2, 3, 4, 5 ir 6 punktuose išvardyti juridiniai asmenys nemoka pelno mokesčio nuo apmokestinamojo pelno, tačiau PMĮ nustatytais atvejais jie privalo išskaičiuoti pelno mokestį prie pajamų šaltinio. 1) biudžetinės įstaigos; Komentaras Biudžetinės įstaigos – tai valstybės arba savivaldybių institucijos, steigiamos įstatymų nustatyta tvarka, visiškai arba iš dalies išlaikomos iš biudžeto ir taip įvardytos steigimo aktuose bei nuostatuose. Biudžetinės įstaigos yra steigiamos tam tikriems visuomenės poreikiams tenkinti. Biudžetinių įstaigų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo, valdymo, finansavimo ir kiti su jų veikla susiję pagrindai nustatyti Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatyme (Žin., 1995, Nr. 104-2322). 2) Lietuvos bankas; Komentaras Lietuvos banko steigimo, valdymo ir veiklos tvarką reguliuoja Lietuvos banko įstatymas (Žin., 1994, Nr. 99-1957; 2001, Nr. 28-890). 3) valstybė ir savivaldybės; Komentaras Valstybė ir savivaldybės pelno mokesčio nemoka. (pakeista pagal VMI prie FM 2008-05-26 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-4853) 4) valstybės ir vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos; Komentaras Valstybės ir vietos savivaldos įsteigtoms institucijoms bei įstaigoms priskiriamos atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios valdžios institucijos, teisminės, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės, savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms įstatymais suteikiama viešojo administravimo įgaliojimai. 5) valstybės įmonė ,,Indėlių ir investicijų draudimas“. Komentaras PMĮ 3 str. 2 d. 6 punkto nauja redakcija pakeitė šio punkto 2001 m. gruodžio m. 20 d. įstatymo Nr. IX-675 redakciją. Įsigaliojus 2002 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymui Nr. IX-777 (Žin., 2002, Nr. 65-2635), valstybės įmonės ,,Indėlių draudimas“ pavadinimas pakeistas į pavadinimą valstybės įmonė ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – Draudimas), nes Draudimui pavesta administruoti ne tik Indėlių draudimo fondą, bet ir Įsipareigojimų investuotojams draudimo fondą. Draudimo administruojami fondai gali būti investuojami Draudimo tarybos nustatyta tvarka į tarybos nustatytų šalių vyriausybių ir centrinių bankų vertybinius popierius. Pajamos iš lėšų investavimo yra proporcingai jų dydžiui paskirstomos Indėlių draudimo fondui ir Įsipareigojimų investuotojams draudimo fondui. 6) Europos ekonominių interesų grupės. Komentaras Europos ekonominių interesų grupės teisinė forma įtvirtinta 1985 m. liepos 25 d. Tarybos Reglamentu (EEB) Nr. 2137/85 ,,Dėl Europos ekonominių interesų grupių (EEIG)“. Grupės nariais gali būti juridiniai asmenys ir kitos organizacijos, kurių buveinė yra Europos Sąjungoje, bei fiziniai asmenys, užsiimantys pramonine, komercine, amatininkystės arba žemės ūkio veikla, arba teikiantys profesines ar kitas paslaugas Europos Sąjungoje, bet bent dviejų EEIG narių buveinės ar pagrindinės veiklos vieta turi būti skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse. EEIG veiklos tikslas – padėti savo nariams vykdyti arba plėsti ekonominę veiklą ir siekti kuo geresnių tokios veiklos rezultatų, t.y. nors EEIG veikla yra susijusi su pačių jos narių vykdoma veikla, tačiau ji yra tik ją papildanti veikla; jos tikslas nėra pelno siekimas sau. Todėl EEIG pelnas yra apmokestinamas ne pačios grupės lygmenyje, o jos narių lygmenyje. EEIG, kurių buveinė yra Lietuvos Respublikoje, toms sritims, kurių nereguliuoja Reglamentas, taikomas Lietuvos Respublikos Europos ekonominių interesų grupių įstatymas (Žin., 2004, Nr. 4-43). (pagal VMI prie FM 2004-08-04 raštą Nr. (18.9-25-1)-R-7944) 4 straipsnis. Mokesčio bazė 1. Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje. Per Lietuvos vieneto nuolatines buveines, esančias Europos ekonominės erdvės valstybėse arba valstybėse, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi ir taiko dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, vykdomos veiklos pajamos nepriskiriamos Lietuvos vieneto mokesčio bazei, jeigu per šias nuolatines buveines vykdomos veiklos pajamos nustatyta tvarka apmokestinamos pelno mokesčiu ar jam tapačiu mokesčiu tose valstybėse. (pagal 2009-12-09 įstatymo redakciją Nr.XI-539, Žin., 2009, Nr. 153-6880; įsigaliojo nuo 2009-12-28) Komentaras 1. Apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, Lietuvos vienetas į pajamas neturi įtraukti pajamų, uždirbtų per nuolatines buveines, esančias Europos ekonominės erdvės valstybėse arba valstybėse, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi ir taiko dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis. Ši įstatymo nuostata, iš esmės reiškia, kad naikinant dvigubą Lietuvos vieneto, veikiančio per nuolatinę buveinę kitoje valstybėje, priklausančioje Europos ekonominei erdvei (toliau – EEE) arba su kuria Lietuva sudariusi ir taiko dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, apmokestinimą, taikomas atleidimo metodas – t.y. Lietuvos vieneto nuolatinei buveinei priskiriamas pelnas Lietuvoje neapmokestinamas. Lietuvos vieneto, veikiančio per nuolatinę buveinę užsienio valstybėje, nepriklausančioje EEE arba su kuria Lietuva nėra sudariusi dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties (arba ji nėra taikoma), per mokestinį laikotarpį gautos arba uždirbtos pajamos buvo apmokestintos ir Lietuvoje, ir užsienio valstybėje, kurioje tos pajamos buvo gautos arba uždirbtos, Lietuvos vieneto užsienio valstybėje gautų pajamų dvigubas apmokestinimas naikinamas, taikant užsienio valstybėje sumokėto mokesčio sumos atskaitymo iš Lietuvoje vieneto mokėtino pelno mokesčio sumos metodą (taikomos PMĮ 55 straipsnio nuostatos). Šios PMĮ nuostatos taikymui įmonė turi turėti dokumentus, pagal kuriuos galima būtų identifikuoti, kad Lietuvos vienetas vykdo veiklą per nuolatinę buveinę, esančią EEE valstybėse arba valstybėse, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi ir taiko dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, ir tokios nuolatinės buveinės pajamos yra apmokestinamos pelno mokesčiu ar jam tapačiu mokesčius tose valstybėse. Pavyzdys. Estijoje pelno mokesčiu apmokestinamas tik paskirstytasis pelnas. PMĮ 4 straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai Lietuvos vienetas turi nuolatinę buveinę EEE valstybėse arba valstybėse, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi ir taiko dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis bei per šias nuolatines buveines vykdomos veiklos pajamos nustatyta tvarka apmokestinamos pelno mokesčiu ar jam tapačiu mokesčiu tose valstybėse. Šiuo atveju yra laikoma, kad Lietuvos vieneto nuolatinės buveinės pajamos Estijoje yra apmokestinamos pelno mokesčiu, todėl Lietuvos vieneto per nuolatinę buveinę Estijoje uždirbtos pajamos nepriskiriamos Lietuvos vieneto pajamoms. (4 str. 1 d. komentaras - pagal VMI prie FM 2012-03-05 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-2152) 2. Į Lietuvos vieneto pajamas taip pat įskaitomos jo kontroliuojamojo užsienio vieneto pozityviosios pajamos arba jų dalis šio Įstatymo 39 straipsnyje nustatyta tvarka. Į Lietuvos vieneto (Europos ekonominių interesų grupės dalyvio) pajamas taip pat įskaitomos tos Europos ekonominių interesų grupės pajamos šio Įstatymo 391 straipsnyje nustatyta tvarka. (pagal 2004-04-08 įstatymo redakciją Nr. IX-2102, Žin., 2004, Nr. 60-2117; įsigaliojo nuo 2004-05-01) Komentaras 1. Kontroliuojamojo užsienio vieneto pozityviosios pajamos turi būti įskaitomos į jį kontroliuojančio Lietuvos vieneto mokesčio bazę, neatsižvelgiant į tai, kad šis Lietuvos vienetas tokių pajamų negauna. Kontroliuojančio Lietuvos vieneto kontroliuojamojo užsienio vieneto pozityviosios pajamos, apibrėžtos PMĮ 2 str. 21 dalyje, į Lietuvos vieneto per mokestinį laikotarpį gautas pajamas įskaitomos proporcingai paskutinę mokestinio laikotarpio dieną jo turimam kontroliuojamojo užsienio vieneto akcijų (dalių, pajų), balsų arba kitų teisių į paskirstytinojo pelno dalį ar išimtinių teisių jas įsigyti skaičiui. PMĮ 39 str. 2 dalyje nurodyta, kad pozityviųjų pajamų įtraukimo tvarką nustato LR Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (žr. PMĮ 39 str. 2 dalies komentarą). 2. Į Lietuvos vieneto, Europos ekonominių interesų grupės (toliau – EEIG) dalyvio, pajamas turi būti įskaitomos EEIG pajamos. Šios pajamos Lietuvos vienetui priskiriamos PMĮ 391 str. nustatyta tvarka. (4 str. 2 d. komentaras - pagal VMI prie FM 2004-09-08 raštą Nr. (18.11-25-1)-R-8988) 3. Užsienio vieneto mokesčio bazė yra: 1) užsienio vieneto per nuolatines buveines Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdomos veiklos pajamos, per nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje uždirbtos tarptautinių telekomunikacijų pajamos bei 50 procentų transportavimo, kuris prasideda Lietuvos Respublikos teritorijoje ir baigiasi užsienyje arba prasideda užsienyje ir baigiasi Lietuvos Respublikos teritorijoje, pajamų ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, priskiriamos toms nuolatinėms buveinėms Lietuvos Respublikoje tuo atveju, kai tos pajamos susijusios su užsienio vieneto veikla per nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje; (2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. X-1697 redakcija, Žin., 2008, Nr. 47-1749; šio punkto nuostatos įsigalioja nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras 1. Nuolatinės buveinės sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 22 dalyje. Jeigu užsienio vienetas vykdo veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje per nuolatinę buveinę, tai tos nuolatinės buveinės mokesčio bazę sudaro pajamos, uždirbtos iš jos veiklos Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir pajamos, uždirbtos iš tos nuolatinės buveinės veiklos užsienio valstybėse. Jeigu užsienio vienetas vykdo veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje per kelias nuolatines buveines, tai kiekvienos nuolatinės buveinės mokesčio bazė nustatoma atskirai. 2. Jeigu užsienio vienetas vykdo veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje per nuolatinę buveinę, per kurią uždirba PMĮ 2 str. 39 dalyje apibrėžtų transportavimo, prasidedančio Lietuvos Respublikos teritorijoje ir pasibaigiančio užsienio valstybėje arba prasidedančio užsienio valstybėje ir pasibaigiančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, pajamų, tai tokios nuolatinės buveinės mokesčio bazei priskiriama tik 50 proc. taip uždirbtų pajamų. Tarptautinių telekomunikacijų pajamų sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 36 dalyje. Jei užsienio vienetas vykdo veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje per nuolatinę buveinę, ir per ją uždirba PMĮ 2 str. 36 dalyje apibrėžtų tarptautinių telekomunikacijų pajamų, tai šios pajamos priskiriamos tokios nuolatinės buveinės mokesčio bazei. 3. Užsienio vieneto nuolatinės buveinės uždirbtos pajamos, remiantis PMĮ II skyriaus nuostatomis, pripažįstamos taikant kaupimo apskaitos principą. 4. Nuolatinė buveinė pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais yra laikoma atskiru vienetu. Nuolatinei buveinei priskiriama tiek pajamų, kiek ji gautų kaip atskirai veikiantis vienetas, atsižvelgiant į tai, kokias teises ir pareigas ji prisiima vykdydama jai paskirtas užduotis, kokias funkcijas atlieka ir kokią riziką prisiima nuolatinės buveinės darbuotojai šias užduotis ir funkcijas atlikdami, bei kokia turto, rizikos ir kapitalo nuosavybės dalis yra priskiriama nuolatinei buveinei. Tuo atveju, kai užsienio vienetas vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje per nuolatinę buveinę, kuri verčiasi priežiūros, tiekimo, gamybinių, prekybinių ar mokslinių įrenginių gamybos, patalpų įrangos ar statybos veikla, ar panašiomis veiklomis ir vienas ar keli projekto etapai atliekami Lietuvos Respublikos teritorijoje, bei vienas ar keli projekto etapai atliekami už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, nuolatinės buveinės mokesčio bazę sudaro tik pajamos gautos dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdomos veiklos. Ši nuostata taikoma tais atvejais kai nuolatinės buveinės Lietuvos Respublikos teritorijoje ir ne Lietuvos Respublikos teritorijoje atliekami darbai yra konkrečiai atskirti, užmokestis už skirtingus projekto etapus yra aiškiai atskirtas sudarytose sutartyse ar kituose dokumentuose. Pavyzdys. Italijos įmonė pagal užsakymą gamina Lietuvos įmonei įrenginius. Įrenginių projektavimo ir planavimo darbai atliekami Italijoje. Medžiagos, reikalingos įrenginiams, įsigyjamos Italijoje ir atgabenamos į Lietuvą. Lietuvoje Italijos įmonė montuoja įrenginius. Montavimo darbai trunka ilgiau nei 9 mėnesius. Italijos įmonė įregistravo Mokesčio mokėtojų registre nuolatinę buveinę. Sutartyje tarp Lietuvos įmonės ir Italijos įmonės yra aiškiai išskirti atskiri darbų etapai bei užmokestis už juos. Nuolatinės buveinės pajamoms priskiriamos tik pajamos už montavimo darbus, kurie atlikti Lietuvoje. (4 str. 3 d. 1 p. komentaras - pagal VMI prie FM 2009-05-18 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-4738) 2) užsienio vieneto ne per nuolatines buveines Lietuvos teritorijoje gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje. Komentaras 1. Jeigu užsienio vienetas ne per Lietuvos Respublikos teritorijoje esančią nuolatinę buveinę (jos sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 12 dalyje) gauna pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir kurios išvardytos PMĮ 4 str. 4 dalyje, tai šios pajamos apmokestinamos be atskaitymų prie pajamų šaltinio taikant PMĮ 5 str. 1 d. 2 ir 3 punktuose nustatytus mokesčio tarifus (10 arba 15 proc. atitinkamai). Taip gaunamų užsienio vieneto pajamų apmokestinimo tvarką reglamentuoja PMĮ 37 straipsnio nuostatos. Užsienio vieneto ne per nuolatinę buveinę gautos pajamos, remiantis PMĮ 8 str. 1 dalimi, pripažįstamos taikant pinigų apskaitos principą – pagal faktišką pajamų gavimo momentą, t.y. išmokant išmokas užsienio vienetui. 2. Jeigu užsienio vienetas ne per Lietuvos Respublikos teritorijoje esančią nuolatinę buveinę uždirba pajamų, kurios pagal šį PMĮ punktą yra apmokestinamos, o pagal Lietuvos su ta užsienio valstybe sudarytą ir taikomą tarptautinę dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį nustatytas mažesnis tokių pajamų rūšies apmokestinimo tarifas arba tokios pajamos yra neapmokestinamos, tai, remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin. 1995, Nr. 61-1525; 2001, Nr. 62-2211) 4 straipsniu, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. Dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse numatytoms lengvatoms taikyti naudojamos formos, kurių naudojimo taisyklės nustatytos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2001 m. birželio 27 d. įsakymu Nr.159 „Dėl su tarptautinių dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių taikymu susijusių FR0021 (DAS-1), FR0022 (DAS-2), FR0023 (DAS-3) ir FR00254 (DAS-4) formų pildymo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 56-2014). 4. Užsienio vieneto ne per nuolatines buveines Lietuvos Respublikos teritorijoje gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje: 1) palūkanos, išskyrus palūkanas už Vyriausybės vertybinius popierius, sukauptas ir išmokamas palūkanas už indėlius ir palūkanas už subordinuotas paskolas, kurios atitinka Lietuvos banko teisės aktais nustatytus kriterijus (pagal pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. X-1697, 2008-07-14, Žin., 2008, Nr. 87-3457, šio punkto nuostatos taikomos nuo 2009-01-01) 2) pajamos iš paskirstytojo pelno; Komentaras Pajamų iš paskirstytojo pelno sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 15 dalyje. Kai užsienio vienetas ne per nuolatinę buveinę gauna pajamų iš Lietuvos vienetų paskirstytojo pelno, tokios pajamos apmokestinamos taikant PMĮ 5 str. 1 d. 3 punkte nustatytą mokesčio tarifą (15 proc.) ir 34 straipsnio nuostatas. Apmokestinant per 2002 metais prasidėjusį mokestinį laikotarpį Lietuvos vienetų užsienio vienetams išmokamus dividendus, taikoma PMĮ 58 str. 5 d. 2 punkte nustatyta išimtis (apmokestinant taikomas 29 proc. mokesčio tarifas). 3) honorarai, įskaitant šio straipsnio 5 dalyje nustatytus atvejus; (pagal pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. X-1697, 2008-07-14, Žin., 2008, Nr. 87 3457, taikoma apskaičiuojant 2009 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) Komentaras Honoraro sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 11 dalyje (žr. PMĮ 2 str. 11 dalies apibendrintą paaiškinimą (komentarą)). Tais atvejais, kai perleidžiama kompiuterio programa, taikomos PMĮ 4 str. 5 dalies nuostatos. Kai užsienio vienetas ne per nuolatinę buveinę gauna honorarą, tokios pajamos apmokestinamos taikant PMĮ 5 str. 1 d. 2 punkte nustatytą mokesčio tarifą (10 proc.). (4 str. 4 d. 3 p. komentaras - pagal VMI prie FM 2009-09-08 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-8626) 4) pajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje (pagal pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. X-1697, 2008-07-14, Žin., 2008, Nr. 87-3457, taikoma apskaičiuojant 2009 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) Komentaras 1. Nekilnojamojo pagal prigimtį daikto sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 20 dalyje. 2. Kai užsienio vienetas ne per nuolatinę buveinę gauna pajamų už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje, tokios pajamos apmokestinamos taikant PMĮ 5 str. 1 d. 2 punkte nustatytą mokesčio tarifą (20 proc.). 3. Tokios užsienio vieneto gaunamos pajamos apmokestinamos, nepriklausomai nuo jų gavimo formos (pinigais, nekilnojamuoju turtu, vertybiniais popieriais ir pan.) ir mokėjimo būdo (mokama tiesiogiai, atsiskaitoma apmokant to užsienio vieneto skolinius įsipareigojimus, jo vardu vykdant mokestines prievoles ar pan.). 1 pavyzdys. Lietuvos vienetas su užsienio vienetu sudarė sutartį, pagal kurią Lietuvos vienetas savo prekybinei veiklai naudoja Vilniuje esančias ir užsienio vienetui nuosavybės teise priklausančias patalpas. Minėti Lietuvos vienetas ir užsienio vienetas nėra asocijuoti asmenys. Lietuvos vienetas nuomos mokesčio už šias patalpas nemoka, tačiau sudarytoje sutartyje yra įsipareigojęs užsienio vieneto vardu į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėti nekilnojamojo turto mokestį bei žemės nuomos mokestį. Sutartis pavadinta „panaudos sutartimi“. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 6.629 straipsniu, pagal panaudos sutartį viena šalis (panaudos davėja) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjai) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis. Pagal šio kodekso 6.477 straipsnį nuomos sutartyje viena šalis (nuomotoja) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį. Kadangi užsienio vienetas leido Lietuvos vienetui naudotis jam priklausančiomis patalpomis ne neatlygintinai, o už tam tikrą užmokestį (jo vardu mokamo nekilnojamojo turto mokesčio ir žemės mokesčio forma), todėl tarp šių vienetų sudaryta sutartis, nors ir pavadinta panaudos sutartimi, iš esmės turėtų būti laikoma nuomos sutartimi. Remiantis PMĮ 4 str. 4 d. 4 punktu ir 5 str. 1 d. 2 punktu, sumos, kurias Lietuvos vienetas išmoka užsienio vienetui už išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, apmokestinamos be atskaitymų prie pajamų šaltinio taikant 20 proc. mokesčio tarifą. Suma, nuo kurios skaičiuojamas mokestis šiuo atveju, turėtų būti laikoma užsienio vieneto vardu mokama nekilnojamojo turto mokesčio ir žemės nuomos mokesčio suma. 2 pavyzdys. Užsienio vienetui nuosavybės teise priklauso pastatas – nekilnojamasis turtas, registruotas Nekilnojamojo turto registre. Šiuo turtu užsienio vienetas apmoka įsigyjamas naujai steigiamos Lietuvos uždaros akcinės bendrovės akcijas. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) Ketvirtosios knygos V skyriaus nuostatomis, turto perleidimu laikomas jo nuosavybės teisės perdavimas. Todėl tuo atveju, kai užsienio vienetas jam priklausiusią turto nuosavybės teisę perdavė Lietuvos vienetui, laikoma, kad tas užsienio vienetas perleido turtą. Remiantis PMĮ 4 str. 4 d. 4 punktu ir 5 str. 1 d. 2 punktu, sumos, kurias užsienio vienetas gauna už perleistą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, apmokestinamos be atskaitymų prie pajamų šaltinio taikant 20 proc. mokesčio tarifą. Kadangi užsienio vienetas pajamas gavo akcijomis (ne pinigais), tai šiuo atveju suma, nuo kurios skaičiuojamas mokestis, yra lygi steigimo metu užsienio vieneto įsigytų akcijų emisijos kainai. 4. Jeigu užsienio vienetas ne per nuolatinę buveinę parduoda ar kitaip perleidžia nuosavybėn nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje, nuolatiniam Lietuvos gyventojui, nenuolatiniam Lietuvos gyventojui per nuolatinę bazę, Lietuvos vienetui ar užsienio vienetui per nuolatinę buveinę, tai minėtas mokesčio tarifas taikomas apmokestinant visas tokio daikto pardavimo pajamas, tačiau užsienio vienetas turi teisę centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka kreiptis į vietos mokesčių administratorių, kurio veiklos teritorijoje įregistruotas mokestį išskaičiavęs asmuo, dėl tokio mokesčio perskaičiavimo. Šiuo atveju pelno mokestis apskaičiuojamas nuo turto vertės padidėjimo pajamų PMĮ 54 straipsnyje nustatyta tvarka. 5. Jeigu užsienio vienetas ne per nuolatinę buveinę parduoda ar kitaip perleidžia nuosavybėn nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje, nenuolatiniam Lietuvos gyventojui, nenuolatiniam Lietuvos gyventojui per nuolatinę bazę, Lietuvos vienetui ar užsienio vienetui per nuolatinę buveinę (t.y., jeigu mokestis nuo už to turto perleidimą išmokėtų sumų nebuvo išskaičiuotas), tai toks užsienio vienetas, gavęs tokių pajamų, privalo pateikti pajamų deklaraciją tam mokesčių administratoriui, kurio administruojamoje teritorijoje tas nekilnojamasis turtas yra, ir mokėti mokestį nuo visų gautų pajamų arba, jeigu turi visus mokesčio perskaičiavimui reikalingus dokumentus, nuo turto vertės padidėjimo pajamų. 3 pavyzdys. Užsienio vienetui A, kuris nevykdo jokios veiklos Lietuvoje, nuosavybės teise priklauso pastatas – nekilnojamasis turtas, registruotas Nekilnojamojo turto registre. Šį pastatą jis pardavė kitam užsienio vienetui B, kuris taip pat nevykdo jokios veiklos Lietuvoje. Remiantis PMĮ 4 str. 4 d. 4 punktu ir 5 str. 1 d. 2 punktu, sumos, kurias užsienio vienetas gauna už perleistą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, apmokestinamos be atskaitymų prie pajamų šaltinio taikant 20 proc. mokesčio tarifą. Atsižvelgiant į PMĮ 54 straipsnyje numatytą pelno mokesčio perskaičiavimą, tokio užsienio vieneto A už nekilnojamojo turto perleidimą iš užsienio vieneto B gautos pajamos gali būti apmokestinamos, skaičiuojant pelno mokestį tik nuo parduoto turto vertės padidėjimo pajamų. Todėl užsienio vienetas A, pardavęs jam nuosavybės teise priklausiusį pastatą užsienio vienetui B ir gavęs už tai pajamų, privalo pateikti pajamų deklaraciją tam mokesčių administratoriui, kurio administruojamoje teritorijoje tas nekilnojamasis turtas yra, ir mokėti mokestį nuo visų gautų pajamų arba, jeigu turi visus mokesčio perskaičiavimui reikalingus dokumentus, nuo turto vertės padidėjimo pajamų. (4 str. 4 d. 4 p. komentaras - pagal VMI prie FM 2009-09-08 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-8626) 5) kompensacijų už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą pajamos (pagal pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. X-1697, 2008-07-14, Žin., 2008, Nr. 87-3457, šio punkto nuostatos įsigalioja nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras 1. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme (Žin., 1999, Nr. 50-1598) nustatyta, kas yra autorių teisės, autorių teisių objektai, gretutinės teisės, gretutinių teisių objektai. Remiantis minėto įstatymo 73 straipsniu, autorių arba gretutinių teisių pažeidimu laikomi veiksmai, kuriais pažeidžiamos bet kurios šio įstatymo ir kitų įstatymų saugomos autorių teisės, gretutinės teisės. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 83 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad vietoj dėl teisių pažeidimo faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) atlyginimo autorių teisių ar gretutinių teisių subjektas gali reikalauti: - kompensacijos, kurios dydį iki 1 000 minimalių gyvenimo lygių (MGL) nustato teismas, atsižvelgdamas į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus; arba - atlyginimo, kuris turėjo būti sumokėtas, jeigu pažeidėjas būtų teisėtai naudojęsis kūriniais ar kitais Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo saugomų teisių objektais (tai yra gavęs leidimą), o kai yra pažeidėjo tyčia ar didelis neatsargumas, – iki dviejų kartų didesnio šio atlyginimo. Taigi tai yra teisių subjekto pasirinkimo teisė: jis savo nuožiūra gali reikalauti arba faktinių nuostolių atlyginimo, arba kompensacijos (atlyginimo) už padarytus nuostolius. Kai užsienio vienetas kompensaciją už autorių teisių arba gretutinių teisių pažeidimą gauna ne per nuolatines buveines Lietuvos teritorijoje, tokios pajamos apmokestinamos taikant PMĮ 5 str. 1 d. 2 punkte nustatytą mokesčio tarifą (10 proc.). (4 str. 4 d. 5 p. komentaras - pagal VMI prie FM 2009-09-08 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-8626) 6) pajamos už Lietuvos Respublikoje vykdomą atlikėjų ir sporto veiklą (pagal pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. X-1697, 2008-07-14, Žin., 2008, Nr. 87-3457, šio punkto nuostatos įsigalioja nuo 2009 m. sausio 1 d.) Komentaras 1. Atlikėjo veiklos sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 73-3085, toliau - GPMĮ) 2 str. 9 dalyje, o sporto veiklos sąvoka – GPMĮ 2 str. 8 dalyje. 2. Pajamos, gautos už Lietuvos Respublikoje vykdomą atlikėjų ir sporto veiklą, apmokestinamos pelno mokesčiu „prie pajamų šaltinio“ tik tokiu atveju, kai galutinis pajamų gavėjas yra užsienio vienetas, veikiantis Lietuvoje ne per nuolatinę buveinę ir vykdantis atlikėjų ar sporto veiklą (pvz., orkestras, trupė, komanda). 1 pavyzdys. Lietuvos vienetas su užsienio vienetu sudarė sutartį, pagal kurią užsienio vienetas Lietuvoje turi suorganizuoti orkestro, kuris taip pat yra užsienio vienetas, koncertą. Taip pat sutartyje numatyta, kad užmokestį už koncertą Lietuvos vienetas perves užsienio vienetui, o šis jį sumokės orkestrui. Tokiu atveju Lietuvos vienetas išmokėdamas užmokestį už koncertą užsienio vienetui turi išskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti pelno mokestį. 2 pavyzdys. Lietuvos vienetas su užsienio vienetu sudarė sutartį, kurioje numatyta, kad užsienio vienetas suorganizuos Lietuvoje dainininko koncertą. Taip pat sutartyje numatyta, kad užmokestį už koncertą Lietuvos vienetas perves užsienio vienetui, o šis jį sumokės dainininkui. Tokiu atveju Lietuvos vienetas išmokėdamas užmokestį už koncertą užsienio vienetui pelno mokesčio išskaičiuoti neturi, nes sutartyje numatytas užmokestis už dainininko koncertą Lietuvoje neapmokestinamas pelno mokesčiu. Jis apmokestinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 str. 4 d. 7 punktu. 3 pavyzdys. Lietuvos vienetas sudarė sutartį su dainininko įmone, kuri yra užsienio vienetas, dėl dainininko koncerto Lietuvoje. Taip pat sutartyje numatyta, kad užmokestį už koncertą Lietuvos vienetas perves užsienio vienetui (dainininko įmonei). Tokiu atveju Lietuvos vienetas išmokėdamas užmokestį už koncertą užsienio vienetui pelno mokesčio išskaičiuoti neturi, nes sutartyje numatytas užmokestis už dainininko koncertą Lietuvoje neapmokestinamas pelno mokesčiu. Jis apmokestinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 str. 4 d. 7 punktu. 3. Kai užsienio vienetas ne per nuolatinę buveinę gauna pajamų už Lietuvos Respublikoje vykdomą atlikėjų veiklą ar (ir) sporto veiklą, tokios pajamos apmokestinamos taikant PMĮ 5 str. 1 d. 2 punkte nustatytą mokesčio tarifą: 2009 m. – 20 proc., o 2010 metais ir vėlesniais mokestiniais metais - 15 proc. dydžio pelno mokesčio tarifą. Tokios užsienio vieneto gaunamos pajamos apmokestinamos nepriklausomai nuo jų gavimo formos (pinigais ar natūra) ir mokėjimo būdo (tiesiogiai, jo vardu vykdant įsipareigojimus ar pan.). 1 pavyzdys. Lietuvos vienetas su užsienio vienetu sudarė sutartį, pagal kurią užsienio vienetas Lietuvoje turi suorganizuoti orkestro, kuris taip pat yra užsienio vienetas, koncertą. Sutartyje nurodyta, kad Lietuvos vienetas užsienio vienetui sumokės 50 000 Lt, iš kurių 10 000 Lt mokama užsienio vienetui už koncerto organizavimą, o 40 000 Lt orkestrui už atliktą koncertą. Tokiu atveju Lietuvos vienetas išmokėdamas sutartyje nurodytą sumą (50 000 Lt) pelno mokestį turės išskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti nuo 40 000 Lt sumos, nes koncerto organizavimo veikla nelaikoma atlikėjų veikla. 2 pavyzdys. Lietuvos vienetas su užsienio vienetu sudarė sutartį, pagal kurią užsienio vienetas Lietuvoje turi suorganizuoti krepšinio komandos A, kuri taip pat yra užsienio vienetas, varžybas su Lietuvos komanda. Sutartyje nurodyta, kad Lietuvos vienetas užsienio vienetui sumokės 30 000 Lt, tačiau nenurodyta, kokia dalis iš šios sumos mokama užsienio vienetui už varžybų organizavimą, o kokia dalis krepšinio komandai už dalyvavimą varžybose. Tokiu atveju Lietuvos vienetas išmokėdamas sutartyje nurodytą sumą (30 000 Lt) pelno mokestį turės išskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti nuo visos 30 000 Lt sumos. Komanda A vadovaudamasis PMĮ 54 straipsniu, turi teisę kreiptis į tą Lietuvos Respublikos teritorinę valstybinę mokesčių inspekciją, kurios veiklos teritorijoje įregistruotas mokestį išskaičiavęs Lietuvos subjektas, dėl pelno mokesčio perskaičiavimo nuo veiklos Lietuvos Respublikoje apmokestinamojo pelno. Jei užsienio vienetas ne per nuolatinę buveinę gauna pajamų už Lietuvos Respublikoje vykdomą atlikėjų veiklą ar (ir) sporto veiklą iš nuolatinio Lietuvos gyventojo, Lietuvos vieneto (iš pelno siekiančio ir pelno nesiekiančio) ar nuolatinės buveinės (toliau – Lietuvos subjektas), tai Lietuvos subjektas iš visų išmokamų užsienio vienetui pajamų turi išskaičiuoti 2009 metais 20 proc., o 2010 metais ir vėlesniais mokestiniais metais 15 proc. dydžio pelno mokestį, tačiau užsienio vienetas, vadovaudamasis PMĮ 54 straipsniu, turi teisę kreiptis į tą Lietuvos Respublikos teritorinę valstybinę mokesčių inspekciją, kurios veiklos teritorijoje įregistruotas mokestį išskaičiavęs Lietuvos subjektas, dėl tokio mokesčio perskaičiavimo nuo veiklos Lietuvos Respublikoje apmokestinamojo pelno (Žr. PMĮ 54 str. 1 dalies komentarą). 4. Jeigu užsienio vienetas ne per nuolatinę buveinę gauna pajamų už Lietuvos Respublikoje vykdomą atlikėjų veiklą ar (ir) sporto veiklą ne iš Lietuvos subjekto (t. y. jeigu pelno mokestis nuo pajamų už Lietuvos Respublikoje vykdomą atlikėjų veiklą ar (ir) sporto veiklą nebuvo išskaičiuotas), tai toks užsienio vienetas, gavęs tokių pajamų, privalo pateikti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 40 (Žin., 2002, Nr. 15-604; 2004, Nr. 137-5019; 2008, Nr. 2-87) patvirtintą Užsienio apmokestinamiesiems vienetams išmokėtų pajamų (sumų) ir nuo jų apskaičiuoto pelno mokesčio deklaracijos FR0313 formą (toliau – FR0313 forma) tam mokesčių administratoriui, kurio administruojamoje teritorijoje jis įsiregistravo mokesčių mokėtoju, ir sumokėti pelno mokestį nuo visų gautų pajamų arba, jeigu turi visus pelno mokesčio perskaičiavimui reikalingus dokumentus, nuo veiklos Lietuvos Respublikoje apmokestinamojo pelno. Pavyzdys. Užsienio vienetas su šokėjų trupe, kuri yra taip pat užsienio vienetas, sudarė sutartį dėl pasirodymo Lietuvoje. Sutartyje nurodyta, kad užsienio vienetas šokėjų trupei sumokės 20 000 Lt atlyginimą. Užsienio vienetas išmokėdamas sutartyje nurodytą sumą (20 000 Lt) neturi pareigos išskaičiuoti pelno mokestį, nes jis neveikia Lietuvoje per nuolatinę buveinę. Šiuo atveju šokėjų trupė turi pati įsiregistruoti Lietuvos Respublikoje mokesčių mokėtoju ir pateikti FR0313 formą tam mokesčių administratoriui, kurio administruojamoje teritorijoje jis įsiregistravo mokesčių mokėtoju, bei sumokėti pelno mokestį į biudžetą nuo visų gautų pajamų (20 000 Lt), o jeigu turi visus pelno mokesčio perskaičiavimui reikalingus dokumentus (t. y. dokumentus, pagrindžiančius išlaidas, tiesiogiai susijusias su šokių trupės Lietuvos Respublikoje vykdyta atlikėjų veikla), nuo veiklos Lietuvos Respublikoje apmokestinamojo pelno. 5. Jei užsienio vienetas yra užsienio pelno nesiekianti organizacija: 5.1. ir gauna pajamų už Lietuvos Respublikoje vykdomą atlikėjų veiklą ar (ir) sporto veiklą, iš Lietuvos subjekto, Lietuvos subjektas gali neišskaičiuoti pelno mokesčio nuo tokiam užsienio vienetui išmokamų pajamų, jeigu jis Lietuvos vienetui pateikia įrodymus, kad ji yra laikoma užsienio valstybėje pelno nesiekiančia organizacija ir kad pajamos, gautos už atlikėjų veiklą ar (ir) sporto veiklą Lietuvoje, nėra jos ūkinės komercinės veiklos pajamos. Tačiau, jeigu Lietuvos subjektui nepateikiami minėti įrodymai arba jie yra netinkami ar nepakankami, jis turi išskaičiuoti nuo užsienio pelno nesiekiančiai organizacijai mokamo atlygio pelno mokestį ir sumokėti jį į biudžetą. Tokiu atveju, užsienio pelno nesiekiančiai organizacijai pateikus mokesčių administratoriui įrodymus, kad ji yra laikoma užsienio valstybėje pelno nesiekiančia organizacija ir kad pajamos, gautos už atlikėjų veiklą ar (ir) sporto veiklą Lietuvoje, nėra jos ūkinės komercinės veiklos pajamos, iš pajamų, gautų už atlikėjų veiklą ar (ir) sporto veiklą Lietuvoje, išskaičiuotas ir į biudžetą sumokėtas pelno mokestis grąžinamas užsienio pelno nesiekiančiai organizacijai. 5.2. ir gauna pajamų už Lietuvos Respublikoje vykdomą atlikėjų veiklą ar (ir) sporto veiklą, ne iš Lietuvos subjekto (t. y. jeigu pelno mokestis nuo pajamų už Lietuvos Respublikoje vykdomą atlikėjų veiklą ar (ir) sporto veiklą nebuvo išskaičiuotas), užsienio pelno nesiekianti organizacija, pateikusi mokesčių administratoriui įrodymus, kad ji yra laikoma užsienio valstybėje pelno nesiekiančia organizacija ir kad pajamos, gautos už atlikėjų veiklą ar (ir) sporto veiklą Lietuvoje, nėra jos ūkinės komercinės veiklos pajamos, pelno mokesčio nemoka. Nepateikus tokių įrodymų mokesčių administratoriui, užsienio pelno nesiekianti organizacija privalo pateikti FR0313 formą tam mokesčių administratoriui, kurio administruojamoje teritorijoje ji įsiregistravo mokesčių mokėtoja, ir sumokėti mokestį nuo visų gautų pajamų arba, jeigu turi visus pelno mokesčio perskaičiavimui reikalingus dokumentus, nuo veiklos Lietuvos Respublikoje apmokestinamojo pelno. (4 str. 4 d. 6 p. komentaras - pagal VMI prie FM 2012-09-17 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-7793) 7) išmokos už stebėtojų tarybos narių veiklą (4 str. 4 d. 7 p. - LR 2013 06 28 įstatymo Nr. XII-428 redakcija, įsigaliojo nuo 2014 01 01) Komentaras Lietuvos vieneto išmokėtos išmokos už stebėtojų tarybos narių veiklą užsienio vienetams yra pelno mokesčio prie pajamų šaltinio objektas, kuris apmokestinamas taikant PMĮ 5 str. 1 d. 2 punkte nustatytą mokesčio tarifą (15 proc.). Pajamų mokestį apskaičiuoja, išskaičiuoja ir į Lietuvos biudžetą sumoka išmokas išmokėjęs asmuo – Lietuvos vienetas PMĮ 37 straipsnyje nustatyta tvarka. (4 str. 4 d. 7 p. komentaras - pagal 2013-11-07 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-2)-RM-7141) 5. Tuo atveju, kai perleidžiama kompiuterio programa, šio straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatos taikomos, jei yra perleidžiamas ne autorių teisėmis apsaugotas daiktas, o kompiuterio programoje yra suteikiamos šios teisės: 1) teisė daryti kompiuterio programos kopijas, turint tikslą jas viešai platinti ar kitaip perduoti nuosavybėn, išnuomoti arba paskolinti, arba 2) teisė rengti išvestines kompiuterio programas, kurios remiasi autorių teisėmis apsaugota kompiuterio programa, arba 3) teisė viešai demonstruoti kompiuterio programą. (pagal pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. X-1697, 2008-07-14, Žin., 2008, Nr. 87-3457, taikoma apskaičiuojant 2009 metais pasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) Komentaras Kompiuterio programos sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 str. 18 dalyje. Kai užsienio vienetas ne per nuolatinę buveinę Lietuvos teritorijoje gauna atlyginimą už suteiktą teisę: - daryti kompiuterio programos kopijas, turint tikslą jas viešai platinti ar kitaip perduoti nuosavybėn, išnuomoti ar paskolinti (t.y., kai tokios kompiuterio programos kopijos nėra daromos paties Lietuvos vieneto reikmėms tenkinti, o skirtos tretiesiems asmenims), arba - naudojantis kompiuterio programa, kurios autoriaus teisės priklauso tam užsienio vienetui, rengti išvestines kompiuterio programas, kurios pačios yra autorių teisių objektas, arba - viešai demonstruoti kompiuterio programą, tai tokios jo pajamos apmokestinamos taikant PMĮ 5 str. 1 d. 2 punkte nustatytą mokesčio tarifą (10 proc.). Jeigu užsienio vienetas ne per nuolatinę buveinę Lietuvos vienetui suteikia su kompiuterio programa susijusias kitokias nei aukščiau išvardytas teises, arba parduoda jam kompiuterio programą (kartu suteikiant tam vienetui priklausiusias kompiuterio programos autoriaus teises ar ne), tai tokios jo pajamos neapmokestinamos. Pavyzdžiai: 1. Užsienio vienetas, neturintis nuolatinės buveinės Lietuvos Respublikos teritorijoje, pardavė Lietuvos vienetui kompiuterio programą ir sudarė sutartį, suteikiančią Lietuvos vienetui teisę daryti dešimt tos programos kopijų, naudojamų dešimtyje to vieneto darbo vietų. Vėliau buvo sudaryta papildoma sutartis, pagal kurią Lietuvos vienetui buvo suteikta teisė daryti dar penkias programos kopijas, naudojamas penkiose Lietuvos vieneto filialo darbo vietose. Lietuvos vienetas užsienio vienetui sumokėjo už kompiuterio programą ir už kiekvieną jos kopiją. Remiantis PMĮ 4 str. 5 dalimi, sumos, kurias Lietuvos vienetas sumokėjo užsienio vienetui už kompiuterio programą bei suteiktas teises, neapmokestinamos. 2. Lietuvos vienetas, užsiimantis prekyba kompiuteriais ir programine įranga, iš užsienio vieneto, neturinčio nuolatinės buveinės Lietuvos Respublikos teritorijoje, įsigijo kompiuterio programas kartu su licencijomis, patvirtinančiomis tų kompiuterio programų legalumą. Kompiuterio programos nebus naudojamos paties Lietuvos vieneto veikloje, o skirtos tik perpardavimui. Sumos, kurias Lietuvos vienetas sumoka užsienio vienetui už tokių programų įsigijimą neapmokestinamos, kadangi Lietuvos vienetui nėra suteikiama nei viena iš PMĮ 4 str. 5 dalyje nurodytų teisių. (4 str. 5 d. komentaras - pagal VMI prie FM 2009-09-08 raštą Nr. (18.-10-31-1)-R-8626) 6. Vieneto mokesčio bazė taip pat yra: 1) gauta parama, panaudota ne pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paramos paskirtį; (2005 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-456 redakcija, Žin., 2005, Nr. 153-5635; šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2006 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) Komentaras 1. PMĮ 4 str. 6 dalį nustatyta atskira pelno mokesčio bazė gautai paramai, panaudotai ne pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 61-1818; toliau - LPĮ) nustatytą paramos paskirtį. 2. Pagal LPĮ 10 straipsnį paramos gavėjai gautą paramą gali naudoti savo įstatuose ar nuostatuose arba religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų kanonuose, statutuose ir kitose normose numatytiems LPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytiems visuomenei naudingiems tikslams siekti, labdarai (jeigu jie pagal LPĮ turi teisę teikti labdarą). 3. Ne pagal paskirtį panaudota gauta parama būtų, pavyzdžiui, tokiais atvejais: 3.1. Kai gauta parama naudojama politinėms partijoms ar politinėms kompanijoms finansuoti bei politinių kampanijų dalyvių politinių kampanijų laikotarpiu atsiradusiems ar su politinėmis kampanijomis susijusiems skolos įsipareigojimams padengti (LPĮ 10 str.2.1 papunktis). Pelno nesiekiančių vienetų (toliau – PNV) iš rėmėjų gauta parama, panaudota politinėms partijoms ar politinėms kompanijoms finansuoti bei politinių kampanijų dalyvių politinių kampanijų laikotarpiu atsiradusiems ar su politinėmis kampanijomis susijusiems skolos įsipareigojimams padengti, priskiriama ne pagal paskirtį panaudotai paramai. Pavyzdys. Viešoji įstaiga, kurios įstatuose numatyta neformalaus ir pilietinio ugdymo veikla, iš paramos teikėjų gautą 20 000 Lt paramą panaudojo dviejų partijų kandidatų į vietos savivaldybės narius susitikimo su rinkėjais renginio organizavimui. Kadangi gauta parama panaudota su politine kompanija susijusio renginio organizavimui, visa panaudotoji paramos suma laikoma ne pagal LPĮ nustatytą paskirtį panaudota parama ir priskiriama pelno mokesčio bazei. 3.2. Kai gauta parama perduodama kaip įnašas juridiniam asmeniui, kurio dalyvis yra paramos gavėjas (LPĮ 10 str. 2. 2 papunktis). Jeigu PNV gautą paramą (lėšas ar turtą) perduoda kaip įnašą kitam vienetui, kurio dalyvis yra tas PNV arba jis tokiu dalyviu taptų perdavęs gautą paramą, tai gauta parama laikoma ne pagal paskirtį panaudota parama. Punkto nuostata reiškia, kad gauta parama negali būti naudojama investicinėje veikloje (steigiant vienetus, įsigyjant veikiančių vienetų akcijas). 3.3. Kai gauta parama panaudojama, teikiant labdarą ne LPĮ nustatyta tvarka. Pavyzdys. Akcinė bendrovė paramos ir labdaros fondui suteikė 45 000 Lt paramą. Paramos ir labdaros fondas dalį gautų lėšų panaudojo teikdamas labdarą akcinės bendrovės darbuotojams. Patikrinimo metu nustatyta, kad 20 000 Lt perduota fiziniams asmenims ne LPĮ 6 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl 20 000 Lt yra laikomi ne pagal LPĮ nustatytą paskirtį panaudota parama ir priskiriami pelno mokesčio bazei. 3.4. Gauta parama panaudojama, neatsižvelgiant į PNV veiklą reguliuojančiame įstatyme nustatytus apribojimus. PNV veiklą reguliuojančiuose įstatymuose gali būti nustatyti tam tikri veiklos apribojimai, į kuriuos atsižvelgiama ir kontroliuojant gautos paramos panaudojimą. Pvz., Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo (Žin., 2004, Nr. 25-745) 16 str. 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad asociacijai draudžiama pirkti prekes ir paslaugas už akivaizdžiai per didelę kainą, išskyrus atvejus, kai tokiu būdu yra suteikiama labdara asmeniui, kuris pagal LPĮ yra labdaros gavėjas. Todėl, nustačius, kad pažeidžiant minėtą apribojimą, ne komercinei veiklai skirtos prekės ar paslaugos buvo įsigytos už kaip parama gautas lėšas žymiai didesne, nei rinkos kaina, skirtumas tarp įsigijimo ir tikrosios rinkos kainos turi būti priskirtas ne pagal paskirtį panaudotai paramai. Pavyzdys. Viešoji įstaiga – sporto klubas, kurio įstatuose numatyta, kad pagrindinė veiklos kryptis yra automobilinio sporto propagavimas, už iš rėmėjų gautus pinigus iš fizinių asmenų nupirko 3 automobilius. Nustatyta, kad už vieną automobilį sumokėta 100 000 Lt, nors tokios pat markės ir tokių pat metų gamybos automobiliai komisinėje prekyboje parduodami už 40 000 Lt. Kadangi automobilis buvo įsigytas už akivaizdžiai per didelę kainą, skirtumas tarp įsigijimo kainos ir tikrosios rinkos kainos komisinėje prekyboje laikoma ne pagal LPĮ nustatytą paskirtį panaudota parama ir priskiriama pelno mokesčio bazei. 3.5. Parama panaudojama ne visuomenei naudingiems tikslams, nustatytiems LPĮ 3 str. 3 dalyje, tenkinti. Mokesčio bazei gali būti priskirta parama, panaudota ne visuomenei naudingiems tikslams, nustatytiems LPĮ 3 str. 3 dalyje, tenkinti. Pavyzdys. Fizinis asmuo įsteigė paramos ir labdaros fondą, kurio įstatuose numatyta materialiai padėti asmenims, sergantiems kraujagyslių ligomis. 2006 metais fondas organizavo lėšų, reikalingų sergančiojo operacijai atlikti, akciją ir jos metu iš rėmėjų šiam tikslui surinko 20 000 Lt paramos. Surinktos lėšos nebuvo perduotos sergančiajam ar apmokėjimui už operacijas, o išleistos pastato, kuriame įsikūręs fondas, tačiau nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui, remontui. Kadangi fondas surinktas lėšas panaudojo ne pagal jų rinkimo paskirtį, ir panaudojimas susijęs su steigėjo ekonomine nauda, surinktos paramos suma laikoma ne pagal LPĮ nustatytą paskirtį panaudota parama ir priskiriama pelno mokesčio bazei. 3.6. Pagal LPĮ 8 str. 2 dalies (2012 m. birželio 19 d. įstatymas Nr. XI-2077; Žin., 2012, Nr. 76-3926) nuostatas, išlaidų, kurias patiria paramos gavėjas, viešindamas informaciją apie paramos teikėją, suma neturi viršyti 10 procentų šio paramos teikėjo suteiktos paramos vertės. Nustatytą ribą viršijančios išlaidos nuo 2013 m. sausio 1 d. laikomos parama, panaudota ne pagal paramos paskirtį. Pavyzdys. Akcinė bendrovė 2013 metais suteikė 200 000 Lt paramą viešajai įstaigai. Paramos teikimo sutartyje buvo numatytas viešosios įstaigos įsipareigojimas sukurti filmuotą vaizdo klipą apie AB veiklą. Vaizdo įrašo sukūrimui viešoji įstaiga išleido 30 000 Lt. Išlaidos, patirtos viešinant informaciją apie paramos teikėją, viršijo 10 proc. paramos teikėjo suteiktos paramos vertės, todėl nustatytą ribą viršijanti 10 000 Lt (30 000 Lt - 20 000 Lt) suma laikoma ne pagal LPĮ nustatytą paskirtį panaudota parama ir priskiriama pelno mokesčio bazei pagal PMĮ 4 str. 6 dalies nuostatas. (4 str. 6 d. 1 p. komentaro 3.6 p. - pagal VMI prie FM 2012-12-13 raštą Nr. (32.42-31-1)-RM-6912) 2) iš vieno paramos teikėjo per mokestinį laikotarpį grynais pinigais gautos paramos dalis, viršijanti 250 minimalių gyvenimo lygių dydžio sumą. (2005 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-456 redakcija, Žin., 2005, Nr. 153-5635; šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2006 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) Komentaras 1. PNV pelno mokesčio bazei priskiriama grynais pinigais iš to paties paramos teikėjo per mokestinį laikotarpį gautos paramos dalis, viršijanti 250 minimalių gyvenimo lygių (toliau – MGL) sumą. Pavyzdys. Viešoji įstaiga iš akcinės bendrovės X 2006 metų kovo mėnesį gavo 12 000 Lt, gegužės mėnesį – 10 000 Lt, rugpjūčio mėnesį – 18 000 Lt ir spalio mėnesį – 15 000 Lt paramos grynais pinigais. Viso per mokestinį laikotarpį gauta 55 000 Lt paramos. Minimalus gyvenimo lygis – 125 Lt. Skirtumas tarp 250 MGL, t. y. 31 250 Lt (125 Lt x 250), ir suteiktos per metus paramos grynais pinigais – 55 000 Lt sudaro 23 750 Lt, kuris, vadovaujantis PMĮ 4 str. 6 dalimi, priskiriamas pelno mokesčio bazei. 2. Jeigu mokestiniame laikotarpyje pasikeičia MGL dydis, nustatant 250 MGL, apskaičiuojamas vidutinis aritmetinis tų metų MGL dydis ir dauginamas iš 250. Pavyzdys. Teisės aktu nustatyta, kad nuo atitinkamų metų rugpjūčio 1 dienos nustatomas 135 Lt MGL (iki šios datos MGL buvo 125 Lt). Vidutinis aritmetinis tų metų MGL yra 129,20 Lt (125 Lt x 7 mėn. + 135 x 5 mėn.)/12. Mokesčio bazei tokiu atveju priskiriama iš vieno paramos teikėjo per mokestinį laikotarpį grynais pinigais gauta suma, viršijanti 32 300 Lt (129,20 Lt x 250). 3. Pagal Mokėjimų įstatymo 2 str. 13 punktą (Žin., 1999, Nr. 97-7775; 2003, Nr. 61-2753) mokėjimas gali būti atliekamas grynaisiais pinigais arba negrynųjų pinigų pervedimu per pasirinktas kredito įstaigas. Remiantis šiomis nuostatomis, parama laikoma suteikta grynaisiais pinigais, jeigu pagal paramos gavėjo ir paramos teikėjo susitarimą grynieji pinigai įnešami į paramos gavėjo kasą ar į jo sąskaitą banke. 7. Šio straipsnio nuostatos netaikomos laivybos vieneto pajamoms iš tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusios veiklos, jei laivybos vieneto pasirinkimu pajamoms iš tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusios veiklos pagal šio Įstatymo 381 straipsnio nuostatas taikomas fiksuotas pelno mokestis. (pagal 2007 m. gegužės 3 d. įstatymo Nr. X-1110 redakciją, galiojo nuo 2007 05 19 iki 2017 06 09. Šios dalies nuostatos taikomo apskaičiuojant 2007 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) 7. Šio straipsnio nuostatos netaikomos laivybos vieneto pajamoms iš tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusios veiklos, jei laivybos vieneto pasirinkimu pajamoms iš tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusios veiklos pagal šio Įstatymo 381 straipsnio nuostatas taikomas fiksuotas pelno mokestis. (4 str. 7 d. - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.) Komentaras Jei laivybos vieneto pasirinkimu iš tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su tuo tiesiogiai susijusios veiklos apmokestinamos taikant fiksuotą pelno mokesčio tarifą, tokios pajamos nepriskiriamos pelno mokesčio bazei pagal šio straipsnio nuostatas. Tuo atveju, kai laivybos vienetas pasirinko pajamoms iš tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su tuo tiesiogiai susijusios veiklos taikyti fiksuotą pelno mokestį, tačiau uždirba pajamų iš veiklos, kuri nepriskiriama tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su tuo tiesiogiai susijusiai veiklai, tokios pajamos priskiriamos PMĮ 4 str. 1 dalies mokesčio bazei, nuo kurios apskaičiuojamas apmokestinamasis pelnas PMĮ 11 straipsnyje nustatyta tvarka. (4 str. 7 d. komentaras atnaujintas - pagal 2017-09-22 VMI prie FM raštą Nr. (32.42-31-1E) RM-29627) 5 straipsnis. Mokesčio tarifai 1. Taikomi šie pelno mokesčio tarifai: 1) Lietuvos vieneto, nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 15 procentų mokesčio tarifą, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita; Pastaba. 1 dalies 1 punkto nuostatos taikomos apskaičiuojant 2010 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį. (Pakeista pagal Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XI-539, 2009-12-09) 2) užsienio vienetų pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje, gautos ne per jų nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje, išvardytos šio Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 3 ir 5 punktuose, apmokestinamos be atskaitymų taikant 10 procentų mokesčio tarifą, o išvardytos šio Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 4, 6 ir 7 punktuose, - taikant 15 procentų mokesčio tarifą, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita. Užsienio vienetų, kurie yra įregistruoti ar kitaip organizuoti Europos ekonominės erdvės valstybėje arba valstybėje, su kuria sudaryta ir taikoma dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje, gautos ne per jų nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje, išvardytos šio Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1 punkte, neapmokestinamos. Užsienio vienetų, kurie nėra įregistruoti ar kitaip organizuoti Europos ekonominės erdvės valstybėje arba valstybėje, su kuria sudaryta ir taikoma dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje, gautos ne per jų nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje, išvardytos šio Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1 punkte, apmokestinamos be atskaitymų taikant 10 procentų mokesčio tarifą; (pakeista pagal 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 5 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-540, nuostatos galioja nuo 2009-12-28) Komentaras 1. Užsienio vieneto pajamos apmokestinamos prie pajamų šaltinio be atskaitymų (užsienio vienetas turi teisę kreiptis į vietos mokesčio administratorių, kurio veiklos teritorijoje yra įregistruotas dėl apskaičiuoto ir sumokėto pelno mokesčio už Lietuvos Respublikoje vykdomą atlikėjų ir sporto veiklą ir (arba) parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn turtą perskaičiavimo. Žr. PMĮ 54 straipsnio komentarą) taikant 15 proc. mokesčio tarifą, jeigu: - tokias pajamas jis gauna ne per savo nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje ir - tokios pajamos yra išvardytos PMĮ 4 str. 4 dalies 4, 6 ir 7 punktuose (t. y. pajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje, pajamos už Lietuvos Respublikoje vykdomą atlikėjų ir sporto veiklą; metinės išmokos (tantjemos) už stebėtojų tarybos narių veiklą). 2. Užsienio vieneto pajamos apmokestinamos prie pajamų šaltinio be atskaitymų taikant 10 proc. mokesčio tarifą, jeigu: - tokias pajamas jis gauna ne per savo nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje ir - tokios pajamos yra išvardytos PMĮ 4 str. 4 dalies 3 ir 5 punktuose (t.y. honorarai, kompensacijų už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą pajamos). 3. Užsienio vieneto gaunamos palūkanos yra apmokestinamos prie pajamų šaltinio be atskaitymų taikant 10 proc. mokesčio tarifą, jeigu: - tokias pajamas jis gauna ne per savo nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje ir - užsienio vienetas nėra įregistruotas ar kitaip organizuotas Europos ekonominės erdvės valstybėje arba valstybėje, su kuria sudaryta ir taikoma dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis. 4. Užsienio vieneto gaunamos palūkanos neapmokestinamos mokesčiu prie pajamų šaltinio, jeigu: - tokias pajamas jis gauna ne per savo nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje ir - užsienio vienetas yra įregistruotas ar kitaip organizuotas Europos ekonominės erdvės valstybėje arba valstybėje, su kuria sudaryta ir taikoma dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis. 5. Tuo atveju, jei Lietuvos vienetas išmoka palūkanas Europos ekonominės erdvės valstybėse arba valstybėse, su kuriomis sudarytos ir taikomos dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys, įregistruotiems užsienio vienetams per jų rezidavimo šalyse įsisteigusius tarpininkus, t. y. bankus ar finansų maklerių įmones, tai toks vienetas gali neapmokestinti palūkanų tik tuo atveju, jei jis turi užsienio tarpininkų pateiktą sąrašą su atskleistais faktiškaisiais palūkanų savininkais bei turi aiškią, nedviprasmišką, su šias pajamas gaunančiais užsienio vienetais susijusią informaciją: užsienio vieneto (palūkanų gavėjo) pavadinimas, identifikacinis numeris, adresas, valstybė, kurioje šis vienetas yra registruotas ar kitaip organizuotas. Tuo atveju, jei Lietuvos vienetas išmoka palūkanas tarpininkui ir neturi įrodymų apie palūkanų gavėjus, tai toks vienetas nuo išmokamų palūkanų privalo išskaityti 10 proc. pelno mokestį bei jį sumokėti į biudžetą. 6. Vadovaujantis PMĮ 2 straipsnio 2 dalimi, užsienio vienetas - tai užsienio valstybės juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie įsteigti arba kitokiu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus, taip pat bet kuris kitas užsienyje įsteigtas, įkurtas ar kitaip organizuotas apmokestinamasis vienetas. Todėl tuo atveju, kai palūkanos mokamos užsienio vieneto nuolatinei buveinei, kuri yra Europos ekonominės erdvės valstybėje, arba valstybėje, su kuria sudaryta ir taikoma dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, o toks užsienio vienetas yra įregistruotas ar kitaip organizuotas valstybėje, kuri nėra Europos ekonominės erdvės valstybė, ir su šia valstybe nėra sudaryta ir taikoma dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, tokios palūkanos yra apmokestinamos prie pajamų šaltinio, taikant 10 proc. mokesčio tarifą. (Pakeista ir papildyta pagal VMI prie FM 2011-01-24 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-866) 3) pajamos iš paskirstytojo pelno apmokestinamos taikant 15 procentų mokesčio tarifą. (Pakeista pagal 2009-12-09 d. Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XI-539, taikoma apskaičiuojant 2010 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį) 4) gauta parama, panaudota ne pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paramos paskirtį, taip pat iš vieno paramos teikėjo per mokestinį laikotarpį grynais pinigais gautos paramos dalis, viršijanti 250 MGL dydžio sumą, apmokestinama be atskaitymų, taikant 15 procentų mokesčio tarifą. (Pakeista pagal Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XI-539, taikoma apskaičiuojant 2010 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį) 2. Vienetų (išskyrus pelno nesiekiančių), kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 300 000 eurų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 5 procentų mokesčio tarifą, išskyrus atvejus, nustatytus šio straipsnio 3 dalyje; (2014 m. rugsėjo 23 d. įstatymo Nr. XI-1131 redakcija, šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2015 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį) Komentaras 1. Apmokestinti 2015 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną 5 proc. mokesčio tarifu vienetai gali tuo atveju, jei tie vienetai atitinka 3 sąlygas: -vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius ne didesnis kaip 10 žmonių, t. y. mažiau arba lygus 10); -mokestinio laikotarpio pajamos ne didesnės kaip 300 000 Eur; -vienetas neatitinka PMĮ 5 str. 3 dalyje nustatytų sąlygų. Vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius turi būti apvalinamas iki sveikų skaičių, pavyzdžiui, jeigu vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius apskaičiuojamas 10.50, tai šis skaičius apvalinamas iki sveikų skaičių, t.y. sudaro 11 žmonių ir atitinkamai laikoma, kad netenkinama šioje dalyje nustatyta sąlyga. 1 pavyzdys. Pastaba. Pavyzdyje mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais. J. Jonaičio individualios įmonės 2015 metų rodikliai atitinka PMĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas: - įmonės mokestinio laikotarpio pajamos – 250 000 Eur (neviršija 300 000 Eur), - įmonės vidutinis sąrašuose esantis darbuotojų skaičius - 8 darbuotojai, - įmonė neatitinka PMĮ 5 str. 3 dalyje nustatytų sąlygų. Atsižvelgiant į tai, kad J. Jonaičio individuali įmonė atitinka visas 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 sąlygas, todėl ši įmonė gali 2015 metų apmokestinamąjį pelną apmokestinti 5 proc. pelno mokesčio tarifu. 2 pavyzdys. 2015 metų rugsėjo mėnesį įsteigta mažoji bendrija, kurios 2015 metų rodikliai: - mokestinio laikotarpio pajamos – 200 000 Eur (neviršija 300 000 Eur); - vidutinis sąrašuose esantis darbuotojų skaičius - 11 darbuotojų (viršija 10 darbuotojų), - neatitinka PMĮ 5 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų. Atsižvelgiant į tai, kad mažoji bendrija neatitinka visų 5 str. 2 dalyje nustatytų 3 sąlygų (vidutinis sąrašuose esantis darbuotojų skaičius - 11 darbuotojų), todėl mažoji bendrija negali 2015 metų apmokestinamąjį pelną apmokestinti 5 proc. pelno mokesčio tarifu. (5 str. 2 d. komentaro 1 p. - pagal VMI prie FM 2015-07-07 raštą Nr. (18.10-31-1)-RM-15026) 2. PMĮ 5 straipsnio 2 dalies nuostatos taikomos ir žemės ūkio veiklą vykdantiems vienetams, jeigu negali būti taikomos PMĮ 5 str. 6 dalies nuostatos. 3. PMĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta pelno mokesčio lengvata netaikoma pelno nesiekiantiems vienetams. 4. Vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius apskaičiuojamas pagal 2002 m. gegužės 15 d. finansų ministro įsakymą Nr. 134 „Dėl Vidutinio metų sąrašinio darbuotojų skaičiaus apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“. 5. Pagal PMĮ 6 straipsnio nuostatas mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais arba vietos mokesčių administratoriaus leidimu jis nustatomas kitoks, bet lygus 12 mėnesių. Šio mokestinio laikotarpio pajamos turi būti ne didesnės 300 000 Eur. Tais atvejais, kai pirmasis mokestinis laikotarpis trumpesnis negu 12 mėnesių (pvz., vienetas įsiregistravo mokesčio mokėtoju ir pradėjo veiklą nuo kalendorinių metų birželio 1 d.), tai to pirmojo mokestinio laikotarpio pajamos taip pat turi būti ne didesnės negu 300 000 Eur. Skaičiuojant, ar pajamos nėra didesnės už šią sumą, atsižvelgiama į visas pajamas, t. y. ir į tas, kurios, vadovaujantis PMĮ 12 straipsniu, priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Tuo atveju, jeigu vienetas vykdo veiklą per nuolatinę buveinę kitoje užsienio valstybėje, tai nustatant, ar vieneto mokestinio laikotarpio pajamos yra ne didesnės negu 300 000 Eur suma, turi būti skaičiuojamos visos Lietuvos vieneto pajamos bei per nuolatinę buveinę, įskaitant nuolatinę buveinę, kurios pajamos pagal PMĮ 4 straipsnio 1 dalį į mokesčio bazę neįtraukiamos, užsienyje uždirbtos pajamos, išskyrus gautus dividendus. Jeigu šią lengvatą taiko užsienio vieneto nuolatinė buveinė Lietuvoje, tai turi būti skaičiuojamos visos užsienio vieneto pajamos, įskaitant nuolatinės buveinės pajamas uždirbtas Lietuvoje. Pažymėtina, kad į pajamų ribos skaičiavimą neįtraukiami iš Lietuvos ir užsienio vienetų gauti dividendai. (5 str. 2 d. komentaro 5 p. - pagal VMI prie FM 2015-07-07 raštą Nr. (18.10-31-1)-RM-15026) 6. Trečiosios sąlygos nuostatos paaiškintos PMĮ 5 str. 3 dalies komentare. (5 str. 2 d. komentaro 6 p. - pagal VMI prie FM 2012-10-09 raštą Nr. (18.9-31-1)-R-8364) 3. Šio straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos: (pagal 2003 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-1659 redakciją; taikoma apskaičiuojant 2002 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) 1) vienetams (individualioms (personalinėms) įmonėms), kurių dalyvis ar jo šeimos nariai yra ir kitų vienetų (individualių (personalinių) įmonių) dalyviai; Komentaras 1. Ši punkto nuostata taikoma tik toms individualioms įmonėms, kurių savininkai ar jų šeimos nariai yra ir kitų individualių įmonių savininkai. Vadinasi, tokios individualios įmonės, kurių savininkai ar jų šeimos nariai yra ir kitų individualių įmonių savininkai, negali individualios įmonės apmokestinamąjį pelną apmokestinti taikant 5 proc. pelno mokesčio tarifą. 2. PMĮ nenustatyta šeimos narių sąvoka, todėl šiuo atveju pagal PMĮ 2 straipsnio 41 dalį reikia vadovautis Civiliniu kodeksu. Civilinio kodekso trečiojoje knygoje ,,Šeimos teisė“ nėra bendro šeimos narių sąvokos apibrėžimo, todėl šiuo atveju būtina atsižvelgti į teisinio reguliavimo tikslą ir reguliuojamų santykių ypatumus, nustatančius nario ryšį su šeima. Apibrėžiant dalyvio šeimos narius yra privalomos tokios sąlygos: giminystės ryšys ir (arba) gyvenimas kartu su dalyviu ir bendro ūkio tvarkymas. Atsižvelgiant į tai, dalyvio šeimos narys yra kartu gyvenantis sutuoktinis (sugyventinis), jų vaikai, pilnamečių vaikų sutuoktiniai (sugyventiniai), tėvai, vaikaičiai, jei jie kartu gyvena ir turi bendrą ūkį. 3. PMĮ 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta vieneto dalyvio sąvoka. Vieneto dalyvis apibrėžiamas kaip asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į vieneto turtą, arba asmuo, kuris neišsaugo nuosavybės teisių į vieneto turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (arba) pareigų, susijusių su vienetu. 1 pavyzdys. Individualios įmonės X 2015 mokestinių metų rodikliai atitiko PMĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, t. y. šios įmonės pajamos per mokestinį laikotarpį sudarė 150 000 Eur, įmonės vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius buvo 5 darbuotojai. Tačiau įmonės X savininko žmona turi individualią įmonę, ji yra tos įmonės savininkė. Atsižvelgiant į tai, individuali įmonė X ir žmonos individuali įmonė, nors ir atitinka PMĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, apmokestindamos 2015 mokestinių metų apmokestinamąjį pelną, negali taikyti PMĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatyto 5 proc. lengvatinio pelno mokesčio tarifo, nes jos atitinka PMĮ 5 straipsnio 3 d. 1 punkto nuostatas. 2 pavyzdys. Individualios įmonės X 2015 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio pajamos 100 000 Eur, ir įmonės vidutinis sąrašuose esantis darbuotojų skaičius yra 8 darbuotojai. Tačiau šios individualios įmonės savininko kartu gyvenantis sūnus turi individualią įmonę ir jis yra tos įmonės savininkas. 2015 m. liepos mėn. sūnaus individuali įmonė yra likviduota. Atsižvelgiant į tai, kad 2015 metais prasidėjusį mokestinį laikotarpį sūnaus individuali įmonė likviduota, todėl individuali įmonė X, apmokestindama 2015 mokestinių metų apmokestinamąjį pelną, gali taikyti 5 proc. pelno mokesčio tarifą, jeigu neatitinka kitų PMĮ 5 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų. (5 str. 3 d. 1 p. komentaro pvz. - pagal VMI prie FM 2015-07-07 raštą Nr. (18.10-31-1)-RM-15026) 2) vienetams (individualioms (personalinėms) įmonėms), kurių dalyvis ir (arba) jo šeimos nariai paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų) kituose vienetuose, ir vienetams, kuriuose vieneto (individualios (personalinės) įmonės) dalyvis ir (arba) jo šeimos nariai paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų); Komentaras 1. Ši punkto nuostata taikoma toms individualioms įmonėms, kurių savininkas ir (arba) jo šeimos nariai paskutinę mokestinio laikotarpio dieną kitame vienete valdo daugiau kaip 50 proc., t. y. 50,01 proc. ir daugiau, akcijų (dalių, pajų). Tos individualios įmonės, kurios atitinka šią sąlygą, negali taikyti PMĮ 5 straipsnio 2 dalies nuostatų, t.y. negali apmokestinamąjį pelną apmokestinti taikant 5 proc. pelno mokesčio tarifą. Taip pat PMĮ 5 straipsnio 2 dalies nuostatų negali taikyti vienetai, kurių dalyvis, esantis individualios įmonės savininkas, ir (arba) jo šeimos nariai paskutinę mokestinio laikotarpio dieną tame vienete valdo daugiau kaip 50 proc., t. y. 50,01 proc. ir daugiau, akcijų (dalių, pajų). 1 pavyzdys. 2015 metais individualios įmonės X mokestinio laikotarpio pajamos 50 000 Eur; samdomų darbuotojų įmonė neturi. Įmonės X savininko šeimos nariai nėra kitų individualių įmonių savininkai, tačiau pats įmonės savininkas paskutinę 2015 metų mokestinio laikotarpio dieną valdo UAB Y 55 proc. akcijų. Atsižvelgiant į tai, kad individualios įmonės X savininko kitame vienete turimos akcijos viršija 50 proc., todėl individuali įmonė negali apmokestinamojo pelno apmokestinti taikant 5 proc. pelno mokesčio tarifą ir UAB Y, nors jei ir atitinka PMĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, negali apmokestinamojo pelno apmokestinti, taikant 5 proc. pelno mokesčio tarifą. 2 pavyzdys. 2015 metais UAB X mokestinio laikotarpio pajamos sudarė 75 000 eurų (nebuvo didesnės už 300 000 Eur); vidutinis sąrašuose esantis darbuotojų skaičius 8 darbuotojai. UAB X akcininkas Y paskutinę 2015 metų mokestinio laikotarpio dieną valdo UAB X 70 proc. akcijų, t. y. daugiau kaip 50 proc., o jo žmona turi individualią įmonę ir yra tos įmonės savininkė. Atsižvelgiant į tai, kad UAB X akcininko Y šeimos narys, t. y. jo žmona turi individualią įmonę, UAB X negali apmokestinamojo pelno apmokestinti, taikant 5 proc. pelno mokesčio tarifą. Taip pat kadangi individualios įmonės savininkės (žmonos) šeimos nario turimos akcijos UAB X viršija 50 proc., žmonos individuali įmonė, nors ir atitikdama PMĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, taip pat negali apmokestinamojo pelno apmokestinti, taikant 5 proc. pelno mokesčio tarifą. 3 pavyzdys. Individualios įmonės Y 2015 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio pajamos 240 000 Eur, ir įmonės vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius yra 8 darbuotojai. Tačiau šios individualios įmonės savininkas yra viešosios įstaigos (pelno nesiekiančios organizacijos) steigėjas ir vienintelis šios įstaigos dalininkas. Atsižvelgiant į tai, kad 2015 metais prasidėjusį mokestinį laikotarpį individualios įmonės savininkui priklauso 100 proc. viešosios įstaigos dalininko kapitalo, ši individuali įmonė Y, apmokestindama 2015 mokestinių metų apmokestinamąjį pelną, negali taikyti PMĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatyto 5 proc. pelno mokesčio tarifo. 4 pavyzdys. Individualios įmonės savininkui priklauso UAB X 50 proc. akcijų. Likusias 50 proc. UAB X akcijų valdo kartu gyvenanti individualios įmonės savininko duktė. UAB X ir individuali įmonė negali apmokestinamojo pelno apmokestinti, taikant 5 proc. pelno mokesčio tarifą, nes atitinka PMĮ 5 straipsnio 3 d. 2 punkto kriterijus. (5 str. 3 d. 2 p. komentaro 1-4 pvz. - pagal VMI prie FM 2015-07-07 raštą Nr. (18.10-31-1)-RM15026) 3) vienetams, kuriuose tas pats dalyvis paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų); Komentaras 1. Šio punkto nuostata taikoma tiems vienetams, kuriuose tas pats dalyvis (akcininkas, narys ar pajininkas) paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 proc., t. y. 50,01 proc. ir daugiau, akcijų (dalių, pajų). Vienetai, atitinkantys šią sąlygą, negali apmokestinamojo pelno apmokestinti, taikant 5 procentų tarifą. 1 pavyzdys. 2015 metais UAB X vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius - 6 žmonės, pajamos – 30 000 Eur. Tačiau UAB X akcininkas A paskutinę 2015 metų mokestinio laikotarpio dieną valdo 52 proc. UAB X akcijų ir 60 proc. UAB Y akcijų. Atsižvelgiant į tai, kad tas pats UAB X ir UAB Y akcininkas A paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 proc. akcijų, UAB X ir UAB Y, nors ir atitinka PMĮ 5 str. 2 dalyje nustatytus kriterijus, negali 2015 metų apmokestinamojo pelno apmokestinti 5 proc. pelno mokesčio tarifu. Tų metų apmokestinamajam pelnui turi būti taikomas 15 proc. pelno mokesčio tarifas. 2 pavyzdys. 2015 metais UAB X vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius - 3 žmonės, pajamos – 45 000 Eur. Tačiau UAB X akcininkas A paskutinę 2015 metų mokestinio laikotarpio dieną valdo 100 proc. UAB X akcijų ir 50 proc. UAB Y akcijų. Akcininkas A ir jo šeimos nariai nėra individualių įmonių savininkai. Kadangi tas pats UAB X ir UAB Y akcininkas A paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo ne daugiau kaip 50 proc. akcijų, UAB X ir UAB Y, jei atitinka PMĮ 5 straipsnyje 2 dalyje nustatytus kriterijus, gali 2015 metų apmokestinamąjį pelną apmokestinti 5 proc. pelno mokesčio tarifu. 3 pavyzdys. 2015 metais rugsėjo mėnesį įsteigiama mažoji bendrija, kurios nariais yra gyventojai A ir B. Įnašai kiekvieno gyventojo į mažąją bendriją bus to paties dydžio (lygūs) – t. y. po 50 proc. Taip pat gyventojas A paskutinę 2015 metų mokestinio laikotarpio dieną valdo 51 proc. UAB X akcijų. Tiek mažojoje bendrijoje, tiek UAB X vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 300 000 Eur. Kadangi gyventojas A nevaldo daugiau kaip 50 proc. įnašų į mažąją bendriją, tų metų mažosios bendrijos ir UAB X apmokestinamajam pelnui gali būti taikomas 5 proc. pelno mokesčio tarifas. 4 pavyzdys. UAB A yra tikrosios ūkinės bendrijos dalyvis, kurio įnašas į tikrąją ūkinę bendriją yra 60 proc. visų įnašų sumos. UAB A taip pat paskutinę 2015 metų mokestinio laikotarpio dieną valdo 90 proc. UAB X akcijų. Ir tikrojoje ūkinėje bendrijoje, ir UAB X vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 300 000 Eur. Kadangi tas pats UAB A paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 proc. UAB X akcijų ir tikrosios ūkinės bendrijos įnašų, tikroji ūkinė bendrija ir UAB X negali apmokestinamąjį pelną apmokestinti 5 proc. pelno mokesčio tarifu. 2015 metų apmokestinamajam pelnui turi būti taikomas 15 proc. pelno mokesčio tarifas. (5 str. 3 d. 3 p. komentaro 1-4 pvz. - pagal VMI prie FM 2015-07-07 raštą Nr. (18.10-31-1)-RM15026) 4) vienetams, kuriuose tie patys dalyviai kartu paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų). Komentaras 1. Šio punkto nuostata taikoma tiems vienetams, kuriuose tie patys dalyviai (akcininkai, nariai ar pajininkai) paskutinę mokestinio laikotarpio dieną kartu valdo daugiau kaip 50 proc., t.y. 50,01 proc. ir daugiau, akcijų (dalių, pajų). Vienetai, atitinkantys šią sąlygą, taip pat negali apmokestinamojo pelno apmokestinti, taikant 5 procentų tarifą. 1 pavyzdys. 2015 metais UAB X vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius ne didesnis kaip 10 žmonių, UAB X metinės pajamos ne didesnės kaip 300 000 Eur, tačiau du UAB X dalyviai (akcininkai) paskutinę 2015 metų mokestinio laikotarpio dieną kartu valdo 50 proc. UAB X akcijų ir 50 proc. akcijų kitoje UAB Y. Atsižvelgiant į tai, kad UAB X du dalyviai kartu valdo ne daugiau kaip 50 proc. akcijų kitame vienete, t. y. neatitinka PMĮ 5 straipsnio 3 d. 4 punkte nustatytų kriterijų, todėl UAB X gali apmokestinamąjį pelną apmokestinti 5 proc. pelno mokesčio tarifu. 2 pavyzdys. 2015 metais UAB X vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius nėra didesnis kaip 10 žmonių, šios UAB X metinės pajamos nėra didesnės kaip 300 000 Eur, tačiau du UAB X akcininkai A ir B paskutinę 2015 metų mokestinio laikotarpio dieną valdo po 30 proc. UAB X akcijų ir po 40 proc. UAB Y akcijų. Atsižvelgiant į tai, kad paskutinę mokestinio laikotarpio dieną abu akcininkai kartu valdo daugiau kaip 50 proc. akcijų, UAB X ir UAB Y, nors ir atitinka PMĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, negali 2015 metų apmokestinamojo pelno apmokestinti 5 proc. pelno mokesčio tarifu. Tų metų apmokestinamajam pelnui turi būti taikomas 15 proc. pelno mokesčio tarifas. 3 pavyzdys. UAB A 100 proc. akcijų valdo vyras, kurio sugyventinė turi UAB B 100 proc. akcijų. Kadangi dalyviai valdo tik po vieną juridinį asmenį (vyras valdo tik UAB A, o sugyventinė – tik UAB B), tiek UAB A, tiek UAB B gali taikyti 5 proc. pelno mokesčio tarifą, jei šios bendrovės atitinka PMĮ 5 straipsnio 2 dalies kriterijus. 4 pavyzdys. 2015 metais įkuriama mažoji bendrija. Mažoji bendrija turės du narius – gyventoją A ir B (įnašų dalys lygios – t. y. po 50 proc.). Tačiau gyventojas A kartu su gyventoju B paskutinę 2015 metų mokestinio laikotarpio dieną kartu valdo 70 proc. akcijų UAB X. Atsižvelgiant į tai, kad paskutinę mokestinio laikotarpio dieną abu akcininkai kartu valdo daugiau kaip 50 proc. akcijų, UAB X ir jiems kartu priklauso 100 proc. įnašų mažosios bendrijos, nors ir atitikdama PMĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, mažoji bendrija ir UAB X negali 2015 metų apmokestinamojo pelno apmokestinti 5 proc. pelno mokesčio tarifu. 5 pavyzdys. Tikrosios ūkinės bendrijos dalyviai yra gyventojai A ir B, kurių įnašų dalys lygios – t. y. po 50 proc. Gyventojai A ir B kartu paskutinę 2015 metų mokestinio laikotarpio dieną kartu valdo 50 proc. UAB X akcijų. Ir UAB X, ir tikroji ūkinė bendrija atitinka PMĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Atsižvelgiant į tai, kad paskutinę mokestinio laikotarpio dieną abu akcininkai kartu valdo ne daugiau kaip 50 proc. akcijų UAB X, nors jiems kartu priklauso 100 proc. įnašų tikrosios ūkinės bendrijos, tikroji ūkinė bendrija ir UAB X gali 2015 metų apmokestinamąjį pelną apmokestinti 5 proc. pelno mokesčio tarifu. 6 pavyzdys. Mažoji bendrija X turi du narius gyventoją A ir B (įnašų dalys lygios – t. y. po 50 proc.), tačiau gyventojai A ir B taip pat yra mažosios bendrijos Y nariai, kurių įnašų dalys taip pat lygios – t. y. po 50 proc. Mažoji bendrija X ir mažoji bendrija Y atitinka PMĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad gyventojai A ir B kartu paskutinę 2015 metų mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 proc. mažosios bendrijos X ir mažosios bendrijos Y įnašų, mažosios bendrijos X ir mažosios bendrijos Y apmokestinamojo pelno negalima apmokestinti 5 proc. pelno mokesčio tarifu. (5 str. 3 d. 4 p. komentaro 1-6 pvz. - pagal VMI prie FM 2015-07-07 raštą Nr. (18.10-31-1)-RM-15026) 4. Pelno nesiekiančių vienetų, kurių mokestinio laikotarpio pajamos iš ūkinės komercinės veiklos neviršija 300 000 eurų, apmokestinamojo pelno dalis, atitinkanti 7 250 eurų sumą, apmokestinama taikant 0 procentų mokesčio tarifą, o likusi apmokestinamojo pelno dalis – taikant 15 procentų mokesčio tarifą. Pelno nesiekiančių vienetų ūkinės komercinės veiklos pajamoms nepriskiriamos pajamos, kurios tiesiogiai skiriamos tenkinant viešuosius interesus vykdomai veiklai finansuoti. (2014 m. rugsėjo 23 d. įstatymo Nr. XI-1131 redakcija, šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2015 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį) Komentaras 1. Pagal PMĮ 2 straipsnio 5 d. nuostatas, pelno nesiekiantis vienetas - vienetas, kurio veiklos tikslas nėra pelno siekimas ir kuris pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus gauto pelno neturi teisės skirstyti savo steigėjams ir (arba) dalyviams (žr. PMĮ 2 straipsnio 5 dalies komentarą). Todėl komentuojamos dalies nuostatos taikomos tik šiuos kriterijus atitinkantiems vienetams. 2. Pelno nesiekiantys vienetai pelno mokestį moka tik nuo ūkinės komercinės veiklos pajamų. Jeigu pelno nesiekiančio vieneto ūkinės komercinės veiklos pajamos per mokestinį laikotarpį neviršija 300 000 Eur, tai toks vienetas apmokestinamąjį pelną apmokestina taip: - 7 250 Eur per mokestinį laikotarpį apskaičiuoto apmokestinamojo pelno dalį - taikant 0 procentų mokesčio tarifą, o - likusią apskaičiuoto apmokestinamojo pelno dalį – taikant 15 procentų mokesčio tarifą. Jeigu ūkinės komercinės veiklos pajamos didesnės kaip 300 000 Eur, visas apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 15 procentų pelno mokesčio tarifą. Apskaičiuojant pajamų ribą, kurios neviršijant taikoma ši lengvata, neatsižvelgiama į mokestinio laikotarpio trukmę. t. y., tais atvejais, kai pelno nesiekiančio vieneto mokestinis laikotarpis trumpesnis negu 12 mėnesių (pvz., vienetas įsiregistravo mokesčio mokėtoju ir pradėjo veiklą nuo kalendorinių metų birželio 1 d.), lengvata vis tiek taikoma, jei tokio mokestinio laikotarpio pajamos iš ūkinės komercinės veiklos yra ne didesnės negu 300 000 Eur. (5 str. 4 d. komentaro 2 p. - pagal VMI prie FM 2015-07-07 raštą Nr. (18.10-31-1)-RM-15026) 3. Pelno nesiekiančių vienetų ūkinės komercinės veiklos pajamoms priskiriamos pajamos, uždirbtos pardavus prekes ar kitą turtą, suteikus apmokamas paslaugas, ir kitos ūkinės komercinės veiklos pajamos, įskaitant pajamas, uždirbtas tenkinant viešąjį interesą, pvz.: - pajamos už parduotas prekes, atsargas ir ilgalaikį turtą; - kaip parama gautų materialinių vertybių pardavimo pajamos, išskyrus atvejus, kai jos parduodamos paramos ar labdaros renginiuose; - pajamos už suteiktas mokamas paslaugas (už paskaitas, išleistus leidinius, pravestus mokamus renginius, mokamas sveikatos priežiūros bei švietimo paslaugas ir pan.); - turto nuomos pajamos; - pajamos už suteiktas reklamos paslaugas; - palūkanų pajamos už banke laikomas lėšas, jeigu mokestiniu laikotarpiu pelno nesiekianti organizacija turi ir kitų ūkinės komercinės veiklos pajamų; - pajamos už parduotus vertybinius popierius; - valiutų kursų pasikeitimo teigiama įtaka, jeigu tokios pajamos atsiranda dėl ūkinių operacijų, susijusių su ūkinės komercinės veiklos pajamų uždirbimu; - mokslinių tiriamųjų darbų pajamos; - kitos pajamos, jeigu jos nepriskiriamos įstatuose nustatytų tikslų finansavimui. Pelno nesiekiančių organizacijų ūkinės komercinės veiklos pajamoms priskiriamos tiesiogiai iš tos ūkinės komercinės veiklos uždirbtos ir (arba) gautos pajamos, todėl, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, leidžiamiems atskaitymams ir ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriamos tik ūkinės komercinės veiklos pajamoms tenkančios sąnaudos (leidžiami ir ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai), vadinasi pelno nesiekiančio vieneto apskaita turi būti tvarkoma taip, kad ji teiktų pakankamą informaciją pelno mokesčiui apskaičiuoti. Kai sąnaudos susijusios tiek su pelno nesiekiančios organizacijos ūkine komercine veikla, tiek ir su šios organizacijos įstatuose numatytų visuomenei naudingų tikslų įgyvendinimu kai būna panaudojamos gautos finansavimo lėšos, sąnaudų dalis, tenkanti ūkinės komercinės veiklos pajamoms, leidžiamiems atskaitymams priskiriama, jeigu minėta organizacija gali pateikti tokių sąnaudų dalies pagrįstumą. Ūkinei komercinei veiklai tenkanti sąnaudų dalis nustatoma pagal pačios pelno nesiekiančios organizacijos apskaitos politikoje nusistatytą tvarką. 4. Pelno nesiekiančių vienetų ūkinės komercinės veiklos pajamoms nepriskiriama valstybės ir savivaldybės biudžeto, Europos Sąjungos, Lietuvos ir užsienio paramos fondų arba kitų asmenų parama, tikslinės lėšos ir (arba) materialinė pagalba, kuri naudojama pelno nesiekiančio vieneto įstatuose nustatytų tikslų įgyvendinimo finansavimui. Pelno nesiekiančio vieneto finansavimą sudaro: - dotacijos, neatlyginamai gavus turtą, arba lėšos, skirtos tokio turto įsigijimui; - tiksliniai įnašai, skirti apibrėžtiems tikslams įgyvendinti, pvz., daugiabučių namų savininkų bendrijų butų savininkų įnašai namo remontui bei renovacijai. Tiksliniam finansavimui taip pat priskiriama parama, gauta konkrečiai programai vykdyti; - nario mokesčiai. Stojamųjų įnašų ir nario mokesčio dydį bei mokėjimo tvarką nustato visuotinis narių susirinkimas (konferencija, suvažiavimas) ir šį savo sprendimą įformina protokolu; - švietimo įstaigų iš biudžeto gautas finansavimas (mokinio krepšelis, steigėjo skiriamas tikslinis finansavimas). Per mokestinį laikotarpį nepanaudotas finansavimo likutis nepriskiriamas mokestinio laikotarpio ūkinės komercinės veiklos pajamoms, o perkeliamas į kitus mokestinius laikotarpius, tolimesniam pelno nesiekiančio vieneto įstatuose nustatytų tikslų įgyvendinimo finansavimui. Paramos gavėjo statusą įgijusių pelno nesiekiančių vienetų ūkinės komercinės veiklos pajamoms taip pat nepriskiriama juridinių ar fizinių asmenų suteikta parama. Pagal LPĮ 10 straipsnį paramos gavėjai gautą paramą gali naudoti savo įstatuose ar nuostatuose arba religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų kanonuose, statutuose ir kitose normose numatytiems LPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytiems visuomenei naudingiems tikslams, labdarai (jeigu jie pagal LPĮ turi teisę teikti labdarą). Labdaros ir paramos fondo gautos paramos panaudojimas neliečiamajam kapitalui formuoti, neliečiamojo kapitalo valdymui, neliečiamojo kapitalo investavimo gautų pajamų panaudojimas Labdaros ir paramos fondų įstatymo nustatyta tvarka labdaros ir paramos fondo įstatuose numatytiems visuomenei naudingiems laikomas paramos panaudojimu pagal LPĮ nustatytą paramos paskirtį. Jeigu, vadovaujantis LPĮ 15 straipsnio 3 dalimi, paramos gavėjo statusas panaikinamas, tai nepanaudotas paramos likutis priskiriamas pelno nesiekiančio vieneto apmokestinamosioms pajamoms tą mokestinį laikotarpį, kurį paramos gavėjo statusas panaikinamas. 5. Apskaičiuojant 2010 metų ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną, pelno nesiekiančių vienetų ūkinės komercinės veiklos pajamoms nepriskiriamos pajamos, kurios tiesiogiai skiriamos tenkinant viešuosius interesus vykdomai veiklai finansuoti. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, apmokestinamasis pelnas, kurį privalo deklaruoti ir apmokestinti pelno nesiekiantys vienetai, apskaičiuojamas pagal tokią formulę: Ūkinės komercinės veiklos pajamos – neapmokestinamosios pajamos – leidžiami atskaitymai – ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai – apmokestinamasis pelnas, tiesiogiai skiriamas tenkinant viešuosius interesus vykdomai veiklai finansuoti. Viešąjį interesą tenkinančiai veiklai priskiriama pelno nesiekiančių vienetų visuomenei naudinga veikla mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis pripažįstamose srityse. Apmokestinamajam pelnui, tiesiogiai skiriamam tenkinant viešuosius interesus vykdomai veiklai finansuoti, nepriskiriamas apmokestinamasis pelnas, panaudotas ūkinės komercinės veiklos plėtrai (tokiai veiklai skirto ilgalaikio materialaus nekilnojamojo turto (jo dalies) įsigijimui, investicijoms į vertybinius popierius ir pan.), neatsižvelgiant į tai, kad ateityje iš šių investicijų gautos pajamos bus naudojamos tenkinant viešuosius interesus vykdomai veiklai finansuoti, kadangi apmokestinamasis pelnas nėra tiesiogiai panaudojamas tenkinant viešuosius interesus vykdomai veiklai finansuoti. 6. Per mokestinį laikotarpį viešuosius interesus tenkinančiai veiklai nepanaudotas apmokestinamasis pelnas (jo dalis) gali būti panaudotas, atsižvelgiant į mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminus, nustatytus Mokesčių administravimo įstatyme, kitais 5 vėlesniais vienas po kito einančius mokestiniais laikotarpiais viešuosius interesus tenkinančiai veiklai finansuoti. Jeigu likučio suma kitais mokestiniais laikotarpiais panaudojama ne tokiai veiklai finansuoti arba nepanaudojama per aukščiau minėtą terminą, pelno nesiekiantis vienetas privalo ją apmokestinti pateikdamas to mokestinio laikotarpio, kurį toks pelnas buvo apskaičiuotas, deklaraciją. Pavyzdys. Asociacija, kurios pagrindinė veikla – sporto renginių organizavimas, 2015 metais uždirbo 170 000 Eur pajamų ir patyrė 70 000 Eur sąnaudų. Asociacija nusprendė gautą pelną – 100 000 Eur (170 000 – 70 000) skirti naujos sporto salės statybai, todėl apskaičiuoto apmokestinamojo pelno nedeklaravo ir neapmokestino pelno mokesčiu. 2016 metais atsisakyta ankstesnių planų ir 2015 metais uždirbto pelno dalis (50 000 Eur) panaudota pastatui įsigyti, kuris bus nuomojamas, o gautos nuomos pajamos panaudotos asociacijos viešąjį interesą tenkinančiai veiklai finansuoti. Kadangi 2015 metais gauto pelno dalis nėra tiesiogiai panaudota asociacijos viešąjį interesą tenkinančiai veiklai finansuoti, asociacija privalo pateikti 2015 metų pelno mokesčio deklaraciją ir 100 000 Eur apmokestinti pelno mokesčiu. Asociacijos ūkinės komercinės veiklos pajamos mažesnės negu 300 000 Eur, todėl 7 250 Eur apmokestinami taikant 0 proc. mokesčio tarifą, o 92 750 Eur – 15 proc. tarifą. (5 str. 4 d. komentaro 6 p. pvz. - pagal VMI prie FM 2015-07-07 raštą Nr. (18.10-31-1)-RM-15026) 7. Pelno nesiekiantys vienetai privalo turėti informaciją (įrodymus), kuri pagrįstų pajamų panaudojimą įstatuose numatytos visuomenei naudingos veiklos finansavimui. (Pakeista pagal VMI prie FM 2011-07-25 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-7118) 5. Vienetų apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 0 procentų mokesčio tarifą, jeigu: 1) per mokestinį laikotarpį vieneto darbuotojų, priklausančių Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 4 straipsnyje nurodytoms tikslinėms asmenų grupėms, skaičius sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, ir 2) per mokestinį laikotarpį vienetas nevykdo veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, tvirtinamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, arba per mokestinį laikotarpį iš tokios veiklos gautos pajamos sudaro ne daugiau kaip 20 procentų visų vieneto pajamų, ir 3) mokestinio laikotarpio paskutinę dieną vienetai turi socialinės įmonės statusą. (pagal 2008 m. liepos 14 d. įstatymo Nr. X-1697 redakciją, šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2009 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) Komentaras 1. Apmokestinti apmokestinamąjį pelną 0 proc. pelno mokesčio tarifu vienetai gali tuo atveju, jei tie vienetai atitinka visas 3 sąlygas: 1) per mokestinį laikotarpį vieneto darbuotojų, priklausančių Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 4 straipsnyje nurodytoms tikslinėms asmenų grupėms, skaičius sudaro ne mažiau kaip 40 proc. metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, ir 2) per mokestinį laikotarpį vienetas nevykdo veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, tvirtinamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, arba per mokestinį laikotarpį iš tokios veiklos gautos pajamos sudaro ne daugiau kaip 20 proc. visų vieneto pajamų, ir 3) mokestinio laikotarpio paskutinę dieną vienetai turi socialinės įmonės statusą. 2. Socialinių įmonių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymas (toliau – SĮĮ). 3. Pažymime, kad SĮĮ 4 straipsnio 3-4 punktuose nurodyti asmenys priskiriami nurodytoms tikslinėms grupėms dar vienus metus po to, kai pirmą kartą įsidarbino, neatsižvelgiant į tai, ar jie buvo bent vieną kartą atleisti iš darbo, ar ne. (5 str. 5 d. komentaro 3 p. - pagal VMI prie FM 2015-07-07 raštą Nr. (18.10-31-1)-RM-15026) 4. Vieneto darbuotojų pagal SĮĮ 4 straipsnį priklausančių tikslinės asmenų grupėms dalis nuo vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus apskaičiuojama vadovaujantis Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. A1-225 patvirtintu Tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų dalies nuo vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus apskaičiavimo tvarkos aprašu. PMĮ 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta pelno mokesčio lengvata gali būti taikoma vienetui per mokestinį laikotarpį, jeigu vidutinis sąrašuose esančių, SĮĮ 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus. 5. Nustatant, kokios veiklos yra priskirtinos socialinių įmonių neremtinoms veikloms, vadovaujamasi Socialinių įmonių neremtinos veiklos rūšių sąrašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 1501 (toliau - nutarimas). Pagal nutarimo nuostatas socialinių įmonių neremtinos veiklos (nurodytos pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus klases) yra šios: 1) Medžioklės, gaudymo spąstais ir medžioklės patirties skleidimo ir susijusių paslaugų veikla (01.50). 2) Kasyba ir karjerų eksploatavimas (C sekcija). 3) Gėrimų gamyba ( 15.91 - 15.95). 4) Tabako gaminių gamyba (16). 5) Kokso, rafinuotų naftos produktų ir branduolinio kuro gamyba (DF sekcija). 6) Laivų statyba ir remontas (35.11). 7) Statybos ar griovimo įrenginių nuoma (su operatorių samdymu) (45.5). 8) Variklinių transporto priemonių ir motociklų pardavimas; automobilinių degalų mažmeninė prekyba (50.1, 50.3 - 50.5). 9) Didmeninė ir komisinė prekyba, išskyrus prekybą variklinėmis transporto priemonėmis ir motociklais (51). 10) Mažmeninė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybą; asmeninių ir namų ūkio reikmenų taisymas (52.1 - 52.4, 52.6). 11) Transportas, sandėliavimas ir ryšiai (60.1 - 63.2, 63.4, 64.2). 12) Finansinis tarpininkavimas (J sekcija). 13) Nekilnojamas turtas, nuoma ir kita verslo veikla (70 – 71). 14) Teisinė veikla (74.11). 15) Tyrimo ir apsaugos veikla (74.6). 16) Azartinių lošimų ir lažybų organizavimo veikla (92.71). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad PMĮ 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta pelno mokesčio lengvata gali būti taikoma vienetui, jeigu mokestiniu laikotarpiu jis nevykdo veiklos, nustatytos minėtame nutarime, arba per mokestinį laikotarpį iš tokios veiklos gautos pajamos sudaro ne daugiau kaip 20 proc. visų vieneto pajamų. Pajamų iš neremtinos veiklos dalis yra nustatoma visose vieneto uždirbtose pajamose, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse. Pavyzdžiui - nustatant minėtą neremtinos veiklos dalį visose pajamose, į visas pajamas turi būti įskaitomos ir pajamos už vieneto nuosavo turto perleidimą, jeigu vienetas tokių pajamų uždirbo. 6. Šioje dalyje nustatytai pelno mokesčio lengvatai taikyti vienetas mokestinio laikotarpio paskutinę dieną turi turėti socialinės įmonės statusą. Socialinės įmonės statusui įgyti vienetas turi tenkinti visas šias SĮĮ nustatytas sąlygas: 1) darbuotojai, priklausantys SĮĮ 4 straipsnyje nurodytoms socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms, sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus ir tikslinėms asmenų grupėms priklausančių darbuotojų skaičius yra ne mažesnis kaip keturi. 2) Lietuvos Respublikoje įsteigto juridinio asmens steigimo dokumentuose yra nurodyta šio juridinio asmens veikla, susijusi su tikslinėms asmenų grupėms priklausančių asmenų įdarbinimu, jų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimu ir socialine integracija, o kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigta įmonė ar jos filialas yra pateikę atitinkamus dokumentus, įrodančius, kad Europos ekonominės erdvės valstybėje, kurioje jie yra įsteigti, teisės aktais jiems suteikta tokia teisė; 3) nevykdo veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių sąrašą, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, arba iš tokios veiklos gautos pajamos sudaro ne daugiau kaip 20 procentų visų šio juridinio asmens pajamų, taip pat nevykdo laikinojo įdarbinimo veiklos. Socialinės įmonės statuso suteikimo tvarka nustatyta Socialinės įmonės statuso suteikimo juridiniams asmenims tvarkos apraše, patvirtintame Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. A1-225. Šiame apraše taip pat yra nustatyta neįgaliųjų socialinės įmonės statuso suteikimo tvarka. PMĮ 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta pelno mokesčio lengvata taip pat taikoma neįgaliųjų socialinėms įmonėms, jeigu atitinka visas PMĮ 5 straipsnio 5 dalyje nustatytas sąlygas. Pažymėtina yra tai, kad panaikinus neįgaliųjų socialinės įmonės statusą, socialinės įmonės statusas yra išlaikomas. Priėmus sprendimą panaikinti socialinės įmonės statusą, turėtas neįgaliųjų socialinės įmonės statusas panaikinamas automatiškai. Jeigu vienetas mokestinio laikotarpio viduryje praranda socialinės įmonės statusą, jam už visą mokestinį laikotarpį netaikoma pelno mokesčio lengvata. (5 str. 5 d. komentaro 6 p. - pagal VMI prie FM 2015-07-07 raštą Nr. (18.10-31-1)-RM-15026) 6. Vienetų, kurių mokestinį laikotarpį daugiau kaip 50 procentų pajamų sudaro pajamos iš žemės ūkio veiklos, įskaitant kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) pajamas už parduotus įsigytus iš savo narių šių narių pagamintus žemės ūkio produktus, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 5 procentų mokesčio tarifą. (2010 m. lapkričio 23d. įstatymo Nr. XI-1156 redakcija, taikoma apskaičiuojant 2010 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį) Komentaras 1. Žemės ūkio veiklos sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 281 dalyje (žr. PMĮ 2 str. 28-1 dalies komentarą). 2. Kooperatinių bendrovių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas. 3. Pajamų iš žemės ūkio veiklos dalis vadovaujantis PMĮ 2 str. 24 dalimi yra nustatoma visose vieneto iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtose ir (arba) gautose visų rūšių pajamose. Žemės ūkio veiklą vykdančių įmonių pajamoms iš žemės ūkio veiklos priskirtinos pajamos, gautos iš vykdomos žemės ūkio veiklos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje (jeigu PMĮ nenustatyta kitaip). Pažymime, kad žemės ūkio veikla užsiimančių vienetų, gautos tiesioginės ar kompensacinės išmokos, pajamų lygiui palaikyti ar kompensuoti pajamų netekimą, priskiriamos žemės ūkio veiklos pajamoms. Jeigu vienetas, vykdantis žemės ūkio veiklą turi nuolatinę buveinę kitoje užsienio valstybėje, tai nustatant žemės ūkio veiklos dalį visose pajamose, turi būti skaičiuojamos visos Lietuvos vieneto pajamos bei per nuolatinę buveinę, įskaitant nuolatinę buveinę, kurios pajamos pagal PMĮ 4 straipsnio 1 dalį į mokesčio bazę neįtraukiamos, užsienyje uždirbtos pajamos, išskyrus gautus dividendus. Jeigu užsienio vienetas vykdo žemės ūkio veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvoje, tai atitinkamai nustatant žemės ūkio veiklos dalį visose pajamose, turi būti skaičiuojamos visos užsienio vieneto pajamos, įskaitant nuolatinės buveinės pajamas uždirbtas Lietuvoje. Pažymėtina, kad nustatant žemės ūkio veiklos dalį visose pajamose, iš Lietuvos ir užsienio vienetų gauti dividendai į pajamų ribos skaičiavimą neįtraukiami. 4. Žemės ūkio veiklą vykdančių vienetų, kurių pajamos iš žemės ūkio veiklos, įskaitant kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) pajamas už parduotus įsigytus iš savo narių šių narių pagamintus žemės ūkio produktus, per mokestinį laikotarpį sudaro daugiau kaip 50 proc., t. y. 50,01 proc. ir daugiau, visų jų pajamų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 5 proc. pelno mokesčio tarifą. Jeigu žemės ūkio veiklą vykdančių vienetų mokestinio laikotarpio pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro 50 proc. ir mažiau visų jo pajamų, tai tokiam vienetui taikoma bendra apmokestinamojo pelno apmokestinimo taisyklė, t. y. 2010 metų ir vėlesnių mokestinių metų apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant vieną iš PMĮ 5 straipsnyje nurodytų pelno mokesčių tarifų (15 proc. arba 5 proc.). Pavyzdžiui, jei žemės ūkio veiklą vykdančio vieneto vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir vieneto mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 300 000 Eur ir vienetas neatitinka PMĮ 5 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, tai apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 5 proc. mokesčio tarifą. Pavyzdžiai: 1. UAB X vykdo žemės ūkio veiklą. Per 2015 metais prasidėjusį mokestinį laikotarpį UAB „X“ uždirbo 260 000 Eur pajamų, iš jų: 133 000 Eur pajamų už tvenkinių valymo darbus (sudaro 51,15 proc. visų pajamų); 10 000 Eur kitų pajamų (sudaro 3,85 proc. visų pajamų); 117 000 Eur turto vertės padidėjimo pajamų iš ilgalaikio turto (pastato) perleidimo (sudaro 45 proc. visų pajamų). Kadangi UAB X pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro 51,15 proc. visų pajamų, tai 2015 metais UAB X apmokestinamasis pelnas gali būti apmokestinamas 5 proc. pelno mokesčio tarifu. 2. Žemės ūkio kooperatyvas Y (toliau – kooperatyvas) 2015 metais prasidėjusį mokestinį laikotarpį apskaičiavo 44 000 Eur apmokestinamojo pelno. Kooperatyvas 2015 metais prasidėjusį mokestinį laikotarpį uždirbo 87 000 Eur pajamų, iš jų: 78 000 Eur pajamų už realizuotą pieną, įsigytą iš savo narių, kurie verčiasi žemės ūkio veikla (sudaro 89,66 proc. visų pajamų); 4 500 Eur kitų pajamų (5,17 proc. visų pajamų); 4 500 Eur neapmokestinamųjų pajamų pagal PMĮ 12 straipsnio 2 punktą (5,17 proc. visų pajamų); Kadangi kooperatyvas gavęs 78 000 Eur pajamų už realizuotą pieną, įsigytą iš savo narių, kurie verčiasi žemės ūkio veikla, tenkina PMĮ 5 str. 6 dalyje nustatytus reikalavimus t. y. pajamų dalis iš žemės ūkio veiklos sudaro 90 proc. visų pajamų, todėl 2015 metais apmokestinamasis pelnas gali būti apmokestinamas 5 proc. tarifu. 3. Žemės ūkio kooperatyvas X (toliau – kooperatyvas) 2015 metais prasidėjusį mokestinį laikotarpį apskaičiavo apmokestinamojo pelno. Kooperatyvas 2015 metais prasidėjusį mokestinį laikotarpį uždirbo 217 000 Eur pajamų, iš jų: 43 000 Eur pajamų už derliaus nuėmimo darbus (sudaro 19.82 proc. visų pajamų); 30 000 Eur pajamų už parduotus įsigytus iš savo narių šių narių pagamintus žemės ūkio produktus (sudaro 13,82 proc. visų pajamų); 144 000 Eur kitų pajamų (sudaro 66,36 proc. visų pajamų). Kadangi kooperatyvo pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro tik 33,64 proc. visų pajamų ir neatitinka PMĮ 5 straipsnio 6 dalyje keliamų reikalavimų, todėl kooperatyvo apmokestinamasis pelnas, apmokestinamas taikant 15 proc. pelno mokesčio tarifą ir apskaičiuojamas 3 000 Eur (20 000 Eur x 15 proc.) pelno mokestis. 4. Žemės ūkio veiklą vykdanti UAB Y 2015 metais prasidėjusį mokestinį laikotarpį apskaičiavo 3 500 Eur apmokestinamojo pelno. UAB Y 2015 metais prasidėjusį laikotarpį uždirbo 140 000 Eur pajamų, iš jų: 29 000 Eur pajamų už gyvulių šėrimo darbus (sudaro 20,71 proc. visų pajamų); 111 000 Eur kitų pajamų (sudaro 79,29 proc. visų pajamų); Kadangi UAB Y pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro tik 20,71 proc. visų pajamų ir neatitinka PMĮ 5 straipsnio 6 dalyje keliamų reikalavimų, todėl UAB Y apmokestinamasis pelnas, turi būti apmokestinamas taikant 15 proc. pelno mokesčio tarifą ir apskaičiuojamas 525 Eur (3 500 Eur x 15 proc.) pelno mokestis. Bet jei UAB Y atitiktų PMĮ 5 straipsnio 2 dalies reikalavimus - tuo atveju UAB Y apmokestinamajam pelnui galėtų būti taikomas 5 proc. pelno mokesčio tarifas. (5 str. 6 d. komentaro 4 p. - pagal VMI prie FM 2015-07-07 raštą Nr. (18.10-31-1)-RM-15026) 6 straipsnis. Mokestinis laikotarpis 1. Mokesčio mokestinis laikotarpis yra mokestiniai metai. Jie sutampa su kalendoriniais metais, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita. Komentaras Lietuvos vienetų mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai, išskyrus PMĮ 6 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalyse nurodytus atvejus. Jeigu Lietuvos vienetų mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais, tokių vienetų mokestinis laikotarpis prasideda kalendorinių metų sausio 1 d., o baigiasi kalendorinių metų gruodžio 31 dieną. 2. Centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka mokesčio mokėtojo prašymu ir atsižvelgdamas į jo veiklos ypatybes vietos mokesčio administratorius gali nustatyti kitokį mokestinį laikotarpį, negu nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, su sąlyga, kad tas mokestinis laikotarpis bus lygus 12 mėnesių. Toks mokestinis laikotarpis gali būti keičiamas tik dėl objektyvių priežasčių, gavus vietos mokesčio administratoriaus leidimą. Komentaras Mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į vieneto prašymą ir į jo veiklos ypatybes (veiklos sezoniškumą, didžiausių pajamų gavimo laikotarpį, mokestinio laikotarpio priklausomumą nuo pagrindinio (patronuojančio) vieneto finansinių (mokestinių) metų ir pan.), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos viršininko 2002 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 28 patvirtinta Mokestinio laikotarpio nustatymo, atsižvelgiant į mokestinių vienetų veiklos ypatybes, Tvarka vienetui gali nustatyti su kalendoriniais metais nesutampantį 12 mėnesių mokestinį laikotarpį. Tvarkoje numatyta, kad prašymą vienetas gali pateikti: - prisijungę s prie Valstybinė s mokesčių inspekcijos portalo e. VMI autorizuotų elektroninių paslaugų srities Mano VMI arba - tiesiogiai į teikdamas ar išsių sdamas paštu apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (jos miesto (rajono) teritoriniam skyriui). Vienetai, norintys pakeisti mokestinį laikotarpį , prašymą turi pateikti iki numatomo kitokio mokestinio laikotarpio pradžios. Vienetui nustatytas kitoks mokestinis laikotarpis turi būti lygus 12 mėnesių. Pavyzdys. Vieneto mokestinis laikotarpis sutapo su kalendoriniais metais. 2014 m. balandžio 2 d. vienetas kreipėsi į mokesčių administratorių, kad jam būtų nustatytas kitoks mokestinis laikotarpis, nes kitoks mokestinis laikotarpis buvo nustatytas patronuojančiam vienetui. Mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į vieneto prašymą, jam nustatė mokestinį laikotarpį, kuris prasideda 2014 m. gegužės 1 d. ir baigiasi 2015 m. balandžio 30 dieną. Vienetai, kuriems mokesčių administratorius patvirtino kitokį, su ankstesniu mokestiniu laikotarpiu nesutampantį mokestinį laikotarpį, privalo pateikti pereinamojo mokestinio laikotarpio (laikotarpio nuo kalendorinių metų pradžios (jei ankstesnis mokestinis laikotarpis buvo kalendoriniai metai) arba laikotarpio po ankstesnio mokestinio laikotarpio pabaigos iki naujo mokestinio laikotarpio pradžios) pelno mokesčio deklaracijas PMĮ X skyriuje nustatyta tvarka, t.y. ta pačia tvarka, kaip ir metines pelno mokesčio deklaracijas, taip pat sumokėti pelno mokestį. Pavyzdžiai: 1. Vienetui, kurio ankstesnis mokestinis laikotarpis buvo kalendoriniai metai, buvo nustatytas kitas mokestinis laikotarpis (nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d.), todėl vienetas privalo iki kito mokestinio laikotarpio šešto mėnesio 1 dienos (šiuo atveju iki 2014 m. gruodžio 1 d.) mokesčių administratoriui pateikti pereinamojo mokestinio laikotarpio (2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. birželio 30 d.) pelno mokesčio deklaraciją, taip pat pagal pateiktą metinę pelno mokesčio deklaraciją sumokėti pelno mokestį. 2. Vienetui, kurio ankstesnis mokestinis laikotarpis buvo kalendoriniai metai, buvo nustatytas kitas mokestinis laikotarpis (nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d.), todėl vienetas privalo iki kito mokestinio laikotarpio šešto mėnesio 15 dienos (pagal 2016 m. kovo 22 d. PMĮ Nr. XII-2262 redakciją , nuo 2017 m. sausio 1 d. pelno mokesčio deklaracijos pateikimo terminas – šešto mėnesio 15 diena; šiuo atveju – iki 2017 m. vasario 15 d.) mokesčių administratoriui pateikti pereinamojo mokestinio laikotarpio (2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. rugpjūčio 31 d.) pelno mokesčio deklaraciją ir pagal pateiktą metinę pelno mokesčio deklaraciją sumokėti pelno mokestį. Naujai į registruotam vienetui gali būti nustatomas kitoks mokestinis laikotarpis (pateikus prašymą per 5 darbo dienas nuo jo į registravimo Juridinių asmenų registre, toliau – JAR) be pereinamojo mokestinio laikotarpio, jeigu prašomas kitoks mokestinis laikotarpis prasideda anksčiau nei vienetas į registruotas JAR ir jeigu iki į registravimo JAR datos vienetas nevykdė veiklos. Šiuo atveju pirmasis mokestinis laikotarpis skaičiuojamas nuo į registravimo JAR dienos iki jam nustatyto kito mokestinio laikotarpio pabaigos dienos. Pavyzdys. Vienetas JAR įregistruotas 2015 m. rugpjūčio 20 d. Vieneto įstatuose numatyta, kad finansiniai metai prasideda liepos 1 d. ir baigiasi kitų metų birželio 30 d. Vienetas pateikia prašymą nustatyti mokestinį laikotarpį, sutampantį su finansinių metų laikotarpiu. Vienetas iki įregistravimo JAR veiklos nevykdė, prašyme nurodytos veiklos ypatybės suteikia teisę prašyti kitokio mokestinio laikotarpio nustatymo. Mokesčių administratoriaus priimtame sprendime vienetui nustatytas kitas mokestinis laikotarpis, sutampantis su finansinių metų laikotarpiu, yra nuo liepos 1 d. iki kitų metų birželio 30 d. Šiuo atveju vienetui pirmasis mokestinis laikotarpis prasideda nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. ir baigiasi 2016 m. birželio 30 d., tačiau pildant metinę pelno mokesčio deklaraciją nurodomas mokestinis laikotarpis nuo 2015-07-01 iki 2016-06-30. (6 str. 2 d. komentaras - pagal VMI prie FM 2016-06-23 raštą Nr. (32.42-31-1E)-RM-18220) 3. Pirmas mokestinis laikotarpis prasideda nuo Lietuvos vieneto įregistravimo Lietuvos Respublikoje arba, jei Lietuvos vienetas neįsiregistravo įstatymų nustatyta tvarka, - nuo veiklos vykdymo pradžios. Paskutinis Lietuvos vieneto mokestinis laikotarpis pasibaigia Lietuvos vienetui pasibaigus. Komentaras Lietuvos vieneto pirmas mokestinis laikotarpis prasideda nuo to vieneto įregistravimo Lietuvos Respublikoje datos, nurodytos Lietuvos vieneto teisinio įregistravimo pažymėjime, arba nuo jo veiklos vykdymo pradžios, jei Lietuvos vienetas neįsiregistravo įstatymų nustatyta tvarka. Pavyzdys. Lietuvos vienetas įregistruotas kalendorinių metų balandžio 1 dieną. Kadangi šio vieneto mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais, tai pirmas jo mokestinis laikotarpis bus nuo balandžio 1 dienos iki kalendorinių metų gruodžio 31 dienos. Jeigu naujam Lietuvos vienetui nustatomas mokestinis laikotarpis, kuris nesutampa su kalendoriniais metais, tai jo pirmas mokestinis laikotarpis skaičiuojamas nuo įregistravimo datos iki jam nustatyto mokestinio laikotarpio pabaigos. Pavyzdys. Lietuvos vienetas įregistruotas 2002 m. liepos 15 dieną. Vieneto prašymu jam nustatytas mokestinis laikotarpis, kuris prasideda kalendorinių metų birželio 1 dieną. Remiantis PMĮ 6 straipsnio nuostatomis, šio vieneto pirmas mokestinis laikotarpis skaičiuojamas nuo 2002 m. liepos 15 d. iki 2003 m. gegužės 31 dienos. Paskutiniu mokestiniu laikotarpiu laikomas laikotarpis nuo mokestinio laikotarpio pradžios iki vieneto pabaigos dienos. Vienetas pasibaigia po jo išregistravimo iš juridinių asmenų registro. 4. Jeigu Lietuvos vienetas faktiškai vykdė veiklą trumpiau kaip 12 mėnesių, mokestinis laikotarpis skaičiuojamas nuo vieneto įregistravimo Lietuvos Respublikoje, o jei Lietuvos vienetas neįsiregistravo įstatymų nustatyta tvarka, nuo veiklos vykdymo pradžios iki Lietuvos vieneto pabaigos dienos. Komentaras Jeigu vienetas buvo įregistruotas Lietuvos Respublikoje ir veiklą vykdė trumpiau kaip 12 mėnesių, tai jo mokestinis laikotarpis skaičiuojamas nuo vieneto įregistravimo (veiklos pradžios) datos iki jo veiklos pabaigos (išregistravimo iš juridinių asmenų registro datos). Pavyzdys. Vienetas buvo įregistruotas kalendorinių metų kovo 10 dieną, o lapkričio 1 dieną buvo išregistruotas. Šio vieneto mokestinis laikotarpis bus nuo kovo 10 dienos iki lapkričio 1 dienos. 5. Nuolatinės buveinės pirmas ir paskutinis mokestiniai laikotarpiai nustatomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Komentaras Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 321 „Dėl Atskaitymų, susijusių su pajamų uždirbimu per nuolatines buveines, nustatymo tvarkos ir Nuolatinės buveinės pirmo ir paskutinio mokestinių laikotarpių nustatymo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 26-931) patvirtino nuolatinės buveinės pirmo ir paskutinio mokestinių laikotarpių nustatymo tvarką. Nuolatinės buveinės veiklos pradžia yra pirmojo sandorio sudarymo diena. Nuolatinės buveinės veiklos pabaiga yra visų sandorių įvykdymo diena. Nuolatinės buveinės veiklos laikinas sustabdymas (dėl jos sezoniškumo, meteorologinių sąlygų pasikeitimo, darbo jėgos ar kapitalo stygiaus ir pan.) nėra laikomas tos nuolatinės buveinės veiklos pabaiga. Remiantis PMĮ 6 str. 1 dalimi, nuolatinės buveinės mokestinis laikotarpis yra mokestiniai metai, kurie sutampa su kalendoriniais metais. Užsienio vieneto prašymu ir atsižvelgdamas į jo nuolatinės buveinės veiklos ypatybes, vietos mokesčių administratorius gali nustatyti kitokį mokestinį laikotarpį, kaip tai numatyta PMĮ 6 str. 2 dalyje. Nuolatinės buveinės veiklos ypatybei priskiriama aplinkybė, kai užsienio vieneto, kurio nuolatinė buveinė ji yra, mokestiniai metai nesutampa su kalendoriniais metais. Nuolatinės buveinės pirmas mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai, kuriais ji buvo arba turėjo būti įregistruota. Jeigu nuolatinės buveinės mokestinis laikotarpis nesutampa su kalendoriniais metais, tai pirmas mokestinis laikotarpis skaičiuojamas nuo kalendorinių metų, kuriais ji buvo arba turėjo būti įregistruota, sausio 1 dienos iki nustatyto mokestinio laikotarpio pradžios, neatsižvelgiant į tai, ar ji tuo metu vykdė veiklą, ar ne. Nuolatinės buveinės paskutinis mokestinis laikotarpis skaičiuojamas: - nuo mokestinio laikotarpio, kurį nuolatinės buveinės veikla pasibaigia, pradžios iki jos veiklos pasibaigimo dienos arba - nuo mokestinio laikotarpio, kai nuolatinė buveinė perleidžiama Lietuvos vienetui, pradžios iki jos perleidimo dienos, arba - nuo mokestinio laikotarpio, kurį pasibaigia užsienio vienetas, kurio nuolatinė buveinė ji yra, pradžios iki to užsienio vieneto pasibaigimo dienos. Jeigu nuolatinė buveinė perleidžiama kitam užsienio vienetui ir to užsienio vieneto mokestinis laikotarpis nesutampa su nuolatinės buveinės mokestiniu laikotarpiu, tai tokios nuolatinės buveinės mokestinis laikotarpis gali būti nustatomas iš naujo, remiantis PMĮ 6 str. 2 dalimi. II SKYRIUS PAJAMŲ IR SĄNAUDŲ PRIPAŽINIMAS 7 straipsnis. Pajamų ir sąnaudų pripažinimas 1. Pajamos ir sąnaudos pripažįstamos pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo bei kitus buhalterinę apskaitą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus apskaitos principus, išskyrus atvejus, kai pagal šio skyriaus nuostatas pajamos gali būti pripažįstamos taikant pinigų apskaitos principą, ir šio straipsnio nuostatas. (pagal 2005 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-456 redakciją, taikoma nuo 2006 metais prasidėjusio ir vėlesniais mokestiniais laikotarpiais) Komentaras 1. Bendrieji apskaitos principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme (toliau – ĮFAĮ) ir nuo 2004 metų įsigaliojusiuose Verslo apskaitos standartuose (toliau – VAS) - 1 VAS ,,Finansinė atskaitomybė“. ĮFAĮ 5 straipsnyje nustatyta, kad įmonės, tvarkydamos buhalterinę apskaitą ir sudarydamos finansinių ataskaitų rinkinį (toliau – finansinės ataskaitos), vadovaujasi šiais bendraisiais apskaitos principais: įmonės, įmonės veiklos tęstinumo, periodiškumo, pastovumo, piniginio mato, kaupimo, palyginimo, atsargumo, neutralumo, turinio viršenybės prieš formą apskaitos principais. Šiais apskaitos principais, tvarkydami buhalterinę apskaitą ir sudarydami finansines ataskaitas, turi vadovautis ribotos civilinės atsakomybės pelno siekiantys asmenys, taip pat neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, kurie pagal šio įstatymo nuostatas privalo sudaryti finansines ataskaitas (arba jie jas sudaro savo nuožiūra). Pelno nesiekiantys ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, tvarkydami apskaitą vadovaujasi Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1K-372 patvirtintų Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų sudarymo ir pateikimo ir politinių kampanijų dalyvių neatlygintinai gauto turto ir paslaugų įvertinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatomis. Viešosios įstaigos, kurios pagal Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymą priskiriamos prie viešojo sektoriaus subjektų, tvarkydamos apskaitą taiko viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartus. Pelno nesiekiantys ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, tvarkydami apskaitą ir sudarydami finansines ataskaitas, taip pat vadovaujasi Taisyklėse nustatytais bendraisiais apskaitos principais, o viešosios įstaigos, priskiriamos prie viešojo sektoriaus subjektų – Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatyme nustatytais principais. Pagal 2005 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintų Neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos taisyklių nuostatas neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys tvarkydami apskaitą vadovaujasi bendraisiais apskaitos principais. 2. Pagal įmonės principą kiekviena įmonė laikoma atskiru apskaitos vienetu, į kurio apskaitą įtraukiamas tik tos įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai, pajamos, sąnaudos ir pinigų srautai, jeigu įmonė sudaro pinigų srautų ataskaitą. 3. Pagal įmonės veiklos tęstinumo principą, sudarant finansines ataskaitas daroma prielaida, kad įmonės veiklos laikotarpis neribotas ir įmonės nenumatoma likviduoti. Tačiau, jei priimamas sprendimas įmonę likviduoti arba sustabdyti jos veiklą arba įmonė yra įsteigta ribotam laikotarpiui, tai šis veiklos tęstinumo principas netaikomas. 4. Periodiškumo principas reiškia, kad įmonės finansinės ataskaitos sudaromos pagal paskutinės ataskaitinio laikotarpio dienos duomenis. Todėl įmonės veikla suskirstoma į atskirus ataskaitinius laikotarpius (metus, ketvirčius ar pan.), kuriems pasibaigus, sudaromos finansinės ataskaitos. Pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais šie laikotarpiai yra nustatyti PMĮ 6 straipsnyje (žr. PMĮ 6 straipsnio komentarą). 5. Pagal pastovumo principą įmonė pasirinktą apskaitos politiką turi taikyti nuolat arba pakankamai ilgą laiką, nebent reikšmingi įvykiai ar aplinkybės priverstų ją pakeisti. Apskaitos politiką galima keisti tik tuo atveju, jeigu tuo siekiama teisingai parodyti įmonės ataskaitinio laikotarpio turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas, sąnaudas ir pinigų srautus, jeigu įmonė sudaro pinigų srautų ataskaitą“ (ĮFAĮ 9 str. 2 d.). 6. Vadovaujantis piniginio mato principu, visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas, įsipareigojimai, pajamos, sąnaudos ir pinigų srautai, jeigu įmonė sudaro pinigų srautų ataskaitą, finansinėse ataskaitose išreiškiami pinigais. 7. Kaupimo principo esmė ta, kad pajamos registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o sąnaudos – kai patiriamos (jų susidarymo metu), neatsižvelgiant į pinigų gavimo ar išmokėjimo momentą. Tačiau PMĮ 8 ir 9 straipsniuose nustatyti atvejai, kai pajamas galima pripažinti atsižvelgiant į mokėjimo momentą, t.y. taikant pinigų principą. Sąnaudos tokiu atveju pripažįstamos neatsižvelgiant į mokėjimo momentą (žr. PMĮ 8 ir 9 straipsnių komentarus). 8. Vadovaujantis palyginimo principu, per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos siejamos su sąnaudomis, patirtomis uždirbant tas pajamas. Skirtingiems ataskaitiniams laikotarpiams tenkančios sąnaudos paskirstomos laikotarpiams, per kuriuos įmonė uždirba pajamų. PMĮ 8 str. 2 dalyje palyginimo principas įtvirtintas ir tuo atveju, kai pajamos pripažįstamos taikant pinigų principą. Šioje dalyje nustatyta, kad pripažįstamos tik tos sąnaudos, kurios susijusios su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis pajamomis (žr. PMĮ 8 str. 2 dalies komentarą). 9. Įmonė, vadovaudamasi atsargumo principu, turi pasirinkti tokius apskaitos metodus, kuriais įmonės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų vertė negali būti nepagrįstai padidinta arba sumažinta. 10. Neutralumo principas reiškia, kad apskaitos informacija pateikiama objektyviai ir nešališkai. Jos pateikimas neturėtų daryti įtakos apskaitos informacijos vartotojų priimamiems sprendimams ir juo neturėtų būti siekiama iš anksto numatyto rezultato. 11. Pagal turinio viršenybės prieš formą principą ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne pagal jų juridinę formą. Bendraisiais apskaitos principais vadovaujamasi pripažįstant pajamas ir sąnaudas bei apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, kiek tai neprieštarauja PMĮ nuostatoms. 12. Pajamos – tai iš Lietuvos šaltinių ir iš ne Lietuvos šaltinių (t. y. iš užsienio valstybėse esančių šaltinių) uždirbtos ir (arba) gautos pajamos. Pajamomis nelaikomos trečiųjų asmenų vardu gautos sumos, savininkų (akcininkų) įnašai ir į biudžetą mokėtinas pridėtinės vertės mokestis (pardavimo PVM) (žr. 2 str. 24 punkto komentarą). Lietuvos vieneto pajamas sudaro visos vieneto vykdomos veiklos pajamos, uždirbtos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse, įskaitant dividendus ir kitas paskirstytojo pelno pajamas. Pajamų iš paskirstytojo pelno sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 25 dalyje (žr. PMĮ 2 str. 25 dalies komentarą). Nustatant pelno mokesčio, mokėtino nuo apmokestinamojo pelno, bazę, į Lietuvos vieneto pajamas neįtraukiamos Lietuvos vieneto per nuolatines buveines, esančias Europos ekonominės erdvės valstybėse arba valstybėse, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi ir taiko dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis uždirbtos pajamos, taip pat iš Lietuvos ir užsienio vienetų gautos dividendų bei kitos paskirstytojo pelno sumos PMĮ 33 ir 35 straipsniuose nustatyta tvarka (žr. PMĮ 33 ir 35 straipsnių komentarus). Užsienio vieneto per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdomos veiklos pajamas sudaro Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdomos veiklos pajamos ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, priskiriamos tai nuolatinei buveinei Lietuvos Respublikoje, jei tos pajamos susijusios su užsienio vieneto veikla per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje. Nustatant pelno mokesčio, mokėtino nuo apmokestinamojo pelno, bazę, į nuolatinės buveinės pajamas neįtraukiamos užsienio vienetų gautos dividendų bei kitos paskirstytojo pelno sumos PMĮ 33 ir 35 straipsniuose nustatyta tvarka. 13. Vieneto už parduotą turtą uždirbtos pajamos apskaičiuojamos pagal tikrąją rinkos kainą, kuri paprastai nustatoma turto pardavėjo ir pirkėjo susitarimu. Tikrosios rinkos kainos sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 37 dalyje (žr. PMĮ 2 str. 37 dalies komentarą). 14. Iš vieneto už parduotas prekes uždirbtų pajamų atimamos jo suteiktos prekybos nuolaidos, nuolaidos nuo pardavimų apyvartos, apmokėjimo nuolaidos, parduotų prekių nukainojimo sumos ir pajamų už anksčiau parduotą, bet pirkėjų sugrąžintą produkciją ar prekes sumos. Pavyzdys. Vienetas, skatindamas pirkti savo prekes ar paslaugas, naudoja įvairias klientų lojalumo programas, t. y. už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas suteikia tam tikrą lojalumo taškų kiekį, kuriuos klientas gali iškeisti į nemokamas arba su nuolaida parduodamas prekes ar paslaugas ateityje. Šiuo atveju, vieneto apmokestinamosios pajamos suteiktų nuolaidų sumomis bus mažinamos tada, kai pirkėjai pasinaudos suteiktais lojalumo taškais ir įsigis prekes ar paslaugas. 15. Prekių pardavimo pajamos pripažįstamos uždirbtomis tada, kai prekės yra parduotos. Tais atvejais, kai parduotų prekių nuosavybė prekių pirkėjui nepereina tik formaliai (pvz., pagal prekių pirkimo – pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutartis pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamas prekes tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje numatytos kainos), tai pajamos laikomos uždirbtomis nuo faktiško turto perdavimo pirkėjui momento, t.y. nuo priėmimo – perdavimo akte nurodyto faktiško perdavimo naudotis turtu momento. Nuosavybės teisė į parduotą nekilnojamąjį turtą pirkėjui pereina nuo to turto perdavimo momento. Remiantis Civilinio kodekso 6.398 straipsnio nuostatomis, nekilnojamojo turto perdavimas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo – perdavimo aktu ar kitu sutartyje nustatytu dokumentu. Vienetai, kurie, tvarkydami buhalterinę apskaitą ir rengdami finansines ataskaitas, privalo vadovautis ar vadovaujasi VAS nuostatomis, prekių pardavimo pajamas pripažįsta pagal 10 VAS ,,Pajamos“. VAS nuostatos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja PMĮ nuostatoms. Tais atvejais, kai pagal 18 VAS „Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai“ nuostatas vienetai privalo apskaičiuoti palūkanas diskontuojant visas gautinas sumas, ir buhalterinėje apskaitoje pripažinti tiek palūkanų pajamas, tiek palūkanų sąnaudas, tai apskaičiuodami pelno mokestį, vienetai palūkanų pajamų atskirai apskaičiuoti ir šių pajamų bei sąnaudų pripažinti neturi. Todėl, pelnas (nuostolis), atsiradęs (susidaręs) dėl vienetų buhalterinėje apskaitoje palūkanų apskaičiavimo taikant apskaičiuotų palūkanų metodą, pelno mokesčio apskaičiavimui įtakos neturi. Tais atvejais, kai vienetas teikia beprocentinį kreditą pirkėjui (parduoda prekes išsimokėtinai, nenustatydamas palūkanų) ir jei toks susitarimas laikomas finansavimo sandoriu, tuomet, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, prekių pardavimo pajamos gali būti apskaičiuojamos diskontuojant visas gautinas sumas pagal rinkos palūkanų normą. Vadinasi, vieneto uždirbtoms pajamoms pagal tokį sandorį gali būti priskiriamos dviejų rūšių pajamos – pardavimo ir palūkanų pajamos (atitinkamai pirkėjui susidarys dviejų rūšių leidžiami atskaitymai: prekių įsigijimo savikaina ir palūkanų sąnaudos). Tais atvejais, kai vienetas suteikia ilgalaikes ar trumpalaikes paskolas, nenustatydamas palūkanų, neasocijuotiems asmenims ir pagal 18 VAS „Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai“ nuostatas privalo apskaičiuoti palūkanas diskontuojant visas gautinas sumas, ir finansinėje apskaitoje pripažinti tiek palūkanų pajamas, tiek palūkanų sąnaudas, tai apskaičiuodamas pelno mokestį, vienetas palūkanų pajamų atskirai apskaičiuoti ir šių pajamų bei sąnaudų pripažinti neturi. Dėl palūkanų skaičiavimo tais atvejais, kai paskola teikiama asocijuotam asmeniui yra paaiškinta PMĮ 40 str. 2 d. komentaro 8 punkte (žr. PMĮ 40 str. 2 d. 8 p. komentarą). 16. Pajamos už paslaugas laikomos uždirbtomis, kai paslaugos arba darbai yra atlikti. Paslaugų ar darbų atlikimo faktai įforminami paslaugų suteikimo (darbų atlikimo) sutartyse nustatytais dokumentais. Su trumpalaikėmis ir ilgalaikėmis statybos sutartimis susijusių pajamų ir sąnaudų pripažinimo, apskaitos ir pateikimo finansinėse ataskaitose tvarką nustato 25 VAS ,,Statybos ir kitos ilgalaikės sutartys“, kurio nuostatos taikomos ir kitų darbų, atliekamų pagal ilgalaikes sutartis, apskaitai. Šio VAS nuostatos taikomos ir apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną tiek, kiek neprieštarauja PMĮ nuostatoms. Jei baigiamasis statybos sutarties rezultatas gali būti patikimai įvertintas, tai apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, statybos darbų pajamos gali būti pripažįstamos uždirbtomis atsižvelgiant į sutarties darbų įvykdymo lygį, t.y. pripažįstamos tada, kada buvo atliekami darbai, neatsižvelgiant į tai, kad rangovas ir užsakovas nepasirašė darbų atlikimo – priėmimo akto arba neišrašė sąskaitos faktūros. Analogiški pajamų pripažinimo principai gali būti taikomi ir kitais ilgalaikių sutarčių vykdymo atvejais (pvz., ilgalaikių kompiuterinių sistemų kūrimo ir diegimo, tyrinėjimo darbų ir pan.) 17. Vienetai, kurie, tvarkydami buhalterinę apskaitą ir rengdami finansines ataskaitas privalo vadovautis ar vadovaujasi 17 VAS ,,Biologinis turtas“ nuostatomis, ir biologinį turtą pirminio pripažinimo metu ir paskutinę ataskaitinio laikotarpio dieną bei visus iš jo gautus žemės ūkio produktus jų pirminio pripažinimo metu vertina tikrąja verte atėmus pardavimo išlaidas, tai, apskaičiuodami apmokestinamąjį pelną, uždirbtas pajamas jie turi pripažinti tada, kai žemės ūkio produktai parduodami, o biologinį turtą ir iš jo gautus žemės ūkio produktus įvertinti įsigijimo (pasigaminimo) savikaina. Apskaičiuotas ir finansinėse ataskaitose pateiktas pelnas (nuostolis) dėl biologinio turto ir iš jo gautų žemės ūkio produktų įvertinimo tikrąja verte atėmus pardavimo išlaidas, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, nepripažįstamas: t. y. pelnas – į pajamas neįtraukiamas, o nuostolis – laikomas neleidžiamais atskaitymais. 18. Pajamomis laikomi teigiami valiutos kurso pasikeitimai (sąnaudomis – neigiami valiutos kurso pasikeitimai), susidarę vienetui vykdant operacijas užsienio valiuta, taip pat perskaičiuojant balanse apskaitomus užsienio valiuta straipsnius. Vienetai, kurie tvarkydami buhalterinę apskaitą ir rengdami finansines ataskaitas, privalo vadovautis ar vadovaujasi VAS nuostatomis, sandorių užsienio valiuta apskaitai ir valiutų kursų pokyčių pateikimui finansinėse ataskaitose taiko 22 VAS ,,Užsienio valiutos kurso pasikeitimas“ (toliau – 22 VAS), kurio nuostatos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, taikomos tiek, kiek neprieštarauja PMĮ. Kai sandoris sudaromas užsienio valiuta, tai pagal tokį sandorį įsigyto turto įsigijimo kaina įvertinama eurais (iki 2014 m. gruodžio 31 d. – litais) pagal sandorio dienos (turto įsigijimo dienos) valiutos kursą. Jei pagal 22 VAS nuostatas turtas, kurio tikroji vertė nustatoma užsienio valiuta, balanse turi būti įvertinamas eurais (iki 2014 m. gruodžio 31 d. – litais), taikant tikrosios vertės nustatymo dienos valiutos kursą, tai PMĮ tikslams tokio turto įsigijimo kaina yra ta pati, kokia buvo nustatyta pirminio pripažinimo metu pagal sandorio dieną (turto įsigijimo dieną) galiojusį valiutos kursą. Todėl apskaitoje įregistruotos turto vertės pokyčių sumos (pajamos ar sąnaudos, susidariusios dėl turto perkainojimo (įvertinimo tikrąja verte) ir dėl teigiamos ar neigiamos valiutos kurso pasikeitimo įtakos), apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, vadovaujantis PMĮ 12 str. 7 punktu ir 31 str. 1 d. 15 punktu, atitinkamai laikomos neapmokestinamosiomis pajamomis arba neleidžiamais atskaitymais. 22 VAS nuostatos, susijusios su konsolidavimo procedūromis, prestižo, atsiradusio dėl užsienio įmonės įsigijimo (akcijų pirkimo), įvertinimu ir koregavimu, apskaičiuojant vieneto apmokestinamąjį pelną, nepripažįstamos. Perleidžiant patronuojamųjų užsienio įmonių akcijas, šių akcijų perleidimo pajamos apskaičiuojamos PMĮ 16 str. 1 dalyje nustatyta tvarka, neatsižvelgiant į nuosavo kapitalo dalyje sukauptas valiutų kursų skirtumų sumas, susidariusias dėl dukterinės užsienio įmonės finansinių ataskaitų rodiklių perskaičiavimo.; 18.1. Pagal Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuo euro įvedimo dienos apskaitos dokumentai surašomi ir duomenys, jeigu jie susiję su ataskaitiniu laikotarpiu, prasidedančiu euro įvedimo dieną, į apskaitos registrus įtraukiami eurais, o prireikus – ir eurais, ir užsienio valiuta. Pagal patvirtintą 22 VAS bei 40-ąjį VAS „Euro įvedimas“ dėl litais išreikštų turto ir įsipareigojimų likučių, pajamų ir sąnaudų perskaičiavimo į eurais išreikštus turto ir įsipareigojimų likučius, pajamas ir sąnaudas, susidarę skirtumai pripažįstami ataskaitinio laikotarpio finansinės ir investicinės veiklos pajamomis arba sąnaudomis. Perskaičiavimo rezultatas – pelnas arba nuostoliai – parodomas ataskaitinio laikotarpio pelno (nuostolių) ataskaitos finansinės ir investicinės veiklos straipsniuose. Vienetams, apskaičiuojant pelno mokestį, perskaičiavus savo duomenis į eurus susidaro pajamos, todėl pagal PMĮ jos laikomos ataskaitinio laikotarpio pajamomis, nuo kurių apskaičiuojamas pelno mokestis, o susidarius sąnaudoms, jos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, kaip būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti vadovaujantis PMĮ 17 straipsnio nuostatomis (žr. PMĮ 17 str. komentarą). 18.2. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių įstatinio kapitalo ir vertybinių popierių nominalios vertės išraiškos eurais ir šių bendrovių įstatų keitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį dėl akcijos nominalios vertės eurais euro centų tikslumu suapvalinimo susidaręs įstatinio kapitalo dydžio pokytis nelaikomas įstatinio kapitalo didinimu ar mažinimu ir registruojamas apskaitoje kaip bendrovės finansinių metų, kurie apima euro įvedimo dieną, pajamos (kai pokytis neigiamas) arba sąnaudos (kai pokytis teigiamas). Tokiu būdu, skaičiuojant pelno mokestį, vadovaujantis PMĮ 7 ir 17 straipsnių nuostatomis dėl akcijų nominalių verčių eurais euro centų tikslumu suapvalinimo susidaręs įstatinio kapitalo dydžio pokytis priskiriamas leidžiamiems atskaitymams (kai pokytis teigiamas) arba apmokestinamosioms pajamoms (kai pokytis neigiamas). Kitų nuosavo kapitalo straipsnių perskaičiavimo į eurus rezultatas pelno mokesčio bazei įtakos neturi. 19. Pajamų pripažinimas priklauso nuo vieneto vykdomos veiklos specifikos ir suteiktų paslaugų pobūdžio: 19.1. Draudimo įmonių uždirbtoms pajamoms priskiriamos už draudimą uždirbtos įmokos (premijos) ir prisiimto perdraudimo įmokos. Kai draudimo sutartyje numatyta įmoka pasirašyta visam draudimo sutarties galiojimo laikotarpiui, trunkančiam ilgiau negu vieną mokestinį laikotarpį, tai į uždirbtas pajamas įtraukiama tik ta draudimo įmokų dalis, kuri priskiriama tam mokestiniam laikotarpiui, per kurį buvo suteiktos draudimo paslaugos (t.y. draudimo įmonės mokestinio laikotarpio pajamoms priskiriama tik uždirbtų draudimo įmokų dalis). 19.1.1 Pajamos už draudimo paslaugas pripažįstamos ne gyvybės draudimo įmonės uždirbtomis pajamomis suteikus draudėjui draudimo paslaugą (arba jos dalį), neatsižvelgiant į pinigų gavimo momentą. Draudimo įmokos pripažįstamos draudimo įmonės uždirbtomis pajamomis atsižvelgiant į draudimo sutarties galiojimo laikotarpį ar apsaugos galiojimo laikotarpį, jei jis nesutampa su sutarties galiojimo laikotarpiu. Draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies ir sustabdžius draudimo apsaugą, kaip numatyta Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 96 straipsnyje, uždirbtomis pajamomis pripažįstamos įmokos už laikotarpį iki draudimo apsaugos sustabdymo. Draudėjui sumokėjus draudimo įmoką ar jos dalį ir atnaujinus draudimo apsaugą, likusi įmoka arba perskaičiuota įmokos dalis, jei atnaujinus draudimo apsaugą buvo peržiūrėtos draudimo sutarties sąlygos ir ji buvo sumažinta, uždirbtomis pajamomis pripažįstama per likusį draudimo apsaugos galiojimo laikotarpį. Jei pagal ne gyvybės draudimo sutarties sąlygas draudimo apsauga galioja (nestabdoma) draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies, tai nesumokėta įmoka, tenkanti galiojusiam draudimo apsaugos laikotarpiui, pripažįstama draudimo įmonės uždirbtomis pajamomis. Draudimo įmonės pajamomis pagal nutrūkusias ar pasibaigusias draudimo (perdraudimo) sutartis pripažįstama draudimo (perdraudimo) įmoka uždirbta per apsaugos galiojimo laikotarpį, nepriklausomai ar draudimo (perdraudimo) įmoka buvo sumokėta ar ne. Abejotinos pasirašytos įmokos, apskaičiuotos pagal draudimo įmonės pastoviai taikomą pasitvirtintą abejotinų pasirašytų įmokų vertinimo metodiką, priskirtinos tam mokestiniam laikotarpiui, per kurį buvo suteiktos draudimo paslaugos, apskaičiuojant pelno mokestį, nemažina draudimo įmonės uždirbtų pajamų. 19.2. Draudimo tarpininkų (brokerių), vykdančių tarpininkavimo veiklą tarp draudiko ir draudėjo, tokios veiklos uždirbtoms pajamoms priskiriamas sutartyse su draudiku nustatytas komisinis atlyginimas (procentas nuo draudimo įmokų arba fiksuota atlyginimo suma). 19.3. Jeigu vienetas veikia kaip komisionierius, tai jo tokios veiklos uždirbtoms pajamoms priskiriamas suteiktų paslaugų komisinis atlyginimas, nustatytas sutartyse ir (arba) nurodytas apskaitos dokumente. Civilinio kodekso 6.780 straipsnyje nustatyta, kad komiso sutartimi viena šalis (komisionierius) įsipareigoja kitos šalies (komitento) pavedimu už atlyginimą sudaryti vieną ar kelis sandorius savo vardu, bet komitento lėšomis. Kai vienetas pagal komiso sutartį parduoda ne jai, o komitentui priklausančias prekes, parduotų prekių pajamos į vieneto pajamas neįtraukiamos. 19.4. Jei vienetas užsiima tarpininkavimo veikla, tai jo tokios veiklos pajamas taip pat sudarys sutartyje ir (arba) apskaitos dokumente nustatytas konkretus atlyginimo dydis (procentas arba fiksuota atlyginimo suma). 19.5. Pajamos už prekes, parduotas konsignacijos sutarties pagrindu, pripažįstamos tada, kai įgaliotas atstovas (tarpininkas) prekes perduoda trečiajam asmeniui. 19.6. Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų uždirbtoms pajamoms priskiriamas komisinis atlyginimas už tarpininkavimą perkant ir parduodant vertybinius popierius. 19.7. Leidinių prenumeratos pajamos uždirbtoms pajamoms priskiriamos tolygiai jas paskirsčius per prenumeratos laikotarpį, kurį jos pristatomos. 19.8. Pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas, nuomininkas už teisę naudotis tam tikru turtu nuomotojui moka iš anksto sutartas (dažniausiai periodines) įmokas. Lizingo (finansinės nuomos) sutartyje, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas, įmokų sumą sudaro išperkamo turto kainos dalis ir palūkanos. Atsižvelgiant į šios lizingo (finansinės nuomos) veikos ypatumus, vienetų, vykdančių tokią veiklą, uždirbtoms pajamoms priskiriamos palūkanos ir kitų sutartyje numatytų paslaugų kaina. Palūkanų pajamos pripažįstamos pagal kaupimo apskaitos principą laikant, kad palūkanos kaupiasi pagal sutartyje nurodytą palūkanų normą nuo mažėjančios bazės. Vienetams, kurie, tvarkydami buhalterinę apskaitą ir rengdami finansines ataskaitas, privalo vadovautis ar vadovaujasi VAS, lizingo (finansinės nuomos) apskaitos ypatumus nustato 20 VAS ,,Nuoma, lizingas (finansinė nuoma) ir panauda“, kurio nuostatos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, taikomos tiek, kiek neprieštarauja PMĮ. Tais atvejais, kai nutraukiama lizingo sutartis, lizingo gavėjas apmokestinamosioms pajamoms priskiria sumą, kuri gaunama, kai likusi lizingo davėjui neapmokėta ilgalaikio materialiojo turto kainos dalies suma yra didesnė už grąžintino turto likutinę vertę. Jeigu nutraukus lizingo sutartį, lizingo gavėjas apskaičiuoja nuostolį, kaip likusios neapmokėtos turto kainos dalies ir perduoto turto apskaičiuotos likutinės vertės skirtumą, tai skirtumas nepriskiriamas leidžiamiems atskaitymams, nes tokios lizingo gavėjo patirtos lizingo sutarties nutraukimo išlaidos nėra susijusios su pajamų uždirbimu (turtas toliau nenaudojamas lizingo gavėjo veikloje). Pavyzdys. Įmonė A 2015 m. vasario mėn. pagal lizingo sutartį įsigijo turtą iš lizingo kompanijos B už 240 000 eurų. Lizingo sutartis sudaryta 24 mėnesių laikotarpiui ir įmokos pradėtos mokėti nuo 2015 m. kovo 1 d.. Įmonė A turtą lizingavo iki 2016 m. gegužės 31 d. Vėliau pagal trišalę sutartį įmonė A perleidžia savo teises ir pareigas, įgytas pagal lizingo sutartį su lizingo kompanija B trečiai šaliai – įmonei C, t. y. teisę naudotis lizinguojamu turtu bei pareigą toliau atsiskaityti su lizingo kompanija B. Turto perdavimo momentu įmonės A apmokėta lizinguojamo turto vertė yra 150 000 eurų, o neapmokėtoji vertė sudaro 90 000 eurų. Turto perdavimo momentu įmonės A apskaitoje lizinguojamo turto likutinė vertė sudaro 127 500 eurų. Pirmasis lizingo gavėjas, t. y. įmonė A, apskaičiuoja nuostolį, kaip likusios neapmokėtos turto kainos dalies ir perduoto turto apskaičiuotos likutinės vertės skirtumą – 37 500 eurų (90 000 eurų – 127 500 eurų). Antrasis lizingo gavėjas – įmonė C sumoka šią 37 500 eurų sumą pirmajam lizingo gavėjui – įmonei A, kaip patirto nuostolio kompensaciją už perduotą turtą. Nutraukus lizingo sutartį, pirmojo lizingo gavėjo apskaičiuotas nuostolis, kaip likusios neapmokėtos turto kainos dalies ir perduoto turo apskaičiuotos likutinės vertės skirtumas (pavyzdyje – 37 500 eurų), leidžiamiems atskaitymams nepriskiriamas, nes šios lizingo gavėjo patirtos lizingo sutarties nutraukimo kompensuotinos išlaidos nėra susijusios su pajamų uždirbimu (turtas toliau nenaudojamas lizingo gavėjo veikloje), todėl jos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priskiriamos neleidžiamiems atskaitymams. Tokiu atveju, kai antrasis lizingo gavėjas kompensuoja pirmajam lizingo gavėjui tik patirtų išlaidų sumą (pavyzdyje – 37 500 eurų) ir pelnas negaunamas, - pelno mokesčio objekto nėra (rezultatas lygus nuliui). Pažymėtina, kad pirmasis lizingo gavėjas perleidžiamojo turto likutinės vertės (pavyzdyje – 127 500 eurų) leidžiamiems atskaitymams nepriskiria. Pirmojo lizingo gavėjo iš įmonės C gauta kompensacija (pavyzdyje - 37 500 eurų) už lizingo įmonei sumokėtas įmokas, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, pardavimo pajamomis nelaikoma. 19.9. Vadovaujantis PMĮ nuostatomis, vienetų apmokestinamosioms pajamoms iš ne nuosavybės vertybinių popierių (obligacijų) (sąvokos apibrėžimas Vertybinių popierių įstatyme) perleidimo yra priskiriamos uždirbamos palūkanos iš ne nuosavybės vertybinių popierių (obligacijų) bei uždirbamos pajamos iš ne nuosavybės vertybinių popierių (obligacijų) perleidimo. Vienetams, kurie, tvarkydami buhalterinę apskaitą ir rengdami finansines ataskaitas, vadovaujasi VAS, ne nuosavybės vertybinių popierių (obligacijų) apskaitos ypatumus nustato 18 VAS „Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai“, kurio nuostatos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, taikomos tiek, kiek neprieštarauja PMĮ. 19.10. Kelionių agentūrų pajamų pripažinimas priklauso nuo jų vykdomos veiklos specifikos ir suteiktų paslaugų pobūdžio. Tuo atveju, kai kelionių agentūra savo vardu parduoda viešbučių rezervavimo paslaugas ar kelionių bilietus, agentūros pajamoms priskiriama parduotų viešbučių rezervavimo paslaugų ar bilietų vertė. Kai agentūra kaip tarpininkas perparduoda kitų kelionių organizatorių organizuojamas keliones, jos pajamas sudarys sutartyje ir (arba) apskaitos dokumente nustatytas konkretus atlyginimo dydis už suteiktas tarpininkavimo paslaugas (procentas arba fiksuota atlyginimo suma), t.y. komisinis atlyginimas. 19.11 Pelno mokesčio apskaičiavimo požiūriu akcizas yra į valstybės biudžetą mokamas vartojimo mokestis, išreikštas procentais nuo prekės kainos arba absoliučia suma ir pridedamas prie parduodamos prekės kainos. Akcizus sumoka akcizais apmokestinamos prekės gamintojas (jei pagaminama toje šalyje) arba importuotojas. Tais atvejais, kai pridėti prie parduodamos prekės kainos akcizai sumokami, jie priskiriami įmonės leidžiamiems atskaitymams, o pajamomis, gautomis už parduotą produkciją, yra laikoma visa turto rinkos kaina, išskyrus PVM. 20. Pajamoms priskiriamos palūkanos, autoriniai atlyginimai (honorarai) ir kitos pajamos, kurios gali būti nuolatinės ar vienkartinės, atsižvelgiant į vieneto vykdomą pagrindinę veiklą ir kitos investicinės bei finansinės veiklos pajamos, įskaitant PMĮ 12 straipsnyje nustatytas neapmokestinamąsias pajamas. Vienetai, kurie, tvarkydami buhalterinę apskaitą ir rengdami finansines ataskaitas, privalo vadovautis ar vadovaujasi VAS nuostatomis, apskaičiuodami apmokestinamąjį pelną, subsidijų (dotacijų) panaudotąją dalį pripažįsta pajamomis (pvz., dotaciją, skirtą negautoms pajamoms kompensuoti) pagal 21 VAS ,,Dotacijos ir subsidijos“ nuostatas. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, negautoms pajamoms kompensuoti skirta dotacija pripažįstama panaudota tokia dalimi, kiek per tam tikrą laikotarpį apskaičiuojama negautų pajamų. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, dotacija patirtoms sąnaudoms kompensuoti nepriskiriama apmokestinamosioms pajamoms. Šiuo atveju mažinama sąnaudų, kurioms kompensuoti dotacija gauta, suma. 21. Kai kuriais PMĮ nustatytais atvejais įmonės pajamos nustatomos (padidinamos) pagal specialias PMĮ (pvz., PMĮ 38, 39, 40 straipsniuose) nustatytas taisykles. 22. Jei prekės mainomos į kitą produkciją ar paslaugas, tai pagal tokį mainų sandorį pardavimo pajamas pagal rinkos kainą turi pripažinti abu vienetai tą mokestinį laikotarpį, kurį perduodamos mainomos prekės. 23. 18 VAS ,,Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai“ atpirkimo sandoris apibrėžiamas kaip finansinio turto perleidimo kitai šaliai už pinigus ar kitą priimtiną atlygį sandoris, tuo pačiu įsipareigojant atpirkti finansinį turtą per nustatytą laikotarpį ir nustatytomis sąlygomis. Šio standarto nuostata, kad jei teisė į finansinio turto nuosavybę už pinigus ar kitą atlygį perleidžiama kitai įmonei, tačiau įmonė nepraranda teisės kontroliuoti šį turtą, tai nuosavybės teisę perleidžianti įmonė sandorį registruoja kaip užstatu garantuotą skolinimąsi, taikytina atpirkimo sandoriams (nes perleistą teisę į nuosavybę įmonė po tam tikro laiko išpirks). Vertybinių popierių (toliau – VP) atpirkimo sandoriai, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, taip pat gali būti vertinami kaip lėšų skolinimosi (kreditavimo) sandoriai, pateikus finansinį užstatą. Todėl vienetui perleidus VP pagal atpirkimo sandorį pirkėjui, parduotas turtas lieka pardavėjo apskaitoje, o iš pirkėjo gauti pinigai pripažįstami kaip gauta paskola. VP perleidimo pajamos (ar nuostoliai), apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, nenustatomos (nėra pelno mokesčio objekto), o juos atpirkus, jų įsigijimo kaina vienetui nesikeičia (t.y. lieka ta pati, kokia buvo iki šių VP perleidimo pirkėjui). VP atpirkimo ir perleidimo kainų skirtumas laikomas atlyginimu už pinigų skolinimąsi (palūkanomis) ir gali būti priskiriamas leidžiamiems atskaitymams pagal PMĮ 17 str. 1 dalį, laikantis kaupimo principo. Kita atpirkimo sandorio šalis - pirkėjas, kuriam perleidžiami VP, už perleistus VP pardavėjui sumokėtos ir iš jo gautos VP atpirkimo kainos skirtumą pripažįsta palūkanų pajamomis pagal kaupimo principą. Jei VP pirkėjas pats sudaro ir įvykdo atpirkimo sandorį su trečiuoju asmeniu, tam sandoriui taikomos analogiškos taisyklės. Tačiau jei VP pirkėjas atpirkimo sandorio laikotarpiu, siekdamas ekonominės naudos, pats perleidžia įsigytus VP, kuriuos vėliau turės grąžinti pardavėjui, ne pagal atpirkimo sandorį, ir grąžina VP išpirkęs juos aktyvioje rinkoje, tai jis turi pripažinti VP perleidimo pajamas PMĮ 16 str. 1 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu sudarius atpirkimo sandorį, pardavėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nuostatomis, pakeičia atpirkimo sandorio metu pirkėjui perleistus VP į lygiavertį finansinį užstatą (t.y. to paties emitento išleistas tos pačios emisijos arba klasės, tokios pat nominalios vertės, ta pačia valiuta ir tapataus aprašymo VP), tai pelno mokesčio tikslais yra laikoma, kad VP pakeitimas nevyko, todėl vienetui atpirkus vertybinius popierius yra laikoma, kad atperkami pirminio atpirkimo sandorio sudarymo metu perleisti vertybiniai popieriai. Jei vienetas neįvykdytų atpirkimo sandorio ir neatpirktų VP, tai toks sandoris būtų laikomas VP pirkimo - pardavimo sandoriu. Tokiu atveju vienetas turi pripažinti VP perleidimo pajamas pagal rinkos kainą nuo jų perleidimo pirkėjui datos PMĮ 16 str. 1 dalyje nustatyta tvarka. Tokie sandoriai, kuriuose nenumatytas pardavėjo įsipareigojimas, o tik teisė atpirkti VP (arba tik pirkėjas turi teisę grąžinti VP už sutartyje nustatytą pirkimo ar kitokią kainą), apmokestinami kaip VP pirkimo- pardavimo sandoriai. 231. Vertybinių popierių paskolos sandoriai, kai viena sandorio šalis (skolintojas) ribotam ar neribotam terminui perduoda kitai sandorio šaliai (skolininkui) VP, o VP gavėjas įsipareigoja pagal skolintojo pareikalavimą per nustatytą terminą grąžinti to paties emitento tokį pat kiekį tokios pat rūšies VP ir mokėti palūkanas (jeigu sutartis nenustato ko kita), mokestine prasme prilyginami atpirkimo sandoriams. Išskyrus tuos atvejus, kai, vertinant vieneto atliktų veiksmų visumą, VP paskolos sandoriai savo esme atitinka VP pirkimo – pardavimo sandorius. Vertybinių popierių paskolos sandorių atveju, VP perleidimo pajamos (ar nuostoliai), apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, nenustatomos (nėra pelno mokesčio objekto), o grąžinus VP, jų įsigijimo kaina vienetui nesikeičia (t.y. lieka ta pati, kokia buvo iki šių VP perleidimo skolininkui). Skolininkas, už pasiskolintus VP mokantis palūkanas ir (arba) kitas su VP susijusias kompensacijų sumas (pvz. dividendus), minėtas sumas gali priskirti leidžiamiems atskaitymams pagal PMĮ 17 str. 1 dalį, laikantis kaupimo principo. Skolintojas, už paskolintus VP gaunantis palūkanas ir su VP susijusias kompensacijų sumas (pvz. dividendus), minėtas sumas priskiria apmokestinamosioms pajamoms. Pavyzdys. Pagal sutartį UAB „X“ vienam mėnesiui be atlygio, tikslu stabilizuoti turimų akcijų kainą rinkoje, perleidžia (paskolina) investiciniam bankui „B“ bendrovės „Y“ akcijų. Bankas „B“ įsipareigoja po tam tikro laikotarpio grąžinti pasiskolintas bendrovės „Y“ akcijas. Pagal sutartį nei UAB „X“, nei bankas „B“ vienas kitam palūkanų nemoka. Šio akcijų paskolos sandorio rezultate UAB „X“, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, nei pajamų (nei nuostolių) neatsiranda, o grąžintų bendrovės „Y“ akcijų įsigijimo kaina nesikeičia. 24. Nustatant mokesčio bazę pajamomis nelaikomos (į pajamas neįtraukiamos): 24.1. pardavimo PVM; 24.2.apskaitoje registruojamos pajamų sumos tais atvejais, kai nurašomos per didelės įvairių apskaitoje formuojamų atidėjimų sąnaudoms sumos, jei tie atidėjimai pagal PMĮ nuostatas nepriskiriami leidžiamiems atskaitymams; 24.3. PMĮ 33 str. 3 ir 4 dalyse nustatyta tvarka sumažinus pelno mokestį iš išmokėtų dividendų išskaičiuoto ir į biudžetą sumokėto mokesčio suma ir kitais mokestiniais metais apskaitoje įregistravus sumažinto pelno mokesčio dydžio pajamas (pagautę), šios pajamos į mokesčio bazę neįtraukiamos; 24.4. kai įmonė, neįsiregistravusi PVM mokėtoja, už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas turi į biudžetą sumokėti pardavimo PVM, tai į biudžetą mokėtina pardavimo PVM suma mažinamos įmonės pajamos tą mokestinį laikotarpį, kurį atsiranda prievolė sumokėti pardavimo PVM sumą. 25. Pagal PMĮ nuostatas kiekviena įmonė yra atskiras apmokestinamasis vienetas. Todėl, kai vienetai investicijų į asocijuotas įmones apskaitai taiko 15 VAS ,,Investicijos į asocijuotąsias įmones“ nuostatas ir sudarydami finansines ataskaitas į jas įtraukia dalį asocijuotos įmonės veiklos rezultatų - pelno ar nuostolio, kartu didindami arba mažindami investicijos į asocijuotą įmonę vertę, tai toks pelnas ar nuostolis nėra pelno mokesčio objektas (t.y. pelnas neįtraukiamas į pajamas, o nuostolis nepriskiriamas leidžiamiems atskaitymams). PMĮ 16 str. 1 dalyje nustatyta, kad turto vertės padidėjimo pajamos yra uždirbtos pajamos, kurias sudaro turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn ir įsigijimo kainų skirtumas. Pagal PMĮ 14 str. 1 dalį, turto įsigijimo kaina tai – išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant sumokėtus komisinius atlyginimus bei mokesčius (rinkliavas), išskyrus Pridėtinės vertės mokestį, susijusius su šio turto įsigijimu. Perleidus investicijas (akcijas), finansinio turto vertės padidėjimo pajamos apskaičiuojamos iš investicijų (akcijų) pardavimo kainos atėmus faktišką jų įsigijimo kainą, neatsižvelgiant į padidėjusią (sumažėjusią) investicijų į asocijuotas įmones vertę dėl 15 VAS nuostatų taikymo. 26. Pagal nuo 2004 m. sausio 1 d. apskaitoje taikomo 20 VAS ,,Nuoma, lizingas (finansinė nuoma) ir panauda“ nuostatas atgalinio lizingo (finansinės nuomos) sandorio ekonominė prasmė gali būti prilyginama finansavimui už užstatą (lizingo davėjas skolina lizingo gavėjui pinigų, kaip užstatą naudodamas iš jo nusipirktą ir jam pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį perduotą tą patį turtą). Atgalinio lizingo (finansinės nuomos) sandoris pelno mokesčio tikslams taip pat gali būti laikomas finansavimo už užstatą sandoriu, jei pagal tokį sandorį: - numatytas nuosavybės teisės perėjimas ir - turtas iš lizingo davėjo atperkamas ta pačia kaina, kuria jis prieš tai buvo parduotas tam lizingo davėjui, ir - sandoris visiškai įvykdomas. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, atgalinio lizingo (finansinės nuomos) sandoris, jei įvykdomos visos aukščiau minėtos sąlygos, apmokestinamas tokia tvarka: - vienetui perleidus ilgalaikį turtą lizingo davėjui, dėl turto perleidimo atsiradusios turto vertės padidėjimo pajamos arba nuostoliai (turto pardavimo ir jo įsigijimo kainos, nenudėvėtos (ar neamortizuotos) iki turto perleidimo, skirtumas), nelaikomos to vieneto pajamomis ar leidžiamais atskaitymais (apskaitoje apskaičiuotas ilgalaikio turto perleidimo pelnas (nuostoliai) nėra pelno mokesčio objektas); - vienetui tą patį ilgalaikį turtą gavus iš lizingo davėjo pagal atgalinės (finansinės nuomos) sutartį, to turto nusidėvėjimo (ar amortizacijos) skaičiavimas tęsiamas tuo pačiu metodu nuo nenudėvėtos (ar neamortizuotos) iki turto perleidimo lizingo davėjui įsigijimo kainos (padidintos sutarties sudarymo mokesčio suma), įskaitant atvejus, kai naujoji turto įsigijimo kaina yra mažesnė už iki perleidimo lizingo davėjui šio turto nenudėvėtąją įsigijimo kainą. Pavyzdžiai: 1. 2015 m. sausio mėn. įmonė A, gavusi banko paskolą, pasistatė gamybinį pastatą, kurio įsigijimo kaina yra 1 000 000 eurų. Nustatyta pastato likvidacinė vertė – 100 000 eurų, nusidėvėjimo normatyvas – 8 metai. Nusidėvėjimas skaičiuojamas tiesiniu metodu. Po vienerių metų nuo pastato eksploatacijos pradžios paaiškėjo, kad dėl apyvartinių lėšų stygiaus įmonė A negalės laiku grąžinti paskolos. 2016 m. sausio 31 d. įmonė A nusprendė pastatą parduoti ir įsigyti jį pagal atgalinio lizingo (finansinės nuomos) sutartį. Pastatas lizingo davėjui parduodamas rinkos kaina – už 1 200 000 eurų ir už tą pačią (1 200 000 eurų) kainą iš lizingo davėjo atperkamas. Sutarties sudarymo mokestis - 12 000 eurų. Tarkime, kad įmonė A iki pastato pardavimo lizingo davėjui ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskyrė 112 500 eurų nusidėvėjimo sumą. Šio pastato iki jo perleidimo lizingo davėjui nenudėvėta įsigijimo kainos dalis sudarė 887 500 eurų (1 000 000 eurų – 112 500 eurų). Pardavus pastatą ir gavus pinigus iš lizingo davėjo, 312 500 eurų (1 200 000 eurų – 887 500 eurų) turto vertės padidėjimo pajamų suma, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, įmonės A pajamoms nepriskiriama. Įmonė A turės tęsti pagal atgalinio lizingo (finansinės nuomos) sutartį gauto pastato nusidėvėjimo skaičiavimą tuo pačiu tiesiniu metodu nuo nenudėvėtos iki turto perleidimo lizingo davėjui įsigijimo kainos, padidintos sutarties sudarymo mokesčio suma, t.y. nuo 899 500 eurų (887 500 eurų + 12 000 eurų). Įmonė A ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams šią kainą galės priskirti per laikotarpį, ne trumpesnį už PMĮ 1 priedėlyje ilgalaikio turto grupei, kuriai priskiriamas pastatas, nustatytą maksimalų laikotarpį, įskaitant laikotarpį, kurį buvo skaičiuojamas to turto nusidėvėjimas (ar amortizacija) iki jo perleidimo lizingo davėjui. Pagal atgalinio lizingo (finansinės nuomos) sutartį mokamos palūkanos gali būti priskiriamos leidžiamiems atskaitymams pagal PMĮ 17 str. 1 dalį, laikantis kaupimo principo. 2. Sąlygos analogiškos kaip ir 1 pavyzdyje, tik šiuo atveju pastatas lizingo davėjui parduodamas už 800 000 eurų rinkos kainą. Pardavus pastatą ir gavus pinigus iš lizingo davėjo, (-) 87 500 eurų (800 000 eurų – 887 500 eurų) turto vertės sumažėjimo nuostolis, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, įmonės A leidžiamiems atskaitymams nepriskiriamas. Įmonė A turės tęsti pagal atgalinio lizingo (finansinės nuomos) sutartį gauto pastato nusidėvėjimo skaičiavimą tuo pačiu tiesiniu metodu nuo nenudėvėtos iki turto perleidimo lizingo davėjui įsigijimo kainos, padidintos sutarties sudarymo mokesčio suma, t.y. nuo 899 500 eurų (887 500 eurų + 12 000 eurų). Įmonė A į ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus šią kainą galės įskaityti per laikotarpį, ne trumpesnį už PMĮ 1 priedėlyje ilgalaikio turto grupei, kuriai priskiriamas pastatas, nustatytą maksimalų laikotarpį, įskaitant laikotarpį, kurį buvo skaičiuojamas to turto nusidėvėjimas iki jo perleidimo lizingo davėjui. Pagal atgalinio lizingo (finansinės nuomos) sutartį mokamos palūkanos gali būti priskiriamos leidžiamiems atskaitymams pagal PMĮ 17 str. 1 dalį, laikantis kaupimo principo. Jei atgalinio lizingo (finansinės nuomos) sutartis nutraukiama (įskaitant atvejus, kai iš šios sutarties kylančios teisės ir prievolės perleidžiamos trečiajai šaliai), tai tokia sutartis pelno mokesčio tikslams laikoma ilgalaikio turto pirkimo - pardavimo sutartimi. Tokiu atveju vienetas turės pripažinti ilgalaikio turto perleidimo pajamas (turto vertės padidėjimo pajamas) pagal rinkos kainą nuo to turto perleidimo lizingo davėjui (pirkėjui) datos PMĮ 16 str. 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka. Taip pat jis turės perskaičiuoti iki sutarties nutraukimo ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskirtinas ilgalaikio turto nusidėvėjimo (ar amortizacijos) sąnaudas, laikantis PMĮ 19 str. 4 dalies reikalavimų (žr. PMĮ 19 str. 4 dalies komentarą). 27. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – PPATĮ) 11 straipsnio nuostatoms, nuo 2016 m. vasario 1 d. taikoma vienkartinės pakuotės užstato sistema. Taikant vienkartinės pakuotės užstato sistemą, tiek gamintojo, tiek prekybinės įmonės, pardavusios prekę, supakuotą į vienkartinę pakuotę, apmokestinamosiomis pajamomis laikoma tos prekės kaina be užstato už vienkartinę pakuotę. Vienetai, parduodami gaminius vienkartinėse pakuotėse, kurioms taikoma užstato sistema, apskaitos dokumentuose atskirai nurodo gaminio kainą ir pakuotės užstato dydį. Todėl prekių gamintojai (tiekėjai) parduodami prekes pirkėjui (prekybos įmonei) PVM sąskaitoje faktūroje atskirai nuo produkto kainos, į kurią įeina ir vienkartinės pakuotės vertė, nurodo užstato vertę. Atitinkamai prekybos įmonių prekių pirkėjams (gyventojams) išduotame kasos aparato kvite bei pagal išduotą kvitą išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje paimtas užstatas už vienkartinę pakuotę, į kurią įpakuotos parduodamos prekės, taip pat nurodomas atskirai nuo parduotų prekių kainos. Užstatas yra tik garantija, kad vienkartinė pakuotė bus grąžinta, todėl tiek gamintojo ir/ar importuotojo, tiek prekybos įmonės paimta/grąžinta užstato suma nėra pelno mokesčio objektas. Šios nuostatos taikomos nepriklausomai nuo to, ar prekybos įmonei, paėmusiai iš gyventojo užstatą už vienkartinę pakuotę, gyventojas vėliau grąžina šią pakuotę, ar ne, t. y., ar ši prekybos įmonė superka gyventojų užstatinę pakuotę, ar ne. Pagal PPATĮ nuostatas, užstato už vienkartines pakuotes sistemos Administratorius yra pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, įsteigtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo ar Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo nustatyta tvarka. Taikant vienkartinės pakuotės užstato sistemą, Administratoriaus pajamomis yra laikoma gautos pajamos už gamintojui ir/ar importuotojui teikiamas užstato administravimo paslaugas, taip pat už vienkartinės pakuotės atliekas, kurias Administratorius tiekia atliekų perdirbėjams. 28. Vadovaujantis Investicijų įstatymo nuostatomis, viešojo ir privataus sektorių partnerystė (toliau – VPSP) – tai valstybės arba savivaldybės institucijos ir privataus subjekto įstatymuose nustatyti bendradarbiavimo būdai, kuriais valstybės arba savivaldybės institucija perduoda jos funkcijoms priskirtą veiklą privačiam subjektui, kuris investuoja į šią veiklą ir jai vykdyti reikalingą turtą, už tai gaudamas nustatytą atlyginimą. Nuo sudarytos VPSP sutarties priklauso privataus subjekto pajamų pripažinimas. Dažniausiai pasitaikantys VPSP sutarties atvejai: - kai sukurtą turtą privatus asmuo naudoja nuosavybės teise. Jeigu pagal VPSP sutarties sąlygas privatus asmuo sukuria naują ilgalaikį turtą, kuris per minėtos sutarties laikotarpį nuosavybės teise priklausys privačiam asmeniui ir bus naudojamas privataus asmens ekonominėje veikloje, tai visa to turto įsigijimo (pagaminimo) kaina (neatsižvelgiant į tai, kad statybos darbai kainavo daugiau nei buvo planavęs privatus asmuo) į sąnaudas perkeliama ir iš pajamų atskaitoma dalimis, skaičiuojant nusidėvėjimą. Pats vienetas nusistato (pasirenka) ilgalaikio materialaus turto nusidėvėjimo laikotarpį, ne trumpesnį negu nustatyti PMĮ 1 priedėlyje ilgalaikio turto nusidėvėjimo normatyvai (metais) ir likvidacinę vertę. Šiuo atveju, sukūrus turtą, jis nuosavybės teise priklausys privačiam subjektui (Nekilnojamojo turto registre užregistruos privatus subjektas), ir bus naudojamas privataus subjekto ekonominėje veikloje, o valdžios subjektui bus perleistas sutarties įgyvendinimo pabaigoje balansine verte (be atlyginimo). Atsižvelgiant į tai, visos privataus subjekto sutarties vykdymo laikotarpiu iš valdžios subjekto gautos pajamos už turto pastatymą ir pajamos už kitas paslaugas, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priskiriamos pelno mokesčio bazei, o su tokių pajamų uždirbimu susijusios faktiškai patirtos sąnaudos (taip pat ir apskaičiuotas to turto nusidėvėjimas) - leidžiamiems atskaitymams. - kai privatus asmuo sukurto turto nuosavybės teisę perleidžia viešajam asmeniui. Jeigu privačiam subjektui sukūrus naują turtą, jį nuosavybės teise Nekilnojamojo turto registre užregistruos valdžios subjektas, t. y. nuosavybės teisė iš karto perduodama valdžios subjektui, toks objekto perdavimas laikomas turto pardavimu už jo tikrąją rinkos kainą (PMĮ 40 str. 1 d.), neatsižvelgiant, kada už šį turtą bus atlyginama: iš karto perdavus turtą ar dalimis per visą sutarties galiojimo laikotarpį, o to turto įsigijimo (pasigaminimo) kaina – leidžiamais atskaitymais. Tokiu atveju laikoma, kad dalis iš valdžios subjekto per sutarties vykdymo laikotarpį gaunamų pajamų priskiriama privataus subjekto pajamoms už teikiamas objekto aptarnavimo, priežiūros ir kt. paslaugas, o kita dalis – apmokėjimui pagal turto pirkimo – pardavimo sutartį. 29. Pajamų pripažinimas pagal pinigų apskaitos principą ir šio principo taikymo tvarka nustatyta PMĮ 8 ir 9 straipsniuose (žr. PMĮ 8 ir 9 straipsnių komentarus). Neigiamo prestižo priskyrimo pajamoms tvarka nustatyta PMĮ 7 str. 2 ir 3 dalyse (žr. PMĮ 7 str. 2 ir 3 dalių komentarus). (7 str. 1 d. komentaras - pagal VMI prie FM 2016-09-02 raštą Nr. (32.42-31-1E) RM-24019) 30. Transporto prastovų pajamų priskyrimas apmokestinamosioms pajamoms. 30.1. Vežėjo automobilių keliais prastovos. Vienetai, teikiantys transporto ir ekspedijavimo paslaugas, neretai dėl savo ar klientų kaltės ne visada sklandžiai gali įvykdyti savo įsipareigojimus, t.y. dėl įvairių priežasčių pavėluoja pristatyti krovinį, kitaip tariant, šiems darbams atlikti yra sugaištama daugiau laiko, patiriama daugiau sąnaudų, nei numatyta tarpusavio sutartyse. Tokiu atveju sutartyse už pavėluotai suteiktas paslaugas (transporto priemonės prastovas) paprastai yra numatoma atsakomybė, kurią gali prisiimti tiek paslaugų teikėjas, tiek paslaugų pirkėjas. Krovinio vežimo paslaugos teikėjas už pavėluotai suteiktas savo paslaugas gali sumažinti savo suteiktos paslaugos vertę priklausomai nuo pavėluotų dienų skaičiaus, t.y. galutiniame rezultate krovinio vežimo paslaugos teikėjo gautinas atlygis už suteiktą paslaugą sumažėja sutartyje numatyta pinigų suma, kuri pelno mokesčio tikslais yra prilyginama nuolaidai nuo sutartyje numatyto atlygio už suteiktą paslaugą. Paslaugos teikėjas už ne laiku suteiktas paslaugas (pavėluotai pristatytą krovinį) dėl užsakovo kaltės iš pirkėjo gali gauti tam tikrą pinigų sumą, numatytą sutartyje, savo patirtoms sąnaudoms padengti. Kadangi vežimo paslaugos yra laikomos suteiktomis, nors ir pavėluotai, tai sutartyje numatyta papildoma pinigų suma patirtoms sąnaudoms padengti yra laikoma apmokestinamosiomis vežėjo pajamomis. 30.2. Laivų prastovos. Laivo frachtavimo sutartyje (čarteryje) nustatytas užmokestis už laivo prastovą, kurį sumoka frachtuotojas laivo valdytojui, vadinamas laivo prastovos mokesčiu (demeredžu). Demeredžas yra numatomas kaip papildomas mokestis už laivo stovėjimą uoste. Tai kaštai už papildomą laiko skirtumą, kuris susidaro tarp sutarto frachtavimo laiko sutartyje ir realaus laiko pakraunant / iškraunant krovinį. Už šį papildomą laiką konkrečioje frachtavimo sutartyje nustatytas įkainis, skaičiuojamas dienai arba parai, nėra laikomas bauda ar delspinigiais. Laivo valdytojo frachtuotojui apskaičiuota priemoka už frachto paslaugą (demeredžas) yra laikoma apmokestinamosiomis pajamomis. Laivo frachtavimo sutartyje (čarteryje) nustatyta premija, kurią laivo valdytojas sumoka frachtuotojui arba krovinių gavėjui už pirmalaikį laivo pakrovimą arba iškrovimą vadinamas dispaču. Dispačas laikomas įprastinės ekonominės veiklos rezultatu. Mokesčių tikslais laivo valdytojo suteikta nuolaida nuo frachto paslaugos vertės (dispačo) mažina įsigyjamos paslaugos kainą, todėl apmokestinamosiomis pajamomis yra pripažįstama suma atskaičius laivo valdytojo suteiktą nuolaidą. 30.3. Geležinkelių transporto prastovos. Krovinio vežimo geležinkeliu paslaugos teikėjas už pavėluotai suteiktas savo paslaugas gali sumažinti suteiktos paslaugos vertę priklausomai nuo pavėluotų dienų skaičiaus, t.y. galutiniame rezultate krovinio vežimo paslaugos teikėjo gautinas atlygis už suteiktą paslaugą sumažėja sutartyje numatyta pinigų suma, kuri pelno mokesčio tikslais yra prilyginama nuolaidai nuo sutartyje numatyto atlygio už suteiktą paslaugą. Vagonų ir konteinerių naudojimas / buvimas geležinkelio keliuose – yra laikomas papildomomis, susijusiomis su krovinių vežimo geležinkelio transportu, paslaugomis. Šios paslaugos savo esme yra įprastinė geležinkelio įmonės paslaugų teikimo veikla ir nėra laikomos nei baudomis, nei netesybomis už sutartinių prievolių nevykdymą. Už vagonų ir konteinerių naudojimą / buvimą geležinkelio keliuose geležinkelio įmonės (vežėjo) gautos sumos yra priskiriamos jos apmokestinamosioms pajamoms. (7 str. 1 d. komentaras papildytas 30 p. - pagal VMI prie FM 2016-10-20 raštą Nr. (18.10-31-1E) RM-28892) 2. Neigiama prestižo vertė priskiriama pajamoms jos įsigijimo momentu, jei šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. (pagal 2007 m. gegužės 3 d. įstatymo Nr. X-1110 redakciją, Žin., 2007, Nr. 55-2126; taikoma apskaičiuojant 2007 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) Komentaras 1. Šioje dalyje nustatyta neigiamos prestižo vertės priskyrimo pajamoms tvarka, kai įsigyjamas kito vieneto veiklos objektas kaip kompleksas ar jo dalis kaip teisių ir prievolių visuma, organizaciniu požiūriu sudaranti autonomišką ekonominį vienetą, vykdantį veiklą ir galintį atlikti savo funkcijas savo nuožiūra (t.y., kai įsigyjamas kito vieneto visas verslas ar jo dalis, neįsigyjant to vieneto akcijų). Neigiamos prestižo vertės sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 16 dalyje (žr. PMĮ 2 str. 16 dalies komentarą). 2. Jei įsigyjant veiklą kaip kompleksą ar veiklos dalį, pagal PMĮ 2 str. 16 dalį dėl to susidaro neigiama prestižo vertė, tai apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, apskaičiuota neigiama prestižo vertė pripažįstama įsigyjančiojo vieneto pajamomis tą mokestinį laikotarpį, kurį neigiama prestižo vertė susidaro. 3. Kai siekiant valdyti kito vieneto grynąjį turtą ir veiklą įsigyjamos jo akcijos, įsigijimo momentu nustatyta neigiama prestižo vertė pajamoms priskiriama vėlesnio šių vienetų reorganizavimo ar perleidimo, jei tai bus atliekama, momentu. (pagal 2007 m. gegužės 3 d. įstatymo Nr. X-1110 redakciją, Žin., 2007, Nr. 55-2126; taikoma apskaičiuojant 2006 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) Komentaras 1. Šioje dalyje nustatyta neigiamos prestižo vertės priskyrimo pajamoms tvarka, kai, siekiant valdyti kito vieneto grynąjį turtą ir veiklą, įsigyjamos to vieneto akcijos. Neigiamos prestižo vertės sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 16 dalyje (žr. 2 str. 16 dalies komentarą). 2. Kai kitą vienetą siekiantis valdyti vienetas įsigyja jo akcijas ir, pagal PMĮ 2 str. 16 dalį, dėl tokio įsigijimo susidaro neigiama prestižo vertė, tai akcijų įsigijimo (perėjimo nuosavybėn) datą nustatyta ir į įsigyjančio vieneto buhalterinę apskaitą atskirai nuo kito turto įtraukta neigiama prestižo vertė, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, pripažįstama įsigyjančiojo vieneto pajamomis šių vienetų reorganizavimo ar perleidimo, atliekamo PMĮ 41 straipsnyje numatytais atvejais (žr. PMĮ 41 straipsnio komentarą), momentu. 3. Akcijų įsigijimo momentu susidariusi neigiamo prestižo suma nelaikoma įsigyjančio vieneto pajamomis tol, kol reorganizavimas ar perleidimas faktiškai neatliekamas. 4. Neigiama prestižo vertė pajamomis pripažįstamas tik tais PMĮ 41 str. 2 dalyje numatytais reorganizavimo ar perleidimo atvejais, kai įsigyjantysis vienetas prisijungia visą įsigyto vieneto grynąjį turtą, t.y., kai reorganizavimas atliekamas prijungimo būdu PMĮ 41 str. 2 d. 1 ir 3 punktuose numatytais atvejais, arba kai prie įsigyjančiojo vieneto prijungiama įsigyto vieneto, reorganizuoto PMĮ 41 str. 2 d. 4 punkte aprašytu išdalijimo būdu, grynojo turto dalis. Atliekant reorganizavimą PMĮ 41 str. 2 d. 4 punkte aprašytu išdalijimo būdu, prie įsigyjančiojo vieneto prijungiama įsigyjamojo vieneto grynojo turto dalis paprastai nebūna mažesnė už įsigyjančiojo vieneto turimų akcijų dalį įsigyjamojo vieneto įstatiniame kapitale ir reorganizavimo momentu pajamomis pripažįstama visa įsigyjančiojo vieneto, pagal PMĮ 2 str. 16 dalį nustatyta neigiama prestižo vertė. Taip pat tais atvejais, kai vienetui įsigyjant 100 proc. (arba mažiau) kito vieneto akcijų pagal PMĮ 2 str. 16 dalį susidaro neigiama prestižo vertė, o vėliau reorganizuojant šiuos vienetus prie įsigyjamojo vieneto prijungiamas įsigyjantysis vienetas (prie dukterinio vieneto prijungiamas patronuojantis vienetas), tai patronuojančio vieneto akcijų įsigijimo momentu apskaičiuota neigiama prestižo vertė pripažįstamas po tokio reorganizavimo veiksiančio dukterinio vieneto pajamomis. 5. Šios dalies nuostatos taikomos tik tokiai neigiamai prestižo vertei, kuris nustatomas akcijų įsigijimo momentu ir pripažįstamas pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais (žr. PMĮ 2 str. 16 dalies komentarą). Vėlesnio vienetų reorganizavimo momentu neigiama prestižo vertė nesusidaro, t.y. akcijų įsigijimo kainos ir už jas iš įsigyjamojo vieneto perimto grynojo turto vertės neigiamas matematinis skirtumas nelaikomas neigiama prestižo verte, ir šis skirtumas į įsigyjančiojo vieneto pajamas neįtraukiamas (nėra pelno mokesčio objektas). (Pakeista pagal VMI prie FM raštą 2007-09-05 Nr. (18.10-31-1)-R-8904) 8 straipsnis. Pajamų ir sąnaudų pripažinimas pagal pinigų apskaitos principą 1. Taikant pinigų apskaitos principą, Lietuvos vieneto pajamos pripažįstamos faktišku pajamų gavimo momentu. Taip pat pripažįstamos šio Įstatymo 37 straipsnyje nustatytos pajamos. Komentaras 1. Kai Lietuvos vienetas pasirenka taikyti pinigų apskaitos principą, tai pajamas jis turi pripažinti pagal faktišką pajamų gavimo momentą. Faktišku pajamų gavimo momentu laikomas sumokėjimo pinigais, atsiskaitymo natūra (mainais į kitas prekes, paslaugas ar kt.), įsipareigojimų perdavimo arba kitokio atsiskaitymo už patiektas prekes, atliktus darbus, suteiktas paslaugas ar pan. momentas. Pavyzdžiai: 1. Dviejų vienetų apskaitoje įregistruoti tokie ūkiniai faktai: - individuali įmonė (taikanti pinigų apskaitos principą) akcinei bendrovei pardavė prekes ir išrašė 7 000 eurų sąskaitą; - akcinė bendrovė individualiai įmonei patiekė prekes ir išrašė 7 000 eurų sąskaitą. Pagal dvišalį susitarimą abu vienetai užskaitė vienas kito įsiskolinimus. Šis užskaitymo momentas laikomas individualios įmonės pajamų (7 000 eurų) už patiektas prekes gavimo momentu. 2. Dviejų vienetų apskaitoje įregistruoti tokie ūkiniai faktai: - individualios įmonės A (taikančios pinigų apskaitos principą) apskaitoje įregistruota 8 000 eurų skola įmonei B; - individuali įmonė A įmonei B patiekė prekių už 5 000 eurų. Pagal dvišalį susitarimą, įmonės A ir B atliko tarpusavio skolų užskaitymą, po kurio individuali įmonė A įmonei B liko skolinga 3 000 eurų. Individualios įmonės A apskaitoje įregistruotas tarpusavio skolų užskaitymas yra laikomas pajamų (5 000 eurų) už patiektas prekes gavimo momentu. 3. Individuali įmonė (taikanti pinigų apskaitos principą) akcinei bendrovei patiekė prekių už 3 000 eurų. Ši individuali įmonė buvo skolinga 5 000 eurų statybinei organizacijai, atlikusiai statybos darbus. Pagal trišalį (individualios įmonės, akcinės bendrovės ir statybinės organizacijos) susitarimą akcinė bendrovė už prekes atsiskaitė ne pinigais, o perėmė individualios įmonės skolos trečiajam asmeniui – statybinei organizacijai dalį (3 000 eurų). Šio atsiskaitymo – skolos perleidimo akcinei bendrovei įregistravimas individualios įmonės buhalterinėje apskaitoje laikomas pajamų gavimo momentu. Statybinei organizacijai individuali įmonė liko skolinga 2 000 eurų. (8 str. 1 d. komentaro pavyzdžiai - pagal VMI prie FM raštą 2016-06-10 Nr. (18.32-31-1E)RM-16940) 2. Jeigu Lietuvos vienetas yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas, tai jo pajamos apskaitomos be pridėtinės vertės mokesčio. 3. Jeigu už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas sumokama ne visa išrašytoje sąskaitoje nurodyta suma, o tik tos sumos dalis, tai ši sumos dalis pajamoms priskiriama iš karto, nelaukiant kol bus sumokėta visa suma. Likusi sąskaitoje nurodytos sumos dalis pajamoms bus priskirta, kai skolininkas ją sumokės. 4. Kai Lietuvos vienetas gauna išankstinį apmokėjimą (avansą) už numatomas patiekti prekes, suteikti paslaugas, tai gauta suma nepripažįstama vieneto pajamomis, o buhalterinėje apskaitoje parodomas vieneto įsipareigojimas (skola) pirkėjui. Ši iš anksto gauta suma pajamomis bus pripažinta tą momentą, kai vienetas pirkėjui patieks prekes ar suteiks paslaugas. Jeigu bus patiekta tik dalis prekių arba suteikta tik dalis paslaugų, tai vieneto pajamomis pripažįstama ne visa iš anksto gauta suma, o tik jos atitinkama dalis. 5. Taikant pinigų principą pripažįstamos ir užsienio vienetų pajamos, nurodytos PMĮ 4 str. 4 dalyje, t.y. tos pajamos, kurios gaunamos ne per nuolatines buveines ir kurios apmokestinamos prie pajamų šaltinio. Vadinasi, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nuolatinis Lietuvos gyventojas pelno mokestį nuo užsienio vienetui išmokamų pajamų (sumų) turi išskaičiuoti tų pajamų (sumų) išmokėjimo užsienio vienetui momentu. Jeigu užsienio vienetas Lietuvoje veikia per nuolatinę buveinę, tai apskaičiuojant užsienio vieneto Lietuvoje vykdomos veiklos apmokestinamąjį pelną, pinigų apskaitos principas netaikomas. 2. Taikant pinigų apskaitos principą, Lietuvos vieneto sąnaudos pripažįstamos tokia pat tvarka, kaip jos pripažįstamos taikant kaupimo apskaitos principą, tačiau pripažįstamos tik tos vieneto sąnaudos, kurios susijusios su pajamomis, faktiškai gautomis per mokestinį laikotarpį. Komentaras Pajamas pripažįstant pagal pinigų apskaitos principą, sąnaudos pripažįstamos taikant kaupimo ir palyginimo principus. Kaupimo principas reiškia, kad sąnaudos apskaitomos neatsižvelgiant į tai, ar jos apmokėtos, ar ne, bet atsižvelgiant į jų atsiradimo laikotarpį. Palyginimo principas reiškia, kad per mokestinį laikotarpį uždirbtos pajamos lyginamos su uždirbant tas pajamas patirtomis sąnaudomis. Vadinasi, taikant pinigų apskaitos principą, Lietuvos vieneto leidžiamais atskaitymais pripažįstamos tik tos sąnaudos, kurios susijusios su per mokestinį laikotarpį faktiškai gautomis pajamomis, t.y. su tomis pajamomis, kurios per mokestinį laikotarpį buvo pripažintos pajamomis taikant pinigų apskaitos principą, neatsižvelgiant į tai, ar tos sąnaudos apmokėtos. Tačiau pagal PMĮ 31 str. 1 d. 8 punktą į sąnaudų apmokėjimą atsižvelgiama tuo atveju, kai tos sąnaudos susijusios su tikslinėse teritorijose įregistruotais ar kitaip organizuotais vienetais. Tokiu atveju daugiau kaip prieš 18 mėnesių į leidžiamus atskaitymus įtrauktos, bet vis dar neapmokėtos sąnaudos priskiriamos neleidžiamiems atskaitymams. 9 straipsnis. Pinigų apskaitos principo taikymas 1. Pinigų apskaitos principą gali taikyti tik tie Lietuvos vienetai, kurie iki šio Įstatymo įsigaliojimo pajamas pripažindavo pagal pinigų apskaitos principą ir kurių pajamos per paskutinius 3 mokestinius laikotarpius nė per vieną jų neviršijo 30 000 eurų, taip pat naujai įregistruoti Lietuvos vienetai, kurių pirmojo mokestinio laikotarpio planuojamos pajamos neviršys 30 000 eurų per mokestinį laikotarpį. (2014 m. rugsėjo 23 d. įstatymo Nr. XI-1131 redakcija; šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2015 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį) Komentaras 1. Apskaičiuodami apmokestinamąjį pelną, pinigų apskaitos principą gali taikyti tik Lietuvos vienetai, t.y. Lietuvos ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys. Užsienio vienetai, vykdantys veiklą per nuolatines buveines, pinigų apskaitos principo taikyti negali. Užsienio vienetai pinigų apskaitos principą taiko tik tuo atveju, kai pajamas Lietuvoje uždirba ne per nuolatines buveines, t. y. kai uždirba pajamas, kurios pagal PMĮ 4 str. 4 dalį priskiriamos apmokestinamosioms prie pajamų šaltinio. 2. Pinigų apskaitos principą gali taikyti naujai registruoti Lietuvos vienetai, jeigu numato, kad jų pajamos per mokestinį laikotarpį nebus didesnės kaip. 30 000 eurų. Vadinasi, pinigų apskaitos principą gali taikyti ne tik neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, bet ir naujai registruoti ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys. Skaičiuojant 30 000 eurų pajamų sumą atsižvelgiama į visas pajamas, įskaitant ir tas, kurios pagal PMĮ 12 straipsnį priskiriamos prie neapmokestinamųjų pajamų. (9 str. 1 d. komentaro 2 p. - pagal VMI prie FM 2015-04-27 raštą Nr. (18.10-31-1)-RM-8364) 2. Lietuvos vienetai, taikantys pinigų apskaitos principą, privalo pereiti prie kaupimo apskaitos principo mokestiniu laikotarpiu, einančiu po to mokestinio laikotarpio, kurį pajamos viršijo 30 000 eurų. (2014 m. rugsėjo 23 d. įstatymo Nr. XI-1131 redakcija; šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2015 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį) Komentaras Lietuvos vienetai, kurie pagal PMĮ 9 str. 1 dalį galėjo taikyti pinigų apskaitos principą, privalo pereiti prie pajamų pripažinimo pagal kaupimo apskaitos principą, jeigu to mokestinio laikotarpio pajamos tampa didesnės kaip 30 000 eurų. Tokiu atveju prie pajamų pripažinimo pagal kaupimo apskaitos principą pereinama nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios. Skaičiuojant, ar pajamos nėra didesnės už 300 000 eurų sumą, atsižvelgiama į visas pajamas, t.y. ir į tas, kurios, vadovaujantis PMĮ 12 straipsniu, priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Tuo atveju, jeigu vienetas vykdo veiklą per nuolatinę buveinę kitoje užsienio valstybėje, tai nustatant, ar vieneto mokestinio laikotarpio pajamos yra ne didesnės negu 30 000 eurų suma, turi būti skaičiuojamos visos Lietuvos vieneto pajamos bei per nuolatinę buveinę, įskaitant nuolatinę buveinę, kurios pajamos pagal PMĮ 4 straipsnio 1 dalį į mokesčio bazę neįtraukiamos, užsienyje uždirbtos pajamos, išskyrus gautus dividendus. Jeigu užsienio vienetas vykdo veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvoje, tai turi būti skaičiuojamos visos užsienio vieneto pajamos, įskaitant nuolatinės buveinės pajamas uždirbtas Lietuvoje. Pažymėtina, kad į pajamų ribos skaičiavimą neįtraukiami iš Lietuvos ir užsienio vienetų gauti dividendai. (9 str. 2 d. komentaras - pagal VMI prie FM 2015-04-27 raštą Nr. (18.10-31-1)-RM-8364) 3. Šio straipsnio nuostatos netaikomos bankrutuojančiojo statusą turintiems (įgijusiems) Lietuvos vienetams. (2014 m. rugsėjo 23 d. įstatymo Nr. XI-1131 redakcija; šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2015 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį) Komentaras 1. Pagal Įmonių bankroto įstatymą bankrutuojanti įmonė – tai įmonė, kuriai iškelta bankroto byla arba kurios bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka. 2. Lietuvos vienetai, kurie pagal PMĮ 9 str. 2 dalies nuostatas privalėtų pereiti prie pajamų pripažinimo pagal kaupimo apskaitos principą, gali ir toliau taikyti pinigų apskaitos principą, jeigu jie turi (įgijo) bankrutuojančiojo statusą. 10 straipsnis. Apskaitos principo pasirinkimas ir keitimas 1. Lietuvos vienetas, nors ir atitinkantis 9 straipsnio 1 dalyje nustatytą kriterijų, nuo bet kurių mokestinių metų pradžios gali pereiti nuo pinigų apskaitos principo prie kaupimo apskaitos principo. Apie tokį perėjimą Lietuvos vienetas praneša vietos mokesčio administratoriui. Komentaras Lietuvos vienetas, kuris pagal PMĮ 9 straipsnio nuostatas turi teisę pajamas pripažinti pagal pinigų gavimo momentą, gali pats nuspręsti pereiti prie pajamų pripažinimo pagal kaupimo apskaitos principą. Pereiti prie kaupimo apskaitos principo galima tik nuo mokestinių metų pradžios. Vietos mokesčių administratoriui apie tokį sprendimą pranešama pažymint atitinkamą laukelį metinėje pelno mokesčio deklaracijoje, kuri pateikiama pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, nuo kurio pradžios vienetas perėjo prie pajamų pripažinimo taikant kaupimo apskaitos principą. 2. Tais atvejais, kai Lietuvos vienetas vietoj taikyto pinigų apskaitos principo pradeda taikyti kaupimo apskaitos principą, į šio apskaitos principo taikymo mokestinius metus pereinančios pirkėjų skolos į Lietuvos vieneto pajamas įtraukiamos po šių skolų apmokėjimo, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo to mokestinio laikotarpio pradžios, kurį buvo pereita prie kaupimo apskaitos principo. Komentaras 1. Kai Lietuvos vienetas nuo pajamų pripažinimo pagal pinigų apskaitos principą pereina prie pajamų pripažinimo pagal kaupimo apskaitos principą, tai nesumokėtos pirkėjų skolos į pajamas įtraukiamos tuo metu, kai jos sumokamos. Jei pirkėjai per 3 metus nuo to mokestinio laikotarpio, kurį perėjo prie kaupimo apskaitos principo, pradžios neatsiskaito, tai šios nesumokėtos skolos į Lietuvos vieneto pajamas įtraukiamos tais trečiaisiais metais. Pavyzdys. J.Jonaičio individuali įmonė pajamas pripažindavo pagal pinigų apskaitos principą, tačiau 2016 mokestinių metų pajamos pasiekė 40 000 eurų, t.y. įmonė nebeatitiko pinigų apskaitos principui taikyti nustatyto 30 000 eurų kriterijaus. Vadinasi, nuo 2017-01-01, vadovaudamasi PMĮ 9 str. 2 dalimi, ši įmonė turi pereiti prie pajamų pripažinimo pagal kaupimo apskaitos principą. J.Jonaičio individualios įmonės apskaitoje 2017-01-01 yra tokios pirkėjų skolos: 1) įmonė A skolinga 2 000 eurų, 2) įmonė B skolinga 3 500 eurų. Įmonė A atsiskaitė 2017-05-12, todėl 2 000 eurų pajamų J.Jonaičio individuali įmonė apskaitė pagal šią atsiskaitymo datą. Įmonė B 2017-12-08 sumokėjo dalį skolos - 1 900 eurų. Vadinasi, apskaičiuodama 2017 mokestinių metų apmokestinamąjį pelną, J. Jonaičio individuali įmonė į pajamas įtraukė 3 900 eurų pajamų. J.Jonaičio individuali įmonė 2019-12-31 dar nebuvo gavusi iš įmonės B likusios skolos dalies – 1 600 eurų. Neatsižvelgiant į tai, kad įmonė B dar nesumokėjo skolos, J. Jonaičio individuali įmonė, apskaičiuodama 2019 mokestinių metų apmokestinamąjį pelną, šią likusią skolos dalį (1 600 eurų) turi įtraukti į pajamas. (10 str. 2 d. komentaras - pagal VMI prie FM 2016-06-16 raštą Nr. (18.32-31-1E) RM-17635) 3. Lietuvos vienetas, kuris iki šio Įstatymo įsigaliojimo taikė kaupimo apskaitos principą, ir Lietuvos vienetas, kuriam pagal šio Įstatymo nuostatas nustatyta prievolė pereiti nuo pinigų apskaitos principo prie kaupimo apskaitos principo, negali kaupimo apskaitos principo keisti į pinigų apskaitos principą iki Lietuvos vieneto likvidavimo arba pabaigos. Komentaras PMĮ 9 str. 1 dalies komentare jau buvo paaiškinta, kad Lietuvos vienetai, kurie iki PMĮ įsigaliojimo pajamas pripažindavo pagal kaupimo apskaitos principą, įsigaliojus PMĮ, negali taikyti pinigų apskaitos principo. Jie ir toliau iki vieneto likvidavimo ar pabaigos pajamas turės pripažinti pagal kaupimo apskaitos principą. Tuo atveju, jei Lietuvos vienetas, vadovaudamasis PMĮ nuostatomis, pereis prie kaupimo apskaitos principo, tai jis pagal šį principą pajamas turės pripažinti iki likvidavimo ar vieneto pabaigos. III SKYRIUS APMOKESTINAMOJO PELNO APSKAIČIAVIMO TVARKA 11 straipsnis. Apmokestinamasis pelnas 1. Apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, jeigu šis straipsnis nenustato ko kita, iš pajamų: 1) atimamos neapmokestinamosios pajamos; 2) atskaitomi leidžiami atskaitymai; 3) atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai. Komentaras 1. Šio straipsnio 1 dalis nustato Lietuvos vieneto apmokestinamojo pelno apskaičiavimo tvarką. Lietuvos vieneto apmokestinamasis pelnas apskaičiuojamas pagal tokią formulę: Pajamos – Neapmokestinamosios pajamos - Leidžiami atskaitymai - Ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai = Apmokestinamasis pelnas 2. Lietuvos vieneto pajamas sudaro visos pajamos uždirbtos ir/ar gautos iš Lietuvos ir užsienio šaltinių. Kai kuriais atvejais pajamos pripažįstamos pagal specialias pajamų pripažinimo taisykles (pvz., išnuomojant turtą pagal PMĮ 38 straipsnį arba koreguojant sandorius pagal PMĮ 40 straipsnį). Taip pat į Lietuvos vieneto pajamas įskaitomos kontroliuojamojo užsienio vieneto pozityvios pajamos (žr. PMĮ 39 straipsnio komentarą). 3. Neapmokestinamosios pajamos yra tokios pajamos, kurias Lietuvos vienetas uždirba ir/ar gauna, tačiau į pelno mokesčio bazę jos nėra įskaitomos. Neapmokestinamosios pajamos išvardintos PMĮ 12 straipsnyje (žr. PMĮ 12 straipsnio komentarą). Taip pat PMĮ 58 str. 13, 14 ir 15 dalyse yra nurodytos pajamų rūšys, kurios neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos ribotą laikotarpį (pvz., palūkanos už Lietuvos Respublikos juridinių asmenų obligacijas, išleistas iki 2002 m. sausio 1 d., palūkanos už Lietuvos Respublikos Vyriausybės, savivaldybių ir tarptautinių finansinių organizacijų, kurių narė yra Lietuvos Respublika ir kurių steigimo sutartys yra ratifikuotos pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymą, vertybinius popierius, jei sutartys dėl jų platinimo sudarytos iki 2003 m. sausio 1 d., ir kt.). 4. Leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos Lietuvos vieneto įprastinės veiklos sąnaudos, būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Vadinasi, apskaičiuojant Lietuvos vieneto pelno mokesčio bazę, visos to vieneto veikloje patirtos sąnaudos, jeigu jos susijusios su pajamų uždirbimu iš tos veiklos, yra leidžiami atskaitymai (jeigu PMĮ nenustato ko kita). Plačiau apie leidžiamus atskaitymus yra paaiškinta PMĮ 17 straipsnio komentare. 5. Kai kurie leidžiami atskaitymai, apskaičiuojant Lietuvos vieneto pelno mokesčio bazę, yra ribojamų dydžių. Pelno mokesčio tikslais ribojamų dydžių atskaitymams priskiriamos tokios sąnaudos: 1) ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudos; 2) ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo, remonto ir rekonstravimo sąnaudos; 3) komandiruočių sąnaudos; 4) reklamos ir reprezentacijos sąnaudos; 5) natūraliosios netekties nuostoliai; 6) mokesčiai; 7) beviltiškos skolos; 8) įmokos darbuotojų naudai; 9) specialieji kredito įstaigų ir draudimo įmonių atidėjimai; 10) parama; 11) narių mokesčiai, įnašai ir įmokos; 12) mokestinio laikotarpio nuostoliai. Ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų tvarka yra paaiškinta PMĮ 18-30 straipsnių komentare. 2. Nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apskaičiuojamas iš uždirbtų pajamų atimant neapmokestinamąsias pajamas, ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus bei tokius atskaitymus, kurie susiję su užsienio vieneto pajamų uždirbimu per nuolatines buveines. Atskaitymų, susijusių su pajamų uždirbimu per nuolatines buveines, tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Komentaras 1. Kai užsienio vienetas uždirba pajamų per Lietuvos Respublikos teritorijoje esančią savo nuolatinę buveinę (PMĮ 2 str. 12 dalis), tokios nuolatinės buveinės mokesčio bazė nustatoma remiantis PMĮ 4 str. 3 d. 1 punktu, o jos mokestiniai laikotarpiai nustatomi remiantis PMĮ 6 str. 5 dalimi. Nuolatinei buveinei priskiriamos užsienio vieneto pajamos, kurias jis uždirbo iš tos nuolatinės buveinės veiklos, tačiau, jeigu neįmanoma tiksliai nustatyti, kokia užsienio vieneto uždirbtų pajamų dalis tenka nuolatinei buveinei, priskiriant turi būti vadovaujamasi protingumo principu. 2. Apskaičiuojant nuolatinės buveinės mokestinio laikotarpio apmokestinamąjį pelną, iš jos per tą mokestinį laikotarpį uždirbtų pajamų atimama: - neapmokestinamosios pajamos (PMĮ 12 straipsnis), - ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai (PMĮ 17 str. 2 dalis) ir - atskaitymai, susiję su užsienio vieneto pajamų uždirbimu per nuolatinę buveinę. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 321 „Dėl Atskaitymų, susijusių su pajamų uždirbimu per nuolatines buveines, nustatymo tvarkos ir Nuolatinės buveinės pirmo ir paskutinio mokestinių laikotarpių nustatymo tvarkos patvirtinimo (Žin., 2002, Nr. 26-931) patvirtino Atskaitymų, susijusių su pajamų uždirbimu per nuolatines buveines, nustatymo tvarką. 3. Remiantis šios tvarkos 3 dalimi, leidžiami atskaitymai, susiję su užsienio vieneto pajamų uždirbimu per nuolatinę buveinę, yra šie: - pačios nuolatinės buveinės faktiškai patirtos įprastinės sąnaudos, būtinos tos buveinės pajamoms uždirbti ar jos ekonominei naudai gauti (PMĮ 17 str. 1 dalis); - užsienio vieneto ne per tą nuolatinę buveinę faktiškai patirtos sąnaudos, kurios yra tiesiogiai susijusios su jo veikla per tą nuolatinę buveinę, arba tokių sąnaudų dalis, apskaičiuojama proporcingai pagal visų užsienio vieneto pajamų ir tos nuolatinės buveinės pajamų santykį. 4. Apskaičiuojant nuolatinės buveinės apmokestinamąjį pelną, užsienio vieneto ne per tą buveinę faktiškai patirtos sąnaudos gali būti atimamos tik tuo atveju, jeigu jos yra tiesiogiai susijusios su jo veikla per tą nuolatinę buveinę, t.y. šios sąnaudos būtinos tos nuolatinės buveinės pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Jeigu neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek užsienio vieneto ne per nuolatinę buveinę faktiškai patirtų tiesiogiai su ta nuolatine buveine susijusių sąnaudų gali būti priskiriama tai nuolatinei buveinei, tai taikoma bendroji taisyklė, t.y. jai priskiriamų tokių sąnaudų dalis apskaičiuojama proporcingai pagal per tą mokestinį laikotarpį užsienio vieneto visų uždirbtų pajamų ir per tą patį mokestinį laikotarpį nuolatinės buveinės, kurios apmokestinamasis pelnas skaičiuojamas, uždirbtų pajamų santykį. Jeigu užsienio vienetas ne per nuolatinę buveinę faktiškai patyrė tiesiogiai su jo veikla per nuolatinę buveinę susijusių sąnaudų, kurios, remiantis PMĮ 17 str. 2 dalimi, priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, tai, skaičiuojant tokios nuolatinės buveinės apmokestinamąjį pelną, tokios sąnaudos atimamos, atsižvelgiant į PMĮ nustatytus apribojimus, pvz., komandiruočių, reprezentacinės ir kt. sąnaudos. 5. Užsienio vieneto ne per nuolatinę buveinę faktiškai patirtoms sąnaudoms, be kitų sąnaudų, priskiriama: - palūkanos, kurias užsienio vienetas moka už jo veiklai per nuolatinę buveinę naudojamą paskolą. Užsienio vieneto veiklai per nuolatinę buveinę naudojama paskola laikoma tokia paskola, kurios sutartis su kreditoriumi buvo sudaryta ne per nuolatinę buveinę, bet pati paskola arba jos dalis naudojama pajamoms per tą nuolatinę buveinę uždirbti. Jeigu veiklai per nuolatinę buveinę naudojama ne visa užsienio vieneto paimta paskola, o tik tokios paskolos dalis, tai palūkanų, laikomų leidžiamais atskaitymais, dalis apskaičiuojama proporcingai paskolos daliai, naudojamai užsienio vieneto veiklai per tą nuolatinę buveinę; - autorinis atlyginimas (įskaitant atlyginimą už suteiktas gretutines teises), kurį užsienio vienetas moka už jo veikloje per nuolatinę buveinę naudojamas teises. Jeigu teisėmis, už kurias užsienio vienetas moka autorinį atlyginimą, jis naudojasi ne tik vykdydamas veiklą per tą nuolatinę buveinę arba vykdydamas tokią veiklą jis naudojosi ne visomis suteiktomis teisėmis, tai priskiriama tik atitinkamai pagal bendrąją taisyklę apskaičiuota autorinio atlyginimo dalis; - atlyginimas už teisę naudotis pramoninės nuosavybės objektu, franšize, kurį užsienio vienetas moka už jo veikloje per nuolatinę buveinę naudojamą teisę. Jeigu teise, už kurią užsienio vienetas moka tokį atlyginimą, jis naudojasi ne tik vykdydamas veiklą per tą nuolatinę buveinę, tai priskiriama tik atitinkamai pagal bendrąją taisyklę apskaičiuota atlyginimo dalis; - atlyginimas už suteiktą informaciją apie gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį, kurį užsienio vienetas moka už jo veikloje per nuolatinę buveinę naudojamą informaciją. Jeigu informacija, už kurią užsienio vienetas moka atlyginimą, jis naudojasi ne tik vykdydamas veiklą per tą nuolatinę buveinę, tai priskiriama tik atitinkamai pagal bendrąją taisyklę apskaičiuota atlyginimo dalis; - kompensacija už autorinių arba gretutinių teisių pažeidimą, kurią užsienio vienetas moka už jo veikloje per nuolatinę buveinę naudotas ir pažeistas teises. Jeigu teisės, už kurių pažeidimą užsienio vienetas moka kompensaciją, buvo pažeistos ne tik vykdant veiklą per tą nuolatinę buveinę, tai priskiriama tik atitinkamai pagal bendrąją taisyklę apskaičiuota kompensacijos dalis; - intelektinės nuosavybės, kurią įsigijo (ar sukūrė) užsienio vienetas, įsigijimo (sukūrimo) sąnaudų dalis, jeigu ši intelektinė nuosavybė naudojama jo veiklai per tą nuolatinę buveinę. Tokia sąnaudų dalis gali būti priskiriama veiklai per nuolatinę buveinę tik tą mokestinį laikotarpį, kurį ji buvo įsigyta (sukurta), ir tik tuo atveju, jeigu ji naudojama nuolatinės buveinės pajamoms uždirbti. Nuolatinei buveinei priskiriamų sąnaudų dalis, neatsižvelgiant į tai, ar tokia intelektinė nuosavybė naudojama tik tos nuolatinės buveinės tikslams ar ir kitų užsienio vieneto padalinių tikslams, apskaičiuojama proporcingai pagal per tą mokestinį laikotarpį, kurį ji buvo įsigyta (sukurta), užsienio vieneto visų uždirbtų pajamų ir per tą patį mokestinį laikotarpį nuolatinės buveinės, kurios apmokestinamasis pelnas skaičiuojamas, uždirbtų pajamų santykį. Intelektinė nuosavybė – tai autorių teisės, gretutinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę. Užsienio vieneto ne per nuolatinę buveinę faktiškai patirtoms sąnaudoms gali būti priskiriamos ir užsienio vieneto patirtos bendrosios administravimo sąnaudos. Tokios sąnaudos turi būti tiesiogiai susijusios su nuolatine buveine, todėl prie jų negali būti priskiriamos tokios sąnaudos, kaip užsienio vieneto centrinės būstinės pastato eksploatavimo, jo remonto ar pan. išlaidos. Pavyzdžiai: 1. Į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančią nuolatinę buveinę vieneriems metams dirbti atvyksta užsienio vieneto darbuotojai. Darbo sutartys sudarytos su užsienio vienetu. Atliekamas darbas yra tiesiogiai susijęs su užsienio vieneto veikla per tą nuolatinę buveinę ir būtinas pajamoms per tą nuolatinę buveinę uždirbti, todėl šiems darbuotojams mokamas darbo užmokestis priskiriamas leidžiamiems atskaitymams, neatsižvelgiant į tai, kas tą darbo užmokestį išmoka – nuolatinė buveinė ar pats užsienio vienetas. Darbuotojų darbo apmokėjimo sąnaudos turi būti pagrįstos dokumentais (pvz., darbo laiko apskaitos dokumentais), įrodančiais, kad šie darbuotojai tikrai dirbo nuolatinėje buveinėje, bei darbo sutarčių ir darbo užmokesčio išmokėjimą patvirtinančių dokumentų kopijomis, patvirtintomis užsienio vieneto atsakingo asmens parašu. Tais atvejais, kai tokiems darbuotojams darbo užmokestį moka pats užsienio vienetas (t.y. jis mokamas ne per užsienio vieneto nuolatinę buveinę), tokias jo išlaidas priskiriant nuolatinės buveinės sąnaudoms, taip pat turi būti pateikiama: - arba užsienio vieneto išrašyti dokumentai apie kiekvieną mėnesį išmokėtą darbo užmokestį; tokiu atveju šios priskiriamos sąnaudos nurodomos litais pagal oficialų lito ir euro kursą arba pagal Lietuvos banko paskutinei atitinkamo mėnesio dienai nustatytą oficialų lito ir užsienio valiutos santykį; - arba užsienio vieneto išrašytas dokumentas apie per visą mokestinį laikotarpį išmokėtą darbo užmokestį; tokiu atveju šios priskiriamos sąnaudos nurodomos litais pagal oficialų lito ir euro kursą arba pagal Lietuvos banko paskutinei to mokestinio laikotarpio dienai nustatytą oficialų lito ir užsienio valiutos santykį. Be to, primename, kad nuo tokių darbo užmokesčio sumų turi būti mokamas pajamų mokestis, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (Žin., 1990, Nr. 31742), galiojančio iki 2002 m. gruodžio 31 d., arba į Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 73-3085), galiojančio nuo 2003 m. sausio 1 d., nuostatas. Tačiau, priskiriant išmokėtą darbo užmokestį leidžiamiems atskaitymams, į tai, ar pajamų mokestis buvo sumokėtas, ar nebuvo, neatsižvelgiama. 2. Veiklai per nuolatinę buveinę naudojamas užsienio vieneto turtas. Turtas apdraustas užsienio valstybės draudimo įmonėje, draudimo įmokas moka pats užsienio vienetas. Tokias užsienio vieneto patirtas draudimo išlaidas leidžiama atskaityti skaičiuojant nuolatinės buveinės apmokestinamąjį pelną, tačiau tik to laikotarpio, kai užsienio vieneto turtas, dėl kurio buvo patirtos draudimo išlaidos, buvo naudojamas pajamoms per nuolatinę buveinę uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Atskaitomos išlaidos turi būti pagrindžiamos dokumentais arba jų kopijomis, patvirtintomis užsienio vieneto atsakingo asmens parašu. Tais atvejais, kai draudimo įmokas moka pats užsienio vienetas (t.y. jos mokamos ne per užsienio vieneto nuolatinę buveinę), tokias jo išlaidas priskiriant nuolatinės buveinės sąnaudoms, taip pat turi būti pateikiama: - arba užsienio vieneto išrašyti dokumentai apie kiekvieną mėnesį sumokėtas draudimo įmokas; tokiu atveju šios priskiriamos sąnaudos nurodomos litais pagal oficialų lito ir euro kursą arba pagal Lietuvos banko paskutinei atitinkamo mėnesio dienai nustatytą oficialų lito ir užsienio valiutos santykį; - arba užsienio vieneto išrašytas dokumentas apie per visą mokestinį laikotarpį sumokėtų draudimo įmokų sumą; tokiu atveju šios priskiriamos sąnaudos nurodomos litais pagal oficialų lito ir euro kursą arba pagal Lietuvos banko paskutinei to mokestinio laikotarpio dienai nustatytą oficialų lito ir užsienio valiutos santykį. 3. Nuolatinė buveinė pajamoms uždirbti naudoja užsienio vieneto įsigytą ilgalaikį turtą. Tokio užsienio vieneto įsigyto ilgalaikio turto nusidėvėjimas gali būti atskaitomas, apskaičiuojant nuolatinės buveinės apmokestinamąjį pelną, tačiau tik to laikotarpio, kurį toks turtas naudojamas pajamoms per nuolatinę buveinę uždirbti, ir atsižvelgiant į PMĮ 18–20 straipsnių nuostatas. Pagal PMĮ 14 straipsnio 1 dalį „turto įsigijimo kaina – išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant sumokėtus komisinius atlyginimus bei mokesčius (rinkliavas), išskyrus Pridėtinės vertės mokestį, susijusius su šio turto įsigijimu“. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai nuolatinės buveinės naudojamą turtą įsigyja pats užsienio vienetas, tačiau visos tokios išlaidos turi būti pagrindžiamos dokumentais arba jų kopijomis, patvirtintomis užsienio vieneto atsakingo asmens parašu. Jeigu nuolatinei buveinei užsienio vienetas perduoda ilgalaikį turtą, kurio nusidėvėjimas jau buvo skaičiuotas, tai iš turto įsigijimo kainos turi būti atimama to turto jau sukaupto nusidėvėjimo suma. Ilgalaikio turto įsigijimo kaina, atskaičius sukauptą nusidėvėjimą, nuo kurios nuolatinė buveinė pati skaičiuoja nusidėvėjimą (balansinė vertė), turi būti nurodoma litais pagal oficialų lito ir euro kursą arba Lietuvos banko to turto perdavimo nuolatinei buveinei dienai nustatytą oficialų lito ir užsienio valiutos santykį. Jeigu nuolatinė buveinė perima užsienio vieneto jau naudotą ilgalaikį turtą, ji turi nusistatyti jo nusidėvėjimo (amortizacijos) laikotarpį, ne trumpesnį, negu PMĮ 1 priedėlyje nustatyti nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvai (metais), tačiau toks nusistatytas laikotarpis mažinamas atitinkamu mėnesių skaičiumi, kuriuo tas ilgalaikis turtas buvo naudojamas užsienio vienete iki jį perduodant tai nuolatinei buveinei. 4. Užsienio vieneto pagrindinės buveinės darbuotojai siunčiami dviem savaitėm į komandiruotę į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančią nuolatinę buveinę. Jeigu tokių darbuotojų darbas yra reikalingas pajamoms per nuolatinę buveinę uždirbti ar ekonominei naudai gauti, tai užsienio vieneto ne per nuolatinę buveinę faktiškai patirtos tokių komandiruočių sąnaudos atimamos skaičiuojant nuolatinės buveinės apmokestinamąjį pelną, tačiau tokie atskaitymai, remiantis PMĮ 17 str. 2 d. 3 punktu ir 21 straipsniu, yra ribojamo dydžio. Su tokios komandiruotės tikslais susijusios kelionės išlaidos ir gyvenamojo ploto nuomos išlaidos atlyginamos pagal faktines išlaidas. Leidžiamos atskaityti dienpinigių normos nustatomos, remiantis užsienio vieneto valstybės nustatytais vidaus teisės aktais. Komandiruočių išlaidos turi būti pagrįstos komandiruočių įsakymais bei komandiruočių išlaidas patvirtinančiais dokumentais arba šių dokumentų kopijomis, patvirtintomis užsienio vieneto atsakingo asmens parašu. 5. Užsienio vienetas su Lietuvos vienetu sudarė sutartį uosto sutvarkymo darbams atlikti. Darbai vykdomi per užsienio vieneto nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tačiau daliai sutartyje numatytų darbų (uosto gilinimo darbams) atlikimui užsienio vienetas (generalinis rangovas) sudarė antrą sutartį su kitu užsienio vienetu (subrangovu). Už šiuos darbus generalinis rangovas su subrangovu atsiskaito pats, t.y. ne per nuolatinę buveinę. Išlaidas, kurias patyrė užsienio vienetas, atsiskaitydamas su subrangovu, galima atimti skaičiuojant nuolatinės buveinės apmokestinamąjį pelną, tačiau tik tuo atveju, jeigu pajamos, uždirbtos subrangovui atliekant darbus, priskiriamos nuolatinės buveinės pajamoms. Atskaitomos išlaidos turi būti pagrindžiamos dokumentais, patvirtinančiais darbų atlikimą (užsienio vieneto su subrangovu sudaryta sutartimi, darbų atlikimo aktu, pateiktomis sąskaitomis ir pan.) arba jų kopijomis, patvirtintomis užsienio vieneto atsakingo asmens parašu. 6. Į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančią nuolatinę buveinę vieneriems metams dirbti atvyksta užsienio vieneto darbuotojai. Jų darbas yra tiesiogiai susijęs su ta nuolatine buveine ir būtinas jos pajamoms uždirbti. Darbo sutartys sudarytos su užsienio vienetu, kuris tiems darbuotojams moka ne tik darbo užmokestį, bet ir pensinio draudimo įmokas toje pat užsienio valstybėje esančiai draudimo įmonei. Tokios užsienio vieneto faktiškai patirtos įmokų darbuotojų naudai sąnaudos atimamos skaičiuojant nuolatinės buveinės apmokestinamąjį pelną, bet tik to laikotarpio, kurį tie darbuotojai dirbo nuolatinėje buveinėje. Tačiau tokie atskaitymai, remiantis PMĮ 17 str. 2 d. 8 punktu, yra ribojamo dydžio. PMĮ 21 straipsnyje nustatyta, kad tokių atskaitomų pensinio draudimo įmokų suma turi neviršyti 25 proc. per mokestinį laikotarpį kiekvienam darbuotojui apskaičiuotų su darbo santykiais susijusių pajamų, ir draudimo įmonė neturi būti įregistruota ar kitaip organizuota tikslinėje teritorijoje. Tikslinės teritorijos sąvoka apibrėžta PMĮ 2 str. 23 dalyje. Atskaitomos išlaidos turi būti pagrindžiamos sutartimi, pagal kurią mokamos draudimo įmokos, bei dokumentais, patvirtinančiais, kad tokios įmokos buvo mokamos, arba jų kopijomis, patvirtintomis užsienio vieneto atsakingo asmens parašu. 7. Užsienio vieneto per nuolatinę buveinę vykdomiems darbams atlikti reikalingi specialistai. Kadangi užsienio vienetas pats tokių specialistų neturi, jis su kitu užsienio vienetu sudaro sutartį (secondment agreement, loan staff agreement arba pan.), pagal kurią to kito užsienio vieneto specialistai vyksta dirbti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančią nuolatinę buveinę. Užsienio vieneto faktiškai patirtos sąnaudos, susijusios su tokių specialistų darbo apmokėjimu, atvykimu į nuolatinę buveinę, išvykimu atgal bei pan., skaičiuojant nuolatinės buveinės apmokestinamąjį pelną, priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, jeigu tokių specialistų atliekamas darbas yra tiesiogiai susijęs su nuolatine buveine ir būtinas jos pajamoms uždirbti ir jeigu sudarytoje sutartyje buvo numatyta, kad tokias išlaidas padengs užsienio vienetas, į kurio nuolatinę buveinę dirbti vyksta pasamdytieji specialistai. Atskaitomos išlaidos turi būti pagrindžiamos dokumentais arba jų kopijomis, patvirtintomis užsienio vieneto atsakingo asmens parašu. 8. Užsienio vienetas per Lietuvos Respublikoje esančią nuolatinę buveinę vykdo prekybinę veiklą – Lietuvoje ir užsienio valstybėse parduoda prekes, kurias tas užsienio vienetas pats perka ir iš Lietuvos vienetų, ir iš kitų užsienio vienetų. Jeigu visų šių prekių pardavimo pajamos priskiriamos tos nuolatinės buveinės uždirbtoms pajamoms, tai skaičiuojant nuolatinės buveinės apmokestinamąjį pelną leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriama šių prekių įsigijimo savikaina, apskaičiuota litais pagal oficialų lito ir euro kursą arba Lietuvos banko tų prekių nuosavybės įsigijimo dienai nustatytą oficialų lito ir užsienio valiutos santykį. Prekių įsigijimas iš Lietuvos vienetų turi būti pagrįstas juridinę galią turinčiais dokumentais (arba jų kopijomis, patvirtintomis užsienio vieneto atsakingo asmens), išrašytais užsienio vienetui, o prekių įsigijimas iš užsienio vienetų turi būti pagrįstas tų užsienio vienetų surašytais dokumentais (arba jų kopijomis, patvirtintomis užsienio vieneto atsakingo asmens). Jeigu prekės buvo įvežtos į Lietuvos muitų teritoriją, jų įsigijimas turi būti papildomai pagrįstas importo deklaracijomis. 6. Skaičiuojant nuolatinės buveinės mokestinio laikotarpio apmokestinamąjį pelną, užsienio vieneto ne per nuolatinę buveinę faktiškai patirtos sąnaudos atimamos tik turint tokius sąnaudas pagrindžiančius dokumentus: - užsienio vieneto metinės finansinės atskaitomybės (arba panašios atskaitomybės, kaip tai numatyta pagal tos užsienio valstybės įstatymus), patvirtintos vieneto vadovo ir finansininko arba jų įgaliotų asmenų, kopija, - skirstomųjų sąnaudų detalizuotas sąrašas, - sąnaudų paskirstymo apskaičiavimas. Mokesčių administratoriui paprašius, turi būti pateikiamas ir šių dokumentų vertimas į lietuvių kalbą bei jų originalai. Apskaičiuotos ir, skaičiuojant nuolatinės buveinės apmokestinamąjį pelną, atimamos užsienio vieneto ne per nuolatinę buveinę faktiškai patirtos tiesiogiai su ta nuolatine buveine susijusios sąnaudos turi būti nurodomos litais pagal oficialų lito ir euro kursą arba pagal Lietuvos banko paskutinei mokestinio laikotarpio dienai nustatytą oficialų lito ir užsienio valiutos santykį arba, jeigu užsienio vienetas kiekvieną mėnesį išrašo dokumentus apie jo paties faktiškai patirtas tiesiogiai su ta nuolatine buveine susijusias sąnaudas, tai tokios sąnaudos gali būti nurodomos litais pagal Lietuvos banko paskutinei atitinkamo mėnesio dienai nustatytą oficialų lito ir užsienio valiutos santykį. 7. Apskaičiuojant nuolatinės buveinės pelną, to užsienio vieneto ne per tą nuolatinę buveinę faktiškai patirtas sąnaudas, tiesiogiai susijusias su ta nuolatine buveine, arba jų dalį, nustatomą proporcingai pagal užsienio vieneto visų pajamų ir tos nuolatinės buveinės pajamų santykį, iš jos uždirbtų pajamų galima atimti tik tada, jeigu: - apskaičiuojant užsienio vieneto apmokestinamąjį pelną tos sąnaudos atskaitomos tik vieną kartą ir - tas užsienio vienetas nėra įregistruotas ar kitaip organizuotas tikslinėje teritorijoje. Tikslinės teritorijos sąvoka aprašyta PMĮ 2 str. 33 dalies komentare. 8. Skaičiuojant nuolatinės buveinės pelną, iš jos uždirbtų pajamų negali būti atimamos sąnaudos, kurios yra: - PMĮ 31 straipsnyje nustatyti neleidžiami atskaitymai; - užsienio vieneto faktiškai patirtos sąnaudos, susijusios su jo nuolatinės buveinės valdymu (sprendimų dėl užsienio vieneto veiklos priėmimu). Tai sąnaudos, susijusios su sprendimų dėl bendros viso užsienio vieneto veiklos, o ne konkrečios veiklos per nuolatinę buveinę, priėmimu, pvz., atlyginimai, mokami direktorių valdybos nariams; - palūkanos, kurias nuolatinė buveinė moka savo užsienio vienetui. Šios nuostatos tikslams sąvoka “palūkanos” vartojama sąlyginai, kadangi užsienio vienetas ir jo nuolatinė buveinė yra tas pats juridinis asmuo, o dėl vieno juridinio asmens negali atsirasti jokio skolinio įsipareigojimo. Todėl pagal šias nuostatas “palūkanomis” ir neleidžiamais atskaitymais laikomi užsienio vieneto, vykdančio veiklą per nuolatinę buveinę, pinigų pervedimai į pagrindinę buveinę, tikslu sumažinti Lietuvoje apmokestinamą pelną. Ši nuostata netaikoma, jeigu užsienio vienetas, vykdantis veiklą per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje, yra kredito įstaiga ir palūkanos mokamos už to užsienio vieneto (kredito įstaigos) kapitalo naudojimą nuolatinės buveinės pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti, ir tokios palūkanos yra apmokestintos prie pajamų šaltinio. Pagal pastarąsias nuostatas neleidžiamais atskaitymais būtų laikomi mokėjimai (“palūkanos”) už veiklai per nuolatinę buveinę priskirtas užsienio valstybės kredito įstaigos lėšas, kurios yra tos užsienio valstybės kredito įstaigos nuosavos lėšos, t.y. kurios nėra skolinis įsipareigojimas, už kurį mokamos palūkanos. Minimalų veiklai per nuolatinę buveinę priskiriamų lėšų reikalavimą nustato kredito įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai, tačiau užsienio valstybės kredito įstaiga, atsižvelgdama į veiklai per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje priskiriamas funkcijas ir kitus kredito įstaigų veiklą įtakojančius rodiklius, gali priskirti jai didesnę nuosavų lėšų dalį, už kurią palūkanos negali būti mokamos ir todėl nepripažįstamos leidžiamais atskaitymais apskaičiuojant veiklos per nuolatinę buveinę apmokestinamąjį pelną. Palūkanos, mokamos užsienio kredito įstaigai už jos lėšų, viršijančių veiklai per nuolatinę buveinę priskirtiną nuosavų lėšų dalį, laikomos leidžiamais atskaitymais apskaičiuojant tos užsienio kredito įstaigos veiklos per nuolatinę buveinę apmokestinamąjį pelną tik tuo atveju, jei jos apmokestinamos prie pajamų šaltinio PMĮ nustatyta tvarka. Jei PMĮ nenustato (pvz., PMĮ 58 str. 13 dalis) tokių palūkanų apmokestinimo prie pajamų šaltinio, jos taip pat laikomos leidžiamais atskaitymais. Pavyzdžiai: 1. Užsienio vienetas (kuris nėra kredito įstaiga) Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiai savo nuolatinei buveinei "suteikė paskolą” (pvz., į Lietuvos Respublikoje veiklos per nuolatinę buveinę tikslais atidarytą sąskaitą pervedė pinigus), už kurią buvo įsigyti įrengimai, naudojami vykdant veiklą per nuolatinę buveinę. Apskaičiuojant užsienio vieneto veiklos per nuolatinę buveinę apmokestinamąjį pelną, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 321 6.3 punktu, tokia “suteikta paskola” nepripažįstama skoliniu įsipareigojimu ir bet kokios išmokos („palūkanos“) užsienio vienetui už taip gautas lėšas nėra laikomos leidžiamais atskaitymais. 2. Nuolatinė buveinė (Lietuvoje registruotas užsienio banko filialas) moka savo užsienio vienetui (užsienio valstybėje esančiam bankui) palūkanas. Jeigu šios palūkanos mokamos už paskolą, kurią užsienio bankas yra paėmęs iš kito vieneto nuolatinės buveinės tikslams, tai, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 321 3.2.1 punktu, tokios palūkanos laikomos leidžiamais atskaitymais. Jeigu šios palūkanos mokamos už naudojimąsi užsienio banko kapitalu, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 321 6.3 punktu, tokios palūkanos laikomos leidžiamais atskaitymais tik tuo atveju, jeigu jos mokamos ne už veiklai per nuolatinę buveinę, t.y. Lietuvoje registruotam užsienio banko filialui, priskirto užsienio banko nuosavo (laisvojo) kapitalo dalį ir atitinka PMĮ 37 straipsnyje nustatytus reikalavimus. - autorinis atlyginimas (įskaitant atlyginimą už suteiktas gretutines teises), kurį nuolatinė buveinė moka savo užsienio vienetui, jeigu jis pats yra tokio atlyginimo galutinis gavėjas, t.y., jeigu tam užsienio vienetui priklauso autorių ar gretutinės teisės; - atlyginimas už suteiktą teisę naudotis pramoninės nuosavybės objektu, frančize, kurį nuolatinė buveinė moka savo užsienio vienetui, jeigu jis pats yra tokio atlyginimo galutinis gavėjas, t.y., jeigu tas užsienio vienetas yra pramoninės nuosavybės objekto ar frančizės savininkas; - atlyginimas už suteiktą informaciją apie gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį, kurį nuolatinė buveinė moka savo užsienio vienetui, jeigu jis pats yra tokio atlyginimo galutinis gavėjas, t.y., jeigu tokią informaciją savo nuolatinei buveinei suteikė pats užsienio vienetas; - kompensacija už autorinių ar gretutinių teisių pažeidimą, kurią nuolatinė buveinė moka savo užsienio vienetui, jeigu jis pats yra tokios kompensacijos galutinis gavėjas, t.y., jeigu nuolatinė buveinė moka kompensaciją už pažeistas jos užsienio vienetui priklausančias autorių ar gretutines teises. 9. Jeigu: - užsienio vieneto veikla Lietuvos Respublikoje sukuria keletą nuolatinių buveinių ir - tų užsienio vieneto nuolatinių buveinių veikla yra aiškiai skirtinga, ir - tos užsienio vieneto nuolatinės buveinės valdomos atskirai, tada užsienio vienetas privalo registruotis mokesčių mokėtoju, vykdančiu veiklą per keletą nuolatinių buveinių, ir jų pelną apskaičiuoti bei apmokestinti atskirai. Tokiu atveju vienos nuolatinės buveinės neapmokestinamosios pajamos (PMĮ 12 straipsnis), ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai (PMĮ 17 str. 2 dalis) ir tai nuolatinei buveinei priskiriamos užsienio vieneto ne per tą nuolatinę buveinę faktiškai patirtos sąnaudos negali būti atskaitomos iš kitų Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių nuolatinių buveinių uždirbtų pajamų. Jeigu: - užsienio vieneto veikla Lietuvos Respublikoje sukuria keletą nuolatinių buveinių, tačiau - tų užsienio vieneto nuolatinių buveinių veikla nėra skirtinga, ir/arba - tos užsienio vieneto nuolatinės buveinės nėra valdomos atskirai, tada užsienio vienetas gali (bet ne privalo) registruotis mokesčių mokėtoju, vykdančiu veiklą tik per vieną nuolatinę buveinę, kuri vykdo kelias veiklas arba kuri vykdo veiklą keliose Lietuvos Respublikos teritorijos vietose. Tuo atveju, jeigu užsienio vienetas registruojasi vykdančiu veiklą per tokią vieną nuolatinę buveinę, tai jos apmokestinamasis pelnas (o kartu ir neapmokestinamosios pajamos (PMĮ 12 straipsnis), ribojamų dydžių atskaitymai (PMĮ 17 str. 2 dalis) ir jai priskirtinos užsienio vieneto ne per tą nuolatinę buveinę faktiškai patirtos sąnaudos) skaičiuojamas nuo pajamų, uždirbtų vykdant visą jos veiklą (ar veiklas). 3. Užsienio vieneto apmokestinamąjį pelną, neuždirbtą per nuolatines buveines, sudaro visos gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje, ir šio Įstatymo 37 straipsnyje nustatyta prievolė jas apmokestinti prie šaltinio be jokių atskaitymų. Komentaras Kai užsienio vienetas uždirba pajamų ne per Lietuvos Respublikos teritorijoje esančias savo nuolatines buveines, tai jo apmokestinamąjį pelną sudaro visos pajamos be jokių atskaitymų, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir kurios išvardytos PMĮ 4 str. 4 dalyje. Tokių pajamų apmokestinimą reglamentuoja PMĮ 37 straipsnis. 4. Išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Be šių rekvizitų, išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindžiančiuose dokumentuose privalo būti nurodyti ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti papildomi rekvizitai (11 str. 4 d. - LR 2002 12 05 įstatymo Nr. IX-1224 redakcija, įsigaliojo nuo 2002 01 01) Komentaras 1. Visos išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, turi būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą (Žin., 2001, Nr. 99-3515, toliau - BAĮ) apskaitos dokumentais privaloma fiksuoti įvykusias ūkines operacijas ir ūkinius įvykius. Pagal BAĮ 12 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius. Todėl apskaitos dokumentai turi būti surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius. Privalomi apskaitos dokumentų rekvizitai pagal BAĮ 13 straipsnio 1 dalį yra šie: 1) apskaitos dokumento pavadinimas; 2) ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas; 3) apskaitos dokumento data; 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška. Jeigu ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas nurodomas kiekybine išraiška, turi būti nurodyti matavimo vienetai; 6) asmens (-ų), kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas (-ai) arba pirmoji (-osios) vardo (-ų) raidė (-ės), pavardė (-ės), parašas (-ai) ir pareigos. BAĮ 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktuose (Žin., 2002, Nr. 123-5548) nustatyti apskaitos dokumentų rekvizitai kasos aparato kvitui yra neprivalomi. Be šių rekvizitų, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali nustatyti papildomus rekvizitus, kurių pagrindu išlaidos pripažįstamos sąnaudomis. 2. Mokesčiams apskaičiuoti naudojami apskaitos dokumentai (PVM sąskaitos faktūros, sąskaitos faktūros, kasos aparato kvitai, keleivinio transporto bilietai, nuo 2008-09-13 iki 2012-04-30 taksi kelionės kvitai, nuo 2012-05-01 už suteiktas taksi paslaugas vežėjų išduoti pinigų priėmimo kvitai) ir jų papildomi rekvizitai yra nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 780 ,,Dėl mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 55-2185; 2004, Nr. 56-1941; 2008, Nr. 105-4023, 2012, Nr. 60-3006). 3. Išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal PVM sąskaitas faktūras, kuriose yra nurodyti Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271; toliau – PVM įstatymas) 80 straipsnyje nustatyti privalomi rekvizitai (žr. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnį). Be šių rekvizitų, PVM sąskaitoje faktūroje turi būti nurodyti prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo bei prekių arba paslaugų pirkėjo (kliento) kodai, išskyrus atvejus, kai viena PVM sąskaita faktūra įforminamos kelių PVM mokėtojų ar keliems asmenims bendrai tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos. Atkreipiame dėmesį į tai, kad pagal BAĮ 13 straipsnio 8 dalies (Žin., 2003, Nr. 123-5586) ir PVM įstatymo 80 straipsnio nuostatas PVM sąskaitas faktūras pasirašyti neprivaloma. Vadovaujantis PVM įstatymo 79 straipsnio 13 dalies ir 80 straipsnio 9 dalies nuostatomis, nuo 201301-01, kai patiektų prekių ir (arba) suteiktų paslaugų vertė (įskaitant PVM) neviršija 345 litų, o nuo 2015-0101, kai patiektų prekių ir (arba) suteiktų paslaugų vertė (įskaitant PVM) neviršija 100 eurų, gali būti išrašoma supaprastina PVM sąskaita faktūra, kurioje turi būti nurodyti šie rekvizitai: - PVM sąskaitos faktūros išrašymo data; - PVM sąskaitos faktūros numeris, leidžiantis identifikuoti PVM sąskaitą faktūrą; - prekių tiekėjo arba paslaugų teikėjo PVM mokėtojo kodas; - prekių tiekėjo arba paslaugų teikėjo pavadinimas arba vardas, pavardė (jeigu tai fizinis asmuo); - prekių arba paslaugų pirkėjo (kliento) PVM mokėtojo kodas, kurį jis nurodė, įsigydamas prekes ar paslaugas. Jeigu Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo tiekia prekes ar teikia paslaugas šalies teritorijoje, o pirkėjas yra registruotas PVM mokėtoju, tai pirkėjo PVM mokėtojo kodą privaloma nurodyti visais atvejais; - tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų pavadinimas; - tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų, apmokestinamų taikant vienodą tarifą, apmokestinamoji vertė; - PVM tarifas (-ai); - PVM suma nacionaline valiuta. (11 str. 4 d. komentaro 3 p. 3 pastraipa - pagal VMI prie FM 2015-09-22 raštą Nr. (18.10-31-1)-RM-20463) Išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal supaprastintą PVM sąskaitą faktūrą tuo atveju, jeigu, be aukščiau minėtų rekvizitų, pirkėjo pageidavimu yra nurodytas prekių arba paslaugų pirkėjo pavadinimas, taip pat prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo ir prekių arba paslaugų pirkėjo kodai, išskyrus tuos atvejus, kai viena PVM sąskaita faktūra įforminamos kelių PVM mokėtojų ar keliems asmenims bendrai tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos. Atkreipiame dėmesį į tai, kad PVM sąskaitos faktūros gali būti ir elektroninės. Elektronine PVM sąskaita faktūra laikoma PVM sąskaita faktūra, kuri išrašyta laikantis PVM įstatymo 79 straipsnio 11 dalies ( Žin., 2011, Nr. 161-7616) nuostatų. Išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal pardavėjo išrašytą ir pirkėjui elektroniniu paštu Word, PDF ar kitu formatu perduotą PVM sąskaitą faktūrą (supaprastintą PVM sąskaitą faktūrą), jeigu tokioje pirkėjo PVM sąskaitoje faktūroje (supaprastintoje PVM sąskaitoje faktūroje) yra nurodyti anksčiau minėti PVM sąskaitai faktūrai (supaprastintai PVM sąskaitai faktūrai) privalomi rekvizitai. Atkreipiame dėmesį į tai, kad PVM sąskaitos faktūros pripažįstamos juridinę galią turinčiais dokumentais be asmens (-ų), kuris (ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti, parašų. Pirkėjas negali išlaidų pripažinti leidžiamais atskaitymais pagal faksu, kai faksas gautas popierine forma, gautą PVM sąskaitą faktūrą, nes faksu gauta PVM sąskaita faktūra yra laikoma neoriginaliu dokumentu, t. y. kopija. 4. Išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal sąskaitą faktūrą, jeigu joje be BAĮ 13 str. 1 dalyje nustatytų privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų yra nurodyti papildomi apskaitos dokumentų rekvizitai pagal Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisykles, patvirtintas 2002 m. gegužės 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 780 (toliau - Taisyklės): - serija ir numeris; - pirkėjo pavadinimas, kodas; - prekės (paslaugos) pavadinimas; - prekės (paslaugos) kaina. Atkreipiame dėmesį į tai, kad pagal BAĮ 13 str. 8 dalies nuostatas, galiojusias iki 2015 m. gruodžio 31 d., sąskaitas faktūras privaloma pasirašyti, o nuo 2016 m. sausio 1 d. sąskaitos faktūros pripažįstamos juridinę galią turinčiais dokumentais be asmens (-ų), kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti, parašo (-ų). Iki 2015 m. gruodžio 31 d. elektroniniu paštu arba faksu gauta sąskaita faktūra neturi juridinės galios ir išlaidos pagal tokiu būdu gautas sąskaitas faktūras negali būti pripažįstamos leidžiamais atskaitymais. Nuo 2016 m. sausio 1 d. išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal pardavėjo išrašytą ir pirkėjui elektroniniu paštu Word, PDF ar kitu formatu perduotą sąskaitą faktūrą, jeigu tokioje pirkėjo sąskaitoje faktūroje yra nurodyti anksčiau minėti sąskaitai faktūrai privalomi rekvizitai. Pirkėjas negali išlaidų pripažinti leidžiamais atskaitymais pagal faksu, kai faksas gautas popierine forma, gautą sąskaitą faktūrą, nes faksu gauta sąskaita faktūra yra laikoma neoriginaliu dokumentu, t. y. kopija. (11 str. 4 d. komentaro 4 p. - pagal VMI prie FM 2016-03-15 raštą Nr. (18.10-31-1E)-RM-5146) 5. Išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal kasos aparatų kvitus, jeigu prekės ar paslaugos, kurių įsigijimą patvirtina kasos aparato kvitas, vertės (kartu su PVM) riba iki 2014-12-31 - 1000 litų, nuo 2015-01-01 iki 2015-05-31 - 290 eurų, o nuo 2015-06-01 ― 100 eurų. Išlaidoms, kurių įsigijimą patvirtina kasos aparato kvitas, vertės apribojimai yra taikomi tik Lietuvoje išduotiems kasos aparato kvitams. Išlaidoms, kurių įsigijimą patvirtina užsienyje išduotas kasos aparato kvitas, - vertės apribojimai, vadovaujantis PMĮ 11 straipsnio 6 dalies nuostatomis, netaikomi. 5.1. Iki 2015 m. gegužės 31 d. degalų (variklių benzino, dyzelinių degalų, suskystintų dujų) pirkimo išlaidoms, šis apribojimas netaikomas. Nuo 2015 m. birželio 1 d. degalų (variklių benzino, dyzelinių degalų, suskystintų dujų) pirkimo išlaidos pripažįstamos sąnaudomis pagal kasos aparatų kvitus tik tuo atveju, jeigu kasos aparato kvite nurodyta prekių (paslaugų) vertė (įskaitant PVM) neviršija 150 eurų ir jame yra visi teisės aktų nustatyti kasos aparato kvitui privalomi rekvizitai, taip pat rekvizitas (rekvizitai), pagal kurį (kuriuos) galima identifikuoti prekių (paslaugų) pirkėją. Tais atvejais, kai mažmeninėje degalų (variklių benzino, dyzelinių degalų, suskystintų dujų) prekyboje kartu su degalais įsigyjamos ir kitos prekės ar paslaugos (įskaitant atvejus, kai degalai nėra įsigyjami, pavyzdžiui, atliekamas tik automobilio cheminis valymas) išlaidos sąnaudomis gali būti pripažįstamos pagal kasos aparatų kvitus, pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 str. 7 dalies nuostatas laikomus PVM sąskaita faktūra, t. y. kvitus, kuriuose nurodyta prekių (paslaugų) vertė (įskaitant PVM) neviršija 150 eurų ir kuriuose yra visi teisės aktų nustatyti kasos aparato kvitui privalomi rekvizitai, taip pat rekvizitas (rekvizitai), pagal kurį (kuriuos) galima identifikuoti prekių (paslaugų) pirkėją. Degalų įsigijimo išlaidoms, kurių įsigijimą patvirtina kasos aparato kvitas, vertės apribojimas ir reikalavimai dėl kasos aparato kvite nurodomų rekvizitų, t. y. teisės aktų nustatytų kasos aparato kvitui privalomų rekvizitų bei rekvizito (rekvizitų), pagal kurį (kuriuos) galima identifikuoti prekių (paslaugų) pirkėją, yra taikomi tik Lietuvoje išduotiems kasos aparato kvitams. Minėti reikalavimai dėl kasos aparato kvite nurodomų rekvizitų bei prekių (paslaugų) vertės apribojimas, t. y. 150 eurų, pripažįstant degalų pirkimo išlaidas pagal užsienyje išduotus kasos aparato kvitus, vadovaujantis PMĮ 11 straipsnio 6 dalies nuostatomis, netaikomas. Tuo atveju, jeigu yra sumokamas transporto priemonių savininkų ar valdytojų naudotojo mokestis, t. y. įsigyjamos kelių vinjetės, tai išlaidoms, kurių įsigijimą patvirtina kasos aparato kvitas, vertės apribojimai netaikomi. Rekvizitu, pagal kurį galima būtų identifikuoti prekių (paslaugų) pirkėją, gali būti: pirkėjo pavadinimas, identifikacinis kodas, PVM mokėtojo kodas, pirkėją identifikuojančios kortelės, pavyzdžiui kredito įstaigų išduotos atsiskaitymo kortelės, degalinės išduotos nuolaidų kortelės ir kt., numeris ir pan. Prekių (paslaugų) pirkėją identifikuojantis rekvizitas privalo būti įrašomas tik techninėmis priemonėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad fizinio asmens vardu, dirbančiu įmonėje, degalinės išduotos kortelės numeris nelaikomas tą įmonę, kurioje šis fizinis asmuo dirba, identifikuojančiu rekvizitu. Tais atvejais, kai atsiskaitant už degalus naudojamos specialios degalų pardavėjo išduotos kortelės, atsiskaitymas kuriomis gali būti identifikuotas kasos aparato kvite (kai prekių (paslaugų) kaina iki 2014-1231 yra 500 litų ir daugiau, o nuo 2015-01-01 yra 150 eurų ir daugiau, nes degalų įsigijimo išlaidos pagal kasos aparato kvitą, atitinkamai, iki 500 litų bei iki 150 eurų sumos yra laikoma PVM sąskaita faktūra), degalų įsigijimo išlaidos sąnaudomis pripažįstamos tik pagal sąskaitas faktūras ar PVM sąskaitas faktūras. Šiuo atveju prie sąskaitos faktūros ar PVM sąskaitos faktūros kasos aparato kvito turėti neprivaloma. 5.2. Kasos aparatų naudojimo tvarka ir reikalavimai išduotiems kasos aparatų kvitams yra nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarime Nr. 1283 ,,Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos patvirtinimo“. 5.3. Jeigu prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas įforminamas kasos aparato kvitu, tačiau pirkėjui pareikalavus pardavėjas turi išrašyti jam sąskaitą faktūrą arba PVM sąskaitą faktūrą. Tokioje sąskaitoje faktūroje arba PVM sąskaitoje faktūroje, be kitų privalomų rekvizitų, turi būti įrašomas unikalus kasos aparato numeris, kasos kvito eilės numeris ir kvito išdavimo data. Jeigu prekės ar paslaugos pardavėjas pirkėjui (klientui) išdavė kasos aparato kvitą ir nustatyta tvarka išrašė sąskaitą faktūrą ar PVM sąskaitą faktūrą, tai išlaidos sąnaudomis pripažįstamos pagal jas, tačiau pirkėjas (klientas) prie sąskaitos faktūros ar PVM sąskaitos faktūros privalo turėti ir kasos aparato kvitą. Tuo atveju, kai prekės ar paslaugos vertė (kartu su PVM) viršija nustatytą ribą, t. y. atitinkamai 1000 litų, 100 eurų arba 150 eurų, o pardavėjas, išrašydamas sąskaitą faktūrą ar PVM sąskaitą faktūrą, išdavė ir kasos aparato kvitą, tai sąnaudoms pripažinti pirkėjas (klientas) prie sąskaitos faktūros ar PVM sąskaitos faktūros privalo turėti ir kasos aparato kvitą, tačiau tokiu atveju, vertės apribojimai netaikomi. 5.4. Pagal PVM įstatymo 80 straipsnio 7 dalį mažmeninėje degalų (variklių benzino, dyzelinių degalų, suskystintųjų dujų) prekyboje, parduodant prekes (paslaugas), kasos aparato kvitas yra laikomas PVM sąskaita faktūra, jeigu: - prekių (paslaugų) kaina (įskaitant PVM), nurodyta viename kvite, iki 2014-12-31 neviršija 500 litų, o nuo 2015-01-01 - 150 eurų ir - kasos aparato kvite yra nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-08-13 nutarimu Nr. 1283 patvirtintoje Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkoje nustatyti kvitui privalomi rekvizitai ir - rekvizitas, pagal kurį galima identifikuoti prekių (paslaugų) pirkėją. (11 str. 4 d. komentaro 5 p. - pagal VMI prie FM 2015-09-22 raštą Nr. (18.10-31-1)-RM-20463) 6. Tais atvejais, kai, parduodant keleivinio transporto bilietus, neprivaloma išduoti kasos aparato kvito, keleivinio transporto išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal teisės aktų reikalavimus atitinkančius keleivinio transporto bilietus. Keleivinio transporto biliete neturi būti nurodomas pirkėjo (kliento) pavadinimas, įmonės kodas (asmens kodas). Reikalavimus, kaip turi būti išrašyti keleivinio transporto bilietai, nustato Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija. Reikalavimai keleivinio kelių transporto bilietams yra nustatyti Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2011 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 3-223 (Žin., 2011, Nr. 46-2190), taip pat kituose teisės aktuose. 7. Nuo 2008-09-13 iki 2012-04-30 išlaidos gali būti pripažįstamos sąnaudomis pagal taksi kelionės kvitus, kurie atitinka Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklėse, patvirtintose susisiekimo ministro 1997 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 130 (Žin., 1997, Nr. 34-859; 2003, Nr. 30-1267), nustatytus reikalavimus. Jeigu taksi paslaugos teikimas įforminamas taksi kelionės kvitu, tačiau pirkėjas (klientas) pareikalauja PVM sąskaitos faktūros ar sąskaitos faktūros, paslaugos pardavėjas turi išrašyti jam PVM sąskaitą faktūrą ar sąskaitą faktūrą. Jeigu taksi paslaugos pardavėjas pirkėjui (klientui) išdavė taksi kelionės kvitą ir nustatyta tvarka išrašė PVM sąskaitą faktūrą ar sąskaitą faktūrą, tai išlaidos sąnaudomis pripažįstamos pagal jas, tačiau pirkėjas (klientas) prie PVM sąskaitos faktūros ar sąskaitos faktūros privalo turėti ir taksi kelionės kvitą. Nuo 2012-05-01 išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal pinigų priėmimo kvitus, kuriuos už suteiktas taksi paslaugas išduoda vežėjai. Tais atvejais, kai vežėjas už suteikiamas taksi paslaugas pirkėjui (klientui) išdavė pinigų priėmimo kvitą ir nustatyta tvarka išrašė sąskaitą faktūrą ar PVM sąskaitą faktūrą, išlaidos sąnaudomis pripažįstamos pagal jas, tačiau pirkėjas (klientas) prie PVM sąskaitos faktūros ar sąskaitos faktūros privalo turėti ir pinigų priėmimo kvitą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taksi paslaugų teikimo ir atsiskaitymo tvarka yra reglamentuota Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80 (Žin., 2012, Nr. 16-707). Kai už suteiktas taksi paslaugas atsiskaitoma banko pavedimu, išlaidos už šias paslaugas gali būti pripažįstamos sąnaudomis pagal PVM sąskaitą faktūrą, kuri išrašoma už per mėnesį suteiktas taksi paslaugas. Šiuo atveju pirkėjas (klientas) neprivalo turėti pinigų priėmimo kvitų. 8. Ilgalaikio materialiojo turto, kuris nuosavybės teise priklauso ūkinių bendrijų nariams, individualių įmonių savininkams ir jų šeimų nariams ir kuris yra naudojamas šių vienetų veikloje, eksploatavimo ir remonto išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis finansų ministro nustatyta tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 39 ,,Dėl Materialiojo ilgalaikio turto, kuris nuosavybės teise priklauso ūkinių bendrijų nariams, individualių (personalinių) įmonių savininkams ir jų šeimų nariams ir yra naudojamas šių vienetų veikloje, eksploatavimo ir remonto sąnaudų atskaitymo iš šių vienetų pajamų tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 16-643), tiek pagal vieneto vardu, tiek pagal individualios įmonės savininko, ūkinės bendrijos nario ar šeimos nario vardu išrašytas sąskaitas faktūras ar PVM sąskaitas faktūras, jeigu, be kitų anksčiau minėtų PVM sąskaitų faktūrų ar sąskaitų faktūrų rekvizitų, jose yra nurodytas fizinio asmens vardas, pavardė, PVM mokėtojo kodas, o jeigu fizinis asmuo neturi PVM mokėtojo kodo – asmens kodas arba individualios veiklos vykdymo pažymos numeris (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 780 2.7. punktą). Ūkinių bendrijų nariams, individualių įmonių savininkams ir jų šeimų nariams priklausančio ilgalaikio materialiojo turto, naudojamo šių vienetų veikloje, eksploatacinės išlaidos, t.y. nuolatinės ir ilgalaikės paslaugos, teikiamos pagal gyvenamųjų patalpų nuomos, energijos (šalto ir karšto vandens, elektros ir šilumos energijos, dujų) pirkimo – pardavimo sutartis, taip pat už telekomunikacijų ir komunikacinių paslaugų suteikimą, vieneto sąnaudomis gali būti pripažįstamos pagal šias paslaugas teikiančių vienetų išrašomus fiziniams asmenims (individualių įmonių savininkams, ūkinių bendrijų nariams arba jų šeimos nariams) apskaitos dokumentus, kuriuose turi būti nurodyti BAĮ 13 straipsnio. 4 dalyje nustatyti rekvizitai: - apskaitos dokumento pavadinimas; - ūkio subjekto, suteikusio paslaugas, pavadinimas, kodas; - apskaitos dokumento data; - paslaugų gavėjo pavadinimas (nurodomas paslaugų gavėją identifikuojantis rekvizitas, pvz., paslaugų gavėjo vardas ir pavardė, atsiskaitymo knygelės numeris ir kt.). Šiuo atveju paslaugų gavėjo asmens kodo nurodyti neprivaloma; - paslaugų pavadinimai; - suteiktų paslaugų vertė pinigais ir (arba) jų kiekis atitinkamais matavimo vienetais. 9. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymu Nr.1K-040 patvirtintose Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklėse nustatyta, kokius apskaitos dokumentus turi naudoti gyventojai, besiverčiantys individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus). Jeigu prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos gyventojo, PVM mokėtojo, kuris vykdo individualią veiklą ir kuris neprivalo naudoti kasos aparato, tai sąnaudos yra pripažįstamos tik pagal tokio gyventojo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, o jeigu gyventojo, ne PVM mokėtojo, - pagal tokio gyventojo išrašytą sąskaitą faktūrą arba prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą. Jeigu prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos gyventojo, PVM mokėtojo, kuris vykdo individualią veiklą ir kuris privalo naudoti kasos aparatą, tai sąnaudos yra pripažįstamos pagal kasos aparato kvitą bei pagal pirkėjo pageidavimu išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, o jeigu gyventojo, ne PVM mokėtojo, pagal kasos aparato kvitą bei pagal pirkėjo pageidavimu išrašytą sąskaitą faktūrą arba Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą. Jeigu savos gamybos prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos gyventojo, kuris vykdo individualią veiklą, įsigijęs verslo liudijimą, tai sąnaudos yra pripažįstamos pagal tokio gyventojo išduotą prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą. Jeigu už suteiktas paslaugas ar perduotas savos gamybos prekes atsiskaitoma vėliau, tai prekių perdavimo bei paslaugų suteikimo momentu išrašoma sąskaita faktūra (nurodant, kad atsiskaityta bus vėliau), o vėliau, atsiskaičius grynaisiais, išrašomas Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitas. 10. Jeigu vienetas perka prekes (paslaugas) iš gyventojų, kurie vykdo individualią veiklą ir veikia partnerystės pagrindais, neįsteigę juridinio asmens, tai vieneto sąnaudos yra pripažįstamos tik pagal gyventojų išrašytą prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą arba sąskaitą faktūrą, kurioje turi būti nurodyti visų partnerystės pagrindais veikiančių gyventojų vardai, pavardės, asmens kodai arba vieno iš partnerystės pagrindais veikiančių gyventojų vardas, pavardė su žodžiais ,,ir partneriai“ bei šio gyventojo asmens kodas. 11. Jeigu paslaugas suteikia notaras, advokatas ar antstolis, PVM mokėtojas, tai sąnaudos yra pripažįstamos tik pagal atitinkamai notaro, advokato ar antstolio išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Jeigu paslaugas suteikia notaras ar antstolis, ne PVM mokėtojas, tai sąnaudos yra pripažįstamos tik pagal atitinkamai notaro ar antstolio išrašytą sąskaitą faktūrą, o jeigu paslaugas suteikia advokatas, ne PVM mokėtojas, – pagal sąskaitą už teisines paslaugas. Jeigu paslaugas suteikia advokatai, ne PVM mokėtojai, veikiantys partnerystės pagrindais, neįsteigę juridinio asmens, tai vieneto sąnaudos yra pripažįstamos pagal advokatų išrašytą sąskaitą už teisines paslaugas, kurioje pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymu Nr.1K-040 patvirtintas Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus) buhalterinės apskaitos taisykles turi būti nurodyti: 1) visų partnerystės pagrindais veikiančių advokatų vardai (pirmosios vardų raidės) ir pavardės arba tik pavardės, asmens kodai, taip pat, kad jie yra advokatai, arba 2) vieno iš partnerystės pagrindais veikiančių advokatų advokato (atstovo) vardas (pirmoji vardo raidė) ir pavardė arba tik pavardė su žodžiais ,,ir partneriai“ bei partnerystės pagrindais veikiančių advokatų advokato (atstovo) asmens kodas. Jeigu paslaugas suteikia partnerystės pagrindais veikiantys advokatai, PVM mokėtojai, neįsteigę juridinio asmens, tai vieneto sąnaudos yra pripažįstamos pagal advokatų išrašytą vieną PVM sąskaitą faktūrą, kurioje pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. birželio 2 d. įsakymą Nr. 1K-207 „Dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo įforminimo viena PVM sąskaita faktūra taisyklių patvirtinimo“ turi būti nurodyti: 1) visų partnerystės pagrindais veikiančių advokatų vardai (vardo pirma raidė), pavardės arba tik pavardės, taip pat, kad jie yra advokatai ir jų PVM mokėtojų kodai, arba 2) bent vieno iš partnerystės pagrindais veikiančių advokatų advokato vardas (vardo pirma raidė) ir pavardė arba tik pavardė su žodžiais „ir partneriai“. 12. Jeigu draudimo įmonės, PVM mokėtojos, suteikusios draudimo paslaugas juridiniams ar fiziniams asmenims, vykdantiems ekonominę veiklą, išduotame draudimo liudijime (polise) yra visi PVM įstatymo 80 straipsnyje nustatyti privalomi PVM sąskaitai faktūrai rekvizitai, tai toks draudimo liudijimas (polisas) pripažįstamas PVM sąskaita faktūra, pagal kurią išlaidos gali būti pripažįstamos sąnaudomis. Jeigu draudimo įmonės, ne PVM mokėtojos, suteikusios draudimo paslaugas juridiniams ar fiziniams asmenims, vykdantiems ekonominę veiklą, išduotame draudimo liudijime (polise) yra BAĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyti privalomi rekvizitai ir papildomi apskaitos dokumentų rekvizitai pagal Taisyklių nuostatas, tai toks draudimo liudijimas (polisas) pripažįstamas sąskaita faktūra, pagal kurią išlaidos gali būti pripažįstamos sąnaudomis. 13. Kreditiniai ir debetiniai dokumentai, kuriais tikslinami prekių tiekimo ir (arba) paslaugų teikimo pasikeitimai (pasikeitus tiekiamų prekių ir (arba) teikiamų paslaugų kainai ir (arba) kiekiui, suteikus įvairias nuolaidas arba prekes (ar jų dalį) grąžinus ir pan.), įforminti PVM sąskaitomis faktūromis, išrašomi PVM įstatymo 83 straipsnyje nustatyta tvarka. Jeigu prekių tiekimas (paslaugų teikimas) buvo teisės aktų nustatyta tvarka įformintas ne PVM sąskaita faktūra, o kitu apskaitos dokumentu, tai vadovaujantis Taisyklių nuostatomis, aplinkybių pasikeitimas turi būti įforminamas atitinkamu kreditiniu apskaitos dokumentu, kuriame nurodomi anksčiau išrašyto apskaitos dokumento, kurio duomenys tikslinami, pavadinimas, išrašymo data, serija, numeris, jeigu įmanoma tiksliai nurodyti, kurio apskaitos dokumento duomenys tikslinami, arba kiti duomenys (jeigu neįmanoma tiksliai nustatyti, pagal kurį (kuriuos) apskaitos dokumentą (dokumentus) prekės (paslaugos) buvo įsigytos) apie tikslinamus apskaitos dokumentus (laikotarpis, kuriuo buvo patiektos prekės ar suteiktos paslaugos, ir kita) ir priežastis, dėl kurių išrašomas kreditinis dokumentas. 14. Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. balandžio 21 d. įsakymą Nr. VA-57 ,,Dėl Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio įgyvendinimo“ bankai ir kitos kredito įstaigos, teikiančios PVM įstatymo 28 straipsnyje nurodytas PVM neapmokestinamas paslaugas, turi teisę išrašyti vieną bendrą per kalendorinius metus suteiktų paslaugų PVM sąskaitą faktūrą. Pagal Taisyklių nuostatas, kai teikiamos PVM įstatymo 28 straipsnyje nurodytos PVM neapmokestinamos finansinės paslaugos, tai sąnaudos gali būti pripažįstamos pagal PVM sąskaitą faktūrą, kurioje turi būti nurodyti privalomi rekvizitai, nustatyti Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnyje, išskyrus šio įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 2, 4, 8, 9 ir 11-13 punktuose nurodytus rekvizitus. 15. Vieneto sumokėtos valstybės arba vietinės rinkliavos vieneto sąnaudomis gali būti pripažįstamos pagal rinkliavų sumokėjimą patvirtinančius apskaitos dokumentus (mokėjimo pavedimus arba kvitus). Vietinės rinkliavos už šiukšlių išvežimą vieneto sąnaudomis pripažįstamos pagal laisvos formos dokumentą, t. y. pranešimą, bei rinkliavų sumokėjimą patvirtinančius apskaitos dokumentus (mokėjimo pavedimus arba kvitus). Vietinė rinkliava už naudojimąsi mokamomis vietomis automobiliams statyti gali būti sumokama grynaisiais pinigais (monetomis) arba kortelėmis į bilietų automatą arba trumpąja mobiliojo ryšio žinute. Bilietų automatas išduoda bilietą, kuris patvirtina vietinės rinkliavos sumokėjimą ir suteikia teisę automobilio valdytojui (vairuotojui) palikti automobilį stovėti mokamoje stovėjimo vietoje biliete nurodytą laiką. Šios vieneto sumokėtos vietinės rinkliavos sąnaudomis gali būti pripažįstamos tiek pagal bilietų automato išduotus bilietus, tiek pagal vieneto mėnesio pabaigoje iš mobiliojo ryšio operatoriaus gautą sąskaitą, jeigu sąskaitos turinys yra aiškus (pvz., jeigu yra nurodyta „Už stovėjimą“). 16. Jeigu vienetas perka prekes (paslaugas) iš gyventojų, kurie nevykdo individualios veiklos, tai vieneto sąnaudos yra pripažįstamos pagal apskaitos dokumentus, kurie patvirtina, kad buvo sumokėta už prekes (paslaugas), ir pirkimo-pardavimo sutartį (jeigu ji išrašoma), arba pagal laisvos formos dokumentą, kuriame, be BAĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, turi būti nurodytas pirkėjo pavadinimas, kodas, prekės (paslaugos) pavadinimas, prekės (paslaugos) kaina. 17. Kelių vinjetės pirkėjas gali priskirti leidžiamiems atskaitymams transporto priemonių savininkų ar valdytojų naudotojo mokestį, jeigu jis turi šiuos mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus: atsiskaitant grynaisiais pinigais: - kasos aparato kvitą, kuriame nurodyti pardavėjo duomenys, pirkėjo kodas, pavadinimas ir kiti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyti rekvizitai; - kasos aparato kvitą ir laisvos formos dokumentą, kuriame nurodyti visi BAĮ nustatyti rekvizitai, jeigu pardavėjas neturi galimybės kasos aparato kvite nurodyti pirkėjo duomenų ir pirkėjas įsigyja tik vinjetes; - kasos aparato kvitą ir PVM sąskaitą faktūrą, kurioje kaip papildoma informacija turi būti nurodyti kelių vinječių įsigijimai, jeigu pardavėjas neturi galimybės kasos aparato kvite nurodyti pirkėjo duomenų ir pirkėjas įsigyja degalus (ar kitas PVM apmokestinamas prekes ar paslaugas) bei vinjetes; atsiskaitant kortelėmis: - kasos aparato kvitą, jeigu pirkėjas atsiskaito banko kortele arba įmonės (degalinių tinklo) kortele (kai gali būti identifikuojamas pirkėjas, žr. PVM įstatymo 80 straipsnio 7 dalį); - PVM sąskaitą faktūrą, jeigu pirkėjas atsiskaito įmonės (degalinių tinklo) kortele ir įmonei išrašoma PVM sąskaita faktūra už visus mėnesio pirkimus. Šioje PVM sąskaitoje faktūroje kaip papildoma informacija turi būti nurodyti kelių vinječių įsigijimai; atsiskaitant banko pavedimu: - kasos aparato kvitą, kuriame nurodyta, kad buvo atsiskaityta banko pavedimu, ir mokėjimą patvirtinantį banko dokumentą, jeigu pirkėjas kelių vinjetes įsigyja mažmeninės prekybos vietoje ir atsiskaito banko pavedimu; - mokėjimą patvirtinantį banko dokumentą ir vinjetės pirkimą patvirtinantį laisvos formos dokumentą, kuriame nurodyti visi BAĮ nustatyti rekvizitai, jeigu pirkėjas atsiskaito banko pavedimu ne mažmeninės prekybos vietoje. (11 str. 4 d. komentaras - pagal VMI prie FM 2013-05-21 raštą Nr. (32.42-31-1)-RM-4044) 5. (11 str. 5 d. - neteko galios nuo 2005 06 30 pagal LR 2005 06 21 įstatymą Nr. X-259) 6. Šio straipsnio 4 dalies reikalavimai netaikomi užsienio vienetų ar fizinių asmenų surašytiems dokumentams. Sąnaudos pagal užsienio vienetų arba fizinių asmenų surašytus dokumentus pripažįstamos, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. (2005 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. X-259 redakcija, Žin., 2005, Nr. 81-2942; šios dalies nuostatos taikomos nuo 2005 m. birželio 30 d.) Komentaras Užsienio vienetų ar fizinių asmenų ūkinės operacijos gali būti įformintos nesilaikant šio straipsnio 4 dalyje apskaitos dokumentams nustatytų reikalavimų. Jeigu išlaidos pagrindžiamos užsienio vienetų arba fizinių asmenų surašytais dokumentais, pagal kurių duomenis galima nustatyti ūkinės operacijos turinį ir prekių tiekėją ar paslaugų teikėją, tai taip pagrįstos išlaidos pripažįstamos sąnaudomis. (pakeista pagal VMI prie FM 2005-09-27 raštą Nr. (18.11-31-1)-R-8694) 7. Šio straipsnio nuostatos netaikomos laivybos vieneto pajamoms iš tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusios veiklos, jei laivybos vieneto pasirinkimu pajamoms iš tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusios veiklos pagal šio Įstatymo 381 straipsnio nuostatas taikomas fiksuotas pelno mokestis. (11 str. 7 d. - LR 2007 05 03 įstatymo Nr. X-1110 redakcija, galiojo nuo 2007 05 19 iki 2017 06 09. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2007 m. prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) 7. Šio straipsnio nuostatos netaikomos laivybos vieneto pajamoms iš tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusios veiklos, jei laivybos vieneto pasirinkimu pajamoms iš tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusios veiklos pagal šio Įstatymo 381 straipsnio nuostatas taikomas fiksuotas pelno mokestis. (11 str. 7 d. - LR 2017 06 01 įstatymo Nr. XIII-405 redakcija, įsigaliojo nuo 2017 06 10. Šios dalies nuostatos taikomos apskaičiuojant 2017 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną.) Komentaras Jei laivybos vieneto pasirinkimu pajamos iš PMĮ 2 straipsnio 35 ir 34 dalyse nurodytos tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su tuo tiesiogiai susijusios veiklos (toliau – tarptautinio vežimo jūrų laivais veikla) apmokestinamos, taikant fiksuotą pelno mokestį, tai tokios pajamos nepriskiriamos pajamoms, o joms tenkančios išlaidos – ribojamo dydžio leidžiamiems atskaitymams ir leidžiamiems atskaitymams, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną pagal šio straipsnio nuostatas. Tuo atveju, kai laivybos vienetas pasirinko pajamoms iš tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusios veiklos taikyti fiksuotą pelno mokestį, tačiau uždirba pajamų iš veiklos, kuri nepriskiriama tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusios veiklai (toliau – įprastinė veikla), tai tokios pajamos priskiriamos PMĮ 4 straipsnio 1 dalies mokesčio bazei, nuo kurios PMĮ 11 straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuojamas apmokestinamasis pelnas. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, leidžiamiems atskaitymams priskiriamos tik šias pajamas uždirbant patirtos išlaidos. Siekiant teisingai apskaičiuoti įprastinės veiklos mokesčio bazę ir apmokestinamąjį pelną, laivybos vienetas apskaitą turi tvarkyti taip, kad galima būtų nustatyti iš tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusios veiklos, apmokestinamos taikant fiksuotą pelno mokestį, ir įprastinės veiklos, apmokestinamos pagal bendrąsias apmokestinimo pelno mokesčiu taisykles, per mokestinį laikotarpį uždirbtas pajamas, patirtas sąnaudas ir apskaičiuotą pelną (nuostolį), taip pat su atitinkama veikla susijusį ilgalaikį, trumpalaikį ir finansinį turtą bei įsipareigojimus (pavyzdžiui, skolas tiekėjams už prekes ir paslaugas, kredito įstaigoms – už suteiktas paskolas, mokėtinas su darbo santykiais susijusias sumas, mokėtinas mokesčių sumas ir kt.). Dėl tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusioje veikloje vykdomų šios veiklos sandorių ir atsiskaitymų gali susidaryti papildomos pajamos ir sąnaudos. Tokių sandorių ar atsiskaitymų vykdymo metu susidariusioms pajamoms taip pat taikytina apmokestinimo fiksuotu pelno mokesčiu tvarka, o dėl to patirtos sąnaudos pagal PMĮ 31 str. 1 dalies 18 punkto nuostatas, priskirtinos neleidžiamiems atskaitymams. Šioms pajamoms priskiriami teigiami valiutų kurso pasikeitimo skirtumai, susidarantys užsienio vienetui atsiskaitant už jam suteiktas tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusias paslaugas užsienio valiuta, atsiskaitant su tiekėjais (pavyzdžiui, iš užsienio tiekėjų perkant laivui reikalingus įrengimus, laivo variklius, įvairias prekes laivuose esančioms kavinėms ir t. t. užsienio valiuta) bei perskaičiuojant valiutinius straipsnius. Už banke laikomas lėšas gautos palūkanų pajamos priskiriamos pajamoms, apmokestinamoms taikant fiksuotą pelno mokestį, jeigu šios lėšos naudojamos tarptautinio vežimui jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusiai veiklai. Tais atvejais, kai laivybos vienetas, suėjus senaties terminui, nurašo kreditorinį įsiskolinimą (jo dalį) už prekes ar paslaugas, kurios buvo įsigytos ir naudojamos tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusioje veikloje, tai pajamos dėl kreditorinio įsiskolinimo nurašymo taip pat priskiriamos pajamoms, apmokestinamoms taikant fiksuotą pelno mokestį. Jeigu kreditorius atleidžia laivybos vienetą nuo paskolos (jos dalies), gautos ilgalaikiam turtui, naudojamam tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusioje veikloje, įsigyti, tai finansinės pajamos dėl paskolos (jos dalies) nurašymo priskiriamos pajamoms, apmokestinamoms taikant fiksuotą pelno mokestį, jeigu paskola buvo paimta ilgalaikiam turtui, naudojamam fiksuotu pelno mokesčiui apmokestinamoje veikloje ir lėšos, susidariusios dėl kreditorinio įsiskolinimo (jo dalies) sumažinimo, bus naudojamos tarptautinio vežimo jūros laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusioje veikloje (t. y. nebus naudojamos vieneto veikloje, apmokestinamoje pagal bendrąsias apmokestinimo pelno mokesčiu taisykles). Pavyzdys. Laivybos vienetas paėmė iš banko paskolą laivams, naudojamiems tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusioje veikloje, įsigyti. Praėjus keleriems metams, bankas dėl savo veiklos restruktūrizavimo dalį paskolos laivybos vienetui nurašė, o reikalavimo teisę į likusią paskolos dalį perleido kitam bankui, kuris laivybos vieneto skolą sutiko refinansuoti. Nurašius paskolos dalį, laivybos vienetas sumažino kreditorinį įsiskolinimą ir pripažino pajamas. Atsižvelgiant į tai, kad laivybos vienetas paskolą paėmė tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusiai veiklai, t. y. laivų įsigijimui finansuoti, ir lėšas, susidariusias dėl kreditorinio įsiskolinimo sumažinimo, panaudos naujiems laivams, kuriais bus vykdoma tarptautinio vežimo jūrų laivais arba tarptautinio vežimo jūrų laivais ir su juo tiesiogiai susijusi veikla, įsigyti, tai pajamos dėl paskolos (jos dalies) nurašymo gali būti priskiriamos pajamoms, apmokestinamoms taikant fiksuotą pelno mokestį. Kai sąnaudos yra susijusios tiek su laivybos vieneto fiksuotu pelno mokesčiu apmokestinama veikla, tiek ir su įprastine PMĮ 4 straipsnio mokestinei bazei priskiriama veikla, sąnaudų dalis, tenkanti PMĮ 4 straipsnio mokestinei bazei priskiriamoms pajamoms, nustatoma pagal laivybos vieneto apskaitos politikoje nusistatytą tvarką. Pavyzdys. Laivybos vieneto apskaitos politikoje nustatyta, kad sąnaudos, kurios susijusios tiek su laivybos vieneto fiksuotu pelno mokesčiu apmokestinama veikla, tiek ir su PMĮ 4 straipsnio mokestinei bazei priskiriama veikla, paskirstomos proporcingai šiose veiklose uždirbtoms ir/ar gautoms pajamoms. Vienetas mokestiniu laikotarpiu patirtas banko paslaugų, kranto darbuotojų darbo užmokesčio ir su juo susijusių mokesčių, patalpų nuomos, ryšių, konsultacinių paslaugų, komandiruočių, informacinių technologijų paslaugų sąnaudas, kurios yra susijusios tiek su fiksuoto pelno mokesčio, tiek su įprasto pelno mokesčio baze, paskirstė proporcingai (pagal to paties mokestinio laikotarpio pajamų procentą) šiose veiklose uždirbtoms ir/ar gautoms pajamoms. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš įprastinės veiklos pajamų, gali būti atskaityta minėtų sąnaudų dalis, proporcingai tenkanti įprastinės veiklos pajamoms. (11 str. 7 d. komentaras atnaujintas - pagal 2017-09-22 VMI prie FM raštą Nr. (32.42-31-1E) RM-29627) 12 straipsnis. Neapmokestinamosios pajamos Mokesčiu neapmokestinamos šios Lietuvos vieneto bei užsienio vieneto per nuolatines buveines uždirbtos ir (arba) gautos pajamos: Komentaras Šiame straipsnyje išvardytos pelno mokesčiu neapmokestinamos Lietuvos vienetų ir užsienio vienetų per nuolatines buveines uždirbtos ir (arba) gautos pajamos. Be šiame straipsnyje išvardytų neapmokestinamųjų pajamų, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, neapmokestinamosioms pajamoms taip pat priskiriamos PMĮ 58 str. 7 ir 15 dalyse nustatytą laikotarpį neapmokestinamos pajamos. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, neapmokestinamosios pajamos atimamos iš visų vieneto uždirbtų pajamų. 1) (12 str. 1 p. - neteko galios nuo 2006 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio pagal 2005 m. gruodžio 20 d. įstatymą Nr. X-456, Žin., 2005, Nr. 153-5635) 2) gautos draudimo išmokos, neviršijančios prarasto turto arba patirtų nuostolių ar žalos vertės; sugrąžintų draudimo įmokų dalis, viršijanti iš pajamų šio Įstatymo 26 straipsnyje nustatyta tvarka atskaitytas draudimo įmokas, taip pat draudimo išmokos dalis, viršijanti iš pajamų šio Įstatymo 26 straipsnyje nustatyta tvarka atskaitytas draudimo įmokas; Komentaras 1. Pagal PMĮ 58 str. 7 dalies nuostatas iš draudimo įmonių (draudikų) gautos draudimo išmokos neapmokestinamos, kai jos gaunamos pagal draudimo sutartis, sudarytas iki 2002 m. sausio 1 dienos. Vadinasi, bet kokios rūšies draudimo išmokos neapmokestinamos be papildomų sąlygų, jeigu jos išmokamos pagal sutartis, sudarytas iki 2002 m. sausio 1 dienos. 2. Šiame punkte nustatoma gautų draudimo išmokų priskyrimo neapmokestinamosioms pajamoms tvarka, kai draudimo objektas yra vieneto - draudėjo turtiniai interesai. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (Žin., 2003, Nr. 94-4246, toliau - DĮ) 2 straipsnį draudimo objektu gali būti turtiniai interesai, susiję su asmens gyvybe, sveikata, turtu ar civiline atsakomybe. Draudimo šakos yra gyvybės ir ne gyvybės draudimas. Kokios draudimo grupės priskiriamos kiekvienai šių šakų nustatyta DĮ 7 straipsnyje. Gyvybės draudimo šakos ir ne gyvybės draudimo šakos grupių aprašymas patvirtintas Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. kovo 23 d. nutarimu Nr. N-33 ,,Dėl gyvybės draudimo šakos ir ne gyvybės draudimo šakos draudimo grupių aprašymo patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 47-1567). Toks grupių aprašymas svarbus nustatant, ar draudiminių įvykių metu patiriami Lietuvos vienetų nuostoliai apskaitomi jų finansinėje atskaitomybėje, ar ne. 3. Pagal šio punkto nuostatas draudimo išmoka neapmokestinama, jei ji yra ne didesnė už prarasto turto, patirtų nuostolių ar žalos vertę. Remiantis DĮ 2 straipsniu, draudimo išmoka apibrėžiama kaip pinigų suma, kurią įvykus draudiminiam įvykiui draudikas privalo išmokėti draudėjui ar kitam asmeniui, turinčiam teisę į draudimo išmoką, arba kita draudimo sutartyje nustatyta išmokos mokėjimo forma. O draudimo suma apibrėžiama kaip draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma arba pinigų suma, kuri apskaičiuojama draudimo sutartyje nustatyta tvarka, kuri, išskyrus draudimo sutartyje nustatytus atvejus, yra lygi maksimaliai draudimo išmokai, galimai išmokėti pagal draudimo sutartį. Civilinio kodekso 6.997 straipsnis nustato apribojimą, kad ne gyvybės draudimo atveju, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, draudimo suma negali viršyti tikrosios draudžiamo turto ar turtinės rizikos vertės (draudimo vertės). Kadangi didžiausia draudimo išmoka yra lygi draudimo sumai, o pastaroji bendruoju atveju negali viršyti draudžiamojo turto tikrosios turto vertės, vadinasi, draudimo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nustato, jog draudimo išmoka neturėtų viršyti prarasto turto, patirtų nuostolių ar žalos tikrosios vertės. Nustatant neapmokestinamų draudimo išmokų dydį, t.y. apskaičiuojant vieneto prarasto turto, patirtų nuostolių ar žalos tikrąjį dydį, būtina analizuoti ne tik vienetų finansinėje atskaitomybėje fiksuojamus nuostolius, bet ir draudimo sutarčių nuostatas. 4. Turto draudimo atvejais pirmiausia draudimo įmonės kompensuoja nuostolius pagal pateiktus dokumentus (sąskaitas ar sutartis), pagrindžiančius patirtas turto atstatymo išlaidas. Tokiu atveju, patirta tikroji žala lygi vienetų finansinėje apskaitoje fiksuojamiems nuostoliams, todėl, kai draudimo įmonės išmokama draudimo išmoka ne didesnė, negu pateiktuose dokumentuose (sąskaitose ar sutartyse) nurodyta suma, visa draudimo išmoka neapmokestinama. Jeigu draudimo įmonės nesilaiko draudimo sutartyse nustatytos tvarkos ir draudimo išmokos viršija sumas, nurodytas turto atstatymo išlaidas pagrindžiančiuose dokumentuose (sąskaitose ar sutartyse), tai viršijanti dalis priskiriama apmokestinamoms pajamoms. 1 pavyzdys. UAB X 2004 m. vasario mėnesį įsigijo 60 000 Lt kainavusį lengvąjį automobilį ir, apdraudusi nuo nelaimingų atsitikimų (avarijų), tą patį mėnesį jį pradėjo naudoti. 2004 m. liepos mėnesį šis automobilis avarijoje buvo apgadintas. UAB X po įvykio automobilį suremontavo ir už tai autoremonto įmonei pagal PVM sąskaitą faktūrą apmokėjo 20 000 Lt, kuriuos draudimo įmonė kompensavo bendrovei. Šiuo atveju UAB X neapmokestinamosioms pajamoms gali priskirti 20 000 Lt sumą. Jeigu draudimo įmonė būtų kompensavusi didesnę sumą negu 20 000 Lt, tai ši suma, viršijanti draudimo išmokos dalį, būtų priskiriama apmokestinamosioms pajamoms. Tuo atveju, jei draudimo įmonė dėl avarijos patirtus nuostolius UAB X kompensuotų ne pagal PVM sąskaitą faktūrą, bet pagal žalos įvertinimą, tai žalos atlyginimo suma būtų priskiriama UAB X neapmokestinamosioms pajamoms, neatsižvelgiant į šios bendrovės faktiškai patirtas automobilio remonto išlaidas. Kai turto atstatymo darbai trunka ilgą laikotarpį arba turtui padaryta esminė žala ir jis nėra atstatinėjamas, draudimo įmonės išmokamos draudimo išmokos apskaičiuojamos pagal draudimo sutartyje nustatytą tvarką, kuri reglamentuoja ir patirtos žalos dydį. Kadangi turtas gali būti apdraustas ne tik jo balansine verte, bet ir jo atstatomąja verte ar kitokia verte, kuri apskaičiuojama draudimo sutartyje numatyta tvarka, tai tokiais atvejais vienetų finansinėje atskaitomybėje fiksuojami nuostoliai gali neatitikti tikrosios žalos vertės. Kadangi PMĮ 12 str. 2 punkto nuostatos leidžia draudimo išmokų dalį, neviršijančią prarasto turto arba patirtų nuostolių ar žalos vertės, priskirti neapmokestinamosioms pajamoms, tai tokiais atvejais žalos dydis apskaičiuojamas draudimo sutartyje nustatyta tvarka, atsižvelgiant į draudimo sumą. Vadinasi, kai turto draudimo išmokos išmokamos ne pagal pateiktus turto atstatymo dokumentus, o pagal žalos įvertinimą, nustatytą vadovaujantis draudimo sutarties nuostatomis, tai neapmokestinama draudimo išmokos dalis, neviršijanti žalos, apskaičiuotos draudimo sutartyje nustatyta tvarka. 2 pavyzdys. UAB Y 2004 m. kovo 1 d. apdraudė savo pastatą ir sutartyje nurodė, jog pastatas draudžiamas jo atstatomąja verte, kuri lygi 10 mln. Lt, o pastato likutinė vertė sudarė 8 mln. Lt. 2004 m. liepos mėnesį vėtros metu pastatas buvo apgriautas. Kadangi pastato atstatymo darbus UAB Y planavo atlikti po dviejų metų, draudimo įmonė pagal sudarytos sutarties nuostatas išmokėjo draudimo išmoką ne pagal pateiktus turto atstatymo dokumentus, o pagal suderintą žalos apskaičiavimą. Pagal sutartyje aptartą žalos nustatymo tvarką buvo apskaičiuota 6 mln. Lt žala, kurią kompensavo draudimo įmonė. Pagal UAB Y apskaičiavimą dėl draudiminio įvykio finansinėje atskaitomybėje fiksuoti nuostoliai sudarė 4 mln. litų. Kadangi turtas buvo apdraustas didesne verte, negu jo likutinė vertė, draudimo išmoka viršijo patirtus finansinėje atskaitomybėje fiksuotus nuostolius, tačiau tokia išmoka neapmokestinama, nes ji neviršija žalos, apskaičiuotos sutartyje nurodyta tvarka, atsižvelgiant į turto draudimo sumą. Jeigu draudimo įmonė būtų kompensavusi daugiau negu 6 mln. Lt, tai šią sumą viršijanti suma būtų priskiriama apmokestinamosioms pajamoms. 3 pavyzdys. UAB X 2002 m. kovo 1 d. įsigijo 205 000 Lt kainavusį naują krovininį automobilį ir, apdraudusi jį nuo nelaimingų atsitikimų (avarijų), tą patį mėnesį pradėjo jį naudoti. 2004 m. rugsėjo mėnesį dėl įvykusios avarijos automobilis visai sudaužomas ir neremontuotinas. Pagal sutarties sąlygas draudimo įmonė UAB X išmokėjo 150 000 Lt žalos atlyginimą dėl automobilio praradimo įvykus draudiminiam įvykiui (avarijai). Tarkim, kad automobilio likutinė vertė, apskaičiuota iš automobilio įsigijimo kainos atėmus leidžiamiems atskaitymams priskirtas nusidėvėjimo sumas, sudarė 102 500 Lt. UAB X dėl draudiminio įvykio finansinėje atskaitomybėje užfiksavo 102 500 Lt nuostolį (nurašė automobilio likutinę vertę). Nors draudimo išmoka viršijo finansinėje atskaitomybėje fiksuotus nuostolius, tačiau tokia išmoka neapmokestinama, nes ji neviršija žalos, apskaičiuotos draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad draudimo įmonė UAB X kompensavo dėl automobilio praradimo patirtus nuostolius, todėl automobilio nurašymo nuostoliai, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priskiriami neleidžiamiems atskaitymams. 5. Kadangi dėl draudiminio įvykio susidarę nuostoliai dengiami draudimo išmokomis, todėl, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, vieneto dėl draudiminio įvykio patirtos išlaidos (netektys), leidžiamiems atskaitymams nepriskiriamos. Todėl vieneto turto atstatymo ar gelbėjimo išlaidos, kai pagal jas patvirtinančius dokumentus (sąskaitas ar sutartis) išmokamos draudimo išmokos ir nėra keičiama (dėl draudiminio įvykio sumažinama) turto vertė, priskiriamos neleidžiamiems atskaitymams. Tokiems neleidžiamiems atskaitymams priskiriamos ir turto vertės sumažinimo (nurašymo) po draudiminių įvykių sumos, kai įmonė priima sprendimą finansinėje atskaitomybėje tokias netektis įvertinti. Jeigu po tokių sprendimų ilgalaikis turtas atstatomas (remontuojamas, kai remontas pailgina turto naudingo tarnavimo laiką ar pagerina jo naudingąsias savybes, arba rekonstruojamas) ar įsigyjamas naujas turtas iš įvairių lėšų, įskaitant ir draudimo išmokos lėšas, tai tokiais atvejais dėl remonto (rekonstravimo) nuo padidėjusios ilgalaikio turto vertės ar nuo įsigyto naujo ilgalaikio turto vertės skaičiuojamos nusidėvėjimo sumos arba naujų įsigytų ir parduotų prekių įsigijimo kaina priskiriama leidžiamiems atskaitymams taikant bendras PMĮ nuostatas, neatsižvelgiant į tai, iš kokių lėšų tokios išlaidos buvo padarytos. Tačiau tuo atveju, kai dėl draudiminio įvykio finansinėje apskaitoje nesumažinama ilgalaikio turto vertė ir po draudiminio įvykio turtas remontuojamas arba atstatomas ir padidinama to turto įsigijimo kaina remonto (kai remontas pailgina turto naudingo tarnavimo laiką ar pagerina jo naudingąsias savybes ) arba rekonstravimo verte, tai nusidėvėjimas gali būti skaičiuojamas ne nuo visos dėl remonto (rekonstravimo) padidėjusios to turto vertės, bet tik nuo padidėjusios to turto vertės ir draudimo įmonės kompensuotų nuostolių sumos skirtumo. 1 pavyzdys. Situacijos: a) Bendrovė draudimo įmonėje 2004 metais apdraudė pastatą. Įvykus draudiminiam įvykiui, dalis pastato nukentėjo ir draudimo įmonė bendrovei išmokėjo 50 000 Lt nuostolio atlyginimą. Pastato įsigijimo kaina yra 110 000 Lt, jo likutinė vertė - 80 000 Lt. Bendrovė už 60 000 Lt atliko to pastato remontą (remontas pagerino pastato naudingąsias savybes) ir šia suma padidino pastato įsigijimo kainą. Vadinasi, bendrovė leidžiamiems atskaitymams gali priskirti tik tą nuo pastato padidintos dėl remonto vertės apskaičiuotą nusidėvėjimo sumą, kuri apskaičiuojama nuo atlikto remonto ir draudimo įmonės kompensuotų nuostolių sumos skirtumo, t.y. nuo 10 000 Lt (60000 Lt –50000 Lt). b) Tarkime, bendrovė finansinėje apskaitoje dėl minėto draudiminio įvykio nusprendė pastato vertę sumažinti 50 000 Lt suma, lygia gautos draudimo išmokos sumai. Tokiu atveju pastato vertės sumažinimo suma priskiriama neleidžiamiems atskaitymams, nes pastato vertės sumažinimo nuostoliai dengiami draudimo išmoka. Pastato vertė po tokio turto įvertinimo yra 30 000 Lt (80 000 Lt – 50 000 Lt). Bendrovė atlikto remonto, kuris kainavo 60 000 Lt, verte, padidinusi pastato (30 000 Lt) vertę, gali priskirti leidžiamiems atskaitymams nusidėvėjimo sumas, apskaičiuotas nuo dėl remonto padidintos 90 000 Lt (30 000 Lt + 60 000 Lt) naujos pastato vertės. Jeigu pastato likutinė vertė būtų sumažinta mažesne negu gauta draudimo išmoka suma, pvz., būtų sumažinta 40 000 Lt suma, tai, bendrovė, dėl remonto padidinusi pastato vertę 60 000 Lt, gali priskirti leidžiamiems atskaitymams nusidėvėjimo sumas, apskaičiuotas tik nuo 90 000 Lt pastato vertės, nes 10 000 Lt (50 000 Lt – 40 000 Lt) suma ji nesumažino pastato vertės ir tokiu būdu bendrovė dalies draudimo įmonės kompensuotų nuostolių sumos nepriskyrė neleidžiamiems atskaitymams. Jeigu pastatas būtų parduotas, tai leidžiamiems atskaitymams bendrovė galėtų priskirti 90 000 Lt pastato įsigijimo kainą, atėmusi nuo šios sumos apskaičiuotą ribojamo dydžio leidžiamiems atskaitymams priskirtą nusidėvėjimo sumą. Analogiškos nuostatos taikomos ir tuo atveju, kai draudimo objektas yra trumpalaikis turtas. 2 pavyzdys. Bendrovės, užsiimančios sporto prekių didmenine ir mažmenine prekyba, sandėlyje liūties metu buvo užlietos ir apgadintos pagal 2004 metais sudarytą draudimo sutartį apdraustos prekės. Draudimo įmonė šį faktą pripažino draudiminiu įvykiu. Draudimo įmonės turto ekspertai nustatė, kad prekės yra apgadintos nevienodai: nuo 0,01 proc. iki 99,99 proc. prarasta prekių vertės ir bendra prekių vertė sumažėjo 65 proc. Draudimo įmonė bendrovei išmokėjo 65 proc. dydžio apgadintų prekių vertės (be PVM) draudimo išmoką. Kadangi draudimo išmoka neviršijo draudimo sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuoto žalos atlyginimo dydžio, tai gauta draudimo išmoka priskiriama neapmokestinamosioms pajamoms. Prekės dėl prarastos prekinės išvaizdos buvo parduotos tokiomis kainomis: pigiau už įsigijimo kainą, įsigijimo kaina arba su prekybiniu antkainiu. Kadangi draudimo įmonė bendrovei kompensavo patirtus nuostolius (65 proc. apgadintų prekių vertės), todėl bendrovė, pardavusi minėtas prekes, apskaičiuodama apmokestinamąjį pelną, leidžiamiems atskaitymams priskirtiną bendrą prekių įsigijimo kainą turi sumažinti iš draudimo įmonės gauta draudimo išmokos nuostoliams kompensuoti suma (bendrovės faktiškai patirtos parduotų prekių sąnaudos yra mažesnės, nes dalį nuostolių dėl prekių vertės sumažėjimo kompensavo draudimo įmonė). Jei bendrovė po draudiminio įvykio būtų priėmusi sprendimą sumažinti turimų prekių vertę (nuvertinti) gautos draudimo išmokos nuostoliams kompensuoti suma, tai prekių vertės sumažinimo suma būtų priskiriama neleidžiamiems atskaitymams. Pardavusi minėtas prekes, bendrovė leidžiamiems atskaitymams turi priskirti tų prekių perkainotą (sumažintą) kainą. 6. Kredito draudimas apima tokias draudimo rūšis, pagal kurias draudimo įmonė įsipareigoja iš dalies ar visiškai kompensuoti kredito ar paskolos davėjo nuostolius, atsiradusius dėl bet kokios rūšies kredito ar paskolos negrąžinimo dėl kredito ar paskolos gavėjo nemokumo ar kitų priežasčių. Pagal šias draudimo rūšis draudimo objektas siejamas su kredito, paskolos negrąžinimu. Prie kredito draudimo rūšių objekto taip pat priskiriamas prievolės atsiskaityti už prekes ar paslaugas neįvykdymas. Sudarant tokias draudimo sutartis vieneto patiriamų nuostolių vertė įvykus draudiminiam įvykiui bendru atveju sutampa su įmonės finansinėje atskaitomybėje apskaitomais nuostoliais. Todėl tokio draudimo atveju draudimo išmoka neapmokestinama, kai ji neviršija draudimo sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuotos žalos, kuri turėtų sutapti su vieneto finansinėje apskaitoje fiksuojamais nuostoliais. Pavyzdys. UAB X 2004 m. balandžio mėnesį pardavė savo produkciją už 1 mln. Lt ir apsidraudė savo riziką, susijusią su pirkėjo neatsiskaitymu, sudarydama kredito draudimo sutartį. Draudimo sutartyje nurodoma draudimo suma yra lygi gautinai už produkciją sumai - 1 mln. Lt. 2004 m. gruodžio mėnesį paaiškėjo, jog produkcijos pirkėjas bankrutavo ir todėl draudimo įmonė išmokėjo draudimo išmoką, lygią 1 mln. Lt. Šiuo atveju UAB X finansinėje atskaitomybėje fiksuoti nuostoliai sutapo su nuostoliais, apskaičiuotais draudimo sutartyje nurodyta tvarka, ir buvo lygūs 1 mln. Lt, todėl visa draudimo išmoka gali būti laikoma neapmokestinamosiomis pajamomis. Jeigu draudimo įmonė būtų išmokėjusi draudimo išmoką didesnę negu 1 mln. Lt, tai viršijanti dalis būtų laikoma UAB X apmokestinamosiomis pajamomis. 7. Civilinės atsakomybės draudimui yra būdinga tai, jog paprastai draudimo išmoka išmokama tiesiogiai trečiam asmeniui – nukentėjusiam. Šiuo atveju teisės aktai nenustato privalomo žalą padariusio asmens informavimo apie patirtos žalos dydį ir draudimo įmonės tiesiogiai atsiskaito su nukentėjusiu. Todėl tokias draudimo išmokas vienetai – draudėjai nepriskiria pajamoms, t.y. neįtraukia į mokesčio bazę, apskaičiuodami apmokestinamąjį pelną. Kai pagal sudarytas civilinės atsakomybės draudimo sutartis draudimo išmokos išmokamos vienetams – draudėjams, tai draudimo išmokos dalis, neviršijanti draudimo sutartyje nustatytos žalos, gali būti priskiriama neapmokestinamosioms pajamoms. Pavyzdys. UAB X 2004 m. balandžio mėnesį įsigytą automobilį apdraudė transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Įvykus draudiminiam įvykiui (avarijai), nukentėjo trečiajam asmeniui - UAB Y priklausantis lengvasis automobilis. Kaip ir numatyta Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme draudimo įmonė arba transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo biuras draudimo išmoką tiesiogiai pervedė trečiajam asmeniui. Tuo atveju, kai pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartis draudimo išmokos mokamos tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui, ir draudėjas jokių išlaidų nepatiria, tai, apskaičiuojant draudėjo apmokestinamąjį pelną, tokios draudimo išmokos į jo pajamas neįtraukiamos. Be to, jeigu nukentėjęs asmuo yra vienetas, mokantis pelno mokestį, tai jo tiesiogiai iš draudimo įmonės gaunamos lėšos laikomos žalos atlyginimu, kuris neapmokestinamas (plačiau apie tai - PMĮ 12 str. 12 punkto komentare). 8. Kai kurioms draudimo rūšims yra būdinga tai, jog atsitikus draudiminiam įvykiui, vienetų apskaitoje nefiksuojami jokie nuostoliai, tačiau vienetai juos patiria. Tokioms draudimo rūšims galima priskirti finansinių nuostolių draudimą. Finansinių nuostolių draudimo atveju draudimo įmonė įsipareigoja iš dalies ar visiškai kompensuoti draudėjo finansinius nuostolius, susijusius su pajamų praradimu dėl blogo oro, pajamų nepakankamumu, pelno (naudos) netekimu, nenumatytomis prekybos išlaidomis, rinkos vertės sumažėjimu, ar kitus finansinius nuostolius. Šiais ir analogiškais kitais atvejais, kai vienetas gauna draudimo išmoką, kuri neviršija žalos ar nuostolių, apskaičiuotų draudimo sutarties nustatyta tvarka, tokios draudimo išmokos laikomos neapmokestinamomis. 1 pavyzdys. UAB X sudarė finansinių nuostolių draudimo sutartį, kurioje buvo numatyta, kad draudimo įmonė kompensuos nuostolius, susijusius su derliaus dėl sausros praradimu. Įvykus draudiminiam įvykiui buvo apskaičiuota žala, taikant draudimo sutartyje nustatytą metodiką. Draudimo išmokos suma buvo lygi žalos dydžiui ir sudarė 70 000 Lt. Pagal pateiktą pavyzdį UAB X neapmokestinamosioms pajamoms gali priskirti 70 000 Lt sumą, nes draudimo išmoka neviršijo sutartyje aptartu būdu apskaičiuotos žalos vertės. Analogišku draudimu galima laikyti ir vieneto darbuotojų nuo nelaimingų atsitikimų draudimą, gyvybės draudimo grupės sutartis darbuotojo naudai, kai įmokos pagal jas nepriskirtos leidžiamiems atskaitymams pagal PMĮ 26 straipsnio nuostatas bei kitas gyvybės draudimo sutartis vieneto naudai. Dėl šių draudimo grupių specifikos patirti vieneto nuostoliai tokiais atvejais nėra siejami su vieneto finansinėje atskaitomybėje apskaitomais nuostoliais ar žala, todėl vieneto gaunamą draudimo išmoką, kuri apskaičiuojama draudimo sutartyje nustatyta tvarka, galima priskirti neapmokestinamosioms pajamoms. 2 pavyzdys. Situacijos: a) 2002 metų vasario mėnesį vienetas savo darbuotoją apdraudė gyvybės draudimu ir save paskyrė naudos gavėju. Draudimo sutartyje numatyta, kad draudimo sutarties terminas yra 15 metų, kad mėnesinė draudimo įmoka yra 100 Lt ir kad draudimo suma darbuotojo mirties atveju yra pagal draudimo sutartį mokant įmokas sukauptas fondas, o jei apdraustojo mirtis bus nelaimingo atsitikimo pasekmė, tai draudimo išmoka bus dviguba sukaupto fondo vertė. 2005 metų gegužę apdraustasis mirė dėl ūmios ligos. Draudimo įmonė pagal draudimo sutartį apskaičiavo ir išmokėjo bendrovei 3 000 Lt sumą, kuri lygi fondui, sukauptam mokant draudimo įmokas. Visą gautą sumą vienetas gali pripažinti savo neapmokestinamosiomis pajamomis. b) Vienetas 5 savo darbuotojus apdraudė draudimu nuo nelaimingų atsitikimų ir naudos gavėju paskyrė save. Draudimo sutartyse numatyta, kad draudimo suma kiekvieno darbuotojo mirties atveju yra 100 000 Lt, o draudimo suma traumų ar pakenkimo sveikatai atveju yra 50 000 Lt (bendra kiekvieno darbuotojo draudimo suma yra 150 000 Lt). Išmokos traumų ar pakenkimų sveikatai atvejais bus skaičiuojamos pagal draudimo sutartyje numatytą metodiką kaip tam tikras procentas (atsižvelgiant į traumos ar pakenkimo sveikatai sunkumą) nuo 50 000 Lt draudimo sumos. Draudimo sutarties galiojimo metu vienas iš apdraustųjų susilaužė ranką. Draudimo įmonė apskaičiavo 5000 Lt dydžio draudimo išmoką ir išmokėjo ją vienetui, nes draudimo sutartyje buvo numatyta, kad žala rankos lūžimo atveju bus prilyginama 10-čiai procentų nuo 50 000 Lt draudimo sumos, numatytos traumų ir pakenkimo sveikatai atvejais. Gautą draudimo išmoką vienetas turi pripažinti savo neapmokestinamosiomis pajamomis. Draudimo sutarties galiojimo metu tas pats apdraustasis žuvo įvykus nelaimingam atsitikimui. Draudimo įmonė vienetui išmokėjo 100 000 Lt draudimo išmoką, kurią vienetas gali pripažinti savo neapmokestinamosiomis pajamomis. 9. Kadangi draudimo sutartys dėl nelaimingų atsitikimų ir gyvybės draudimo sutartys, kurios sudaromos vieneto naudai, gali būti prilyginamos finansinių nuostolių draudimo sutartims, tai, kaip jau minėta, dėl draudiminio įvykio vieneto gaunamos draudimo išmokos, kurios apskaičiuojamos draudimo sutartyje nustatyta tvarka, priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Pagal tokias draudimo sutartis draudimo įmonei mokamos draudimo įmokos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams. Tačiau, jei vienetas moka draudimo įmokas pagal sutartis, sudarytas darbuotojo naudai, tai apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš pajamų gali būti atskaitomos tik tokios draudimo įmokos, kurios nustatytos PMĮ 26 straipsnyje. Pažymėtina, kad iki 2005 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams šiame straipsnyje nustatyta tvarka galėjo būti priskiriamos tik draudimo įmokos, mokamos pagal gyvybės draudimo sutartis. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną nuo 2005 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių, iš pajamų PMĮ 26 straipsnyje nustatyta tvarka (žr. PMĮ 26 str. komentarą) gali būti atskaitomos ir draudimo įmokos mokamos darbuotojų naudai už papildomą (savanorišką) draudimą, kai draudimo objektas yra apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimas. 10. Pagal šio punkto nuostatas neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos gautos draudimo išmokos, neviršijančios prarasto turto arba patirtų nuostolių ar žalos vertės, kai jos susijusios su draudiminiu įvykiu. Todėl, tuo atveju, kai vienetas gauna draudimo išmoką ne dėl draudiminio įvykio, bet pasibaigus jo naudai sudarytai gyvybės draudimo sutarčiai, tai visą gautą (gautiną) draudimo išmokos sumą vienetas turi priskirti apmokestinamosioms pajamoms. Jeigu vieneto naudai sudarytoje gyvybės draudimo sutartyje numatyta, kad draudimo sutarties nutraukimo ar nutrūkimo (pvz., dėl įmokų nemokėjimo) atveju visos sumokėtos gyvybės draudimo įmokos ar jų dalis grąžinamos draudėjui - vienetui, tai sutarčiai pasibaigus, visa sugrąžintų gyvybės draudimo įmokų suma, bet ne mažesnė kaip anksčiau leidžiamiems atskaitymams priskirtų įmokų suma, priskiriama apmokestinamosioms pajamoms. 11. Pagal šio punkto nuostatas neapmokestinamosioms pajamoms priskiriama sugrąžintų draudimo įmokų dalis, viršijanti iš pajamų PMĮ 26 straipsnyje nustatyta tvarka atskaitytas draudimo įmokas, taip pat draudimo išmokos dalis, viršijanti iš pajamų PMĮ 26 straipsnyje nustatyta tvarka atskaitytas draudimo įmokas. Ši nuostata taikoma tik tada, kai sugrąžinamos draudimo įmokos ar gaunamos draudimo išmokos pagal vieneto – draudėjo sudarytas gyvybės draudimo sutartis jo darbuotojų naudai, ir kai draudimo sutarties terminas ne trumpesnis kaip 10 metų. Vadovaujantis PMĮ 26 straipsnio nuostatomis, darbuotojų naudai mokamos gyvybės draudimo įmokos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, laikomos leidžiamais atskaitymais. Jeigu draudimo sutartyje numatyta, kad draudimo sutarties nutraukimo ar nutrūkimo (pvz., dėl įmokų nemokėjimo) atveju visos sumokėtos draudimo įmokos ar jų dalis grąžinamos draudėjui - vienetui, tai sutarčiai pasibaigus, gyvybės draudimo įmokos, kurios PMĮ 26 straipsnyje nustatyta tvarka buvo priskirtos leidžiamiems atskaitymams, priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms, o sugrąžintų draudimo įmokų sumos, viršijančios leidžiamiems atskaitymams priskirtas draudimo įmokų sumas, – priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Pavyzdys. Situacijos: a) Vienetas darbuotojo naudai 12 metų mokėjo gyvybės draudimo įmokas ir iš viso leidžiamiems atskaitymams PMĮ 26 straipsnyje nustatyta tvarka buvo priskirta 28800 Lt. Vėliau vienetas nusprendė nutraukti draudimo sutartį. Pagal draudimo sutarties sąlygas draudimo įmonė apskaičiavo ir išmokėjo vienetui 30 000 Lt. Kadangi, mokėdamas draudimo įmokas, vienetas leidžiamiems atskaitymams priskyrė 28800 Lt, tai šią gautą sumą jis turi priskirti apmokestinamosioms pajamoms, o 1200 Lt – neapmokestinamosioms pajamoms. b) Vienetas darbuotojo naudai 8 metus mokėjo gyvybės draudimo įmokas ir iš viso sumokėjo 9600 Lt, o pablogėjus finansinei būklei nustojo mokėti įmokas ir sutartis pasibaigė dėl įmokų nemokėjimo. Pagal draudimo sutarties sąlygas draudimo įmonė apskaičiavo ir išmokėjo vienetui 8000 Lt (šią sumą sudarė vieneto sumokėtos draudimo įmokos, išskaičiavus draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo išlaidas). Šiuo atveju gyvybės draudimo sutarčiai pasibaigus dėl įmokų nemokėjimo, draudimo įmonės sugrąžintą 8000 Lt sumą vienetas turi priskirti apmokestinamosioms pajamoms. 12. Tuo atveju, kai vienetas, savo darbuotojų naudai mokėjo gyvybės draudimo įmokas ir, atsižvelgdamas į PMĮ 26 str. 1 d. 4 punkte nustatyto dydžio apribojimus, šių įmokų dalies nepriskyrė leidžiamiems atskaitymams, tai gavęs draudimo išmoką ar grąžintas draudimo įmokas, apmokestinamosioms pajamoms jis galės priskirti sumą, ne didesnę už PMĮ įstatymo 26 straipsnyje nustatyta tvarka leidžiamiems atskaitymams priskirtinų draudimo įmokų sumą. Pavyzdys. Vienetas 3 metus mokėjo gyvybės draudimo įmokas ir iš viso sumokėjo 7200 Lt, o leidžiamiems atskaitymams (PMĮ 26 straipsnyje nustatyta tvarka) galėjo priskirti tik 5 000 Lt. Vėliau bendrovė nusprendė nutraukti draudimo sutartį. Pagal draudimo sutarties sąlygas draudimo įmonė apskaičiavo ir vienetui išmokėjo 6000 Lt. Kadangi vienetas, mokėdamas draudimo įmokas, leidžiamiems atskaitymams (PMĮ 26 straipsnyje numatyta tvarka) priskyrė tik 5 000 Lt, tai gautą 5000 Lt draudimo išmokos dalį, jis turi priskirti apmokestinamosioms pajamoms, o likusią 1000 Lt išmokos dalį - neapmokestinamosioms pajamoms. 13.Tam tikrais atvejais pagal gyvybės draudimo sutartis, pagal kurias mokėtinos įmokos PMĮ 26 straipsnyje numatyta tvarka buvo priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, vienetas gali gauti draudimo išmokas (pvz., jei vienetas yra paskirtas naudos gavėju apdraustojo mirties atveju). Jei vienetas apdraustojo mirties atveju gauna draudimo išmoką, tai pagal tokias gyvybės draudimo sutartis gautų draudimo išmokų suma, kuri lygi draudimo įmonei sumokėtų ir PMĮ 26 straipsnyje nustatyta tvarka leidžiamiems atskaitymams priskirtinų gyvybės draudimo įmokų sumai, priskiriama apmokestinamosioms pajamoms. Gautos draudimo išmokos, kurios viršija draudimo įmonei sumokėtų ir PMĮ 26 straipsnyje nustatyta tvarka leidžiamiems atskaitymams priskirtų gyvybės draudimo įmokų sumą, priskiriama neapmokestinamosioms pajamoms. Pagal draudimo sutarties sąlygas numatytos priemokos prie draudimo sutartyje nustatytos draudimo sumos ar draudimo išmokos padidinimo sumos laikomos draudimo išmokos dalimi. Pavyzdys. 2002 metų vasario mėnesį vienetas darbuotojo naudai sudarė gyvybės draudimo sutartį 40 000 Lt sumai, o naudos gavėju apdraustojo mirties atveju darbuotojas paskyrė vienetą. Draudimo sutartyje numatyta, kad draudimo sutarties terminas yra 15 metų, mėnesinė draudimo įmoka yra 200 Lt: a) Vienetas 10 metų mokėjo įmokas ir iš viso sumokėjo 24000 Lt. Visos sumokėtos įmokos PMĮ 26 straipsnyje nustatyta tvarka buvo priskirtos leidžiamiems atskaitymams. Po 10 metų apdraustasis mirė. Pagal draudimo sutarties sąlygas draudimo įmonė išmokėjo vienetui 40000 Lt. Kadangi, mokėdamas draudimo įmokas, vienetas priskyrė jas leidžiamiems atskaitymams (PMĮ 26 straipsnyje numatyta tvarka), tai gautą 24000 Lt draudimo išmokos dalį jis turi priskirti apmokestinamosioms pajamoms, o likusią 16000 Lt (40000 – 24000) išmokos dalį - neapmokestinamosioms pajamoms. b) Vienetas 8 metus mokėjo įmokas ir iš viso sumokėjo 19200 Lt. PMĮ 26 straipsnyje nustatyta tvarka, vienetas leidžiamiems atskaitymams priskyrė 18000 Lt. Po 8 metų apdraustasis mirė. Pagal draudimo sutarties sąlygas draudimo įmonė išmokėjo vienetui 40000 Lt. Kadangi, mokėdamas draudimo įmokas, vienetas leidžiamiems atskaitymams priskyrė 18000 Lt (PMĮ 26 straipsnyje numatyta tvarka), tai 18000 Lt draudimo išmokos dalį, jis turi priskirti apmokestinamosioms pajamoms, o likusią 22000 Lt (40000 – 18000) draudimo išmokos dalį - neapmokestinamosioms pajamoms. c) Vienetas visus 15 metų mokėjo įmokas, iš viso sumokėjo ir leidžiamiems atskaitymams (PMĮ 26 straipsnyje nustatyta tvarka) priskyrė 18 000 Lt. Darbuotojui mirus, draudimo įmonė išmokėjo vienetui 43 000 Lt draudimo išmoką, kuri sudaryta iš 40 000 Lt draudimo sumos ir 3000 Lt draudimo išmokos padidinimo sumos - investuojant draudimo įmokas sukauptų investicinių pajamų. Kadangi vienetas, mokėdamas draudimo įmokas, leidžiamiems atskaitymams priskyrė 18000 Lt (PMĮ 26 straipsnyje numatyta tvarka), tai 22 000 Lt (40000 – 18000) draudimo išmokos dalį, viršijančią iš pajamų atskaitytas draudimo įmokas, vienetas turi priskirti neapmokestinamosioms pajamoms, o dalį gautos sumos, lygią leidžiamiems atskaitymams priskirtų draudimo įmokų sumai (18000 Lt), - apmokestinamosioms pajamoms. Be to, neapmokestinamosioms pajamoms jis gali priskirti 3000 Lt investicinių pajamų, gautų investuojant draudimo įmokas (šios investicinės pajamos laikomos draudimo išmokos dalimi). 2) gautos draudimo išmokos, neviršijančios prarasto turto arba patirtų nuostolių ar žalos vertės; darbuotojų naudai mokamų sugrąžintų draudimo įmokų dalis, viršijanti iš pajamų atskaitytas draudimo įmokas, taip pat draudimo išmokos dalis, viršijanti iš pajamų atskaitytas darbuotojų naudai mokamas draudimo įmokas; Pastaba. 12 str. 2 punkto nuostatos taikomos apskaičiuojant 2010 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį. (Pakeista pagal Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr.XI539, 2009-12-09 , Žin., 2009 Nr. 153-6880) 3) bankrutavusio vieneto pajamos, gautos už parduotą turtą; Komentaras Įmonių bankroto procesą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (Žin., 2001, Nr. 31-1010, Nr. 37, Nr. 52). Pagal šio įstatymo nuostatas bankrutavusi įmonė – tai teismo (o kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, - kreditorių susirinkimo) pripažinta bankrutavusia ir dėl to likviduojama įmonė. Bankrutavusių įmonių turtas parduodamas šiame įstatyme nustatyta tvarka. Jeigu bankrutuojantis vienetas teismo sprendimu (neteisminio proceso atveju – kreditorių susirinkimo nutarimu) pripažįstamas bankrutavusiu, tai jo pajamos (po vieneto paskelbimo bankrutavusiu), gautos už parduotą turtą, priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Bankrutuojantiems vienetams šio punkto nuostata netaikoma. 4) draudimo įmonės organizacinio fondo likutis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo nustatyta tvarka; Komentaras Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (Žin.,2003, Nr. 94-4246) 30 straipsnio nuostatas draudimo įmonės steigėjai, į draudimo įmonę reorganizuojamas juridinis asmuo (asmenys) ar keičiantis veiklą į draudimo įmonės veiklą juridinis asmuo privalo sudaryti organizacinį pinigų fondą, skirtą į draudimo įmonės steigimo, reorganizavimo į draudimo įmonę ar veiklos rūšies keitimo išlaidoms padengti. Draudimo įmonei įsiregistravus, nepanaudotas organizacinio fondo likutis priskiriamas draudimo įmonės neapmokestinamosioms pajamoms. (4-o p. komentaras - pagal VMI prie FM 2006-01-09 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-207) 5) pagal Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatymą veikiančių investicinių kintamojo kapitalo bendrovių ir uţdaro tipo investicinių bendroviųir pagal Lietuvos Respublikos informuotiesiems investuotojams skirtų kolektyvinio investavimo subjektų įstatymą veikiančių investicinių bendroviųinvesticinės pajamos, išskyrus dividendus ir kitą paskirstytąjį pelną; (12 str. 5 p. - LR 2013 12 12 įstatymo Nr. XII-661 redakcija, įsigaliojo nuo 2013 12 30. Šio punkto nuostatos taikomos apskaičiuojant 2013 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį) Komentaras Pagal šio punkto nuostatas neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos investicinių kintamojo kapitalo bendrovių (toliau – IKKB) ir uždaro tipo investicinių bendrovių (toliau – UTIB), kurių veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatymas (toliau – KIS įstatymas), ir pagal Lietuvos Respublikos informuotiesiems investuotojams skirtų kolektyvinio investavimo subjektų įstatymą (toliau – IISKIS įstatymas) veikiančių investicinių bendrovių investicinės pajamos, išskyrus dividendus ir kitą paskirstytąjį pelną: KIS įstatyme nustatytos dvi investicinių bendrovių formos: IKKB – tai akcinė kintamojo kapitalo bendrovė, kurios akcininkai turi teisę bet kada pareikalauti išpirkti jų akcijas, o jos kapitalo dydis kinta, atsižvelgiant į akcijų išleidimą ir išpirkimą. IKKB gali būti tik atviro tipo. UTIB – tai akcinė bendrovė, išleidžianti fiksuotą skaičių akcijų, išperkamų pasibaigus akcinės bendrovės įstatuose numatytam veiklos laikotarpiui arba kitu jos įstatuose iš anksto nustatytu laiku. Pagal KIS įstatymo nuostatas gali būti steigiami suderintieji ir specialieji kolektyvinio investavimo subjektai (toliau – KIS) – tai kolektyvinio investavimo į perleidžiamuosius vertybinius popierius subjektai, nekilnojamojo turto KIS (toliau – NTKIS), privataus kapitalo KIS, KIS, investuojantys į kitus KIS, ir alternatyvaus KIS. Suderintieji KIS gali būti sudaromi tik IKKB forma, o specialieji KIS – IKKB arba UTIB forma. Pagal IISKIS įstatymą investicinės bendrovės gali būti šių teisinių formų: akcinė bendrovė, uždaroji akcinė bendrovė, tikroji ūkinė bendrija, komanditinė ūkinė bendrija. Investicinės bendrovės gali būti atvirojo tipo arba uždarojo tipo. Atsižvelgiant į tai, į kokius investavimo objektus investuoja investicinės bendrovės, jų neapmokestinamosioms investicinėms pajamoms, pavyzdžiui, gali būti priskiriamos bendrovių akcijų, kitų kolektyvinio investavimo subjektų investicinių vienetų ir akcijų, depozitoriumo išduotų akcijų pakvitavimų perleidimo pajamos, palūkanos už indėlius, obligacijas, pajamos iš investicijų į pinigų rinkos priemones (iždo vekselius, indėlio sertifikatus ir kt.) bei į išvestines finansines priemones, o nekilnojamojo turto investicinių bendrovių – taip pat ir pajamos iš investicijų į nekilnojamąjį turtą. Pagal KIS įstatymą NTKIS (taikoma ir veikiantiems pagal IISKIS įstatymą) turtą (be kitų finansinių priemonių) gali sudaryti: atskirą nekilnojamojo turto objektą sudaranti žemė, pastatai ir (arba) patalpos, statomi nekilnojamojo turto objektai, kuriuos numatyta pastatyti per priimtiną laikotarpį, kilnojamasis turtas ir įrenginiai, būtini NTKIS investicijų portfelyje esančiam nekilnojamojo turto objektui eksploatuoti. Nekilnojamojo turto investicinės bendrovės neapmokestinamosioms pajamoms gali būti priskiriamos investicinio nekilnojamojo turto objekto perleidimo ar nuomos pajamos, taip pat kilnojamojo turto ir įrenginių, būtinų investicijų portfelyje esančiam nekilnojamojo turto objektui eksploatuoti, pardavimo pajamos (pvz., kai toks turtas parduodamas, baigus nekilnojamąjį turtą eksploatuoti). Jei nekilnojamojo turto investicinė bendrovė investuotų lėšas į nekilnojamojo turto statybą, tai pasistatyto nekilnojamojo turto objekto pardavimo ar nuomos pajamos taip pat gali būti priskiriamos investicinėms neapmokestinamosioms pajamoms. Investicinės bendrovės gali įsigyti kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, kuris būtinas administraciniams jų poreikiams tenkinti, tačiau šiems poreikiams įsigyto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto perleidimo pajamos bei kitos su tokio turto naudojimu susijusios pajamos pagal šį punktą nelaikomos investicinėmis pajamomis. (12 str. 5 p. komentaras - pagal VMI prie FM 2014-03-13 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-2053) 6) sveikatos priežiūros įstaigų pajamos už paslaugas, kurios finansuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų; Komentaras 1. Sveikatos priežiūros įstaigų klasifikaciją, jų steigimo tvarką ir veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas (1998 m. lapkričio 24 d. įstatymo Nr. VIII-940 redakcija, Žin., 1998, Nr. 109-2995). Kokios paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo biudžeto, yra nustatyta Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme (Žin., 1996, Nr. 55-1287; 2002, Nr. 123-5512). Kad už sveikatos priežiūros įstaigų suteiktas paslaugas būtų sumokėta iš Privalomojo sveikatos draudimo biudžeto, šios įstaigos turi būti sudariusios sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis. 2. Sveikatos priežiūros įstaigų paslaugos, kurios finansuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Jeigu sveikatos priežiūros įstaiga yra valstybės ar savivaldybės sveikatos priežiūros viešoji įstaiga (jei ji atitinka PMĮ 2 str. 5 dalyje nustatytus pelno nesiekiančių vienetų kriterijus), tai remiantis PMĮ 3 str. 2 dalies 3 punktu, ji pelno mokesčio visai nemoka. Tos sveikatos priežiūros įstaigos, kurios neturi viešosios įstaigos statuso (pvz., veikia pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą), už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, finansuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, uždirbtas pajamas, apskaičiuodamos apmokestinamąjį pelną, priskiria eapmokestinamosioms pajamoms. Nuo 2005 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio pelno nesiekiantys vienetai yra pelno mokesčio mokėtojai ir pelno mokestį moka PMĮ nustatyta tvarka. Todėl ir viešosios sveikatos priežiūros įstaigos už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, finansuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, uždirbtas pajamas, apskaičiuodamos apmokestinamąjį pelną, priskiria neapmokestinamosioms pajamoms. (2 p. išdėstytas naujai pagal VMI prie FM 2006-01-09 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-207) 7) pajamos dėl turto ir įsipareigojimų, išskyrus išvestinių finansinių priemonių, įsigytų rizikai drausti, perkainojimo, atlikto teisės aktų nustatyta tvarka; (2005 m. birželio 21d. įstatymo Nr. X-259 redakcija, Žin., 2005, Nr. 81-2942; taikoma apskaičiuojant 2005 metais prasidėjusių ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) Komentaras 1. Teisės aktų nustatyta tvarka vienetai turi teisę perkainoti turtą ir įsipareigojimus. Jei toks turto ir įsipareigojimų perkainojimas yra atliktas turto perkainojimą reguliuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, tai turto ir įsipareigojimų vertės padidėjimas priskiriamas neapmokestinamosioms pajamoms, o sumažėjimas – neleidžiamiems atskaitymams. Šio punkto nuostatos netaikomos pajamoms, susidariusioms perskaičiuojant balanse apskaitomus užsienio valiuta denominuotus straipsnius (žr. PMĮ 7 straipsnio komentarą). 2. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme (Žin., 1999, Nr. 52-1672) nustatyti turto ir verslo vertinimo principai, vertės nustatymo metodai bei jų taikymas konkrečioms turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo būdai, turto ir verslo vertintojų veikos pagrindai, teisės, pareigos bei atsakomybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 ,,Dėl turto vertinimo metodikos“ (Žin., 1996, Nr. 16-426) patvirtinta turto vertinimo metodika. 3. Pagal šio punkto nuostatas praplėstas neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamų pajamų sąrašas. Nuo 2005 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio ir vėlesniais mokestiniais laikotarpiais prekybos tikslais naudojamų išvestinių finansinių priemonių pervertinimo (įvertinimo pagal tikrąją vertę), atliekamo teisės aktų nustatyta tvarka, pajamos priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms (atitinkamai sąnaudos – neleidžiamiems atskaitymams, žr. PMĮ 31 str. 1 d. 15 punkto komentarą). Perleidus tokias išvestines finansines priemones (įvykdžius iš išvestinių finansinių priemonių kylančias teises ir įsipareigojimus), turto vertės padidėjimo pajamos apskaičiuojamos PMĮ 16 str. nustatyta tvarka (žr. PMĮ 16 str. 1 dalies komentarą), neatsižvelgiant į pervertinimo rezultatus. Tačiau išvestinių finansinių priemonių, naudojamų rizikai drausti, perkainojimo rezultatų apmokestinimo tvarka nepasikeitė. Išvestinių finansinių priemonių, naudojamų rizikai drausti, pervertinimo (perkainojimo pagal tikrąją vertę), atliekamo teisės aktų nustatyta tvarka, pajamos priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms (atitinkamai sąnaudos – leidžiamiems atskaitymams, žr. PMĮ 31 str. 1 d. 15 punkto komentarą). 4. Pagal PMĮ 19 str. 3 dalį ilgalaikio turto perkainojimo rezultatų nusidėvėjimas arba amortizacija neskaičiuojami (Pakeista pagal VMI prie FM 2006-01-09 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-207) 8) netesybos, išskyrus netesybas, gautas iš užsienio vienetų, įregistruotų ar kitaip organizuotų tikslinėse teritorijose, ar tų teritorijų gyventojų; Komentaras Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo sprendimu nustatyta pinigų suma (bauda, delspinigiai), kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu neįvykdo arba netinkamai įvykdo prievolę. Netesybos yra viena iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Netesybos gali būti nustatomos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu. Susitarimas dėl netesybų nustatymo turi būti rašytinis. Gautos netesybos (baudos, delspinigiai) priskiriamos vieneto neapmokestinamosioms pajamoms, išskyrus tuos atvejus, kai netesybos gaunamos iš užsienio vienetų, įregistruotų ar kitaip organizuotų tikslinėse teritorijose. Tikslinių teritorijų sąrašas patvirtintas finansų ministro 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 344 ,,Dėl tikslinių teritorijų sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 110-4021). Netesybomis negali būti laikoma pinigų suma, kurią skolininkas sumoka kreditoriui už ankščiau laiko tinkamai įvykdytą sutartyje nurodytą prievolę. Todėl tuo atveju, kai klientui išduota paskola bankui grąžinama anksčiau laiko ir už ją pagal sutartyje numatytas sąlygas reikia sumokėti tam tikrą mokestį (kuris nėra tiksliai įvertintas, o paskolos sutartyje yra numatyti tik tam tikri jo ribų intervalai ir šis mokestis tik minimaliai kompensuoja banko negautas pajamas), tai toks mokestis nelaikomas netesybomis (nes prievolė (paskolos grąžinimas) yra įvykdyta), o bankui mokama suma savo esme yra laikoma atlygiu už minėtos sutarties nutraukimą. Pavyzdys. Bankas X fiziniam asmeniui suteikė paskolą 5 metų laikotarpiui. Paskolos sutartyje už paskolos grąžinimą prieš laiką numatytas nustatyto dydžio mokestis (0,5 proc. nuo grąžinamos sumos, bet ne mažiau kaip 300 litų). Praėjus 3 metams nuo paskolos sutarties pasirašymo, fizinis asmuo sugrąžino bankui visą likusią paskolos sumą, 25 000 litų. Bankas X fiziniam asmeniui papildomai apskaičiavo sumokėti 300 litų, kuriais minimaliai kompensuos savo negautas pajamas. Toks mokestis (300 litų) nelaikomas netesybomis, nes iš banko gautas kreditas sugrąžintas. Todėl 300 litų turi būti priskirta banko apmokestinamosioms pajamoms. (12 str. 8 p. komentaras - pagal VMI prie FM 2012-11-06 raštą Nr. (32.42-31-1)-RM-5994) Netesybomis nelaikomos transporto prastovų pajamos (žr. PMĮ 7 str. 1 d. komentaro 30 punktą). (12 str. 8 p. komentaras papildytas 5 pastraipa - pagal VMI prie FM 2016-10-20 raštą Nr. (18.10-311E) RM-28892) 9) iš neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų pelno mokesčio mokėtojų, kurių pajamos apmokestintos pelno mokesčiu pagal šį Įstatymą arba analogišku mokesčiu pagal užsienio valstybių atitinkamus teisės aktus, gautas pelnas ar jo dalis, išskyrus šio Įstatymo 39 straipsnyje nustatytus atvejus; Komentaras 1. Šio punkto nuostatos taikomos tik tuo atveju, jei Lietuvos neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, iš kurių Lietuvos vienetas gauna pelną (ar jo dalį), yra pelno mokesčio mokėtojai pagal PMĮ ir jų pajamos yra apmokestintos pelno mokesčiu. 1.1. Šiame punkte apmokestintos pelno mokesčiu pajamos yra laikomos pajamos, kurioms nebuvo pritaikytos PMĮ nustatytos lengvatos. Jeigu Lietuvos neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, apskaičiuojant mokestinio laikotarpio apmokestinamąjį pelną pritaikė apmokestinamosioms pajamoms PMĮ nustatytas lengvatas, dėl kurių apmokestinamasis pelnas buvo neapmokestintas, pavyzdžiui – tokias kaip PMĮ 12 straipsnio 5 ir 15 punktuose, 461 straipsnyje ar pan., tai, išmokant dalyviams pelną, toks pelnas, proporcingai tenkantis neapmokestintoms pelno mokesčiu pajamoms, nelaikomas šiame punkte įvardintomis apmokestintomis pelno mokesčiu pajamomis. Pavyzdys. Neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, pavyzdžiui – komanditinės ūkinės bendrijos (toliau – Bendrija), 2015-ųjų mokestinių metų apmokestinamasis pelnas sudarė 80 000 eurų, tačiau bendrija prisitaikė PMĮ 461 punkte nustatytą lengvatą ir apmokestinamąjį pelną sumažino 50 proc. Bendrijos pagal finansinių ataskaitų rinkinį už 2015 metus iš veiklos gautas pelnas sudarė 26 000 eurų, kuris buvo paskirstytas bendrijos veiklos sutartyje nustatyta tvarka bendrijos dalyviams – juridiniams asmenims. Kadangi bendrijos 2015-ųjų mokestinių metų 50 proc. apmokestinamojo pelno dalis pelno mokesčiu buvo neapmokestinama, todėl bendrijos 2016 metais savo nariams – juridiniams asmenims išmokamas iš bendrijos veiklos gautas pelnas sumoje 26 000 eurų, nuo kurių 13 000 eurų (26 000*50 proc.) nėra laikomas apmokestintomis pelno mokesčiu pajamomis. (12 str. 9 p. komentaro 1 p. papildytas 1.1 p. su pvz. - pagal VMI prie FM 2016-09-26 raštą Nr. (32.4231-1E) RM-25689) 1.2. Lietuvos vieneto – ūkinės bendrijos dalyvio iš tos ūkinės bendrijos gauto pelno (paskirstyto jungtinės veiklos sutartyje ar komanditorių sutartyje nustatytomis sąlygomis) dalis priskiriama neapmokestinamosioms pajamoms, jei jos dalyviams paskirstytas mokestinio laikotarpio pelnas buvo PMĮ nustatyta tvarka apmokestintas pelno mokesčiu. 2. Jei Lietuvos vienetas yra užsienio neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvis, tai jis iš to asmens gautą pelną (ar jo dalį) gali priskirti neapmokestinamosioms pajamoms, jei turi užsienio valstybės, kurios rezidentas yra tas neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, mokesčių administratoriaus pažymą, kurioje turi būti nurodyta, kad tas asmuo yra pelno mokesčio (arba tapataus mokesčio) mokėtojas pagal rezidavimo šalies vidaus įstatymą, kiek tas asmuo gavo pajamų ir kiek nuo jų sumokėjo pelno (ar tapataus) mokesčio. 3. Šio punkto nuostatos dėl iš užsienio neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų gauto pelno ar jo dalies neapmokestinimo netaikomos PMĮ 39 straipsnyje nustatytais atvejais. 10) jūrų uostų, oro navigacinių paslaugų rinkliavos ir už jūrų uosto žemės nuomą surinktos lėšos; (pagal 2011 m. lapkričio 22 d. Pelno mokesčio įstatymo 5, 12, 46-1, 51, 57 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XI-1716 (Žin., 2011, Nr. 146-6852), nuostatos taikomos apskaičiuojant 2011 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį) Komentaras Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos jūrų, uostų, oro navigacinių paslaugų rinkliavų pajamos ir jūrų uosto žemės nuomos pajamos priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Oro uostų rinkliavų pajamos nepriskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, apskaičiuojant 2011 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį. (12 str. 10 p. komentaras - pagal VMI prie FM 2012-02-14 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-1562) 11) praėjusių mokestinių laikotarpių klaidų ir netikslumų taisymai pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 18 straipsnį; Komentaras Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 18 str. 4 dalyje nustatyta, kad apskaitos registruose, pastebėtos po metinės finansinės atskaitomybės sudarymo ir patvirtinimo, taisomos tik surašant atitinkamą buhalterinę pažymą. Jeigu dėl įsivėlusios klaidos buvo padidintos vieneto praėjusio mokestinio laikotarpio pajamos ir vienetas, taisydamas klaidą, kitų metų finansinėje atskaitomybėje įregistravo praėjusio laikotarpio pajamas, tai tokios pajamos, pelno mokesčiu neapmokestinamos (apskaičiuojant kitų metų apmokestinamąjį pelną, iš pajamų atimamos). Tačiau, jei dėl praėjusio mokestinio laikotarpio klaidų ir netikslumų vieneto pelno mokesčio deklaracijoje buvo pateikti netikslūs duomenys ir neteisingai apskaičiuotas pelno mokestis, tai praėjusio mokestinio laikotarpio netikslumus vienetas turi ištaisyti, pateikdamas patikslintą praėjusio mokestinio laikotarpio pelno mokesčio deklaraciją (arba atitinkamų praėjusių mokestinių laikotarpių pelno mokesčio deklaracijas, jei taisomos ne vieną mokestinį laikotarpį pastebėtos klaidos ar netikslumai), ir sumokėti pelno mokestį bei delspinigius, jei padidėjo apmokestinamasis pelnas. Nuo 2004 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio pradžios, vienetai, kurie, tvarkydami buhalterinę apskaitą ir rengdami finansinę atskaitomybę, privalo vadovautis arba vadovaujasi VAS, po metinės finansinės atskaitomybės patvirtinimo paaiškėjusias klaidas taiso 7 VAS ,,Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas“ nustatyta tvarka. Pagal šiame standarte nustatytą tvarka, praėjusių ataskaitinių laikotarpių klaidos gali būti taisomos dviem būdais: - perspektyviniu būdu, kai pakeitimai ir patikslinimai atliekami nuo sprendimo juos taikyti priėmimo dienos ir būsimais ataskaitiniais laikotarpiais; - retrospektyviniu būdu, kai pakeitimai ir patikslinimai atliekami ne tik nuo sprendimo juos taikyti priėmimo dienos ir būsimais ataskaitiniais laikotarpiais, bet ir ankstesniais laikotarpiais. Tačiau neatsižvelgiant į tai, kokiu būdu – perspektyviniu (kai klaidos taisomos kitų metų finansinėje atskaitomybėje ar retrospektyviniu (kai koreguojamas nepaskirstytojo pelno (nuostolių) likutis, buvęs ataskaitinio laikotarpio pradžioje) vienetas taisė klaidas, jei dėl praėjusio mokestinio laikotarpio klaidų ir netikslumų vieneto pelno mokesčio deklaracijoje buvo pateikti netikslūs duomenys ir/ar neteisingai apskaičiuotas pelno mokestis, tai praėjusio mokestinio laikotarpio netikslumus vienetas turi ištaisyti, pateikdamas patikslintą praėjusio mokestinio laikotarpio pelno mokesčio deklaraciją (arba atitinkamų praėjusių mokestinių laikotarpių pelno mokesčio deklaracijas, jei taisomos ne vieną mokestinį laikotarpį pastebėtos klaidos ar netikslumai), ir sumokėti pelno mokestį bei delspinigius, jei padidėjo apmokestinamasis pelnas. (pagal VMI prie FM 2005-07-12 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-6516) 12) vieneto gautas žalos atlyginimas, išskyrus šio straipsnio 2 punkte nustatytais atvejais. Komentaras Pagal šio punkto nuostatas vieneto gautas žalos atlyginimas (išskyrus tuos atvejus, kai žala atlyginama draudimo išmokomis pagal šio straipsnio 2 punkto nuostatas) priskiriamas neapmokestinamosioms pajamoms. Žala yra dėl vieneto turto netekimo ar pakenkimo jam (sugadinimo) patirtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias vienetas būtų gavęs, jei nebūtų atlikti neteisėti veiksmai. Draudimo išmokos, jeigu jas gauna ne draudimo įmokas mokantis asmuo, o kitas asmuo, kurio naudai apdraudžiami turtiniai interesai, laikomos gautu žalos atlyginimu. Vieneto faktiškai patirti tiesioginiai nuostoliai, kurie kompensuojami žalos atlyginimo suma, leidžiamiems atskaitymams nepriskiriami. Pagal CK 6.210 straipsnio nuostatas terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio (kai abi šalys yra verslo subjektai – 6 proc. dydžio) metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jei įstatymas ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pagal šį straipsnį palūkanos yra civilinės atsakomybės forma. Palūkanos šiuo atveju atlieka kompensacinę funkciją. Praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius visada patiria nuostolių negautų pajamų pavidalu. Kompensacinės palūkanos yra skirtos negautoms pajamoms padengti. Pagal CK 6.261 straipsnį ,,Praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę į jų atlyginimą“. Todėl, jei vienetas pareiškė reikalavimą kreditoriui dėl žalos (nuostolių) atlyginimo, tai minėtos palūkanos bus laikomos žalos (nuostolių) atlyginimo dalimi ir priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. 13) (neteko galios nuo 2005 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio pradžios pagal 2005 m. birželio 21 d. įstatymą Nr. X-259; Žin., 2005, Nr. 81-2942) 14) kompensacijos, gautos pagal Europos Sąjungos finansinės paramos Lietuvos Respublikos programas už žvejybos laivų atidavimą į metalo laužą. (2005 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. X-297 redakcija, Žin., 2005, Nr. 85-3141; šio punkto nuostatos taikomos apskaičiuojant 2005 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną) Komentaras Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 935 (Žin., 2004, Nr. 1234486) yra patvirtintas Lietuvos 2004–2006 metų bendrasis programavimo dokumentas (toliau - BPD), kuriame yra nustatyti prioritetai ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų remiamos priemonės. Vienas iš numatytų prioritetų yra Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioritetas, turintis dešimt Europos Sąjungos struktūrinių fondų remiamų priemonių. Konkretūs dydžiai ir reikalavimai pareiškėjams, siekiantiems gauti paramą iš ES struktūrinių fondų pagal Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės „Veikla, susijusi su žvejybos laivynu“ veiklos sritį „Žvejybos laivų atidavimas į metalo laužą“ yra nustatyti 2004 m. liepos 20 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-449 „Dėl gairių pareiškėjams, teikiantiems projektus paramai gauti pagal Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento (BPD) Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto žuvininkystės priemones patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr.124 - 4497). Vienetų gautos kompensacijos pagal Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės "Veikla, susijusi su žvejybos laivynu“ veiklos sritį „Žvejybos laivų atidavimas į metalo laužą“ yra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Pavyzdys. Vienetas X, įgyvendinantis projektą „Žvejybos laivo LBB – 1036 atidavimas į metalo laužą”, su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos yra sudaręs sutartį, kurioje yra nustatyta tvarka ir sąlygos šio projekto vykdymui. Šioje sutartyje yra numatyta vienetui X išmokėti 1600 600 Lt vienkartinę kompensaciją už laivo LBB – 1036 atidavimą į metalo laužą, iš jos: - Europos Sąjungos struktūrinio fondo – Žuvininkystės orientavimo finansinio instrumento lėšos – 1200450 Lt, t.y. 75 proc. kompensacijos sumos; - Lietuvos valstybės biudžeto lėšos – 400150 Lt, t.y. 25 proc. kompensacijos sumos. Vienkartinė kompensacija už laivo LBB – 1036 atidavimą į metalo laužą vienetui X yra išmokėta 2005 m. birželio 30 d. Šiuo atveju, vieneto X gauta 1600 600 Lt vienkartinė kompensacija už laivo LBB – 1036 atidavimą į metalo laužą, apskaičiuojant 2005 metų apmokestinamąjį pelną, yra priskiriama neapmokestinamosioms pajamoms. Šio punkto nuostata taikoma apskaičiuojant 2005 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną. 15) turto vertės padidėjimo pajamos už vieneto, kuris įregistruotas ar kitaip organizuotas Europos ekonominės erdvės valstybėje arba valstybėje, su kuria sudaryta ir taikoma dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, ir kuris yra pelno mokesčio arba jam tapataus mokesčio mokėtojas, akcijų perleidimą kitam vienetui arba fiziniam asmeniui, jei akcijas perleidžiantis vienetas ne trumpiau kaip 2 metus be pertraukų turėjo daugiau kaip 25 procentus balsus suteikiančių šio vieneto akcijų arba jei akcijos buvo perleistos šio Įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nurodytais reorganizavimo ar perleidimo atvejais, ne trumpiau kaip 3 metus be pertraukų turėjo daugiau kaip 25 procentus balsus suteikiančių šio vieneto akcijų. Ši lengvata netaikoma tuo atveju, kai akcijas perleidžiantis vienetas jas perleidžia šias akcijas išleidusiam vienetui. Į šiame punkte nustatytus terminus dėl akcijų turėjimo neatsižvelgiama tais atvejais, kai akcijos perleidžiamos dėl teisės aktų reikalavimų; (Pakeista pagal 2013 m. birželio 27 d. įstatymą Nr. XII-428, taikoma apskaičiuojant 2014 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį) Komentaras 1. Šio punkto nuostata taikoma apmokestinant turto vertės padidėjimo pajamas, kurias gauna: - Lietuvos vienetas arba - užsienio vienetas, veikiantis per nuolatinę buveinę Lietuvoje, jeigu akcijos, kurias perleidus gaunamos turto vertės padidėjimo pajamos, yra susijusios su tokia nuolatine buveine (toliau – vienetas). (12 str. 15 p. komentaro 1 p. - pagal 2012 05 29 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-R-4687) 2. Vieneto neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos turto vertės padidėjimo pajamos už jo turimų kito vieneto akcijų perleidimą, kai tenkinamos šios sąlygos: - perleidžiamos Lietuvos vieneto, kuris yra pelno mokesčio mokėtojas, akcijos, arba užsienio vieneto, kuris yra pelno mokesčio ar jam tapataus mokesčio mokėtojas, įregistruotas ar kitaip organizuotas Europos ekonominės erdvės valstybėje arba valstybėje, su kuria sudaryta ir taikoma dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis (toliau – užsienio vienetas), akcijos, ir - akcijas perleidžiantis vienetas tame vienete, kurio akcijas jis perleidžia, turėjo daugiau kaip 25 proc. balsus suteikiančių akcijų ne trumpiau kaip 2 metus be pertraukų arba - akcijas perleidžiantis vienetas tame vienete, kurio akcijas jis perleidžia, turėjo daugiau kaip 25 proc. balsus suteikiančių akcijų ne trumpiau kaip 3 metus be pertraukų, jei akcijos buvo perleistos PMĮ 41 str. 2 dalyje nurodytais reorganizavimo ar perleidimo atvejais. Ši lengvata netaikoma tuo atveju, kai akcijas perleidžiantis vienetas jas perleidžia šias akcijas išleidusiam vienetui. Apskaičiuojant 2014 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną, į šiame punkte nustatytus akcijų išlaikymo terminus neatsižvelgiama tais atvejais, kai akcijos perleidžiamos dėl teisės aktų reikalavimų. 3. Pagal Europos ekonominės erdvės susitarimą Europos ekonominei erdvei priklauso Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybės – narės bei Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija. Nuo 2014 m. sausio 1 d. Lietuvoje taikoma 50 dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių (su Airija, Armėnija, Austrija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Gruzija, Indija, Islandija, Italija, Ispanija, Izraeliu, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtine Karalyste, Kanada, Kazachstanu, Kinija, Kirgizija, Korėja (Korėjos Respublika), Kroatija, Latvija, Lenkija, Liuksemburgu, Makedonija, Malta, Meksika, Moldova, Nyderlandais, Norvegija, Prancūzija, Portugalija, Rumunija, Rusija, Serbija, Singapūru, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Turkija, Ukraina, Uzbekistanu, Vengrija, Vokietija). 4. Taikant šio punkto nuostatas laikoma, kad vienetas ne trumpiau kaip 2 metus (jei akcijos buvo perleistos PMĮ 41 str. 2 dalyje nustatytais reorganizavimo ar perleidimo atvejais - 3 metus) be pertraukų turėjo daugiau kaip 25 procentus balsus suteikiančių kito vieneto akcijų, jei jis tame kitame vienete nuosavybės teise turėjo (tiesiogiai valdė) 25 proc. plius 1 akcijos ar daugiau balsus suteikiančių akcijų paketą ne trumpiau kaip 24 mėnesius (jei akcijos buvo perleistos PMĮ 41 str. 2 dalyje nustatytais reorganizavimo ar perleidimo atvejais - 36 mėnesius) bet kurią minėto laikotarpio dieną, nepaisant to, ar per minėtą laikotarpį jis įsigijo (perleido) to paties vieneto akcijų bei nepaisant to kito vieneto akcinio kapitalo pokyčių (naujų akcijų emisijų ar kapitalo mažinimų). Jei akcijos (ar jų dalis) buvo perleistos pagal atpirkimo sandorį, tai atpirkimo sandorio galiojimo laikotarpis įskaitomas į nepertraukiamą 2 metų laikotarpį (jei akcijos buvo perleistos PMĮ 41 str. 2 d. nustatytais reorganizavimo ar perleidimo atvejais – 3 metų laikotarpį), jei šis sandoris nelaikomas vertybinių popierių pirkimo- pardavimo sandoriu (žr. PMĮ 7 str. 1 d. komentarą). (12 str. 15 p. komentaro 2-4 p. - pagal VMI prie FM 2014-04-15 raštą Nr. (18.9-31-1)-RM-5298) 5. Turto vertės padidėjimo pajamų už perleistas akcijas neapmokestinimo lengvata taikoma tik tuo atveju, kai akcijos perleidžiamos kitam vienetui ar fiziniam asmeniui, ir netaikoma, kai vienetas akcijas perleidžia pačiam tas akcijas išleidusiam vienetui (pvz., akcinei bendrovei įsigyjančiai savo akcijas, investicinei kintamojo kapitalo bendrovei jos dalyvio reikalavimu akcijas išperkant) arba akcijų anuliavimo atveju. 6. Jeigu vienetų dalyviai (vienetai) mainais gauna kito vieneto akcijų PMĮ 41 str. 2 d. 1-3 punktuose nustatytais vienetų reorganizavimo atvejais, o po reorganizavimo to kito vieneto akcijas perleidžia fiziniams ar juridiniams asmenims, tai turto vertės padidėjimo pajamos už perleistas akcijas neapmokestinamos, jeigu akcijas perleidžiantis vienetas tame vienete, kurio akcijas jis perleido, ne trumpiau kaip 2 metus be pertraukų turėjo daugiau kaip 25 proc. balsus suteikiančių akcijų. PMĮ 41 str. 2 d. 1-3 punktuose nustatytais vieneto reorganizavimo atvejais reikalavimas akcijas išlaikyti 3 metus netaikomas. Jeigu vienetų dalyviai (vienetai) vietoj turėtų akcijų mainais gauna kito vieneto akcijų PMĮ 41 str. 2 dalies 4, 5 ir 7 punktuose nustatytais reorganizavimo ar perleidimo atvejais ir jų neišlaiko 3 metus (kaip tai nustatyta PMĮ 42 str. 10 dalyje), tai toks sandoris laikomas apmokestinamuoju sandoriu, t.y. išmainytų akcijų pardavimu už tikrąją rinkos kainą mainais gautų akcijų įsigijimo nuosavybėn dieną. Turto vertės padidėjimo pajamos už taip perleistas akcijas priskiriamos vieneto dalyvio neapmokestinamosioms pajamoms, jei jis tame vienete, kurio akcijas jis perleido mainais už kito vieneto akcijas, ne trumpiau kaip 3 metus be pertraukų turėjo daugiau kaip 25 proc. balsus suteikiančių akcijų. Šios nuostatos taikomos, apskaičiuojant 2009-ųjų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną. 1 pavyzdys. 2005 m. sausio 19 d. akcinė bendrovė ,,A“ (toliau – bendrovė „A“), kurios mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais) įsigijo 60 proc. balsų teisę suteikiančių kitos (listinguojamos) akcinės bendrovės ,,B“ (toliau – bendrovė „B“) akcijų. Bendrovė „A“ prekiavo per vertybinių popierių biržą ir laikas nuo laiko pirkdavo (parduodavo) bendrovės „B“ akcijas, bet jos turimas bendrovės ,,B“ akcijų paketas visa laiką buvo didesnis kaip 25 proc. 2007 m. balandžio 27 d. bendrovė ,,A“ pardavė visas bendrovės ,,B“ akcijas. Kadangi bendrovė ,,A“ bendrovėje ,,B“ daugiau kaip 25 proc. balsų teisę suteikiančių akcijų turėjo ne trumpiau kaip 2 metus be pertraukų, visa turto vertės padidėjimo pajamų suma už minėtų akcijų perleidimą priskiriama neapmokestinamosioms pajamoms. Akcijų prekybos per vertybinių popierių biržą laikotarpiu (iki visų akcijų pardavimo) turto vertės padidėjimo pajamos už bendrovės „B“ akcijas, parduotas iki 2007 m. sausio 18 d., turi būti priskiriamos bendrovės „A“ apmokestinamosioms pajamoms. Nuo 2007 m. sausio 19 d. (t.y. nuo tos datos, kurią tenkinamos PMĮ 12 str. 15 punkte nustatytos sąlygos - bendrovė ,,A“ ne trumpiau kaip 2 metus (nuo 2005-01-19) be pertraukų bendrovėje ,,B“ turėjo daugiau kaip 25 proc. balsų teisę suteikiančių akcijų), turto vertės padidėjimo pajamos už bendrovės „B“ akcijas, parduotas per vertybinių popierių biržą, priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. 2 pavyzdys. 2002 m. sausio 9 d. buvo įsteigta UAB ,,X“ su 10 000 Lt akciniu kapitalu, kurios akcininkai, UAB „Y“ ir UAB „Z“ įsigijo po 50 proc. balsų teisę suteikiančių akcijų. 2006 m . birželio 30 d. akcininkų susirinkimo sprendimu buvo padidintas UAB „X“ kapitalas 100 000 Lt. Iš to skaičiaus, 50 000 Lt buvo padidinta papildomais piniginiais ir turtiniais įnašais, o 50 000 Lt – iš nepaskirstytojo pelno. 2007 m. balandžio 7 d. UAB ,,Y“ pardavė visas turėtas UAB „X“ akcijas. Kadangi UAB ,,Y“ turėjo daugiau kaip 25 proc. balsų teisę suteikiančių UAB „X“ akcijų ne trumpiau kaip 2 metus be pertraukų, visa turto vertės padidėjimo pajamų suma už minėtų akcijų perleidimą priskiriama neapmokestinamosioms pajamoms. 3 pavyzdys. 2005 m. sausio 19 d. akcinė bendrovė „A“ (toliau – bendrovė „A“) įsigijo 26 proc. balsus suteikiančių akcijų ir 1 proc. balsų nesuteikiančių akcinės bendrovės „B“ (toliau – bendrovė „B“) akcijų. 2006 m. gruodžio 19 d. bendrovė „A“ įsigijo dar 10 proc. balsus suteikiančių bendrovės „B“ akcijų. 2007 m. balandžio 27 d. bendrovė „A“ pardavė visas bendrovės „B“ akcijas. Kadangi bendrovė „A“ turėjo daugiau kaip 25 proc. balsus suteikiančių bendrovės „B“ akcijų ne trumpiau kaip 2 metus be pertraukų, visa turto vertės padidėjimo pajamų suma už minėtų akcijų perleidimą priskiriama neapmokestinamosioms pajamoms. 4-6 pavyzdžiai. 4. Uždaroji akcinė bendrovė „X“ (toliau – bendrovė „X“) 2005 metais įsigijo 75 proc. balsus suteikiančių akcinės bendrovės „Y“ (toliau – bendrovė „Y“) akcijų. 2009 metais dėl akcijų mainų pagal PMĮ 41 str. 2 d. 7 punktą, bendrovė „X“ už bendrovės „Y“ akcijas mainais gavo UAB „Z“ išleistų naujos emisijos akcijų. Praėjus metams, bendrovė „X“ UAB „Z“ akcijas pardavė kitam vienetui. Kadangi bendrovė „X“ mainais gautų UAB „Z“ akcijų neišlaikė 3 metų, kaip tai nustatyta PMĮ 42 str. 10 dalyje, tai pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais tokie akcijų mainai laikomi išmainytų akcijų (t.y. bendrovės „Y“ akcijų) pardavimu už tikrąją rinkos kainą mainais gautų akcijų (t.y. UAB „Z“ akcijų) įsigijimo nuosavybėn dieną. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad bendrovė „X“ iki akcijų mainų, bendrovėje „Y“ ne trumpiau kaip 3 metus be pertraukų (nuo 2005 metų) turėjo daugiau kaip 25 proc. balsus suteikiančių akcijų, todėl taikoma PMĮ 12 str. 15 punkte nustatyta lengvata (turto vertės padidėjimo pajamos už perleistas bendrovės „Y“ akcijas (mainais į UAB „Z“ akcijas) priskiriamos bendrovės „X“ 2009 mokestinių metų neapmokestinamosioms pajamoms). Bendrovė „X“ bendrovės „Y“ akcijas įsigijo už 50 000 Lt. Šių akcijų rinkos kaina mainų į UAB „Z“ akcijas momentu buvo 120 000 Lt. Taikant PMĮ 12 str. 15 punkte nustatytą lengvatą, 70 000 Lt turto vertės padidėjimo pajamos už 2009 metais keitimo būdu perleistas bendrovės „Y“ akcijas neapmokestinamos. 2010 metais bendrovė „X“ mainais gautas UAB „Z“ akcijas pardavė už 123 000 Lt. Bendrovė apmokestinamosioms pajamoms turi priskirti 3 000 Lt (iš 123 000 Lt UAB „Z“ akcijų pardavimo kainos atėmusi jų įsigijimo kainą – 120 000 Lt (t.y. šių akcijų tikrąją rinkos kainą, nustatytą jų įsigijimo datą, neatsižvelgiant į tai, kad 70 000 Lt turto vertės padidėjimo pajamų dėl akcijų kainų skirtumo 2009 metais nebuvo priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms dėl PMĮ 12 str. 15 punkte nustatytos lengvatos)). Jeigu bendrovė „X“ ne trumpiau kaip 2 metus be pertraukų turėtų daugiau kaip 25 proc. UAB „Z“ balsų teisę suteikiančių akcijų iki jų pardavimo, tai turto vertės padidėjimo pajamos už parduotas šias akcijas būtų priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. 5. Bendrovė „X“, vadovaudamasi PMĮ 41 str. 2 d. 5 punktu, 2009 m. balandžio 15 d. perleido veiklos dalį bendrovei „Y“. Bendrovės „X“ akcininkė – UAB „Z“ už perleistą bendrovės „X“ veiklos dalį mainais gavo bendrovės „Y“ akcijų. 2010 metų lapkritį UAB „Z“ turimas bendrovės „Y“ akcijas pardavė kitam vienetui. Tokiu atveju akcijų mainai pagal PMĮ 41 str. 2 d. 5 punktą pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais laikomi išmainytų bendrovės „X“ akcijų pardavimu už jų tikrąją rinkos kainą mainais gautų bendrovės „Y“ akcijų įsigijimo nuosavybėn dieną (t.y. 2009 m. balandžio 15 d.), nes UAB „Z“ mainais gautų bendrovės „Y“ akcijų neišlaikė 3 metų, kaip tai nustatyta PMĮ 42 str. 10 dalyje. Kadangi UAB „Z“ iki minėtų akcijų mainų bendrovėje „X“ turėjo 28 proc. balsavimo teisę suteikiančių akcijų trumpiau kaip 3 metus be pertraukų (nuo 2007 m. kovo mėn.), todėl šiuo atveju netaikomos PMĮ 12 str. 15 punkto nuostatos dėl turto vertės padidėjimo pajamų už taip perleistas akcijas neapmokestinimo. UAB „Z“ turto vertės padidėjimo pajamas už perleistas bendrovės „Y“ akcijas (UAB „X“ akcijų įsigijimo kainos ir mainais gautų bendrovės „Y“ akcijų rinkos kainos skirtumą) turės pripažinti 2009 metų apmokestinamosiomis pajamomis, atitinkamai perskaičiuoti apmokestinamąjį pelną ir patikslinti pelno mokesčio deklaraciją. 6. 2007 m. sausio mėn. bendrovė „X“ įsigijo 30 proc. balsų teisę suteikiančių bendrovės „Y“ akcijų. 2009 m. balandžio mėn. prie bendrovės „Y“ PMĮ 41 str. 2 d. 1 punkte numatytu reorganizavimo būdu buvo prijungta UAB ,,Z“, kurioje bendrovė „X“ nuosavybės teise taip pat turėjo 15 proc. balsų teisę suteikiančių akcijų. UAB „Z“ visas turtas, teisės ir pareigos buvo perduotas bendrovei „Y“, o bendrovė „X“ už turėtas UAB „Z“ akcijas mainais gavo bendrovės „Y“ akcijų ir po prijungimo tapo 32 proc. balsų teisę suteikiančių bendrovės „Y“ akcijų paketo savininke. Bendrovė „X“ 2009 m. spalio mėn. visas bendrovės „Y“ akcijas pardavė kitam vienetui. Kadangi bendrovė „X“ kitame vienete – bendrovėje „Y“ ne trumpiau kaip 2 metus be pertraukų (nuo 2007 m. sausio mėn.) nuosavybės teise turėjo (tiesiogiai valdė) daugiau kaip 25 proc. balsų teisę suteikiančių akcijų, tai akcijų pardavimo pajamos apmokestinamos taikant PMĮ 12 str. 15 punkto nuostatą, t.y. turto vertės padidėjimo pajamos už perleistas bendrovės „Y“ akcijas priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, neatsižvelgiant į tai, kad dalis perleistų akcijų buvo įsigytos UAB „Z“ reorganizavimo metu (2009 m. balandžio mėn.). (12 str. 15 p. komentaro 5, 6 p. - pagal 2012 05 29 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-R-4687) 7. Kai akcijos perleidžiamos dėl teisės aktų reikalavimų, tai turto vertės padidėjimo pajamos už taip perleistas akcijas priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, neatsižvelgiant į tai, kad jos nebuvo išlaikytos 2 metus (arba 3 metus PMĮ 41 str. 2 dalyje nustatytais reorganizavimo ir perleidimo atvejais) be pertraukų, jeigu tenkinamos kitos šiame punkte nustatytos sąlygos. Šios nuostatos taikomos apskaičiuojant 2014 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį. Pavyzdys. AB X (100 proc. jos akcijų priklauso valstybei) 2013 m. vasario mėn. įsteigė dukterinę bendrovę Y tam tikroms funkcijoms atlikti. LR Vyriausybės 2014 m. priimtu nutarimu AB X turi būti restruktūrizuota, o jos dukterinės bendrovės Y akcijos parduotos kitai bendrovei iki 2014 m. spalio mėn. 1 d. AB X neturi apmokestinti turto vertės padidėjimo pajamų iš dukterinės bendrovės akcijų pardavimo, neatsižvelgiant į tai, kad jos nebuvo išlaikytos PMĮ 12 str. 15 punkte nustatytą 2 metų laikotarpį, nes akcijos buvo parduotos dėl teisės aktų reikalavimų. (12 str. 15 p. komentaro 7 p. - pagal VMI prie FM 2014-04-15 raštą Nr. (18.9-31-1)-RM-5298) 8. Šio punkto nuostatos taikomos perleidžiant vienetų, pelno mokesčio mokėtojų, akcijas. Lengvata taikoma ir tuo atveju, jeigu vienetas, kurio akcijos perleidžiamos, pelno mokesčio (ar jam tapataus mokesčio) nemoka dėl PMĮ ar atitinkamuose užsienio valstybių teisės aktuose nustatytų jam taikomų mokesčio lengvatų arba, kai jis patiria mokestinius nuostolius. Pavyzdys. UAB „X“ 2007 m. sausio mėn. įsigijo 28 proc. investicinės kintamojo kapitalo bendrovės (toliau IKKB) balsus suteikiančių akcijų. 2009 m. kovo mėn. UAB „X“ šias akcijas pardavė. IKKB nemoka pelno mokesčio nuo apmokestinamojo pelno dėl jai taikomos PMĮ 12 str. 5 punkte nustatytos lengvatos, tačiau pagal PMĮ ji yra pelno mokesčio mokėtoja. UAB „X“ ne trumpiau kaip 2 metus (nuo 2007 m. sausio mėn.) be pertraukų turėjo daugiau kaip 25 proc. balsus suteikiančių IKKB akcijų (UAB „X“ turi dokumentus, iš kurių galima nustatyti, kad nepaisant IKKB kapitalo pokyčių, UAB „X“ bet kurią laikotarpio nuo akcijų įsigijimo iki jų perleidimo dieną nuosavybės teise turėjo (tiesiogiai valdė) daugiau kaip 25 proc. balsus suteikiančių šios bendrovės akcijų paketą). Kadangi visos PMĮ 12 str. 15 punkte nustatytos lengvatos taikymo sąlygos yra išpildytos, tai UAB „X“, apskaičiuodama 2009 mokestinių metų apmokestinamąjį pelną, turto vertės padidėjimo pajamų sumą už perleistas IKKB akcijas gali priskirti neapmokestinamosioms pajamoms. 9. Šis punktas netaikomas, perleidžiant kitų vienetų dalis ar pajus, sudarančius jų kapitalą. Turto vertės padidėjimo pajamos už užsienio vienetų akcijų perleidimą priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, jei tų užsienio vienetų kapitalas padalytas į akcijas, t.y., jeigu jų teisinė forma atitinka akcinę bendrovę, uždarąją akcinę bendrovę, įskaitant Europos bendroves, ar pan. Nuostata netaikoma, perleidžiant įvairių teisinių formų užsienio vienetų dalis, pajus ir pan. Tačiau tuo atveju, kai perleidžiamos ne užsienio vieneto akcijos, o užsienio vieneto dalys, (pajai), bet pagal tos užsienio valstybės teisės aktus to vieneto teisinė forma savo esme atitinka akcinę, uždarąją akcinę ar analogiško tipo bendrovę, t.y. vienetas gali skirstyti pelną, bendrovę valdo dalininkai (pajininkai) bei valdomos tokio vieneto dalys (pajai) gali būti prilyginami akcijoms, t.y. suteikia iš esmės panašias teises kaip akcijos: suteikia balsavimo teisę, suteikia teisę gauti dividendus, dalių (pajų) savininkas gali nevaržomai perleisti šias dalis (pajus) bei vienetas yra pelno (ar jam tapataus) mokesčio mokėtojas, tai tokiu atveju yra taikomos PMĮ 12 str. 15 punkte nustatyta lengvata ir turto vertės padidėjimo pajamos perleidus tokias dalis (pajus) priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Sprendimas ar užsienio vieneto teisinė forma savo esme atitinka akcinę, uždarąją akcinę ar analogiško tipo bendrovę, bei perleidžiamos dalys (pajai), gali būti prilyginamos akcijoms, priimamas kiekvienu konkrečiu atveju, tik išnagrinėjus visas aplinkybes bei atitinkamus užsienio valstybės teisės aktus. 10. Turto vertės padidėjimo pajamos už šiame punkte nustatytų Lietuvos ar užsienio vienetų akcijų perleidimą (kai įvykdomos visos šio punkto sąlygos) priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms ne tik tais atvejais, kai akcijos parduodamos kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui, bet ir kai akcijos mainomos į kitus vertybinius popierius, taikant PMĮ 14 str. 5 dalies nuostatas (žr. PMĮ 14 str. 5 dalies komentarą). 11. Šio punkto nuostatos netaikomos likviduojamo vieneto dalyvio turto vertės padidėjimo pajamoms, pripažįstamoms pagal PMĮ 45 str. 2 dalį, taip pat vieneto dalyvio turto vertės padidėjimo pajamoms, susidariusioms dėl akcijų anuliavimo mažinant to vieneto įstatinį kapitalą (žr. PMĮ 45 str. 2 dalies komentarą). 12. Akcijų įsigijimo data yra laikoma akcijų perėjimo vieneto nuosavybėn data. 13. Neapmokestinamosios turto vertės padidėjimo pajamos už akcijų perleidimą apskaičiuojamos PMĮ 16 str. 1 dalyje nustatyta tvarka (žr. PMĮ 16 str. 1 dalies komentarą). 1 pavyzdys. 2005 m. sausio 19 d. akcinė bendrovė ,,A“ (toliau – bendrovė „A“) įsigijo 20 proc. balsų teisę suteikiančių kitos akcinės bendrovės ,,B“ (toliau – bendrovė „B“) akcijų. 2007 m . kovo 23 d. prie bendrovės ,,A“ PMĮ 41 str. 2 d. 1 punkte numatytu būdu buvo prijungta akcinė bendrovė ,,C“ (toliau – bendrovė „C“). Visas bendrovės ,,C“ turtas, teisės ir pareigos, įskaitant 2004 metais įsigytas bendrovės ,,B“ akcijas, sudarančias 10 proc. balsų teisę suteikiančių šios bendrovės akcijų, prijungimo metu buvo perduotas bendrovei ,,A“. Šiuo atveju laikoma, kad bendrovė ,,A“ daugiau kaip 25 proc. bendrovės ,,B“ akcijų turi nuo tos datos, kurią ji tapo iš bendrovės ,,C“ perimtų bendrovės ,,B“ akcijų, suteikiančių 10 proc. balsų, savininke. 2 pavyzdys. 2005 m. kovo 23 d. akcinė bendrovė ,,A“ (toliau - bendrovė ,,A“) pasirašė sutartį, pagal kurią įsigijo 10 500 vnt. uždarosios akcinės bendrovės ,,B“ (toliau - bendrovė ,,B“) akcijų, kurių kiekvienos kaina – 80 Lt. Šios akcijos sudarė 70 proc. bendrovės ,,B“ balsų teisę suteikiančių akcijų. Sutartyje buvo numatyta, kad bendrovė ,,A“ už įsigytas bendrovės ,,B“ akcijas sumokės 840 000 Lt per du mėnesius nuo sutarties pasirašymo datos, tačiau akcijų nuosavybės teisė jai pereis sutarties pasirašymo datą ir nuo tos datos ji įgis teisę dalyvauti bendrovės ,,B“ akcininkų susirinkime ir balsuoti. 2007 m. balandžio 27 d. bendrovė ,,A“ pardavė 6750 vnt. (45 proc.) akcinės bendrovės ,,B“ akcijų už 675 000 Lt. Kadangi bendrovė ,,A“ bendrovėje ,,B“ daugiau kaip 25 proc. balsų teisę suteikiančių akcijų turėjo ne trumpiau kaip 2 metus be pertraukų, todėl 135 000 Lt (675 000 Lt – 6750 vnt. x 80 Lt) turto vertės padidėjimo pajamų suma už akcijų perleidimą priskiriama neapmokestinamosioms pajamoms. 14. Jei perleidus akcijas apskaičiuojami nuostoliai, tai, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, šie nuostoliai gali būti pripažįstami leidžiamais atskaitymais tik PMĮ 30 str. 2 dalyje numatyta tvarka (žr. PMĮ 30 str. 2 dalies komentarą). 15. Jei taikant šio punkto nuostatas mokestiniu laikotarpiu iš vienų Lietuvos ir/ar užsienio vienetų akcijų perleidimo apskaičiuojamos turto vertės padidėjimo pajamos, o iš kitų - nuostoliai (nesvarbu ar perleidžiamos akcijos to paties ar skirtingų emitentų), tai apskaičiuojamas bendras šių akcijų perleidimo rezultatas – turto vertės padidėjimo pajamos arba nuostoliai, ir atitinkamai taikomos šio punkto nuostatos arba PMĮ 30 str. 2 dalis. 16. Jei vienetui mokestiniu laikotarpiu perleidus dalį turimų kito vieneto akcijų, likusi akcijų dalis sudarys 25 proc. ar mažiau balsų teisę suteikiančių akcijų tame vienete, kurio akcijos perleidžiamos, tai likusiai akcijų daliai šio punkto nuostatos netaikomos. Tačiau jei papildomai įsigijus vieneto, kurio akcijos buvo perleistos, akcijų, jos vėl sudarys daugiau kaip 25 proc. tokio vieneto balsų teisę suteikiančių akcijų, tai perleidus šias akcijas (ar jų dalį) šio punkto nuostatos bus taikomos, jei akcijos bus išlaikytos ne trumpiau kaip 2 metus (jei akcijos buvo perleistos PMĮ 41 str. 2 dalyje nustatytais reorganizavimo ir perleidimo atvejais – 3 metus), skaičiuojant nuo tos datos, kai visos įsigytos akcijos sudarys daugiau kaip 25 proc. to vieneto balsų teisę suteikiančių akcijų. Pavyzdys. 2005 m. kovo 23 d. akcinė bendrovė ,,A“ (toliau - bendrovė ,,A“) nuosavybės teise už 800 000 Lt įsigijo 10 000 vnt. uždarosios akcinės bendrovės ,,B“ (toliau - bendrovė ,,B“) akcijų, kurios sudarė 50 proc. šios bendrovės balsų teisę suteikiančių akcijų. 2007 m. balandžio 27 d. bendrovė ,,A“ pardavė 4500 vnt. (22,5 proc.) bendrovės ,,B“ akcijų už 540 000 Lt. Kadangi bendrovė ,,A“ bendrovėje ,,B“ daugiau kaip 25 proc. balsų teisę turinčių akcijų turėjo ne trumpiau kaip 2 metus, todėl 180 000 Lt (540 000 Lt – 4500 vnt. x 80 Lt) turto vertės padidėjimo pajamų suma už akcijų perleidimą priskiriama neapmokestinamosioms pajamoms. Pardavus 22,5 proc. akcijų, bendrovės ,,A“ dalis bendrovėje ,,B“ sumažėjo iki 27,5 proc. balsų teisę suteikiančių akcijų. 2007 m. gruodžio 8 d. bendrovė ,,A“ už tą pačią kainą pardavė dar 500 vnt. akcijų (2,5 proc.) bendrovės ,,B“ akcijų ir už perleistas akcijas apskaičiavo 20 000 Lt turto vertės padidėjimo pajamų. Šios pajamos taip pat priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, nes tenkinamos PMĮ 12 str. 15 punkte nustatytos sąlygos (bendrovė ,,A“ ne trumpiau kaip 2 metus be pertraukų (nuo 2005-03-23) bendrovėje ,,B“ turėjo daugiau kaip 25 proc. balsų teisę suteikiančių akcijų). Pardavus šią akcijų dalį, bendrovės ,,A“ dalis bendrovėje ,,B“ sumažėjo iki 25 proc. balsų teisę turinčių akcijų. Jei bendrovė ,,A“ 2007 metais ar vėliau parduotų visas likusias (ar dalį) bendrovės ,,B“ akcijų, tai turto vertės padidėjimo pajamos už akcijų perleidimą būtų priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms (PMĮ 12 str. 15 punktas netaikomas, nes nuo 2007 m. gruodžio 8 d. bendrovė ,,A“ turėtų lygiai 25 proc. (bet ne daugiau) bendrovės ,,B“ balsų teisę suteikiančių akcijų). 17. Jei vienetas priima sprendimą ir faktiškai parduoda turėtą daugiau kaip 25 proc. balsus suteikiančių kito vieneto akcijų paketą (ar jo dalį) pagal kelis tiesioginius ar netiesioginius sandorius, kurie įvykdomi ne tuo pačiu metu, tai laikotarpiu nuo pirmojo iki paskutiniojo sandorio realizavimo dar neparduotos akcijos gali sudaryti 25 proc. ar mažiau balsus suteikiančių akcijų tame kitame vienete. Tokiu atveju PMĮ 12 str. 15 punkto nuostatos gali būti taikomos, jei vienetas - akcijų pardavėjas, gali pateikti įrodymus, kad sandoriai ir/ar pavedimai dėl akcijų pardavimo buvo sudaryti visam numatytam parduoti akcijų paketui ir tas akcijų paketas buvo parduotas per objektyviai įmanomą protingą laikotarpį. 1 pavyzdys. 2001 m. kovo 23 d. akcinė bendrovė ,,A“ (toliau - bendrovė ,,A“) nuosavybės teise įsigijo 10 000 vnt. listinguojamos akcinės bendrovės ,,B“ (toliau - bendrovė ,,B“) akcijų, kurios sudarė 50 proc. šios bendrovės balsų teisę suteikiančių akcijų. 2007 m. vasario 27 d. bendrovė ,,A“ visas bendrovės ,,B“ akcijas pardavė per vertybinių popierių biržą tiesioginiais sandoriais. Pagal pirmą sandorį buvo parduota 6 000 vnt. (30 proc.) bendrovės ,,B“ akcijų, o pagal kitą - 4 000 vnt. (20 proc.) akcijų. Kadangi bendrovė ,,A“ bendrovėje ,,B“ daugiau kaip 25 proc. balsų teisę turinčių akcijų turėjo ne trumpiau kaip 2 metus, todėl visa turto vertės padidėjimo pajamų suma už akcijų perleidimą priskiriama neapmokestinamosioms pajamoms. 2 pavyzdys. 2005 m. kovo 23 d. akcinė bendrovė ,,A“ (toliau - bendrovė ,,A“) nuosavybės teise už 800 000 Lt įsigijo 10 000 vnt. listinguojamos akcinės bendrovės ,,B“ (toliau - bendrovė ,,B“) akcijų, kurios sudarė 50 proc. šios bendrovės balsų teisę suteikiančių akcijų. 2007 m . balandžio 27 d. bendrovė ,,A“ tiesioginiu sandoriu per vertybinių popierių biržą strateginiam investuotojui pardavė 4500 vnt. (22,5 proc.) bendrovės ,,B“ akcijų už 540 000 Lt. Kadangi bendrovė ,,A“ bendrovėje ,,B“ daugiau kaip 25 proc. balsų teisę turinčių akcijų turėjo ne trumpiau kaip 2 metus, todėl 180 000 Lt (540 000 Lt – 4500 vnt. x 80 Lt) turto vertės padidėjimo pajamų suma už šių akcijų perleidimą priskiriama neapmokestinamosioms pajamoms. Likusią 27,5 proc. balsų teisę suteikiančių akcijų dalį bendrovė ,,A“ pavedė pardavinėti finansų makleriui per vertybinių popierių biržos nepertraukiamos prekybos sistemą. 2007 m. gegužės 13 d. užbaigus prekybą bendrovės ,,B“ akcijomis, bendrovė ,,A“ apskaičiavo 20 000 Lt turto vertės padidėjimo pajamų. Šios pajamos taip pat priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms, nes tenkinamos PMĮ 12 str. 15 punkte nustatytos sąlygos (bendrovė ,,A“ ne trumpiau kaip 2 metus be pertraukų (nuo 2005-03-23) bendrovėje ,,B“ turėjo daugiau kaip 25 proc. balsų teisę suteikiančių akcijų). 3 pavyzdys. 2002 m. sausio 9 d. buvo įsteigta UAB ,,X“ su 100 000 Lt akciniu kapitalu, kurios akcininkai, UAB „Y“ ir UAB „Z“ įsigijo po 30 proc. balsų teisę suteikiančių akcijų, o likusius 40 proc. akcijų įsigijo UAB „W“. 2007 m. birželio 30 d. akcininkai pasirašė ketinimų protokolą, pagal kurį UAB „W“ pasitraukia iš UAB „X“ ir parduoda po 20 proc. akcijų abiems likusiems akcininkams. Sutartis dėl akcijų pardavimo su UAB „Y“ buvo sudaryta, ir akcijų nuosavybė jai perėjo 2007 m. liepos 15 d. Su UAB „Z“ analogiška sutartis buvo derinta ilgiau, ir pasirašyta, o akcijų nuosavybė šiai bendrovei perėjo 2007 m. liepos 31 d. Kadangi UAB ,,W“ turėjo daugiau kaip 25 proc. balsų teisę suteikiančių UAB „X“ akcijų ne trumpiau kaip 2 metus be pertraukų, visa turto vertės padidėjimo pajamų suma iš minėto akcijų perleidimo priskiriama neapmokestinamosioms pajamoms. (12 str. 15 p. komentaro 8-17 p. - pagal 2012 05 29 VMI prie FM raštą Nr. (18.10-31-1)-R-4687) 18. Vienetas, taikantis šio punkto nuostatas, turi turėti dokumentus, įrodančius, kad jo gautos turto vertės padidėjimo pajamos gali būti priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Jei vienetas perleidžia kito Lietuvos vieneto akcijas, tai jis turi turėti dokumentus, iš kurių galima būtų nustatyti, kokiu laikotarpiu ir kiek procentų balsų teisę suteikiančių akcijų iki jų perleidimo jis turėjo tame kitame Lietuvos vienete. Jei perleidžiamos užsienio vienetų akcijos, tai vienetas turi turėti dokumentus, iš kurių galima būtų nustatyti, kad akcijų įsigijimo sandoris sudarytas su užsienio vienetu, kurio teisinė forma atitinka akcinę, uždarąją akcinę ar analogiško tipo bendrovę, ir dokumentus, įrodančius, kad tas užsienio vienetas yra pelno mokesčio (ar jam tapataus) mokėtojas, taip pat dokumentus, iš kurių galima nustatyti, kokiu laikotarpiu ir kiek procentų balsų teisę suteikiančių akcijų iki jų perleidimo jis turėjo tame užsienio vienete. Dokumentais įrodančiais užsienio vieneto teisinę formą gali būti užsienio valstybių įmonių, komercinio ar kitokio atitinkamo registro išrašas. Tokio dokumento galima neturėti, jei akcijos įsigyjamos (ar apmokamos steigiant naują vienetą) iš ES valstybėje narėje įsteigto ar kitaip organizuoto vieneto, kurio teisinė forma atitinka Tarybos direktyvoje 2009/101/EB ir vėlesniuose jos papildymuose pateiktame akcinių bendrovių formų sąraše. Dokumentais, iš kurių galima nustatyti, kokią balsų teisę suteikiančių akcijų dalį ir kiek laiko Lietuvos vienetas turėjo nuosavybės teise užsienio vienete, taip pat gali būti užsienio valstybių įmonių, komercinio ar kitokio atitinkamo registro atitinkamas išrašas, o jei registre tokie duomenys nekaupiami, tai to užsienio vieneto arbo jo akcijų tvarkytojo surašytas atitinkamas dokumentas, pasirašytas užsienio vieneto vadovo ar kito įgalioto asmens. Vienetas taip pat turi turėti užsienio valstybės mokesčių administratoriaus patvirtintą dokumentą, kad užsienio vienetas, kurio akcijos buvo perleistos, yra pelno mokesčio (ar jam tapataus mokesčio) mokėtojas. Šiame dokumente turi būti nurodomas užsienio vieneto pilnas pavadinimas, kodas ir patvirtinimas, kad tas užsienio vienetas yra mokesčių mokėtojas. Mokesčių administratoriui pareikalavus, minėti dokumentai turi būti išversti į lietuvių kalbą, o vertimas patvirtintas vertėjo parašu ir spaudu. (12 str. 15 p. komentaro 18 p. - pagal VMI prie FM 2014-04-15 raštą Nr. (18.9-31-1)-RM-5298) 16) draudimo įmonių gyvybės draudimo įmokos, jei draudimo sutarties terminas ne trumpesnis kaip 10 metų arba jei draudimo išmoka išmokama apdraustajam sulaukus pensinio amžiaus pagal Profesinių pensijų kaupimo įstatymo nuostatas, draudimo įmonių gyvybės draudimo investicinės pajamos, išskyrus dividendus ir kitą paskirstytąjį pelną, bei draudimo įmonių draudimo investicinės pajamos pagal profesinių pensijų gyvybės draudimo sutartis, sudarytas pagal Profesinių pensijų kaupimo įstatymo nuostatas; (Pagal 2013-12-12 įstatymo Nr. XII-661 redakciją, taikoma apskaičiuojant 2014 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį) Komentaras Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo nuostatas (toliau - DĮ) nuostatas, draudimo įmonės, vykdančios gyvybės draudimo veiklą, teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti draudimą pagal ne gyvybės draudimo šakai priskiriamas draudimo grupes – tai draudimą nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimą dėl ligos. Pagal Lietuvos Respublikos profesinių pensijų kaupimo įstatymo ir DĮ nuostatas, gyvybės draudimo įmonės gali vykdyti profesinių pensijų kaupimo veiklą (gavusios gyvybės draudimo šakos profesinių pensijų kaupimo draudimo grupės veiklai licenciją). Atsižvelgiant į PMĮ pakeitimus komentuojamo punkto nuostatos taikomos tik gyvybės draudimo įmonėms. Apskaičiuojant 2014 metų ir vėlesnių metų pelno mokestį, ne gyvybės draudimo įmonėms šio punkto nuostatos netaikomos. Gyvybės draudimo įmonių neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos: 1. Gyvybės draudimo įmokos, jei draudimo sutarties terminas ne trumpesnis kaip 10 metų arba jei gyvybės draudimo išmoka išmokama apdraustajam sulaukus pensinio amžiaus pagal Lietuvos Respublikos profesinių pensijų kaupimo įstatymą (toliau – Profesinių pensijų kaupimo įstatymas). Neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos draudimo įmonių uždirbtos gyvybės draudimo įmokos pagal gyvybės draudimo sutartis, kurių terminas ne trumpesnis kaip 10 metų, arba pagal gyvybės draudimo sutartis, kuriose numatyta, kad draudimo išmoka išmokama apdraustajam sulaukus pensinio amžiaus pagal Profesinių pensijų kaupimo įstatymą, neatsižvelgiant į tai, kad tokia sutartis sudaryta trumpesniam nei 10 metų draudimo laikotarpiui. Profesinių pensijų kaupimo įstatymo 26 str. 1 dalyje nustatytas minimalus pensinis amžius, kurio sulaukus įgyjama teisė į pensijų išmoką. Jei galiojančios gyvybės draudimo sutarties terminas yra pakeičiamas iš 10 metų ir/ar ilgesnio į trumpesnį nei 10 metų terminą, tai pagal tokią sutartį draudimo įmonės nuo draudimo sutarties sudarymo neapmokestinamosiomis pajamomis pripažintos įmokos priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms (padidinama pelno mokesčio bazė) tą mokestinį laikotarpį, kurį draudimo sutarties terminas buvo pakeistas. Tuo atveju, kai galiojančios gyvybės draudimo sutarties terminas yra pakeičiamas iš trumpesnio nei 10 metų į 10 metų ir/ar ilgesnį terminą, tai pagal tokią sutartį draudimo įmonės nuo draudimo sutarties sudarymo apmokestinamosiomis pajamomis pripažintos draudimo įmokos priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms (sumažinama pelno mokesčio bazė) tą mokestinį laikotarpį, kurį draudimo sutarties terminas buvo pakeistas. Pavyzdys. A atvejis. 2007 metų vasario mėnesį su gyvybės draudimo įmone buvo sudaryta gyvybės draudimo sutartis. Draudimo sutartyje numatyta, kad draudimo sutarties terminas yra 15 metų, kad mėnesinė draudimo įmoka yra 100 Lt. Įmokos 7 metus buvo mokamos laiku ir reguliariai, o gyvybės draudimo įmonė visą pajamomis pripažintų įmokų sumą (8400 Lt) priskyrė neapmokestinamosioms pajamoms. 2014 metų vasario mėnesį gyvybės draudimo įmonė, draudėjo prašymu, 15 metų gyvybės draudimo sutarties terminą pakeitė į 9 metų terminą, todėl nuo 2007 m. vasario mėnesio iki draudimo sutarties termino pakeitimo momento draudimo įmonė turi atitinkamų mokestinių laikotarpių neapmokestinamomis pajamomis pripažintas draudimo įmokas priskirti apmokestinamosioms pajamoms (t.y. 8400 Lt padidinti draudimo įmonės pajamas) tą mokestinį laikotarpį, kurį draudimo sutarties terminas buvo pakeistas (2014 metais prasidėjusį mokestinį laikotarpį). B atvejis. 2008 metų vasario mėnesį su gyvybės draudimo įmone buvo sudaryta gyvybės draudimo sutartis. Draudimo sutartyje numatyta, kad draudimo sutarties terminas yra 8 metai, kad mėnesinė draudimo įmoka yra 100 Lt. Įmokos 6 metus buvo mokamos laiku ir reguliariai, o gyvybės draudimo įmonė visą pajamomis pripažintų įmokų sumą (7200 Lt) priskyrė apmokestinamosioms pajamoms. 2014 metų vasario mėnesį gyvybės draudimo įmonė, draudėjo prašymu, 8 metų gyvybės draudimo sutarties terminą pakeitė į 12 metų terminą, todėl nuo 2008 m. vasario mėnesio iki draudimo sutarties termino pakeitimo momento draudimo įmonė turi atitinkamų mokestinių laikotarpių apmokestinamomis pajamomis pripažintas draudimo įmokas priskirti neapmokestinamosioms pajamoms tą mokestinį laikotarpį, kurį draudimo sutarties terminas buvo pakeistas, t. y. iš visų 2014 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio draudimo įmonės pajamų turi būti atimamos ankstesniais mokestiniais laikotarpiais draudimo įmonės apmokestinamosiomis pajamomis pripažintos draudimo įmokos (7200 Lt). Pagal PMĮ 31 str. 1 d. 17 punktą, neapmokestinamosioms pajamoms tenkantys leidžiami ir ribojamo dydžio leidžiami atskaitymai iš pajamų neatskaitomi. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną A ir B atvejais, turi būti atitinkamai padidinamos ar sumažinamos sąnaudos to mokestinio laikotarpio, kurį draudimo sutarties terminas buvo pakeistas, atsižvelgiant į PMĮ 31 str. 1 d. 17 punkto nuostatas. 2. Gyvybės draudimo investicinės pajamos. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, gyvybės draudimo įmonių investicinės pajamos (išskyrus dividendus ir kitą paskirstytinąjį pelną), gautos iš turto, kurį įmonė priskiria investiciniam turtui, priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai gyvybės draudimo sutartyse numatytas papildomas - ne gyvybės draudimo šakai priskiriamas draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ar dėl ligos, tai tokios sutartys laikomos gyvybės draudimo sutartimis. Tačiau jeigu gyvybės draudimo įmonės sudarytų draudimo sutartis nuo nelaimingų atsitikimų ar dėl ligos, tai jų investicinės pajamos, gautos iš turto, į kurį investuotos ne gyvybės draudimo techninių atidėjinių lėšos pagal ne gyvybės draudimo sutartis, būtų priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms. Investicinėms pajamoms priskiriamos palūkanos už indėlius, obligacijas ir kitus įsiskolinimą patvirtinančius perleidžiamus ne nuosavybės vertybinius popierius, nuosavybės ir ne nuosavybės vertybinių popierių (įskaitant IKKB išperkamas akcijas ir investicinių fondų vienetus) perleidimo pajamos, pajamos iš pinigų rinkos priemonių ir kitų finansinių priemonių, nustatytų Finansinių priemonių rinkų įstatyme, į kurį draudimo įmonė gali investuoti pagal DĮ ir kitus jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, gautos pajamos. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, gyvybės draudimo įmonės reikmėms įsigyto nekilnojamojo turto perleidimo, nuomos ar kitos su jo naudojimu susijusios pajamos neapmokestinamosioms pajamoms nepriskiriamos. Gyvybės draudimo įmonių dividendai ir kitos paskirstytojo pelno sumos neapmokestinamosioms pajamoms nepriskiriamos (išskyrus gyvybės draudimo įmonių, vykdančių profesinių pensijų kaupimo veiklą, dividendus, gautus investavus pensijų turto lėšas) ir apmokestinamos PMĮ VII skyriuje nustatyta tvarka. 3. Draudimo įmonių investicinės draudimo pajamos pagal profesinių pensijų gyvybės draudimo sutartis, sudarytas vadovaujantis Profesinių pensijų kaupimo įstatymu. Gyvybės draudimo įmonių, vykdančių gyvybės draudimo sutartis, pagal kurias kaupiamos profesinės pensijos, neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos pajamos, gautos iš turto, į kurį investuojamas profesinių pensijų turtas pagal jų veiklą reglamentuojančius teisės aktus (dėl pajamų priskiriamų investicinėms pajamoms žr. komentaro 2 punktą). Pagal PMĮ 12 str. 16 punktą gyvybės draudimo įmonių neapmokestinamosioms investicinėms pajamoms pagal profesinių pensijų gyvybės draudimo sutartis taip pat priskiriami gauti dividendai ir kitos paskirstytojo pelno sumos (žr. komentaro 2 punktą). Todėl vienetas, išmokėdamas gyvybės draudimo įmonei, vykdančiai profesinių pensijų kaupimo veiklą, dividendus už akcijas, į kurias investuotas profesinių pensijų turtas, pelno mokesčio prie pajamų šaltinio išskaičiuoti neturi. (12 str. 16 p. komentaras -pagal VMI prie FM 2014-06-16 raštą Nr. (18.10-31-1)-RM-10077) 17) Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio tiesioginės ir kitos kompensacinės išmokos pajamų lygiui palaikyti, kurias gauna žemės ūkio veiklą vykdantys vienetai. Pastaba. 17 punkto nuostatos taikomos apskaičiuojant 2009 metų ir vėlesnių metų mokestinių laikotarpių pelno mokestį. (Papildyta pagal Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XI-174, 2009-02-19, Žin., 2009, Nr. 25-976) Komentaras 1. Vienetų, vykdančių žemės ūkio veiklą, kaip ji suprantama pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymą (Žin., 2008, Nr. 81-3174, toliau – Įstatymas), gautos Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio tiesioginės ir kitos kompensacinės išmokos pajamų lygiui palaikyti yra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Pagal Įstatymą kompensacinė išmoka suprantama kaip teisės aktų nustatyta tvarka teikiama finansinė parama dėl nepalankių ūkininkavimo sąlygų, ekologinio ūkininkavimo įsipareigojimų, aplinkosaugos ar teisės aktų nustatytų kitų apribojimų vykdymo negautoms pajamoms ar turėtoms papildomoms išlaidoms kompensuoti. Tiesioginė išmoka – vieneto pajamų lygiui palaikyti teikiama finansinė parama. Žemės ūkio veiklą vykdančių vienetų gauta parama negautoms pajamos kompensuoti, t. y. už pajamų praradimą (netekimą), neatsižvelgiant į tai, kad veikla yra sustabdyta ar nutraukta, yra prilyginama kompensacinėms išmokoms pajamų lygiui palaikyti. 2. Žemės ūkio veikla užsiimantys vienetai, gavę tiesiogines ar kompensacines išmokas, turėtų įvertinti gautų išmokų pobūdį, t. y. kokiu tikslu jos gautos: - tuo atveju, kai šios išmokos gaunamos palaikyti žemės ūkio veiklos pajamų lygiui ar kompensuoti pajamų netekimą, tai šios išmokos yra priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms. - tuo atveju, kai žemės ūkio veikla užsiimantys vienetai gauna išmokas patirtoms išlaidoms (padarytoms investicijoms) kompensuoti, tokios išmokos laikomos dotacijoms ir joms taikomos bendros dotacijų apskaitos nuostatas. Pavyzdžiai: 1. Vienetui yra numatyta 2012 metais išmokėti 1 500 000 Lt tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus. Šiuo atveju, vieneto gauta išmoka pajamų lygiui palaikyti, apskaičiuojant 2012 metų apmokestinamąjį pelną, bus priskiriama neapmokestinamosioms pajamoms. 2. Vienetui 2011 metais išmokėjo 1 200 000 Lt tiesiogines išmokas už cukrų (dėl kvotų sumažėjusios gamybos) ir energetinius augalus 800 000 Lt. Šiuo atveju, vieneto gautos išmokos pajamų lygiui palaikyti, apskaičiuojant 2011 metų apmokestinamąjį pelną, yra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. 3. Vienetui yra numatyta 2011 metais išmokėti 1 000 000 Lt prarastųjų pajamų kompensavimo išmokas pagal priemonę ,,Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ bei – 800 000 Lt kompensacines išmokas už saugomose teritorijose, kurias įsteigė valstybės institucijos, nustatytus veiklos apribojimus. Šiuo atveju, vieneto pajamų netekimui gautos išmokos (1 800 000 Lt), apskaičiuojant 2011 metų apmokestinamąjį pelną, yra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. 4. Vienetui yra numatyta 2012 metais mokėti tokias kompensacijas: - 50 000 Lt su bedarbių įdarbinimu susijusioms išlaidoms kompensuoti; - 45 000 Lt draudimo įmokoms kompensuoti; - 100 000 Lt pagal priemonę ,,Žemės ūkio valdų modernizavimas“ ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo išlaidoms kompensuoti. Visos išvardintos išmokos kompensuoja vieneto patirtas išlaidas. Vieneto gautos išmokos patirtoms išlaidoms kompensuoti priskiriamos dotacijoms, kuriomis mažinamos sąnaudos. Šiuo atveju patirtoms išlaidoms kompensuoti gautos išmokos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, neapmokestinamosioms pajamoms nepriskiriamos. (12 str. 17 p. komentaras - pagal VMI prie FM 2012-08-03 raštą Nr. (18.10-31-1)-R-6715)